Vytautas Toleikis. Lietuvos žydų istorijos ir kultūros integravimas į Lietuvos kultūros apyvartą

Vytautas Toleikis. Lietuvos žydų istorijos ir kultūros integravimas į Lietuvos kultūros apyvartą

Kas paveldėta iš sovietinės okupacijos laikotarpio 1949-1988 metais

Drįstu teigti, kad iš esmės paveldėtas totalus informacijos vakuumas. Taip pat didžiulis kiekis dezinformacijos, suformuotų priešiškų nuostatų apie Izraelį rinkinys. 1949 metais uždarius vienintelį Sovietų Sąjungoje žydų muziejų Vilniuje, Panerių memorialo užrašą jidiš kalba pakeitus į lietuvišką ir rusišką, be to, bylojantį, kad toje vietoje nužudyti ne žydai, o tarybiniai žmonės, aiškėjo, kad žinių apie Lietuvos žydų kultūrą, holokausto tragediją gali tik mažėti, o ne daugėti. Senosios žydų kapinės buvo paliktos likimo valiai, didmiesčiuose, pvz., Vilniuje, Šiauliuose – brutaliausiai naikinamos, antkapinius paminklus naudojant kaip statybinę medžiagą tiesti keliams, namų pamatams ar laiptams į Vilniaus profsąjungų rūmus statyti. Nesugebėta išsaugoti ir žinomos Vilniaus Didžiosios sinagogos, kuriai reikėjo uždėti tik sudegusį stogą. Vietoj daugiau nei dešimtmetį stovėjusių apleistų sinagogos sienų išdygo dviaukštis vaikų darželis, simbolizuojantis tarybinės gerovės suklestėjimą.

Ta pačia paradigma vadovaujantis vietoj dar caro laikais smarkiai apmažintų bei uždarytų, bet neliečiamų vienų iš garsiausių Europoje Šnipiškių žydų kapinių atsirado Kultūros ir sporto rūmai. Jiems pamatinę plytą atvyko pakloti net pats pirmasis LKP sekretorius Antanas Sniečkus. Tik žymiausiųjų žydų palaikai (Vilniaus Gaono, Ger Cedeko – grafo Valentino Potockio, žymių Bundo veikėjų ir kt.) perlaidoti į žydų kapines Sudervės gatvėje. Po karo visos sinagogos (išskyrus Vilniaus, Kauno, Plungės (dar kurį laiką veikė) paverstos mokyklų sporto salėmis, parduotuvėmis, dažniausiai sandėliais. Tiesa, pačias unikaliausias, ypač medines sinagogas, sudegino naciai. Ant Lietuvos miestelių namų neliko ir jidiš kalba užrašų bei iš gatvės pusės naudojamų durų, bylojusių apie buvusią žydų parduotuvėlę ar šiaip paslaugas teikusią įmonėlę. Visos žydų masinių žudynių vietos gavo vieną standartinį užrašą: „Šioje vietoje hitleriniai okupantai ir jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai nužudė N tarybinių piliečių“. Nors visi vietiniai gyventojai ir žinojo, kad tie tarybiniai piliečiai – tai visų pirma žydai, o buržuaziniai nacionalistai – paprasčiausi lietuviai žydšaudžiai. Tokiu būdu tarybinio lietuvio akis vis mažiau tegalėjo pamatyti prieš karą klestėjusios žydų kultūros ir istorinio atminimo ženklų. Žydų kultūra iš esmės buvo visiškai ištrinta iš Lietuvos kultūrinio peizažo. Ir ko nespėjo padaryti naciai, sovietai su kaupu realizavo.

1960 metais pasirodė S. Bistricko nedidelės apimties knygelė „Ir sušaudytieji prabyla“ apie „hitlerinių okupantų ir buržuazinių nacionalistų nusikaltimus Paneriuose“. 1962-aisiais išleistas dokumentų rinkinys „Kaltina nužudytieji“, įvardytas kaip „reportažas iš lietuvių karinių nusikaltėlių teismo procesų Vilniuje ir Kaune 1962 metais“. Gerokai po karo sučiuptų karo nusikaltėlių bylos buvo plačiai nušviestos sovietų spaudoje. Beje, šis procesas rezonavo su Eichmano procesu Izraelyje, kuris Lietuvoje nebuvo nutylėtas, apie jį rašė net tuo metų populiarusis „Mokslas ir gyvenimas“. 1963 metais pasirodė M. Rolnikaitės, buvusios Vilniaus geto, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės, dienoraštis „Turiu papasakoti“. 1967-aisiais išleista S. Binkienės knyga „Ir be ginklo kariai“ – apie žmones, gelbėjusius žydus karo metais. 1969 metais – M. Eglinio ir D. Gelperno knyga „Kauno getas ir jo kovotojai“. Galiausiai 1965–1973 išėjo sukrečiantis dokumentų dvitomis „Masinės žudynės Lietuvoje“, kuriame įvardijama, kas buvo pagrindinės nacių aukos. Deja, visos minėtos knygos buvo aplipintos ideologizuojančiais įvadais, komentarais bei pateko į sovietinės istorinės literatūros bendrąjį srautą. Dėl to lietuvių kilmės skaitytojams jos buvo atgrasios ir nepopuliarios. Juolab kad ne tik nacių akivaizdžius kolaborantus, bet ir Laikinosios vyriausybės narius, LAF‘o atstovus bei vėliau veikusį antinacinį lietuvių pogrindį sovietinė propaganda be išlygų įvardydavo kaip nacių pakalikus, o nepriklausomos Lietuvos valstybė buvo vadinta ne tik buržuazine Lietuva, bet ir fašistinę diktatūrą kultivavusia šalimi, kurios tariami likučiai ir tapę neva uoliausiais nacių talkininkais, tariamai išdavusiais abstrakčiosios tarybinės liaudies interesus.

Tai, pridėjus Elizos Ožeško apysakos vertimą apie žydų chasidus XIX amžiuje „Mejeris Ezofovičius“, du Šalom Aleichemo apysakų rinkinius, beje, reprezentuojančius tarybinių tautų literatūrą, ir viskas. Visi „tarybiniai“ rašytiniai šaltiniai, per kuriuos nuvalius storą propagandinių dulkių sluoksnį, šį bei tą apie savo ilgamečius kaimynus žydus galėjo sužinoti eilinis sovietinės Lietuvos gyventojas. Be to, vienas istorinio atminimo šaltinis jau po dešimtmečio dingo. Po paskutinės žydų repatriacijos į Izraelį aštuntojo dešimtmečio pradžioje, žinomų repatrijavusių rašytojų, istorinių autobiografinių apybraižų autoriaus M. Eglino – Elino knygos, visame sovietinių šalių bloke jau išpopuliarėję įtaigūs Icchoko Mero kūriniai, poeto Giršo Ošerovičiaus poezijos rinkiniai slaptais valdžios potvarkiais buvo išimti iš visų Lietuvos bibliotekų bei knygynų ir tapo bibliografine retenybe.
Užtat pasipylė propogandinės brošiūros, nukreiptos prieš Izraelį bei asmenis, nusprendusius ten repatrijuoti. Iškilesni žydų kilmės asmenys buvo verčiami pasirašinėti tradicinius pareiškimus prieš neva sionistus karo kursytojus. Du meniniai filmai, aiškiai turintys aliuzijų į holokausto temą, Raimundo Vabalo 1962 metų „Žingsniai naktį“ (apie žydų kalinių pabėgimą iš IX forto prie Kauno) bei Almanto Grikevičiaus 1969-aisiais „Ave, vita!“ kalba apie antinacinį pasipriešinimą, neakcentuojant herojų žydiškos kilmės. Išliko vienintelis unikumas – žydų ansamblis „Fajerlech“, gebėjęs gastroliuoti po sovietines respublikas bei išleisti net dvi plokšteles. Ir nors lietuviai per savo šventes dar prisimindavo lietuvišką žinomos žydų dainos „Tum balalaika“ versiją, atminimas apie žydus pamažu trynėsi, apaugo sovietų sukurtais stereotipais apie Izraelį.

Tiesa, buvo plati dirva „reikštis“ – rašyti atsiminimus ar jais paremtas apybraižas ir žydų kilmės asmenims: buvusiems komunistų partijos, komjaunimo ar kitos priedanginės, sovietų žvalgybos šefuojamos organizacijos nariams, sovietinės šešioliktosios divizijos bei sovietinių partizanų karo veteranams, net prieškario negausioms raudonųjų pionierių grupelių buvusiems dalyviams. Apie buvusius bundininkus, sionistus, kitų partijų atstovus – nė žodelio. Antai populiarioje M. Rolnikaitės biografinėje apysakoje „Turiu papasakoti“ autorė užsimena apie Vilniaus gete įsikūrusį pogrindį, kurį neva sudarę komunistai ir komjaunuoliai. Nors visuotinai žinoma, kad susijungusiame pogrindyje veikė ir bundininkai, ir sionistai. Toks selektyvus ir vienpusiškas informacijos pateikimas apie žydų kilmės asmenis, dalyvavusius politinėje veikloje tik komunistinio judėjimo kontekste, vėliau tik sustiprino antisemitinį stereotipą, kad neva visi žydai komunistai. Juolab kad propagandos tikslams buvo sukurta aptaki definicija „revoliucinių kovų dalyvis“, į kurią pateko ne kokie užkietėję komunistai, o kairuoliškų pažiūrų žydų kilmės jaunuoliai. Užtekdavo apskrities miestelyje eiliniam batsiuviui iš draugiškumo pažįstamam organizatoriui dalyvauti gegužės pirmosios demonstracijoje – ir jau kovų dalyvis. Kaip žinoma, tokių revoliucinės kovos dalyvių pavardės mirgėte mirgėjo Lietuviškose tarybinėse enciklopedijose, tarp jų buvo daug žydų kilmės asmenų.

Pirmoji euforija ir pirmoji priešprieša

1988 metais susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, kuris neva turėjo sovietinėje respublikoje palaikyti Michailo Gorbačiovo įsuktą perestrojką, sovietinio režimo šalininkai greitai pajuto, kur link suka šis judėjimas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo link. Bet kokia kaina Sąjūdžio žmonėms buvo norima primesti nežaboto nacionalizmo etiketę. Būtent žydai savo atviru laišku buvo pirmoji Lietuvos tautinė bendrija, kuri pareiškė, kad Sąjūdžio veiklai jie visiškai pritaria. Šis laiškas, kurį pasirašė iškilūs žydų kilmės kultūros veikėjai, Lietuvos visuomenėje sukėlė labai teigiamą reakciją. Prie abipusių simpatijų dar prisidėjo Emanuelio Zingerio, tuo metu gana charizmatiško Vilniaus universiteto dėstytojo, 1988 m. birželio 10 d. (po savaitės, kai įsikūrė Sąjūdis) suorganizuota Lietuvos žydų meno paroda Kaune, vėliau perkelta į Vilnių. Būtent jis sugebėjo Lietuvos visuomenei įtaigiai pristatyti ypač turtingos Lietuvos žydų kultūros netekties mastą. Tad Lietuviai priėmė žydus kaip patikimus sąjungininkus kovoje už nepriklausomybę. Natūralu, kad atkuriamojo Lietuvos žydų kultūros draugijos suvažiavimo dalyvius 1989 m. kovo 5 d. sveikino pagrindiniai Sąjūdžio veikėjai. Atsiprašyta ir už lietuvius – nacių koloborantus.

Paskelbus nepriklausomybę buvo priimta krūva teigiamų sprendimų dėl žydų kultūros paveldo, holokausto aukų įamžinimo. Įsteigtas nacionalinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, pradėjo veikti Šalom Aleichemo žydų vidurinė mokykla, įsikūrė begalė žydiškų nevyriausybinių organizacijų. Aukščiausiojo rango Lietuvos vadovai atsiprašė žydų tautos už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais.

Deja, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos politikai neišvengė šiurkščių klaidų. Buvo be atrankos reabilituoti visi asmenys, nuteisti sovietinio saugumo. Į šį sąrašą pateko nemažas būrys karo nusikaltėlių, kurie sovietinės teisėsaugos buvo nuteisti ne už dalyvavimą antsisovietinėje rezistencijoje, o būtent už dalyvavimą masinėsė žudynėse nacių okupacijos metais. Šis sprendimas vėliau buvo peržiūrėtas, bet per vėlai – pasaulio – žiniasklaidoje pasipylė pasipiktinimo banga, kuri Lietuvoje sukėlė neadekvačią reakciją. Užuot skubiausiai atsiprašius žydų bendruomenės, imta ieškoti Maskvos Kremliaus rankos. Panašiu laiku JAV pradėjo į Lietuvą deportuoti nacių nusikaltimais įtariamus lietuvių kilmės asmenis. Dauguma deportuotųjų buvo susikūrę gerą reputaciją emigracijoje, aktyvūs visuomenininkai, tad daliai Lietuvos visuomenės, o ypač išeivijai, tai buvo tikras psichologinis šokas. Ypač didelio rezonanso susilaukė Aleksandro Lileikio byla. Įtampą kėlė ir neigiamos publikacijos Vakarų spaudoje, ypač Efraimo Zurofo, Simono Vyzentalio centro filialo Izraelyje direktoriaus, be skrupulų griežti pareiškimai. Būtent panašiu laiku į Lietuvą iš JAV emigrantų tam tikrų sluoksnių buvo perkelta ydinga dviejų genocidų teorija, teigianti, kad neva lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse paskatinęs masinis žydų koloboravimas su sovietiniais okupantais 1940-aisiais, kad lietuviai spontaniškai ėmęsi keršto už neva žydų tėvynės išdavimą. Ši teorija, kaip ir Jono Mikelinsko publikacija pagrindiniame rašytojų žurnale „Metai“ (Jonas Mikelinskas. Teisė likti nesuprastam, arba mes ir jie, jie ir mes. Metai, Nr. 8-9, Vilnius, 1996), kuriame netiesiogiai visa kaltė dėl žydų holokausto galiausiai suverčiama jiems patiems, suklaidino nemažą dalį Lietuvos visuomenės, galutinai užtrindama tą geranorišką abipusę simpatiją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 1992 metų. Šiltų, be išlygų gerų santykių tarp žydų ir lietuvių era pasibaigė, beliko pasitikėti kantriu ir nuosekliu darbu.

Aukso amžius: švietėjų pastangos ir pasiekimai (1999–2005)

Būtent tuo laikotarpiu daugiausia padaryta švietimo apie holokaustą srityje, daugiausia išleista literatūros žydiška tematika, pradėtas naujai įprasminti kultūrinis Lietuvos žydų palikimas, jo indėlis į pasaulio kultūrą. Netgi paraginimai iš Vakarų valstybių, galima finansinė parama šiuo atveju neturėjo lemiamos įtakos. Iš tiesų galime drąsiai teigti, kad būtent 1999– 2005 metais Lietuva iš tiesų švietimo apie holokaustą srityje Rytų ir Vidurio Europoje buvo lyderė, daugiausia nuveikusi šioje srityje. Tą pripažino ir Task Force tarptautinio susitikimo dalyviai 2006 metais Vilniuje, tokį įspūdį susidarydavo ir buvusių sovietinių respublikų į tarptautinius seminarus atvykdavę dalyviai. Tai nebuvo vien dirbtinis įvaizdžio kūrimas – iš tiesų buvo daug padaryta. Labiausiai – nevyriausybinių organizacijų dėka. Ypač tuomet, kai jos sugebėdavo konstruktyviai bendradarbiauti su valdžios institucijomis bei tarpusavyje, sugebėdavo įtraukti į šią veiklą vis daugiau bendraminčių, ypač rasti sąjungininkų regionuose, patikimų partnerių užsienyje. Iki šio proveržio iniciatyvų būta ir prieš tai: Lietuvos žydų bendruomenės, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Vilniaus pedagoginio universiteto, užsienio institucijų ar privačių asmenų pavienių iniciatyvų. Sakysime, tokiu būdu knygynuose ar mokyklose atsirado viena kita memuarų knyga (1,2). 1999 m. geranoriškai tarpininkaujant Švietimo ir mokslo ministerijai, visas Lietuvos mokyklas pasiekė dvitomis „Knyga mokyklai apie Holokaustą“ (3,4), kurios leidybą inicijavo ir finansavo B‘nai Brit International ir JAV Holokausto memorialinis muziejus. Deja, knygos iš esmės liko mažai naudojamos, kadangi nepasirūpinta metodinių seminarų organizavimu mokytojams, knygos turinys buvo per silpnai adaptuotas prie Lietuvos realijų. Seminarus apie Lietuvos žydų prieškario gyvenimą, holokaustą ėmėsi organizuoti Vilniaus pedagoginis universitetas, Mokyklų tobulinimo centras. Tais pačiais metais iniciatyvų svorio centras visiškai perėjo į etninių lietuvių rankas, jų įsteigtas nevyriausybines organizacijas: Mokyklų tobulinimo centras, bendradarbiaudamas su Beth Shalomo holokausto švietimo centro vadovu Styvenu Smithu ėmėsi rengti metodinius seminarus mokytojams, kaip dėstyti holokausto temą mokyklose, keistis delegacijomis iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, iš Lietuvos į Britaniją. 2001 m. centras sukūrė 110 min. trukmės puikų keturių dalių mokomąjį filmą „Saulėlydis Lietuvoje“ (autoriai – Jonas Morkus ir Vaidotas Reivytis). Filme pateikiama informacija apie Lietuvos žydų kultūrą, lietuvių – žydų santykius, holokaustą. Be istorinių kadrų, dokumentų, daug gyvosios istorijos liudijimų, kurie labiausiai įtaigūs. Prie filmo kaip priedas buvo išleista metodinė knygelė (5).

Be to, filmo autoriai organizavo po Lietuvos regionus metodinių seminarų, kaip dirbti su jų sukurta medžiaga. Mat buvo pasimokyta iš praėjusių projektų klaidų.

2000 m. įkurta visuomeninė organizacija „Atminties namai“, kuri suvaidino ypač svarbų vaidmenį, išjudinant iš sąstingio regionų mokyklas, organizuodama net penkis respublikinius konkursus „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (6), kurių pagrindinis tikslas – užrašyti dar likusius senų žmonių atsiminimus apie jų regionuose gyvenusius žydus, jų likimą, surinkti istorines nuotraukas bei nufotografuoti visus identifikuotus namus, kuriuose gyveno žydai. Patys geriausi darbai išspausdinti trijose knygose. Be to, atminties namų žmonės mokyklose, švietimo centruose, muziejuose steigė Atminties namų klubus, moksleivius kasmet kviesdavo apdovanojimams į Vilnių, organizavo ekskursijas į Osvencimą, Štuthofą, Kloogą (koncentracijos stovyklas, kuriose labiau kalėjo Lietuvos žydai), organizavo kitas pilietines akcijas bei inicijavo knygų leidybą. Šias iniciatyvas palaikė Švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo kaitos fondas vaisingai bendradarbiavo su Kultūros ministerija ir keturis kartus organizavo respublikinius konkursus regionų muziejams. 2001 m. – „Holokausto istorija mūsų žemėje, 2002–2004 m. „Žydų bendruomenės istorija mūsų žemėje“. 2005 m. fondas sukūrė išsamią interneto svetainę – duomenų bazę apie vykdomus įvairių institucijų, mokyklų, pavienių mokytojų ar dėstytojų švietimo apie holokaustą, žydų kultūros paveldą projektus ir programas, sukūrė žemėlapį–gidą apie masinių žudynių vietas visose Lietuvos regionuose. Tai buvo vienintelis tokio pobūdžio projektas visoje Rytų ir Vidurio Europoje (7). Minėti konkursai buvo skirti regionų muziejams, jų bendradarbiavimui su švietimo įstaigomis. Tokiu būdu ši tema buvo išplėtota Anykščių, Joniškio, Kėdainių, Raseinių, Švenčionių, Šilutės, Kelmės, Ukmergės, Telšių, Plungės, Kaišiadorių rajonuose, Šiaulių, Kauno miestuose. Aktyviausiems muziejininkams fondas organizavo stažuotes į Buchenvaldo ir Osvencimo memorialinius muziejus. Minėtuose regionuose ši veikla ir toliau tebevystoma.

2002 m. rugsėjo 23-25 d. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau – Komisija) (8) tarptautinėje konferencijoje pristatė savo edukacinę programą. Komisijos užmojai jau ne vienus metus dirbusių švietimo apie holokaustą lyderių buvo priimta nevienareikšmiškai. Jiems kliuvo, kad Komisija yra valstybės įsteigta biudžetinė institucija, kurios paskirtis – organizuoti tyrimus, o ne užsiimti švietimu, be to, dalį papiktino Komisijos švietimo programos vadovės pranešimo mintis, kad ši veikla mokytojams yra ir „būdas daryti karjerą“, pernelyg buvo reklamuojama galimybė stažuotis užsienyje. Juos glumino, jog Komisija užsieniui siųsdavo žinią, kad Lietuvoje iki tol holokausto švietime nieko nepadaryta, kad jeigu ir būta iniciatyvų, joms neva trūkę profesionalumo. Ypač įžeisti pasijuto Lietuvos istorijos mokyklinių vadovėlių autoriai, gan plačiai ir be nutylėjimų nušvietę lietuvių kolaboravimą su naciais klausimą (9). Kėlė nerimą ir „naujokų“ ateities planai: pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Švietimo ir mokslo ministerija, Jad Vašemo muziejumi, skubotas Tolerancijos centrų steigimas švietimo institucijose (šiuo metu jų yra per 50). Šis epizodas veikiau iliustruoja ne negatyvių pavyzdžių paieškas, rodančias, kad humanistinių paskatų visuomenės grupės skęsta provinciškose vidiniuose nesutarimuose, o tai, kad vertybinė takoskyra iki šių dienų tarp šių grupių labai ryški: vieniems tai pragmatiškas tarptautinės politikos „politikos“ darymas, kitiems – moralinėmis nuostatomis paremta nesavanaudiška veikla, pilietinio bei dorinio ugdymo dalis. Deja, tas pasakytina ir apie visą Europą, tiek rytinę, tiek vakarinę.

Laikui bėgant nepasitikėjimas tarp institucijų atlėgo, o Švietimo kaitos fondas kartu su Komisija net suorganizavo platų konkursą Lietuvos mokykloms „Nuo pilietinės iniciatyvos – prie pilietinės visuomenės“. Panašiu laiku Komisijos, Švietimo kaitos fondo, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai parengė Nacionalinę švietimo apie holokaustą programą, kuri buvo patvirtinta Švietimo ministro ir įgijo oficialų respublikinį statusą. Nors mūsų kaimyninės šalys bei mūsų nepailstanti mokytoja Amerika tokių programų yra sukūrusios, bet jos neturi tokio valstybinio statuso, kokį turi Lietuvoje. Ar šią programą nepamiršta nuosekliai diegti švietimo sistemoje – čia jau kitas, gal ir nelabai taktiškas klausimas.

Kultūrinio paveldo įprasminimas

Žydiškasis Lietuvos kultūros paveldas kaip savas, deja, priimamas tik didmiesčiuose – Šiauliuose, ir Vilniuje, iš dalies Kaune. Išimtys – anksčiau išvardytų muziejų, mokyklų veikla regionuose, kuri dažniausiai laikosi vos ne ant kelių entuziastų pečių. Regionų lyderis – Kėdainių muziejus, gebėjęs inicijuoti dviejų  Senamiestyje stovinčių sinagogų restauravimą, vieną iš jų pavertęs Daugiakultūriniu centru, kuris organizuoja renginius žydiška tematika, įvairiausius toleranciją skatinančius projektus, rengia metodinę medžiagą mokykloms apie Kėdainių krašto žydų praeitį. Tyrimų srityje daugiausia nuveikė Kaišiadorių muziejininkai, išleisdami jų istoriko Rolando Gustaičio monografiją Kaišiadorių regiono žydai“ (10). Jie rengia ir Žiežmarių medinės sinagogos išsaugojimo projektą. Beje, šio rajono Rumšiškių vaikų muzikos moksleiviai parengė meninę programą apie žuvusią Rumšiškių žydų bendruomenę bei išleido CD „Pamiršta Rumšiškių melodija“. Tai pirmoji kompaktinė plokštelė Lietuvoje, kur dainuojamos į lietuvių kalbą iš jidiš kalbos išverstos dainos. Tame pačiame rajone veikiantis Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus dar sovietinės okupacijos metais buvo sukūręs visų Lietuvos regionų kaimo sodybų pavyzdžius, o nepriklausomybės metais atkūrė su visais tipiškais pastatais ir tradicinį mažą Lietuvos miestelį. Ilgą laiką demonstruojamas miestelis su atkeltomis medine bažnytėle, karčiama, kalve, parduotuvėmis, turgaus aikšte tarsi suponavo mintį, kad prieškario metų Lietuvoje gyventa tik lietuvių. Pagaliau nutarta jame perkelti ir tipišką išlikusią medinę žydų sinagogą. Šis klausimas buvo sėkmingai suderintas su Lietuvos žydų bendruomene. Beje, mėginama restauruoti Kalvarijų sinagogų kompleksą, Joniškio sinagogas. Bet kitos apleistos merdi, ypač tragiška medinių sinagogų būklė. Šiuo metu jos bent fotografuojamos, aprašomos Vilniaus dailės akademijos, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimo centro organizuojamų ekspedicijų metu pasitelkiant studentiją. Šia kryptimi dirba ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Kultūros paveldo departamentas.

Šiuo požiūriu optimistiškai nuteikia 2007 m. Lietuvoje pastatyti paminklai istorinėms asmenybėms. Kaune, prestižinėje Laisvės alėjoje, pastatytas paminklas legendiniam Lietuvos estrados kūrėjui, dainininkui Danieliui Dolskiui, Vilniuje – skulptūros žymiam žydų veikėjui Cemachui Šabadui (jis žinomas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje kaip populiaraus Kornelijaus Čiukovskio kūrinio vaikams „Daktaras Aiskauda“ prototipas) bei Vilniuje gimusiam prancūzų literatūros klasikui Romainui Gary. Visų trijų skulptūrų autorius – Romualdas Kvintas. Visos skulptūros miestiečių labai mėgstamos, jas lanko ir miesto svečiai.

Šios skulptūros nėra pavieniai reiškiniai, o atsiranda atidengtų paminklinių lentų E. Levinui, T. Hercliui, R. Chvolesui, M. Kulbakui, M. Vainraichui, R. Gary, H. Perelšteinui, J. Brodskui, F. Dostojevskiui, J. Bulhakui, L. Karsavinui ir daugeliui kitų, tam tikrame kontekste, kuris siunčia žinią apie daugiakultūrį Lietuvos miestų paveldą. Beje, nemažą dalį šių įamžinimo ženklų inicijavo Lietuvos – Izraelio bendrijos pirmininkas Pranas Morkus.

Panašiu laiku jaunas režisierius Andrius Juozėnas pastatė meninį filmą pagal garsaus Izraelio dramaturgo J. Sobolio pjesę „Getas“. Tai geriausias metų filmas Lietuvoje, pelnęs tarptautinį pripažinimą, rekomenduotas ir kaip mokymo priemonė mokyklose. Šiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Vilnius – Ermitažas – Gugenheimas galerijos projektą, kurio vienas iš svarbesnių komponentų – Litvakų (žydų, kilusių iš istorinės Lietuvos) galerija. Tai, kad tokia galerija atsirado pačiame ambicingiausiame Lietuvos kultūriniame projekte, rodo pozityvius pokyčius ne tik atskiruose Lietuvos visuomenės sluoksniuose, bet ir valstybės tarnautojų bei politikų galvose (11).

Dėmesingas žydų kultūros paveldui ir Istorijos institutas, Vilniaus dailės akademija, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Jidiš institutas prie Vilniaus universiteto. Jame dirbanti žinoma folkloro specialistė ir dainų atlikėja Marija Krupoves savo koncertais – susitikimais patraukė ne vieną jauną žmogų domėtis Lietuvos žydų paveldu. Ypač tapo vaisingas jos bendradarbiavimas su Vilniaus bernardinų vienuoliais. Kalbant apie knygų leidybą žydiška tema, galime pastebėti, kad daugėja originalių, ne verstinių tekstų. Vien apie garsius iš Lietuvos kilusius žydus per dvejus metus pasirodė net trys knygos. Dvi apie Izraelį.

Aktyviausiai šioje temoje reiškiasi leidyklos „Baltos lankos“, „Tyto Alba“ „Versus Aureus“, R. Paknio leidykla.

Taigi, Lietuvos žydų skausminga istorija, kultūra nors ir ne XXI amžiaus tempais, bet visgi integruojama kaip sava. Kiek Lietuva jau prarado dėl tokių lėtų tempų – tebūnie tai antras, nelabai taktiškas klausimas.

_________________________________________________
1.  Šuras, Grigorijus. Užrašai. Vilniaus geto kronika 1941–1944. Vilnius: ERA, 1997.
2.  Kacas, Natanas, Išmokyk mus skaičiuoti mūsų dienas. Pasakojimas apie pasiaukojimą, išlikimą ir sėkmę. Kaunas: Judex leidykla, 2001.
3.  Knyga mokyklai apie Holokaustą. Pirma dalis. Kaip mokyti holokausto istorijos. R. Paknio leidykla: Vilnius, 1999.
4.  Knyga mokyklai apie Holokaustą. Antra dalis. žydų istorijos apžvalga. Lietuvos žydai. Holokausto dokumentai. R. Paknio leidykla: Vilnius, 1999.
5.  Morkus, Jonas. Saulėlydis Lietuvoje. Garnelis: Vilnius,2001.
6.  Žr. www.atmnamai.lt
7.  Internetinė svetainė dar iš dalies veikia adresu: www.shoah.smm.lt
8.  Žr. www.komisija.lt
9.  Jokimaitis,R., Kasperavičius,A., Manelis,E., Stukienė,B. Pasaulio ir Lietuvos istorija.  VIII kl. Kronta: Vilnius, 1999.
10. Gustaitis, Rolandas. Kaišiadorių regiono žydai. Kaišiadorių muziejus: Kaišiadorys, 2006.
11. Žr. www.mekas.lt

 

Vytautas Toleikis

www.bernardinai.lt

Antonio Maria Baggio. Kam tu jį sutikai?

Edit Stein

Edit Stein

Edith Stein – Prūsijos žydė, gimė 1891 m. Vroclave. Studijavo Vroclave, Getingene ir Freiburge. Ji – viena didžiausių XX amžiaus filosofių. Nors gyveno neilgai, paliko ne vien reikšmingų dvasinių ir filosofinių veikalų, bet ir svarbių vertimų su komentarais. 1915-1916 dirbo medicinos sesele austrų karo lauko ligoninėje. Grįžusi prie studijų, tapo Edmundo Husserlio (1859-1938, vokiečių filosofo, fenomenologijos pradininko) asistente. Pirmąją 1922 m. dieną priėmė krikštą, o nuo 1923 iki 1931 metų gyveno ir dėstė Spiros dominikonių vienuolyne. Nacistams paėmus valdžią tapo nebeįmanoma dėstyti Vokiečių mokslinės pedagogikos institute Miunsteryje, kur buvo pradėjusi darbą prieš metus. 1933 metais ji įstojo į Karmelio vienuolyną Kelne, pasivadindama Terese šv. Kryžiaus Benedikta, 1938-aisiais išvyko į vienuolyną Olandijoje. Ten kartu su seserimi Rože nacistai ją suėmė ir nugabeno į Osvencimą; abi mirė dujų kameroje 1942 m. rugpjūčio 9 d. Jonas Paulius II ją paskelbė šventąja ir viena iš Europos globėjų.

„Kam tu jį sutikai?” Šitaip Edithos Stein motina klausė dukros prieš šiai įstojant į Karmelio vienuolyną. Šitaip ji, tipiška stipri moteris žydė, išreiškė savo religinį sutrikimą ir apmaudą dėl Jėzaus, kuris atima iš jos dukterį: „Kam tu jį sutikai? Neturiu nieko prieš jį. Be abejonės, jis buvo nuostabus žmogus. Bet kodėl pasiskelbė Dievu?”

Palikti motiną dėl vienuolyno ar atsižvelgiant į jos valią gyventi naujuoju tikėjimu pasiliekant šeimoje? „Klausimas buvo toks delikatus, – rašo Edith Stein, – kad niekas nebūtų galėjęs tvirtai pasakyti, koks kelias yra teisingas. Nesunkiai būtų galima surasti gerų motyvų, palaikančių abu sprendimus. Turėjau žengti žingsnį visiškoje tikėjimo tamsoje. Tomis savaitėmis dažnai galvojau: kuri iš mudviejų nusileis, mano motina ar aš? Tačiau abi išlaikėme savo pozicijas iki paskutinės dienos“.

Nacistai ką tik užėmė valdžią ir jau ėmė ryškėti jų politika žydų atžvilgiu. Būtent tuo metu E. Stein aiškiai suvokė savo istorinį likimą: „Buvau girdėjusi apie griežtas nuostatas žydams. Tačiau tą akimirką aiškiai pamačiau, kad Dievas vėl deda sunkią ranką ant savosios tautos, ir kad tos tautos likimas buvo ir mano likimas“. Atsivertusi į katalikybę, Edith nesijautė dėl to atskirta nuo žydų tautos, kuriai ir toliau priklausė.

Viename laiške Šv. Tėvui Edith išsakė labai svarbią mintį, be kurios neįmanoma gerai suprati Stein, atsidūrusios ant ribos tarp judaizmo ir krikščionybės, bet kartu ir giliai įsišaknijusios į abi bendruomenes; kalbama apie tai, kad Jėzaus Kristaus asmuo tapo išskirtiniu tiltu, jungiančiu abi religijas. Ji pabrėžė, jog Jėzus, Marija ir apaštalai buvo žydai, tad jautėsi jiems artima kaip tautietė; vis dėlto tuos, kurie nori juo sekti, Jėzus veda į naują teritoriją, kuri suponuoja pirmąją, jos neatmeta, bet išplečia.

Nacistai, atėję į valdžią, išplėtojo procesus, atvedusius iki Antrojo pasaulinio karo tragedijos, kartu pagreitino ir E. Stein gyvenimo įvykius. Ji jau buvo prašiusi leidimo stoti į Karmelio vienuolyną, tačiau pačios karmelitės nesutiko tiek dėl jos motinos prieštaravimo, tiek ir dėl svarbios veiklos, kurią Edith vykdė Bažnyčioje.

Tačiau būtent nacistiniai persekiojimai, siekę užgniaužti visą viešą katalikišką veiklą, tokią kaip mokymas, sudarė naujas sąlygas E. Stein įgyvendinti vienuolinį pašaukimą – 1933 metų balandžio 30 d. ji įžengė į Di San Ludgerus bažnyčią: „Įžengiau ten vėlų pavakarį, tvirtai nusistačiusi neišeiti iš ten, kol nesužinosiu, ar galėsiu stoti į Karmelį. Kai buvo teikiamas galutinis palaiminimas, jau buvau gavusi Gerojo Ganytojo pritarimą”.

Visa tai mums pasakoja pati E. Stein savo autobiografijoje „Iš žydų šeimos gyvenimo”. Šios knygos tikslas, kaip aiškina italų filosofė Angela Ales Bello, buvo parodyti, jog, „nepaisant žydus teršiančios propagandos, vis dėlto jie yra žmonės, kaip ir kiti, žmonės, turintys privalumų ir trūkumų, svajonių ir lūkesčių, mylintys gyvenimą, šeimą, bendruomenę, ir ne vien žydų, bet apskritai žmonių […]. Krikščionys, anot E. Stein, lygiai kaip ir žydai, buvo persekiojami tų, kurie siekė eliminuoti žydų-krikščionių tradiciją”.

Išreikšdama pasipriešinimą tam siaubingam ketinimui, E. Stein, jau tapusi krikščione, aprašė savo žydišką šeimą ne išsižadėdama jos, bet siekdama atkreipti visų dėmesį į tą išsigimusį užmojų.

E. Stein, kaip žydės, mirtis Osvencimo koncentracijos stovykloje užbaigs jos veikimą.

Pateikiame ištrauką iš pokalbio su Laterano universiteto filosofijos profesoreAngela Ales Bello
 

Kokia buvo Edith Stein filosofinė perspektyva jos atsivertimo į krikščionybę metu?

Nuo jaunų dienų ji domėjosi filosofijos studijomis, istorija, psichologija, vėliau lankė Vroclavo universitetą, kur greitai suprato, jog ten neras dėstytojų, galinčių visiškai patenkinti jos intelektinius poreikius. Ji išvyko į Getingeną, kur filosofiją dėstė Edmundas Husserlis  – Edith Stein jau pažinojo jį iš raštų. Husserlis įvedė ją į fenomenologijos analizę.

Fenomenologija yra filosofija, kuri pradeda domėtis patirtimi, tai yra tuo, kas arčiausiai žmogaus, o po to kyla iki sudėtingiausių pažinimo struktūrų, leidžiančių tyrinėti visas pažinimo ir tikrovės sritis.

E. Stein pradėjo analizuoti pirmiausia žmogų. Pirmosios trys jos parašytos knygos kaip tik ir atskleidžia šį jos antropologinį susidomėjimą. Rašė apie empatiją, psichologiją ir tai, kas anuomet buvo vadinama dvasios mokslais, tai yra humanitarinius mokslus, analizuodama bendruomenę, valstybę.

Laikotarpis nuo 1916 iki 1925 metų – tai filosofinio pasirengimo dešimtmetis, per kurį subrendo ir E. Stein apsisprendimas atsiversti į katalikybę. Atsivertimas išnyra ir kitose dviejose jos knygose, persmelktose dvasingumo, tokio būdingo Stein. Nors paauglystėje ji buvo nutolusi nuo religijos, žydiškas auklėjimas išliko gyvas: nebuvo praktikuojanti žydė, tačiau jokiu būdu ne ateistė, nors pati gal keletą kartu yra taip pasakiusi.

Ar galima sakyti, kad Edith Stein krikščionybės atžvilgiu atėjo iš dvigubai svetimo pasaulio: ne vien religinio, bet ir filosofinio?

Išties katalikybėje tuo metu tikrai nedominavo fenomenologija, kuriai E. Stein buvo atsidavusi. Ji suprato, kad negalės būti katalikė, nepažinusi katalikybės tradicijos. Tad užmezgė ryšį su vienuolynais, ypač su jėzuitais (turimas omenyje filosofas Ericas Przywara) ir benediktinais (Beurono abatu, teologu Raphaeliu Walzeriu), siekdama kaip tik tokio išsilavinimo. Jai buvo patariama studijuoti Tomą Akvinietį. Vėliau jos studijos išsiplėtė iki šv. Augustino, Škoto, kitų viduramžio mąstytojų. Tai nebuvo modernybės atmetimas, veikiau E. Stein buvo įsitikinusi, kad visa filosofijos istorija patyrė tiesos momentų, ir joks mąstytojas negali būti suabsoliutinamas.

Kodėl būtent Karmelis?

Viską nulėmė pirminis pasirinkimas. Išties kiekvienu E. Stein gyvenimo laikotarpiu pagrindinė ją lydėjusi tema, egzistencinė laikysena buvo tiesos ieškojimas. Prie krikščionybės ją priartino taip pat ir kai kurie mistikos tekstai. Gali būti, kaip yra manoma, kad ir pats Husserlis pastūmėjo ją tuo keliu, nes savo seminaruose domėjosi Otto’u, kuris citavo mistikus. Būtent per tai ji susidūrė su Terese Aviliete; būtent Teresė buvo didysis E. Stein susitikimas.

Pagal Citta’ Nuova parengė Saulena Žiugždaitė.

Irena Veisaitė. Holokausto vilkas gali apsigyventi kiekvieno žmogaus viduje, svarbu jį laiku įveikti

„Kodėl vis dar sunku kalbėti apie holokaustą? Į šį klausimą puikiai atsakė vienas interneto dienraščio komentatorius: ‚Todėl, kad vis dar nesame nusimetę kupros‘. Jau praėjo šešiasdešimt metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, gyvena jau trečioji karta, bet vis dar nerimsta aistros ir dažnai nerandamas bendras vardiklis, vertinant to meto istoriją. Ypač Rytų ir Centrinėje Europoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais vyko holokaustas, o tragiškų įvykių aiškinimasis prasidėjo tik po Berlyno sienos griuvimo. Kaip rašo savo komentaruose jau minėtas autorius: ‚Ginčams apie tai nematyti galo. Gal jau metas sykį visiems laikams išsiaiškinti reikalus be jokių nutylėjimų ir pasiteisinimų. Netapsime visaverčiais demokratinio pasaulio bendrijos nariais, kol nebūsime laisvi nuo praeities kupros‘. Tokių blaivių komentarų internete reta. Vyrauja ksenofobiniai stereotipai, kurių ir kartoti nesinori“.

Iš Irenos Veisaitės pranešimo „Kodėl vis dar sunku kalbėti apie holokaustą“, skaityto Geteborgo knygų mugėje 2005 m.

Profesorės Irenos Veisaitės, vienos šviesiausių ir tolerantiškiausių mūsų dienų asmenybių, minimi ksenofobiniai stereotipai bei cituojamo pranešimo mintys, gimusios, deja, nesiliaujančių antisemitinių išpuolių Lietuvos žiniasklaidoje fone, ir buvo priežastis, paakinusi šios skaudžią holokausto patirtį išgyvenusios liudininkės paprašyti nelengvo pokalbio. Geteborgo mugė senokai baigėsi. Tačiau neatrodo, kad holokausto tema, antisemitizmo apraiškų žadinamas visuomenės sujudimas Lietuvoje, artimiausiu metu liausis buvęs skaudžiai aktualus. Profesorę kalbino Elvyra Kučinskaitė.

Miela Irena, visos teorinės spekuliacijos apie holokausto fenomeną praranda jėgą, kai atsiduria šalia asmeniškos ten buvusiųjų ir išlikusiųjų patirties. Ar galėtumėte priminti mūsų skaitytojams savo istoriją?

Esu gimusi Kaune dar pirmosios nepriklausomybes metais. Išgyvenau holokaustą Lietuvoje, netekau visos savo šeimos – motinos, senelių, dėdžių, tetų, draugų. Buvau 2,5 metų įkalinta Kauno gete, likau gyva, nes mane, rizikuodami savo ir šeimos gyvybe, gelbėjo lietuviai. Viena mano gelbėtojų tapo ir mano antrąja motina. Tai p. Stefanija Ladigienė. Aš likau jos šeimoje ir po karo, kol ji 1946 m. pati nepateko į gulagą.

Tačiau visa tai nesutrukdė Jums pelnyti garbingą Tolerancijos žmogaus vardą. Ne kartą įvairiomis progomis, taip pat ir Geteborgo  knygų mugėje darytame pranešime esate kalbėjusi apie tai, ko ši sunki patirtis Jus išmokė…

Patirtis išties buvo nelengva. Bet kiekviena patirtis, net ir sunkiausia, jeigu išgyvenęs ją žmogus neužsikrėtė kerštu ir pykčiu, tampa dvasiniu lobiu.

Man ši patirtis gal buvo duota, kad niekad, niekad nieko panašaus nedaryčiau kitam. Kad niekada neužsikrėsčiau kokiomis nors genocido ir ksenofobijos apraiškomis. Kad niekad nepaženklinčiau jokio žmogaus pagal kokį nors vieną jo požymį– religiją, tautybę, odos ar akių spalvą.

Turbūt šiandien visi suprato, kad Rousseau klydo, sakydamas, jog žmogus iš prigimties geras. Žmogus turi ir gėrio, ir blogio pradų. Svarbu, kuris pradas ims viršų, kokias vertybes išpažįstame. Daug kas priklauso ir nuo sąlygų, nuo aplinkos. Deja, XX amžius parodė, kad civilizacijos klodas mumyse yra plonas ir nepatikimas. Holokausto vilkas gali apsigyventi kiekvieno žmogaus viduje, svarbu jį laiku įveikti.

Kokiomis aplinkybėmis Geteborgo knygų mugėje Jums teko skaityti pranešimą tokia tema? Kas išprovokavo jo būtinumą, kas buvo Jūsų klausytojai?

Lietuva buvo šiemet ypatinga Geteborgo mugės viešnia. Lietuvoje buvo sudaryta speciali komisija, kuri numatė mūsų prisistatymo mugėje programą. Buvo suformuluota ir mano tema, nes holokaustas yra vienas iš tragiškų puslapių Lietuvos istorijoje, kurio apmąstymas ir suvokimas vis dar sukelia daug ginčų ir nesutarimų mūsų šalyje. Santykis su holokaustu savotiškai nusako ir visuomenės mentalitetą.

Mūsų diskusijai vadovavo profesorius Egidijus Aleksandravičius, joje dalyvavo profesorius Alfonsas Eidintas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Izraelyje, ir lenkų kilmės Prinstono universiteto profesorius Janas Grossas. Nors tai buvo paskutinė Geteborgo mugės diskusija, klausytojų turėjome nemažai, daugiausia švedų. Patys švedai mugės programoje skyrė daug vietos holokausto ir genocido problematikai. Deja, jų diskusijos vyko švedų kalba, todėl dalyvauti jose negalėjau.

Kokią pranešimo kryptį, šios problemos akcentus, pasirinkote Jūs?

Aš bandžiau pažvelgti į tą skaudžią praeitį per jau 60 metų distanciją. Man buvo svarbu suvokti, ką holokaustas reiškia šiandien ir ypač jaunajai kartai. Norėčiau Jums tiesiog pateikti ištrauką iš savo pranešimo:

„Kalbame šiandien su karta, kuri nedalyvavo holokauste, ir kuriai visas Antrasis pasaulinis karas yra tolima istorinė praeitis. Ką šiandien mūsų dabarčiai, mūsų jaunimui reiškia holokaustas, ir kodėl reikėtų apie jį kalbėti? Juk tai nėra pati maloniausia tema.

Plačiai žinoma, kad holokaustas yra vienas iš labiausiai dokumentuotų istorijos įvykių, gal ne tiek Lietuvoje, kiek pasaulyje. Ir jis, be abejo, bus tiriamas toliau. Bfezni pasmo Bet niekas nepasikeis nuo to, kaip sakė mūsų istorikas profesorius Liudas Truska, ar bus nustatytas dar vienas žudynių faktas, patikslinti vykdytojų ir aukų skaičiai. Man atrodo, kad šiandien, kalbant apie holokaustą, bandant įamžinti šios tragedijos atminimą, suvokti jo reikšmę Europai, o gal ir visam pasauliui, pravartu būtų skirti du holokausto atminties aspektus:

žydiškąjį, ką holokaustas reiškia žydų tautai; ir ką holokaustas reiškia ne žydams, ypač toms tautoms, kurių teritorijoje vyko žudynės.

Žydams XX amžius turbūt visada liks tragiškiausias tautos istorijos laikotarpis – buvo išžudyta 6 milijonai žydų vien dėl to, kad jie gimė žydais. Galiu įsivaizduoti, kad ateinančios žydų kartos Izraelyje ir visame pasaulyje tirs holokausto istoriją, rašys apie jį knygas, romanus, kurs filmus ir paveikslus. Bet jie prisimins holokaustą panašiai kaip šiandien minimas žydų šventovės Jeruzalėje sugriovimas I mūsų eros amžiuje arba kaip mes žiūrime į filme „Gladiatorius” parodytą žiaurumą, t.y. emociškai jau būdami gerokai nutolę nuo tų įvykių. Tai nebebus tas pat, kaip minėti holokaustą, kai dar gyvi tų įvykių liudininkai ar jų vaikai. Ir tai natūralu. Mano motina, kuri išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą, man daug pasakojo apie jį, bet man jis liko tolima praeitimi. Aš negaliu jo išgyventi taip, kaip išgyvenau Antrąjį pasaulinį karą.

Atsiradus distancijai, susilpnėjus emocijoms, atsiras analitiškesnis įvykių vertinimas. Manyčiau ir tikiuosi, kad ateinančios kartos jau tiek nekalbės apie holokausto unikalumą, kadangi genocidą po holokausto išgyveno ir kitos tautos.

Ateityje, tikiuosi, išnyks ir vadinamoji „holokausto industrija”, sąskaitų suvedinėjimas, kaltųjų ieškojimas. Gal nebereikės jau anksčiau labai svarbią funkciją atlikusio Wiesentalio centro veiklos.

Aš asmeniškai niekad neužmiršiu holokausto, iki šiolei nesu susitaikiusi su savo motinos, kuriai buvo tik 35 metai, žūtimi…

Ne žydams holokaustas yra daugiau moralinė problema. Čia reikėtų aiškiai skirti tuos kraštus, kuriuos palietė holokaustas, tuos, kuriems teko išvaduotojų vaidmuo ir tuos, kurie nebuvo tiesiogiai susidūrę su holokaustu. Aš visų aspektų nepaliesiu, o bandysiu kalbėti apie Rytų Europą, tiksliau – apie Lietuvą, kur, kaip jau minėjau, dalis vietos gyventojų prisidėjo prie žudynių, buvo pritariantys ar nepritariantys stebėtojai, o dalis tapo gelbėtojais. Žudikų ir gelbėtojų skaičius buvo panašus, jų buvo palyginti nedaug, pritariančių ir nepritariančių stebėtojų buvo daugiausia.

Profesorius Vytautas Landsbergis jau prieš keletą metų yra pasakęs, kad holokaustas Lietuvoje yra ne žydų, o lietuvių problema. Mažai kas įsiklausė į tuos žodžius. Daug kam ir dabar atrodo, kad holokausto problema yra Lietuvai primesta iš šalies, ji neegzistuoja kolektyvinėje lietuvių tautos atmintyje, kaip tvirtina profesorius E. Aleksandravičius, ją užgožė lietuvių tautos skaudžiai išgyventas gulagas. Holokaustas neva rūpi tik žydams, kurie vadina lietuvius žydšaudžiais, dar vyrauja stereotipai, kad visi žydai yra sukčiai, galvoja tik apie pinigus, yra svetimi lietuviu tautai ir išdavė ją sovietams. Gal holokaustas ir buvo kerštas už jų išdavystę? – vis dar galvoja ne vienas lietuvis. Užtenka pažvelgti į kai kuriuos mūsų spaudos puslapius, ypač į kai kuriuos interneto komentarus, kad pamatytum, jog Lietuvoje dar pasitaiko apgailestaujančių, kad Hitleris nespėjo išžudyti visų žydų ir pan.

Taip, Lietuvoje dar sunku kalbėti apie holokaustą, tačiau valstybiniu mastu, akademiniu ir švietimo sistemos lygmeniu jau labai daug padaryta aiškinant lietuvių žydų santykius ir holokausto istoriją Lietuvoje. Tai lėtas procesas, bet jis vyksta. Reikia turėti kantrybės”…

Vis dėlto, kodėl šiandien reikia kalbėti apie holokaustą? Profesorius J. Grossas mūsų diskusijoje tvirtino, kad holokaustas yra universali tema, ji liečia visus, ją studijuos dar ilgai kaip pavyzdį, ką gali padaryti žmogus, užsikrėtęs neapykanta ar tapęs kokios nors ideologijos fanatiku. Norėčiau su juo sutikti. Mes turime žinoti savo istoriją, įvertinti ją ir tuo būdu gal išvengti šiurpių klaidų ateityje. Juk vilkas mumyse nuolatos budi.

Yra dar vienas labai svarbus to klausimo aspektas, kurį būtina iškelti. Aš klausiau švedų, ar jie galvoja apie tai, kad Ribbentropo-Molotovo pakto aukos yra ir lietuviai, ir žydai, ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos, net rusai. Kalbant apie holokaustą nereikėtų užmiršti ir gulago aukų. Norėtųsi, kad ir pačios aukos nekonkuruotų tarpusavyje, o suprastų ir užjaustų viena kitą. Tik per abipusę užuojautą bei pagarbą įmanomas ir lietuvių bei žydų suartėjimas.

 

www.bernardinai.lt

David Cesarani. Osvencimas: žmonijos iškrypimas

Teksto autorius yra Londono universiteto profesorus. Jis konsultavo BBC, statant filmą apie Osvencimą, taip pat neseniai pasirodė jo knyga „Eichmann: jo gyvenimas ir nusikaltimai“.

Praėjus 60-čiai metų po to, kai Raudonosios armijos būriai įžengė į lagerių kompleksą šalia Lenkijos miestelio Osvencimo, ši vieta įgavo beveik neprilygstamą pasaulinę svarbą. Viena vertus, tokio žinomumo priežastys yra ganėtinai banalios. Kita vertus, Osvencimas taip giliai ir nepajudinamai įaugo į žmonių sąmonę kaip tik dėlto, kad jo sukūrimas verčia abejoti pamatiniais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį, civilizaciją ir pažangą, taip pat ir mūsų idealais, įkūnytais tiek pasaulietinėse ideologijose, tiek religijoje.

Osvencimas sukrečia visų pirma dėl to, jog tai vieta, kur šaltakraujiškai buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Vien to pakaktų, kad tokia vietovė niekada nenusiplautų juodos dėmės. Tačiau stovyklos raida ir jos tikslas, kurie ilgą laiką nebuvo iki galo ištirti ar suprasti, mirties statistiką paverčia dar rafinuotesniu ir klastingesniu dalyku.

Iš pradžių pagrindinė stovykla, Osvencimas-1, buvo pastatyta ne genocidui vykdyti. Šią funkciją ji įgijo atsitiktinai. Iš pradžių stovykla buvo įkurta kaip teroro priemonė, skirta įbauginti Vokietijos okupuotos Lenkijos gyventojus. Vėliau ji patraukė vokiečių pramonininkų dėmesį, kurie Osvencime įžvelgė vergų darbo jėgos potencialą. Nuo pat pradžių Osvencimas įkūnijo šiuolaikinio pramoninio kapitalizmo gebėjimą kuo ramiausiai sugyventi su barbariška vergovine sistema ir net iš jos pelnytis.

1941 m. kovą Himmlerio įsakymu buvo įkurta nauja stovykla, Osvencimas-2 (taip pat žinoma Birkenau arba Bžezinkos vardu), kurioje tilptų 100 000 karo belaisvių – tokio skaičiaus tikėtasi, artėjant karui su Sovietų Sąjunga. Kai tiek rusų belaisvių taip ir nepasirodė (dauguma jų mirė iš bado vokiečių rankose pačioje Rusijoje), į Osvencimą pradėta siųsti žydus iš Slovakijos ir Prancūzijos. Pirmieji į Osvencimą deportuoti žydai 1942 m. pradžioje buvo panaudoti darbams. Tada dar niekas negalvojo paversti stovyklos sistemiško Europos žydų naikinimo dalimi.

Osvencimas tapo mirtiniausiu iš visų naikinimo centrų dėl to, kad tapo pagrindine genocido ašimi. 1944 m. stovykla jau buvo pasiekusi masinio žudymo pajėgumus, kurie atsiskleidė 1944 m. kovą, vokiečiams okupavus Vengriją. Per pora mėnesių į Osvencimą-Birkenau buvo deportuota arti pusės milijono Vengrijos žydų. Visi jie, išskyrus nedidelę „tinkamų darbui“ dalį, buvo iškart nužudyti.

Tai nebuvo žudymas tik dėl žudymo. Osvencimas buvo savotiška vergų darbo atsiskaitymų kontora. Per ją perėjo tūkstančių tūkstančiai, regėję savo artimųjų mirtį ir keletą savaičių praleidę „karantino stovykloje“, prieš juos išsiunčiant į kitas darbo stovyklas visoje Vokietijoje. Ir kadangi tai nutiko, karui artėjant į pabaigą, daugybė išlikusių žydų ir kitų tautybių žmonių tapo šios mirties mašinos liudytojais ir nesiliauja klausę, kodėl net ir tada niekas nemėgino sustabdyti šių žudynių.

Kaliniai buvo naudojami ir medicininiams eksperimentams. Šiuo atžvilgiu Osvencimas nesiskiria nuo kitų stovyklų, tačiau gydytojai – kuriems geriausiai atstovauja liūdnai pagarsėjęs Jozefas Mengelė – ir medicinos mokslo iškrypėliškumas čia reiškėsi žymiai didesniu mastu. Primityviausiomis sąlygomis būdavo atliekami sunkiai logiškai paaiškinami eksperimentai, skirti pagrįsti pseudomokslinėms rasinėms teorijoms, o jų aukomis tapdavo to nesuvokiantys asmenys, dažniausiai vaikai ir kūdikiai.

Osvencimas lyg juodas debesis kybo virš daugelio šalių istorijos ir meta šešėlį aukščiausiems žmonijos idealams bei pasiekimams. Tvarkos ir pažangos siekis, sukūręs biurokratiją ir reguliavimą, vadovavo gyvybės naikinimui. Noras pagerinti gyvenimą, pasireiškęs industrine masine gamyba, buvo panaudotas barbariškiems tikslams. Medicinos mokslas, skirtas gerinti žmogaus būklei ir valdomas etikos kodekso, buvo iškreiptas baisiausiu būdu.

Todėl kai kuriems pokario mąstytojams, pavyzdžiui, Theodorui Adorno, Osvencimas reiškė Apšvietos paneigimą. Filosofo įsitikinimu, visuotinių vertybių ir racionalaus uniformiškumo troškimas paskatino sunaikinti tuos, kurie buvo laikomi „kitokie“. Šių dienų lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas pareiškė, kad modernybę valdantis tvarkos poreikis pagimdė genocidą prieš tautą, neatitikusią standartinių kategorijų.

Vis dėlto Osvencimas nebuvo modernybės produktas ir tikrai ne jos įsikūnijimas. Tai buvo barbarystė, tarnavusi moderniajai valstybei, pramoniniam kapitalizmui ir rasiniam karui. Masinis žudymas uždusinant ir nuodijant dujomis gal ir naudojosi šiuolaikinio mokslo pasiekimais, tačiau kokybės pžiūriu ne ką tesiskiria nuo tūkstančių sukilėlių vergų nukryžiavimo Apijos kelyje Romos imperijos laikais.

Noras užkrauti atsakomybę už Osvencimą „modernybei“ stulbinamai akivaizdus tarp kai kurių krikščioniškų Bažnyčių. 1998 m. Vatikano deklaracijoje „Mes atsimename: šoa apmąstymas“ teigiama, kad genocide dalyvavę ar iš šalies jį stebėję katalikai kažkokiu būdu nesilaikė Bažnyčios priesakų. Deklaracija kaltino pasaulietines ideologijas, pamynusias tiek gyvybės šventumą, tiek sukūrusios sąlygas, kurios pateisino masines žudynes.

Tarsi norėdama parodyti bedievišką Osvencimo aplinką, Lenkijos Katalikų Bažnyčia įkūrė atminimo šventoves ten nukankintiems pranciškonui Maksimilijonui Kolbei ir Editai Stein. Prie dujų kamerų ir pelenų duobių buvo pastatyti kryžiai. Tokiu būdu vieta, kurioje žydai buvo siunčiami į mirtį iš dalies dėl šimtmečius vyravusių antisemitinių nuotaikų ir paniekos kultūros, pavirto teigimu tos pačios krikščionybės, kuri daugiausia neprieštaravo žydų išskyrimui iš visuomenės ir tylomis pritarė jų naikinimui.

Šis paradoksas ženklina tiek visuotinę Osvencimo svarbą, tiek ir nesubegėjimą iki galo suvokti, ką ši vieta reiškia. Žmonija iki šiol nesusitaikė su Osvencimu. Mes nenorime „pripažinti“ Osvencimo, vietoj to mėginame kuo toliau jį nukišti ir išdalyti atsakomybę žmonėms bei ideologijoms, nuo kurių mus skiria laiko atstumas.

Tiesa ta, kad Osvencimą išaugino Europos istorija ir kultūra, taip pat ir krikščionybė. Stovyklos trauka bei jos keliamas pasibjaurėjimas yra dvi kovos su šiuo paveldu pusės.

www.bernardinai.lt

Julius Norvila. Žydai, vaizdiniai ir atmintis

Kalbant apie žydus, gyvename nuolatinėje įtampoje. Tarsi mūsų visuomenė būtų verčiama imtis kažko skausmingo, kas jau seniai buvo palaidota, bet dabar nori nenori grįžta atsiteisti.

Istorija, ypač naujausių laikų, retai kur gali būti užversta kartą visiems laikams. Europa su savo susimaišiusiomis tautomis, vaikščiojančiais priekaištais, aktyviai besidarbuojančia atmintimi (arba užmarštimi) tam per maža. Susidūrusi su savo žydais, Lietuvos visuomenė nustemba, netgi sutrinka. Kaltinti už tai galima izoliacijos, prieblandos ir dezinformacijos dešimtmečius.

Kadangi iškart po karo tai buvo taip akivaizdu, neapykanta žydams (komunistams) tapo puikiausia manipuliavimo priemone valdyti — ir gąsdinti — žmones per ateinančius komunistų valdžios dešimtmečius. Greičiausiai komunistų propaganda nebūtų sugalvojusi nieko geriau už žydą, kuris dirba prieškario Lietuvos laimę sugriovusios valstybės jėgos struktūroms.

Taip Lietuvos žydai savaime tapo propagandine priemone naikinti ryšius su plačiuoju pasauliu ir stiprinti savimeilę monokultūroje už Geležinės sienos. Propagandiniai pasakojimai apie nedarbą, skurdą, kapitalistinį išnaudojimą ir kitos temos Lietuvoje greitai nustojo savo galios; tačiau svetimos genties, kuri sakėsi esanti šalies dalimi, germaniškos pavardės ir gerklinis akcentas išmušdavo dėmėmis net ir tautos komunistus.

Liaudyje gyvas žydo baidyklės paveikslas ėjo podraug su vietos administracijos pastangomis ištrinti anksčiau Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų atminimą (paradoksalu, bet ir čia anksčiau gyvenusių rusų). Ketinimai ištrinti istorijos suvokimą buvo įgyvendinami naikinant materialinės ir dvasinės kultūros paminklus: seniai mirusiųjų kapines, maldos namus, bibliotekas ir gimnazijas. Tik pastaraisiais metais bendru žydų ir lietuvių rūpesčiu iškilo keli atminties ženklai liūdname lietuviškame peizaže.

Mūsų žinių apie karo metų katastrofos aplinkybes ir priežastis stygiaus užpildyti negali nei žiniasklaida, nei juo labiau politinės kampanijos. Šis klausimas yra per sudėtingas, platus, daugiasluoksnis, o tam tikru požiūriu per tamsus ir netgi atidėtinas — jo negalima pradėti ir baigti vienu ar dviem veiksmais. Tai pati didžiausia tragedija lietuviškos kultūros erdvėje, ir keista, kad ji taip ir nepateko (su keletu išimčių) į „aukštosios“ literatūros ir meno akiratį, taip ir nesulaukė didesnio paveldėtojų, t.y. mūsų, dėmesio.

Prarajos įveikti negalima pasitelkus mums svarbų (ir ne visada vienareikšmį) teiginį, kad lietuviai priešinosi ir kentėjo, o žydai automatiškai stojo į sovietinių okupantų pusę.

1940-aisiais tai, kas iracionalu, maišėsi su racionalu: tuomet Stalino, kaip ir Hitlerio, kylanti žvaigždė buvo tokia užburianti, kad panašioje situacijoje sunku įsivaizduoti kažką, bandantį dar ir pasipriešinti.

Per pastarąjį dešimtmetį lietuviškai pasirodė keletas puikių leidinių šia tema, tačiau rimtesnių diskusijų visuomenėje jie nesukėlė. Vis dėlto situacija smarkiai keičiasi. Ir ne lietuvių viešojoje erdvėje, bet tarptautiniame internete. Surinkę www.google.com paieškos langelyje senąjį jidiš kalba bet kurio Lietuvos miesto pavadinimą, pvz., Kovno, patenkame tarsi į kitą pasaulį. Tinklapyje ushmm.org/kovno/ angliškai Hidden History of Kovno Ghetto, itališkai olokaustos.org/geo/ghetti/kovno pažintinė medžiaga apie prieškario Kauną, istorinės nuotraukos ir dokumentai, amžininkų liudijimai ir stebėtojų vertinimai. Tai dar ne viskas; holokaustas nėra pirma ir paskutinė Lietuvos žydų tema. Ne mažiau tinklalapių jidiš, Lietuvos žydų litvakų paveldui. Jie prieinami internete surinkus raktinius žodžius „litvaks“, „shtetl“ ir pan. Ir tai ne suokalbis prieš lietuvius. Vieša paslaptis yra tai, kad litvakai, t.y. senosios Lietuvos kunigaikštystės žemių gyventojai žydai, yra ypatingas puslapis civilizacijos istorijoje, kuris neįdomus tik mums, paveldėtojams.

Šis tekstas nėra apologija, bet nuoroda į šaltinius, kurie suteiktų prasmingą turinį diskusijoms ir polemikai. Tiesa yra ta, kad po karo lietuviai spyriojosi (o iki dabar dažniausiai nejautė poreikio) atskirti tuos Lietuvos žydus, kurie — drauge su daugybe lietuvių — kūrė Tarybų Lietuvą, nuo tų, kurie smarkiai rizikavo pasisakydami ir prieš komunistų režimą. Chinese dictionary Buvo ir tokių; tačiau ir jie buvo priskiriami prie svetimųjų ir pasirinko emigraciją. Turint galvoje jų nusivylimą, tai buvo skaudi lemtis.

Žmonės, kurie turėjo išnykti iš Lietuvos vidaus ir išorės akiračio, yra čia. Ar po visų nusivylimų jie vis dar nori su mumis kalbėtis? Perduoti tai, ko išmoko itin sunkiomis sąlygomis? Didesnę baimę kelia tai, kad neišgirsime. Susitaikymas su išties labai netolima krašto praeitimi — tema, svarbesnė ne žydams, bet mums. Vakarykštė baimė turi eiti šia kryptimi, keliu be baimės, bet ir be išankstinio nusistatymo.

www.bernardinai.lt