Jom Kipur

Dešimties dienų laikotarpis po Naujųjų metų vadinamas „rūsčiosiomis dienomis“, „drebėjimo dienomis“ arba „10 atgailavimo dienų“. Šiomis dienomis, panašiai kaip ir prieš Naujuosius metus, įprasta lankyti kapines. Kiekvieno žydo ir visos bendruomenės susikaupimas bei iškilmingas nusiteikimas vis stiprėja, o kulminacija įvyksta 10-ąją tišrėjo – per Jom Kipurą, arba Jom ha-Kipurim (hebr. Išpirkimo diena). Tai diena, išskirtinai priklausanti dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko, negeria net vandens ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais – apsivalymo ir vilties simboliu, kaip pasakyta pranašo Izaijo knygoje, „esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“ (Iz 1, 18).

Viena pirmųjų Jom Kipuro maldų vadinama Kol nidrei (hebr. Visi įžadai). Tai prašymas atleisti nuo tų prievolių ir pažadų, kurie liko neįvykdyti, nes buvo priimti ne laisva valia. Šiai maldai sukurta daugybė liūdnų ir veriančių melodijų. Į sinagogos kiemą paklausyti šią maldą atliekančių chazanų, arba kantorių, ateidavo ir nežydai. Tarpukario Kaune žmonės rinkdavosi paklausyti chazano Mozės Aleksandrovičiaus, giedojusio sinagogoje E. Ožeškienės gatvėje. XIX a. į Jom Kipuro liturgiją buvo įtraukta vilniečio rabino Abraomo Dancigo Tefila zaka (hebr. Tyroji malda). Tai poetiškas ir jaudinantis tekstas, kuriame primenama apie žmogaus sukūrimą, kalbama apie egzistavimo prasmę – stengtis atitikti Kūrėjo sumanymą. Pasak tradicijos, per Naujuosius metus žmogui paskirtas likimas Jom Kipuro pabaigoje yra sutvirtinamas antspaudu ir jau nekeičiamas; tiesa, dar visą šią dieną nuoširdžiai atgailaudamas ir melsdamasis iš visos širdies žmogus gali sušvelninti dieviškąjį sprendimą. Iki Antrojo pasaulinio karo, kol visuose Rytų Europos miesteliuose, taip pat ir Lietuvoje, gyvavo žydų bendruomenės, garsios maldos ir raudos, tą dieną sklidusios iš sinagogų, darė didžiulį įspūdį nežydams. Lietuviai manė, jog žydai tą dieną verkia todėl, kad kažkuriam reikia mirti, ar netgi todėl, kad kažkurį „nusinešąs velnias“.
Viltys, jog Jom Kipuro dieną gali būti pakeistas dangaus nuosprendis, remiasi 32-uoju ir 34-uoju Išėjimo knygos skyriumi. Tuo metu, kai Mozė buvo ant Sinajaus kalno ir Aukščiausiajam diktuojant užrašinėjo Torą, apačioje likę žydai iš aukso pasidirbo veršį ir garbino jį. Tai sužinojęs Mozė supyko ir sudaužė gautas Įstatymo lenteles, o Dievas ketino išnaikinti visą tautą, išskyrus patį Mozę. Tačiau Mozė išprašė Dievo atleidimą atgailavusiems žydams ir gavo naujas lenteles – Dievui atleidus žydų tauta gavo galimybę „pradėti iš naujo“.
Tik skaitant paskutinę šios dienos maldą, kuri vadinasi neila (hebr. vartų uždarymas), „dangaus vartai“ užsidaro maldoms ir atleidimo prašymams. Maldos pavadinimas primena apie Jeruzalės Šventyklą, kurios vartai, šiai maldai pasibaigus, užsidarydavo.

Dr. Lara Lempetienė

Dail.Joan Landis. Roš ha Šana

Pagal žydų tradiciją Naujieji metai švenčiami keturis kartus. Visi šie šventimo aktai simbolizuoja besibaigiantį seną ir prasidedantį naują etapą. Naujieji metai Talmude yra siejami su keturiais reikšmingais įvykiais:

1. Žydų išėjimu iš Egipto;
2. Gyvulių vados laikotarpiu;
3. Metų skaičiavimu ir Dievo teismo diena visiems žmonėms;
4. Medžių atgimimu po žiemos.

Šiame straipsnyje bus aptarta Naujųjų metų (Roš ha Šana) šventimo prasmė, susijusi su metu skaičiavimo ir Dievo teismo dienos visiems žmonėms reikšme, nes būtent ši Naujųjų metų reikšmė yra viso senų metų ciklo pabaiga ir naujųjų metų pradžia.

Roš ha Šana šventės prasmė

Žydų kalendoriuje metai pradėti skaičiuoti nuo pasaulio sukūrimo. Toroje rašoma, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, o septintą dieną Dievas ilsėjosi. Dieviška pasaulio kilmė nurodo, kad pasaulis nėra beprasmis ir savarankiškas chaosas, bet turi egzistavimo prasmę bei tikslą. Pažymėtina, kad Roš ha Šana šventė labiausiai susijusi su šešta kūrimo diena, kuomet Dievas sukūrė žmogų. Šeštą dieną pasaulio kūrimo procesas buvo baigtas, o žmogus kaip vienintelė pasaulio būtybė, turinti laiko pojūtį, pradėjo metų skaičiavimo procesą.

Roš ha Šana šventė, kaip jau minėta, vadinama ne tik metų skaičiavimo, bet ir Dievo teismo visiems žmonėms diena. Šis pavadinimas primena, kad žmogus kaip ir pasaulis yra Dievo kūrinys, todėl jo egzistencija šiame pasaulyje nėra beprasmė.

Toroje apie žmogaus sukūrimą rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir suteikė jam valios laisvę pasirinkti tarp gėrio ir blogio bei kūrybinę galią, taip išskirdamas jį iš kitų savo kūrinių. „Ir suteikė Dievas žmogui formą vyro ir moters pagal savo pavidalą ir panašumą, ir laimino jis juos ir sakė jiems: dauginkitės ir pildykite žemę ir valdykite ją.“ [1]

Kitaip tariant, žmogus, skirtingai nei visas kitas fizinis pasaulis, turi tiesioginį santykį su Dievu, nes Dievas įdėjo į žmogų dalį Savęs, t. y. suteikė jam ne tik fizinę formą (kūną), bet ir dvasinę (sielą). Kaip tik dėl šio dualistinio formiškumo išminčiai apie žmogų yra pasakę: „Žmogui buvo suteiktos ne tik geros, bet ir blogos savybės. Būtent dėl šios priežasties žmogus iš esmės yra laisvas savo poelgiuose, tačiau kaip turintis savyje dalelę Dievo, jis nusipelno būti nubaustas už blogį ir apdovanotas už gėrį. [2]  Dėl gerų ir blogų savybių turėjimo žmogui šalia Dievo rūstumo būtinas ir Jo gailestingumas, kurio žmogus tikisi ir ypač Roš ha Šana metu.

Švęsti Roš ha Šana – tai reiškia bandyti pasiekti aukščiausią tikslą, kurį Dievas iškėlė žmogui, kuomet jį sukūrė pagal savo pavidalą ir panašumą. „Šio tikslo neįmanoma aiškiai paaiškinti, bet tai panašu į dievišką „šviesos įnešimą“ į pasaulį. Šis „šviesos įnešimas“ – tai teisingas gyvenimas pagal dieviškuosius priesakus.“ [3] Taigi Roš ha Šana metu pagrindinis žmonių tikslas yra apmąstyti savo gyvenimą.

Gyvendamas žmogus ne kartą gali pasielgti blogai, tačiau yra kelias, kuriuo reikia eiti, norint vėl priartėti prie Dievo ir nusipelnyti Jo gailestingumo. Tai tšuva (atgailos procesas), kurį sudaro keturi etapai. Visi jie turi būti išpildyti ir tik tuomet įmanomas tikrasis priartėjimas prie Dievo.

1. Savo blogio poelgio supratimas ir pripažinimas (sąmoningumo lygmuo).
2. Jausmas, kad tavo poelgis buvo blogas, bei nuolatinis blogo poelgio pasekmių prisiminimas (jausminis – emocinis lygmuo).
3. Prisipažinimas ir atsiprašymas tų, kurie nuo tavo blogo poelgio nukentėjo. Taip pat elgimasis taip, kad kuo labiau būtų sumažintos blogo poelgio pasekmės (veiksmo lygmuo).
4. Blogo poelgio nepakartojimas.

Tšuva galima atlikti ir ne Roš ha Šana metu, tačiau manoma, kad būtent šios šventės metu gailėtis dėl savo blogų poelgių yra tinkamiausias laikas, nes Dievas šį laiką tam ir yra paskyręs.

Teismo dieną Dievas sveria kiekvieno žmogaus gerus ir blogus darbus. Jeigu geri darbai nusveria blogus, tai žmogus vadinamas cadiku (teisiuoju), jeigu priešingai – tai jis vadinamas raša (piktadariu), jeigu geri ir blogi darbai nenusveria vienas kito, t. y. jų kiekis vienodas – žmogus vadinamas beinoni (vidutinis žmogus). Tos pačios kategorijos yra taikomos ir valstybėms. Jeigu valstybės piliečių darbai geri, tai valstybė yra teisioji, jeigu priešingai – tai valstybė yra piktadarė. Tas pats ir su visu pasauliu. Jeigu žmonės daro gerus darbus, pasaulyje vyrauja harmonija, jeigu priešingai – chaosas.

Kuomet žmogaus blogi darbai nusveria gerus, jis vertas mirties. Valstybė, kurioje piliečių blogi darbai nusveria gerus, verta žlugimo. Tai galioja ir pasauliui. Blogi žmonių darbai gali būti pasaulio žlugimo priežastimi. Taip pat būtina atsiminti ir tai, kad kiekvieno žmogaus geras darbas saugo pasaulį ir priešingai – kiekvienas blogas darbas naikina jį.

Pasiruošimas Roš  ha Šana šventei

Roš ha Šana šventei pradedama ruoštis prieš mėnesį. Šiuo laiku būtinai yra skaitoma 27-oji Psalmė. Visą mėnesį po rytinės šachrut maldos sinagogoje yra pučiamas šofaras  (avies ragas), kuris kviečia žydus atlikti tšuva.

Likus savaitei iki šventės tam, kad būtų dar labiau sustiprintas atgailos supratimas ir jausmas, yra skaitoma selichot malda. Tai malda, per kurią žmogus prašo Dievo nuodėmių atleidimo. Ši malda yra skaitoma rytais dar prieš patekant saulei.

Prieš Roš ha Šana šventę būtina sutvarkyti namus bei įsigyti naujų drabužių. Sutvarkyti namai ir nauji drabužiai yra Naujųjų metų ciklo pradžios materialinė išraiška.

Šventinis stalas ruošiamas panašiai kaip ir šabatui. Ant stalo turi būti žvakės, vynas ir dvi chalos, tačiau ne pailgos ir pintos, bet apvalios ir su razinomis. Apvali chalos forma simbolizuoja metų ciklo ratą, o razinos – žmogaus gyvenimo saldumą ir lengvumą. Taip pat ant stalo būtina padėti medaus, morkų ir obuolių, kurie taip pat yra saldaus ir lengvo gyvenimo simboliai. Dar vienas akcentas ant šventinio stalo – tai žuvies galva. Taip žmonės išreiškia savo norą naujaisiais metais būti galva, o ne uodega, t. y. būti sėkmingais įvairiose gyvenimo sferose.

Švenčiant Roš ha Šana

Toroje rašoma, kad ši šventė švenčiama vieną dieną, tačiau egzistuoja taisyklė, kuri galioja visiems diasporoje gyvenantiems žydams, t. y. visos šventės švenčiamos viena diena ilgiau. Izraelyje gyvenantiems žydams ši taisyklė negalioja. Ilgesnis šventimo reikalavimas yra susijęs su nutolimu nuo savo gimtosios žemės ir ilgesniu jos prisiminimu. Tačiau Roš ha Šana ir Izraelyje yra švenčiama dvi dienas. Šventimo dvi dienas tradicija susiformavo dėl atsiradusios abejonės, ar patekės mėnulis, kurio būtent Naujųjų metų išvakarėse ilgai nebuvo matoma. Mėnulio nepatekėjimas būtų reiškęs, kad nebus ir naujos dienos.

Roš ha Šana pradedama švęsti vakare kaip ir visos kitos šventės, nes Toroje apie pasaulio sukūrimo pradžią pirmiausia minimas vakaras. Pirmąjį šventės vakarą po žvakių uždegimo sinagogoje pradedamos skaityti maldos, susijusios su atgaila ir viltimi. Visi sveikina vienas kitą žodžiais:  „Lešana tova tikatevu vetichatemu (linkiu, kad Dievas parašytų jums gerus metus ir savo sprendimą sutvirtintu antspaudu).“ [4] Grįžus namo sėdamasi prie šventinio stalo ir pradedama švęsti. Atliekamas kidušas (šventės ir maisto palaiminimas), valgoma duona ją mirkant meduje.

Iš karto po kidušo ritualo skaitomas Dievo palaiminimas, idant naujaisiais metais gyvenimas būtų sėkmingas, valgomi obuoliai, kuriuos taip pat kaip ir duoną reikia pamirkyti meduje. Kai suvalgomas obuolys, yra sakomi šie žodžiai: „Tegul būna tavo valia, Dieve mūsų tėvų, kad duotum mums gerus ir saldžius metus.“ [5]

Šventės metu yra įprasta valgyti tokį maistą, kuris ivrito kalboje asocijuojasi su sėkme, laime ir nevalgyti to, kas asocijuojasi su nesėkme ir blogiu. Todėl nėra valgomi riešutai, kurie ivrito kalboje pagal žodžio etimologiją (kilmę) siejami su nuodėme.

Antrą dieną po rytinio Dievo palaiminimo skaitymo atliekama seuda šnija – antras šventimas prie stalo, kuris taip pat pradedamas kidušu. Iš karto po to renkamasi sinagogoje ir pradedama skaityti Minchu malda. Tai dienos malda, kuri skaitoma anksčiau, kad būtų suspėta atlikti tašlich (nusikratymo, nusipurtimo) ritualą. Tašlich ritualas atliekamas prie upės arba ežero kranto. Jo metu yra skaitomi šie žodžiai: „Tegul vanduo nusineša visas mūsų nuodėmes.“ [6]  Po to purtant rūbų apačias yra sakomi pranašo Michėjaus žodžiai: „[… ] ir tu numesi visas savo nuodėmes į jūros dugną […].“ [7]
Pažymėtina, kad tašlich ritualas nepanaikina žmogaus nuodėmių, jeigu jo atgailos nepapildo tšuva (nuoširdus žmogaus galėjimasis).

Gali pasirodyti, kad Roš ha Šana šventė nėra susijusi su linksmumu, nes žmogus tarsi verčiamas galvoti ir apmąstyti savo gyvenimą bei kas jame buvo padaryta blogo. Tačiau tai nėra liūdna šventė, nes ji yra Dievo žmogui suteikta galimybė apmąstyti ir pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis atitiktų dieviškuosius priesakus.

Aneta Rostovskytė
_______________________

Осенние праздники,  Махапаим ,  Москва,  1990,  с.  11 (visos kitos citatos- ten pat)