Holokausto paminklai ir kontrapaminklai

Kiekvienas paminklas, kuriuo įamžinamas Šoa, slepia savyje paradoksą. Viena vertus, kaip ir kiekvienas monumentas, jis stengiasi įgyti autoritetą atminimo atžvilgiu ar netgi jį kontroliuoti; kita vertus, paminklas Šoa, taigi toks paminklas oponuoja autoritariniam galvojimo būdui. Koks Jūsų požiūris į šią jautrią problemą?

Jūs teisus. Po Antrojo pasaulinio karo gimusi karta žvelgia į paminklą kaip į iš esmės totalitarinę meno ar architektūros formą. Tai didelis uolos gabalas, kuris pasako žmonėms, ką jie turi galvoti; tai didelė forma, kuri apsimeta turinti reikšmę, garantuojančią jai amžinumą, reikšmingumą, forma, kuri niekada nesikeičia, niekada nesivysto – ji užfiksuoja istoriją, balzamuoja ją, netgi tam tikra prasme ją sustingdo. Totalitariniai režimai, – tokie kaip Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija – ypač mėgo statyti paminklus, jie sukonstravo ištisą paminklų kultūrą. Negalima sakyti, kad to nedarė amerikiečių ar graikų demokratija, tačiau kai paminklai statomi įamžinant totalitarinių režimų aukas, reikia naudotis tokių pat režimų, kuriuos norima pasmerkti, pamėgtomis formomis.

Jauni vokiečių menininkai ir architektai čia mato esminį prieštaravimą. Taigi jie pradėjo kurti naudodami formas, kurios, jų nuomone, meta iššūkį monumentalumui, ir ėmė kurti kontramonumentalųjį (counter-monumental, counter-memorial) meną – toks paminklas laikui bėgant išnyksta, nėra amžinas; jis yra įstatytas į žemę, o ne stovi pakilęs virš jos; tai suteikia atminimui svorio.

Ar tai specifiška tik paminklams Šoa Vokietijoje?

Tokios įamžinimo formos turi tendenciją atsirasti tose kultūrose, kuriose su nesenais istoriniais įvykiais esama ambivalentiško santykio. Amerikoje, žinoma, didžiausias kontramonumentalusis paminklas būtų Maya Lin Vietnamo karo veteranų memorialas. Aukštų, baltų, falinių paminklų, kuriais aukštinama demokratija, mieste, Maya Lin suprojektavo, jeigu norite, moterišką formą – įstatytą į žemę, juodą, negatyvią formą, į kurią tu turi nusileisti, o ne pakilti. Tai yra vieta, į kurią veteranai ateina pagerbti savųjų. Čia amerikiečiai atsimena kankinamą santykį, tiek su tais berniukais (Vietname žuvo 59 000 amerikiečių), tiek, kaip jie juos sutiko, grįžusius iš Vietnamo. Kaip žinome, jie buvo sutikti tikrai nekaip. Tai buvo karas, kurį Amerika iš tiesų pralaimėjo; tai buvo karas, kurį amerikiečiai siekė sustabdyti 5–6 metus; tai buvo karas, kuris suskaldė visuomenę, gali būti, kad visam laikui; tai paveikė požiūrį į visus kitus karus, kuriuose Amerika vėliau dalyvaus. May Lin sugebėjo genealiai sukurti formą, kuri reflektuotų šį ambivalentiškumą, dėl šios priežasties paminklas yra taip gerai priimamas visų, kurie jį aplanko – tiek kareivių, tiek jaunesnės kartos.

Vokiečiai susidūrė su ta pačia problema: kaip suvienyti Berlyną, sakykime, turint galvoje Vokietijos nusikaltimų atminimą. Kaip tautai, kuriai priklausė nusikaltėliai, gedėti savo aukų? Tai du esminiai paradoksai, kurių neįmanoma išspręsti pastačius įprastinį paminklą. Taigi viena iš tokios refleksijos rezultatų – kontramonumentalioji architektūra. Ši architektūra kvestionuoja paminklą ir abejoja, ar jis gali suteikti, pateikti stabilių, amžinų atsakymų atminimui.

Taigi kaip sukurti formą, kuri reflektuotų šią ambivalenciją? Galų gale atsirado tokie paminklai kaip Išnykstantis paminklas Hamburge, nematomas paminklas Saarbrueckene, amerikiečių menininko Shimono Atties fotoinstaliacijos Berlyne ir galbūt Danielio Libeskindo Žydų muziejus Berlyne. D. Libeskindas suprojektavo muziejaus pastatą, kuriame paliko šešias tuščias erdves – šešios erdvės paliktos tam, kad primintų visiems įeinantiems, jog visa tai, ką jie pamatys muziejaus ekspozicijoje, nutrauks holokaustas. Papasakoti Vokietijos žydų istorijos koherentiškai jau neįmanoma, joje visą laiką bus lūžis. Statybos tebevyksta, ir tai išties žavi forma (muziejus duris atvėrė 2001 metais – vert. past.). Daug apie ją mąsčiau, man ji pasirodė labai tinkama.

Visai neseniai aplankiau Buchenvaldą, sutrikau pamatęs, kad menininkai ir ten dirbantys žmonės yra labiau susirūpinę atminimu ir įamžinimu nei pačia vieta ir jos istorija.

Rytų Vokietijos laikais Buchenvaldas buvo vieta, kuri, kaip jie sakė, susijusi tik su Buchenvaldu. Tačiau netgi jeigu tai, pasak jų, buvo susiję vien tik su tuo, kas vyko Buchenvalde, tai taip pat demonstravo, kaip Rytų Vokietijos valdžia panaudojo Buchenvaldo istoriją savo politiniams tikslams. Dabar, kai Vokietija susivienijo, Buchenvaldas yra vieta, kuri save neutralizuoja, mat nurodo tik į save.

Mes galime papasakoti apie tai, kas vyko Buchenvalde, tam yra nuolatinė ekspozicija. Joje pasakyta, kodėl, kas ir kam tai padarė. Tačiau iki jums pradedant atsiminti ir įsivaizduoti, norėtume kartu įspėti dėl to, kas įvyko. Taigi tai yra paralyžiuojanti savimonė ir galbūt Buchenvalde, ji gali būti tinkama. Man taip pat šiek tiek kelia nerimą, kai vietos tampa tokios reflektyvios, kad jose paralyžiuojama ir atmintis, ir istorija. Tačiau šiuo metu, manau, Buchenvaldas turės pergyventi jų abiejų suvienijimo periodą. Vadinasi, atsiminti ne tik tai, kas vyko čia tarp 1933-iųjų ir 1945-ųjų (Buchenvaldas, jei neklystu, buvo antroji koncentracijos stovykla po Dachau), bet taip pat tai, kas vyko čia iškart po karo – ką Raudonoji armija ir sovietai darė buvusiems socialistams, netgi buvusiems naciams tame pačiame Buchenvalde ir aplink. Buchenvaldo istorija turės būti papasakota kaip kontinuumas, ir tie metai jau nebus izoliuoti nuo kitų. Gerai tai ar blogai, ši vieta, kokia ji buvo komunistiniu laikotarpiu, dabar taps patraukli Vakarų vokiečiams.

Manau, jog kelia nerimą tai, kad atminties žymekliai įkalinami savyje ir taip yra nepajėgūs reprezentuoti ar reflektuoti istorijos, kuri užmirštama.

Sutinku su jumis. Atmintis faktiškai užblokuoja istoriją, kažin kaip ją užkerta ar pamiršta. Pavykęs paminklas Buchenvalde galėtų tapti tiltu tarp to, kas įvyko, ir kaip tai prisimenama; tai ryšys tarp istorijos ir atminties. Tai galėtų būti muziejaus direktoriaus uždavinys. Kiekvienas memorialas, kuris sugrąžina atmintį, pamiršta istoriją.

Nemačiau naujosios Buchenvaldo parodos. Žinau, jog ten vyksta įvairių įamžinimo darbų, menininkai ten kuria paminklus paminklams; ten netgi yra Horsto Hoheiselio paminklas, pastatytas pirmajam kalinių kadaise pastatytam paminklui. Buchenvalde dirba puikus direktorius. Jis dirba labai sudėtingą politinį darbą, manau, kad jis stengiasi atkurti atminties vaidmenį, tam, kad būtų sugrįžta prie istorijos. Turbūt jis pradeda nuo atminties ir juda 1933–1945 metų įvykių link.

Kalbant apie kontramonumentaliuosius paminklus, optimistiškai nuteikia tai, kad, pavyzdžiui, išnykstantis paminklas Hamburge, kuriame netgi kraštutinių pozicijų žmonės gali išreikšti save rašydami ant paminklo ir būti jo dalimi. Tokio kvietimo prielaida, jog užsimezgęs dialogas skatins humaniškesnę ir antifašistinę visuomenę. Tačiau yra baimės, kad gali būti ir priešingai.

Paminklas dingo. Ir Jochenas Gerzas, menininkas, nori nužudyti paminklą. Jis norėtų, kad kiekvienas paminklas sugrąžintų atmintį tiems, kurie ateina jos ieškoti, tai labai optimistinis požiūris. Jis tiki, kad atmintis yra kažkas labai individualaus, vidinio, ji negali įsikūnyti į akmenis – tiek kalbant apie uolas, tiek netgi apie koncentracijos stovyklų vietas. Jis sakytų (ir aš sutikčiau su juo), kad šios vietos pačios savaime yra užmaršios. Tačiau jeigu jos yra nušluojamos, ar kartu su pradingusiu paminklu neišsitrina ir atmintis? J. Gerzas sutiktų su šiuo klausimu, kadangi jis tiki, jog tai svarbu ateinančioms kartoms. Tačiau praktiškai tam, kad žmogus pamatytų ir suvoktų nematomus paminklus kraštovaizdyje, jis jau turi kai ką žinoti. Ar po 50, ar 100 metų mes žinosime pakankamai, kad galėtume sugrąžinti atmintį ir istoriją į šias vietas? Abejoju.

Ar pastebite panašų jautrumą JAV ir Izraelyje? Savo knygoje aprašote įdomų paminklo Bostone atvejį.

Taip, tai tiesa. Mano galva, įamžinimo procesas Bostone yra labiau iliustratyvus kaip atsiminimo aktas, nei pats rezultatas. Išlikę gyvi po holokausto, kurie gyvena Bostone, taip pat svečiai, yra gana patenkinti šešių stiklinių kolonų kompozicija. Man atrodo, kad jie labai gerai atspindi architekto Saitowitzo darbus. Jie čia kaip tam tikri architektūriniai tarpininkai tarp stiklinių biurų pastatų, stovinčių vienoje pusėje, ir senų plytų kolonijinių pastatų kitoje. Asmeniškai aš nelinkčiau čia įžvelgti pernelyg tiesmukų nuorodų – kolonos primena krematoriumų kaminus ar sudaro skaičių 6. Tačiau lankytojams pateikia instrukciją, kaip suprasti paminklą. Bostone jie sukūrė labai aiškų naratyvą apie tai, kas įvyko. Paminklas buvo pastatytas Freedom Path. Bostono paminklo žinia yra ši: „Čia, Laisvės take, atsiminkite pasekmes laiko, kai nebuvo laisvės“. Vėlgi – tai būdas suprasti Amerikos istoriją, būdas suprasti, kas atsitinka atrodytų, čia, Amerikoje, savaime suprantami principai nustoja egzistuoti.“

Procesai, visados yra labiau įdomūs, tačiau bendruomenės tuo nėra įsitikinusios, atrodo, lyg jos viešai skalbtų nešvarius skalbinius. Los Andžele vyksta aršios kovos tarp dviejų vietinių muziejų: tarp Žydų bendruomenės centro (Federacijos muziejaus) ir Simono Wiesenthalio centro. San Franciske vyko kovos dėl George‘o Segalo paminklo, Niujorke – dėl Kahno, Rapoporto paminklo 1964 metais ir netgi dėl naujo muziejaus Battery parke. Likusieji gyvi po holokausto yra sutrikę, mat šios vietos gali tapti ne susivienijimo, bet susipriešinimo vietomis. Prisiminkim memorialą žudynėms Babi Yare atminti, pastatytą Denveryje, iki šios dienos bendruomenė ten neįstengia susirinkti. Taigi procesas, kuris lyg ir galėtų būti sveikas, atmintį išstumia.

Norėčiau, kad palygintume Vokietiją, Izraelį ir Ameriką. Tie, kurie kada nors domėjosi atminties problematika pastebi, kad kalbant apie atminimą negalima išvengti ir užmaršties temos. Turint galvoje kolektyvinį atminimą, kas yra pamiršta šiose trijose šalyse?

Įdomu palyginti šias šalis. Amerika atsimena holokaustą per amerikietišką prizmę (t. y. žino, kad amerikiečių kareiviai išvadavo keletą stovyklų), ir apskritai linkę pamiršti žydų uždarymą į getus, deportacijas, netgi naikinimą; išsekusių kalinių vaizdai karo pabaigoje yra visa, ką jie žino. Tai atspindi visą holokaustą: kultūros ir žmonių sunaikinimas nejučia yra nustumiamas į šalį. Muziejus Amerikoje (Vašingtone), trumpai užsimena apie Amerikos atsisakymą bombarduoti Aušvicą ir Amerikos kvotas, kurias ji įvedė žydams; taip prisimenama tam tikra, sakykime, Amerikos pagalba vokiečiams. Tačiau visiškai užmirštama 1000 metų žydų istorijos ir naikinimo procesas.

Kas buvo užmiršta Izraelyje, tai – kankinystė. Dabar tai vėl prisiminta ir daugelį metų dominavęs herojiškumas buvo švelniai nustumtas į šalį. Kadaise tie, kurie siūlė įamžinti memorialus ir atminimo dienas, dažnai buvo buvę kovos organizacijų nariai. Jie norėjo atsiminti tuos, kurie priešinosi. Manau, kad net 1951metais pirmasis Izraelio Atminimo dienai siūlomas pavadinimas buvo Yom ha-Mered ha-Ghettaot – Getų sukilimo, atrodytų, kad sukilimai įvyko vieną dieną, diena.Tik vėliau buvo pridėti Kankiniai ir galiausiai diena tapo žinoma kaip Holokausto ir heroizmo atminimo diena.

Tik po Aichamanno teismo aukos tapo visuomenės savimonės dalimi. Izraelyje yra pamiršta tai, jog tie įvykiai tokie baisūs, kad jų neįmanoma išpirkti. Dabar Izraelyje suprantama, tarsi Izraelio valstybės įsteigimas būtų išpirkimas po tos baisios kankinystės, tarsi holokaustas buvo išganytas, kad dabar viskas jau yra gerai, kad holokaustas turėjo beveik „laimingą pabaigą“, kadangi buvo įsteigta valstybė. Izraelio valstybės įsteigimas yra, viena vertus, susijęs su holokaustu, tačiau tai neturėtų būti traktuojama kaip jo „laiminga pabaiga“.

Sakyčiau, kad holokausto neįmanoma išpirkti. Įsteigus Atminimo dieną žuvusiems Izraelio kareiviams, kuri yra prieš Nepriklausomybės dieną, valstybė tarsi sako žuvusiųjų tėvams ir tai daryti jai palyginti nesunku: „Žiūrėkite, mes šias dienas sugretiname, kad jūs galėtumėte vieną dieną apraudoti ir kitą – švęsti, kad žinotumėte, kodėl žuvo jūsų sūnūs. Jie mirė todėl, kad gimtų Izraelis, kad jis galėtų egzistuoti. Tačiau ar mes norėtume, kad panašiai būtų ir su holokausto atminimu? Galima nujausti ryšį tarp šventės, kai Dievas išlaisvina žydų tautą, veda ją į išlaisvinimą Izraelio valstybėje, per herojiškumo ir kankinystės atminimą, per žuvusiųjų kareivių atminimą – tai viename pasakojime susijusių įvykių grandinė. Užmirštama tai, kad holokaustas negali būti įpintas į jokią grandinę. Jis tampa automatiškai reikšmingas, vos tik yra pažymimas kalendoriuje. Tačiau dabar Izraelyje visos šios datos yra minimos labai kompleksiškai; aš nesu dėl to susirūpinęs.

Vokietijoje yra pavojus, kad nors ir minimas nacionaliniu lygiu, holokaustas bus kažkokiu būdu primirštas, paliktas praeičiai. Bijau, kad pagrindinė priežastis, kodėl vyriausybė nutarė pastatyti Nacionalinį memorialą Europoje nužudytiems žydams Berlyne, yra noras užritinti didžiulį akmenį ant 20 amžiaus baisybių ir taip įžengti į 21 amžių jo neprislėgtiems. Jeigu tai tiesa, geriau, kad to vieno memorialo nebūtų. Galėčiau užduoti daug klausimų apie tai, pats esu įtrauktas į šiuos reikalus.

Minėdami holokaustą vokiečiai taip pat linkę pamiršti žydų svarbą ikikarinei Vokietijos kultūrai. Įsteigus žydų muziejų, ši atmintis sugrįš. Minėdami holokaustą, ir vien tik jį, jie linkę pamiršti, kad vokiečių kultūra yra neatskiriama nuo žydiškų jos komponentų, kurie buvo visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus.

O lenkai?

Jie ima taikytis su tuo. Lenkijos klausimas yra turbūt labiausiai komplikuotas. Lenkija visada matė save kaip „visų tautų Kristų“, nesvarbu, kad ir kas vyktų Europoje, ji kenčia nuo visų, iš visų pusių; ji visada patiria priespaudą. Lenkai suvokia save kaip labiausiai nukentėjusią tautą Europoje, ir ne be pagrindo. Kadangi tai katalikiška kultūra, jie turi labai gerą žodyną kalbėti apie save kaip „Europos kultūros Kalvariją“. Jeigu sugretintume juos su žydais, kurie netgi krikščionių yra pripažįstami kaip labiausiai kentėję, atsiranda naratyvų varžymasis.

Iki šių dienų, nedaug lenkų buvo susipažinę su žydiškuoju pasakojimu apie Šoa. Jiems buvo pasakojama, kas buvo daroma su lenkais, tokiose vietose kaip Aušvicas, Chelmno, Belzekas. Tik visai neseniai žydiškasis naratyvas apie holokaustą įėjo į lenkų sąmonę, ir tai buvo labai sąmoningas procesas. Lenkų gidai ir istorikai vyko į Izraelį, Ameriką ir čia studijavo žydų istoriją.

Ir atvirkščiai, mes, žydai, turime išmokti lenkiškąjį pasakojimą, kad nuvykę į tokias vietas kaip Aušvicas, nelaikytume gidų esesininkais. Lenkai nėra mūsų  pagrobėjai, jie nelaiko ten mūsų, bet nori papasakoti savo istoriją. Kartais man tenka stebėti žydų turistų grupes, atvykusias iš Amerikos ir Izraelio, kurios išlieja savo pagiežą ant lenkų gidų. Jiems atrodo, galbūt dėl to, kad stovyklos yra Lenkijoje, jog tai lenkai jas įsteigė, o ne vokiečiai, ir kad visa tai kažkaip susiję su lenkų antisemitizmu. Taigi šios istorijas reikia papasakoti.

Tiek lenkų, tiek žydų turistai yra užmaršūs. Turime stengtis pasakoti abi istorijas paraleliai, kad suprastume, kokį vaidmenį Aušvicas vaidina lenkų sąmonėje, kad lenkai galėtų suprasti, kokį vaidmenį žydai vaidino jų kultūroje prieškariu; tada Lenkijoje gyveno 10-11 procentų žydų, toks skaičius stebina lenkus.

Atmintis ir užmarštis

Noriu jums užduoti bendrą klausimą. Pirmoje savo knygoje „Writing and Rewriting the Holocaust” (1989), teigiate, kad kiekvienas liudijimas ar pasakojimas apie Šoa yra „nesusijęs ženklas“ (detached floating sign), kuris nepajėgus atspindėti nei rašančiojo būsenos, nei tikrovės, apie kurią yra rašoma. Ar negalvojate, kad toks, sakyčiau, postmodernus diskursas, vienaip ar kitaip siūlantis potencialų reliatyvizmą, gali vesti prie holokausto trivializavimo, reliatyvizavimo ar netgi neigimo.

Tai kritika postmodernistiniam žargonui, kuris iš tiesų kartais jos vertas. Stengiausi pernelyg neapkrauti šios knygos žargonu, tačiau stengiausi atkreipti dėmesį tai, kaip rašė dienoraščius geto gyventojai: vyksmas, plunksna, ranka, popierius, – viskas buvo susijungę konkrečiame momente. Jie aiškiai suprato, kad vos tik jie pakils nuo savo dienoraščio, jį galės naudoti kas panorėjęs ir kaip panorėjęs, jie bus atviri iškraipymams.

Elie Wieselis (Izraelio rašytojas, Nobelio premijos laureatas –  vert. past.) yra sakęs, kad viena iš priežasčių, kodėl jis nieko nerašė, buvo baimė, kad tai, ką jis parašys, užims tikrų įvykių vietą, pakeis tikrovę. Žmonės ims negalvoti apie tikrovę, bet tik apie knygas. Maža to, kadangi jokia kalba nepajėgi atlikti savo uždavinio, visa tai, ką jis pasakytų apie įvykius, juos tarsi prijaukintų, padarytų suvokiamus, padarytų juos logiškus. Jis bijojo, kad tai bus netikslu, kaip ir kiekviena literatūra ar pasakojimai yra netikslūs. Tačiau mes turime pasakyti, kad tai įvyko, turime atsiminti, kad interpretacija nereliatyvizuoja įvykių, tačiau verčia mus, veda mus atsakyti į pasaulio iššūkius tam tikru būdu, panašiai kaip ir holokausto aukos.

Dienoraščio rašytojas, kuris rašė dienoraštį tam tikrą dieną, atliepdavo būsimąją praėjusios dienos šviesoje. Egzistuoja vienas veiksnys, susijęs su rašymu; rašymas nereliatyvizuoja, tai būdas, kuriuo mes suprantame mus supantį pasaulį. Mes netiriame vien tik to, kas parašyta, mes turime nuolat žiūrėti, kaip dienoraščiuose buvo aiškinami įvykiai, netgi kai suprantame, kad mes niekada, ačiū Dievui, to nepatirsime tiesiogiai. Tai, prabėgus 50-čiai metų, didžiulė palaima mums.

Saulas Friedlanderis (žydų kilmės istorikas – vert. past.), savo naujajame darbe užduoda puikų klausimą: „kokį vaidmenį istorikui vaidina atmintis? Kokį vaidmenį pasakojant holokausto istoriją vaidina išlikusiųjų atmintis?“ Istorikai buvo pirmieji, kurie atmetė išlikusiųjų gyvųjų atmintį kaip nepatikimą, mat pastarieji nuolat maišą datas, vietas, chronologiją, įvykių eigą, ir vietoj to pasiūlė grįžti prie dokumentų ir faktų.

Tačiau ignoruodami išlikusiųjų balsą, tai, kaip jie atsimena įvykius, istorikai dažnai ignoruoja, kodėl jie reagavo taip, o ne kitaip. Mano nuomone, tai paneigiama didelė tikros istorijos dalis. Netgi jei įvykiai buvo suprantami netiksliai, tai dalis holokausto istorijos. Taigi aš nenorėčiau atskirti rašymo aktualią akimirką ir rašymo po to, nematau rašymo kaip uždaros ženklų sistemos. Dalis holokausto tikrovės yra dalykai, kurie iš jo išplaukė – dienoraščiai, memuarai, netgi romanai. Tai mūsų, kritiškai nusiteikusių istorikų uždavinys – atidžiai atskirti šias formas, atskirti, kaip atmintį organizuoja dienoraštis, kaip filmas ir kaip fotografija.

Ar mes ko nors išmokome?

Noriu užduoti „pedagoginį“ klausimą: ko mus moko holokaustas, jeigu kalbėtume apie Amerikos kontekstą? Holokaustas, kiek jis yra pamoka žmonijai, taip pat skatina varžymąsi tarp etninių grupių. Kodėl mes prisimename holokaustą? Ir kodėl jūs asmeniškai rašote apie jį?

Nenorėčiau mokyti apie holokaustą tik dėl to, kad iš jo galima ko nors išmokti. Na, o kalbant apie pamokas, jos yra bendros: kas atsitinka, kaip mes stovime šalia ir nieko nedarome, matydami, kaip viena grupė ką nors daro kitai grupei, vien dėl to, kad tą akimirką mums atrodo, jog tai mūsų neliečia. Tačiau šios pamokos yra trapios, kadangi niekas taip jau labai nepasikeitė. Holokaustas neišmokė pasaulio aktyvumo. Faktiškai jis išmokė mus būti šiek tiek įtariems dėl atminties, jos pačios labui.

Per JAV Holokausto memorialinio muziejaus atidarymą kalbėjęs Elie Wieselis staiga nutraukė savo kalbą, atsisuko į prezidentą B. Clintioną ir pasakė: „Tačiau, pone prezidente, noriu jums pasakyti, jog negaliu ramiai miegoti dėl to, ką man teko matyti Bosnijoje ir Hercogovinoje“. Tai buvo 1993 metų balandis, bosnių musulmonų genocidas tada vyko pilnu tempu. „Mes turime kaip nors sustabdyti šį genocidą, pone prezidente“. Tada kamera nukrypo į prezidentą Clintoną, kuris buvo sujaudintas šių jam adresuotų žodžių. Faktiškai per savo rinkimų kompaniją jis buvo pasižadėjęs padaryti ką nors dėl bosnių. Mintyse tarsi girdėjau jį sakant: „Tačiau, Eli, aš stengiuosi dėl Bosnijos musulmonų; aš čia su jumis prisimenu holokaustą.“ Dabar gi viskas vyksta priešingai nei turėtų: vietoj to, kad ką nors darytume, mes tik paminime praeities įvykius, o šie minėjimai tampa aktyvių veiksmų pakaitalu.

Dar viena pamoka – mes minime holokaustą, kadangi išlaikėme savo mylimųjų atminimą. Tačiau kai minėjimas tampa savitikslis, kai tai tampa mušimųsi į krūtinę, minėjimu dėl minėjimo, tai tampa problema. Manau, kad kažkas panašaus gali įvykti ir su holokausto minėjimu. Holokausto prisiminimas neturėtų mus sulaikyti nuo šeimos kūrimo, vaikų turėjimo ir geresnio gyvenimo kūrimo. Tai tik viena pamoka, maža pamoka, tačiau mes ją turėtume turėti galvoje.

Dažnai savo studentų klausiu, kodėl jie pasirinko mano kursą, kodėl jie nori 15 savaičių skaityti tuos dienoraščius ir memuarus, galvoti apie istoriją. Visi jie turi skirtingų motyvų: žydų kilmės studentų motyvai susiję su jų šeima ir tapatybe; noru suprasti žydų istoriją ir jų vietą Europos istorijoje, suprasti, kodėl jie yra čia, Amerikoje, kai dalis jų šeimos Izraelyje.

Studentų ne žydų motyvai mišrūs: paprastai jie nori suprasti blogiausią dalyką, kurį vieni žmonės yra padarę kitiems žmonėms. Taigi jie automatiškai universalizuoja. Jie žino, kad tai žydų tragedija, tačiau nori ją suvokti pasauliniame kontekste. Tada aš jų klausiu: „Kodėl gi jūs norite sužinoti apie blogiausią dalyką, kurį vieni žmonės yra padarę kitiems žmonėms?“ Dažnai jų atsakymas dėl meno, literatūros, muzikos įtakos yra vien apie gražius dalykus. Tai yra iliuzija – šiandieninė karta yra gana supratinga – galvoti, kad istorija yra vien tik žmonijos pasiekimai; holokaustas taip pat yra žmonijos pasiekimas. Jeigu mes jį pamiršime, tai gali vėl pasikartoti. Jie negalvoja, kad tai galėtų įvykti žydams, jie galvoja apie bet kurią tautą.

Ar tai reiškia, kad jie ryšis imtis veiksmų, kad tai neįvyktų bosniams, kambodžiečiams ar vietnamiečiams? Bijau, kad ne. Faktiškai tai jiems tampa kančių spektakliu. Tai atviras klausimas. Jeigu tai nepriverčia mūsų reaguoti – konkrečiai ir politiškai – bombarduoti serbus, kurie žudo Bosnijos musulmonus, gelbėti vietnamiečius, įsikišti į Kambodžos problemas, į Ruandos vidaus žudynes – tada, aš bijau, tai tampa uždara atmintimi, minėjimu dėl minėjimo. Tai tampa ne atminimo, o užmaršties forma. Kita vertus, yra labai lengva sakyti, kad mes turime veikti ir įgyvendinti tai politiškai. Mes neturėtume ignoruoti vietos politinių realijų taip pat.

Yad Vashemo tarptautinės holokausto studijų mokyklos puslapyjewww.yadvashem.org išspausdintą interviu vertė Zigmas Vitkus.

www.bernardinai.lt

Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido diena – gera proga klausti, kaip Šoa  – žydų genocidas – tapo išskirtiniu Vakarų civilizacijos diskurse? Kodėl būtent jis daugybės tautų kolektyvinėje atmintyje tapo pagrindiniu genocidu, kai buvo daugybė kitų žiaurumų Europoje ir Amerikoje? Ką prisimename ir ką užmirštame kalbėdami apie holokaustą? – į šiuos ir kitus Adi Gordon ir Amos Goldberg klausimus atsakinėja Masačusetso universiteto Amherste judaikos profesorius James E. Youngas.

Šoa išskirtinumas

Kaip atsitiko, kad Šoa tapo išskirtinis sąžinėje, atmintyje, politikoje, Vakarų civilizacijos diskurse? Kažkas yra suskaičiavęs, kad per šį amžių politinių agresijų metu žuvo daugiau nei šimtas milijonų žmonių. Kodėl būtent šis genocidas užima išskirtinę vietą?

Pirmiausia Šoa, tai yra žydų genocidas, priešingai nei kiti genocidai, buvo plačiai fiksuojamas ir dokumentuojamas. Žydų tradicija yra rašto tradicija, literatūrinė tradicija; taigi aukos labai labai kruopščiai stengėsi palikti kiek įmanoma daugiau užrašų, kiek įmanoma daugiau dokumentų. Šoa pateko į naratyvą beveik iškart. Vokiečiai taip pat atliko savo dalį, jų dėka žydų genocidas tapo ypač gerai dokumentuotas. Istorinė dokumentacija buvo tokia išsami, kad Šoa negalėjo netapti labai apčiuopiamu genocidu; buvo daugybė įvairiausių įkalčių ir įrodymų.

Dėl įvairių tikslų jį beveik iškart instrumentalizavo įvairių šalių vyriausybės. Šoa buvo universalizuotas, jis turėjo tapti pamoka visai žmonijai. Žydai vakarietiškoje krikščioniškoje kultūroje buvo laikomi nuolatinėmis aukomis. Ši kultūra kai kuriais atžvilgiais buvo martirologiška ir pasirengusi priimti žydų genocidą. Ir ne tiek dėl to, kad iš tikrųjų būtų to norėję ar jiems tai būtų patikę, tačiau dėl to, kad krikščionys jau turėjo žodyną, kaip apie tai kalbėti. Saulas Friedlanderis aiškiai pasakė, kad nacių antisemitizmą jis iš dalies laiko atperkančiu antisemitizmu: buvo tikima, kad kai kuriais atžvilgiais krikščioniškoji Europa bus išganyta dėl siaubingo žydų genocido.

Jungtinės Tautos savo veiklą pradėjo atsigręždamos į Izraelio reikalus. Viena iš pirminių šios organizacijos užduočių buvo žydų valstybės – namų pabėgėliams – įkūrimas. Sionizmo tėvai, Izraelio valstybės steigėjai, naudojo Šoa argumentą tam, kad JT sukeltų simpatijas žydui valstybei. Jie neturėjo atsiprašyti dėl savo reikalavimo; buvo akivaizdu, kad valstybė buvo būtina, ypač prieš karą. Tada galbūt jau buvo per vėlu, tačiau geriau turėti valstybę, nei jos neturėti. Taigi holokaustas nuo pat pradžių tapo JT savivokos dalimi. Žydų valstybės įkūrimas faktiškai buvo tam tikros pokario savimonės Jungtinėse Tautose pagrindimas. Dėl visų šių priežasčių Šoa vienu metu keliomis plotmėmis įžengė į Europos, Amerikos ir tarptautinį diskursą.

Susidaro įspūdis, kad per pastaruosius 10-15 metų Šoa Izraelyje, taip pat JAV ir Europoje tapo dominuojamu genocidu, ir ne tik politikoje, bet ir filosofijoje, kultūroje bei literatūroje – ir ne tik žydiškoje.

Taip, jis tapo ekstremaliu pavyzdžiu, kuriuo matuojamos įvairios kultūros teorijos – filosofinės ir religinės; jis tapo radikalaus blogio pavyzdžiu teologams; jis tapo radikalaus lūžio istorijoje pavyzdžiu, kurį vertinti turi istoriografija. Kalbant apie literatūrą ir menus, Šoa tapo iššūkiu menininkams: jiems reikėjo kaip nors pavaizduoti tai, kas laikoma nepavaizduojama. Iš holokausto refleksijos nekilo naujų meno formų. Buvo manoma, kad Pirmojo pasaulinio karo, nusikračius modernybės, taip pat neįmanoma pavaizduoti, tačiau vis dėlto po jo atsirado ištisi žanrai antireprezentatyvaus, antfigūrinio ir netgi abstraktaus meno. Galbūt po Antrojo pasaulinio karo įsivyravęs abstrakcionizmas taip pat nebuvo atsitiktinis reiškinys.

Vis dėlto aš nerimauju, kad holokaustas netaptų vieninteliu dalyku, kurį žinos naujoji karta (Amerikos žydų, ir ne tik) apie žydų istoriją. Tai yra problema. Pastarieji 15 metų Amerikoje ir visame pasaulyje buvo holokausto memorialų ir muziejų bumas. Daugiausia tai susiję su išgyvenusiųjų noru perduoti savo patirtį vaikams, anūkams, kad jie turėtų vietą, kurioje galėtų minėti holokaustą ir apie jį sužinoti. Tai normalu ir sveika. Tačiau kai apie praeitį žinoma tik tai ir toks žinojimas pradeda išstumti, sakykime, 1000 metų žydų gyvenimo Europoje ir 3000 metų žydų istorijos apskritai, tada patenkama į slogų kalėjimą – kai praeitį ir tapatybę pažįstame tik per patirtas kančias ir viktimologiją.

Taip atsiranda tai, ką vadinu „Besivaržančiųjų katastrofų kultūra“ Amerikoje, kurioje kiekviena tauta, kiekviena etninė grupė, kiekviena mažuma identifikuoja save tik dėl atsimenamos destrukcijos. Kaip tai tampa tapatybės centru – ar tai būtų afroamerikiečių, Amerikos čiabuvių, ar Amerikos žydų – yra pasėjama ribotos ir, bijau, bukos tapatybės sėkla; taip žmonės negali peržengti ribos, už kurios yra ir kitų savęs suvokimo galimybių, ne tik kaip viktimizuotų žmonių.

Normalu atsiminti holokaustą, kai jis atsimenamas dabar, tačiau egzistuoja galimybė tam tikru atžvilgiu pernelyg centralizuoti šią žydiškosios tapatybės dalį. Dar blogiau, kad jeigu tai yra vienintelis dalykas, kurį ne žydų kilmės amerikiečiai žino apie žydų istoriją, tuomet naciai iš esmės bus laimėję dalį savo karo: tik per šią jų paliktą laiko atkarpą prisimintume tūkstantmetę žydų istoriją Europoje, ir tai būtų didelė gėda mums.

Užsiminėte, kad daugelis etninių grupių, kurios sudaro amerikiečių naciją, patyrė daugelį metų kančios. Ar negalėtumėte paaiškinti, kodėl būtent holokaustas tapo pagrindiniu genocidu (ir ne tik Amerikoje), kai buvo daugybė kitų žiaurumų Europoje ir Amerikoje? Užsiminėte, kad jis tapo išskirtinis tam tikro ryšio tarp krikščioniškojo ir žydiškojo pasaulių. Kodėl baigiantis XX amžiui šis specifinis įvykis tapo katastrofos metafora? Kai kas netgi teigia, kad iš šios katastrofos atsirado postmodernizmas.

Galvoju, kad dėl vaizdų prieinamumo. Stalino valymai ir netgi žydų žudynės po Pirmojo pasaulinio karo, ir žydų rašytojai, visi buvo atsidūrę režimo, kuris šių įvykių neleido padaryti oficialiosios praeities dalimi, teritorijoje. Kambodžiečių žudynės vyko krašte, kurį valdė Pol Potas, ir tik kai vietnamiečiai nusprendė įsiveržti, mes faktiškai sužinojome apie kambodžiečių žudynes. Tas pat ir su Nankino žudynėmis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jos vyko, kai japonai vis dar kontroliavo istoriją. Japonai savo heroizmo kare pripažinti nelinkę, taip kaip ir savo nusikaltimų – tai yra normalu. Daugelis kultūrų nepripažįsta savo padarytų nusikaltimų, kad nebūtų griaunami jų egzistavimo pagrindai.

Kalbant apie holokaustą, sąjungininkai žydų genocidą galėjo nurodyti kaip svarbiausią priežastį įsitraukti į karą – tai kažin kaip suteikė jiems moralinį autoritetą – nors istoriškai nė viena iš sąjungininkių nepadarė pakankamai, kad holokaustas būtų sustabdytas tik prasidėjęs. Kad ir kaip būtų, po to jos galėjo nurodyti holokaustą kaip moralinę priežastį pradėti karą ir sustabdyti Hitlerį. Tarsi būtų aišku dėl jų teisumo ir kad nėra jokios priežasties abejoti jų moraline pozicija.

Niurnbergas taip pat reprezentavo Vokietijos vadovybės ir tautos teismą. Proceso metu holokaustas tapo centriniu tašku. Mano galva, kai Niurnberge buvo pademonstruoti tie filmai, visiems tapo aišku, koks likimas laukia Vokietijos hierarchų. Netgi jie šioje vaizdų griūties akivaizdoje daugiau ar mažiau sumišo. Nuo tada, kai šie vaizdai buvo paviešinti Niurnberge, jie tapo integralia dalimi to, kaip pasaulis ėmė suprasti Antrąjį pasaulinį karą. Pirmajame pasauliniame kare buvo padaryta daugybė nuotraukų, tačiau nekaltumas kare tapo apskritai metafora, pažinus Antrąjį pasaulinį karą vien tik iš nuotraukų, kuriose nufotografuoti žudomi visiškai nekalti žmonės.

Tam tikru atžvilgiu tai ironiška. Štai Lenkijoje, nekaltų lenkų žudynių vaizdai buvo dažnai formuojami rodant žydų genocido vaizdus. Koncentracijų stovyklų nuotraukos, spygliuota viela tapo vaizdais, pagal kuriuos lenkai atpažindavo savo persekiojimus. Vėliau netgi antifašistinė Rytų Vokietijos vyriausybė pradėjo suvokti savo valstybės tapatybę, vertindama žydų persekiojimą. Žydai buvo suvokiami pirmiausia kaip antifašistai, žydiškumą nustumiant į antrą planą.

Vėlgi kodėl būtent šie vaizdai? Galbūt dėl to, kad Amerikoje mirties vaizdai tampa gana komerciški. Kai jie pasirodė literatūroje, kine, mene, jie ne tik atskleidė amžiaus terorą, tačiau dar ir tapo komerciškai sėkmingi – tiesą pasakius, pernelyg sėkmingi. Nemanau, kad pramoginį lygmenį, netgi jei jis iškreiptas, įmanoma atskirti nuo istorinio naratyvo; bijau, kad jie amžiaus pabaigoje susipynė. Mano galva, visi šie dažnai besivaržantys impulsai nulėmė, kad holokaustas tapo tokio masto metafora.

Šoa amerikanizacija

Atrodytų, kad Šoa taip giliai įaustas į Amerikos nacionalinį mitą ar naratyvą, kad netgi nacionalinis muziejus buvo įsteigtas Vašingtono parduotuvių rajono viduryje. Tai labai stebina, nes Šoa vyko Europoje tarp žydų ir vokiečių, ir Amerika, tiesą pasakius, turėjo menką ryšį su šiais įvykiais. Be to, atrodytų, kad Šoa neigia optimistinį Amerikos mitą. Kaip atsitiko, kad jis tapo toks svarbus Amerikos nacionalinei sąmonei?

Klausimas apie holokausto amerikanizaciją yra puikus, jis šauna tiesiai į dešimtuką. Kaip holokaustas pateko į Amerikos kultūrą ir istoriją? Iki 7-ojo dešimtmečio Amerikoje iš esmės buvo manoma (tai buvo oficiali Amerikos pozicija), kad holokaustas neturi nieko bendro su Amerikos istorija ir atmintimi, taigi neturėtų būti įtrauktas į Amerikos istoriją. Savo knygoje norėjau tai iliustruoti primindamas, kad Varšuvos geto pasipriešinimo organizacija pasiūlė Niujorke įrengti du Nathano Rapoporto monumentus: vieną – Varšuvos geto sukilimui, kitą – Samueliui Zygelbojmui, lenkų ir žydų veikėjui, karo metu nusižudžiusiam Londone, kad atkreiptų dėmesį į jo nelaimės draugus, Lenkijos žydus.

1964 metais Niujorko meno komisijai įteiktas pasiūlymas buvo atmestas dėl kelių priežasčių: pirmiausia dėl to, kad jis būtų, pasak komisijos, pernelyg neestetiškas, pernelyg nemalonus, pernelyg atstumiantis, kad būtų statomas Riverside’o parke. Antra, jis būtų pernelyg slegiantis objektas gražiame Amerikos parke; jie nenorėjo, kad žmonės būtų priversti vedžioti šunis, stumti vežimėlius su vaikais pro tokiam liūdnam įvykiui skirtą monumentą. Ir trečia, jie teigė, kad šie įvykiai nėra susiję su Amerikos patirtimi, tad nėra kaip jų įtraukti į Amerikos istoriją – Niujorke statomi monumentai turėjo būti skirti tik Amerikos istorijai įamžinti. Tai, žinoma, šokiravo aukų artimuosius, naujuosius amerikiečius, juk tie įvykiai Europoje ir atvijo juos prie Amerikos krantų. Jie pirmą kartą turėjo paklausti savęs: „Jūs norite pasakyti, kad Amerikos istorija apima tik tai, kas vyksta Amerikos žemėje, ir jai neprivalu įamžinti tų įvykių, kurie privertė naujuosius emigrantus čia atvykti, atminimą?“ Numanomas atsakymas 1964 metais buvo: „Taip, Amerikos istorija prasideda čia, ir jūs esate maloniai prašomi palikti savo atminimus ten, iš kur atvykstate, kai tik įplaukiate į Ellis Island.“

Situacija pasikeitė atidarius Holokausto memorialo muziejų Vašingtone – ir pasikeitė visiškai dėl politinių priežasčių. Amerika staiga netapo tolerantiška imigrantų atminimams, kai Jimmiui Carteriui reikėjo kažkaip išsklaidyti savo šalininkų žydų būgštavimus (sujudusių po to, kai J. Carteris Saudo Arabijai pardavė naikintuvus F-16). Tai jis padarė prisimindamas žydų praeitį: jis nepamirštąs savo šalininkų žydų, o tam įrodyti kaip palankumo gestą siūlė įsteigti JAV Holokausto memorialo muziejų.

Kaip pateisinti tokio paminklo atsiradimą? Buvo surastas geras pasiteisinimas. Vyriausybė nesakė, kad holokaustas buvo Amerikos istorijos dalis, tačiau pareiškė, jog jo siunčiama žinia papildys amerikietiškus idealus, dėl kurių amerikiečiai ir kovoję per karą. Buvo sakoma, kad įamžindama holokaustą Amerika galės geriau pažinti pati save. Štai kas vyko Vašingtone. Vienas išėjimas iš JAV Holokausto memorialo muziejaus yra į Vašingtono monumentą, kitas – į Linkolno memorialą. Pagal šią formulę žiūrovas mato visus didžiuosius Amerikos demokratijos pavyzdžius, kurių siunčiama žinia dėl atitinkamo objektų išdėstymo turėtų dar labiau sustiprėti.

Ar tai paveiku?

Taip, bent jau daugeliui amerikiečių. Žinoma, amerikiečiai holokaustą mato per demokratijos prizmę, per Amerikos egzistavimo pagrindus. Amerikiečiai labai didžiuojasi, kad jie kažkaip susiję su holokausto sustabdymu. Mes žinome, kad amerikiečiai išlaisvino tik keletą koncentracijos stovyklų, tarp kurių nebuvo nė vienos tikros mirties stovyklos – jas išlaisvino Raudonoji armija, – tačiau tai amerikiečiams davė progą didžiuotis. Norėdami sužinoti, kas atsitiko kituose kraštuose kitiems žmonėms, jie supranta, kad tokie dalykai, tikėtina, negalėtų įvykti Amerikoje. Taigi tai būdas mokyti amerikiečius to, kas Amerikoje neįvyko.

Didžioji ironija yra ta, kad Amerika turi istoriją, kurios nederėtų pamiršti – afrikiečių išnaudojimą ir čiabuvių genocidą. Šiandien čiabuviai ir afroamerikiečiai turi precedentą įkurti savo muziejus, laiko klausimas, kada tai atsitiks.

Manote, kad taip bus?

Manau. Per keletą metų muziejai, skirti afroamerikiečių ir Amerikos čiabuvių istorijai, tikrai bus įsteigti. Tai JAV Holokausto memorialo muziejaus įsteigimo pasekmė.

Toni Morrison knygą „Mylima“ pradeda dedikacija 60-čiai milijonų afrikiečių, kurie buvo nužudyti per ilgą vergvaldystės Amerikoje istoriją. Tai tikriausiai vienas iš tų jūsų nurodytų „besivaržančių naratyvų“. Ar  nemanote, kad Šoa atminimas ir reakcijos, kurių jis sukelia, stiprina įtampą tarp įvairių grupių?

7-ąjį dešimtmetį įvairios Amerikoje gyvenančios etninės grupės ėmė didžiuotis savo etnine tapatybe ir ją ginti. Tuo metu į tai buvo žiūrima kaip į reikšmingą Amerikos „tirpstančio katilo“ idealo papildymą. Šis „tirpstantis katilas“ buvo mitas, tačiau naudingas mitas – tai buvo būdas asimiliuoti iš įvairių šalių į Ameriką atvykusius imigrantus taip, kad jie taptų vadinamaisiais amerikiečiais. Kaip žinoma, būti amerikiečiu reiškia priklausyti kokiai nors etninei grupei: yra Amerikos airių, Amerikos lenkų, Amerikos vokiečių, Amerikos rusų, yra afroamerikiečių.

Ypač tarp afroamerikiečių, kurie taip ilgai buvo žeminami (tai tokia skausminga istorija), tai buvo momentas, kai būti juoduoju Amerikoje buvo didelis kliuvinys. Iki 7-ojo dešimtmečio Pietų valstijose faktiškai buvo įteisinta segregacija: juodiesiems buvo uždrausta lankytis tam tikrose vietose, sėdėti tam tikrose vietose viešajame transporte, lankyti tam tikras mokyklas, įsitraukti į tam tikrų klubų veiklą. Ir pagaliau viskas ėmė keistis – būti juoduoju tapo garbe, būti juoduoju tapo gražu, tai jau nebebuvo šlykštu. Taip afroamerikiečiai jau galėjo pasipriešinti manymui apie jų tariamą nevisavertiškumą ir mesti iššūkį baltiesiems.

Antisemitizmas 7-ajame dešimtmetyje Amerikoje neegzistavo, jo nebuvo ir 4-ajame, 5-ajame ar 6-ajame dešimtmetyje. Maždaug tuo pat metu Amerikos žydai buvo pavargę nuo asimiliavimosi ir tapimo WASP‘ais (White Anglo-Saxon Protestant), taigi jie nusprendė, kad būti žydu yra gerai. Tiesą pasakius, jie išgirdo afroamerikiečių užuominą. Taip po juodaodžių pasididžiavimo imta didžiuotis žydiškumu, ispaniškai kalbančiųjų pakilimu, itališkumu. Visos etninės grupės pradėjo apibrėžti savo tapatybę, pirmiausia per etniškumą ir paraleliai – per amerikietiškumą.

Tai skatino „besivaržančių katastrofų“ kultūrą, kurioje tautos ėmė matuoti savo kančias, lygindamos jas su kitų tautų kančiomis. Amerikoje tai labai rizikinga, kadangi holokaustas, kaip nesena katastrofa, yra žinomas labiausiai. Daug afroamerikiečių ėmė piktintis tuo, kad, minėdami 6 milijonų žydų nužudymą, amerikiečiai iš esmės pamiršo savo pačių Amerikoje vykdytas žudynes, 60-ties milijonų (kaip jie patys sako) afrikiečių gabenimą į čia, kai mirė milijonai iš tikrųjų baisiomis sąlygomis laikomų žmonių. Daugybė kartų buvo tiesiog iššluotos iš istorijos. Niekieno nedokumentuojama vergija Amerikoje egzistavo 300 metų. Jeigu dar pridėtume šeimas, vaikus, kurie gimė vergijoje, taip pat tuos, kuriems buvo uždrausta pasakoti savo istorijas, draudžiama jas užrašyti – tai yra visiškai prarasta. Taigi afroamerikiečių apmaudas, kad mes nuolat galvojame tik apie Šoa ir niekada apie vergvaldystės žiaurumus, yra visiškai suprantamas.

Tikiuosi, kad mes judame konkuruojančių pusių sutaikymo link. Svarbu ne lyginti, ne surikiuoti nukentėjusiuosius į aukų hierarchiją, tačiau suręsti tiltą, kuriuo Amerikos žydai galėtų bandyti suprasti afroamerikiečių istoriją ir kančias, nesistengdami jų istorijoje pamatyti konkuruojančios katastrofos. Tai yra idealas; nesu tikras, kad mums pavyks jį pasiekti, tačiau geriau jau eiti šiuo keliu, nei nepriimti kitų tautų katastrofų. Jeigu savo tautinę tapatybę imi kurti kančios pagrindu, neišvengiamai imsi konkuruoti su kitomis katastrofomis – ir nieko gero iš to neišeis.

Taigi Jūs nesate pernelyg optimistiškas?

Nesu.

Norėčiau užduoti dar vieną klausimą. Užsiminėte apie prieštaravimą, kai vis stiprėjant žydų kongregacijai, o kartu ir etninei tapatybei, ji naudoja Šoa savo etninės tapatybės skirtingumui pagrįsti. Kita vertus, Šoa turi būti universalizuotas taip, kad jį būtų galima integruoti į Amerikos pasakojimą.

Egzistuoja esminė įtampa tarp holokausto kaip iš esmės žydų katastrofos pripažinimo ir teigimo, jog tai yra universalus modelis, kuriuo mes galėtume suprasti kitų žmonių kančias. Amerika – tai erdvė, kurioje ši katastrofa yra universalizuojama. Daugeliui amerikiečių holokaustas faktiškai yra žmonijos katastrofa. Būtent jis yra baisus kraštutinės netolerancijos, kraštutinio fanatiškumo pavyzdys, o ne vergvaldystė.

Taigi mes galime apsistoti prie pavyzdžio, ką vokiečiai padarė žydams Europoje prieš 50 metų, ir galėtume negalvoti, kaip amerikiečiai elgėsi su afrikiečiais čia, Amerikoje, prieš 100 ar 200 metų. Amerikos žydai būtų linkę holokaustą pateikti kaip žydų katastrofą, amerikiečiai ją linkę matyti kitaip. Manau, kad ši įtampa niekada nebus išspręsta.

Tikiuosi, kad amerikiečiams – tiek žydams, tiek ne žydams – holokausto pažinimas leistų daugiau suprasti ir Europos, ir Amerikos istoriją, imigrantų istoriją, žydų istoriją. Jeigu iš tūkstantmetės žydų istorijos Europoje amerikiečiai žinos tik apie holokaustą, naciai bus pasiekę savo tikslą. Ne tik nušlavę nuo žemės paviršiaus 6 milijonus žydų, bet taip pat sunaikinę 1000 metų Europos žydų istorijos (tai faktiškai buvo dalis nacių plano). Jeigu jiems tai pavyktų dėl amerikiečių trumparegiškumo arba Amerikos žydų nenoro žinoti nieko kito, išskyrus šią tragediją, tada mes tikrai būsime pabaigę nacių pradėtą darbą.

Yad Vashemo tarptautinės holokausto studijų mokyklos puslapyjewww.yadvashem.org išspausdintą interviu vertė Zigmas Vitkus.

www.bernardinai.lt

Sudėtinga kalbėti apie dviejų tautų santykius Lietuvoje, ypač, kai vienos iš tų tautų praktiškai nebelikę. Šis aspektas nėra malonus ir verčia prisiminti tuos laikus, kai negyvenai, komentuoti įvykius, kuriuose nedalyvavai.

Lietuvių ir žydų santykiai nėra pasibaigę – tai liudija ir kai kurios „Respublikos“ dienraščio publikacijos bei interneto komentatorių pagieža, kuri įsiplieskia pasirodžius net ir nekalčiausiam rašiniui holokausto tema.

Taigi, mane, kaip lietuvį, tai domina ir jaudina labiausiai – ko savo krašto istorijoje mes nesuvokėme ir nesupratome, kokių pamokų neišmokome. Ar pasikeitėme nuo to laiko, kurį prisiminti nemalonu ir gėda? Jei nepasikeitėme, tai kodėl?

Intuityviai jaučiu, kad egzistuoja tam tikra patriotais save vadinančių žmonių grupė, kuri – neduok Dieve – kaip nors nepalankiai pasisukus politikos vėjams, vėl imtų ginklą ir eitų suvedinėti sąskaitų su Lietuvoje likusiais žydais. Ir ne tik su jais… Kokie tai žmonės ir ką su jais daryti?

Daryti turėtų prokuratūra – tik jos darbo kol kas nematyti; bent jau internete nebaudžiamumas klesti.

Tai daryti turėtų ir lietuvių menininkai, kurdami meną, padedantį suprasti, kas vyko ir kodėl. Kad nebevyktų. Kai žmogus susigėsta, jis stengiasi elgtis taip, kaip nebebūtų gėda. O susigėsti galima stebint, analizuojant ne tik savo asmenines klaidas, bet ir kitų, savo tautiečių… Kažkada seniau padarytas ar dabar tebedaromas.

Genialus R. Tumino spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, A. Juzėno filmas „Getas“, kitų režisierių filmai holokausto tema yra pirmosios kregždės, leidžiančios tikėtis, kad kada nors lietuviai pagaliau suvoks, jog žydai – tai mūsų istorijos ir savasties dalis. Jie – irgi mes. Neturėdami tos dalies, mes neturime ir dalies savęs. Ir ne žydai turėtų rūpintis, kaip atstatyti didžiąją sinagogą Vokiečių gatvėje, o lietuviai. Ir gal labiau nei Gugenhaimo muziejumi. Tai būtų ne tik realus atsiprašymas, bet ir bent dalinis padėties pataisymas – tarsi amputuotos rankos protezo pritaisymas.

Tačiau galvodamas apie psichologines dalies lietuvių nevisavertiškumo apraiškas, ypač kai tenka kalbėti holokaustą, suvokiu elementarų dalyką, jog visa tai – elementarus vaikiškas nebrandos požymis. Ne veltui Čerčilis, paklaustas apie žydų-anglų santykius atsakė (cituoju iš atminties): „Mūsų santykiai normalūs, nes mes nesijaučiame mažiau gabūs, negu žydai.“

Jis nurodė, jog britai tiesiog neišsiugdė nevisavertiškumo komplekso kitų tautų atžvilgiu. Laikas būtų ir mums bandyti šiuos kompleksus išsigydyti; klausimas tik, ar žino psichologai ar psichiatrai, kaip padėti pasikeisti žmogui, kuris nenori pasikeisti. Turbūt tėra vienintelis būdas – naujos, kitokios aplinkos kūrimas, kurioje būtų madinga galvoti kitaip: pagarbiai, tolerantiškai.

Tai suvokus, galima galvoti apie Lietuvos Respublikos piliečių brandinimą ar suvokimo ugdymą, o čia ir valstybė galėtų nemenkai prisidėti, organizuodama švietėjišką kultūrinį procesą šia – geresnio savitarpio supratimo – linkme. Supratimo, kuris buvo nuo kunigaikščio Gedimino laikų, ir tik XX amžiuje kažkur prapuolė…

Pavyzdžių, kaip gydoma serganti visuomenė, toli ieškoti nereikia. Prieš kelis dešimtmečius, kai JAV buvo suprasta, jog egzistuoja garbės valstybei nedaranti rasistinė priešprieša tarp baltųjų ir juodukų, buvo nutarta, jog visa tai derėtų skubiai pašalinti. Ir atsirado daugybė knygelių vaikams, vadovėlių, kuriuose pavaizduoti „aš ir mano geriausias draugas juodukas“. Filmuose atsirado skirtingų spalvų poros – ne tik įsimylėjėlių, bet ir kriminalinių seklių, policininkų ir t. t. Ir problema išsisprendė.

Rytų tradicijoje visuomenės nariai yra skirstomi į keturias kastas – žynių, karių, prekijų ir šūdrų. Lietuvoje irgi egzistuoja panašus pasiskirstymas, tik šūdroms galėtume suteikti grakštesnį, lietuviškesnį vardą – vaikėzai. Tai nesąmoninga kasta, turinti daugybę kompleksų ir pavydo, kerštavimo ir nesugebėjimo vertinti savo veiksmų. Tai emocionalūs, savanaudiški, dažnai likimo nuskriausti vaikėzai, kurie išgirdę bet kokią pastabą atrėžia:

– O tu dar kvailesnis.

Užsiminus apie holokaustą, jei irgi iškart įjungia programą:

– O jie…

Tada bet kokie ginčai pasidaro beprasmiai, tada mes atsisakome save suvokti, tobulinti ir tarsi pateisiname, jog žudyta buvo dėl to, kad… O civilizuotoje tautoje jokiam žudymui neturėtų būti pateisinimo. Mūsų pareiga analizuoti tai, kas negero buvo mūsų tautiečių padaryta, o kitų tautų reikalas – vertinti saviškių poelgius, jeigu jos nori tobulėti.

Tai sudėtingas klausimas, ypač dabar, kai vaikėzų kasta yra užvaldžiusi bemaž visą Lietuvą – Seimą ir saugumą, televizijas, laikraščius ir savivaldybes. O prašyti, kad vaikėzai patys persiauklėtų, yra nelengva, nes jiems dažniausiai atrodo, jog viskas yra gerai.

Bet vis dėlto reikia tikėti ir kažką daryti, antraip ko mes čia susirinkome. O menas – ir yra ta vieta, kurioje dar galima ir reikia apie tai šnekėti. Tikintis, kad prie to meno kada nors prisilies ir „Respublikos“ skaitinių neišvargintas vaikėzas.

Taigi ir aš bandysiu bent simboliškai prisidėti prie šios temos aktualizavimo, perskaitydamas vieną ir paskutiniųjų savo eilėraščių:

Zanūda

I

Varšuvos priemiestis
mūsų (dvylikamečių kiembernių) rujojo visas pulkas
o jis Zanūda – tiktai vienas, be to – beprotis: paklaikęs
bijantis šunų, tamsos, ugnies, pogromų
turėjom juodą vilkšunį, vadinome jį Iciku –
Icik Icik, pagauk Zanūdą, įkąsk Zanūdai
tai būdavo smagu, tai bėgdavo, žydelis, griūdamas
dengdavosi galvą ilgiausiom tarsi beprotnamio
rankovėm (kiti berniokai sakė: nėra Zanūda kvailas
tik vaidina
jis specialiai nešioja per ilgas kelnes ir švarkus
kad šunys nesukandžiotų)

II

bet mums ne tai rūpėjo: svarbu juokinga ir smagu
kai senas, klupdamas skarmalius
isteriškai per gatvę bėga nuo lojančio Iciko –
Icik Icik pagauk Zanūdą, įkąsk Zanūdai
paskui Zanūda paslydęs krenta ant tramvajaus bėgių
(to vaizdo ligi šiolei negaliu pamiršti!) ir nebelieka kojų
tik kruvina bala: verkiau kaip mažvaikis, nustojau valgyti
miegot, tėvas pakvietė kunigą, kad prisipažinčiau ką padaręs
aš nė už ką

III

o kiemo draugas po mėnesio ir sako – einam
įlipkim pas Zanūdą gal pro langą, padekim iškarpytas
popierines užuolaidas, kad išsigąstų žydelis dar labiau!
pasistatėm gaisrininkų kopėčias, užlipę regim –
sėdi bekojis Zanūda prie stalo, žvakelė spragsi
barzdotas idioto veidas verkia verkia
vartydamas lobyną, išverstą ant stalo – stiklo šukes
bangų nugludintas pajūryje ir grandinėlę paauksuotą
nutrukusią panelei Viman nuo kaklo, lipant iš karietos, dar
seną maldaknygę lenkiškai, sulietą gaisro metu:
ateikit, vaikučiai, pasiimkit viską
vis tiek aš greit mirsiu.

IV

mes neėmėm, pagailo verkiančio senio, ryte
prisipažinau tėvui, o jis (kaip bebūtų keista) nebarė
tik sukvietė kaimynų vaikus ir sako
beprotis yra Dievas, toks pat kaip jūs
kaip valkatos, siuvėjai, mūrininkai
toks pats kaip žydai, lenkai
kaip vokiečiai, lietuviai, protingi ir kvaili
turtingi ir nuskurdę, kaip tas
Icikas, kuris tiktai komandų jūsų klauso
ir pats nežino kartais
kodėl ir ką padaro.

Pranešimas, skaitytas Trečiajame pasaulio litvakų kongrese.

www.bernardinai.lt

„Kodėl vis dar sunku kalbėti apie holokaustą? Į šį klausimą puikiai atsakė vienas interneto dienraščio komentatorius: ‚Todėl, kad vis dar nesame nusimetę kupros‘. Jau praėjo šešiasdešimt metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, gyvena jau trečioji karta, bet vis dar nerimsta aistros ir dažnai nerandamas bendras vardiklis, vertinant to meto istoriją. Ypač Rytų ir Centrinėje Europoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais vyko holokaustas, o tragiškų įvykių aiškinimasis prasidėjo tik po Berlyno sienos griuvimo. Kaip rašo savo komentaruose jau minėtas autorius: ‚Ginčams apie tai nematyti galo. Gal jau metas sykį visiems laikams išsiaiškinti reikalus be jokių nutylėjimų ir pasiteisinimų. Netapsime visaverčiais demokratinio pasaulio bendrijos nariais, kol nebūsime laisvi nuo praeities kupros‘. Tokių blaivių komentarų internete reta. Vyrauja ksenofobiniai stereotipai, kurių ir kartoti nesinori“.

Iš Irenos Veisaitės pranešimo „Kodėl vis dar sunku kalbėti apie holokaustą“, skaityto Geteborgo knygų mugėje 2005 m.

Profesorės Irenos Veisaitės, vienos šviesiausių ir tolerantiškiausių mūsų dienų asmenybių, minimi ksenofobiniai stereotipai bei cituojamo pranešimo mintys, gimusios, deja, nesiliaujančių antisemitinių išpuolių Lietuvos žiniasklaidoje fone, ir buvo priežastis, paakinusi šios skaudžią holokausto patirtį išgyvenusios liudininkės paprašyti nelengvo pokalbio. Geteborgo mugė senokai baigėsi. Tačiau neatrodo, kad holokausto tema, antisemitizmo apraiškų žadinamas visuomenės sujudimas Lietuvoje, artimiausiu metu liausis buvęs skaudžiai aktualus. Profesorę kalbino Elvyra Kučinskaitė.

Miela Irena, visos teorinės spekuliacijos apie holokausto fenomeną praranda jėgą, kai atsiduria šalia asmeniškos ten buvusiųjų ir išlikusiųjų patirties. Ar galėtumėte priminti mūsų skaitytojams savo istoriją?

Esu gimusi Kaune dar pirmosios nepriklausomybes metais. Išgyvenau holokaustą Lietuvoje, netekau visos savo šeimos – motinos, senelių, dėdžių, tetų, draugų. Buvau 2,5 metų įkalinta Kauno gete, likau gyva, nes mane, rizikuodami savo ir šeimos gyvybe, gelbėjo lietuviai. Viena mano gelbėtojų tapo ir mano antrąja motina. Tai p. Stefanija Ladigienė. Aš likau jos šeimoje ir po karo, kol ji 1946 m. pati nepateko į gulagą.

Tačiau visa tai nesutrukdė Jums pelnyti garbingą Tolerancijos žmogaus vardą. Ne kartą įvairiomis progomis, taip pat ir Geteborgo  knygų mugėje darytame pranešime esate kalbėjusi apie tai, ko ši sunki patirtis Jus išmokė…

Patirtis išties buvo nelengva. Bet kiekviena patirtis, net ir sunkiausia, jeigu išgyvenęs ją žmogus neužsikrėtė kerštu ir pykčiu, tampa dvasiniu lobiu.

Man ši patirtis gal buvo duota, kad niekad, niekad nieko panašaus nedaryčiau kitam. Kad niekada neužsikrėsčiau kokiomis nors genocido ir ksenofobijos apraiškomis. Kad niekad nepaženklinčiau jokio žmogaus pagal kokį nors vieną jo požymį– religiją, tautybę, odos ar akių spalvą.

Turbūt šiandien visi suprato, kad Rousseau klydo, sakydamas, jog žmogus iš prigimties geras. Žmogus turi ir gėrio, ir blogio pradų. Svarbu, kuris pradas ims viršų, kokias vertybes išpažįstame. Daug kas priklauso ir nuo sąlygų, nuo aplinkos. Deja, XX amžius parodė, kad civilizacijos klodas mumyse yra plonas ir nepatikimas. Holokausto vilkas gali apsigyventi kiekvieno žmogaus viduje, svarbu jį laiku įveikti.

Kokiomis aplinkybėmis Geteborgo knygų mugėje Jums teko skaityti pranešimą tokia tema? Kas išprovokavo jo būtinumą, kas buvo Jūsų klausytojai?

Lietuva buvo šiemet ypatinga Geteborgo mugės viešnia. Lietuvoje buvo sudaryta speciali komisija, kuri numatė mūsų prisistatymo mugėje programą. Buvo suformuluota ir mano tema, nes holokaustas yra vienas iš tragiškų puslapių Lietuvos istorijoje, kurio apmąstymas ir suvokimas vis dar sukelia daug ginčų ir nesutarimų mūsų šalyje. Santykis su holokaustu savotiškai nusako ir visuomenės mentalitetą.

Mūsų diskusijai vadovavo profesorius Egidijus Aleksandravičius, joje dalyvavo profesorius Alfonsas Eidintas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Izraelyje, ir lenkų kilmės Prinstono universiteto profesorius Janas Grossas. Nors tai buvo paskutinė Geteborgo mugės diskusija, klausytojų turėjome nemažai, daugiausia švedų. Patys švedai mugės programoje skyrė daug vietos holokausto ir genocido problematikai. Deja, jų diskusijos vyko švedų kalba, todėl dalyvauti jose negalėjau.

Kokią pranešimo kryptį, šios problemos akcentus, pasirinkote Jūs?

Aš bandžiau pažvelgti į tą skaudžią praeitį per jau 60 metų distanciją. Man buvo svarbu suvokti, ką holokaustas reiškia šiandien ir ypač jaunajai kartai. Norėčiau Jums tiesiog pateikti ištrauką iš savo pranešimo:

„Kalbame šiandien su karta, kuri nedalyvavo holokauste, ir kuriai visas Antrasis pasaulinis karas yra tolima istorinė praeitis. Ką šiandien mūsų dabarčiai, mūsų jaunimui reiškia holokaustas, ir kodėl reikėtų apie jį kalbėti? Juk tai nėra pati maloniausia tema.

Plačiai žinoma, kad holokaustas yra vienas iš labiausiai dokumentuotų istorijos įvykių, gal ne tiek Lietuvoje, kiek pasaulyje. Ir jis, be abejo, bus tiriamas toliau. Bfezni pasmo Bet niekas nepasikeis nuo to, kaip sakė mūsų istorikas profesorius Liudas Truska, ar bus nustatytas dar vienas žudynių faktas, patikslinti vykdytojų ir aukų skaičiai. Man atrodo, kad šiandien, kalbant apie holokaustą, bandant įamžinti šios tragedijos atminimą, suvokti jo reikšmę Europai, o gal ir visam pasauliui, pravartu būtų skirti du holokausto atminties aspektus:

žydiškąjį, ką holokaustas reiškia žydų tautai; ir ką holokaustas reiškia ne žydams, ypač toms tautoms, kurių teritorijoje vyko žudynės.

Žydams XX amžius turbūt visada liks tragiškiausias tautos istorijos laikotarpis – buvo išžudyta 6 milijonai žydų vien dėl to, kad jie gimė žydais. Galiu įsivaizduoti, kad ateinančios žydų kartos Izraelyje ir visame pasaulyje tirs holokausto istoriją, rašys apie jį knygas, romanus, kurs filmus ir paveikslus. Bet jie prisimins holokaustą panašiai kaip šiandien minimas žydų šventovės Jeruzalėje sugriovimas I mūsų eros amžiuje arba kaip mes žiūrime į filme „Gladiatorius” parodytą žiaurumą, t.y. emociškai jau būdami gerokai nutolę nuo tų įvykių. Tai nebebus tas pat, kaip minėti holokaustą, kai dar gyvi tų įvykių liudininkai ar jų vaikai. Ir tai natūralu. Mano motina, kuri išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą, man daug pasakojo apie jį, bet man jis liko tolima praeitimi. Aš negaliu jo išgyventi taip, kaip išgyvenau Antrąjį pasaulinį karą.

Atsiradus distancijai, susilpnėjus emocijoms, atsiras analitiškesnis įvykių vertinimas. Manyčiau ir tikiuosi, kad ateinančios kartos jau tiek nekalbės apie holokausto unikalumą, kadangi genocidą po holokausto išgyveno ir kitos tautos.

Ateityje, tikiuosi, išnyks ir vadinamoji „holokausto industrija”, sąskaitų suvedinėjimas, kaltųjų ieškojimas. Gal nebereikės jau anksčiau labai svarbią funkciją atlikusio Wiesentalio centro veiklos.

Aš asmeniškai niekad neužmiršiu holokausto, iki šiolei nesu susitaikiusi su savo motinos, kuriai buvo tik 35 metai, žūtimi…

Ne žydams holokaustas yra daugiau moralinė problema. Čia reikėtų aiškiai skirti tuos kraštus, kuriuos palietė holokaustas, tuos, kuriems teko išvaduotojų vaidmuo ir tuos, kurie nebuvo tiesiogiai susidūrę su holokaustu. Aš visų aspektų nepaliesiu, o bandysiu kalbėti apie Rytų Europą, tiksliau – apie Lietuvą, kur, kaip jau minėjau, dalis vietos gyventojų prisidėjo prie žudynių, buvo pritariantys ar nepritariantys stebėtojai, o dalis tapo gelbėtojais. Žudikų ir gelbėtojų skaičius buvo panašus, jų buvo palyginti nedaug, pritariančių ir nepritariančių stebėtojų buvo daugiausia.

Profesorius Vytautas Landsbergis jau prieš keletą metų yra pasakęs, kad holokaustas Lietuvoje yra ne žydų, o lietuvių problema. Mažai kas įsiklausė į tuos žodžius. Daug kam ir dabar atrodo, kad holokausto problema yra Lietuvai primesta iš šalies, ji neegzistuoja kolektyvinėje lietuvių tautos atmintyje, kaip tvirtina profesorius E. Aleksandravičius, ją užgožė lietuvių tautos skaudžiai išgyventas gulagas. Holokaustas neva rūpi tik žydams, kurie vadina lietuvius žydšaudžiais, dar vyrauja stereotipai, kad visi žydai yra sukčiai, galvoja tik apie pinigus, yra svetimi lietuviu tautai ir išdavė ją sovietams. Gal holokaustas ir buvo kerštas už jų išdavystę? – vis dar galvoja ne vienas lietuvis. Užtenka pažvelgti į kai kuriuos mūsų spaudos puslapius, ypač į kai kuriuos interneto komentarus, kad pamatytum, jog Lietuvoje dar pasitaiko apgailestaujančių, kad Hitleris nespėjo išžudyti visų žydų ir pan.

Taip, Lietuvoje dar sunku kalbėti apie holokaustą, tačiau valstybiniu mastu, akademiniu ir švietimo sistemos lygmeniu jau labai daug padaryta aiškinant lietuvių žydų santykius ir holokausto istoriją Lietuvoje. Tai lėtas procesas, bet jis vyksta. Reikia turėti kantrybės”…

Vis dėlto, kodėl šiandien reikia kalbėti apie holokaustą? Profesorius J. Grossas mūsų diskusijoje tvirtino, kad holokaustas yra universali tema, ji liečia visus, ją studijuos dar ilgai kaip pavyzdį, ką gali padaryti žmogus, užsikrėtęs neapykanta ar tapęs kokios nors ideologijos fanatiku. Norėčiau su juo sutikti. Mes turime žinoti savo istoriją, įvertinti ją ir tuo būdu gal išvengti šiurpių klaidų ateityje. Juk vilkas mumyse nuolatos budi.

Yra dar vienas labai svarbus to klausimo aspektas, kurį būtina iškelti. Aš klausiau švedų, ar jie galvoja apie tai, kad Ribbentropo-Molotovo pakto aukos yra ir lietuviai, ir žydai, ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos, net rusai. Kalbant apie holokaustą nereikėtų užmiršti ir gulago aukų. Norėtųsi, kad ir pačios aukos nekonkuruotų tarpusavyje, o suprastų ir užjaustų viena kitą. Tik per abipusę užuojautą bei pagarbą įmanomas ir lietuvių bei žydų suartėjimas.

www.bernardinai.lt

Teksto autorius yra Londono universiteto profesorus. Jis konsultavo BBC, statant filmą apie Osvencimą, taip pat neseniai pasirodė jo knyga „Eichmann: jo gyvenimas ir nusikaltimai“.

Praėjus 60-čiai metų po to, kai Raudonosios armijos būriai įžengė į lagerių kompleksą šalia Lenkijos miestelio Osvencimo, ši vieta įgavo beveik neprilygstamą pasaulinę svarbą. Viena vertus, tokio žinomumo priežastys yra ganėtinai banalios. Kita vertus, Osvencimas taip giliai ir nepajudinamai įaugo į žmonių sąmonę kaip tik dėlto, kad jo sukūrimas verčia abejoti pamatiniais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį, civilizaciją ir pažangą, taip pat ir mūsų idealais, įkūnytais tiek pasaulietinėse ideologijose, tiek religijoje.

Osvencimas sukrečia visų pirma dėl to, jog tai vieta, kur šaltakraujiškai buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Vien to pakaktų, kad tokia vietovė niekada nenusiplautų juodos dėmės. Tačiau stovyklos raida ir jos tikslas, kurie ilgą laiką nebuvo iki galo ištirti ar suprasti, mirties statistiką paverčia dar rafinuotesniu ir klastingesniu dalyku.

Iš pradžių pagrindinė stovykla, Osvencimas-1, buvo pastatyta ne genocidui vykdyti. Šią funkciją ji įgijo atsitiktinai. Iš pradžių stovykla buvo įkurta kaip teroro priemonė, skirta įbauginti Vokietijos okupuotos Lenkijos gyventojus. Vėliau ji patraukė vokiečių pramonininkų dėmesį, kurie Osvencime įžvelgė vergų darbo jėgos potencialą. Nuo pat pradžių Osvencimas įkūnijo šiuolaikinio pramoninio kapitalizmo gebėjimą kuo ramiausiai sugyventi su barbariška vergovine sistema ir net iš jos pelnytis.

1941 m. kovą Himmlerio įsakymu buvo įkurta nauja stovykla, Osvencimas-2 (taip pat žinoma Birkenau arba Bžezinkos vardu), kurioje tilptų 100 000 karo belaisvių – tokio skaičiaus tikėtasi, artėjant karui su Sovietų Sąjunga. Kai tiek rusų belaisvių taip ir nepasirodė (dauguma jų mirė iš bado vokiečių rankose pačioje Rusijoje), į Osvencimą pradėta siųsti žydus iš Slovakijos ir Prancūzijos. Pirmieji į Osvencimą deportuoti žydai 1942 m. pradžioje buvo panaudoti darbams. Tada dar niekas negalvojo paversti stovyklos sistemiško Europos žydų naikinimo dalimi.

Osvencimas tapo mirtiniausiu iš visų naikinimo centrų dėl to, kad tapo pagrindine genocido ašimi. 1944 m. stovykla jau buvo pasiekusi masinio žudymo pajėgumus, kurie atsiskleidė 1944 m. kovą, vokiečiams okupavus Vengriją. Per pora mėnesių į Osvencimą-Birkenau buvo deportuota arti pusės milijono Vengrijos žydų. Visi jie, išskyrus nedidelę „tinkamų darbui“ dalį, buvo iškart nužudyti.

Tai nebuvo žudymas tik dėl žudymo. Osvencimas buvo savotiška vergų darbo atsiskaitymų kontora. Per ją perėjo tūkstančių tūkstančiai, regėję savo artimųjų mirtį ir keletą savaičių praleidę „karantino stovykloje“, prieš juos išsiunčiant į kitas darbo stovyklas visoje Vokietijoje. Ir kadangi tai nutiko, karui artėjant į pabaigą, daugybė išlikusių žydų ir kitų tautybių žmonių tapo šios mirties mašinos liudytojais ir nesiliauja klausę, kodėl net ir tada niekas nemėgino sustabdyti šių žudynių.

Kaliniai buvo naudojami ir medicininiams eksperimentams. Šiuo atžvilgiu Osvencimas nesiskiria nuo kitų stovyklų, tačiau gydytojai – kuriems geriausiai atstovauja liūdnai pagarsėjęs Jozefas Mengelė – ir medicinos mokslo iškrypėliškumas čia reiškėsi žymiai didesniu mastu. Primityviausiomis sąlygomis būdavo atliekami sunkiai logiškai paaiškinami eksperimentai, skirti pagrįsti pseudomokslinėms rasinėms teorijoms, o jų aukomis tapdavo to nesuvokiantys asmenys, dažniausiai vaikai ir kūdikiai.

Osvencimas lyg juodas debesis kybo virš daugelio šalių istorijos ir meta šešėlį aukščiausiems žmonijos idealams bei pasiekimams. Tvarkos ir pažangos siekis, sukūręs biurokratiją ir reguliavimą, vadovavo gyvybės naikinimui. Noras pagerinti gyvenimą, pasireiškęs industrine masine gamyba, buvo panaudotas barbariškiems tikslams. Medicinos mokslas, skirtas gerinti žmogaus būklei ir valdomas etikos kodekso, buvo iškreiptas baisiausiu būdu.

Todėl kai kuriems pokario mąstytojams, pavyzdžiui, Theodorui Adorno, Osvencimas reiškė Apšvietos paneigimą. Filosofo įsitikinimu, visuotinių vertybių ir racionalaus uniformiškumo troškimas paskatino sunaikinti tuos, kurie buvo laikomi „kitokie“. Šių dienų lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas pareiškė, kad modernybę valdantis tvarkos poreikis pagimdė genocidą prieš tautą, neatitikusią standartinių kategorijų.

Vis dėlto Osvencimas nebuvo modernybės produktas ir tikrai ne jos įsikūnijimas. Tai buvo barbarystė, tarnavusi moderniajai valstybei, pramoniniam kapitalizmui ir rasiniam karui. Masinis žudymas uždusinant ir nuodijant dujomis gal ir naudojosi šiuolaikinio mokslo pasiekimais, tačiau kokybės pžiūriu ne ką tesiskiria nuo tūkstančių sukilėlių vergų nukryžiavimo Apijos kelyje Romos imperijos laikais.

Noras užkrauti atsakomybę už Osvencimą „modernybei“ stulbinamai akivaizdus tarp kai kurių krikščioniškų Bažnyčių. 1998 m. Vatikano deklaracijoje „Mes atsimename: šoa apmąstymas“ teigiama, kad genocide dalyvavę ar iš šalies jį stebėję katalikai kažkokiu būdu nesilaikė Bažnyčios priesakų. Deklaracija kaltino pasaulietines ideologijas, pamynusias tiek gyvybės šventumą, tiek sukūrusios sąlygas, kurios pateisino masines žudynes.

Tarsi norėdama parodyti bedievišką Osvencimo aplinką, Lenkijos Katalikų Bažnyčia įkūrė atminimo šventoves ten nukankintiems pranciškonui Maksimilijonui Kolbei ir Editai Stein. Prie dujų kamerų ir pelenų duobių buvo pastatyti kryžiai. Tokiu būdu vieta, kurioje žydai buvo siunčiami į mirtį iš dalies dėl šimtmečius vyravusių antisemitinių nuotaikų ir paniekos kultūros, pavirto teigimu tos pačios krikščionybės, kuri daugiausia neprieštaravo žydų išskyrimui iš visuomenės ir tylomis pritarė jų naikinimui.

Šis paradoksas ženklina tiek visuotinę Osvencimo svarbą, tiek ir nesubegėjimą iki galo suvokti, ką ši vieta reiškia. Žmonija iki šiol nesusitaikė su Osvencimu. Mes nenorime „pripažinti“ Osvencimo, vietoj to mėginame kuo toliau jį nukišti ir išdalyti atsakomybę žmonėms bei ideologijoms, nuo kurių mus skiria laiko atstumas.

Tiesa ta, kad Osvencimą išaugino Europos istorija ir kultūra, taip pat ir krikščionybė. Stovyklos trauka bei jos keliamas pasibjaurėjimas yra dvi kovos su šiuo paveldu pusės.

www.bernardinai.lt