Simchat Tora

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Pasibaigus Sukot, 22-ąją tišrėjaus švenčiama Simchat tora (hebr. Toros džiaugsmas). Tai duoklė, atiduodama Torai ir kaip svarbiausiam judaizmo tekstui, ir kaip relikvijai, šventam objektui. Šventė mena Toros gavimą dykumoje; šis įvykis žydų bendruomenę suformavo kaip „Knygos tautą“. Žydo gyvenime visi svarbiausi įvykiai – religinė pilnametystė (13 metų), vestuvės (šeštadienis prieš iškilmes ir septynios dienos po to), kūdikio gimimas ir vardo suteikimas, artimo žmogaus mirties metinės – pažymimi sinagogoje jį kviečiant skaityti Torą. Taigi visas žydo gyvenimas įprasmintas Toros įstatymo. Sinagogoje saugomi Toros ritiniai puošiami brangių audeklų įdėklais, karūnomis, sidabriniais ir paauksuotais skydeliais. Jų medinės ritės, vadinamos bibline Toros metafora ec chaim (hebr. gyvybės medis), būna papuoštos išpjaustinėtais metaliniais bumbulais ir varpeliais. Skaitantis Torą stovi ant pakylos – bimos, o kad ritinio neliestų rankomis, eilutes vedžioja specialia lazdele jad (hebr. ranka; dažnai ir būna rankos pavidalo). Netinkantys skaitymui ar sugadinti ritiniai sudedami jiems skirtoje sinagogos vietoje, vadinamoje geniza (hebr. slėptuvė), arba palaidojami žydų kapinėse.

Bendruomenės meilė ir pagarba Torai išsilieja per Simchat torą. Svarbus šventės akcentas – Penkiaknygės metinio ciklo skaitymo užbaigimas. Viešo Toros skaitymo tradicija yra atėjusi iš VI a. pr. Kr. Pagal savaičių skaičių metuose Penkiaknygės tekstas padalytas į 54 skyrius. Simchat toros išvakarėse ceremonijos vadovas, vadinamas chatan hatora (hebr. Toros jaunikis), skaitydamas paskutinį skyrių palieka neperskaitytas keletą paskutiniųjų eilučių; taip simboliškai nevisiškai užbaigiamas metų ciklas. Ryte kitas vedėjas, chatan berešit (hebr. skyriaus ‚Pradžioje‘ jaunikis) baigia skaityti paskutinį Penkiaknygės skyrių ir iš karto pradeda pirmą skyrių, t. y. užbaigus senąjį iškart prasideda naujas skaitymo ciklas; taip pabrėžiamas nenutrūkstamas Šv. Rašto studijavimo procesas ir nuolatinis jo buvimas bendruomenės gyvenime. Būti chatan hatora irchatan berešit yra ypatinga garbė. Po vakarinio skaitymo iš aron kodešo išimami visi Toros ritiniai, su jais pradedama iškilminga procesija sinagogoje ir aplink ją – hakafot, net ir šokama. Hakafot ceremonija vyksta ir ryte. Iš paskos ritinius nešančių vyrų eina moterys ir vaikai, visi jie siekia paliesti ar pabučiuoti ritinį. Vaikams dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių – kadaise dykumoje vėliavos būdavo įsmeigiamos genčių apsistojimo vietoje. Vaikams ir paaugliams Simchat toros ritualas ypač svarbus: skaitant pirmą skyrių jie kviečiami prie Toros, visi kartu užlipa ant bimos ir apjuosiami vienu talitu.

Dr. Lara Lempertienė

Sukkot

Dail. Joan Landis. Sukkot

Dail. Joan Landis. Sukkot

Tišrėjo mėnesį švenčiama ir pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš Egipto vergijos ir kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui žydams ant Sinajaus kalno. Sukot (hebr. palapinės, vns. suka) šventė prasideda tišrėjaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę. Tuo metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas – turi matytis dangus, – todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“; palapinėje praleista šventė – „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į Pažadėtąją žemę, atkūrimas. Rytų Europos šalyse rudenį paprastai per šalta gyventi palapinėje, todėl suka buvo daroma balkone ar atviroje verandoje, uždengtoje laikinu stogu. Statydami naują namą, Rytų Europos žydai kartais įrengdavo specialų priestatą, skirtą Sukot šventei. Vienas toks namas iki šiol yra išlikęs Kėdainių senamiestyje.

Sukot liturgijoje ir ritualuose naudojami keturių rūšių augalai, būdingi Izraelio florai ir simbolizuojantys ryšį su jos gamta: lulav (hebr. palmės šakelė), hadas (mirta), arava (gluosnis) ir etrog (citronas – į didelę citriną panašus vaisius). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Ritualiniam naudojimui tinka tik nepažeisti augalai; ypač trapūs etrogai, todėl laikomi specialiose dėžutėse. Sukot metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tačiau tradiciškai skaitoma malda apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei, kad ši žaliuotų ir žydėtų. Miesteliuose žydų kaimynai, stebėdami Sukot šventimą, kurdavo savotišką „liaudies išmintį“: Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama, jog „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietus“; „žydai sulenda į kūčkas – laikas kasti bulves“ (kūčkos – palapinės, plg. brus. кyчки, lenk. kuczki).

Dr. Lara Lempertienė

Socialinio centro Simuliacinis projektas

„Ariel Job centras“ ir „Simulith“ kviečia dalyvauti naujame Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro vykdomame Simuliaciniame projekte.

Šiame  projekte kuriamos įmonės, kurios vykdys realią veiklą. Vienintelis skirtumas – nevyks realūs finansiniai sandėriai ir necirkuliuos tikri pinigai.

Simuliacinio projekto tikslas – virtualioje erdvėje sukurti įmones, vykdyti jų komercinę veiklą, lavinti projekte dalyvausiančių asmenų verslo įgūdžius,  leisti įgyti tam tikras socialines, finansines, personalo vadybos kompetencijas, teikia galimybių įsisavinti visas verslo sektoriaus naujienas.

Norintys dalyvauti Simuliaciniame projekte turi:

  • Užpildyti dalyvio anketą
  • Pateikti reikiamus dokumentus  (tie, kurie nėra Vilniaus  žydų bendruomenės Socialinio centro klientai)
  • Pasirašyti sutartį su „Ariel Job centru“

Daugiau informacijos gali suteikti Simuliacinio projekto koordinatorė Marija Sanko telefonu 8 (5) 2612114 arba el. p. marija@sc.lzb.lt

Klaipėdos žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliks Pozemskij, tel. 865021335 el. paštas felix.ultima@gmail.com

Klaipėdos žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Klaipėdos žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 200 žmonių. Bendruomenė organizuoja judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, organizuoja sekmadienines mokyklas vaikams, laisvalaikio užsiėmimus vyresnio amžiaus žmonėms, teikia ir skirsto labdarą: pinigus, paslaugas ir materialines vertybes.

Klaipėdos žydų istorija

Nuo XV a. iki XX a. pr.

Mėmelyje žydai pasirodė maždaug XV a., nors pirmame dokumente jie paminėti 1567 m. Apie abu šiuos dokumentus galima kalbėti su didele išlyga – 1567 m. balandžio 20 dieną Prūsijos didysis hercogas Albrechtas visiems žydams skyrė 21 dienos terminą išvykti iš miesto ir niekada į jį negrįžti. Draudimas galiojo iki XVII a. vidurio. Tačiau ir jį panaikinus žydų buvimą Mėmelio krašte griežtai ribojo laikas ir erdvė.

Tik 1662 m. vienam konkrečiam prekeiviui žydui buvo dovanota teisė apsigyventi mieste – Brandenburgo kurfiursto Fridricho Vilhelmo valia. Jis buvo suinteresuotas stiprinti prekybos ryšius su Memeliu. Pirmuoju žydu klaipėdiečiu tapo Mošė Jakobsonas jaunesnysis. Tačiau po kelerių metų už pernelyg aktyvų spekuliavimą druska jis buvo išsiųstas iš miesto kartu su visais vaikais ir namiškiais.

Šiaulių žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Šiaulių žydų bendruomenė, tel. 8 (41) 426796 el. p. sazb@splius.lt , Višinskio g. 24, Šiauliai.

Šiaulių žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Šiaulių žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, bendradarbiauja su Šiaulių universitetu, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Šiaulių žydų istorija
Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose minimas XVII a. pab., tačiau tik 1701 m. kunigaikštis Jokūbas Liudvikas Šiauliuose leido žydams legaliai gyventi ir kurti savo bendruomenę.

Iš pradžių žydai sudarė nedidelę gyventojų dalį, tačiau situacija keitėsi ir pamažu vis daugiau prekybinių ir strategiškai svarbių objektų ėmė valdyti žydų tautos atstovai.

Istoriškai itin reikšmingas buvo 1831 m. įvykęs Tautinio išsivadavimo judėjimas, kuris turėjo didelės reikšmės ir Šiaulių krašto žydams. Sunkiose kautynėse, kurios vyko miesto priemiesčiuose tarp lenkų maištininkų ir Rusijos armijos nukentėjo ir miesto gyventojai žydai. Įsitvirtinę mieste sukilėliai nusavino žydų nuosavybę, turtus ir pakorė keletą žydų, įtartų ryšiais su rusais. Po šio judėjimo situacija pagerėjo – siekdama susilpninti lenkų įtaką, rusų valdžia leido žydams dalyvauti savivaldybės rinkimuose.

Ukmergės žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas, tel. 861007961 el. paštas jewish_ukmerge@mail.lt

Ukmergės žydų bendruomenės veikla

Ukmergės žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Ukmergės žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, rūpinasi žydų tautai nusipelniusių asmenų ir vietų atminimo įamžinimu, vykdo kultūros programas, tvarko veikiančias žydų kapines, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Ukmergės žydų istorija

Centrinė Vilkmergės gatvė

Centrinė Vilkmergės gatvė

Nuo XIII a. iki XX a. pr.

Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Miestas vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki 1700–1701 m. Šiaurės karo. 1654–1667 m. karo metu, 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo; karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis. Manoma, kad būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė, tačiau ši data nurodoma skirtingai: pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, jiems buvo leista statyti Sinagogą ir suteiktas plotas kapinėms; remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, kad 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas krautuvininkas, o apie 1685 m. jau minimas kahalas ir sinagoga, kuri, kaip ir dauguma to meto miesto pastatų, buvusi medinė, tačiau 1851 m. perstatyta į mūrinę.

Kauno žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, tel. 8686 54585 el. paštaskzb@pub.vdu.lt 

Kauno žydų bendruomenės veikla

Kauno žydų bendruomenės Sukot šventė

Kauno žydų bendruomenės Sukot šventėŠiuo metu Kauno žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 400 žmonių. Bendruomenė vykdo aktyvią veiklą:

Panevėžio žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, pirmininko pavaduotojas Jurij Smirnov, Ramygalos g. 18, Panevėžys, tel. 8611 20882 el. paštas  genakofman@yahoo.com  Panevėžio žydų bendruomenės intermeto tinklapis www.jewishpanevezys.lt

Panevėžio žydų bendruomenės veikla Ši bendruomenė vienija apie 75 žmones. Bendruomenė organizuoja įvairius renginius, švenčia judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas. Ji palaiko glaudžius ryšius su visuomenės veikėjais, ambasadų darbuotojais, Panevėžio Rožyno vidurine mokykla, Gabrielės Petkavičiatės-Bitės biblioteka, krikščioniškomis religinėmis bendruomenėmis. Panevėžio žydų bendruomenė organizuoja įvairias parodas, rengia Žydų kultūros dienas, tarptautines konferencijas, prižiūri ir tvarko Panevėžio žydų kapines, vykdo aktyvią socialinę veiklą.

Panevėžio žydų istorija

Nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžio mieste žydai gyveno nuo XVII a. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžyje. 1766 m. Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose gyveno 254 žydų tautybės asmenys. Tuo metu Panevėžyje ypač sustiprėjo amatų ir prekybos verslo vystymasis. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu. Panevėžio žydai vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, iš viso – 1447 asmenys kurie sudarė uždarą bendruomenę, laikėsi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir gana geri.

Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 m. atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų mokėsi žydų maldos namuose. Tais pačiais metais  pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatyta 1764 m.,  ir 12 maldos namų.

1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14 733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai ir 3556 moterys priklausė judėjų religijai. Gyventojų būtų buvę dar daugiau, jei žydai nebūtų masiškai emigravę į Vengriją ir Šiaurės Amerikos Valstijas.

Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkst. gyventojų. Beveik pusę miestelėnų sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prekyba Panevėžyje vertėsi 60 lietuvių ir 351 žydas. Taigi, miesto ūkis telkėsi daugiausia žydų verslininkų rankose.

Tarpukaris

1915 m. liepos mėn. 27 dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į Panevėžį, tačiau tuo metu miestą jau buvo palikusi didžioji dalis gyventojų. Žydų verslininkai į Rusiją išgabeno prekių ir žaliavų atsargas, tad pramonė, amatai, prekyba apmirė.

Pasirašius Bresto taiką, 1918 m. gegužės mėnesį į miestą pradėjo grįžti žydų tautybės mokiniai, amatininkai, inteligentai.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę visi užrašai ant parduotuvių ir įstaigų buvo pradėti rašyti lietuvių kalba. Žydų, rusų ir lenkų kalbos oficialiai imtos vartoti rečiau.

Tarpukariu grįžę žydai vėl turėjo didelę įtaką vystantis amatams, organizuojant prekybą ir gerinant miesto infrastruktūrą. Žydai miesto Taryboje turėjo savo frakciją, kuri rūpinosi žydų bendruomenės reikalais.

Nuo 1921 m. Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo naujas žydų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo etapas. Žydai turėjo labai didelę įtaką visam Lietuvos visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu atidaryta labai daug mokyklų, kurias steigė žydų tautybės žmonės.

1920 m. rugsėjo 26 d. pradėjo veikti Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 m. įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus, garsėjęs turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo apie 15 tūkst. eksponatų.

Po kelerių metų Ramygalos gatvėje atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, įgijusios aštuonmetį išsilavinimą. Joje vienu metu mokėsi 180 mergaičių. Taip pat atidaryta berniukų gimnazija, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas. Visi to meto statiniai buvo statomi iš plytų, jie derėjo prie miesto architektūrinio ansamblio, nors pastatų frontonuose buvo pavaizduota Dovydo žvaigždė, Tora arba menora.

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžys XX a. pr.Nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo

1940–1941 m. žydų tautybės žmonėms buvo tragiški metai. Atėjus tarybų valdžiai, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Panevėžyje, buvo uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaustuvės, ješibotas. Nacionalizuota daug pramonės, prekybos įmonių, gyvenamųjų namų, taip pat Panevėžio žydų ligoninė.

1940 m. birželio mėnesį, pasikeitus santvarkai, prasidėjo pirmieji trėmimai, kurių neišvengė ir žydai.

1941 m., nacių armijai užėmus Panevėžį, birželio mėnesį prasidėjo pirmieji žydų areštai ir žudynės. 57 areštuotus žydus išvežė į Staniūnų mišką ir sušaudė.

1941 m. liepos mėnesį buvo įrengtas Žydų getas Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio,  Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje. Iš pradžių gete gyveno 4423 asmenys, tarp jų – 417 vaikų iki šešerių metų.  Žydų perkraustymas buvo vykdomas pagalbinės policijos jėgomis, sutarus su vietine komendantūra.

1941 m. rugpjūčio 17 d. getas buvo likviduotas ir visi žydai sušaudyti. 8 tūkst. žmonių sušaudyta Kurganavos miške (netoli Taruškų); 4,5 tūkst. žydų nužudyti Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Panevėžyje karo metais buvo sunaikinta 95 proc. žydų tautybės asmenų.

1945 m., kai kurie evakuoti žydai iš Vakarų Ukrainos, Rusijos, Uzbekijos, Kazachijos ir kitų vietovių buvo atsiųsti į Lietuvą – sovietinė valdžia stengėsi apgyvendinti kuo daugiau įvairių tautybių žmonių, kad Lietuva būtų daugiatautė respublika. Po karo išgyveno tik nedidelė prieškaryje gyvenusių Panevėžio žydų dalis, kuri grįžo į miesto apylinkes. Daugelis iš jų vėliau išmirė arba emigravo į Izraelį ar Ameriką.

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu buvo uždarytos žydų kapinės, o 1966 m. nuspręsta jas visiškai likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybos darbams. Statant Panevėžio dramos teatrą iš dalies antkapinių akmenų buvo padaryti laiptai ir dekoratyvinės sienos.

Nuo 1945 iki 1990 m. Panevėžio žydų bendruomenės veikla buvo apmirusi. Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos emigravo apie 10 tūkst. žydų.

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Panevėžio žydų bendruomenė. Atsikūrė bendruomenės Taryba, kuriai vadovavo istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas Anatolijus Fainbliumas. 1991 m. Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas Gennady Kofman, nuo 2001 m. einantis pirmininko pareigas. Atsikūrusios Panevėžio žydų bendruomenės pagrindinis tikslas ir uždaviniai buvo judėjiškų tradicijų, turtingos žydų kultūros saugojimas ir puoselėjimas.

1993 m. buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir Žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“. 1994 m. atidengtas memorialinė lenta ant buvusio ješiboto pastato, o 2001 m. tokiu pačiu atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai.

Edukologinės programos “Uniformuoti liudininkai” vizitas Lietuvoje

Edukacinės programos Uniformuoti liudininkai dalyviai ir Izraelio kariškių delegacija

Edukacinės programos Uniformuoti liudininkai dalyviai ir Izraelio kariškių delegacijaBirželio 14–15 d. Lietuvoje viešėjo edukacinės programos „Uniformuoti liudininkai“ dalyviai ir Izraelio kariškių delegacija, kurios tikslas buvo pagerbti Holokausto aukų ir Lietuvos gynėjų atminimą. Vizitą Lietuvoje organizavo Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky drauge su Izraelio ambasada Lietuvoje ir Latvijoje.

Pirmasis tokio pobūdžio vizitas pagal Izraelio vyriausybės vykdomą programą „Uniformuoti liudininkai“ Lietuvoje buvo 2003 m., vėliau 2007 ir 2010 m. Viena pagrindinių šios programos organizatorių Izraelio armijos kariškė Osnat Ul, jau trečią kartą viešinti Lietuvoje, teigė, kad kariams, kurie lankėsi ir tvarkė Sudervės žydų kapines, svarbu, kad turi galimybę sutvarkyti kapus tų žmonių, kurie gimė Lietuvoje, bet žuvo per Holokaustą, arba jų giminės išvyko į Izraelį. Taip siekiama pažinti savo šaknis, jiems taip pat labai džiugu, kad LŽB, buvusi tokia garsi praeityje, nepaisant Holokausto tragedijos, turi aktyvią bendruomenę, puoselėjančią žydiškas vertybes.

Birželio 15 d. Izraelio delegacija dalyvavo ceremonijoje Antakalnio kapinėse, minint Lietuvos laisvės gynėjų atminimą, ir Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Paneriuose, kur drauge su Izraelio kariškiais Holokausto aukas pagerbė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Trečiadienį edukacinės programos „Uniformuoti liudininkai“ dalyviai lankėsi Žiežmariuose, Paneriuose, Rūdininkų girioje, taip pat Valstybiniame Vilniaus Gaonų žydų muziejuje.

Baigusi vizitą Lietuvoje, Izraelio kariškių delegacija išvyko į Lenkiją.

Rabino žodis

Vyriausias Lietuvos rabinas Chaim Buršteinas

Vyriausias Lietuvos rabinas Chaim Buršteinas

Lietuvos ir Vilniaus vyriausiojo rabino Chaim Buršteino paskaitos apie judaizmo traciją.

Vilniaus ir Lietuvos rabine Chaime Buršteinai, norėčiau jūsų klausti – kas yra sionizmas? Man įdomi asmeninė jūsų nuomonė.

Sionizmas – ne religinis, o nacionalinis, ideologinis ir politinis judėjimas, kuris skelbė būtinybę žydų tautai grįžti į Izraelį ir ten, praėjus daugeliui amžių po jų išvarymo, atkurti žydų valstybę.

Aš, Lietuvos vyriausiasis rabinas, apie sionizmą neturiu aiškiai apibrėžtosos nuomonės.

Norėdami išsamiau studijuoti sionizmo tiesas apie tai galite perskaityti Ješua knygoje – 11 paskaitoje.

Gerbiamas rabine Chaime, kodėl Halacha pagrindiniame religiniame įstatyme (ne Toroje, kurioje skelbiami Dievo įsakymai), ir praėjus 2000 metų vaikas žydu pripažįstamas tik tada, jei jo motina yra žydų tautybės. Ar iš tikrųjų tokie dalykai vis dar svarbūs XXI amžiuje, išgyvenus Holokaustą?.. 

Atsakymas
Užduodami šį klausimą jūs padarėte net keletą loginių klaidų.
1. Motinos vaikui perduodama tautybė nurodyta Toroje. (Dvarim, 7:3-4)

ג) וְלֹא תִתְחַתֵּן בָּם בִּתְּךָ לֹא תִתֵּן לִבְנוֹ וּבִתּוֹ לֹא תִקַּח לִבְנֶךָ
ד) כִּי יָסִיר אֶת בִּנְךָ מֵאַחֲרַי וְעָבְדוּ אֱלֹהִים אֲחֵרִים וְחָרָה אַף יְדֹוָד בָּכֶם וְהִשְׁמִידְךָ מַהֵר

2. Išminčių pamokymai privalomi visiems žydams, nes Tora leido Izraelio išminčiams nustatyti draudimus  ir reikalavimus.
3. XXI amžius, neskaitant prarastų žmogaus dvasinių vertybių, nėra nieko išskirtinis ar ypatingas, kad galima būtų keisti Dievo įsakymus.
4. Holokaustas – siaubinga mūsų tautą užgriuvusi nelaimė ir gedulas, kuris turėtų tęstis visą laiką. Bet tai nesuteikia teisės žmogui keisti Dievo valią.
Todėl šis įstatymas liks nepakitęs.

Šalom, rabine Chaime, labai ačiū už Jūsų atsakymus! Neseniai internete pasirodė informacija, kad rasta Sandaros skrynia ir visos dvylika prarastų izraelitų genčių. Ar iš tiesų taip gali būti? 

Jokios informacijos apie rastą Sandaros skrynią neturiu ir labai abejoju jos patikimumu.
Visos dvylika izraelitų genčių gyvena tarp mūsų Izraelyje.
Kiekviena gentis turi savo tikslą ir misiją keisti pasaulį, laukiant pasaulio pabaigos ir Mošiacho atėjimo.
Iš tiesų Asirijos karalius Sinaheribas užkariavo Izraelio karalystės didžiąją šiaurinę dalį ir išvarė iš savo žemių izraelitus, kurie pasklido po visus Viduriniuosius Rytus taip plačiai, kad daugelis Izraelio pranašų abejojo, ar šie sugrįš pasirodžius Mašiochui.

Visgi tarp mūsų šiuo metu esama visų dvylikos genčių palikuonių, kurie paliko savo turtą ir neteisėtai kirto sieną siekdami patekti į Izraelį, į Jeruzalę ir Dievo šventyklą.
Apie tai pasakyta: „Ir jūs, kurie susijungėte su savo Dievu, gyvi visi šiandien.“

Gyvųjų maršas

Gyvųjų maršas

2017 balandžio 26 d. į Panerių memorialą dešimtąjį kartą ėjo „Gyvųjų maršo“ procesija, kuria pagerbtas Holokausto aukų atminimas. „Gyvųjų maršas“ – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo – kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS

ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS

Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio dalis, rašyta Vilniaus gete nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1942 m. liepos 19 d. hebrajų kalba. 1944–1949 m. Pateikiame išverstą dalį. Dienoraštis buvo saugomas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje.

Sergejus Kanovičius. Interviu iš Panerių duobių, arba sveriame mirtį

Sergejus Kanovičius

Sergejus Kanovičius

Visiškai neseniai Delfi.lt žiūrėjau ir vos laikiau ašaras, stebėdamas vieną iš publikuotų šių metų „Misija Sibiras” dalyvių filmuotų epizodų – interviu su šiandien jau į aštuntą dešimtį įkopusiais lietuviais, lietuviškai nebemokančiais, aiškinančiais, dėl kokių priežasčių jie, visą gyvenimą nugyvenę Sibire, nebemato nei prasmės, nei galimybių grįžti į Lietuvą  – man buvo gaila dėl jų gyvenimo tragedijos, bet drauge aš džiaugiaus, kad jie – gyvi ir sveiki. Pamenu, kai mano vienas geriausių draugų poetas Liudvikas Jakimavičius ilgais vakarais savo sodyboje pasakodavo man apie jo šeimos patirtas skriaudas,  kaip vieną gyvulinį vagoną su jo tėvais dalijosi vienišas žydų berniukas vardu Haris, kurį visi vadino Gariku. Kaip Joskė, tremties metus praleidęs kartu su Liudviko giminaičiais, vis siųsdavo iš tolimo Izraelio siuntinukus, kuriuose būdavo tirpios kavos ir kitų benumirštančios sovietų imperijos deficitų.

Aš Liudvikui pasakodavau apie mano kone visą išskerstą giminę.  Mums abiem buvo graudu, mes abu užjautėme ir mėginome suprasti vienas kito skausmą ir dalijomės juo tol, kol mano skausmas ir širdgėla netapo jo skausmu, o jo ir jo giminės patirtos nuoskaudos – manosiomis.  Jei ne Liudvikas, galbūt niekuomet nebūčiau parašęs:

Gintaras prie Laptevų jūros

Ten toli toli toli
Nematyti iš čia
Už kalnų už jūrių
Pamarėj ant kauburio
Rauda vienišas žmogus
Vienišius teisybės ieškotojas
Kasinėjo ko nepametęs
Ko neieškojęs surado
Šalta jūra skalauja
amžiną amžiną įšalą
baugštūs vaikystės sapnai
duokite duonos ir šilumos
dar truputėlį gimtinės
amžinas įšalas amžinas
dalį tėvynės įšaldęs
gedinčiam sūnui grąžina
mėlyną motinos skarą
ir toli toli nuėjusius
tėvo ledinius batus
pasibaigus poliarinei nakčiai
dosni Laptevų jūra
ant amžino sniego
išplauna prie kojų
gintarinius mamos karolius

Kai buvau šeštoje klasėje, perėjau, kaip ir šimtai kitų Lietuvos berniukų, atranką ir patekau į vieną gražiausių sovietmečio muzikos sambūrių – „Ąžuoliuko” chorą.

Praeis dar daug metų, kai sužinosiu, kad  Balio Dvariono (laisvai šnekėjusio su mano tėvuku puikiausia jidiš kalba) „Kregždutės, kregždutės” mane ir dar šimtus kitų Lietuvos berniukų mokys dainuoti ir mums diriguos tas berniukas iš gyvulinio vagono – iš Gariko tapęs Haroldu Perelšteinu.

Ir vėl žiūriu tą interviu iš „Misija Sibiras”.  Užduodu sau ir likimui makabrišką klausimą – na, kodėl, kodėl kartais geriau būti išprievartautam, sulaužytu likimu, bet gyvam. Gal todėl, kad gyvas žmogus kaip gėlė – stiebiasi gyvenimo link, mėgina atsitiesti bet kuriomis sąlygomis, net pačiomis nežmoniškiausiomis ir mėgina išlikti žmogumi. Todėl, kad iš jo, atėmę viską – Tėvynę, turtus ir šimtais metų statytą gyvenimą, neatėmė to, ką iš Lietuvoje likusių Gariko giminaičių atėmė visiems laikams – gyvybę.

Kaip norėčiau, kaip trokščiau nuvažiuoti į Panerius, į šimtus Lietuvos miestų, miestelių ir bažnytkaimių pamiškes su draugais, vienminčiais, su mikrofonu ir vaizdo kamera, pabelsti į samanas ir paimti iš jų visų interviu.

Ruda lygu raudona. Truputį. Šiek tiek. Nedaug. Genocidai buvo du. Genocido muziejuje, rašo viena autorė, yra baisu, Tuskulėnuose nužude net… nekaltų žmonių… Man kvailai atrodo šitas noras turėti „savo” genocidą. Nors imk ir „paskolink” iš to, kuris mano tėvą paliko be jokių giminių.  Kiek daug žmonių, kurie skaičiuoja nužudytuosius, deda juos kaip svarsčius ant svarstyklių. Sveria. Kiek daug šiandieną mano brolių lietuvių, kurie, išgirdę žodį Holokaustas, mušasi į krūtinę ir sako – ne mes, ne mūsų atsakomybė.

Pažiūrėkit, skaitau, šitie lietuviai, nekošerni, tai „laisvos minties policininkai”, „minties talibanai”,  „aktyviai viešoje erdvėje besireiškiantys kairieji” – ką jie sau leidžia, jie  išdrįso pasakyti paprastą tiesą – ruda nelygu raudona. Šitos aksiomos negali priimti ir nepriims tie, kuriems tautinio patriotizmo piramidėje žūtbūt reikia to, „savojo”.  Būtų įdomu stebėti du teisininkus, kurių vienas mėgina kitam įrodyti, kad išprievartavimas ir žmogžudystė yra vieno plauko nusikaltimai, todėl vienodai vertintini ir baustini vienodomis bausmėmis…
Vis skaitau – prie kryžiaus juos, prie kryžiaus  – kiek akiplėšiškiau ar kiek atsargiau – bet – prie kryžiaus.

Ir ant svarstyklių, kurių vienoje pusėje guli kone visa išskersta mano giminė, kitos pusės jie prideda – kas ką – kas Lucasą (tarsi jo nuomonė yra galutinė, neskundžiama ir nekritikuotina), kas Rubiną, kas Stankerą, kas dar ką nors – pasitelkiamos net giminių, mačiusių sovietų nusikaltimų baisumus, akys suskaičiuojamos ir dedamos NKVD aukos. Tarsi nuo to skausmo svarstyklės išsilygintų ir būtų galima pasakyt – valio, ir mes, mes kaip jūs jau turime SAVO genocidą, todėl nelįskit su savo skausmais.

Mes, atleiskite, ir nelendame. Mes, žydai, apskritai nieko šia prasme nereikalaujame ir nieko neskaičiuojame, mes nerašome straipsnių su baisiais mūsų vienetais išgelbėtų ir išsigelbėjusių prisiminimų, nes tai būtų paprasčiausia spekuliacija. Mes gimėme PO TO – su neužgyjančia žaizda. Ir viso labo norėtume, kad bent iš mandagumo, jei ne iš elementarios žmoniškos atjautos nustotų vartę ir dėję ant svarstyklių mūsų aukas, jų atminimą. Tiesa, dar ant svarstyklių uždės Genocido aukų muziejų. Tą, kuriame mūsų skausmui, dėl politinių priežasčių, vietos neatsirado. Tetrūksta lentelės šiame pastate – „iki žydų genocido– 600 metrų”.

Ten, anot kai kurių veikėjų, galite rasti to, kito, jų, ne mūsų genocide. O šitas – mūsų. Jo nelieskit ir žydų čia nekaišiokit.  GAM vadovai net  atvirauja, kad jie sutarė su Tolerancijos centru ir Gaono muziejumi dėl naujoviškų natūrinių mainų – jie nerodo mūsų genocido, o mes – jų. Stebėtina? Kad tokie mainai tenkina Tolerancijos muziejaus vadovybę? Ir vėl kai kurių akimis svarstyklės išsilygina. Koktu. Skauda.

Po to pridės ant tų pačių svarstyklių Ruandą, Kambodžą (kažkodėl pamiršot paminėt), Sudaną, Katynę ir dar dešimtis „pavyzdžių, kuriais tarsi netiesiogiai, bet vis dėl to pasako –  „š” tas jūsų “genocidas. Stankeras nėra įdomus kaip Stankeras. Stankeras yra šito ruda=raudona reiškinys ir logiškas produktas. Jis kaip Ažubalis apie pilietybę pasakė tai, ką daugelis šitoje „noriu savo genocido” isterijoje, daugelis iš tiesų galvoja. Kažkas ten, dvare, nusprendė, kad tautai ir jos patriotizmui reikia turėti „savo genocidą”.  Tad kaip, nieko neįžeidžiant, nenuslepiant istorinių faktų, nesutikdamas sąžiningų žmonių pasipriešinimo, gali tikėtis, kad žydai šitą jų skausmo menkinimą sutiks ir priims adekvačiai. Neadekvatūs tie žydai. O gal ir adekvatūs. Juk, kai pagalvoji ir sau prisipažįsti, stebuklas, kad jų apskritai po tos mėsmalės išliko. Iš Panerių jie traukiniais negrįžo, iš dujų kamerų nevirto vėl gyvais vaikais ir nenugyveno to, kad ir sulaužyto stebuklo, gyvenimu vadinamo.

Aš neprieštarauju, kad bet kuri tauta, savo nelaimes vadintų taip, kaip ji to nori. Aš galiu su tuo nesutikti. Bet aš neturiu jokios moralinės teisės nurodinėti jai to nedaryti, dėti ant svarstyklių jos aukas ir  tapti vienu iš daugelio, kuriems taip smagu verstis mirties buhalterija.

Aš tenoriu pagarbos nužudytiems žydams. Aš noriu pagarbos jų gelbėtojams lietuviams. Aš nenoriu, kad joks lietuvis šiandien muštųsi į krūtinę ir viešai ar privačiai deklaruotų „mea culpa”. Dėl to, kas buvo, nėra nei Jūsų, nei mūsų kaltės. Jūs, kaip ir aš, kaip mudu su Liudviku Jakimavičiumi, teturime vieną pareigą –  įvertinti tai, kas buvo, tuo prisiimdami atsakomybę ne už mūsų nepadarytus nusikaltimus,  o atsakomybę, kad mūsų vaikams ir jų vaikams nereikėtų rašyti gausių straipsnių ir verstis nedėkingu darbu – sverti svetimą skausmą. Amžiną atilsį mirusiems, Viešpatie, duok. Daugiau mums visiems – žydams ir lietuviams – nieko nereikia.

Ir nereikia kviesti vienų kitiems į Genocido aukų muziejus, į Panerius, ar į Aušvicą, jei neturime vidinio poreikio savyje užjausti ir atleisti – jokios ekskursijos nepadės. Esame mirties buhalterių turguje, kur vis dažniau už istorijos revizionizmo prekystalio girdėti balsas: „Pas mus daugiau!!! Šaunūs mūsų Savisaugos batalionai! Tegyvuoja LAF didvyriai!“

Mes negalėsime ištrinti iš istorijos, kad ir kaip paradoksalu būtų, to fakto, kad Lietuvos žydas gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą ir Lietuvoje likęs žydas lygių galimybių neturėjo ir negalėjo turėti.
Vienas traukinys 1941 metais su gyvuliniais vagonais judėjo Sibiro platybių link. Po kelerių metų iš  Budapešto pajudėjo sąstatas su Vengrijos žydų vaikais. Vienas sustojo  Uchtoj. Kitas sustojo Aušvice. Aš mėginau paimti iš tų vengrų vaikų interviu. Man, deja, nepavyko.

Aš nepaprastai dėkingas likimui, nepalikusiam Gariko Lietuvoje – „Ąžuoliukas” taip gražiai dainavo…

Visokie mėginimai diskutuoti su išskersta mano gimine man atrodo visiškai beprasmiški.

Michailas Bulgakovas sakė: „Rankraščiai nedega”.  Lietuvos atveju Holokausto „rankraštis” neišdeginamas –  jis parašytas mano gausios giminės krauju.

Tebūnie du genocidai, jei tik tai padėtų išbristi Lietuvai iš gilios tautinio identiteto krizės.  Bet jei bus du genocidai, du muziejai ir du, o ne vienas skausmas ir viena, o ne dvi atsakomybės šiandienos ir rytdienos Lietuvai –  skaitysime naujuosius stankerus, gūžčiosime pečiais ir vis stebėsimės – kaipgi taip yra, jog esame tokie  silpni, kad net per dvi dešimtis laisvos minties, istorikų tyrimų metų, nesugebame susitarti dėl to, koks mūsų vienareikšmis santykis su Lietuvoje įvykusia tragedija, nušlavusia iš jos žemėlapio ištisą etnosą –  neįtikėtina, kad ligi šiol diskutuojame „Nuomonių ringe”, „Sankirtose“. Aš masinėse kapavietėse esu įpratęs arba tylėt arba tyliai melstis.  Ar paprasčiausiai negalime pripažinti, kad esame nesąžiningi sau ir kitiems?

Getas

Atėjome tūkstančiais
Išėjome tūkstančiais
Grįžom po viena
Raudojom visi
Kelių šimtų metų gešeftą
Vaikus ir talmudą
Paneriuose dėjo į krūvą
Ir paskutinisyk atsidusome
Graži tu mano brangi
Kunigaikščio vaikai
Kitądien garsiai skaitė
Ir Vilnius, ir Vilnius
Ir Vilnius galop turi getą.

www.bernardinai.lt

Vilis Normanas. Apie holokaustą, istoriją klastojantį policijos istoriką ir masturbaciją

Vilis Normanas. Apie holokaustą, istoriją klastojantį policijos istoriką ir masturbaciją

Vilis Normanas

Vilis Normanas

Lietuvoje jau seniai nebuvo taip gausiai aptarinėjamo skandalo, koks kilo po vieno savaitraščio istoriko (?), dirbusio Vidaus reikalų ministerijoje, bandymų Holokaustą prilyginti legendai. Pats “istorikas”, žinoma, čia visai nesvarbus. Jeigu žmogus Niurnbergo procesą laiko farsu, tai reikia jį tik užjaust dėl protinės negalios.

Skandalas svarbus ne dėl straipsnio ar jo turinio. Straipsnis – perdaug kvailas, kad apie jį vertėtų kalbėti. Verta kalbėti apie reakcijas, kurias jis sukėlė. Pasirodo, Lietuvoje milijonų žmonių tragišką žūtį ne visi vertina neigiamai.

Tai supratęs ilgai negalėjau atsipeikėti. Rimtai? – savęs klausiau, kai skaičiau gausius infantilių patriotų rašinėlius naujienų portaluose, įvairius pasisakymus socialiniuose tinklapiuose ir kitose viešo teršimo vietose.

Taip, tikrai. Žinokite, kad čia – nieko tokio. Tauta, kuri per Antrą pasaulinį karą išnaikino 90 procentų čia gyvenusių žydų (220 000 iš 240 000) drąsiai pareiškia – Holokaustas mums nė motais, mes lietuviai – patriotai!

Iš pradžių nelabai supratau, prie ko tas Holokaustas ir patriotizmas. Buvau visai pamiršęs, kad šiais neva pažangiais laikais žmonės gyvena politinių mitų pasaulyje, kur nebūti patriotu reiškia ginti žydus, tai yra – išduoti tėvynę.

Juokinga? Man ne. Būtų juokinga, jei tai būtų anekdotas, bet tai absoliuti tiesa. Didžioji dalis lietuvių gyvena būtent tokiomis nuostatomis. Tokių pareiškimų esu girdėjęs iš visų visuomenės sluoksnių žmonių. Bet vis galvodavau – tai tik išimtys. Kol paaiškėja, kad tai – taisyklė.

Gal nuskambės groteskiškai, bet nesuprantu, kaip mūsų tauta užaugina tiek daug tobulų debilų? Na, būtų jie bent jau statybininkai, būtume pirmaujanti šalis pasaulyje pagal statybų apimtis. Bet ne – pirmaujam debilizmo gamyba.

Ginančių Holokausko, kaip legendos, ir Niurnbergo proceso, kaip farso, idėją atsirado nesuskaičiuojamai daug. Jie visi rado logiškų pateisinimų savo nuostatoms. Neva, vieni gynė VRM istoriką nuo žydų susidorojimo, kiti gynė teisę į laisvą žodį, treti tiesiog buvo prieš “visuotinį žydų samokslą”.

Kas šitoje istorijoje stebina? Tai visiškai apatiškas šalies žiniasklaidos elgesys žiauraus nusikaltimo akivaizdoje.

Taip, aš esu už laisvą žodį, ir manau, kad galima rašyti viską. Bet viena yra išsakyti savo nuomonę, o visai kas kita klastoti istoriją ir milijonus mirčių paversti farsu. Holokaustas nėra asmeninis kieno nors reikalas, todėl negali jo paversti savo fantazijų kūriniu.

Lietuvos žiniasklaida iš esmės liko kurčia šiai istorijai. Lietuvos žiniasklaidai apskritai nusispjaut, kas, ką ir kodėl rašo. Kokia visuomenė – tokia ir žiniasklaida. Tai veidrodis. Matote save – matote žydų niekinimą, ir šypseną, norą įžeisti, paniekinti, įskaudinti, matote, kaip susiraukiate, jei kas nors pasako, kad tai ne visai normalu, tada matote, kaip pradedate niurzgėti apie žydų sąmokslą ir t.t. Nematote tik vieno – logikos. Vien instinktai.

Tokie teiginiai neišsprūsta ir nebūna korektūros klaidos. Jie dėsningi. Ir jais siekiama labai aiškaus tikslo – dėmesio, populiarumo, žodžiu, prieš savo mirtį kai kurie žurnalai dar trokšta patys save patenkinti bent jau tokiu būdu.

O moralė? Etika? Sąžinė? Nė už centą! Įdomu, kaip jaustųsi lietuviai, jeigu kas nors pasakytų, kad Sausio 13-oji buvo karnavalas? Nejuokinga? O kodėl? Čia juk tiek nedaug žmonių žuvo, gal surengiam kokį balių? Ta proga, kad mums nusispjaut į bet kokias vertybes?

Pasilinksminkim. Juk tam čia ir susirinkom.

Kalbant apie laisvą žodį, labiausiai nustebino tai, kad jo gynėjai nesiėmė savo misijos – kovoti už tiesą žodžiu.

N.Vasiliauskaitė iš karto pasiūlė kelti baudžiamąją bylą. Ir ką tai pakeis? Kaip filosofė panelė turėtų žinoti, kad vieno idioto įkalinimas suteiks nepaprastą malonumą tūkstančiams norinčių ko nors neapkęsti. Neapykantos forma, atrodo, lietuviams nėra svarbi. Kiti inlektualai iš karo puolė į kraštutinumus ir supainioję emocijas su racionalumu čia įžvelgė didelę tragediją. Tragedija, mielieji, yra ne žydų klausimas. Tragedija čia yra tai, kaip gera lietuviams nekęsti.

Koks skirtumas ko nekęsti? Jokio. Čia ir yra problema – ši tauta niekaip neišsigydo Oidipo komplekso ir savo kraštutiniu nacionalizmu stengiasi patirti pilnatvės jausmą. Nepavyks. Net naciams atsibodo šita pasaka.

Tenkinti save, žinoma, yra malonu ir sveika. Kurstyti aistras, kiršinti, neapkęsti – smagus laisvalaikio užsiėmimas. Bet visada, kai kalbama apie savęs tenkinimą, norisi paklausti – ar tikrai jums nesinori ieškoti kitų laisvalaikio praleidimo būdų? Ar nesinori ieškoti alternatyvų savo siaurai pasaulėžiūrai? Ar nesinori iš esmės pažinti pasaulį ir suprasti, kad žydai yra tokie pat žmonės, kaip lietuviai, kad jie dar ir labiausiai istorijoje nukentėjusi tauta?

Nesinori nieko naujo sužinoti? Norisi ir toliau rašyti savo debiliškus komentarus (man galite nerašyti – neskaitau)?

Jei nesinori nieko keisti ir labai patinka murdytis savo mėšle, eikite į komentarų skiltį ir pasakokite apie žydų sąmokslą, apie tai, kad kolchozus žydai išdraskė, žmonėms širdis suplėšė, kad kai griuvo bankai, tai vienas žydas irgi tame dalyvavo, pasakokite – jus kažkas perskaitys, pajusite nedidelį Kito malonumą, pasijusite socialiai integruoti.

Ką gi, masturbuokitės tokiu būdu – nieko daugiau, atrodo, ir nesugebate.

www.lrytas.lt

Dovid Katz: Lietuvos Holokaustas buvo neįtikėtinai baisus

Dovid Katz

Dovid Katz

Pirmąsyk Nepriklausomoje Lietuvoje neseniai viešajame diskurse paneigtas Holokausto (Shoah) buvimas. Tai žurnale „Veidas“ padarė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, istorikas Petras Stankeras. Įdomi detalė – P. Stankero sesuo yra ištekėjusi už žydo ir gyvena Izraelyje.

Ar antisemitizmas Lietuvoje įgauna naują galią? Kokie dabar lietuvių ir žydų santykiai? Galbūt yra kažkas latentiško, apie ką bijome garsiai prasitarti?

Apie tai kalbinu Litvakų studijų instituto vadovą prof. Dovidą Katzą (g. 1956). Jis 11 metų (1999-2010) dėstė jidiš kalbą Vilniaus universitete, išleido nemažai solidžių knygų apie Lietuvos žydus anglų kalba: „Words on Fire: The Unfinished Story of Yiddish“ (2007), „Lithuanian Jewish Culture“ (2010) ir kt. D. Katzo minčių galime rasti jo tinklalapiuose www.DovidKatz.net ir www.HolocaustInTheBaltics.com. D.Katzas – žymaus jidiš kalba rašiusio poeto, Švenčionyse gimusio Menke Katz‘o (1906-1991) sūnus. Norėčiau pakalbėti su Jumis apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius. Išleidote nuostabią knygą „Lithuanian Jewish Culture“, kurioje atskleidžiama daug dalykų apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir greta jos. Kaip manote, kada lietuviai tapo antisemitais? XIX, XX amžiuje, o gal dar anksčiau? Ačiū už gerus žodžius. Daugiau kaip 600 metų Lietuva neabejotinai geriausiai toleravo žydų mažumą, kuri turi savo palikimą nuo LDK laikų. Ši tolerancija Kitam, būdinga multiteistinėms imperijoms, neaplenkė ir Lietuvos ir truko šimtus metų netgi po oficialaus krikščionybės priėmimo. Tačiau kalbame ne tik apie religiją, turėdami galvoje šimtmečius, kai vakarų ir centrinė Europa skendo kraujyje dėl religinių skirtumų. Nuo Gedimino ir Vytauto laikų iki XX amžiaus Lietuva buvo šviesus pavyzdys, kaip reikia kurti daugiakultūrę visuomenę, kurioje skirtingumas yra tapęs norma. Netgi tarpukario Lietuvoje, kurioje buvo daug problemų ir liūdnų antisemitiškų išpuolių, tolerancijos ir neprievartos rodiklis buvo bene geriausias visoje Rytų Europoje.

Todėl kalbėdami apie nūdieną, šių dalykų turime nepamiršti.

Tai iš kur atsirado antisemitizmas taikioje daugiakultūrėje Lietuvoje? Juk žydai ir lietuviai anksčiau gerai sugyvendavo.

Žinoma, nuodus užleido 4-ojo dešimtmečio hitleristinė propaganda iš Vokietijos ir Austrijos, kuri pasklido po visą Rytų Europą, padėdama pagrindus naujam ir ypač piktam antisemitizmo virusui, kokio iki tol nebuvo buvę. Sovietų okupacijos 1940 metais išvakarėse hitleristiniai elementai galėjo reikšti savo nuodus į plačias gyventojų gretas, ypač antį apie tai, kad visi žydai esą komunistai. Realiame gyvenime tai nebuvo paremta žydų kiekiu tarp komunistinių vadų (lietuvių tarp jų buvo kur kas daugiau) ar ištremtųjų (žydai, daugelis kurių turėjo nedideles parduotuves, buvo deportuoti į Sibirą kur kas didesniu santykius – ne absoliučiais skaičiais, o būtent santykiu – nei lietuviai.

Taigi iš kur visa tai? Juk didžioji dauguma žydų nekentė komunizmo (kuris ribojo jų religinę, kultūrinę, komercinę ir kitas laisves). Lietuviškasis Holokaustas prasidėjo per pirmasias Hitlerio atakos prieš Sovietų Sąjungą valandas, 1941 m. birželio 22 d. Barbariškos atakos prieš nekaltus žydų civilius, kurie neturėjo nieko bendra su komunizmu (daugelis jų buvo jaunos moterys ir seni rabinai), buvo vykdomos Lietuvos „nacionalistų“, „patriotų“, „sukilėlių“, LAF pajėgų, baltaraiščių, kurie šį Holokaustą vykdė dešimtyse vietų iki tol, kol atvyko vokiečiai ir okupavo šalį. Lieutvoje vokiečiai greitai pakeitė pavienius žiaurumus organizuota visos žydų populiacijos žudymo mašina. Kaip ir Latvijoje, prie žudikų prisijungė tūkstančiai entuziastingų savanorių.

Dabar, net paėmus kontroversiškąjį lietuvių žydšaudžių maksimumą, kurį pateikia Lietuvos žydų asociacija Izraelyje (23 000), tai vis dėlto yra mažiau nei vienas procentas lietuvių. Todėl niekada, o niekada Lietuvos žmonės neturi būti kaltinami, ir niekada neturime pamiršti didžiulės drąsos tų šimtų ir tūkstančių lietuvių, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis, kad išgelbėtų kaimynus tokioje aplinkoje, kuri buvo rizikingiausia visoje Europoje.

Taigi, dangau apsaugok, tai nėra joks kaltinimas lietuviams. Kalbant apie nūdieną, reikia paklausti: kada Baltijos šalių visuomenės elitas (valdžia, akademinė visuomenė, žiniasklaida ir kt.) pradės kalbėti apie šį liūdną istorijos epizodą sąžiningai? Juk taip jau padaryta Vokietijoje, Austrijoje ir daug kur kitur. Ar galime sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus? Sovietų laikai buvo baisūs, tačiau tai – atskira tema; raudona spalva nėra tolygi rudai. Lietuvos Holokaustas buvo neįtikėtinai baisus (išžudyti 95 proc. Lietuvos žydų – tai didžiausias procentas Europoje). Sveikinu puikų Lietuvos filosofą Leonidą Donskį, kurio 2009 m. esė apie genocidą jau tapo klasika ir smarkiai prisidėjo prie dabartinių Lietuvos intelektualų diskusijos peraugimo į tarptautinį diskursą.

Biblijoje sakoma, kad žydai – išrinktoji tauta. Galbūt todėl žydų taip nekenčiama? Iš pavydo?

Senajame Testamente rašoma, jog senovės hebrajai – Dievo išrinktoji tauta, tačiau nėra ypatingai talentingų ar kvailų žmonių, taip pat kaip nėra dorybingų ir blogų rasių. Žinoma, istorinės aplinkybės padeda žmonėms susikoncentruoti ties tam tikrais dalykais. Būdami nedidele ir silpna, smarkiai išblaškyta mažuma jau kelis tūkstančius metus, žydų tauta susikoncentravo ties intelektualiniais, religiniais, kultūriniais siekiais. Žydai mano, jog mokymasis, išsilavinimas yra svarbiausias visuomenės pasiekimas.

Ar egzistuoja dialogo centrai, kuriuose žydų ir lietuvių tautybių žmonės galėtų artimiau pasikalbėti?

Taip, buvo keli tokie centrai Vilniuje, tačiau vyriausybė įsikišo ir juos panaikino. 2009 metais kartu su profesoriumi Mikhailu Iossel‘iu iš Concordia universiteto Montrealyje, Kanadoje, Vilniuje pradėjau naujo Litvakų studijų instituto veiklą. Kartu su Lietuvos žydų bendruomene rengiame seminarus, kuriuose apsilanko ir lietuviai, ir žydai, jie diskutuoja, draugauja.

Ar Vilnius ir Lietuva sugebės įveikti dabartinę žemyn besisukančią spiralę, priklauso nuo žmonių, esančių valdžioje.

Mindaugas Peleckis

Dovid Katz

Fotografija: Ida Olniansky