Š.m. rugsėjo 2-11 dienomis Tel Avivo, Jeruzalės ir Haifos Cinematekose vyks Lietuviškų filmų savaitė. Kviečiame apsilankyti.
Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Lietuviškų filmų savaitė Izraelyje
Jidiš instituto vasaros programa 2014
Vilniuje baigėsi tarptautinė Jidiš instituto organizuota vasaros jidiš kalbos ir kultūros studijų programa. Jidiš institutas yra Vilniaus universitete, o tarptautinė programa, kuri buvo sukurta Oksfordo universitete, gyvuoja nuo 1982m. 16 pirmųjų seminarų įvyko Anglijoje, po jų, profesoriaus Dovydo Kaco iniciatyva, Oksfordas estafetę perdavė Lietuvos sostinei.
Vilniaus programos unikalumas – studentai turi galimybę išgirsti gyvą tikrąją litvakų jidiš kalbą: jiems specialiai paskaitas skaito Vilniaus žydų bendruomenės nariai, kurių gimtoji kalba ,,mama lošn“ (mamos kalba) yra jidiš. Esfyra Bramson, daugelį metų dirbusi Lietuvos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Judaikos skyriuje, Fania Brancovskaja – Jidiš instituto bibliotekininkė, Antrojo Pasaulinio karo partizaninio judėjimo dalyvė ir kiti lektoriai yra visuomet laukiami. Kursų dalyviai ne tik studijuoja jidiš kalbą, bet ir susipažįsta su ,, Lietuvos Jeruzale“ vadinamu Vilniumi, litvakų istorija ir kultūra.
Užuojauta
Faina Portnaja
(30 11 1930 – 24 08 2014)
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl rugpjūčio 24d. mirusios
Vilniaus žydų bendruomenės narės Fainos Portnoj ir nuoširdžiai užjaučia artimuosius.
Samuelio Taco rankos išvaduoja nuo skausmų pasaulio įžymybes
Giedrė Balčiūtė
Niujorke gyvenančiam išeiviui iš Lietuvos kineziterapeutui Samueliui Tacui (kitose šalyse žinomam kaip Shmuel Tatz) ne viena pasaulinio garso įžymybė dėkinga už sugrąžintą sveikatą. Jo rankos gydė kompozitorių Andrew Lloydą Webberį, violončelininką Mstislavą Rostropovičių, smuikininkus serą Yehudi Menuhiną ir Isaacą Sterną, aktorę Elizabeth Berkley ir daugelį kitų.
S.Tacas dirbdamas tyli. Tyli, nes klauso savo pacientų kūno muzikos. Vien prisilietimu jis supranta atėjusio bėdas ir randa būdą, kaip padėti.
Sujungė karo žiaurumai
S.Tacas – Lietuvos žydų krautuvininkų sūnus. Jis iki šiol prisimena, kaip mama didžiuodavosi prieš karą su pirmąja savo šeima – vyru ir dukrele gyvenusi Klaipėdoje, kur turėjo delikatesų krautuvę. Viską sužlugdė holokaustas. Šeima atsidūrė Kauno gete, iš kurio Samuelio mamai pavyko pabėgti – išgelbėjo netradicinė žydų tautybės moteriai išvaizda.
Istorikas iš Londono Jurbarke ieškojo Ch. Levino fotoateljė darytų nuotraukų
Kauno žydų bendruomenės narys, gidas ir istorikas Chaimas Bargmanas gana dažnai svečiuojasi Jurbarke. Jis padeda žydų tautybės piliečiams, gyvenantiems užsienyje, susirasti mūsų mieste gyvenusių giminaičių namus, įstaigas arba praneša redakcijai su mūsų miestu susijusią kokią įdomesnę istoriją.
Šį kartą jis atlydėjo Modern Jewish History Departament of Hebrew and Jewish Studies profesorių Michael Berkowitz iš Londono. Profesorius kartu su savo dukra ir dar trimis studentėmis, kurios domisi žydų tarpukario gyvenimu Lietuvoje ir holokaustu, ieškojo Jurbarke veikusios Chaimo Levino fotoateljė nuotraukų. Net 27 jiems pavyko aptikti Jurbarko krašto muziejuje. Svečius nudžiugino ir tai, kad muziejaus kolekcijoje aptiko dvi Johno Abrahamsono darytas fotografijas. Jos, kaip ir Ch. Levino, yra kitoje pusėje su originaliais fotoateljė antspaudais. Šių fotografų dirbtuvės buvo įsikūrusios Jurbarke, Vytauto Didžiojo gatvėje. M. Berkowitz pasakojo, kad jų kelionės tikslas – surinkti kuo daugiau šio ir kitų žydų tautybės fotografų darbų įvairiuose miestuose bei miesteliuose, panaudojant juos žydų ir lietuvių gyvenimo tarpukariu tyrimams. Nuotraukas jie rinkosi pagal tam tikras temas – žmonės, gamta, buitis ir kt. Muziejininkė Adelija Meizeraitienė teigė, kad profesorius labai džiaugėsi radęs tiek daug fotografijų ir žadėjo su muziejumi bendradarbiauti ateityje.
Padėkojo senosiose žydų kapinėse dirbusiems „Sefer“ ekspedicijos dalyviams
Biržų rajono savivaldybė ir Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centras 2010−2014 metais vykdo projektą „Senųjų Biržų žydų ir karamų kapinių tvarkymas ir tolerancijos ugdymas“.
Rugpjūčio 21 d. Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė ir mero pavaduotoja Stasė Eitavičienė padėkojo Judaistikos mokslinių darbuotojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų centro „Sefer“ekspedicijos dalyviams.
2014 m. rugpjūčio 12–22 dienomis 17 centro „Sefer“ ekspedicijos darbuotojų kartu su Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro nariais dirbo senosiose Biržų žydų kapinėse. Ekspedicijos nariai valė senuosius antkapius, inventorizavo bei juos kartografavo. „Sefer“ epigrafikai šifravo ant antkapių esančius užašus senąja hebrajų kalba. Pavyko užfiksuoti ir įtraukti į katalogą bei perskaityti 1400 antkapių antkapių užrašų.
Renginiai skirti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai, Kauno ir Šiaulių getų likvidavimų 70-osioms metinėms atminti ir kitų atmintinų Lietuvos žydų istorijos datų įamžinimui
Preliminari programa rugsėjo 18-23d.
Renginiai skirti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai, Kauno ir Šiaulių getų likvidavimų 70-osioms metinėms atminti ir kitų atmintinų Lietuvos žydų istorijos datų įamžinimui.
Rugsėjo 18d. ketvirtadienis
Renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 70-osioms metinėms atminti*:
11.00 žydų genocido aukų pagerbimas Kužiuose
12.00 gėlių padėjimas prie buvusių Šiaulių geto vartų. Ežero g. 31 A, Šiauliai
13.00 Paminklo žymiajam Šiaulių pramoninkui Chaimui Frenkeliui atidengimas. Vilniaus g. 74, Šiauliai
*Iš Vilniaus bus organizuojamas transportas, išankstinė registracija būtina.
19.00 Izraelio simfoninio orkestro koncertas (Dir. Dr. Zubin Mehta) skirtas Lietuvos žydų genocido aukoms atminti.
(įėjimas tik su bilietais. Bilietai įsigijami kasose)
Operos ir baleto teatras, A. Vienuolio g. 1, Vilnius
Lenkijoje atidengtas paminklas nužudytoms žydėms iš Lietuvos ir kitų Europos šalių
Mežyneko (Mierzynek) gyvenvietėje Lenkijoje rugpjūčio 24 dieną atidengtas paminklinis akmuo, skirtas Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos nacistų nužudytoms žydėms iš Lietuvos ir kitų Europos šalių atminti. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos laikinasis reikalų patikėtinis Lenkijoje Audrius Žulys.
Monumentas atidengtas Lenkijos Seimo nario Jano Krzysztofo Ardanowskio ir vietos valdžios iniciatyva. Iškilmėse dalyvo Lenkijos Senato vicepirminkas Janas Wyrowinskis, Kujavijos Pamario vaivadijos vadovai, Torūnės miesto prezidentas, žydų, katalikų, stačiatikų, evangelikų–liuteronų dvasininkija. Pasisakymuose buvo akcentuojama Holokausto istorinės atminties svarba.
1944 m. rugpjūčio 24 d. maždaug tūkstantis žydžių – Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių iš Lodzės, Kauno, Budapešto ir kitų Europos miestų traukiniu atgabentos į Mežyneką, kur įkurtas Štuthofo koncentracijos stovyklos padalinys. Moterims buvo įsakyta kasti prieštankinius griovius. Žydės mirė nuo išsekimo, bado, šalčio, buvo žudomos nacistų.
Per izraeliečių antskrydžius Gazos Ruože žuvo du palestiniečiai
AFP, BNS ir lrytas.lt inf.
Per izraeliečių antskrydžius Gazos Ruože pirmadienio naktį žuvus dviem palestiniečiams, bendras palestiniečių, žuvusių per jau septynias savaites trunkantį konfliktą, skaičius padidėjo iki 2 122. Tai pranešė palestiniečių šaltiniai.
Izraelio armijos atstovė sakė, kad karo lėktuvai įvykdė 16 antskrydžių. Nuo sekmadienio 21 val. Grinvičo (24 val. Lietuvos) laiku į Izraelio teritoriją iš Gazos Ruožo nebuvo paleistos jokios raketos.
Vytautas Toleikis: „Tolerancija pas mus vis dar suprantama pernelyg siaurai“
Vytautas Toleikis „Sugiharos fondo – „Diplomatai už gyvybę“ buvo pagerbtas specialiu apdovanojimu, įvertinusiu mokytojo viso gyvenimo veiklą ugdant ir puoselėjant toleranciją. Šv. Kristoforo gimnazijoje V. Tolerikis vadovauja taip vadinamam Vaikščiotojų klubui, kurio pagrindinis tikslas – pažintis ir atsivėrimas daugiakultūriam Vilniaus paveldui. Su V. Toleikiu kalbėjomės apie tai, kodėl tolerancija Lietuvoje vis dar suvokiama gana siaurai, kodėl šis žodis dažnai sukarikatūrinamas ar dalies žmonių lūpose tampa keiksmažodžiu, kai imamas iškraipyti ir pristatyti kaip „tolerastija“. Mokytojas dalijosi savo patirtimi apie tai, kaip galima ugdyti toleranciją, ypač darbuojantis su jaunais žmonėmis.
Pažadėtosios žemės pažadų neužteko
Architektas Artūras Imbrasas su žmona Asta ir dviem mažais sūnumis Pauliumi ir Miku prieš beveik dvidešimt metų išvažiavo gyventi į Izraelį. Po devynerių grįžo. Vyras prisipažino, kad ir išvyko, ir grįžo ieškodami geresnio gyvenimo. Jau dešimt metų šeima vėl gyvena Lietuvoje ir dėl tokio sprendimo nesigaili.
Kai 1995 metais Artūras ir Asta, abu baigę architektūros studijas, išvyko laimės ieškoti į Artūro protėvių žemę Izraelį, mintis, kad vėl grįš į Lietuvą, neatrodė labai reali. Bilietas buvo pirktas tik į vieną pusę. “Niekada neslėpiau, kad išvykome iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių. 1994-1995 metais architektams čia buvo tikras košmaras. Gyvenome Kaune, aš pirkdavau vieną kiaušinį vaikams, nes dviem kiaušiniams pinigų neturėjau. Buvo tikrai sunku. Pasitarę su Asta nutarėme vykti į Izraelį, kur gyvena daug mano giminių”, – prisiminė A. Imbrasas.
Tik pagal specialybę
Naumiestiškiai gilinasi į lietuvininkų ir žydų kultūrų ypatumus
Į naująjį Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejų dvi dienas iš viso regiono rinkosi krašto istorijai neabejingi žmonės – kultūrininkai, muziejininkai, moksleiviai, mokslininkai. Jie dalyvavo projekto „Lietuvininkų ir žydų kultūros pėdsakai Žemaitijos pasienyje“ seminare.
Metų pradžioje Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejininkė Nijolė Stanelienė Lietuvos kultūros ministerijai pateikė projektą „Lietuvininkų ir žydų kultūros pėdsakai Žemaitijos pasienyje“. Gautas 10 000 litų finansavimas leido įgyvendinti sumanytą projektą. Vienas iš šio konkurso prioritetų buvo skirtas tautinėms mažumoms. Tai ir leido pažvelgti į Žemaitijos pasienyje gyvenusių lietuvininkų ir žydų kultūrą.
Susirinko gyvai pavartyti istorijos puslapius
Mintis giliau pasidomėti lietuvininkų ir žydų kultūriniu palikimu šiame krašte N.Stanelienei kilo todėl, kad naujai suremontuotame muziejuje bus kuriama pasienio miestelio koncepcija, ruošiamos ekspozicijos, susijusios su to laikmečio atspindžiais.
Spaudos konferencijoje pristatytas projektas „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“
2014 m. liepos 31 d. 10 val. savivaldybės mažojoje salėje projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendinimo darbo grupė surengė spaudos konferenciją, skirtą projekto idėjoms, tikslams ir būsimoms veikloms pristatyti.
Spaudos konferencijoje dalyvavo projekto įgyvendinimo darbo grupės nariai: projekto vadovė Birutė Vanagienė, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja; projekto koordinatorius Mindaugas Veliulis, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus kultūros paveldo vyr. specialistas; projekto vadovo pavaduotojas Gintaras Makauskas, Strateginės plėtros ir statybos skyriaus vedėjas; viešųjų pirkimų organizatorius Laimis Svidras, Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Statybos ir viešųjų pirkimų poskyrio vedėjas. Projektu taip pat domėjosi Pakruojo rajono savivaldybės J. Paukštelio viešosios bibliotekos direktorė Romualda Kulšytė ir vyriausioji metodininkė Regyna Rakauskė.
Kvietimas dalyvauti Vilnijos krašto etnokultūros festivalyje
„Hamas“ įspėjo oro bendroves neskraidinti keleivių į Tel Avivą
Rašytojas Etgaras Keretas: „Mes liovėmės verkti. Dabar tik šaudome…“
Empatijos jausmas ir kritinis mąstymas – Izraelio rašytojo Etgaro Kereto manymu, šie elementai visada grindė judėjiškos kultūros vertybinį pamatą. „Der Tagesspiegel“ žurnalistui Philippui Lichterbeckui jis pasakoja apie susiskaldžiusią Izraelio visuomenę, išnykusį debatų meną ir fundamentalistų cinizmą.
Pone Keretai, kalbate apie du šiuo metu vykstančius karus. Kuris iš jų yra pirmasis?
Kai kaukia sirenos, Tel Avive virš mūsų su sūnumi numušamos „Hamas“ raketos ir gatvėje vos už kelių metrų pažyra metalo nuolaužos. Arba tada, kai sėdime bunkeryje. Kai matome Gazoje žūstančius žmones. Vaikus be šalmų ir prieglobsčio. Tokiomis akimirkomis negaliu tylėti. Žmogiška norėti visa tai baigti. Jei apie tai nekalbėčiau, nebegalėčiau pažvelgti į akis savo sūnui.
Koks yra antrasis karas?
Jį Izraelio dešinieji veda prieš tokius kaip aš. Žodis „kairysis“ tapo keiksmažodžiu. Jis reiškia, kad esi išdavikas, turintis persikelti į Gazą.
Išrankusis humanizmas – virvė, ant kurios pasikars demokratija?
Arkadijus Vinokuras
Per žydų šventę Peisah skirtą žydų išsivadavimui iš Egipto vergovės atminti, jauniausias sūnus prie stalo turi atsakyti į tokį tradicinį tėvo iš Hagados knygos skaitomą klausimą: „Kuo šis vakaras skiriasi nuo visų kitų vakarų?“. Tad štai, perfrazavus, būtina kelti klausimą: kuo skiriasi šis Izraelio valstybės ir „Hamas“ teroristų konfliktas nuo buvusių konfliktų?
Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu atkreipti dėmesį į politinius procesus, kuriuos išryškino šių metų Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Pirma, visiškai pakito Artimųjų Rytų politinis landšaftas. Sirijoje jau treti metai vyksta pilietinis karas, nusinešęs 200 000 žmonių, tarp jų – 14 000 vaikų gyvybes. Kare dalyvauja ir ekstremistinės islamistų organizacijos, kaip antai ISIS ir „Al Qaeda“.
Irake vyksta religinių sektų šiitų ir sunitų tarpusavio skerdynės su veik puse milijono, tame tarpe – 11000 vaikų, aukų. Irako vieną miestą po kito užimantys ISIS islamistai kelia siaubą net „Hezbollah“ vadeivai Libane Nasrallah. Dešimtys tūkstančių pabėgėlių, tūkstančiai nužudytų civilių. Pagaliau JAV pradėjo ginti žudomas ISIS skerdikų krikščionių ir jazidų mažumas.
Lietuvos žydų bendruomenėje veikia vaikų stovykla ,,Anoje“
Lietuvos žydų bendruomenės patalpose Vilniuje skamba vaikų balsai. Čia –stovykla ,‚Anoje“ , hebrajų kalba žodis reiškia džiaugsmą. Nors vasarą jau vyko Dubi vaikų stovyklos gamtoje, bet pastaroji skiriasi, nuo įprastų bendruomenės stovyklų, ją paruošė žydų Socialinis centras drauge su Ikimokyklinio ugdymo įstaiga ,,Vaikystės Sodas”, specialiai vaikams, kurie nelanko klubo Dubi ar žydų vaikų darželio, -sako socialinių programų koordinatorė Diana Cadovič.
Julija Lipšic, taip pat rengusi šią stovyklą, atidžiai stebi, kad viskas būtų gerai, nes čia vaikai nuo 3 iki 5 metų. Tėvai juos atveža ryte ir pasiima 15 val. Dauguma tėvų nepriklauso bendruomenei. Pasak Julijos, pabandyta surengti stovyklą tik savaitei. Jei projektas bus sėkmingas, kitais metais galvojama ruošti ilgesnes stovyklas, gal net dieninę mokyklėlę. Yra vaikų, kurie nelanko darželio, būna su šeimos nariais, todėl jiems tokios mokyklėlės yra naudingos. Projektą remia tarptautinė organizacija JOINT.
Getas kovojo, gindamas savo tautos garbę ir orumą
Dmitrijus Gelpernas
Vėlus žiemos vakaras. Mediniai Kauno geto nameliai apgaubti tylos. Juose po sunkaus priverstinio darbo dienos miega kaliniai, dažnas gerokai sargybinių sumuštas. Prie vartų, kur rytais ir dieną viešpatauja sambrūzdis, kunkuliuoja aistros, sklinda šauksmai, dabar taip pat tylu. Palei spygliuotos vielos tvorą žirgliuoja sargybinis, o būdelėje budi vokiečių puskarininkis. Jam šiandien pasisekė: budėję žydų policininkai jam įdavė konjako butelį, ir jis su malonumu lenkia taurelę po taurelės.
Staiga prie geto vartų privažiuoja sunkvežimis. Prie vairuotojo sėdėjęs vokiečių karininkas įbėga į budėtojo būdelę ir, mosuodamas kažkokiu popieriumi, reikalauja tučtuojau pristatyti jam 30 žmonių anglies ešelonui iškrauti. Aptemdyta budėtojo smegeninė dar ne viską sumojo, bet paslaugūs žydų policininkai jau bėgioja gatve, gaudo žmones, ir – štai kokia sėkmė! – reikalingas darbininkų kiekis jau čia pat. Atvykusiam karininkui šaukiant ir žydų policininkams kartojant „šneler, šneler!“, surinkti darbininkai keliasi į sunkvežimio kėbulą. Keletas tempia kažkokius ryšulius, bet į tai niekas nekreipia dėmesio. Sunkvežimis nuvažiuoja, ir vėl įsivyrauja tyla.
Šiemet minime Dmitrijaus Gelperno 100-ąsias gimimo metines
Šiemet minime Dmitrijaus Gelperno 100-ąsias gimimo metines. Ta proga Lietuvos žydų bendruomenėje Vilniuje Pylimo 4 (I aukšto foje) surengta D.Gelpernui skirta parodėlė, kurią paruošė Polina Pailis.
D.Gelpernas 1914 rupjūčio 25 d.- 1998 liepos 17 d.
D.Gelpernas gimė Sankt-Peterburge, jo tėvas Borisas Gelpernas buvo advokatas. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Baigęs Kauno vokiečių gimnaziją, pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto matematikos fakultete. Tarpukary gyvenimas suvedė jį su buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus šeima ( vokiečių okupacijos metais jis nekartą rasdavo prieglobstį jo namuose ).Sovietams okupavus Lietuvą jis pradėjo dirbti poligrafijos treste.Karui prasidėjus, D.Gelpernas ir jo artimieji mėgino evakuotis, bet nesėkmingai. 1941m. rugpjūtį buvo įkalintas Kauno gete. Metų pabaigoje gete buvo įkurta ,,Antifašistiše kamfs organizacie” – AKO ( Antifašistinė kovos organizacija ). Jos vadu tapo Chaimas Jelinas, D.Gelpernas buvo išrinktas jo pavaduotoju. Ch.Jelinui žuvus, 1944 m. tapo AKO vadu.
Po geto likvidavimo buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui grįžo į Kauną, po poros metų persikėlė į Vilnių. Pradėjo spaudos darbuotojo, poligrafininko veiklą. 1954 m.neakivaizdinių būdu baigė Maskvos poligrafijos institutą. Nuo 1945 iki 1990 metų – leldyklos “Mintis” direktoriaus pavaduotojas, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos skyriaus vedėjas. 1987 m. – vienas iš iniciatoriu įkurti Lietuvos žydų kultūros draugiją, kuri tapo Lietuvos žydų bendruomenės pagrindu, daug metų buvo jos tarybos ir valdybos narys. Buvo Lietuvos buvusių geto ir koncentracijos stovyklų sąjungos pirmininku, Tarptautinės buvusių geto kalinių sąjungos tarybos narys, Valstybinio Gaono žydų muziejaus konsultantas, vienas iš jo ekspozicijos “Katastrofa” autoriu.