Chanuka

Dail. Joan Landis. Chanuka

Dail. Joan Landis. Chanuka

Pradedant 25-ąja žiemos mėnesio kislevo diena, aštuonias dienas švenčiama Chanuka (hebr. atsinaujinimas, pašventimas). Ja paminimas pergalingas Judėjos sukilimas. II a. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi. Pirmieji valdovai buvo gana tolerantiški, o graikų kultūra plito neslopinant žydiškosios. 175 m. po Kr. sostas atiteko Antiochui IV Epifanui; savo valdžią jis stiprino ne tik didindamas mokesčius ir duokles, bet ir persekiodamas kitatikius. Buvo uždraustas apipjaustymas, šabo ir kitų švenčių šventimas bei Toros studijos, Jeruzalės Šventykla paversta Dzeuso šventove. Visa tai sukėlė pasipriešinimą, peraugusį į tautinę kovą. Sukilimą pradėjo Hašmonėjų šeima, suvienijusi tautą ir paskelbusi šūkį: „Paniekino Tavo Torą – laikas veikti Viešpaties vardu“. Kovos lyderiu tapo Judas Hašmonėjas, pravarde Makabi (hebr. kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, gavusi Makabiejų vardą, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos. Hašmonėjai naujai pašventino išniekintą Šventyklą, atnaujino apeigas ir paskelbė žydų valstybę, o patys po ilgos pertraukos tapo pirma karališkąja dinastija.
Švenčiant skaitomos nekanoninės (bet įtrauktos į krikščionių Biblijos kanoną) Makabiejų knygos, kuriose aprašomi religinės laisvės gniuždymo sunkumai, judaizmo išpažinėjų persekiojimai, herojiškos Makabiejų kovos, akcentuojami Judo Makabiejo žodžiai: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ (1 Mak 2, 27).

Talmudo išminčiai, nurodę švęsti šią šventę, pagrindiniu šių įvykių akcentu laikė ne karinę, o dvasinę pergalę – Šventyklos atšventinimą (iš čia ir šventės pavadinimas): Chanuka žydų tautai svarbi ne dėl vienos kariuomenės pergalės prieš kitą, bet tikėjimo – prieš prievartą, dvasinės šviesos – prieš priespaudos tamsą, judaizmo – prieš jo persekiotojus, monoteizmo – prieš pagonybę. Talmude pasakojama legenda, jog išniekintoje Šventykloje buvo rastas vienintelis ąsotis su alyvų aliejumi Šventyklos žvakidei – menorai; šio aliejaus užteko aštuonioms dienoms, kol buvo atgabenta naujo. Legenda skelbia apie nenutrūkusį Dievo garbinimą ir dvasinę Jam ištikimos tautos pergalę. Chanukos, kuri dar vadinama „šviesos švente“ arba „ugnies švente“, ritualai pabrėžia būtent šį aspektą. Minint aštuonias dienas stebuklingai degusią Šventyklos menorą, lygiai tiek dienų švenčiama. Kasdien uždegamos žvakės aštuonių žvakių žvakidėje – chanukijoje: pirmą dieną – viena, antrą – dvi, o aštuntą – visos aštuonios. Jei įmanoma, chanukija statoma prie įėjimo į namus ar ant palangės, kad šviesa būtų matyti iš tolo; šis ritualas vadinamas „žinios apie stebuklą paskelbimu“. Mūsų dienomis žydų religinės organizacijos „Chabad“ atstovai pakeitė paprotį: pasaulio miestų centrinėse aikštėse jie stato ir uždega didžiules chanukijas.
Chanukos dienomis valgomi sklindžiai, spurgos ir kiti aliejuje pagaminti valgiai (Lietuvos žydai nuo seno per Chanuką kepa bulvinius blynus). Vaikai suka vilkelį (hebr. sevivon, jid. dreidl), kurio briaunose parašytos hebrajų kalbos žodžių „Ten įvyko didysis stebuklas“ pirmosios raidės (ant Izraelyje gaminamų vilkelių rašoma: „Čia įvyko didysis stebuklas“). Žaidimui vaikams duodama smulkių pinigų; iš šio papročio radosi tradicija Chanukos šventės metu vaikams duoti pinigų saldumynams arba dovanoms. Žydų karių narsumui pagerbti įvairioms sporto bendrijoms ir komandoms suteikiamas „Makabi“ vardas.

Visas gyvenimas – prie judaikos lobio

Fira Bramson ir dr. Mindaugas Kvietkauskas uždega pirmąją Chanukos žvakę

Fira Bramson ir dr. Mindaugas Kvietkauskas uždega pirmąją Chanukos žvakę

2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko trečiasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo knygos „Prie judaikos lobio“ autorė Fira Bramson-Alpernienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, knygos vertėjas dr. Mindaugas Kvietkauskas. Renginys vyko pirmąją Chanukos dieną, todėl ciklo „Likimai“ sumanytoja ir vedėja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė pakvietė Firą Bramson ir dr. Mindaugą Kvietkauską uždegti pirmąją Chanukos žvakę. Vėliau susitikimo dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti autorės pasakojimo apie jos gyvenimo įvykius, knygos atsiradimo aplinkybes ir jos svarbą judėjiškai kultūrai.
Knygą „Prie judaikos lobio“ sudaro autorės pasakojimas apie jos šeimos likimą, straipsniai ir pranešimai, skaityti konferencijose, kongresuose, simpoziumuose įvairiose šalyse, mokslininkų atsiliepimai apie E. Bramson-Alpernienės veiklą ir darbus, jos darbų – publikacijų, pranešimų, surengtų parodų – bibliografija ir bibliografija apie pačią knygos autorę.

Prof. Icchok Niborski iš Paryžiaus jidiš centro Medemo bibliotekos teigia: „Firos Bramson asmenybė simbolizuoja nuostabų laikotarpį, pasaulietiškosios jidiš kultūros suklestėjimą Lietuvoje. Fira vis dar įkūnija šiandien seniai pamirštą Lietuvos žydų inteligentijos dvasią, kuria alsavo jos tėvai ir kiti šios žymios Kauno šeimos nariai.“

„Prie judaikos lobio“ – dvikalbė knyga, kurią galima rasti net devyniolikoje Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio, Didžiosios Britanijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio šalių bibliotekose, prabylanti į skaitytoją lietuvių ir jidiš kalbomis. Tekstai pateikti greta vienas kito vienoje atlankoje. Šitas dviejų kalbų, lyg dviejų upių, tekėjimas greta tarsi simbolizuoja žydų ir lietuvių tautų kelių šimtmečių gyvenimą šalia.

Firos Bramson vaikystė prabėgo tarpukario Kaune, Ožeškienės gatvėje, karo išvakarėse ji baigė
Šolom Aleichemo žydų gimnaziją ir kitą rytą išėjo iš Kauno su draugais link Utenos, Zarasų į Rusiją. Išėjo tėvo raginama, nes jis suprato, kad pasitraukus į Rusiją yra galimybė išgyventi. Prasidėjo baisioji karo odisėja, vėliau Fira grįžo į Vilnių, dirbo Miškų ministerijoje. 1989-ieji kita linkme pasuko Lietuvos ir pačios E. Bramson-Alpernienės gyvenimą, – ji buvo pakviesta į Knygų rūmus tvarkyti Antano Ulpio, buvusio Knygų rūmų direktoriaus, per sovietmetį išsaugotą ir suslapstytą judaikos fondą. Niekada nedirbus bibliografe, tokiam darbui ryžtis nebuvo lengva. Kaip pasakojo pati Fira, ji ilgą laiką abejojo, ar verta užsiimti nauja veikla. Tačiau pamačiusi Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje milžiniškoje saugykloje kalnus suverstų žydiškų knygų ir rankraščių, atrodžiusių kaip daugybė beglobių našlaitėlių, autorė suprato negalinti į visa tai žiūrėti abejingai ir kitą rytą Knygų rūmų direktoriui Algimantui Lukošiūnui atnešė prašymą priimti ją į darbą. „Taip buvusiuose Knygų rūmuose prasidėjo beveik dvidešimt įdomiausių mano gyvenimo metų“, – sako knygos „Prie judaikos lobio“ autorė. Jos darbas buvo sutvarkyti kalnus suverstų žydiškų knygų, kurių daugelis buvo be viršelių, išplėšytais lapais, todėl kiekvienos knygos identifikavimas būdavo savotiškas iššūkis.
Susitikimo "Visas gyvenimas - prie judaikos lobio" dalyviai

Susitikimo “Visas gyvenimas – prie judaikos lobio” dalyviai

Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis, leidybos skyriaus vedėja Jūratė Bičkauskienė, pavaduotoja Loreta Pakalniškienė, Onutė Taluntytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Alma Lapinskienė, Antano Ulpio našlė Morta Ulpienė su sūnumi.

Knyga „Prie judaikos lobio“ – tai savotiškas žydų kultūros žinynas, atskleidžiąs Vilniaus žydų gilias kultūrinio gyvenimo šaknis, tradicijas, mastą, aibę įdomiausių akimirkų.

Šokolado šventė

Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro organizuota šokolado šventė

Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro organizuota šokolado šventė

2011 metų gruodžio 19 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Socialinis centras vaikams surengė šokolado šventę, kurią pradėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė. Visus susirinkusiuosius ji pasveikino su Chanuka, palinkėdama šviesių ir prasmingų švenčių. Vėliau Chanukos maldą sugiedojo ir pagalbinę bei pirmąją Chanukos žvakes uždegė ir sveikinimo žodį tarė JDC atstovas Lietuvoje Arielis Nadbornik.    
Šventės metu vaikus šokolado paslapčių mokė „AJ šokoladas“ meistras. Jis pasakojo apie šokolado rūšis ir jų ypatybes, mokė, kaip atskirti ir daryti įvairių rūšių šokoladą, lieti saldainius, formuoti marcipaninius skanėstus, iš florentinų, marcipanų ir šokolado vaikai patys darė saldainius, buvo renkami gražiausi vaikų padaryti šokolado gaminiai. Vėliau vaikai vaišinosi Chanukos spurgomis, kurias pasisaldindavo likusiame šokolade…
Šokolado šventė buvo puiki Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro dovana visiems vaikams – juk kas gali būti smagiau nei nuo šokolado apsalusi vaikiška širdelė…    

Ariel Job Center kviečia Socialinio centro klientus į kursus

Ariel Job Center kviečia Socialinio centro klientus nuo 18 iki 55 metų į kursus.

• Anglų kalba. Anglų kalbos kursai, trunkantys 36 valandas (4 kartus į savaitę), 2,5 mėn. Kursų kaina – 50 Lt. Minimalus dalyvių skaičius – 10 žmonių.

• Lietuvių kalba (pradedantiesiems). Lietuvių kalbos kursai, trunkantys 17 savaičių. Kursų kaina 50 Lt. Minimalus dalyvių skaičius – 10 žmonių.

DĖMESIO! Už tą pačią sumą norintieji galės rinktis du papildomus kursus iš žemiau išvardytų:

• Vokiečių kalba
• Kompiuterinė grafika ir maketavimas
• Biuro programos ir internetas
• Floristika
• Tapyba ant šilko

Visus norinčius prašome registruotis Pylimo g. 4, 215 kab., pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 12.00 iki 15.00. Papildomą informaciją galima gauti telefonu 2612114 arba +37060997328, elektroniniu paštu marijas.sc.lzb@gmail.com. Ariel Job Center koordinatorė Maša.

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos žydų bendruomenės J. Heifeco salėje vyko antrasis renginys iš Mašos Grodnikienės organizuojamo renginių ciklo „Likimai“. Šiame susitikime žymus Rusijos režisierius Eugenijus Cimbalas pristatė filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“. Renginį moderato žurnalistė Nina Mackevič, jame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Antrojo pasaulinio karo metų žydų gelbėtojų artimieji, Lietuvos inteligentai (mokslininkai – istorikai ir kiti akademinės visuomenės atstovai, kinematografai, literatai, medikai). Renginyje režisierius pristatė paskutinį savo darbą – dokumentinį filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“, sukurtą pagal Tamaros Lazersonaitės– Rostovskajos  patirtus išgyvenimus Kauno gete. 
Kaip teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir kiti renginio dalyviai, šis filmas žiūrovui padarė labai stiprų įspūdį kaip istorinis dokumentas ir kaip meninis kūrinys.
Lietuvos žydų bendruomenė mano, kad režisieriaus E. Cimbalo filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“ turėtų pamatyti visi Lietuvos gyventojai, ypač mokiniai, kuriems ši juosta būtų svarbus edukacinis dokumentas apie Lietuvoje įvykusią Holokausto tragediją.

Socialiniame centre pradeda dirbti gydytojas-reumatologas

Nuo 2011 m. gruodžio 1 dienos Lietuvos žydų bendruomenės Socialiniame centre pradeda dirbti gydytojas-reumatologas Audrius Gocentas, kuris Socialinio centro klientus konsultuos nemokamai. 
Gydytojas Socialiniame centre dirbs antradienį ir ketvirtadienį nuo 15 iki 19 val., teiks konsultacijas įvairiais klientams rūpimais klausimais.
Pirmadieniais lankys socialinio centro klientus namuose.
Jeigu susidomėjote ir norėtumėte pasikonsultuoti su gydytoju, būtina išankstinė registracija.
Registruotis antradieniais, ketvirtadieniais nuo 12 iki 15 val. telefonu  2617244 pas Liusią arba Rašelę.
Lauksime Jūsų!

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidento rūmų kieme įvyko kompozitoriaus Jievaro Jasinskio sukurtos „Simfonijos iš Šiaurės Jeruzalės“ premjera.

Šiauliuose, Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje, buvusio žydų geto prieigose, iškilmingai atidarytas ir Pasaulio tautų teisuolių skveras, jame įamžintos Šiaulių miesto ir regiono asmenų, gelbėjusių žydus, pavardės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime.

Lietuvoje vykdomas bendras Olgos Lengyel Instituto (TOLI), Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato bei Lietuvos žydų bendruomenės projektas, skirtas Lietuvos mokytojų švietimui Holokausto ir žmogaus teisių temomis.

“Amžininkų susitikimas” iš renginių ciklo “Likimai”

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

2011 m. spalio 27 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko pirmasis naujo susitikimų projekto, pavadinimu „Likimai“, renginys. Tokie susitikimai bus kiekvieną mėnesį, jų metu dalyviai turės galimybių artimiau susipažinti su žinomais ir įdomiais žmonėmis.
Pirmojo renginio tema buvo „Amžininkų susitikimai“, kuriame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis.
Renginio dalyviai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Tarp šių dviejų iškilių žmonių esama daug bendro. Jie abu gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jų daugiau niekas nesieja, bet pažvelgus giliau surasime daug bendrybių. Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, prieš karą būdamas Šiaulių miesto burmistru, gelbėjo žydus nuo Holokausto. Tuo pat metu, tik Rusijos gilumoje, likusiems be tėvų globos vaikams Simono Alperavičiaus tėvas Chaimas Alperavičius įsteigė vaikų namus ir jiems vadovavo.

Pradėdama renginį projekto „Likimai“ iniciatorė ir organizatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė sakė: „Viename interviu maestro Saulius Sondeckis teigė: „Dabar esu laisvas ir galiu daryti tik tai, kas man malonu ir bendrauti su tais, su kuriais jaučiuosi gerai.“ Iš to darau išvadą, kad mes patenkame į maestro draugų ratą. Kaip sakoma, Mona Liza šypsosi tik tiems, kuriems nori.“
Renginį moderavo žurnalistė Olga Ugriumova ir profesorius Leonidas Melnikas.
Susitikimas prasidėjo trumpu Junonos Berezkicki sukurtu filmuku apie dr. Simoną Alperavičių ir maestro Saulių Sondeckį. Vėliau abu pašnekovai pasakojo apie savo pasirinktą profesinį kelią, svarbiausius pasiekimus, sukurtus ir įgyvendintus projektus, sutiktus įdomius žmones. Pirmininkas kalbėjo apie Lietuvos žydų bendruomenės įkūrimą, darbą joje, apie suorganizuotą grandiozinį renginį, skirtą Vilniaus Gaonui, patirtas malonias ir sunkias akimirkas.
Maestro Saulius Sondeckis pasakojo apie savo, kaip dirigento kelią, per ilgus dešimtmečius įsteigtus ir išugdytus orkestrus, įdomiausius projektus, tokius kaip „Nakties serenada“.
Visas susitikimas buvo persmelktas malonaus bendrumo jausmo, kai renginio dalyviai, moderatoriai, organizatoriai ir visi susirinkusieji jautėsi lyg

Simchat Tora

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Pasibaigus Sukot, 22-ąją tišrėjaus švenčiama Simchat tora (hebr. Toros džiaugsmas). Tai duoklė, atiduodama Torai ir kaip svarbiausiam judaizmo tekstui, ir kaip relikvijai, šventam objektui. Šventė mena Toros gavimą dykumoje; šis įvykis žydų bendruomenę suformavo kaip „Knygos tautą“. Žydo gyvenime visi svarbiausi įvykiai – religinė pilnametystė (13 metų), vestuvės (šeštadienis prieš iškilmes ir septynios dienos po to), kūdikio gimimas ir vardo suteikimas, artimo žmogaus mirties metinės – pažymimi sinagogoje jį kviečiant skaityti Torą. Taigi visas žydo gyvenimas įprasmintas Toros įstatymo. Sinagogoje saugomi Toros ritiniai puošiami brangių audeklų įdėklais, karūnomis, sidabriniais ir paauksuotais skydeliais. Jų medinės ritės, vadinamos bibline Toros metafora ec chaim (hebr. gyvybės medis), būna papuoštos išpjaustinėtais metaliniais bumbulais ir varpeliais. Skaitantis Torą stovi ant pakylos – bimos, o kad ritinio neliestų rankomis, eilutes vedžioja specialia lazdele jad (hebr. ranka; dažnai ir būna rankos pavidalo). Netinkantys skaitymui ar sugadinti ritiniai sudedami jiems skirtoje sinagogos vietoje, vadinamoje geniza (hebr. slėptuvė), arba palaidojami žydų kapinėse.

Bendruomenės meilė ir pagarba Torai išsilieja per Simchat torą. Svarbus šventės akcentas – Penkiaknygės metinio ciklo skaitymo užbaigimas. Viešo Toros skaitymo tradicija yra atėjusi iš VI a. pr. Kr. Pagal savaičių skaičių metuose Penkiaknygės tekstas padalytas į 54 skyrius. Simchat toros išvakarėse ceremonijos vadovas, vadinamas chatan hatora (hebr. Toros jaunikis), skaitydamas paskutinį skyrių palieka neperskaitytas keletą paskutiniųjų eilučių; taip simboliškai nevisiškai užbaigiamas metų ciklas. Ryte kitas vedėjas, chatan berešit (hebr. skyriaus ‚Pradžioje‘ jaunikis) baigia skaityti paskutinį Penkiaknygės skyrių ir iš karto pradeda pirmą skyrių, t. y. užbaigus senąjį iškart prasideda naujas skaitymo ciklas; taip pabrėžiamas nenutrūkstamas Šv. Rašto studijavimo procesas ir nuolatinis jo buvimas bendruomenės gyvenime. Būti chatan hatora irchatan berešit yra ypatinga garbė. Po vakarinio skaitymo iš aron kodešo išimami visi Toros ritiniai, su jais pradedama iškilminga procesija sinagogoje ir aplink ją – hakafot, net ir šokama. Hakafot ceremonija vyksta ir ryte. Iš paskos ritinius nešančių vyrų eina moterys ir vaikai, visi jie siekia paliesti ar pabučiuoti ritinį. Vaikams dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių – kadaise dykumoje vėliavos būdavo įsmeigiamos genčių apsistojimo vietoje. Vaikams ir paaugliams Simchat toros ritualas ypač svarbus: skaitant pirmą skyrių jie kviečiami prie Toros, visi kartu užlipa ant bimos ir apjuosiami vienu talitu.

Dr. Lara Lempertienė

Sukkot

Dail. Joan Landis. Sukkot

Dail. Joan Landis. Sukkot

Tišrėjo mėnesį švenčiama ir pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš Egipto vergijos ir kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui žydams ant Sinajaus kalno. Sukot (hebr. palapinės, vns. suka) šventė prasideda tišrėjaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę. Tuo metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas – turi matytis dangus, – todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“; palapinėje praleista šventė – „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į Pažadėtąją žemę, atkūrimas. Rytų Europos šalyse rudenį paprastai per šalta gyventi palapinėje, todėl suka buvo daroma balkone ar atviroje verandoje, uždengtoje laikinu stogu. Statydami naują namą, Rytų Europos žydai kartais įrengdavo specialų priestatą, skirtą Sukot šventei. Vienas toks namas iki šiol yra išlikęs Kėdainių senamiestyje.

Sukot liturgijoje ir ritualuose naudojami keturių rūšių augalai, būdingi Izraelio florai ir simbolizuojantys ryšį su jos gamta: lulav (hebr. palmės šakelė), hadas (mirta), arava (gluosnis) ir etrog (citronas – į didelę citriną panašus vaisius). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Ritualiniam naudojimui tinka tik nepažeisti augalai; ypač trapūs etrogai, todėl laikomi specialiose dėžutėse. Sukot metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tačiau tradiciškai skaitoma malda apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei, kad ši žaliuotų ir žydėtų. Miesteliuose žydų kaimynai, stebėdami Sukot šventimą, kurdavo savotišką „liaudies išmintį“: Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama, jog „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietus“; „žydai sulenda į kūčkas – laikas kasti bulves“ (kūčkos – palapinės, plg. brus. кyчки, lenk. kuczki).

Dr. Lara Lempertienė

Socialinio centro Simuliacinis projektas

„Ariel Job centras“ ir „Simulith“ kviečia dalyvauti naujame Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro vykdomame Simuliaciniame projekte.

Šiame  projekte kuriamos įmonės, kurios vykdys realią veiklą. Vienintelis skirtumas – nevyks realūs finansiniai sandėriai ir necirkuliuos tikri pinigai.

Simuliacinio projekto tikslas – virtualioje erdvėje sukurti įmones, vykdyti jų komercinę veiklą, lavinti projekte dalyvausiančių asmenų verslo įgūdžius,  leisti įgyti tam tikras socialines, finansines, personalo vadybos kompetencijas, teikia galimybių įsisavinti visas verslo sektoriaus naujienas.

Norintys dalyvauti Simuliaciniame projekte turi:

  • Užpildyti dalyvio anketą
  • Pateikti reikiamus dokumentus  (tie, kurie nėra Vilniaus  žydų bendruomenės Socialinio centro klientai)
  • Pasirašyti sutartį su „Ariel Job centru“

Daugiau informacijos gali suteikti Simuliacinio projekto koordinatorė Marija Sanko telefonu 8 (5) 2612114 arba el. p. marija@sc.lzb.lt

Klaipėdos žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliks Pozemskij, tel. 865021335 el. paštas felix.ultima@gmail.com

Klaipėdos žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Klaipėdos žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 200 žmonių. Bendruomenė organizuoja judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, organizuoja sekmadienines mokyklas vaikams, laisvalaikio užsiėmimus vyresnio amžiaus žmonėms, teikia ir skirsto labdarą: pinigus, paslaugas ir materialines vertybes.

Klaipėdos žydų istorija

Nuo XV a. iki XX a. pr.

Mėmelyje žydai pasirodė maždaug XV a., nors pirmame dokumente jie paminėti 1567 m. Apie abu šiuos dokumentus galima kalbėti su didele išlyga – 1567 m. balandžio 20 dieną Prūsijos didysis hercogas Albrechtas visiems žydams skyrė 21 dienos terminą išvykti iš miesto ir niekada į jį negrįžti. Draudimas galiojo iki XVII a. vidurio. Tačiau ir jį panaikinus žydų buvimą Mėmelio krašte griežtai ribojo laikas ir erdvė.

Tik 1662 m. vienam konkrečiam prekeiviui žydui buvo dovanota teisė apsigyventi mieste – Brandenburgo kurfiursto Fridricho Vilhelmo valia. Jis buvo suinteresuotas stiprinti prekybos ryšius su Memeliu. Pirmuoju žydu klaipėdiečiu tapo Mošė Jakobsonas jaunesnysis. Tačiau po kelerių metų už pernelyg aktyvų spekuliavimą druska jis buvo išsiųstas iš miesto kartu su visais vaikais ir namiškiais.

Skaityti plačiau

Šiaulių žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Šiaulių žydų bendruomenė, tel. 8 (41) 426796 el. p. sazb@splius.lt , Višinskio g. 24, Šiauliai.

Šiaulių žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Šiaulių žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, bendradarbiauja su Šiaulių universitetu, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Šiaulių žydų istorija
Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose minimas XVII a. pab., tačiau tik 1701 m. kunigaikštis Jokūbas Liudvikas Šiauliuose leido žydams legaliai gyventi ir kurti savo bendruomenę.

Iš pradžių žydai sudarė nedidelę gyventojų dalį, tačiau situacija keitėsi ir pamažu vis daugiau prekybinių ir strategiškai svarbių objektų ėmė valdyti žydų tautos atstovai.

Istoriškai itin reikšmingas buvo 1831 m. įvykęs Tautinio išsivadavimo judėjimas, kuris turėjo didelės reikšmės ir Šiaulių krašto žydams. Sunkiose kautynėse, kurios vyko miesto priemiesčiuose tarp lenkų maištininkų ir Rusijos armijos nukentėjo ir miesto gyventojai žydai. Įsitvirtinę mieste sukilėliai nusavino žydų nuosavybę, turtus ir pakorė keletą žydų, įtartų ryšiais su rusais. Po šio judėjimo situacija pagerėjo – siekdama susilpninti lenkų įtaką, rusų valdžia leido žydams dalyvauti savivaldybės rinkimuose.

Skaityti plačiau