2018 Rugpjūčio 24-26 įvyko pirmoji atkuriamoji Lietuvos žydų skautų stovykla, subūrusi bendrai veiklai Lietuvos žydų bendruomenės organizacijų vaikus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Molėtų. Žydų skautų tradicija Lietuvoje yra sena ir iki Holokausto žydų skautų judėjimas skaičiavo virš tūkstančio narių.
Ekspozicija “Malina”
Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro JFS programos koordinatorė Sofija Sirvydienė drauge su šios programos nariais lankėsi buvusioje Vilniaus žydų geto teritorijoje įrengtoje ekspozi-cijoje „Malina“ – tai slėptuvė, kurioje žydai bandė išgelbėti savo ir artimųjų gyvybes.
Tai buvo ekskursija, kurios dalyviai turėjo išskirtinę galimybę sužinoti apie karo meto slėptuves, kuriose ilgą laiką nuo persekiojimo slėpėsi žydai. Anot ekskursijos vedėjos, žodis „malina“ gali būti aiškinamas dvejopai: pirma, – tai hebrajiško žodžio „malion“ – „viešbutis“ reikšmė. Ši unikali eks-pozicija – tai būdas parodyti II pasaulinio karo baisumus ir išgyvenimo pastangas. „Kadaise „mali-nose“ slapstydavosi vagys. Nacių okupacijos metais žodis „malina“ mieste pradėjo skambėti vis dažniau. Malinas įrenginėjo naktimis, jos kūrėsi rūsiuose, po šiukšlių dėžėmis – visur, kur tik leido žmogaus fantazija. Iš pradžių „malinos“ gete buvo gana primityvios – rūsiuose, tamsiuose kambarė-liuose, palėpėse ir panašiose vietose. „Malinos“ buvo patogiai įrengtos ir skurdžios, didelės ir mažos, skirtos vienai šeimai, o kartais net šimtams žmonių. Paskutinėmis geto dienomis slėptuvių įrengimo menas pasiekė apogėjų, kai išaugo visas požeminis miestas.
Ekskursijoje dalyvavo studentai, vyresnio amžiaus vaikai ir tėvai. Jie visi turėjo retą galimybę bent prisiliesti prie kraupios ano meto istorinės realybės, suvokti, kiek pastangų kario metais kainavo prigimtinė žmogaus teisė gyventi, ir kokie laimingi yra ekskursijoje lankęsi žmonės, kuriems nebereikia nuogąstauti dėl savo ir artimųjų gyvybių.
Koordinatorės Žana Skudovičienė ir Ninel Skudovič drauge su klubo narėmis ruošė tradicinį žydišką skanėstą
Gegužės 30 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro Dienos klube buvo švenčiamas Šavuot. Koordinatorės Žana Skudovičienė ir Ninel Skudovičiūtė drauge su klubo narėmis šia proga ruošė tradicinį žydišką skanėstą iš macų ir džiovintų vaisių. Buvo miela stebėti, kaip garbaus amžiaus senutės pajuokaudamos, linksmai kleketuodamos smulkino macus, pjaustė vaisius, maišė pyragą ir visą laiką šypsojosi.
Lietuvos žydų bendruomenėje Dienos klubas veikia jau trejus metus. Garbaus amžiaus žmonės sudaro tris grupes ir į klubą atvežami kartą per savaitę.
Penktadieniais, kai senjorų klube „Abi men zet zich“ švenčiamas Šabatas, į jį atvežami ir Dienos klubo nariai. Paskutinio Šabato metu buvo pasveikinta viena seniausių bendruomenės narių Diana Koifman, kuriai sukako 97 metai. Lietuvos žydų bendruomenės vardu sveikiname sulaukus garbaus amžiau ir linkime stiprios sveikatos.
Diana Koifman
Dienos klube senjorai turi išskirtines galimybes susitikti, pabendrauti, sužinoti ką nors naujo, nesijausti vieniši ir gyventi socialiai aktyvų gyvenimą. Dėmesys ir nuolatinė veikla tokio amžiaus žmonėms nepaprastai svarbu.
Susitikimas su violončelininku D. Geringu iš renginių ciklo “Likimai”
Gegužės 15 d. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetso salėje įvyko septintasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Šį kartą svečiavosi violončelės meistras, dirigentas ir pedagogas iš Vokietijos David Geringas ir Muzikos akademijos profesorė Silvija Sondeckienė. Abu jie pažįstami nuo ankstyvos jaunystės, todėl visas susitikimas buvo persmelktas bendrystės jausmo, bičiuliškų patirčių ir šviesiausių prisiminimų.
Maestro pasakojo apie savo šeimą ir begalinį mamos norą, kad visi vaikai grotų, apie pirmuosius muzikinius bandymus ir šviesaus atminimo violončelininką bei pedagogą Michailą Šenderovą, pas kurį pradėjo mokytis būdamas vos šešerių metų. „Atėjau į mokyklą, buvo naujas mokytojas, kuris pasakė, kad mano rankos tinkamos, ir davė man viso gyvenimo tikslą“, – sakė violončelininkas D. Geringas.
Maestro prisiminė karo baisumus ir studijų metą, kai Maskvos konservatorijoje studijavo pas pasaulinio garso violončelininką, dirigentą, mecenatą Mstislavą Rostropovičių. D. Geringas ir S. Sondeckienė, kuri tuo pat metu irgi studijavo Maskvos konservatorijoje, dalijosi prisiminimais apie studijų laikus, vėlesnę maestro karjerą, kai 1970 m. P. Čaikovskio konkurse jis laimėjo I premiją ir aukso medalį. 2000 m. D. Geringas tapo Berlino Hannso Eislerio Aukštosios muzikos mokyklos profesoriumi, vadovavo daugeliui meistriškumo kursų, o jo studentai tapo įvairių prizų ir apdovanojimų laimėtojais.
Susirinkusiesiems D. Geringas sugrojo tris kūrinius, vienas kurių – jo brolio sukurta baladė. Žiūrovai galėjo džiaugtis ypatinga vakaro atmosfera, ore sklandančiomis bičiuliškomis nuotaikomis ir nuostabiais violončelės garsais
Macai
Pesach – tai pavasario šventė, susijusi su žydų išėjimu iš Egipto – pradedant 15-ąja nisano diena, ji tęsiasi ištisą savaitę. Šioje švenčių grupėje neretai ji laikoma svarbiausia; tai grindžiama Išėjimo knygos žodžiais apie nisano mėnesį: „šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią“ (Iš 12, 2) – senovėje žydų metų pradžia buvo nisano mėnuo. Be Pesacho, ši šventė dar turi ir kitų pavadinimų: pavasario šventė, mūsų išvadavimo metas, macų šventė. Šie epitetai žymi skirtingus šventės aspektus. Kalbėdami apie laisvę, apie fizinį išvadavimą iš Egipto vergystės, žydų išminčiai pažymi, kad po šio prasidėjo dvasinis išsivadavimas, laisvų žmonių psichologijos formavimasis. Tik tokiai bendruomenei ir buvo galima įteikti „dvasinę konstituciją“ – Torą. Žydų tautos dvasinis atgimimas siejamas su pavasariniu gamtos, ypač Izraelio žemės – žydų kelionės iš Egipto tikslo, – atgimimu. Per Pesachą sinagogoje skaitomos poetiškos Giesmių giesmės eilutės: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“ (2, 11–12). Šis tekstas pasirinktas dar ir dėl to, jog laikomas Dievo ir tautos ryšio alegorija: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ (Gg 8, 6).
Pagrindinė Pesacho reikšmė yra „praėjo pro šalį“, ji primena Išėjimo knygoje aprašytą dešimtąją „Egipto bausmę“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka vadinama pesach.
Visą šventės laiką nevalgoma rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasirengimas šventei prasideda nuo macų – paplotėlių iš miltų bei vandens – kepimo. Jie šventei suteikė dar vieną pavadinimą. Reikalavimas septynias dienas valgyti macus išdėstytas Biblijoje (Įst 16, 3): tai priminimas apie skubotą išėjimą iš Egipto, kai net nesuspėjo iškilti duonos tešla (Iš 12, 39). Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos miesteliuose macai buvo kepami arba namuose, arba bendruomenės kepykloje, kur lengviau paruošti didelę krosnį pagal visus griežtus Pesacho reikalavimus. Vengiama bet kokio raugo – chamec, šventės dienomis jo neturi būti nei ant stalo, nei namuose. Išvakarėse šeimininkas, paprastai lydimas vaikų, paskutinį kartą apeina namus su plunksnele ir mediniu šaukštu ir jei dar randa nors trupinėlį chamec, sušluoja plunksnele į šaukštą ir šį sudegina (paprastai keli trupiniai būdavo paliekami juos rasiančių vaikų džiaugsmui). Pesachui neretai naudojamas specialūs indai, į kuriuos niekuomet nebuvo dėti ar pilti raugo turintys patiekalai.
Pirmas, antras ir paskutinis šventės vakaras pažymimas ypač iškilminga vakariene – seder. Šis žodis reiškia „tvarką“, ir iš tikrųjų, Pesacho vakarienė griežtai reglamentuota: pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, merkiamas į sūrų vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) ir baigiant maldomis bei giedojimu. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi galustalėje atsirėmęs į pagalves (fizinės laisvės simbolis) ir skaitoHagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Hagadoje išdėstyta jos skaitymo motyvacija: „Egipte mes buvome faraono vergai, ir Dievas, mūsų Viešpats, ryžtinga ir tvirta ranka mus iš ten išvedė […] Privalome pasakoti apie išėjimą iš Egipto. Ir kas daugiau papasakos, bus pagirtas.“ Klausydami Hagados, sederio dalyviai išgyvena žydų tautos kelią iš vergovės į laisvę, iš Egipto – į Pažadėtąją žemę: „Kiekvienos kartos žmogus privalo manyti, tarsi jis pats būtų išėjęs iš Egipto.“Hagada persmelkta laisvės ir lygybės dvasios. Pradžioje sakoma: „Štai prasta duona, kurią mūsų tėvai valgė Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas tegu ateina ir valgo. Kiekvienas vargingas tegu ateina ir dalyvauja sederyje. Šiais metais – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiais metais – vergai, kitais metais – laisvi žmonės.“ Turimas omeny ne tik kasdienės priespaudos atsikratymas, bet pirmiausia – mesijinis išvadavimas ir gyvenimo diasporoje pabaiga. Hagadospaskutiniai žodžiai nuskamba tarsi aidas: „Kitais metais atstatytoje Jeruzalėje“ – t. y. vėl reiškiama Mesijo atėjimo ir Šventyklos atstatymo viltis. Baigiantis šventinei vakarienei ant stalo pastatoma graži taurė su vynu, durys paliekamos šiek tiek praviros. Tai vadinamoji pranašo Elijo (Mesijo šauklio) taurė.
Dėl pareigos „pasakoti daugiau“ ir tos aplinkybės, kad iš Egipto išeita naktį, susiklostė paprotys užtęsti sederį iki vėlumos. Stengiamasi, kad vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje (iš Egipto išėjo visa bendruomenė), nenuobodžiautų ir neužmigtų jai nesibaigus: jiems uždavinėjami tradiciniai klausimai („kuo ši naktis skiriasi nuo kitų?“ ir pan.), baigiantis sederiui pasiūloma surasti paslėptą maco gabalėlį – afikoman, o radusiam įteikiama dovana.
Pasirengimas Pesachui ir jo šventimas buvo dideli įvykiai, juos pastebėdavo ir savaip vertino žydų kaimynai. Lietuvoje ši šventė buvo vadinama žydų Velykomis, nes ji vyko beveik tuo pačiu metu kaip krikščioniškosios Velykos, nors žydų kaimynai žinojo, jog žydai netiki Jėzumi Kristumi, todėl Velykų nešvenčia.
Larisa Lempertienė
Spektaklis “Mama katinas”
Kovo 25 d., sekmadienį, Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro JAD LE-JAD programos globotiniai lankėsi Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje vaikams „Mama katinas“ (režisierius Evaldas Jaras, scenografas Marijus Jacovskis).
Spektaklį turėjo galimybę pamatyti trisdešimt vaikų su tėvais, seneliais ir tos pačios programos bičiuliais.
Spektaklis „Mama katinas“ buvo parinktas neatsitiktinai. Kaip teigia šios programos koordinatorė Sofija Sirvydienė, spektaklyje skambantys didaktiniai motyvai, – raginimas nebijoti būti kitokiu, skatinimas siekti savo tikslų, prisiimti atsakomybę už šalia esantį žmogų, aukojant savo laiką, miegą, sveikatą – itin aktualūs Socialinio centro vaikams. Tai jiems tarsi postūmis norėti lavėti, nebijoti tobulėti ir siekti savo gyvenimo tikslų.
Spektaklį pažiūrėti rekomendavo LŽB valdybos narys ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius Daumantas Todesas.
Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius
2012 m. kovo 22 d., 18.00 val. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko šeštasis susitikimas iš renginių ciklo “Likimai” susitikimas su istoriku, diplomatu, rašytoju, hab. dr. Alfonsu Eidintu bei Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi dr. Arūnu Bubniu. Susitikimo tema „Lietuvos žydų istorija. Tragiškieji žydų istorijos puslapiai“.
Susitikimo metu buvo pristatomos knygos: A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“, „Jews Lithuanians and the Holocaust“ II leidimas, istorinio romano „Ieškok Maskvos sfinkso“ vertimas į rusų kalbą, „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ bei „Žydai, Izraelis, palestiniečiai”. A. Bubnio sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“
Susitikimas tarsi buvo padalytas į dvi dalis. Pirmojoje prof. A. Eidintas daugiausia dėmesio skyrė Holokaustui ir knygai „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“. Šią knygą istorikas rašė būdamas Amerikos ambasadoriumi Lietuvai, kai 2002 m. gavo stipendiją ir tris mėnesius kaip eilinis pilietis Vašingtono Holokausto bibliotekoje ir archyvuose studijavo medžiagą apie Lietuvos Holokaustą. Daugiausia medžiagos ten pavyko rasti apie Kauno getą. Pasirodžius šiai knygai prasidėjo Holokausto švietimo programa ir knyga buvo išversta į anglų kalbą ”Jews, Lithuanians And The Holocaust”. Studija skirta plačiajam skaitytojui, kuris mažai žinojo apie Holokaustą. Trečiojoje knygos dalyje analizuojama, kaip Holokaustas paliko pėdsakus dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Kaip teigia pats profesorius, sovietmečiu apie žydų tautos tragediją iš viso buvo nekalbama, nes žydų netektys prieštaravo sovietinei ideologijai. Tuo metu neegzistavo tautos, visi buvo tarybiniai piliečiai, tad ir Holokaustas neturėjo nacionalinio atspalvio. Sovietiniuose vadovėliuose taip pat nebuvo užsimenama apie Holokaustą, tad rašyti knygą šia tema prof. A. Eidintui buvo sudėtinga. Knygoje kalbama apie žydų ir lietuvių santykius sudėtingų istorinių išbandymų metu, kultūrinio, ekonominio, buitinio antisemitizmo apraiškas, vertinimo stereotipus, Holokausto pamokas. Autorius taip pat bando perteikti poholokaustinės lietuvių visuomenės nuotaikas ir pastangas suvokti faktą, kad dalis lietuvių aktyviai kolaboravo su naciais žydų žudynių metu.
Holokausto studijų temą pratęsė dr. Arūnas Bubnys. Jo sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ papildo prof. A. Eidinto studiją, tačiau, kaip pastebi A. Bubnys, nors Holokausto tema pastaruoju metu išleista nemažai knygų, literatūros šia tema vis dar trūksta, visuomenės supratimas pasireiškia paviršutiniškais ir stereotipiškai. Anot straipsnių rinkinio autoriaus, Holokausta Lietuvoje buvo gerai organizuotas biurokratinis procesas, kuriame dalyvavo ne grupelė visuomenės atplaišų, o įvairių rūšių Lietuvos policija.
Naujoje knygoje „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai, ypač žmogiškajam metmeniui. Kas padėjo Antanui Smetonai du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? Smetoną visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis ir jo žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis. Studijoje ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos. Viso renginio metu vyko labai įdomi istorinė diskusija, kuri sujungė kalbėtojus ir klausytojus į vieną visumą, suteikė galimybių kalbėti, abejoti, oponuoti ir sukurti vieną bendrą intelektualų disputą.
“Pasakų dirbtuvė”
Kovo 9 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Socialinis centras organizavo Purim šventę mažiesiems centro globotiniams, kuri vadinosi „Pasakų dirbtuvės“. Šventė prasidėjo Šabato ceremonija: buvo uždegtos žvakės ir sukalbėtos maldos žvakėms, vynui ir chalai. Po maldos visi vaikai, sėdėję ratu, laužė chalą ir vieni kitus sveikino „Šabat šalom“! Atlikus religines apeigas vaikai klausė ir patys pasakojo Purimo istoriją: pirmojo pavasario mėnesio adaro (keliamaisiais metais – antrojo adaro) 14-ąją ir 15-ąją dieną švenčiama linksma ir visų mėgstama Purim (hebr. burtai) šventė. Šventės istorija aprašyta Esteros knygoje: pasakojama apie išnaikinimą, grėsusį Persijoje gyvenusiems žydams, bei juos išgelbėjusį stebuklą, kurį padarė žydė Estera, Persijos karaliaus mylimoji. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną; šis buvo išbūręs žydų išnaikinimo datą, bet pats tą dieną buvo nubaustas mirtimi. Susirinkę vaikai buvo pasipuošę karnavaliniais drabužiais – tai viena iš Purimo šventės tradicijų, simbolizuojanti slaptąją daiktų prigimtį ir įvykių sąsajas, kurios galiausiai taps akivaizdžios, ir tai ne kas kita, o dieviškoji apvaizda, – taip atsitiko ir Purimo istorijoje.
Susitikimas su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu.
Vasario 23 dieną Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko penktasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu. Vakaro moto buvo Henri Poincaré frazė: „Abejoti viskuo ir tikėti viskuo – du vienodai patogūs sprendimai: ir vienas, ir kitas atpalaiduoja nuo būtinybės samprotauti.“ Pagrindinis renginio leitmotyvas buvo savęs atradimas kitur ir per kitus, per keliones, dialogus, susitikimus.
Kaip vienus svarbiausių L. Donskio pasaulėvoką formavusių asmenų filosofas minėjo savo tėvus medikus, kurie jam sukūrė tobulą vaikystės ir paauglystės pasaulį, kupiną muzikos, knygų, noro pažinti ir emocinio saugumo. Anot filosofo, savo tėvui jis be galo dėkingas, kad daugelį svarbiausių gyvenimo patirčių jis išgyveno subrendęs kaip asmenybė. Jau baigęs universitetą L. Donskis su tėvu išvyko į Ameriką aplankyti ten gyvenusių giminių. Kartą, jiems vaikštant po miestą, tėvas pagaliau prabilo apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį: Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo vienas iš dešimties Butrimonyse likusių gyvų žydų. Tuokart buvo nužudyta apie 2000 žydų, bet pavyko išgyventi filosofo seneliams, dėdei ir tėvui, kuris, tobulai kalbėjęs jidiš, niekuomet šia kalba nešnekėjo su sūnumi. Filosofą nepaprastai sukrėtė ši patirtis, tad jis tikina, kad jei tragišką šeimos istoriją būtų išgirdęs anksčiau, jo asmenybės formavimuisi tai būtų padarę nepataisomą žalą.
Jau ėmęs studijuoti doktorantūroje L. Donskis laimėjo stipendiją ir turėjo galimybę tobulintis bet kuriame JAV universitete. Filosofas sąmoningai pasirinko Dikinsono koledžą, kuriame sociologijos ir antropologijos skyriaus vedėju, sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi dirbo Vytautas Kavolis – viena autoritetingiausių L. Donskiui asmenybių. Kaip teigia pats filosofas, šio žmogaus įtaka buvo didžiulė – jis išmokė rašyti akademinį tekstą Amerikos žurnalams, bendraudamas su juo susipažino su A. Nyka-Niliūnu, A. Mackumi, V. Adamkumi, kitais žymiais išeivijos visuomenės veikėjais. Antras labai svarbus L. Donskiui žmogus buvo politologijos profesorius Aleksandras Štromas. L. Donskis jų draugystę apibūdina kaip moralinio veidrodžio efektą, kai vienas kitą tarsi papildo savybėmis, kurių neturi, bet randa kitame. Filosofas kalbėjo, kad geriausias jo gyvenimo draugas ir didysis kritikas yra jo žmona, kuri visada išklauso, esant reikalui kritikuoja, bet visada tai daro pelnytai ir pagrįstai.
Paklausyti filosofo prof. Leonido Donskio susirinko pilna salė.
Susitikimo metu vyko atvira diskusija apie lietuvių ir žydų santykius, svarstytos įvairios nepakantumo ir antisemitizmo apraiškos.
Šis susitikimas buvo ypatingas savo intelektualia atmosfera, kai diskursas – natūralus, betarpiškas, išgrynintas ir tikras – sujaudina iki širdies gelmių, tampa kiekvieno savastimi ir ima gyventi girdinčiųjų sąmonėje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vasario 17 dieną pakvietė žydų skautus žiemos žygiui.
Istorija: Lektoriumas buvo įkurtas 1990 m. Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų mokyklos direktoriaus Simo Levino iniciatyva – jau 14 metų kiekvieną sekmadienį lektoriumas tęsia savo veiklą.
Klubo veikla: Lektoriume paskaitos ir susitikimai vyksta hebrajų, lietuvių ir rusų kalbomis. Svarbiausias tikslas – kultūrinė, švietėjiška veikla: paskaitos apie žydų kultūrą, tradicijas ir istoriją, ypač apie Vilniaus (Lietuvos Jeruzalės) paveldą, koncertai ir susitikimai su įdomiais žmonėmis. Paskaitas skaito kultūros, mokslo ir meno veikėjai. Lektoriume nagrinėjami Lietuvos žydų kultūros ir istorijos klausimai, pasakojama apie talentingus Lietuvos ir viso pasaulio žydus, didelis dėmesys skiriamas tautos istorijai, ypač Holokausto temai. Rengiamos paskaitos, skirtos visų antisemitizmo krypčių problemoms, lietuvių ir žydų tarpusavio santykiams nūdienos Lietuvoje.
Kontaktai: Lektoriumo koordinatorius Lionid Markovič, el. p. community@litjews.orgtel. 8 (5) 2613003
Vaikų klubas “Dubi”
Istorija.
Klubas „Dubi“ (iš hebrajų kalbos meškiukas) įkurtas 2003 m. gruodžio mėnesį. Jame vieną kartą per savaitę renkasi 1–3 metų amžiaus vaikai su tėveliais ir penkis kartus per savaitę ateina 3–6 metų amžiaus vaikai – kaskart vyksta poros valandų užsiėmimai, kurių metu siekiama sukurti vaikų raidai palankią aplinką, draugišką, pasitikėjimo kupiną atmosferą, kad mažyliai galėtų bendrauti, mokytis ir realizuoti save.
Klubo veikla: Klube mokoma anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo, vaikai piešia, lipdo, vyksta ritminės plastikos, kulinarijos, gimnastikos ir judriųjų žaidimų užsiėmimai. Itin didelis dėmesys skiriamas žydų tautos istorijai ir kultūrai, mažieji supažindinami su judėjiškomis tradicijomis, organizuojamos bendros Šabo ir Havdala ceremonijos, švenčiamos visos žydiškos šventės, stengiamasi, kad vaikai geriau pažintų žydų tradicijas. „Dubi“ vaikai žaidžia įvairius žaidimus, skaito, piešia, lanko baseiną, mokosi žydų nacionalinių ir šiuolaikinių Izraelio šokių bei dainų.
Kiekvieną vasarą klubas „Dubi“ 3–6 metų amžiaus vaikams organizuojama dviejų savaičių dienos stovykla, kuria siekiama, kad vaikai, kuo daugiau būdami gamtoje ir keliaudami po Lietuvą, geriau pažintų jos istoriją. Stovyklų metu organizuojamos 3–4 ekskursijos po svarbias vietas – Trakus, Kernavę, Rumšiškes, – taip vystomas vaikų tarpkultūrinis suvokimas, tolerancija, skatinama rasti žydų ir lietuvių istorijos sąsajų.
Šiais metais pirmą kartą taip pat bus organizuojama vienos savaitės stovykla 1–3 metų vaikams.
Užsiėmimai:
Klubo „Dubi“ darbo laikas – trečiadieniais (žydų tradicijos ir gimnastika), penktadieniais (dailė, anglų kalba, šabatas) 17.30–19.00 val., šeštadieniais 18.00–19.00 val. baseinas.
Užsiėmimų mėnesio mokestis 30 litų
Baseino – 10 litų už kartą.
Kontaktai: Klubo „Dubi“ koordinatorė Ela Pavinskienė (3–6 metų vaikai)elaenator@gmail.com ir Margarita Koževatova (1–3 metų vaikai)margarita_kozeva@bk.ru Tel. 8 (5) 2613003
Istorija: 1989 m. Lietuvos žydų bendruomenėje įkurta viena pirmųjų organizacijų – jaunimo klubas „Ilan“ (iš hebrajų kalbos medis), kurio iniciatorė buvo Sofija Zibucienė, vėliau jam vadovavo Maša Grodnikienė ir Irina Dolgunova. „Ilan“ savo veiklą pradėjo Vilniuje, paskui panašūs klubai, vienijantys 7 iki 18 metų vaikus ir paauglius, įsikūrė Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje.
Klubo veikla: „Ilan“ klubas skatina visapusišką vaikų vystymąsi: mokoma anglų kalbos, žydų tautinių šokių ir dainų, vyksta teatro, lipdymo ir vaizduojamojo meno būreliai, sporto užsiėmimai (baseinas, futbolas, krepšinis). Klube besilankantys vaikai įgyja žinių apie žydų kultūrą, papročius ir istoriją. Nuolat rengiamos šeimyninės išvykos į gamtą, lankomi kino teatrai, muziejai, organizuojamos ekskursijos. Klubas puoselėja vaikų ir tėvų bendravimą, žydų šeimų susitikimus, vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams vyksta psichologiniai užsiėmimai, rengiami rolių žaidimai, viktorinas, susitikimai su mokslo ir meno veikėjais. Skatinama savanoriška veikla – kartą per savaitę vaikai pagal programą „Gmilut hasadim“ (iš hebrajų kalbos geri darbai) lanko pagyvenusius žmones, prižiūri kapines, vykdo įvairią labdaringą veiklą. Keletą kartų per metus klubas „Ilan“ rengia vasaros ir žiemos stovyklas, vaikai vyksta į gamtą, organizuoja sporto varžybas.
Kontaktai: Klubo „Ilan“ koordinatorė Simona Psonikaitė Simona@lzb.lt tel. 862198567
Istorija: Klubas pradėjo veikti 1989 m., jis buvo įkurtas žydų studentų aktyvistų, kurie judėjiška kultūra ir veikla siekė sudominti savo bendraamžius bičiulius. Šiuo metu Lietuvos žydų studentų ir jaunimo klubas vienija apie 150 žmonių nuo 19 iki 25 metų – vyresnių klasių moksleivius ir studentus.
Klubo veikla: Klubas siekia priartinti jaunimą prie žydų kultūros, meno ir populiarinti tradicijas, o svarbiausia – sukurti sąlygas artimai bendradarbiauti ir mokytis vieniems iš kitų. Lietuvos žydų studentų klubo nariai intensyviai vykdo organizacinę, visuomeninę ir labdaringą veiklą – padeda pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms. Jaunimas aktyviai dalyvauja rengiant vaikų stovyklas, organizuoja ir mini žydų kalendorines ir religines šventes, lanko teatrus, parodas, ekskursijas, kasmet rengia Kultūros ir sporto dienas, kurių pagrindinis tikslas – sudominti jaunus žmones įvairiapuse judėjiška veikla. Klube puoselėjamos žydų tautos tradicijos ir istorinė atmintis, vyksta anglų, ispanų, hebrajų kalbų kursai, organizuojami kino projektai ir filmų peržiūra, mokomasi žydiškų šokių, vyksta sporto užsiėmimai (baseinas, futbolas, krepšinis). Nuolat rengiamos paskaitos ir seminarai įvairiomis temomis, apskrito stalo diskusijos, susitikimai su įdomiais žmonėmis ar įdarbinimo specialistais.
Kontaktai: Lietuvos žydų studentų ir jaunimo klubo koordinatorius Miša Frišman, tel. 8680 45398
Istorija: Iš pradžių 7–18 metų vaikai visi kartu lankė jaunimo klubą „Ilan“, tačiau organizatoriai atkreipė dėmesį, kad paaugliai turi savų interesų, pokalbių temų ir įdomios veikos, todėl 2004 m. įsteigė paauglių klubą „Knafaim“ (iš hebrajų kalbos sparnai), kuriame buriasi 15–18 metų amžiaus jaunimas.
Klubo veikla: Kiekvieną penktadienį apie 30–40 paauglių renkasi klube, siekdami kuo daugiau sužinoti apie žydų kultūrą, istoriją ir tradicijas, susipažinti arba tiesiog pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Susitikimuose aptariami judaizmo aspektai, paaugliams rūpimi klausimai, paskutinį mėnesio penktadienį vyksta pramoginiai arba sporto renginiai.
Kontaktai: Klubo „Knafaim“ koordinatoriai Rachmil Garber Rachmil@lzb.lt tel. 8686 80284 ir Aida Fainberg Aida@lzb.lt tel. 8607 49385.
Madrichų mokykla
Istorija: 1997 m. klube „Ilan“ buvo įkurta Madrichų mokykla (iš hebrajų kalbos vadovas, gidas). Pirmieji jaunimo vadovai, ilgą laiką dirbę su žydų jaunuoliais, nutarė perteikti sukauptą informaciją ir žinias, kad kiti madrichai galėtų veiksmingai mokyti kitus. Iš pradžių Madrichų mokykloje buvo vos 6 vadovai, po trejų metų – jau 14, vėliau – daugiau nei 20 madrichų.
Klubo veikla: Madrichų mokykloje jaunuoliams vedami užsiėmimai įvairiomis temomis – tobulinami bendravimo įgūdžiai, suteikiama žinių apie vaikų ir paauglių mąstysena ir elgseną, lavinamas kūrybiškumas, gilinamasi į žydų kultūrą, tradicijas ir istoriją. Labai dažnai žmonės nori vadovauti, bet, pradėję tai daryti, supranta, kad jiems nesiseka. Priežastys gali būti skirtingos: trūksta žinių, bendravimo įgūdžių, pasitikėjimo savimi, kitų palaikymo. Madrichų mokykla turi tikslą suteikti galimybę tobulėti ir išmokti to, kas padėtų veiksmingai vadovauti grupei.
Kontaktai: Madrichų mokyklos koordinatorius Aleksandr Segal, el. p. segal@lzb.lttel. 8683 42582
Kamerinis ansamblis „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas.
2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. habil. dr. pianistas, vargonininkas ir muzikologas Leonidas Melnikas. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas ir violančelininkas Valentinas Kaplūnas. Ketvirtojo susitikimo tema buvo „Istorija ir mes“. Renginyje viešėjo iš Maskvos atvykusi L. Melniko žmona Maja ir sūnūs Maksas bei Miša. Susitikimas buvo skirtas naujai L. Melniko knygai „Lietuvos muzikinio paveldo pėsdakais“. Renginio moderatorė žurnalistė Olga Ugriumova itin daug dėmesio skyrė knygos atsiradimo aplinkybėms, įdomiems istoriniams faktams, paties autoriaus santykiui su žymiais žydų tautybės muzikais ir kūrėjais.
Susitikimo metu L. Melnikas pasakojo, kad medžiagą šiai knygai rinko keliolika metų, tyrinėdamas žydų muzikinį paveldą, jis rėmėsi nepublikuotais archyviniais šaltiniais, medžiaga iš senųjų periodinių leidinių, jau spausdintais veikalais ar straipsniais, prisiminimais, visa tai sudėdamas į vientisą sklandų pasakojimą.
L. Melnikas savo studijoje akcentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, kai Lietuvos žydų kultūra itin klestėjo, nors taip pat skiria nemažai dėmesio muzikavimo tradicijų ištakoms ir žymių litvakų muzikų kūrybinio kelio tąsai jau už Lietuvos ribų. Knygoje pasakojama apie iš Lietuvos kilusius pasaulinio garso muzikus – pianistą Leopoldą Godowsky ir smuikininką Jaschą Heifetzą, brolius Mishą ir Alexanderį Schneiderius – garsaus Budapešto kvarteto artistus, pianistą Vlado Perlemúterį – vieną ryškiausių prancūzų fortepijono mokyklos atstovų, kompozitorių ir pedagogą Maksimilianą Šteinbergą bei kitus svarbius žydų tautos muzikus.
„Šia studija kaip tik ir mėginama bent iš dalies užkamšyti esamas spragas, priminti tai, kas pamiršta, atkurti įvykių eigą, nustatyti jų ryšius. Studijoje akcentuotas XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės laikotarpis, nes kaip tik tuomet Lietuvos žydų kultūra išgyveno klestėjimą ir pakilimą, itin paženklintą litvakų dvasia.“
Muzikologas L. Melnikas susitikimo metu pakerėjo publiką gebėjimu įdomiai pasakoti, įterpti juokingas ar subtilias detales, dalytis netikėtais istoriniais ir muzikiniais faktais.
Ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ buvo vakaras, kupinas nuostabios muzikos skambesio, įdomių pasakojimų, intelektualaus bendravimo, šiltų prisiminimų nuotrupų ir žodžiais nenusakomo jaukumo jausmo, kuris tarp susirinkusiųjų pleveno ištartais žodžiais ir skambančiais muzikos garsais.
Žydų vaikų ir jaunimo žiemos stovykla Palangoje
2011 m. gruodžio 25–30 dienomis Lietuvos žydų bendruomenė drauge su JDC (Joint) organizavo žydų vaikų ir jaunimo nuo 7 iki 17 metų žiemos stovyklą Palangoje. Šios stovyklos tikslas – suburti žydų jaunimą, siekti, kad būdami kartu jie kuo daugiau sužinotų apie savo tautos tradicijas, kultūrą, papročius, kartu švęstų svarbiausias šventes, geriau vieni kitus pažintų. Šiais metais į žiemos stovyklą Palangoje susirinko 80 vaikų ir jaunuolių iš visos Lietuvos. Stovykloje dirbo 12 madrichų, 3 koordinatoriai ir stovyklos vadovas Valentinas Solomiak. Stovyklos dalyviai pagal amžių buvo suskirstyti į šešias grupes – taip buvo siekiama, kad kiekviena jų atitikų dalyvių interesus ir požiūrius. Stovyklos organizatoriai džiaugsiasi, kad šiais metais susirinko labai daug talentingų vaikų, kurie šoko, dainavo, grojo įvairiais muzikos instrumentais, lankė meno užsiėmimus – stovykloje vyravo labai pozityvi kūrybinga atmosfera. Apie stovyklos gyvenimą madrichai, padedami pačių stovyklos dalyvių, sukūrė filmą. Vaikai stovykloje sužinojo daug naujo apie Izraelį, įžymius žydų tautybės žmones, judėjiškas tradicijas ir kultūrą. Visi drauge šventė Chanuką – kasdien uždegdavo po naują chanukijos žvekę, valgė spurgas ir blynus. Į stovyklą aplankyti vaikų buvo atvažiavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja, vaikų klubo “Ilan” pirmininkė Maša Grodnikienė, ji susitiko su stovyklos dalyviais, apsvarstė galimus tolesnius vaikams ir jaunimui skirtus projektus, prisiminė, kokia veikla buvo vykdyta anksčiau. Stovykloje taip pat lankėsi JDC (Joint) atstovas Lietuvoje Arielis Nadbornikas. Jis šventė su vaikais Chanuką, supažindino su JDC organizacijos vykdoma veikla Lietuvoje, Baltijos šalyse ir visoje Europoje.
2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais LŽB Socialiniame centre buvo vykdoma paramos akcija. Parama buvo teikiama tik NV (Naci Victim) statusą turintiems klientams, dalyvaujantiems tam tikrose socialinėse programose. 350 NV statusą turinčių klientų buvo aprūpinti maisto papildais (širdies veiklai gerinti, imunitetui stiprinti). Šią paramą gavo asmenys, dalyvaujantys „Medicinos“, „Slaugos namuose“, „Maxima“ programose ir buvę geto kaliniai. Socialinis centras vitaminais aprūpino Vilniaus ir regioninių žydų bendruomenių klientus. Tikimės, kad žvarbią žiemą tai apsaugos juos nuo ligų.
Silpniausi fiziškai ir socialiai yra vieniši pagyvenę žmonės, kurie neturi artimųjų. Šie socialinio centro klientai gauna puikią pagalbą iš centro slaugytojų, kurios lanko juos namuose, bendrauja ir padeda sutvarkyti kasdienius buities darbus. Lapkričio mėnesį Socialinio centro 70 globotinių gavo kokybiškus automatinius kraujospūdžio matuoklius, kurie buvo išdalyti klientams pagal poreikį, apklausus visus globotinius. Matuokliais naudotis juos apmokys centro darbuotojai. Tokia parama tikrai naudinga – tai pagrindinis įrankis, leidžiantis kontroliuoti visų vyresnio amžiaus žmonių turimą rimtą liga – arterinę hipertenziją.
Nemažai Socialinio centro globotinių, deja, didžiąją savo laiko dalį praleidžia namuose, dažnai lovose. Daugelis jų neturi tinkamo čiužinio, lovos yra nusidėvėjusios. Dėl to net 50 programoje „Slauga namuose“ dalyvaujančių globotinių gavo naujus ortopedinius antčiužinius, kurie nesugeria dregmės, tačiau yra pralaidūs orui, todėl puikiai tinka gulintiems žmonėms. Kol kas šiais antčiužiniais buvo aprūpinta tik dalis klientų, kuriems šiandien daugiausia laiko tenka praleisti lovose, ateityje planuojama šį projektą tęsti.
