Ukmergės žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas, tel. 861007961 el. paštas jewish_ukmerge@mail.lt

Ukmergės žydų bendruomenės veikla

Ukmergės žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Ukmergės žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, rūpinasi žydų tautai nusipelniusių asmenų ir vietų atminimo įamžinimu, vykdo kultūros programas, tvarko veikiančias žydų kapines, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Ukmergės žydų istorija

Centrinė Vilkmergės gatvė

Centrinė Vilkmergės gatvė

Nuo XIII a. iki XX a. pr.

Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Miestas vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki 1700–1701 m. Šiaurės karo. 1654–1667 m. karo metu, 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo; karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis. Manoma, kad būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė, tačiau ši data nurodoma skirtingai: pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, jiems buvo leista statyti Sinagogą ir suteiktas plotas kapinėms; remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, kad 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas krautuvininkas, o apie 1685 m. jau minimas kahalas ir sinagoga, kuri, kaip ir dauguma to meto miesto pastatų, buvusi medinė, tačiau 1851 m. perstatyta į mūrinę.

Kauno žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, tel. 8686 54585 el. paštaskzb@pub.vdu.lt 

Kauno žydų bendruomenės veikla

Kauno žydų bendruomenės Sukot šventė

Kauno žydų bendruomenės Sukot šventėŠiuo metu Kauno žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 400 žmonių. Bendruomenė vykdo aktyvią veiklą:

Panevėžio žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, pirmininko pavaduotojas Jurij Smirnov, Ramygalos g. 18, Panevėžys, tel. 8611 20882 el. paštas  genakofman@yahoo.com  Panevėžio žydų bendruomenės intermeto tinklapis www.jewishpanevezys.lt

Panevėžio žydų bendruomenės veikla Ši bendruomenė vienija apie 75 žmones. Bendruomenė organizuoja įvairius renginius, švenčia judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas. Ji palaiko glaudžius ryšius su visuomenės veikėjais, ambasadų darbuotojais, Panevėžio Rožyno vidurine mokykla, Gabrielės Petkavičiatės-Bitės biblioteka, krikščioniškomis religinėmis bendruomenėmis. Panevėžio žydų bendruomenė organizuoja įvairias parodas, rengia Žydų kultūros dienas, tarptautines konferencijas, prižiūri ir tvarko Panevėžio žydų kapines, vykdo aktyvią socialinę veiklą.

Panevėžio žydų istorija

Nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžio mieste žydai gyveno nuo XVII a. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžyje. 1766 m. Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose gyveno 254 žydų tautybės asmenys. Tuo metu Panevėžyje ypač sustiprėjo amatų ir prekybos verslo vystymasis. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu. Panevėžio žydai vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, iš viso – 1447 asmenys kurie sudarė uždarą bendruomenę, laikėsi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir gana geri.

Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 m. atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų mokėsi žydų maldos namuose. Tais pačiais metais  pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatyta 1764 m.,  ir 12 maldos namų.

1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14 733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai ir 3556 moterys priklausė judėjų religijai. Gyventojų būtų buvę dar daugiau, jei žydai nebūtų masiškai emigravę į Vengriją ir Šiaurės Amerikos Valstijas.

Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkst. gyventojų. Beveik pusę miestelėnų sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prekyba Panevėžyje vertėsi 60 lietuvių ir 351 žydas. Taigi, miesto ūkis telkėsi daugiausia žydų verslininkų rankose.

Tarpukaris

1915 m. liepos mėn. 27 dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į Panevėžį, tačiau tuo metu miestą jau buvo palikusi didžioji dalis gyventojų. Žydų verslininkai į Rusiją išgabeno prekių ir žaliavų atsargas, tad pramonė, amatai, prekyba apmirė.

Pasirašius Bresto taiką, 1918 m. gegužės mėnesį į miestą pradėjo grįžti žydų tautybės mokiniai, amatininkai, inteligentai.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę visi užrašai ant parduotuvių ir įstaigų buvo pradėti rašyti lietuvių kalba. Žydų, rusų ir lenkų kalbos oficialiai imtos vartoti rečiau.

Tarpukariu grįžę žydai vėl turėjo didelę įtaką vystantis amatams, organizuojant prekybą ir gerinant miesto infrastruktūrą. Žydai miesto Taryboje turėjo savo frakciją, kuri rūpinosi žydų bendruomenės reikalais.

Nuo 1921 m. Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo naujas žydų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo etapas. Žydai turėjo labai didelę įtaką visam Lietuvos visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu atidaryta labai daug mokyklų, kurias steigė žydų tautybės žmonės.

1920 m. rugsėjo 26 d. pradėjo veikti Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 m. įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus, garsėjęs turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo apie 15 tūkst. eksponatų.

Po kelerių metų Ramygalos gatvėje atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, įgijusios aštuonmetį išsilavinimą. Joje vienu metu mokėsi 180 mergaičių. Taip pat atidaryta berniukų gimnazija, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas. Visi to meto statiniai buvo statomi iš plytų, jie derėjo prie miesto architektūrinio ansamblio, nors pastatų frontonuose buvo pavaizduota Dovydo žvaigždė, Tora arba menora.

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžys XX a. pr.Nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo

1940–1941 m. žydų tautybės žmonėms buvo tragiški metai. Atėjus tarybų valdžiai, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Panevėžyje, buvo uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaustuvės, ješibotas. Nacionalizuota daug pramonės, prekybos įmonių, gyvenamųjų namų, taip pat Panevėžio žydų ligoninė.

1940 m. birželio mėnesį, pasikeitus santvarkai, prasidėjo pirmieji trėmimai, kurių neišvengė ir žydai.

1941 m., nacių armijai užėmus Panevėžį, birželio mėnesį prasidėjo pirmieji žydų areštai ir žudynės. 57 areštuotus žydus išvežė į Staniūnų mišką ir sušaudė.

1941 m. liepos mėnesį buvo įrengtas Žydų getas Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio,  Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje. Iš pradžių gete gyveno 4423 asmenys, tarp jų – 417 vaikų iki šešerių metų.  Žydų perkraustymas buvo vykdomas pagalbinės policijos jėgomis, sutarus su vietine komendantūra.

1941 m. rugpjūčio 17 d. getas buvo likviduotas ir visi žydai sušaudyti. 8 tūkst. žmonių sušaudyta Kurganavos miške (netoli Taruškų); 4,5 tūkst. žydų nužudyti Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Panevėžyje karo metais buvo sunaikinta 95 proc. žydų tautybės asmenų.

1945 m., kai kurie evakuoti žydai iš Vakarų Ukrainos, Rusijos, Uzbekijos, Kazachijos ir kitų vietovių buvo atsiųsti į Lietuvą – sovietinė valdžia stengėsi apgyvendinti kuo daugiau įvairių tautybių žmonių, kad Lietuva būtų daugiatautė respublika. Po karo išgyveno tik nedidelė prieškaryje gyvenusių Panevėžio žydų dalis, kuri grįžo į miesto apylinkes. Daugelis iš jų vėliau išmirė arba emigravo į Izraelį ar Ameriką.

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu buvo uždarytos žydų kapinės, o 1966 m. nuspręsta jas visiškai likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybos darbams. Statant Panevėžio dramos teatrą iš dalies antkapinių akmenų buvo padaryti laiptai ir dekoratyvinės sienos.

Nuo 1945 iki 1990 m. Panevėžio žydų bendruomenės veikla buvo apmirusi. Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos emigravo apie 10 tūkst. žydų.

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Panevėžio žydų bendruomenė. Atsikūrė bendruomenės Taryba, kuriai vadovavo istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas Anatolijus Fainbliumas. 1991 m. Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas Gennady Kofman, nuo 2001 m. einantis pirmininko pareigas. Atsikūrusios Panevėžio žydų bendruomenės pagrindinis tikslas ir uždaviniai buvo judėjiškų tradicijų, turtingos žydų kultūros saugojimas ir puoselėjimas.

1993 m. buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir Žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“. 1994 m. atidengtas memorialinė lenta ant buvusio ješiboto pastato, o 2001 m. tokiu pačiu atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai.

Edukologinės programos “Uniformuoti liudininkai” vizitas Lietuvoje

Edukacinės programos Uniformuoti liudininkai dalyviai ir Izraelio kariškių delegacija

Edukacinės programos Uniformuoti liudininkai dalyviai ir Izraelio kariškių delegacijaBirželio 14–15 d. Lietuvoje viešėjo edukacinės programos „Uniformuoti liudininkai“ dalyviai ir Izraelio kariškių delegacija, kurios tikslas buvo pagerbti Holokausto aukų ir Lietuvos gynėjų atminimą. Vizitą Lietuvoje organizavo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky drauge su Izraelio ambasada Lietuvoje ir Latvijoje.

Pirmasis tokio pobūdžio vizitas pagal Izraelio vyriausybės vykdomą programą „Uniformuoti liudininkai“ Lietuvoje buvo 2003 m., vėliau 2007 ir 2010 m. Viena pagrindinių šios programos organizatorių Izraelio armijos kariškė Osnat Ul, jau trečią kartą viešinti Lietuvoje, teigė, kad kariams, kurie lankėsi ir tvarkė Sudervės žydų kapines, svarbu, kad turi galimybę sutvarkyti kapus tų žmonių, kurie gimė Lietuvoje, bet žuvo per Holokaustą, arba jų giminės išvyko į Izraelį. Taip siekiama pažinti savo šaknis, jiems taip pat labai džiugu, kad LŽB, buvusi tokia garsi praeityje, nepaisant Holokausto tragedijos, turi aktyvią bendruomenę, puoselėjančią žydiškas vertybes.

Birželio 15 d. Izraelio delegacija dalyvavo ceremonijoje Antakalnio kapinėse, minint Lietuvos laisvės gynėjų atminimą, ir Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Paneriuose, kur drauge su Izraelio kariškiais Holokausto aukas pagerbė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Trečiadienį edukacinės programos „Uniformuoti liudininkai“ dalyviai lankėsi Žiežmariuose, Paneriuose, Rūdininkų girioje, taip pat Valstybiniame Vilniaus Gaonų žydų muziejuje.

Baigusi vizitą Lietuvoje, Izraelio kariškių delegacija išvyko į Lenkiją.

Rabino žodis

Vyriausias Lietuvos rabinas Chaim Buršteinas

Vyriausias Lietuvos rabinas Chaim Buršteinas

Lietuvos ir Vilniaus vyriausiojo rabino Chaim Buršteino paskaitos apie judaizmo traciją.

Vilniaus ir Lietuvos rabine Chaime Buršteinai, norėčiau jūsų klausti – kas yra sionizmas? Man įdomi asmeninė jūsų nuomonė.

Sionizmas – ne religinis, o nacionalinis, ideologinis ir politinis judėjimas, kuris skelbė būtinybę žydų tautai grįžti į Izraelį ir ten, praėjus daugeliui amžių po jų išvarymo, atkurti žydų valstybę.

Aš, Lietuvos vyriausiasis rabinas, apie sionizmą neturiu aiškiai apibrėžtosos nuomonės.

Norėdami išsamiau studijuoti sionizmo tiesas apie tai galite perskaityti Ješua knygoje – 11 paskaitoje.

Gerbiamas rabine Chaime, kodėl Halacha pagrindiniame religiniame įstatyme (ne Toroje, kurioje skelbiami Dievo įsakymai), ir praėjus 2000 metų vaikas žydu pripažįstamas tik tada, jei jo motina yra žydų tautybės. Ar iš tikrųjų tokie dalykai vis dar svarbūs XXI amžiuje, išgyvenus Holokaustą?.. 

Atsakymas
Užduodami šį klausimą jūs padarėte net keletą loginių klaidų.
1. Motinos vaikui perduodama tautybė nurodyta Toroje. (Dvarim, 7:3-4)

ג) וְלֹא תִתְחַתֵּן בָּם בִּתְּךָ לֹא תִתֵּן לִבְנוֹ וּבִתּוֹ לֹא תִקַּח לִבְנֶךָ
ד) כִּי יָסִיר אֶת בִּנְךָ מֵאַחֲרַי וְעָבְדוּ אֱלֹהִים אֲחֵרִים וְחָרָה אַף יְדֹוָד בָּכֶם וְהִשְׁמִידְךָ מַהֵר

2. Išminčių pamokymai privalomi visiems žydams, nes Tora leido Izraelio išminčiams nustatyti draudimus  ir reikalavimus.
3. XXI amžius, neskaitant prarastų žmogaus dvasinių vertybių, nėra nieko išskirtinis ar ypatingas, kad galima būtų keisti Dievo įsakymus.
4. Holokaustas – siaubinga mūsų tautą užgriuvusi nelaimė ir gedulas, kuris turėtų tęstis visą laiką. Bet tai nesuteikia teisės žmogui keisti Dievo valią.
Todėl šis įstatymas liks nepakitęs.

Šalom, rabine Chaime, labai ačiū už Jūsų atsakymus! Neseniai internete pasirodė informacija, kad rasta Sandaros skrynia ir visos dvylika prarastų izraelitų genčių. Ar iš tiesų taip gali būti? 

Jokios informacijos apie rastą Sandaros skrynią neturiu ir labai abejoju jos patikimumu.
Visos dvylika izraelitų genčių gyvena tarp mūsų Izraelyje.
Kiekviena gentis turi savo tikslą ir misiją keisti pasaulį, laukiant pasaulio pabaigos ir Mošiacho atėjimo.
Iš tiesų Asirijos karalius Sinaheribas užkariavo Izraelio karalystės didžiąją šiaurinę dalį ir išvarė iš savo žemių izraelitus, kurie pasklido po visus Viduriniuosius Rytus taip plačiai, kad daugelis Izraelio pranašų abejojo, ar šie sugrįš pasirodžius Mašiochui.

Visgi tarp mūsų šiuo metu esama visų dvylikos genčių palikuonių, kurie paliko savo turtą ir neteisėtai kirto sieną siekdami patekti į Izraelį, į Jeruzalę ir Dievo šventyklą.
Apie tai pasakyta: „Ir jūs, kurie susijungėte su savo Dievu, gyvi visi šiandien.“

Gyvųjų maršas

Gyvųjų maršas

2017 balandžio 26 d. į Panerių memorialą dešimtąjį kartą ėjo „Gyvųjų maršo“ procesija, kuria pagerbtas Holokausto aukų atminimas. „Gyvųjų maršas“ – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo – kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS

ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS

Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio dalis, rašyta Vilniaus gete nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1942 m. liepos 19 d. hebrajų kalba. 1944–1949 m. Pateikiame išverstą dalį. Dienoraštis buvo saugomas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje.

Dovid Katz: Lietuvos Holokaustas buvo neįtikėtinai baisus

Dovid Katz

Dovid Katz

Pirmąsyk Nepriklausomoje Lietuvoje neseniai viešajame diskurse paneigtas Holokausto (Shoah) buvimas. Tai žurnale „Veidas“ padarė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, istorikas Petras Stankeras. Įdomi detalė – P. Stankero sesuo yra ištekėjusi už žydo ir gyvena Izraelyje.

Ar antisemitizmas Lietuvoje įgauna naują galią? Kokie dabar lietuvių ir žydų santykiai? Galbūt yra kažkas latentiško, apie ką bijome garsiai prasitarti?

Apie tai kalbinu Litvakų studijų instituto vadovą prof. Dovidą Katzą (g. 1956). Jis 11 metų (1999-2010) dėstė jidiš kalbą Vilniaus universitete, išleido nemažai solidžių knygų apie Lietuvos žydus anglų kalba: „Words on Fire: The Unfinished Story of Yiddish“ (2007), „Lithuanian Jewish Culture“ (2010) ir kt. D. Katzo minčių galime rasti jo tinklalapiuose www.DovidKatz.net ir www.HolocaustInTheBaltics.com. D.Katzas – žymaus jidiš kalba rašiusio poeto, Švenčionyse gimusio Menke Katz‘o (1906-1991) sūnus. Norėčiau pakalbėti su Jumis apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius. Išleidote nuostabią knygą „Lithuanian Jewish Culture“, kurioje atskleidžiama daug dalykų apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir greta jos. Kaip manote, kada lietuviai tapo antisemitais? XIX, XX amžiuje, o gal dar anksčiau? Ačiū už gerus žodžius. Daugiau kaip 600 metų Lietuva neabejotinai geriausiai toleravo žydų mažumą, kuri turi savo palikimą nuo LDK laikų. Ši tolerancija Kitam, būdinga multiteistinėms imperijoms, neaplenkė ir Lietuvos ir truko šimtus metų netgi po oficialaus krikščionybės priėmimo. Tačiau kalbame ne tik apie religiją, turėdami galvoje šimtmečius, kai vakarų ir centrinė Europa skendo kraujyje dėl religinių skirtumų. Nuo Gedimino ir Vytauto laikų iki XX amžiaus Lietuva buvo šviesus pavyzdys, kaip reikia kurti daugiakultūrę visuomenę, kurioje skirtingumas yra tapęs norma. Netgi tarpukario Lietuvoje, kurioje buvo daug problemų ir liūdnų antisemitiškų išpuolių, tolerancijos ir neprievartos rodiklis buvo bene geriausias visoje Rytų Europoje.

Todėl kalbėdami apie nūdieną, šių dalykų turime nepamiršti.

Tai iš kur atsirado antisemitizmas taikioje daugiakultūrėje Lietuvoje? Juk žydai ir lietuviai anksčiau gerai sugyvendavo.

Žinoma, nuodus užleido 4-ojo dešimtmečio hitleristinė propaganda iš Vokietijos ir Austrijos, kuri pasklido po visą Rytų Europą, padėdama pagrindus naujam ir ypač piktam antisemitizmo virusui, kokio iki tol nebuvo buvę. Sovietų okupacijos 1940 metais išvakarėse hitleristiniai elementai galėjo reikšti savo nuodus į plačias gyventojų gretas, ypač antį apie tai, kad visi žydai esą komunistai. Realiame gyvenime tai nebuvo paremta žydų kiekiu tarp komunistinių vadų (lietuvių tarp jų buvo kur kas daugiau) ar ištremtųjų (žydai, daugelis kurių turėjo nedideles parduotuves, buvo deportuoti į Sibirą kur kas didesniu santykius – ne absoliučiais skaičiais, o būtent santykiu – nei lietuviai.

Taigi iš kur visa tai? Juk didžioji dauguma žydų nekentė komunizmo (kuris ribojo jų religinę, kultūrinę, komercinę ir kitas laisves). Lietuviškasis Holokaustas prasidėjo per pirmasias Hitlerio atakos prieš Sovietų Sąjungą valandas, 1941 m. birželio 22 d. Barbariškos atakos prieš nekaltus žydų civilius, kurie neturėjo nieko bendra su komunizmu (daugelis jų buvo jaunos moterys ir seni rabinai), buvo vykdomos Lietuvos „nacionalistų“, „patriotų“, „sukilėlių“, LAF pajėgų, baltaraiščių, kurie šį Holokaustą vykdė dešimtyse vietų iki tol, kol atvyko vokiečiai ir okupavo šalį. Lieutvoje vokiečiai greitai pakeitė pavienius žiaurumus organizuota visos žydų populiacijos žudymo mašina. Kaip ir Latvijoje, prie žudikų prisijungė tūkstančiai entuziastingų savanorių.

Dabar, net paėmus kontroversiškąjį lietuvių žydšaudžių maksimumą, kurį pateikia Lietuvos žydų asociacija Izraelyje (23 000), tai vis dėlto yra mažiau nei vienas procentas lietuvių. Todėl niekada, o niekada Lietuvos žmonės neturi būti kaltinami, ir niekada neturime pamiršti didžiulės drąsos tų šimtų ir tūkstančių lietuvių, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis, kad išgelbėtų kaimynus tokioje aplinkoje, kuri buvo rizikingiausia visoje Europoje.

Taigi, dangau apsaugok, tai nėra joks kaltinimas lietuviams. Kalbant apie nūdieną, reikia paklausti: kada Baltijos šalių visuomenės elitas (valdžia, akademinė visuomenė, žiniasklaida ir kt.) pradės kalbėti apie šį liūdną istorijos epizodą sąžiningai? Juk taip jau padaryta Vokietijoje, Austrijoje ir daug kur kitur. Ar galime sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus? Sovietų laikai buvo baisūs, tačiau tai – atskira tema; raudona spalva nėra tolygi rudai. Lietuvos Holokaustas buvo neįtikėtinai baisus (išžudyti 95 proc. Lietuvos žydų – tai didžiausias procentas Europoje). Sveikinu puikų Lietuvos filosofą Leonidą Donskį, kurio 2009 m. esė apie genocidą jau tapo klasika ir smarkiai prisidėjo prie dabartinių Lietuvos intelektualų diskusijos peraugimo į tarptautinį diskursą.

Biblijoje sakoma, kad žydai – išrinktoji tauta. Galbūt todėl žydų taip nekenčiama? Iš pavydo?

Senajame Testamente rašoma, jog senovės hebrajai – Dievo išrinktoji tauta, tačiau nėra ypatingai talentingų ar kvailų žmonių, taip pat kaip nėra dorybingų ir blogų rasių. Žinoma, istorinės aplinkybės padeda žmonėms susikoncentruoti ties tam tikrais dalykais. Būdami nedidele ir silpna, smarkiai išblaškyta mažuma jau kelis tūkstančius metus, žydų tauta susikoncentravo ties intelektualiniais, religiniais, kultūriniais siekiais. Žydai mano, jog mokymasis, išsilavinimas yra svarbiausias visuomenės pasiekimas.

Ar egzistuoja dialogo centrai, kuriuose žydų ir lietuvių tautybių žmonės galėtų artimiau pasikalbėti?

Taip, buvo keli tokie centrai Vilniuje, tačiau vyriausybė įsikišo ir juos panaikino. 2009 metais kartu su profesoriumi Mikhailu Iossel‘iu iš Concordia universiteto Montrealyje, Kanadoje, Vilniuje pradėjau naujo Litvakų studijų instituto veiklą. Kartu su Lietuvos žydų bendruomene rengiame seminarus, kuriuose apsilanko ir lietuviai, ir žydai, jie diskutuoja, draugauja.

Ar Vilnius ir Lietuva sugebės įveikti dabartinę žemyn besisukančią spiralę, priklauso nuo žmonių, esančių valdžioje.

Mindaugas Peleckis

Dovid Katz

Fotografija: Ida Olniansky

Jom Kipur

Jom Kipur

Jom Kipur

Dešimties dienų laikotarpis po Naujųjų metų vadinamas „rūsčiosiomis dienomis“, „drebėjimo dienomis“ arba „10 atgailavimo dienų“. Šiomis dienomis, panašiai kaip ir prieš Naujuosius metus, įprasta lankyti kapines. Kiekvieno žydo ir visos bendruomenės susikaupimas bei iškilmingas nusiteikimas vis stiprėja, o kulminacija įvyksta 10-ąją tišrėjo – per Jom Kipurą, arba Jom ha-Kipurim (hebr. Išpirkimo diena). Tai diena, išskirtinai priklausanti dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko, negeria net vandens ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais – apsivalymo ir vilties simboliu, kaip pasakyta pranašo Izaijo knygoje, „esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“ (Iz 1, 18).

Viena pirmųjų Jom Kipuro maldų vadinama Kol nidrei (hebr. Visi įžadai). Tai prašymas atleisti nuo tų prievolių ir pažadų, kurie liko neįvykdyti, nes buvo priimti ne laisva valia. Šiai maldai sukurta daugybė liūdnų ir veriančių melodijų. Į sinagogos kiemą paklausyti šią maldą atliekančių chazanų, arba kantorių, ateidavo ir nežydai. Tarpukario Kaune žmonės rinkdavosi paklausyti chazano Mozės Aleksandrovičiaus, giedojusio sinagogoje E. Ožeškienės gatvėje. XIX a. į Jom Kipuro liturgiją buvo įtraukta vilniečio rabino Abraomo Dancigo Tefila zaka (hebr. Tyroji malda). Tai poetiškas ir jaudinantis tekstas, kuriame primenama apie žmogaus sukūrimą, kalbama apie egzistavimo prasmę – stengtis atitikti Kūrėjo sumanymą. Pasak tradicijos, per Naujuosius metus žmogui paskirtas likimas Jom Kipuro pabaigoje yra sutvirtinamas antspaudu ir jau nekeičiamas; tiesa, dar visą šią dieną nuoširdžiai atgailaudamas ir melsdamasis iš visos širdies žmogus gali sušvelninti dieviškąjį sprendimą. Iki Antrojo pasaulinio karo, kol visuose Rytų Europos miesteliuose, taip pat ir Lietuvoje, gyvavo žydų bendruomenės, garsios maldos ir raudos, tą dieną sklidusios iš sinagogų, darė didžiulį įspūdį nežydams. Lietuviai manė, jog žydai tą dieną verkia todėl, kad kažkuriam reikia mirti, ar netgi todėl, kad kažkurį „nusinešąs velnias“.
Viltys, jog Jom Kipuro dieną gali būti pakeistas dangaus nuosprendis, remiasi 32-uoju ir 34-uoju Išėjimo knygos skyriumi. Tuo metu, kai Mozė buvo ant Sinajaus kalno ir Aukščiausiajam diktuojant užrašinėjo Torą, apačioje likę žydai iš aukso pasidirbo veršį ir garbino jį. Tai sužinojęs Mozė supyko ir sudaužė gautas Įstatymo lenteles, o Dievas ketino išnaikinti visą tautą, išskyrus patį Mozę. Tačiau Mozė išprašė Dievo atleidimą atgailavusiems žydams ir gavo naujas lenteles – Dievui atleidus žydų tauta gavo galimybę „pradėti iš naujo“.
Tik skaitant paskutinę šios dienos maldą, kuri vadinasi neila (hebr. vartų uždarymas), „dangaus vartai“ užsidaro maldoms ir atleidimo prašymams. Maldos pavadinimas primena apie Jeruzalės Šventyklą, kurios vartai, šiai maldai pasibaigus, užsidarydavo.

Dr. Lara Lempetienė

Roš ha Šana

Dail. Joan Landis. Roš ha Šana

Dail.Joan Landis. Roš ha Šana

Pagal žydų tradiciją Naujieji metai švenčiami keturis kartus. Visi šie šventimo aktai simbolizuoja besibaigiantį seną ir prasidedantį naują etapą. Naujieji metai Talmude yra siejami su keturiais reikšmingais įvykiais:

  1. Žydų išėjimu iš Egipto;
  2. Gyvulių vados laikotarpiu;
  3. Metų skaičiavimu ir Dievo teismo diena visiems žmonėms;
  4. Medžių atgimimu po žiemos.

Šiame straipsnyje bus aptarta Naujųjų metų (Roš ha Šana) šventimo prasmė, susijusi su metu skaičiavimo ir Dievo teismo dienos visiems žmonėms reikšme, nes būtent ši Naujųjų metų reikšmė yra viso senų metų ciklo pabaiga ir naujųjų metų pradžia.

Roš ha Šana šventės prasmė

Žydų kalendoriuje metai pradėti skaičiuoti nuo pasaulio sukūrimo. Toroje rašoma, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, o septintą dieną Dievas ilsėjosi. Dieviška pasaulio kilmė nurodo, kad pasaulis nėra beprasmis ir savarankiškas chaosas, bet turi egzistavimo prasmę bei tikslą. Pažymėtina, kad Roš ha Šana šventė labiausiai susijusi su šešta kūrimo diena, kuomet Dievas sukūrė žmogų. Šeštą dieną pasaulio kūrimo procesas buvo baigtas, o žmogus kaip vienintelė pasaulio būtybė, turinti laiko pojūtį, pradėjo metų skaičiavimo procesą.

Roš ha Šana šventė, kaip jau minėta, vadinama ne tik metų skaičiavimo, bet ir Dievo teismo visiems žmonėms diena. Šis pavadinimas primena, kad žmogus kaip ir pasaulis yra Dievo kūrinys, todėl jo egzistencija šiame pasaulyje nėra beprasmė.

Toroje apie žmogaus sukūrimą rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir suteikė jam valios laisvę pasirinkti tarp gėrio ir blogio bei kūrybinę galią, taip išskirdamas jį iš kitų savo kūrinių. „Ir suteikė Dievas žmogui formą vyro ir moters pagal savo pavidalą ir panašumą, ir laimino jis juos ir sakė jiems: dauginkitės ir pildykite žemę ir valdykite ją.“ [1]

Kitaip tariant, žmogus, skirtingai nei visas kitas fizinis pasaulis, turi tiesioginį santykį su Dievu, nes Dievas įdėjo į žmogų dalį Savęs, t. y. suteikė jam ne tik fizinę formą (kūną), bet ir dvasinę (sielą). Kaip tik dėl šio dualistinio formiškumo išminčiai apie žmogų yra pasakę: „Žmogui buvo suteiktos ne tik geros, bet ir blogos savybės. Būtent dėl šios priežasties žmogus iš esmės yra laisvas savo poelgiuose, tačiau kaip turintis savyje dalelę Dievo, jis nusipelno būti nubaustas už blogį ir apdovanotas už gėrį. [2]  Dėl gerų ir blogų savybių turėjimo žmogui šalia Dievo rūstumo būtinas ir Jo gailestingumas, kurio žmogus tikisi ir ypač Roš ha Šana metu.

Švęsti Roš ha Šana – tai reiškia bandyti pasiekti aukščiausią tikslą, kurį Dievas iškėlė žmogui, kuomet jį sukūrė pagal savo pavidalą ir panašumą. „Šio tikslo neįmanoma aiškiai paaiškinti, bet tai panašu į dievišką „šviesos įnešimą“ į pasaulį. Šis „šviesos įnešimas“ – tai teisingas gyvenimas pagal dieviškuosius priesakus.“ [3] Taigi Roš ha Šana metu pagrindinis žmonių tikslas yra apmąstyti savo gyvenimą.

Gyvendamas žmogus ne kartą gali pasielgti blogai, tačiau yra kelias, kuriuo reikia eiti, norint vėl priartėti prie Dievo ir nusipelnyti Jo gailestingumo. Tai tšuva (atgailos procesas), kurį sudaro keturi etapai. Visi jie turi būti išpildyti ir tik tuomet įmanomas tikrasis priartėjimas prie Dievo.

  1. Savo blogio poelgio supratimas ir pripažinimas (sąmoningumo lygmuo).
  2. Jausmas, kad tavo poelgis buvo blogas, bei nuolatinis blogo poelgio pasekmių prisiminimas (jausminis – emocinis lygmuo).
  3. Prisipažinimas ir atsiprašymas tų, kurie nuo tavo blogo poelgio nukentėjo. Taip pat elgimasis taip, kad kuo labiau būtų sumažintos blogo poelgio pasekmės (veiksmo lygmuo).
  4. Blogo poelgio nepakartojimas.

Tšuva galima atlikti ir ne Roš ha Šana metu, tačiau manoma, kad būtent šios šventės metu gailėtis dėl savo blogų poelgių yra tinkamiausias laikas, nes Dievas šį laiką tam ir yra paskyręs.

Teismo dieną Dievas sveria kiekvieno žmogaus gerus ir blogus darbus. Jeigu geri darbai nusveria blogus, tai žmogus vadinamas cadiku (teisiuoju), jeigu priešingai – tai jis vadinamas raša (piktadariu), jeigu geri ir blogi darbai nenusveria vienas kito, t. y. jų kiekis vienodas – žmogus vadinamas beinoni (vidutinis žmogus). Tos pačios kategorijos yra taikomos ir valstybėms. Jeigu valstybės piliečių darbai geri, tai valstybė yra teisioji, jeigu priešingai – tai valstybė yra piktadarė. Tas pats ir su visu pasauliu. Jeigu žmonės daro gerus darbus, pasaulyje vyrauja harmonija, jeigu priešingai – chaosas.

Kuomet žmogaus blogi darbai nusveria gerus, jis vertas mirties. Valstybė, kurioje piliečių blogi darbai nusveria gerus, verta žlugimo. Tai galioja ir pasauliui. Blogi žmonių darbai gali būti pasaulio žlugimo priežastimi. Taip pat būtina atsiminti ir tai, kad kiekvieno žmogaus geras darbas saugo pasaulį ir priešingai – kiekvienas blogas darbas naikina jį.

Pasiruošimas Roš  ha Šana šventei

Roš ha Šana šventei pradedama ruoštis prieš mėnesį. Šiuo laiku būtinai yra skaitoma 27-oji Psalmė. Visą mėnesį po rytinės šachrut maldos sinagogoje yra pučiamas šofaras  (avies ragas), kuris kviečia žydus atlikti tšuva.

Likus savaitei iki šventės tam, kad būtų dar labiau sustiprintas atgailos supratimas ir jausmas, yra skaitoma selichot malda. Tai malda, per kurią žmogus prašo Dievo nuodėmių atleidimo. Ši malda yra skaitoma rytais dar prieš patekant saulei.

Prieš Roš ha Šana šventę būtina sutvarkyti namus bei įsigyti naujų drabužių. Sutvarkyti namai ir nauji drabužiai yra Naujųjų metų ciklo pradžios materialinė išraiška.

Šventinis stalas ruošiamas panašiai kaip ir šabatui. Ant stalo turi būti žvakės, vynas ir dvi chalos, tačiau ne pailgos ir pintos, bet apvalios ir su razinomis. Apvali chalos forma simbolizuoja metų ciklo ratą, o razinos – žmogaus gyvenimo saldumą ir lengvumą. Taip pat ant stalo būtina padėti medaus, morkų ir obuolių, kurie taip pat yra saldaus ir lengvo gyvenimo simboliai. Dar vienas akcentas ant šventinio stalo – tai žuvies galva. Taip žmonės išreiškia savo norą naujaisiais metais būti galva, o ne uodega, t. y. būti sėkmingais įvairiose gyvenimo sferose.

Švenčiant Roš ha Šana

Toroje rašoma, kad ši šventė švenčiama vieną dieną, tačiau egzistuoja taisyklė, kuri galioja visiems diasporoje gyvenantiems žydams, t. y. visos šventės švenčiamos viena diena ilgiau. Izraelyje gyvenantiems žydams ši taisyklė negalioja. Ilgesnis šventimo reikalavimas yra susijęs su nutolimu nuo savo gimtosios žemės ir ilgesniu jos prisiminimu. Tačiau Roš ha Šana ir Izraelyje yra švenčiama dvi dienas. Šventimo dvi dienas tradicija susiformavo dėl atsiradusios abejonės, ar patekės mėnulis, kurio būtent Naujųjų metų išvakarėse ilgai nebuvo matoma. Mėnulio nepatekėjimas būtų reiškęs, kad nebus ir naujos dienos.

Roš ha Šana pradedama švęsti vakare kaip ir visos kitos šventės, nes Toroje apie pasaulio sukūrimo pradžią pirmiausia minimas vakaras. Pirmąjį šventės vakarą po žvakių uždegimo sinagogoje pradedamos skaityti maldos, susijusios su atgaila ir viltimi. Visi sveikina vienas kitą žodžiais:  „Lešana tova tikatevu vetichatemu (linkiu, kad Dievas parašytų jums gerus metus ir savo sprendimą sutvirtintu antspaudu).“ [4] Grįžus namo sėdamasi prie šventinio stalo ir pradedama švęsti. Atliekamas kidušas (šventės ir maisto palaiminimas), valgoma duona ją mirkant meduje.

Iš karto po kidušo ritualo skaitomas Dievo palaiminimas, idant naujaisiais metais gyvenimas būtų sėkmingas, valgomi obuoliai, kuriuos taip pat kaip ir duoną reikia pamirkyti meduje. Kai suvalgomas obuolys, yra sakomi šie žodžiai: „Tegul būna tavo valia, Dieve mūsų tėvų, kad duotum mums gerus ir saldžius metus.“ [5]

Šventės metu yra įprasta valgyti tokį maistą, kuris ivrito kalboje asocijuojasi su sėkme, laime ir nevalgyti to, kas asocijuojasi su nesėkme ir blogiu. Todėl nėra valgomi riešutai, kurie ivrito kalboje pagal žodžio etimologiją (kilmę) siejami su nuodėme.

Antrą dieną po rytinio Dievo palaiminimo skaitymo atliekama seuda šnija – antras šventimas prie stalo, kuris taip pat pradedamas kidušu. Iš karto po to renkamasi sinagogoje ir pradedama skaityti Minchu malda. Tai dienos malda, kuri skaitoma anksčiau, kad būtų suspėta atlikti tašlich (nusikratymo, nusipurtimo) ritualą. Tašlich ritualas atliekamas prie upės arba ežero kranto. Jo metu yra skaitomi šie žodžiai: „Tegul vanduo nusineša visas mūsų nuodėmes.“ [6]  Po to purtant rūbų apačias yra sakomi pranašo Michėjaus žodžiai: „[… ] ir tu numesi visas savo nuodėmes į jūros dugną […].“ [7]
Pažymėtina, kad tašlich ritualas nepanaikina žmogaus nuodėmių, jeigu jo atgailos nepapildo tšuva (nuoširdus žmogaus galėjimasis).

Gali pasirodyti, kad Roš ha Šana šventė nėra susijusi su linksmumu, nes žmogus tarsi verčiamas galvoti ir apmąstyti savo gyvenimą bei kas jame buvo padaryta blogo. Tačiau tai nėra liūdna šventė, nes ji yra Dievo žmogui suteikta galimybė apmąstyti ir pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis atitiktų dieviškuosius priesakus.

Aneta Rostovskytė
_______________________

Осенние праздники,  Махапаим ,  Москва,  1990,  с.  11 (visos kitos citatos- ten pat)

Zigmas Vitkus. Žydų genocido atminimo dienai

Zigmas Vitkus. Žydų genocido atminimo dienai

Masinių žydų žudynių kapavietę Dargonių miške, prie Semeliškių, ant Strėvos krantų, tūlas atrastų už dviejų kilometrų nuo miestelio centro. Atvykęs nuo Trakų pusės, jis prie seniūnijos pastato turėtų sukti dešinėn ir važiuoti žvyrkeliu tiesiai. Nežinia, ar šis kelias egzistavo tada, 1941-ųjų rudenį, gali būti, kad juos atvedė kitu, atvingiuojančiu iš kairės, tačiau čia turbūt tas, senasis.

Pavažiavus keletą šimtų metrų į pušyną, kairėje kelio pusėje, matyti juodo akmens stulpelis: „Holokausto aukų kapavietė“. Nurodytas ir atstumas – 160 metrų. Einantįjį takeliu maloniai šildo vidudienio saulė, gaivina drungnas vėjas. Tykiai ošia pušys, o danguje, kaip įprasta ankstyvam rudeniui, atsidavę šiltašaltėms oro srovėms ratus suka suopiai. Jų gailus klyksmas teikia dangui neįtikėtinos gelmės ir lenkia stebėtojo širdį į sentimentalumą.

Tą pačią dieną kaip ši, prieš 69-erius metus, Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų, iš viso devyni šimtai šešiasdešimt du žmonės, jau buvo uždaryti Semeliškių gete. (Namas prie pat bažnyčios, kuriame buvo laikomi žmonės prieš sušaudymą, tebestovi.) Iš jų – du šimtai šešiasdešimt vienas iš Semeliškių. Dar 1941-ųjų metų liepos 21 dieną, vietos vokiečių komendatui įsakius, jie buvo priversti sudaryti bendruomenės tarybą efektyviau įgyvendinti nacių ir vietos valdžios potvarkius.

Žudynėms pasiruošti prireikė dviejų savaičių. Anot istoriko dr. Arūno Bubnio, pirmosiomis spalio dienomis į miestelį sunkvežimiu iš Vilniaus atvyko 20–30 saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio policininkų. Į Semeliškes lengvuoju automobiliu atvykęs ir vienas vokietis. Kartu su valsčiaus viršaičiu ir policijos viršininku jie nuvažiavo apžiūrėti būsimos žudynių vietos. Ji buvo parinkta už maždaug dviejų kilometrų nuo Semeliškių, Trakų link, prie ežero. Nors duobė jau buvo iškasta, vokiečiui parinkta vieta nepatiko, ir jis liepė iškasti naują duobę – Dargonių miško pakraštyje.

Ar Lietuvos vaikai mokomi taip, kad holokaustas ir jo refleksija kartu su pasakojimu apie sovietinę okupaciją nuo vaikystės taptų neatsiejama jų istorinės atminties dalimi?

Devyni šimtai devyniasdešimt du žmonės buvo sušaudyti spalio 6 dieną. Dr. A. Bubnio duomenimis, getą saugoję Semeliškių, Vievio, Žiežmarių policininkai ryte pradėjo varyti žydus į šaudymo vietą (dalis bruko, kuriuo jie buvo varomi, išliko; juo nuo trikampės miesto aikštės gali nueiti beveik iki pat bažnyčios). Kita dalis buvo paskirta eiti sargybą aplink duobę. Iš pradžių žmonės buvo suguldyti prie duobės. Po to nedideles jų grupes atvesdavo prie duobės ir sušaudydavo. Žudynės truko kelias valandas. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvai Karlas Jageris savo viršininkams raportavo, jog Semeliškėse tądien likviduoti du šimtai trylika vyrų, trys šimtai penkiasdešimt devynios moterys ir trys šimtai devyniasdešimt vaikų.

Lietuvoje tokių vietų kaip ši – šimtai. Jose užkasti daugiau nei šimtas trisdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių, nacių ir jų padėjėjų lietuvių nužudytų nuo 1941-ųjų birželio iki tų pačių metų lapkričio. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sunakinti visi Lietuvos provincijos žydai. Vėliausios žudynės įvykdytos 1941-ųjų lapkričio 15 dieną Vilkaviškyje. Po mažiau nei poros metų nutrūko ir šimtametė visos žydų bendruomenės Lietuvoje istorija. Tądien, 1943-ųjų rugsėjo 23-iąją, naciai galutinai sunaikino Vilniaus getą.

Stovėdamas prie buvusias duobes juosiančios tvorelės, bandžiau prisiminti, kada pirmą kartą mane palietė holokausto tema. Mokykloje, kiek pamenu, ji man nerūpėjo, nors domėjausi XX amžiaus istorija. Neakcentavo jos ir mokytojai. Atrodytų, paradoksalu, tačiau pirmaisiais istorijos studijų metais universitete, kai buvo dėstoma Naujųjų laikų istorija, šią temą taip pat aplenkė. Daugiau pasakojo visokių saldofoniškų dalykėlių. (Vėliau, matyt, prie jos priartėta per meną – kiną ir poeziją.) Klausiau savęs: o kaipgi yra šiandien? Ar šiam klausimui Lietuvos ugdymo įstaigose pakanka dėmesio? Ar vaikams (daugiau galvojau apie pradinukus) pasakojama apie tuos šimtus tūkstančių nužudytų Lietuvos žmonių? Ar mokomi jie taip, kad šis laikotarpis ir jo refleksija kartu su pasakojimu apie sovietinę okupaciją nuo vaikystės taptų neatsiejama jų istorinės atminties dalimi?

Štai daugelis vokiečių jaunimo bent kartą gyvenime nuvyksta į Osvencimą ar kokią nors kitą anksčiau buvusią nacių koncentracijos stovyklą, kad susipažintų su savo tautos praeities šešėliais. Panaši praktika, turint galvoje sunkią mums atitekusią to laikotarpio atminimo naštą, galėtų tapti norma ir Lietuvoje. Galbūt taip pavyktų sudaryti prielaidas pamažu atsikratyti daugeliui mūsų vis dar instinktyvios „jie – mus, mes – juos“ teorijos ir įvairaus su holokaustu susijusio racionalizavimo?

Galų gale leidau sau pasvajoti ir apie didesnį tėvų indėlį istoriniam vaiko auklėjimui. Tėvai, atsivedantys savo vaikus prie holokausto aukų kapų ir pasakojantys apie tai, kas vyko Europoje tais gūdžiais metais – toks idealas iškilo man prieš akis toje saulės nušviestoje Dargionių miško aikštelėje, prie Semeliškių, po 69-erių metų, likus 18-kai simbolinių dienų iki sušaudymo ir mažiau nei dvejiems metams iki rugsėjo 23-iosios – Vilniaus geto sunaikinimo dienos. Beje, kodėl reikėtų manyti, kad būtent tėvai atves savo vaikus? Gali įvykti ir atvirkščiai. Tai netgi labiau tikėtina.

www.bernardinai.lt

Pesah

Maca

Maca

Pesach – tai šventė, simbolizuojanti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės ir laisvės atgavimą. Šventės prasmė yra šio ypatingai žydams svarbaus įvykio prisiminimas, kurį būtina perduoti iš kartos į kartą, laikantis griežto šventinės tvarkos (seder) ritualo, kuris suponuoja, kad šis įvykis būtų ne tik prisimenamas, bet kad kiekvienas šventėje dalyvaujantis pats pasijustų tarsi išėjęs iš Egipto.

Pesach švenčiama pavasarį gamtos atgimimo metu, todėl ji yra įvardijama ir kaip pavasario pradžią simbolizuojanti šventė. Ji prasideda penkioliktąją žydų kalendoriaus Nissan mėnesio dieną ir trunka savaitę. Tačiau šios dvi šventės sampratos tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes gamtos atgimimas po žiemos panašus į žydų tautos atgimimą, atgavus laisvę.

Toroje Pesach šventė vadinama chag gamacot – „macų šventė“. Maca turi ir dar vieną pavadinimą lechem oni – „praradimų duona“. Tai kieta, sausa duona, valgoma vergų, vietoje šviežios ir minkštos duonos, kurią valgo laisvas žmogus. Bet maca vadinama dar ir lechem cherut – „laisvės duona“. Tokią duoną kepė žydai, kuomet ruošėsi skubiam išėjimui iš Egipto, nes jie neturėjo laiko laukti, kol mielinė tešla bus tinkama duonos kepimui. Žydai bijojo, kad faraonas gali persigalvoti ir neišleisti jų iš Egipto.

Žydai Egipte

Žydų protėvis Jakovas ir jo žmona Rachelė susilaukė sūnaus Josifo. Jakovas turėjo ir kitų sūnų, tačiau Josifą mylėjo labiausiai. Tai sąlygojo brolių pavydą ir priešiškumą jo atžvilgiu. Dar didesnio brolių priešiškumo Josifas susilaukė papasakojęs jiems savo sapną, kuriame regėjo, kaip broliai jam lenkiasi. Tuomet jie nusprendė nužudyti Josifą. Tačiau Rubenas brolius sulaikė, o Judas įkalbėjo verčiau Josifą parduoti į vergiją.

Taigi Josifas buvo nupirktas ir išgabentas Egiptą, o broliai pasakė tėvui, kad jį sudraskė žvėrys. Egipte Josifą nupirko aukštas pareigūnas Putifaras ir paskyrė jį rūmų prievaizdu. Putifaro žmona apkaltino Josifą, kad jis norėjęs ją išžaginti Dėl šio kaltinimo Josifas buvo įkalintas. Kalėjime jis sugebėjo išaiškinti vyriausiajam Egipto faraono taurininkui ir kepėjui jų sapnus. Praėjus dvejiems metams faraonas susapnavo sapną, tačiau niekaip negalėjo suprasti jo reikšmės. Sapno nesugebėję išaiškinti ir faraono žyniai. Taurininkas prisiminė Josifą, ir faraonas liepė pakviesti jį į rūmus. Josifas pasakė, kad Egipto laukia septyneri derliaus metai, po kurių seks septyneri bado metai ir patarė paskirti Egiptui sumanų valdytoją. Juo faraonas paskyrė Josifą ir pavedė jam ruošti maisto atsargas. Josifo sumaniai paskirstytos maisto atsargos padėjo egiptiečiams išgyventi nederliaus laikotarpį. Taip jis nusipelnė faraono pagarbos ir pasitikėjimo.

Kilus badui Kanaano žemėje Jakovas pasiuntė sūnus į Egiptą nupirkti grūdų. Ten jie sutiko Josifą, tačiau jis apsimetė jų nepažįstantis. Josifas pasakė, kad juos laiko šnipais ir liepė atvesti jauniausią jų brolį Benjaminą, kas šis patvirtintų jų žodžius. Paskui jis dar išbandė brolius, norėdamas sužinoti, ar jie bus tokie pat žiaurūs Benjaminui, kokie buvo jam. Pamatęs, kad jie nuoširdžiai rūpinasi broliu pasakė, kas esąs, ir pakvietė tėvą, savo brolius bei jų šeimas apsigyventi Egipte. Tai reiškė geresnės žemės ir maisto turėjimą. Taip pat pagarbos bei saugumo užtikrinimą, nežiūrinti į tai, kad jie bus svetimšaliai. Broliai priėmė Josifo pasiūlymą ir kartu su tėvu bei šeimomis persikėlė į Egiptą.

Praėjus keliems šimtmečiams po Josifo mirties, žydų padėtis Egipte darėsi vis sudėtingesnė. Faraonas laikė juos svetimšaliais ir nevertais jokios pagarbos, todėl žydai buvo paversti vergais. Gyvendami priespaudoje ir kančioje žydai buvo praradę bet kokią geresnio gyvenimo viltį. Viltį sugrąžino ypatingas įvykis. Dievas vienam iš žydų vyrų – Mozei nurodė, pasipriešinti faraonui ir užstoti nelaimingus vergus. Tačiau jo misija neapsiribojo tik tuo. Mozė turėjo apjungti nusivylusius vergus ir išvesti juos iš Egipto į laisvę. Jis turėjo vesti žydus į žemę, kuri buvo pažadėta jų protėviui Abraomui. Tuomet Mozė kreipėsi į faraoną, kad šis leistų žydams išeiti iš Egipto, tačiau faraonas nesutiko. Dėl šio faraono poelgio Dievas nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių. Tora sako, kad Aukščiausiasis nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių už faraono atsisakymą paleisti Izraelio sūnus. Paskutinė iš bausmių buvo netikėta egiptiečių pirmagimių mirtis. Nebuvo nė vienų egiptiečių namų, kuriuose pirmagimis būtų likęs gyvas.

Pagrindinis šventės pavadinimas Pesach yra verčiamas „praėjo pro šalį“ ir primena dešimtąją egiptiečiams skirtą bausmę, kai buvo išžudyti Egipto pirmagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo Pesach.

Pasiruošimas Pesach šventei

Pesach šventės metu ne tik draudžiama valgyti gaminius iš mielinių galinių, bet ir apskritai turėti jų namuose. Todėl prieš šventę būtina susitvarkyti namus taip, kad juose neliktų mielinių gaminių bei jų likučių.

Ypatingas dėmesys skiriamas indams. Šventės metu negalima naudoti indų, iš kurių valgoma ištisus metus, nes manoma, kad net ir išplautuose induose vis tiek lieka raugintų gaminių pėdsakų. Todėl beveik visi turi atskirus indus, skirtus Pesach šventei. Jeigu kartais neturima atskirų indų, tuomet galima naudoti ir tuos, kurie naudojami kasdien, tačiau jie turi būti išplauti tinkamu būdu. Vienas iš būdų –  išplauti indus verdančiame vandenyje. Jeigu indai stikliniai, jie užmerkiami kambario temperatūros vandenyje ir laikomi tris dienas, kasdien pakeičiant vandenį.

Pesach šventimo tvarka (seder)

Pesach švenčiama septynias dienas. Gyvenantys diasporoje švenčia aštuonias dienas. Pirmą ir paskutinę šventės dieną draudžiama dirbti ir kur nors važiuoti, tačiau leidžiama virti valgį ant ugnies, uždegtos šventės pradžioje. Penkios dienos, skiriančios pirmą ir paskutinę šventės dienas, vadinasi chol gamoed – „kasdienės šventės dienos“. Šiomis dienomis leidžiama dirbti, tačiau dirbti tik tuos darbus, kurie būtini šventės ritualo išpildymui. Taip pat leidžiama dirbti tuos darbus, kurių neatlikus bus neišvengta nuostolių.

Pesach – tai šeimos šventė, kuri pradedama švęsti vakare. Sėdint prie šventinio stalo pasakojama apie tai, kaip Jakovo sūnūs su savo šeimomis atsirado Egipte, kas vyko su jų protėviais šioje šalyje bei apie tai, kaip jų protėviai išėjo iš Egipto ir tapo laisvi.

Šventinis stalas padengiamas balta ar kita puošnia staltiese. Prieš kiekvieną šventės dalyvį pastatoma taurė vynui, nes kiekvienas suaugęs šeimos narys šventinio vakaro metu privalo išgerti keturias taures vyno. Suaugusieji geria saldų raudoną vyną, vaikai geria vynuogių sultis. Taip pat pastatoma didelė taurė vyno pranašui Eljahu, nes manoma, kad šventinę naktį jis apsilanko kiekvienoje žydų šeimoje. Taip pat ant stalo padedama keara – ypatingos formos lėkštė, ant kurios dedamas įvairaus pobūdžio maistas, simbolizuojantis žydų gyvenimą Egipte, bei išėjimą iš jo. Tai :

  • Zroa – keptas avienos arba vištienos gabalėlis su kaulu, primenantis auką, kuri buvo aukojama Šventykloje. Taip pat tai yra nuoroda į stiprią Dievo ranką, išvedusią žydus iš Egipto.
  • Beica (kietai virtas kiaušinis) – ši auka Šventykloje buvo aukojama Pesach, Šavuot ir Sukot švenčių metu. Tai simbolizuoja žydų tautą, kuri po kiekvienos nelaimės darosi vis tvirtesnė ir ištvermingesnė. Kietai virtas kiaušinis primena žydams vieną skaudžiausių įvykių – Šventyklos sugriovimą. Valgant kiaušinį jis mirkomas sūriame vandenyje, taip prisimenant žydų ašaras, pralietas nelaisvės metu.
  • Maror – kokia nors valgoma karti žolė. Ji primena apie protėvių kančias Egipto vergovėje.
  • Charoset – trinta masė, kuri pagaminta iš riešutų ir obuolių. Ši trinta masė vizualiai panaši į molį, iš kurio egiptiečiai vertė žydus gaminti plytas ir iš jų statyti miestus.
  • Karpas – tai įvairios daržovės, pavyzdžiui, virta bulvė, ridikėlis, morka. Prieš valgant daržovę, būtina ją pamirkyti sūriame vandenyje bei pasakyti palaiminimą Žemės Kūrėjui.
  • Chazeret – trinti krienai (galiama dėti ir netrintus), kurie taip primena žydų vargus egiptiečių vergovėje. Chazeretas valgomas kartu su maca. Taip prisimenamas vienas iš Izraelio išminčių Hilelis, kuris valgė taip, kaip buvo valgoma maca ir maroras tais laikais, kai egzistavo Šventykla.

Po kearos arba šalia jos padedami trys macos paplotėliai, šalia jų servetėlė, kurioje vėliau bus paslėptas afikomanas (macos gabalėlis). Šie trys macos paplotėliai vadinami kohen, levi ir israel. Jie simbolizuoja tris žydų tautos „sluoksnius“.

Šventės tvarką prižiūri ir veda šeimos galva. Šventės pradžioje jis atlieka kiduša (pilant į taurę vyną yra perpilama per kraštus, kas simbolizuoja palaiminimo perteklių). Tai pirma vyno taurė iš keturių, kurias būtina išgerti. Po to jis pakelia keara ir macą bei su visais šventės dalyviais sako: „Štai vargo duona kurią valgė mūsų tėvai egiptiečių vergovėje. Kiekvienas, kuris alkanas tegul ateina ir valgo; kiekvienas, kuris turi poreikį tegul ateina ir švenčia Pesach“. . [1]
Atlikus kiduša visi šventės dalyviai eina nusiplauti rankų. Prie stalo lieka sėdėti tik šeimos galva, kuriam atnešamas vanduo, kad jis taip pat galėtų nusiplauti rankas. Nusiplovus rankas visi dalyvaujantys šventėje mirko karpasa sūriame vandenyje arba charosete. Šis veiksmas lydimas šių žodžių : „Dieve Palaimintojau mūsų, Tu žemės Kūrėjas ir Valdytojas.“[2]

Po karpaso šeimos galva paima vidurinį macos paplotėlį, perlaužia jį į dvi nelygias dalis. Didesnę dalį jis susuka į servetėlę ir paslepia. Ši dalis skirta afikomanui. Mažesnė dalis yra padedama atgal tarp dviejų macos paplotėlių. Po to šventės vedantysis pakelia keara taip, kad visi ją galėtų matyti ir pradeda skaityti „Agada“ – knyga, kurioje aprašyta žydų istorija Egipte ir išėjimas iš jo, kad ateities kartos prisimintų ir minėtų šį reikšmingą įvykį.

Prieš pradėdamas skaityti jis sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir papasakoti apie išėjimą iš Egipto.“[3] Perskaitęs istoriją apie žydų išėjimą iš Egipto, šeimos galva atneša vandenį, kad šventės dalyviai dar kartą nusiplautų rankas. Plaunant rankas ištariami šie žodžiai : „Dieve Palaimintojau mūsų. Tu apšvietei mus Savo įstatymais ir liepei mums plauti rankas.“[4] Nusiplovus rankas šventės vedantysis pakelia tris macos paplotėlius ir sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti macą. Dieve Palaimintojau mūsų duonos iš žemės Augintojau.“[5]

Po šių žodžių šeimos galva paima viršutinį macos paplotėlį ir dalį likusio vidurinio bei sako šiuos žodžius: „Visagali Dieve Palaimintojau mūsų, Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti maca.“[6] Po macos valgymo šventės vedantysis paima marora mirko jį charosete sakydamas: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti marora. Visagali Dieve Palaimintojau mūsų Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti marora.“[7]

Suvalgius marora imamas apatinis trečias macos paplotėlis. Kiekvienas nuo macos paplotėlio atsilaužia po du gabalėlius. Ant vieno tepamas chazeretas, kitu gabalėliu uždengiama bei tariami šie žodžiai: „Šventyklos prisiminimui, kaip darė Hilelis. Taip darė Hilelis kuomet egzistavo Šventykla: dėjo (pesacho aukos mėsą) maca ir marora ir valgė visa tai kartu, kad išpildytų tai kas prisakyta Toros: „Su maca ir karčiomis žolėmis tegul valgo ją  (pesacho aukos mėsą).“[8]

Po to valgomas kietai virtas kiaušinis, pamirkant jį sūriame vandenyje. Suvalgius kiaušinį, geriamas vynas. Tuomet šeimos galva paima afikomana, kurį jis paslėpė šventės pradžioje, padalina jį į dalis ir sako: „Štai aš galiu išpildyti priesaką ir valgyti afikomaną.“[9] Afikomanas valgomas prieš tai, kai bus pradėta skaityti „Birkat amazon“. Pripildoma trečia vyno taurė ir pradedama skaityti „Birkat amazon“. Šventinė naktis užbaigiama pripildat ketvirtą taurę vyno ir „Galel“ skaitymu, kuomet prisimenami Dievo padaryti stebuklai tuo metu, kai žydai išėjo iš Egipto.

Aneta Rostovskytė

_____________________
Rekomenduojama literatūra:

1. Пасхальнаяа Агада, Иерусалим, „Сифрият Бейт – Эль“,1996.

2. Пасхальнаяа Агада, Иерусалим, „Авида“, 2001.

3. Блу Гринбер, Традиционный еврейскй дом, Москва, Мосты культуры, 2002.

4. Песах, Еврейское Агенство Израля.

[1]  Песах, Еврейское Агенство Израиля,  p. 39

[2]  Ten pat , p. 54

[3]  Ten pat , p. 54

[4] Ten pat , p. 72

[5] Ten pat , p .73

[6] Ten pat , p. 73

[7] Ten pat , p. 74

[8] Ten pat , p. 74

[9] Ten pat , p. 75

Žydų apšvietos skelbėjai Lietuvoje – pirmieji hebrajiški žurnalai

Žydų švietėjų – maskilų – periodinė spauda atsirado sykiu su paties Haskalos (žydų Apšvietos) sąjudžio pradžia, XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje. Jos raida tęsėsi Austrijos-Vengrijos, o vėliau ir Rusijos imperijoje. Šį procesą galime sugretinti su Europos žydų (o Rusijos imperijoje – rusų-žydų) inteligentijos formavimosi istorija. Žinoma, paralelė neatsitiktinė: maskilų periodika padėjo susikurti naujam visuomeninės sąmonės sluoksniui, susijusiam su švietimo ir modernizacijos vertybėmis.

Maskilų periodikoje prabilo naujosios ideologijos veikėjų grupės, besiformavusios iš pradžių Vokietijoje, vėliau Austrijos-Vengrijos bei Rusijos imperijose. Tokia viešosios raiškos forma šioms grupėms buvo nepaprastai svarbi turint omeny, jog maskilų būreliai buvo izoliuoti tiek nuo ortodoksiškai nusiteikusių ir modernybei priešiškų žydų masių, tiek nuo valstybių, kur jos veikė, visuomenės. Maskiliškos periodikos užduotis buvo paversti paskirus Haskalos idealams prijaučiančius ar bent jais besidominčius skaitytojus motyvuota skaitytojų auditorija, kuriai šie žurnalai taip pat tapo forumu. Dar viena svarbi tiek Vakarų, tiek Rytų Haskalos periodikos funkcija buvo vykdyti edukacinę bei ideologinę programą, skirtą naujai konstruoti žydų tapatybei užgožiant kai kurias jos tradicines religines sudedamąsias dalis, tuo tarpu diegiant naujus elementus, skirtus suartinti žydus su juos supančių tautų kultūra.

Tarp pirmųjų Vakarų Europos maskilų leidinių reikėtų paminėti žurnalus Hameasef („Rinkėjas“) bei Bikurei Haitim („Pirmas derlius“). Jie buvo leidžiami hebrajų kalba su jidiš kalbos intarpais.

Hameasef buvo mėnesinis žurnalas, įkurtas 1783 m. vokiečių žydų filosofo, Haskalos įkūrėjo Mozės Mendelsono (729-1786) mokinių. Viso pasirodė 7 metiniai tomai, sujungti iš ketvirtinių sąsiuvinių. Paradoksalu,  tačiau Hameasef užsidarė (1811 m.) dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo įkurtas: Vokietijos žydų skaitytojai taip gerai integravosi į vokiečių visuomenės kultūrą, kad jiems nebereikėjo žurnalo, adaptuojančio šią kultūrą hebrajiškai: jie užmezgė tiesioginį kontaktą su ja per jos pačios kalba, tai yra, pradėjo skaityti žydų vokiečių ar vien vokiečių leidinius. Tačiau kol žurnalas buvo leidžiamas, jo vaidmuo buvo svarbus, ypač tiesioginiams vokiečių Haskalos „įpėdiniams“ – Austrijos-Vengrijos maskilams, kurie nuo 1820 m. leido savo atskirą žurnalą, Bikurey Haitim. Šis gyvavo iki 1832 m., o nuo 1825-ųjų buvo vienintelis reguliarus žydų leidinys pasaulyje.

Kitas maskilų periodikos ir žurnalistikos istorijos Rusijos imperijoje etapas sietinas su Vilniumi, nes būtent čia buvo leidžiami pirmieji Rusijos imperijoje žydų periodiniai leidiniai: žurnalai hebrajų kalba Pirchei Tsafon („Šiaurės gėlės“) ir Hakarmel („Karmelio kalnas“).

Pirchei Tsafon buvo bandymas sukurti maskiliškąjį leidinį, siekiantį Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pavyzdžius. „Bandymu“ jį galima pavadinti dėl to, kad išėjo tik du žurnalo sąsiuviniai su didele pertrauka: pirmasis 1841-aisiais m., antrasis – 1844-aisiais. Žurnalą leido istorikas, leksikografas, literatūrologas, ilgametis hebrajų kalbos ir Biblijos dėstytojas Vilniaus rabinų seminarijoje, apygardos inspektorius ir Vilniaus švietimo apygardos globėjo „mokytas žydas“ (rus. “ученый еврей”), vienos stambiųjų Vilniaus žydų leidyklų bendrasavininkas Samuelis Juozapas Finas (1818–1890), o taip pat Eliezeris Lipmanas Hurvičius (1815–1852), kurį laiką vadovavęs Vilniaus rabinų seminarijai, o antrojo sąsiuvinio leidimo metu dėstęs valdiškoje žydų mokykloje Rygoje. Žurnalo pavadinimas, ko gero, susijęs ne bendrai su Šiaure, o su „Šiaurės Jeruzale“, kaip Europos žydai dažnai vadindavo Vilnių. Kartu šis pavadinimas metaforiškai atspindi Haskalos judėjimą iš Vakarų į „šiaurę“ (nors iš esmės – į rytus).

Žurnalo paantraštė – „Toros bei išminties žodžių, prozos bei poezijos rinkinys“ – primena dažnai paties Fino tekstuose sutinkamą išraišką „Tora, išmintis, moralė“, atspindinčią programą, kurią jis nuosekliai įgyvendindavo visoje savo literato bei leidėjo veikloje, taip pat ir atrinkdamas tekstus Pirchei Tsafon. Kita šios pozicijos išraiška – eilutės iš Aarono Koifmano apybraižos „Laiškas apie auklėjimą“ (2-sis „Gėlių“ sąsiuvinis): „moralės žodžiai […] ir dievobaimingumo pagrindai, meilė Torai ir išminčiai, meilė žmogui ir taikos tarp žmonių siekis, visa tai išreikšta tyra ir aiškia kalba [t.y. hebrajų] …“   Išsamiausiai žurnale pristatyti „Toros žodžiai“: didžioji abiejų sąsiuvinių dalis skirta Biblijos komentarams ir Talmudo išminčių tekstų aiškinimams, atitinkantiems Vakarų Europos „mokslišką“ stilių su daugybe graikiškos bei lotyniškos terminijos intarpų. Tuo tarpu „išmintį“ pristato keli stambūs, tačiau pakankamai naivūs gamtamoksliniai ir istoriniai straipsniai.

Įvertindamas  „Šiaurės gėlių“ vaidmenį savo hebrajų literatūros istorijos apžvalgoje Safa le-neemanim („Kalba ištikimiems“), Finas teigia, jog žurnalas „paveikė išmaningąją tautos dalį bei apšvietė tuos, kas sąžiningai bandė suvokti, ko iš jų reikalauja žydų tautos Apšvieta“ [1]. Kartu šie žodžiai rodo suvokimą, kad žurnalo įkūrėjų suformuota skaitytojų auditorija buvo, kaip ir jie patys, ne dauguma, o tik „išmaningoji“ tautos dalis. Tačiau dėl to nėra nuogąstaujama, frazė skamba optimistiškai, ir tai nenuostabu: tekstas, kuriame ji pasirodo, buvo išspausdintas 1864 m. Hakarmel žurnale, kurio leidimas pats jau liudijo tebesitęsiant „apšviestųjų“ būrio plėtros veiklai.

Būdamas valstybės pareigūnu, Finas visuomet demonstravo lojalumą valdžios politikai: pakanka perskaityti antrajame „Šiaurės gėlių“ sąsiuvinyje jo Kol berakha ve-tehila („Palaiminimo ir šlovinimo balsas“) su panegirikomis tuometinei valdžiai. Atrodo paradoksalu, kad „Gėlės“ buvo uždarytos, teigė bent jau paties Fino teigimu, dėl cenzūros reikalavimų. Tačiau kai kurie tyrėjai laiko uždarymo priežastis grynai finansinėmis.

„Pirchei Tsafon“ neturėjo jokios dinamikos ir iš esmės neatitiko periodinio leidinio apibrėžties, net ne dėl periodiškumo nebuvimo (pats Finas ne karta pabriežė neketinąs šį žurnalą leisti reguliariai, kadangi leidimas priklausė nuo remėjų bei cenzūros pritarymo gavimo), o dėl medžiagos rinkimo ir organizavimo ypatybių, pasireiškusių Fino leidiniuose ir vėliau. Tai, kad  naujojo žurnalo leidėjai bei autoriai visišką nesuinteresuoti pristatyti šiuolaikinio gyvenimo ir jo aktualijų, rodo, pavyzdžiui,   pirmojo sąsiuvinio pirmasis straipsnis: Mordechajo Aarono Ginzburgo studija „Žydų karalystė Afrikoje“ (beje, tai buvo jos 1 dalis; antra pasirodė, kaip ir buvo žadėta, 2-me sąsiuvinyje – «tik» po trijų metų).

Vis dėlto „Šiaurės gėlės“ buvo pirmasis Rusijoje žydų švietėjų žurnalas, ir jam užsidarius Finas neapleido minties vėl kurti tokį žurnalą ateityje. Juo tapo Hakarmel (1860–1880), pirmasis savaitraštis hebrajų kalba carinėje Rusijoje (nuo 1871 tapęs mėnraščiu). Nuo 1879 m. Finas jį leidžia kartu su Chaimu Leibu Markonu (1848–1909), kuris pirma buvo redaktoriaus pavaduotojas ir laiškų skyrelio vedėjas, o vėliau faktiškai prisiėmė redaktoriaus pareigas.

Žurnalo išleidimą skelbusioje brošiūroje Rosh Hakarmel („Karmelio kalno viršūnė“, 1860 m. kovo 1 d.) Finas pranešė, jog žurnale „bus plačiai atspindėta visa kas geriausia ir naudingiausia mūsų broliams, visa tai, kas liečia jų politinius, religinius bei intelektualius interesus […], jis taps patikimu informacijos ir švietimo šaltiniu“. Brošiūroje pateikta leidinio programa, kurią sudarė penkios dalys: „Aukščiausiosios vyriausybės veiksmai; Biblija ir išmintis; Grožinė literatūra ir mokslai; Visokeriopos žinios; Naujienos, aktualios žinios bei įvairenybės“. Pirmąjį numerį atvėrė nuolatinio Fino bendražygio, vieno žymiausių Vilniaus hebrajų poetų, Abraomo-Dovo-Bero Lebensono sukurtas poetinis įvadas Hadar Hakarmel („Karmelio kalno grožis“). Jo forma – kreipimas į hebrajų kalbą besidžiaugiant jos būsimu triumfu atsiradus Hakarmel. Taigi ir šis žurnalas, kaip „Gėlės“, buvo adresuotas išsilavinusiam žydų skaitytojui (maskilų akyse tai skaitytojai, mokantys hebrajų kalbą ir pritariantys jos vartojimui pasaulietinėje literatūroje ir spaudoje). Šį įspūdį sutvirtina literatūrinis-publicistinis skyrelis Hasharon („Sarono slėnis“), sudaręs antrąją kiekvieno savaitraščio dalį; jame skelbti egzegetiniai pamąstymai, lingvistinės pastabos dėl biblijinės hebrajų kalbos, poezija bei straipsniai etikos klausimais.

Nors šis žurnalas buvo nepalyginamai reguliaresnis už „Šiaurės gėles“, gyvavo kur kas ilgiau, ir jame buvo įsteigtas naujienų skyrelis, tai ir vėl nebuvo operatyviai reaguojantis į įvykius leidinys, tenkinantis skaitytojų poreikį sužinoti aktualias naujienas, ypač nuo to laiko, kai 1871 m. iš savaitraščio jis virto mėnraščiu. Dėl to jis buvo ne sykį kritikuotas amžininkų, o taip pat ir vėliau leistų kitų žydų periodinių leidinių. Tačiau kritikuojamieji bruožai buvo sąmoninga politika leidėjų, kurie vengė populizmo ir aktualumo, rinkdamiesi spausdinti teorinius ir literatūrinius tekstus, kurių vertė nemažėjo laikui bėgant. Jie nesidrovėjo pripažinti besiorientuojantys į „intelektualią“ bei „solidžią“, nelinkusią į radikalumą auditoriją. 1879 m., norint pritraukti naujų skaitytojų, skelbiama „trumpa leidinio programa“, kurią sudaro 8 punktai. Tarp jų nėra nei naujienų, nei jokios kitos pasaulio (taip pat ir žydų diasporos) įvykių apžvalgos; aktualiausia iš siūlomos medžiagos – „naujų knygų apžvalga“ (tiesa, toks skyrelis buvo dar „Šiaurės gėlėse“) bei „pranešimai apie teorinius ir eksperimentinius Rusijos mokslininkų pasiekimus“. Tai reiškia, jog per 19 gyvavimo metų žurnalas liko ištikimas principams, kurie buvo dedami į jo pamatus. Jei turėdami tai galvoje vėl prisiminsime „Šiaurės gėles“, galime drąsiau teigti, jog to žurnalo trūkumai buvo ne atsitiktini, o sekė iš tam tikros gana anksti išvystytos Samuelio Juozapo Fino leidėjiškos politikos, kurią jis nuosekliai vykdė 40 metų.

1860–69 m. buvo leidžiamas savaitinis priedas prie Hakarmel rusų kalba. Didelę jo dalį užėmė vyriausybiniai dokumentai (pirmiausia – liečiantys „žydų klausimą“), o taip pat pranešimai apie sėkmingus kontaktus tarp krikščionių ir žydų (žydams paaukojus bažnyčiai, didikams aplankius sinagogą, žydų poetams sukūrus eiles aukščiausių valdžios atstovų vizitų proga ir pan.). Kitą nuolatinių tekstų grupę sudarė atsiliepimai apie žydų emancipacijos visame pasaulyje pažangą bei apie naujus maskilų projektus (dažniausiai – apie naujų pasaulietinių žydų mokymo įstaigų įkūrimą). Sistemingai publikuojami šviečiamieji straipsniai iš žydų istorijos bei tradicijos. Šie dažnai buvo apologetinio pobūdžio, skirti įteigti rusakalbiui skaitytojui – akultūruotam žydui ar krikščioniui – įsivaizdavimą apie etišką judaizmo pobūdį ir jo idėjų gelmę. Būta ir santūrios polemikos su antižydiškais pasisakymais spaudoje ir visuomenės gyvenime. Žinoma, Hakarmel ir jo priedas, kaip savo laiku ir Pirchei Tsafon, buvo visiškai lojalūs leidiniai – tai nenuostabu prisiminus, kad Finas visuomet solidarizavosi su caro valdžios politika, liečiančia žydų švietimo ir gyvenimo būdo reformą. Žymus Rusijos žydų publicistas ir žurnalistas Abraomas Uri Kovneris savo Cheker davar („Kritinis tyrimas“, Varšuva 1865) kritikavo šią poziciją: „Hakarmel nenutiesė naujų kelių, nesiekė išsakyti originalių nuomonių…“ Kovneris nevienintelis kritikavo žurnalo santūrumą, neabejotinai atstumiantį dalį auditorijos. Tačiau sąmoningas žurnalo kreipimasis į išsilavinusį, linkusį į estetiškumą žydų buržuazinį mąstymą, sąlygiškas pasyvumas aktualių šiuolaikinių problemų atžvilgiu liko nepakitęs visą jo leidimo laikotarpį.

Vienas svarbiausių žurnalo ideologiją transliuojančių kanalų buvo nuolatinė rubrika, tęsianti dar Hameasef žurnalistų sukurtą žymių žydų praeities veikėjų gyvenimų aprašymų žanrą – Toledot gedolei Jisrael („Iškiliųjų žydų gyvenimo aprašymai“).  Jų veikėjams būdavo suteikiami (dažniausiai stiprinant vienus istorinio asmens veiklos aspektus ir užmaskuojant kitus) bruožai tos naujos tapatybės, kurią maskilai siekė sukurti sau ir savo skaitytojui: atvirumas kitų kultūrų poveikiui, užsienio kalbų mokėjimas, domėjimasis tokiomis žinojimo sritimis kaip filosofija ir gamtos mokslai, meilė hebrajų kalbai ir jos mokymasis. Šių biografijų veikėjai tapo „idealaus žydo“, suvokiamo kaip maskilų programos produktas, prototipais. Tokiu būdu ši programa atrodo įsišaknijusi žydų tautos istorijoje, o maskilų konstruojamas idealas atrodo iš prigimties būdingas žydiškumui. Kitaip tariant, tokios biografijos skaitytojas susipažįsta su „Haskalos pirmtako“ figūra. Žanro tradiciją entuziastingai ėmė tęsti Hakarmel¸ kuris skelbė biografijas ne tik savo pagrindiniame korpuse, bet ir priede rusų kalba. Biografijos šiame žurnale primena šio žanro pavyzdžius ankstyvuose maskilų leidiniuose tiek veikėjų pasirinkimu, jų pristatymo būdu ir pabrėžiamais aspektais, tiek ir pačiu publikacijos tikslu, kurį galimą suformuluoti kaip maskilų „panteono“ kūrimą.

Žurnalo leidimo pradžioje biografijos buvo spausdinamos dažniausiai būtent priede. Tad galima manyti, kad Hakarmel žurnalistai šias publikacijas skyrė jau minėtoms skaitytojų grupėms: pirma, akultūruotiems žydams, ir antra – krikščionių auditorijai. Didaktinės užduotys buvo skirtingos. Pirmajai grupei greičiausiai buvo norima pateikti tokius pavyzdžius iš žydų praeities, su kuriais galėtų ir norėtų tapatintis „išsilavinę, šiuolaikiški“ žydai, kurių kultūros kalba buvo rusų. Tuo tarpu antrajai grupei buvo siūloma įvertinti, kokių bendražmogiškai suvokiamos kultūros aukštumų gali pasiekti žydai, ir šitaip išvystyti supratingumą ir simpatiją žydų tautai.

Haskalos tyrėjai nevienareikšmiškai vertina Rusijos, ir ypač Vilniaus žydų švietėjų veiklą: neretai ji interpretuojama kaip kolaboravimas, bendradarbiavimas su valdžia vykdant priverstinės žydų rusifikacijos politiką ir slopinant jų tradicines religines ir edukacines institucijas. Tačiau jų periodinių leidinių analizė leidžia manyti, jog maskilai naudojosi tam tikru caro valdžios pasitikėjimu, kad įteigtų jai lojalios, modernizuotos žydų visuomenės įvaizdį, galinčios ir toliau vystytis šia linkme savarankiškai be valdžios spaudimo. Galbūt tokiu būdu buvo bandoma iš dalies apsaugoti žydų visuomenę nuo priverstinių veikimo priemonių, kurių ėmėsi imperijos administracija. Kalbant apie žydų skaitytoją, Hakarmel, koks ir beatrodytų paklusnus Rusijos valdžiai, neragino pilnai susitapatinti su Rusijos valstybingumo ir tautiškumo vertybėmis. Savo redaktoriaus straipsniuose hebrajų kalba Finas kvietė žydus rasti pusiausvyrą tarp „ypatingos žydų tautos esybės“ išsaugojimo ir „susijungimo su visomis šio krašto tautomis […] perdėm neatitolstant, bet ir visiškai nesusiliejant“. Tikėtina, jog žurnalo leidėjai siekė suformuoti žydui skaitytojui Rusijos pilietiškumo jausmą, kuris nesipjautų su jo tautinio orumo jausmu. Pagal šią viziją, „apšviesti“ žydai savo ruožtu negalėtų nesukelti simpatijos savo bendrapiliečiams krikščionims, kurie imtų labiau domėtis žydų kultūra, tuomet jau egzistuosiančia pusiau „valstybine kalba“, taigi prieinama jiems, be kitų, ir žurnalo Hakarmel puslapiuose.

Žydų žurnalistikos Rusijos imperijoje tyrėjas Gideonas Kutsas Vilniuje perskaitytame pranešime teigė, jog Hakarmel uždarymas lėmė, kad XIX a pabaigoje Vilnius nustojo vaidinti žydų kultūros centro vaidmenį [2]. Galima sutikti: liovęsis buvęs Rusijos Haskalos šaltiniu bei centru (nes jos poveikis ir pasiekimai, tarp jų ir žydų bei rusų-žydų periodinės spaudos išsivystymas, XIX a. pab. ėmė ryškėti labiau Peterburge, Odesoje ir kituose imperijos miestuose), Vilnius vėl pareiškė savo potencialą kaip kultūrinio ir visuomeninio Rytų Europos žydų centro tik pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, ir čia lemiamą vaidmenį suvaidino žurnalistika bei knygų kultūra jidiš, o ne hebrajų kalba. Tačiau pirmieji Vilniaus žurnalai hebrajų kalba tebelieka svarbi Lietuvos žydų kultūros istorijos ir kultūros paveldo dalis Su dviem Pirchei Tsafon sąsiuviniais ir didesnę dalim Hakarmel leidimų galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Dr. Larisa Lempertienė

__________________________

[1] Cituojama pagal atskyrą leidimą (Vilnius, 1881), p. 169

[2] Kouts G. The issue of Hebrew journalism in Ha-Carmel of Vilnius (1860-1880). –  Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas iki II Pasaulinio karo Jewish Intellectual Life in Pre-War Vilna(tarptautinės konferencijos medžiaga). Vilnius, 2004, p. 60.

Žydai ir tautų sugyvenimo idėja Vilniaus periodinėje spaudoje

Vilniaus krašto spauda XX amžiaus I pusėje dažnai buvo nacionalinių idėjų kurstymo aruodas. Ypač okupacijų metu valdžia mėgo cenzūruoti arba visai drausti spaudą vienomis ar kitomis kalbomis. Laikotarpiais, kai spauda visomis kalbomis buvo leidžiama laisviau, skirtinguose spaudos leidiniuose galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo leidžiama keletas stiprios katalikiškos orientacijos leidinių (pavyzdžiui „Vilniaus varpas“, „Aušra“), kurie skatino lietuvybę, ir juose beveik neįmanoma rasti žinių apie kitas miesto tautas. Apibendrintai žvelgiant į lietuvišką ir lenkišką spaudą, tarp jų jaučiama įtampa, kiekviena tauta stengėsi neprarasti savo pozicijų, lenkai norėjo lenkinti lietuvius, lietuviai dėjo pastangas, kad kuo daugiau tautiečių skaitytų bei šviestųsi, buvo ypatingai svarbu skatinti skaityti lietuviškai. Reikia pažymėti, jog šiame miesto spaudos kontekste buvo keletas išskirtinių asmenybių, kurie žavėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės multikultūriškumo atmosfera ir siekė atgaivinti tokią miesto dvasią XX amžiaus pirmos pusės Vilniuje. Keliatautės inteligentijos idėjos kūrimui ypač palanki buvo liberalių demokratų judėjimų terpė: lenkų kraštiečių judėjimo (krajowcy), Lietuvos demokratų partijos narių, autonomistų grupių bei masonų draugijų. Lygiavertį miesto tautų sambūvį propagavo ir skatino eilė intelektualų: Mykolas Romeris, Tadeuszas Wroblewskis. M. Romeris ir jį supę visuomenės veikėjai kėlė krašto visuomenės ir visų jo gyventojų konsolidaciją pilietiškumo principu idėją. Ši idėja yra LDK tradicijos tąsa ir pilietinio sąmoningumo paveldas. Vilniaus inteligentų sambūriuose kelių tautų kontaktus bei politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą siekė kurti lietuviai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jurgis Šaulys, Andrius Bulota, baltarusiai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, žydai Elijas ir Jurgis Romai, Cemachas Šabadas, Urija Kancenelbogenas, Elijas Jokūbas Goldšmitas.[1] Tokias liberalias idėjas intelektualai mėgino perkelti į spaudą ir taip jomis užkrėsti kuo platesnę visuomenės dalį. Vienas tokių leidinių buvo M. Romerio redaguojama „Gazeta Wileńska“, kuri siekė atsiriboti nuo lietuviškų ir lenkiškų nacionalistinių idėjų. Leidinio kryptį redaktorius formulavo taip: „Mums svarbiausia abiejuose regionuose (Lietuvoje ir Baltarusijoje, aut. past.) sukurti tokį skirtingų kultūrinių – tautinių elementų sambūvį, kuris remtųsi bendra lygiavertės krašto pilietybės nuostata. Manome, kad būtent toks kultūrinių – tautinių elementų bendrabūvis, o ne agresyvus jų bandymas praryti vieniems kitus, yra vertingiausias universaliąja kultūros prasme: pilietiškai sugyvendami, skirtingi kultūros pradai stiprins vienas kitą tarpusavio įtakomis, todėl bendroji kultūros pažanga bus tuo turtingesnė bei vaisingesnė, kuo daugiau savitų ir įvairiopų įtakų ją skatins.“[2] Ši tautinio sambūvio idėja buvo artima ir Mykolui Biržiškai, kuris tapo „Gazeta Wileńska“ bendradarbiu. M. Biržiška taip pat bendradarbiavo ir su rusų kalba leidžiamu laikraščiu „Severo – Zapadny Golos“. Čia jis supažindino skaitytojus su Vincu Kudirka, Jonu Biliūnu, lietuvių spauda ir visuomeniniu gyvenimu, M. Romerio idėjomis ir kraštiečių idėjomis apie bendradarbiaujančias kultūras, informavo apie lenkų spaudą, politinį gyvenimą bei lenkų literatus S. Wyspianskį, H. Sienkiewiczių.[3]

Vienas tautų sugyvenimo idėjos entuziastų buvo „Przegląd Wileński“ redaktorius Liudvikas Abramovičius. Atsivertus šio laikraščio puslapius, beveik kiekviename numeryje galima rasti žinių ne tik apie lenkų aktualijas, bet ir apie lietuvius (jų nejuodinant, o pateikiant informaciją) bei apie žydus. Laikraštyje buvo nuolat spausdinamos detalios žydiškosios miesto spaudos apžvalgos. Tai bene vienintelis Vilniaus periodinis leidinys, kuris anonsavo žydų išleistas knygas. Reikia pabrėžti, jog literatūros skyrelyje buvo anonsuojami visų tautybių autorių leidiniai. 1924 metais laikraštis aprašo knygą „Pinkos“[4], kurią išleido An-skio vardo istorijos – etnografijos draugija 1922 metais, pagrindinis leidinio redaktorius Zalmenas Reizenas. Leidinį sudarė straipsniai apie žydus Lietuvoje ir Vilniuje karo ir okupacijos metu. Temos apėmė platų spektrą: pramonė, politika, spauda, kultūra. Leidinio recenzija apima ir kritiką: nėra iliustracijų, trūksta straipsnių, kurie apimtų kultūrinį ir ekonominį žydų gyvenimą. Vis dėl to galiausiai teiginys vertinamas teigiamai ir recenzijos autorius tikisi, kad kitų tautų mokslo institucijos susidomės Vilniaus žydų istorija, ir tuomet bus galima išversti rinkinio santrauką arba atskirus straipsnius.[5] Pristatytas ir leidinys apie pirmąjį lenkų – jidiš kalbų žodyną bei jo autorių.[6] Taip pat paminėtas leidinys apie žydus Vilniaus Universitete.[7] Šiame laikraštyje buvo pristatytas ir žydų rašytojas A. Vaiteris, apžvelgiant išleistą jo biografiją aprašytas poeto bei dramaturgo gyvenimas ir trumpai supažindinama su kūryba.[8] Tokie periodinės spaudos leidiniai leido lenkakalbei miestiečių daliai susipažinti ne tik su kitataučių politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis aktualijomis, bet ir su jų kultūros pasiekimais ir gyvenimu. Svarbu ir tai, kad „Przegląd Wileński“ buvo leidžiamas 17 metų, greičiausiai skaitytojams buvo artimos leidinio deklaruojamos liberalios idėjos. Laikraščio redaktoriaus L. Abramovičiaus veikla neapsiribojo tik darbu spaudoje: „Lenkų ir žydų tarpe kilo sumanymas taikinti susipykusias tautas tarp savęs. Manoma įkurti tam tikrą draugiją, kurios tikslas būtų arčiau susipažinti su kiekvienos tautos reikalais, siekimais, mintimi. Draugija darytų pasikalbėjimus, paskaitas ir tt. Tais reikalais kol kas rūpinasi iš lenkų L. Abramavičius ir Č. Jankovski, o iš žydų Gordonas. Jie mano ir kitas tautas pritraukti.“[9] Apie L. Abramovičiaus veiklą prisimena ir Česlovas Milošas, nors prisipažino, jog studijų metais jo nedomino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmosferos atkūrimo idėjos, tačiau vėliau suprato, jog tų idėjų skleidimas buvo labai įdomus reiškinys.[10] „Przegląd Wileński“ buvo spausdinama naujo žydų laikraščio reklama. Joje rašoma, kad nuo liepos mėnesio kasdien bus leidžiamas periodinis leidinys „Frojs“[11], jis bus apolitiškas, domėsis žydų ir visos šalies gyvenimo įvykiais. Redakcija sieks sukurti aplinką, kurioje sugyvens visos šalies tautos. Leidiniui rašys bei jame bus publikuojami žymiausių žydų ir kitataučių literatų ir publicistų darbai. Leidinio redaktoriumi bus Mieczysław Goldsztajn.[12] Būsimasis redaktorius dirbo „Przegląd Wileński“, jame nušviesdavo žydų bendruomenės naujienas.

Žydų rašytojas Urija Kacenelenbogenas savo idėjas apie tautų sugyvenimą aprašė straipsnyje, publikuotame Kauno žydų leidžiamame periodinio leidinio „Di jidiše štime“ (jid. Žydų balsas) priede lietuvių kalba „Mūsų garsas“. Straipsnyje subtiliai kritikuojami tautininkai dėl savos kultūros iškėlimo kartu menkinant svetimas. Autorius teigia, jog tautininkų idėjos bus efektyvios tik tada, kai neskleis neapykantos kitataučiams. Straipsnyje rašoma apie tai, jog tautinė kultūra gali būti stipri tik tuomet, kai jis sugyvena su kitomis tautomis ir jų kultūromis: „Tik tuomet tegali širdingai ir atvirai pritarti, kai abi supranta, jog tautos meilė bei pasididžiavimas jąja negali būti surišta su kitos tautos neapykanta ir niekinimu, jog atskiros tautos kultūros bujojimas didina pasaulio kultūros lobį, taigi, eina visų tautų naudai.“[13]

Kultūrų polilogo idėja buvo artima lietuvių, lenkų ir žydų publicistams ir rašytojams. Nors ji nebuvo magistralinė bendrame Vilniaus spaudos kontekste, bet panašu, jog tokios idėjos susilaukė palaikymo ir buvo aktualios visoms tautoms, nes dauguma turėjo ilgiau ar trumpiau leistą periodinį leidinį skelbianti kultūrinio bendradarbiavimo dvasią. Tokios periodinės spaudos gyvavimo trukmė parodo, jog ji turėjo savo skaitytojų ratą, kuris orientavosi ne tik į nacionalines vertybes bei aktualijas, tačiau suvokė, kad miesto gyvenimą ir kultūrą formuoja ne atskiros tautos, bet visi miesto gyventojai.

[1] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 216-217 p. [2] Romer M. Vedamasis. Gazeta Wilenska, 1906, nr. 1., 1 p., cituojama iš Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 223 p. [3] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 225-226 p. [4] Pinkos. Far der geshiche fun Vilne in di jorn fun milchome un okupacie. Vilne, 1922. [5] Goldsztajn M. Pinkos. Przegląd Wileński, 1924 02 10, Nr. 3, 6-7 p. [6] Pinchas K. Pierwszy Slownik Polsko Żydowski i jego autor Levin Liond‘or. Przegląd Wileński, 1926 05 30, nr. 10, 6 p. [7] Wydawnictwa nadeslane do redakcji. Pinchas Kon. Dawny Uniwersytet Wileński a Żydzi. Przegląd Wileński 1926 09 16, nr. 15, 8 p. [8] Goldsztajn M. A. Wajter. Przeglad Wilenski, 1924 11 12, Nr. 12. [9] Taikintojai. Vilniaus garsas, 1921 03 09, nr. 9 (40), 8 p. [10] Милош Ч., Венцлова T. Вильнюс как форма духовной жизни. Старое литературное обозрение. 2001, №1(277). [11] Šis leidinys greičiausiai taip ir nepasirodė arba buvo leidžiamas kitu pavadinimu, bibliotekose neišlikę periodinės spaudos tokiu pavadinimu. [12] Skelbimas. Przegląd Wileński, 1924 06 29, nr. 12. [13] Kacenelenbogenas U. Tauta tautai. Mūsų garsas, 1924 04 21, nr. 4 (6), 2 p.

Saulė Valiūnaitė – Kindurienė