Pašto ženklo nominalas – 0,81 Eur, tai reiškia, kad ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.

Pašto ženklo nominalas – 0,81 Eur, tai reiškia, kad ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.
Šių metų rugsėjo 25 d. Seimo rūmuose įvyks tarptautinė konferencija “Diaspora ir paveldas. Štetlas”, skirta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Europos žydų kultūros dienai.
Kontaktinė informacija Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliks Pozemskij, tel. 865021335 el. paštas felix.ultima@gmail.com
Klaipėdos žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Klaipėdos žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 200 žmonių. Bendruomenė organizuoja judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, organizuoja sekmadienines mokyklas vaikams, laisvalaikio užsiėmimus vyresnio amžiaus žmonėms, teikia ir skirsto labdarą: pinigus, paslaugas ir materialines vertybes.
Klaipėdos žydų istorija
Nuo XV a. iki XX a. pr.
Mėmelyje žydai pasirodė maždaug XV a., nors pirmame dokumente jie paminėti 1567 m. Apie abu šiuos dokumentus galima kalbėti su didele išlyga – 1567 m. balandžio 20 dieną Prūsijos didysis hercogas Albrechtas visiems žydams skyrė 21 dienos terminą išvykti iš miesto ir niekada į jį negrįžti. Draudimas galiojo iki XVII a. vidurio. Tačiau ir jį panaikinus žydų buvimą Mėmelio krašte griežtai ribojo laikas ir erdvė.
Tik 1662 m. vienam konkrečiam prekeiviui žydui buvo dovanota teisė apsigyventi mieste – Brandenburgo kurfiursto Fridricho Vilhelmo valia. Jis buvo suinteresuotas stiprinti prekybos ryšius su Memeliu. Pirmuoju žydu klaipėdiečiu tapo Mošė Jakobsonas jaunesnysis. Tačiau po kelerių metų už pernelyg aktyvų spekuliavimą druska jis buvo išsiųstas iš miesto kartu su visais vaikais ir namiškiais.
Kontaktinė informacija Šiaulių žydų bendruomenė, tel. 8 (41) 426796 el. p. sazb@splius.lt , Višinskio g. 24, Šiauliai.
Šiaulių žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Šiaulių žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, bendradarbiauja su Šiaulių universitetu, teikia ir skirsto socialinę paramą.
Šiaulių žydų istorija
Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose minimas XVII a. pab., tačiau tik 1701 m. kunigaikštis Jokūbas Liudvikas Šiauliuose leido žydams legaliai gyventi ir kurti savo bendruomenę.
Iš pradžių žydai sudarė nedidelę gyventojų dalį, tačiau situacija keitėsi ir pamažu vis daugiau prekybinių ir strategiškai svarbių objektų ėmė valdyti žydų tautos atstovai.
Istoriškai itin reikšmingas buvo 1831 m. įvykęs Tautinio išsivadavimo judėjimas, kuris turėjo didelės reikšmės ir Šiaulių krašto žydams. Sunkiose kautynėse, kurios vyko miesto priemiesčiuose tarp lenkų maištininkų ir Rusijos armijos nukentėjo ir miesto gyventojai žydai. Įsitvirtinę mieste sukilėliai nusavino žydų nuosavybę, turtus ir pakorė keletą žydų, įtartų ryšiais su rusais. Po šio judėjimo situacija pagerėjo – siekdama susilpninti lenkų įtaką, rusų valdžia leido žydams dalyvauti savivaldybės rinkimuose.
Kontaktinė informacija
Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas, tel. 861007961 el. paštas jewish_ukmerge@mail.lt
Ukmergės žydų bendruomenės veikla
Ukmergės žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Ukmergės žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, rūpinasi žydų tautai nusipelniusių asmenų ir vietų atminimo įamžinimu, vykdo kultūros programas, tvarko veikiančias žydų kapines, teikia ir skirsto socialinę paramą.
Ukmergės žydų istorija
Centrinė Vilkmergės gatvė
Nuo XIII a. iki XX a. pr.
Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Miestas vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki 1700–1701 m. Šiaurės karo. 1654–1667 m. karo metu, 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo; karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis. Manoma, kad būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė, tačiau ši data nurodoma skirtingai: pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, jiems buvo leista statyti Sinagogą ir suteiktas plotas kapinėms; remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, kad 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas krautuvininkas, o apie 1685 m. jau minimas kahalas ir sinagoga, kuri, kaip ir dauguma to meto miesto pastatų, buvusi medinė, tačiau 1851 m. perstatyta į mūrinę.
Kontaktinė informacija
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, tel. 8686 54585 el. paštaskzb@pub.vdu.lt.
Kauno žydų bendruomenės veikla
Kauno žydų bendruomenės Sukot šventėŠiuo metu Kauno žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 400 žmonių. Bendruomenė vykdo aktyvią veiklą:
Kontaktinė informacija Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, pirmininko pavaduotojas Jurij Smirnov, Ramygalos g. 18, Panevėžys, tel. 8611 20882 el. paštas genakofman@yahoo.com Panevėžio žydų bendruomenės intermeto tinklapis www.jewishpanevezys.lt
Panevėžio žydų bendruomenės veikla Ši bendruomenė vienija apie 75 žmones. Bendruomenė organizuoja įvairius renginius, švenčia judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas. Ji palaiko glaudžius ryšius su visuomenės veikėjais, ambasadų darbuotojais, Panevėžio Rožyno vidurine mokykla, Gabrielės Petkavičiatės-Bitės biblioteka, krikščioniškomis religinėmis bendruomenėmis. Panevėžio žydų bendruomenė organizuoja įvairias parodas, rengia Žydų kultūros dienas, tarptautines konferencijas, prižiūri ir tvarko Panevėžio žydų kapines, vykdo aktyvią socialinę veiklą.
Panevėžio žydų istorija
Nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo
Panevėžys XX a. pr.
Panevėžio mieste žydai gyveno nuo XVII a. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžyje. 1766 m. Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose gyveno 254 žydų tautybės asmenys. Tuo metu Panevėžyje ypač sustiprėjo amatų ir prekybos verslo vystymasis. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu. Panevėžio žydai vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.
1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, iš viso – 1447 asmenys kurie sudarė uždarą bendruomenę, laikėsi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir gana geri.
Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 m. atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų mokėsi žydų maldos namuose. Tais pačiais metais pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.
1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatyta 1764 m., ir 12 maldos namų.
1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14 733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai ir 3556 moterys priklausė judėjų religijai. Gyventojų būtų buvę dar daugiau, jei žydai nebūtų masiškai emigravę į Vengriją ir Šiaurės Amerikos Valstijas.
Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkst. gyventojų. Beveik pusę miestelėnų sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prekyba Panevėžyje vertėsi 60 lietuvių ir 351 žydas. Taigi, miesto ūkis telkėsi daugiausia žydų verslininkų rankose.
Tarpukaris
1915 m. liepos mėn. 27 dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į Panevėžį, tačiau tuo metu miestą jau buvo palikusi didžioji dalis gyventojų. Žydų verslininkai į Rusiją išgabeno prekių ir žaliavų atsargas, tad pramonė, amatai, prekyba apmirė.
Pasirašius Bresto taiką, 1918 m. gegužės mėnesį į miestą pradėjo grįžti žydų tautybės mokiniai, amatininkai, inteligentai.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę visi užrašai ant parduotuvių ir įstaigų buvo pradėti rašyti lietuvių kalba. Žydų, rusų ir lenkų kalbos oficialiai imtos vartoti rečiau.
Tarpukariu grįžę žydai vėl turėjo didelę įtaką vystantis amatams, organizuojant prekybą ir gerinant miesto infrastruktūrą. Žydai miesto Taryboje turėjo savo frakciją, kuri rūpinosi žydų bendruomenės reikalais.
Nuo 1921 m. Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo naujas žydų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo etapas. Žydai turėjo labai didelę įtaką visam Lietuvos visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu atidaryta labai daug mokyklų, kurias steigė žydų tautybės žmonės.
1920 m. rugsėjo 26 d. pradėjo veikti Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.
1925 m. įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus, garsėjęs turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo apie 15 tūkst. eksponatų.
Po kelerių metų Ramygalos gatvėje atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, įgijusios aštuonmetį išsilavinimą. Joje vienu metu mokėsi 180 mergaičių. Taip pat atidaryta berniukų gimnazija, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas. Visi to meto statiniai buvo statomi iš plytų, jie derėjo prie miesto architektūrinio ansamblio, nors pastatų frontonuose buvo pavaizduota Dovydo žvaigždė, Tora arba menora.
Panevėžys XX a. pr.Nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo
1940–1941 m. žydų tautybės žmonėms buvo tragiški metai. Atėjus tarybų valdžiai, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Panevėžyje, buvo uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaustuvės, ješibotas. Nacionalizuota daug pramonės, prekybos įmonių, gyvenamųjų namų, taip pat Panevėžio žydų ligoninė.
1940 m. birželio mėnesį, pasikeitus santvarkai, prasidėjo pirmieji trėmimai, kurių neišvengė ir žydai.
1941 m., nacių armijai užėmus Panevėžį, birželio mėnesį prasidėjo pirmieji žydų areštai ir žudynės. 57 areštuotus žydus išvežė į Staniūnų mišką ir sušaudė.
1941 m. liepos mėnesį buvo įrengtas Žydų getas Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje. Iš pradžių gete gyveno 4423 asmenys, tarp jų – 417 vaikų iki šešerių metų. Žydų perkraustymas buvo vykdomas pagalbinės policijos jėgomis, sutarus su vietine komendantūra.
1941 m. rugpjūčio 17 d. getas buvo likviduotas ir visi žydai sušaudyti. 8 tūkst. žmonių sušaudyta Kurganavos miške (netoli Taruškų); 4,5 tūkst. žydų nužudyti Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Panevėžyje karo metais buvo sunaikinta 95 proc. žydų tautybės asmenų.
1945 m., kai kurie evakuoti žydai iš Vakarų Ukrainos, Rusijos, Uzbekijos, Kazachijos ir kitų vietovių buvo atsiųsti į Lietuvą – sovietinė valdžia stengėsi apgyvendinti kuo daugiau įvairių tautybių žmonių, kad Lietuva būtų daugiatautė respublika. Po karo išgyveno tik nedidelė prieškaryje gyvenusių Panevėžio žydų dalis, kuri grįžo į miesto apylinkes. Daugelis iš jų vėliau išmirė arba emigravo į Izraelį ar Ameriką.
1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu buvo uždarytos žydų kapinės, o 1966 m. nuspręsta jas visiškai likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybos darbams. Statant Panevėžio dramos teatrą iš dalies antkapinių akmenų buvo padaryti laiptai ir dekoratyvinės sienos.
Nuo 1945 iki 1990 m. Panevėžio žydų bendruomenės veikla buvo apmirusi. Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos emigravo apie 10 tūkst. žydų.
1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Panevėžio žydų bendruomenė. Atsikūrė bendruomenės Taryba, kuriai vadovavo istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas Anatolijus Fainbliumas. 1991 m. Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas Gennady Kofman, nuo 2001 m. einantis pirmininko pareigas. Atsikūrusios Panevėžio žydų bendruomenės pagrindinis tikslas ir uždaviniai buvo judėjiškų tradicijų, turtingos žydų kultūros saugojimas ir puoselėjimas.
1993 m. buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir Žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“. 1994 m. atidengtas memorialinė lenta ant buvusio ješiboto pastato, o 2001 m. tokiu pačiu atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai.
Edukacinės programos Uniformuoti liudininkai dalyviai ir Izraelio kariškių delegacijaBirželio 14–15 d. Lietuvoje viešėjo edukacinės programos „Uniformuoti liudininkai“ dalyviai ir Izraelio kariškių delegacija, kurios tikslas buvo pagerbti Holokausto aukų ir Lietuvos gynėjų atminimą. Vizitą Lietuvoje organizavo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky drauge su Izraelio ambasada Lietuvoje ir Latvijoje.
Pirmasis tokio pobūdžio vizitas pagal Izraelio vyriausybės vykdomą programą „Uniformuoti liudininkai“ Lietuvoje buvo 2003 m., vėliau 2007 ir 2010 m. Viena pagrindinių šios programos organizatorių Izraelio armijos kariškė Osnat Ul, jau trečią kartą viešinti Lietuvoje, teigė, kad kariams, kurie lankėsi ir tvarkė Sudervės žydų kapines, svarbu, kad turi galimybę sutvarkyti kapus tų žmonių, kurie gimė Lietuvoje, bet žuvo per Holokaustą, arba jų giminės išvyko į Izraelį. Taip siekiama pažinti savo šaknis, jiems taip pat labai džiugu, kad LŽB, buvusi tokia garsi praeityje, nepaisant Holokausto tragedijos, turi aktyvią bendruomenę, puoselėjančią žydiškas vertybes.
Birželio 15 d. Izraelio delegacija dalyvavo ceremonijoje Antakalnio kapinėse, minint Lietuvos laisvės gynėjų atminimą, ir Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Paneriuose, kur drauge su Izraelio kariškiais Holokausto aukas pagerbė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Trečiadienį edukacinės programos „Uniformuoti liudininkai“ dalyviai lankėsi Žiežmariuose, Paneriuose, Rūdininkų girioje, taip pat Valstybiniame Vilniaus Gaonų žydų muziejuje.
Baigusi vizitą Lietuvoje, Izraelio kariškių delegacija išvyko į Lenkiją.
Vyriausias Lietuvos rabinas Chaim Buršteinas
Lietuvos ir Vilniaus vyriausiojo rabino Chaim Buršteino paskaitos apie judaizmo traciją.
Vilniaus ir Lietuvos rabine Chaime Buršteinai, norėčiau jūsų klausti – kas yra sionizmas? Man įdomi asmeninė jūsų nuomonė.
Sionizmas – ne religinis, o nacionalinis, ideologinis ir politinis judėjimas, kuris skelbė būtinybę žydų tautai grįžti į Izraelį ir ten, praėjus daugeliui amžių po jų išvarymo, atkurti žydų valstybę.
Aš, Lietuvos vyriausiasis rabinas, apie sionizmą neturiu aiškiai apibrėžtosos nuomonės.
Norėdami išsamiau studijuoti sionizmo tiesas apie tai galite perskaityti Ješua knygoje – 11 paskaitoje.
Gerbiamas rabine Chaime, kodėl Halacha pagrindiniame religiniame įstatyme (ne Toroje, kurioje skelbiami Dievo įsakymai), ir praėjus 2000 metų vaikas žydu pripažįstamas tik tada, jei jo motina yra žydų tautybės. Ar iš tikrųjų tokie dalykai vis dar svarbūs XXI amžiuje, išgyvenus Holokaustą?..
Atsakymas
Užduodami šį klausimą jūs padarėte net keletą loginių klaidų.
1. Motinos vaikui perduodama tautybė nurodyta Toroje. (Dvarim, 7:3-4)
ג) וְלֹא תִתְחַתֵּן בָּם בִּתְּךָ לֹא תִתֵּן לִבְנוֹ וּבִתּוֹ לֹא תִקַּח לִבְנֶךָ
ד) כִּי יָסִיר אֶת בִּנְךָ מֵאַחֲרַי וְעָבְדוּ אֱלֹהִים אֲחֵרִים וְחָרָה אַף יְדֹוָד בָּכֶם וְהִשְׁמִידְךָ מַהֵר
2. Išminčių pamokymai privalomi visiems žydams, nes Tora leido Izraelio išminčiams nustatyti draudimus ir reikalavimus.
3. XXI amžius, neskaitant prarastų žmogaus dvasinių vertybių, nėra nieko išskirtinis ar ypatingas, kad galima būtų keisti Dievo įsakymus.
4. Holokaustas – siaubinga mūsų tautą užgriuvusi nelaimė ir gedulas, kuris turėtų tęstis visą laiką. Bet tai nesuteikia teisės žmogui keisti Dievo valią.
Todėl šis įstatymas liks nepakitęs.
Šalom, rabine Chaime, labai ačiū už Jūsų atsakymus! Neseniai internete pasirodė informacija, kad rasta Sandaros skrynia ir visos dvylika prarastų izraelitų genčių. Ar iš tiesų taip gali būti?
Jokios informacijos apie rastą Sandaros skrynią neturiu ir labai abejoju jos patikimumu.
Visos dvylika izraelitų genčių gyvena tarp mūsų Izraelyje.
Kiekviena gentis turi savo tikslą ir misiją keisti pasaulį, laukiant pasaulio pabaigos ir Mošiacho atėjimo.
Iš tiesų Asirijos karalius Sinaheribas užkariavo Izraelio karalystės didžiąją šiaurinę dalį ir išvarė iš savo žemių izraelitus, kurie pasklido po visus Viduriniuosius Rytus taip plačiai, kad daugelis Izraelio pranašų abejojo, ar šie sugrįš pasirodžius Mašiochui.
Visgi tarp mūsų šiuo metu esama visų dvylikos genčių palikuonių, kurie paliko savo turtą ir neteisėtai kirto sieną siekdami patekti į Izraelį, į Jeruzalę ir Dievo šventyklą.
Apie tai pasakyta: „Ir jūs, kurie susijungėte su savo Dievu, gyvi visi šiandien.“
2017 balandžio 26 d. į Panerių memorialą dešimtąjį kartą ėjo „Gyvųjų maršo“ procesija, kuria pagerbtas Holokausto aukų atminimas. „Gyvųjų maršas“ – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo – kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.
Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio dalis, rašyta Vilniaus gete nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1942 m. liepos 19 d. hebrajų kalba. 1944–1949 m. Pateikiame išverstą dalį. Dienoraštis buvo saugomas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje.
Pristatymas vyks 2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.
Dovid Katz
Pirmąsyk Nepriklausomoje Lietuvoje neseniai viešajame diskurse paneigtas Holokausto (Shoah) buvimas. Tai žurnale „Veidas“ padarė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, istorikas Petras Stankeras. Įdomi detalė – P. Stankero sesuo yra ištekėjusi už žydo ir gyvena Izraelyje.
Ar antisemitizmas Lietuvoje įgauna naują galią? Kokie dabar lietuvių ir žydų santykiai? Galbūt yra kažkas latentiško, apie ką bijome garsiai prasitarti?
Apie tai kalbinu Litvakų studijų instituto vadovą prof. Dovidą Katzą (g. 1956). Jis 11 metų (1999-2010) dėstė jidiš kalbą Vilniaus universitete, išleido nemažai solidžių knygų apie Lietuvos žydus anglų kalba: „Words on Fire: The Unfinished Story of Yiddish“ (2007), „Lithuanian Jewish Culture“ (2010) ir kt. D. Katzo minčių galime rasti jo tinklalapiuose www.DovidKatz.net ir www.HolocaustInTheBaltics.com. D.Katzas – žymaus jidiš kalba rašiusio poeto, Švenčionyse gimusio Menke Katz‘o (1906-1991) sūnus. Norėčiau pakalbėti su Jumis apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius. Išleidote nuostabią knygą „Lithuanian Jewish Culture“, kurioje atskleidžiama daug dalykų apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir greta jos. Kaip manote, kada lietuviai tapo antisemitais? XIX, XX amžiuje, o gal dar anksčiau? Ačiū už gerus žodžius. Daugiau kaip 600 metų Lietuva neabejotinai geriausiai toleravo žydų mažumą, kuri turi savo palikimą nuo LDK laikų. Ši tolerancija Kitam, būdinga multiteistinėms imperijoms, neaplenkė ir Lietuvos ir truko šimtus metų netgi po oficialaus krikščionybės priėmimo. Tačiau kalbame ne tik apie religiją, turėdami galvoje šimtmečius, kai vakarų ir centrinė Europa skendo kraujyje dėl religinių skirtumų. Nuo Gedimino ir Vytauto laikų iki XX amžiaus Lietuva buvo šviesus pavyzdys, kaip reikia kurti daugiakultūrę visuomenę, kurioje skirtingumas yra tapęs norma. Netgi tarpukario Lietuvoje, kurioje buvo daug problemų ir liūdnų antisemitiškų išpuolių, tolerancijos ir neprievartos rodiklis buvo bene geriausias visoje Rytų Europoje.
Todėl kalbėdami apie nūdieną, šių dalykų turime nepamiršti.
Žinoma, nuodus užleido 4-ojo dešimtmečio hitleristinė propaganda iš Vokietijos ir Austrijos, kuri pasklido po visą Rytų Europą, padėdama pagrindus naujam ir ypač piktam antisemitizmo virusui, kokio iki tol nebuvo buvę. Sovietų okupacijos 1940 metais išvakarėse hitleristiniai elementai galėjo reikšti savo nuodus į plačias gyventojų gretas, ypač antį apie tai, kad visi žydai esą komunistai. Realiame gyvenime tai nebuvo paremta žydų kiekiu tarp komunistinių vadų (lietuvių tarp jų buvo kur kas daugiau) ar ištremtųjų (žydai, daugelis kurių turėjo nedideles parduotuves, buvo deportuoti į Sibirą kur kas didesniu santykius – ne absoliučiais skaičiais, o būtent santykiu – nei lietuviai.
Taigi iš kur visa tai? Juk didžioji dauguma žydų nekentė komunizmo (kuris ribojo jų religinę, kultūrinę, komercinę ir kitas laisves). Lietuviškasis Holokaustas prasidėjo per pirmasias Hitlerio atakos prieš Sovietų Sąjungą valandas, 1941 m. birželio 22 d. Barbariškos atakos prieš nekaltus žydų civilius, kurie neturėjo nieko bendra su komunizmu (daugelis jų buvo jaunos moterys ir seni rabinai), buvo vykdomos Lietuvos „nacionalistų“, „patriotų“, „sukilėlių“, LAF pajėgų, baltaraiščių, kurie šį Holokaustą vykdė dešimtyse vietų iki tol, kol atvyko vokiečiai ir okupavo šalį. Lieutvoje vokiečiai greitai pakeitė pavienius žiaurumus organizuota visos žydų populiacijos žudymo mašina. Kaip ir Latvijoje, prie žudikų prisijungė tūkstančiai entuziastingų savanorių.
Dabar, net paėmus kontroversiškąjį lietuvių žydšaudžių maksimumą, kurį pateikia Lietuvos žydų asociacija Izraelyje (23 000), tai vis dėlto yra mažiau nei vienas procentas lietuvių. Todėl niekada, o niekada Lietuvos žmonės neturi būti kaltinami, ir niekada neturime pamiršti didžiulės drąsos tų šimtų ir tūkstančių lietuvių, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis, kad išgelbėtų kaimynus tokioje aplinkoje, kuri buvo rizikingiausia visoje Europoje.
Taigi, dangau apsaugok, tai nėra joks kaltinimas lietuviams. Kalbant apie nūdieną, reikia paklausti: kada Baltijos šalių visuomenės elitas (valdžia, akademinė visuomenė, žiniasklaida ir kt.) pradės kalbėti apie šį liūdną istorijos epizodą sąžiningai? Juk taip jau padaryta Vokietijoje, Austrijoje ir daug kur kitur. Ar galime sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus? Sovietų laikai buvo baisūs, tačiau tai – atskira tema; raudona spalva nėra tolygi rudai. Lietuvos Holokaustas buvo neįtikėtinai baisus (išžudyti 95 proc. Lietuvos žydų – tai didžiausias procentas Europoje). Sveikinu puikų Lietuvos filosofą Leonidą Donskį, kurio 2009 m. esė apie genocidą jau tapo klasika ir smarkiai prisidėjo prie dabartinių Lietuvos intelektualų diskusijos peraugimo į tarptautinį diskursą.
Senajame Testamente rašoma, jog senovės hebrajai – Dievo išrinktoji tauta, tačiau nėra ypatingai talentingų ar kvailų žmonių, taip pat kaip nėra dorybingų ir blogų rasių. Žinoma, istorinės aplinkybės padeda žmonėms susikoncentruoti ties tam tikrais dalykais. Būdami nedidele ir silpna, smarkiai išblaškyta mažuma jau kelis tūkstančius metus, žydų tauta susikoncentravo ties intelektualiniais, religiniais, kultūriniais siekiais. Žydai mano, jog mokymasis, išsilavinimas yra svarbiausias visuomenės pasiekimas.
Taip, buvo keli tokie centrai Vilniuje, tačiau vyriausybė įsikišo ir juos panaikino. 2009 metais kartu su profesoriumi Mikhailu Iossel‘iu iš Concordia universiteto Montrealyje, Kanadoje, Vilniuje pradėjau naujo Litvakų studijų instituto veiklą. Kartu su Lietuvos žydų bendruomene rengiame seminarus, kuriuose apsilanko ir lietuviai, ir žydai, jie diskutuoja, draugauja.
Ar Vilnius ir Lietuva sugebės įveikti dabartinę žemyn besisukančią spiralę, priklauso nuo žmonių, esančių valdžioje.
Mindaugas Peleckis
Dovid Katz
Fotografija: Ida Olniansky
Jom Kipur
Dešimties dienų laikotarpis po Naujųjų metų vadinamas „rūsčiosiomis dienomis“, „drebėjimo dienomis“ arba „10 atgailavimo dienų“. Šiomis dienomis, panašiai kaip ir prieš Naujuosius metus, įprasta lankyti kapines. Kiekvieno žydo ir visos bendruomenės susikaupimas bei iškilmingas nusiteikimas vis stiprėja, o kulminacija įvyksta 10-ąją tišrėjo – per Jom Kipurą, arba Jom ha-Kipurim (hebr. Išpirkimo diena). Tai diena, išskirtinai priklausanti dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko, negeria net vandens ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais – apsivalymo ir vilties simboliu, kaip pasakyta pranašo Izaijo knygoje, „esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“ (Iz 1, 18).
Viena pirmųjų Jom Kipuro maldų vadinama Kol nidrei (hebr. Visi įžadai). Tai prašymas atleisti nuo tų prievolių ir pažadų, kurie liko neįvykdyti, nes buvo priimti ne laisva valia. Šiai maldai sukurta daugybė liūdnų ir veriančių melodijų. Į sinagogos kiemą paklausyti šią maldą atliekančių chazanų, arba kantorių, ateidavo ir nežydai. Tarpukario Kaune žmonės rinkdavosi paklausyti chazano Mozės Aleksandrovičiaus, giedojusio sinagogoje E. Ožeškienės gatvėje. XIX a. į Jom Kipuro liturgiją buvo įtraukta vilniečio rabino Abraomo Dancigo Tefila zaka (hebr. Tyroji malda). Tai poetiškas ir jaudinantis tekstas, kuriame primenama apie žmogaus sukūrimą, kalbama apie egzistavimo prasmę – stengtis atitikti Kūrėjo sumanymą. Pasak tradicijos, per Naujuosius metus žmogui paskirtas likimas Jom Kipuro pabaigoje yra sutvirtinamas antspaudu ir jau nekeičiamas; tiesa, dar visą šią dieną nuoširdžiai atgailaudamas ir melsdamasis iš visos širdies žmogus gali sušvelninti dieviškąjį sprendimą. Iki Antrojo pasaulinio karo, kol visuose Rytų Europos miesteliuose, taip pat ir Lietuvoje, gyvavo žydų bendruomenės, garsios maldos ir raudos, tą dieną sklidusios iš sinagogų, darė didžiulį įspūdį nežydams. Lietuviai manė, jog žydai tą dieną verkia todėl, kad kažkuriam reikia mirti, ar netgi todėl, kad kažkurį „nusinešąs velnias“.
Viltys, jog Jom Kipuro dieną gali būti pakeistas dangaus nuosprendis, remiasi 32-uoju ir 34-uoju Išėjimo knygos skyriumi. Tuo metu, kai Mozė buvo ant Sinajaus kalno ir Aukščiausiajam diktuojant užrašinėjo Torą, apačioje likę žydai iš aukso pasidirbo veršį ir garbino jį. Tai sužinojęs Mozė supyko ir sudaužė gautas Įstatymo lenteles, o Dievas ketino išnaikinti visą tautą, išskyrus patį Mozę. Tačiau Mozė išprašė Dievo atleidimą atgailavusiems žydams ir gavo naujas lenteles – Dievui atleidus žydų tauta gavo galimybę „pradėti iš naujo“.
Tik skaitant paskutinę šios dienos maldą, kuri vadinasi neila (hebr. vartų uždarymas), „dangaus vartai“ užsidaro maldoms ir atleidimo prašymams. Maldos pavadinimas primena apie Jeruzalės Šventyklą, kurios vartai, šiai maldai pasibaigus, užsidarydavo.
Dr. Lara Lempetienė
Dail.Joan Landis. Roš ha Šana
Pagal žydų tradiciją Naujieji metai švenčiami keturis kartus. Visi šie šventimo aktai simbolizuoja besibaigiantį seną ir prasidedantį naują etapą. Naujieji metai Talmude yra siejami su keturiais reikšmingais įvykiais:
Šiame straipsnyje bus aptarta Naujųjų metų (Roš ha Šana) šventimo prasmė, susijusi su metu skaičiavimo ir Dievo teismo dienos visiems žmonėms reikšme, nes būtent ši Naujųjų metų reikšmė yra viso senų metų ciklo pabaiga ir naujųjų metų pradžia.
Roš ha Šana šventės prasmė
Žydų kalendoriuje metai pradėti skaičiuoti nuo pasaulio sukūrimo. Toroje rašoma, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, o septintą dieną Dievas ilsėjosi. Dieviška pasaulio kilmė nurodo, kad pasaulis nėra beprasmis ir savarankiškas chaosas, bet turi egzistavimo prasmę bei tikslą. Pažymėtina, kad Roš ha Šana šventė labiausiai susijusi su šešta kūrimo diena, kuomet Dievas sukūrė žmogų. Šeštą dieną pasaulio kūrimo procesas buvo baigtas, o žmogus kaip vienintelė pasaulio būtybė, turinti laiko pojūtį, pradėjo metų skaičiavimo procesą.
Roš ha Šana šventė, kaip jau minėta, vadinama ne tik metų skaičiavimo, bet ir Dievo teismo visiems žmonėms diena. Šis pavadinimas primena, kad žmogus kaip ir pasaulis yra Dievo kūrinys, todėl jo egzistencija šiame pasaulyje nėra beprasmė.
Toroje apie žmogaus sukūrimą rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir suteikė jam valios laisvę pasirinkti tarp gėrio ir blogio bei kūrybinę galią, taip išskirdamas jį iš kitų savo kūrinių. „Ir suteikė Dievas žmogui formą vyro ir moters pagal savo pavidalą ir panašumą, ir laimino jis juos ir sakė jiems: dauginkitės ir pildykite žemę ir valdykite ją.“ [1]
Kitaip tariant, žmogus, skirtingai nei visas kitas fizinis pasaulis, turi tiesioginį santykį su Dievu, nes Dievas įdėjo į žmogų dalį Savęs, t. y. suteikė jam ne tik fizinę formą (kūną), bet ir dvasinę (sielą). Kaip tik dėl šio dualistinio formiškumo išminčiai apie žmogų yra pasakę: „Žmogui buvo suteiktos ne tik geros, bet ir blogos savybės. Būtent dėl šios priežasties žmogus iš esmės yra laisvas savo poelgiuose, tačiau kaip turintis savyje dalelę Dievo, jis nusipelno būti nubaustas už blogį ir apdovanotas už gėrį. [2] Dėl gerų ir blogų savybių turėjimo žmogui šalia Dievo rūstumo būtinas ir Jo gailestingumas, kurio žmogus tikisi ir ypač Roš ha Šana metu.
Švęsti Roš ha Šana – tai reiškia bandyti pasiekti aukščiausią tikslą, kurį Dievas iškėlė žmogui, kuomet jį sukūrė pagal savo pavidalą ir panašumą. „Šio tikslo neįmanoma aiškiai paaiškinti, bet tai panašu į dievišką „šviesos įnešimą“ į pasaulį. Šis „šviesos įnešimas“ – tai teisingas gyvenimas pagal dieviškuosius priesakus.“ [3] Taigi Roš ha Šana metu pagrindinis žmonių tikslas yra apmąstyti savo gyvenimą.
Gyvendamas žmogus ne kartą gali pasielgti blogai, tačiau yra kelias, kuriuo reikia eiti, norint vėl priartėti prie Dievo ir nusipelnyti Jo gailestingumo. Tai tšuva (atgailos procesas), kurį sudaro keturi etapai. Visi jie turi būti išpildyti ir tik tuomet įmanomas tikrasis priartėjimas prie Dievo.
Tšuva galima atlikti ir ne Roš ha Šana metu, tačiau manoma, kad būtent šios šventės metu gailėtis dėl savo blogų poelgių yra tinkamiausias laikas, nes Dievas šį laiką tam ir yra paskyręs.
Teismo dieną Dievas sveria kiekvieno žmogaus gerus ir blogus darbus. Jeigu geri darbai nusveria blogus, tai žmogus vadinamas cadiku (teisiuoju), jeigu priešingai – tai jis vadinamas raša (piktadariu), jeigu geri ir blogi darbai nenusveria vienas kito, t. y. jų kiekis vienodas – žmogus vadinamas beinoni (vidutinis žmogus). Tos pačios kategorijos yra taikomos ir valstybėms. Jeigu valstybės piliečių darbai geri, tai valstybė yra teisioji, jeigu priešingai – tai valstybė yra piktadarė. Tas pats ir su visu pasauliu. Jeigu žmonės daro gerus darbus, pasaulyje vyrauja harmonija, jeigu priešingai – chaosas.
Kuomet žmogaus blogi darbai nusveria gerus, jis vertas mirties. Valstybė, kurioje piliečių blogi darbai nusveria gerus, verta žlugimo. Tai galioja ir pasauliui. Blogi žmonių darbai gali būti pasaulio žlugimo priežastimi. Taip pat būtina atsiminti ir tai, kad kiekvieno žmogaus geras darbas saugo pasaulį ir priešingai – kiekvienas blogas darbas naikina jį.
Roš ha Šana šventei pradedama ruoštis prieš mėnesį. Šiuo laiku būtinai yra skaitoma 27-oji Psalmė. Visą mėnesį po rytinės šachrut maldos sinagogoje yra pučiamas šofaras (avies ragas), kuris kviečia žydus atlikti tšuva.
Likus savaitei iki šventės tam, kad būtų dar labiau sustiprintas atgailos supratimas ir jausmas, yra skaitoma selichot malda. Tai malda, per kurią žmogus prašo Dievo nuodėmių atleidimo. Ši malda yra skaitoma rytais dar prieš patekant saulei.
Prieš Roš ha Šana šventę būtina sutvarkyti namus bei įsigyti naujų drabužių. Sutvarkyti namai ir nauji drabužiai yra Naujųjų metų ciklo pradžios materialinė išraiška.
Šventinis stalas ruošiamas panašiai kaip ir šabatui. Ant stalo turi būti žvakės, vynas ir dvi chalos, tačiau ne pailgos ir pintos, bet apvalios ir su razinomis. Apvali chalos forma simbolizuoja metų ciklo ratą, o razinos – žmogaus gyvenimo saldumą ir lengvumą. Taip pat ant stalo būtina padėti medaus, morkų ir obuolių, kurie taip pat yra saldaus ir lengvo gyvenimo simboliai. Dar vienas akcentas ant šventinio stalo – tai žuvies galva. Taip žmonės išreiškia savo norą naujaisiais metais būti galva, o ne uodega, t. y. būti sėkmingais įvairiose gyvenimo sferose.
Toroje rašoma, kad ši šventė švenčiama vieną dieną, tačiau egzistuoja taisyklė, kuri galioja visiems diasporoje gyvenantiems žydams, t. y. visos šventės švenčiamos viena diena ilgiau. Izraelyje gyvenantiems žydams ši taisyklė negalioja. Ilgesnis šventimo reikalavimas yra susijęs su nutolimu nuo savo gimtosios žemės ir ilgesniu jos prisiminimu. Tačiau Roš ha Šana ir Izraelyje yra švenčiama dvi dienas. Šventimo dvi dienas tradicija susiformavo dėl atsiradusios abejonės, ar patekės mėnulis, kurio būtent Naujųjų metų išvakarėse ilgai nebuvo matoma. Mėnulio nepatekėjimas būtų reiškęs, kad nebus ir naujos dienos.
Roš ha Šana pradedama švęsti vakare kaip ir visos kitos šventės, nes Toroje apie pasaulio sukūrimo pradžią pirmiausia minimas vakaras. Pirmąjį šventės vakarą po žvakių uždegimo sinagogoje pradedamos skaityti maldos, susijusios su atgaila ir viltimi. Visi sveikina vienas kitą žodžiais: „Lešana tova tikatevu vetichatemu (linkiu, kad Dievas parašytų jums gerus metus ir savo sprendimą sutvirtintu antspaudu).“ [4] Grįžus namo sėdamasi prie šventinio stalo ir pradedama švęsti. Atliekamas kidušas (šventės ir maisto palaiminimas), valgoma duona ją mirkant meduje.
Iš karto po kidušo ritualo skaitomas Dievo palaiminimas, idant naujaisiais metais gyvenimas būtų sėkmingas, valgomi obuoliai, kuriuos taip pat kaip ir duoną reikia pamirkyti meduje. Kai suvalgomas obuolys, yra sakomi šie žodžiai: „Tegul būna tavo valia, Dieve mūsų tėvų, kad duotum mums gerus ir saldžius metus.“ [5]
Šventės metu yra įprasta valgyti tokį maistą, kuris ivrito kalboje asocijuojasi su sėkme, laime ir nevalgyti to, kas asocijuojasi su nesėkme ir blogiu. Todėl nėra valgomi riešutai, kurie ivrito kalboje pagal žodžio etimologiją (kilmę) siejami su nuodėme.
Antrą dieną po rytinio Dievo palaiminimo skaitymo atliekama seuda šnija – antras šventimas prie stalo, kuris taip pat pradedamas kidušu. Iš karto po to renkamasi sinagogoje ir pradedama skaityti Minchu malda. Tai dienos malda, kuri skaitoma anksčiau, kad būtų suspėta atlikti tašlich (nusikratymo, nusipurtimo) ritualą. Tašlich ritualas atliekamas prie upės arba ežero kranto. Jo metu yra skaitomi šie žodžiai: „Tegul vanduo nusineša visas mūsų nuodėmes.“ [6] Po to purtant rūbų apačias yra sakomi pranašo Michėjaus žodžiai: „[… ] ir tu numesi visas savo nuodėmes į jūros dugną […].“ [7]
Pažymėtina, kad tašlich ritualas nepanaikina žmogaus nuodėmių, jeigu jo atgailos nepapildo tšuva (nuoširdus žmogaus galėjimasis).
Gali pasirodyti, kad Roš ha Šana šventė nėra susijusi su linksmumu, nes žmogus tarsi verčiamas galvoti ir apmąstyti savo gyvenimą bei kas jame buvo padaryta blogo. Tačiau tai nėra liūdna šventė, nes ji yra Dievo žmogui suteikta galimybė apmąstyti ir pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis atitiktų dieviškuosius priesakus.
Aneta Rostovskytė
_______________________
Осенние праздники, Махапаим , Москва, 1990, с. 11 (visos kitos citatos- ten pat)