Kamerinis ansamblis „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas.

2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. habil. dr. pianistas, vargonininkas ir muzikologas Leonidas Melnikas. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas ir violančelininkas Valentinas Kaplūnas. Ketvirtojo susitikimo tema buvo „Istorija ir mes“. Renginyje viešėjo iš Maskvos atvykusi L. Melniko žmona Maja ir sūnūs Maksas bei Miša. Susitikimas buvo skirtas naujai L. Melniko knygai  „Lietuvos muzikinio paveldo pėsdakais“.  Renginio moderatorė žurnalistė Olga Ugriumova itin daug dėmesio skyrė knygos atsiradimo aplinkybėms, įdomiems istoriniams faktams, paties autoriaus santykiui su žymiais žydų tautybės muzikais ir kūrėjais.
Susitikimo metu L. Melnikas pasakojo, kad medžiagą šiai knygai rinko keliolika metų, tyrinėdamas žydų muzikinį paveldą, jis rėmėsi nepublikuotais archyviniais šaltiniais, medžiaga iš senųjų periodinių leidinių, jau spausdintais veikalais ar straipsniais, prisiminimais, visa tai sudėdamas į vientisą sklandų pasakojimą.

L. Melnikas savo studijoje akcentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, kai Lietuvos žydų kultūra itin klestėjo, nors taip pat skiria nemažai dėmesio muzikavimo tradicijų ištakoms ir žymių litvakų muzikų kūrybinio kelio tąsai jau už Lietuvos ribų. Knygoje pasakojama apie iš Lietuvos kilusius pasaulinio garso muzikus – pianistą Leopoldą Godowsky ir smuikininką Jaschą Heifetzą, brolius Mishą ir Alexanderį Schneiderius – garsaus Budapešto kvarteto artistus, pianistą Vlado Perlemúterį – vieną ryškiausių prancūzų fortepijono mokyklos atstovų, kompozitorių ir pedagogą Maksimilianą Šteinbergą bei kitus svarbius žydų tautos muzikus.
„Šia studija kaip tik ir mėginama bent iš dalies užkamšyti esamas spragas, priminti tai, kas pamiršta, atkurti įvykių eigą, nustatyti jų ryšius. Studijoje akcentuotas XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės laikotarpis, nes kaip tik tuomet Lietuvos žydų kultūra išgyveno klestėjimą ir pakilimą, itin paženklintą litvakų dvasia.“
Muzikologas L. Melnikas susitikimo metu pakerėjo publiką gebėjimu įdomiai pasakoti, įterpti juokingas ar subtilias detales, dalytis netikėtais istoriniais ir muzikiniais faktais.
Ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ buvo vakaras, kupinas nuostabios muzikos skambesio, įdomių pasakojimų, intelektualaus bendravimo, šiltų prisiminimų nuotrupų ir žodžiais nenusakomo jaukumo jausmo, kuris tarp susirinkusiųjų pleveno ištartais žodžiais ir skambančiais  muzikos garsais.

Fira Bramson ir dr. Mindaugas Kvietkauskas uždega pirmąją Chanukos žvakę

2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko trečiasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo knygos „Prie judaikos lobio“ autorė Fira Bramson-Alpernienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, knygos vertėjas dr. Mindaugas Kvietkauskas. Renginys vyko pirmąją Chanukos dieną, todėl ciklo „Likimai“ sumanytoja ir vedėja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė pakvietė Firą Bramson ir dr. Mindaugą Kvietkauską uždegti pirmąją Chanukos žvakę. Vėliau susitikimo dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti autorės pasakojimo apie jos gyvenimo įvykius, knygos atsiradimo aplinkybes ir jos svarbą judėjiškai kultūrai.
Knygą „Prie judaikos lobio“ sudaro autorės pasakojimas apie jos šeimos likimą, straipsniai ir pranešimai, skaityti konferencijose, kongresuose, simpoziumuose įvairiose šalyse, mokslininkų atsiliepimai apie E. Bramson-Alpernienės veiklą ir darbus, jos darbų – publikacijų, pranešimų, surengtų parodų – bibliografija ir bibliografija apie pačią knygos autorę.

Prof. Icchok Niborski iš Paryžiaus jidiš centro Medemo bibliotekos teigia: „Firos Bramson asmenybė simbolizuoja nuostabų laikotarpį, pasaulietiškosios jidiš kultūros suklestėjimą Lietuvoje. Fira vis dar įkūnija šiandien seniai pamirštą Lietuvos žydų inteligentijos dvasią, kuria alsavo jos tėvai ir kiti šios žymios Kauno šeimos nariai.“

„Prie judaikos lobio“ – dvikalbė knyga, kurią galima rasti net devyniolikoje Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio, Didžiosios Britanijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio šalių bibliotekose, prabylanti į skaitytoją lietuvių ir jidiš kalbomis. Tekstai pateikti greta vienas kito vienoje atlankoje. Šitas dviejų kalbų, lyg dviejų upių, tekėjimas greta tarsi simbolizuoja žydų ir lietuvių tautų kelių šimtmečių gyvenimą šalia.

Firos Bramson vaikystė prabėgo tarpukario Kaune, Ožeškienės gatvėje, karo išvakarėse ji baigė
Šolom Aleichemo žydų gimnaziją ir kitą rytą išėjo iš Kauno su draugais link Utenos, Zarasų į Rusiją. Išėjo tėvo raginama, nes jis suprato, kad pasitraukus į Rusiją yra galimybė išgyventi. Prasidėjo baisioji karo odisėja, vėliau Fira grįžo į Vilnių, dirbo Miškų ministerijoje. 1989-ieji kita linkme pasuko Lietuvos ir pačios E. Bramson-Alpernienės gyvenimą, – ji buvo pakviesta į Knygų rūmus tvarkyti Antano Ulpio, buvusio Knygų rūmų direktoriaus, per sovietmetį išsaugotą ir suslapstytą judaikos fondą. Niekada nedirbus bibliografe, tokiam darbui ryžtis nebuvo lengva. Kaip pasakojo pati Fira, ji ilgą laiką abejojo, ar verta užsiimti nauja veikla. Tačiau pamačiusi Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje milžiniškoje saugykloje kalnus suverstų žydiškų knygų ir rankraščių, atrodžiusių kaip daugybė beglobių našlaitėlių, autorė suprato negalinti į visa tai žiūrėti abejingai ir kitą rytą Knygų rūmų direktoriui Algimantui Lukošiūnui atnešė prašymą priimti ją į darbą. „Taip buvusiuose Knygų rūmuose prasidėjo beveik dvidešimt įdomiausių mano gyvenimo metų“, – sako knygos „Prie judaikos lobio“ autorė. Jos darbas buvo sutvarkyti kalnus suverstų žydiškų knygų, kurių daugelis buvo be viršelių, išplėšytais lapais, todėl kiekvienos knygos identifikavimas būdavo savotiškas iššūkis.

Susitikimo “Visas gyvenimas – prie judaikos lobio” dalyviai

Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis, leidybos skyriaus vedėja Jūratė Bičkauskienė, pavaduotoja Loreta Pakalniškienė, Onutė Taluntytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Alma Lapinskienė, Antano Ulpio našlė Morta Ulpienė su sūnumi.

Knyga „Prie judaikos lobio“ – tai savotiškas žydų kultūros žinynas, atskleidžiąs Vilniaus žydų gilias kultūrinio gyvenimo šaknis, tradicijas, mastą, aibę įdomiausių akimirkų.

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos žydų bendruomenės J. Heifeco salėje vyko antrasis renginys iš Mašos Grodnikienės organizuojamo renginių ciklo „Likimai“. Šiame susitikime žymus Rusijos režisierius Eugenijus Cimbalas pristatė filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“. Renginį moderato žurnalistė Nina Mackevič, jame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Antrojo pasaulinio karo metų žydų gelbėtojų artimieji, Lietuvos inteligentai (mokslininkai – istorikai ir kiti akademinės visuomenės atstovai, kinematografai, literatai, medikai). Renginyje režisierius pristatė paskutinį savo darbą – dokumentinį filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“, sukurtą pagal Tamaros Lazersonaitės– Rostovskajos  patirtus išgyvenimus Kauno gete. 
Kaip teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir kiti renginio dalyviai, šis filmas žiūrovui padarė labai stiprų įspūdį kaip istorinis dokumentas ir kaip meninis kūrinys.
Lietuvos žydų bendruomenė mano, kad režisieriaus E. Cimbalo filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“ turėtų pamatyti visi Lietuvos gyventojai, ypač mokiniai, kuriems ši juosta būtų svarbus edukacinis dokumentas apie Lietuvoje įvykusią Holokausto tragediją.

Dizainas Marijos Jure

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

2011 m. spalio 27 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko pirmasis naujo susitikimų projekto, pavadinimu „Likimai“, renginys. Tokie susitikimai bus kiekvieną mėnesį, jų metu dalyviai turės galimybių artimiau susipažinti su žinomais ir įdomiais žmonėmis.
Pirmojo renginio tema buvo „Amžininkų susitikimai“, kuriame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis.
Renginio dalyviai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Tarp šių dviejų iškilių žmonių esama daug bendro. Jie abu gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jų daugiau niekas nesieja, bet pažvelgus giliau surasime daug bendrybių. Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, prieš karą būdamas Šiaulių miesto burmistru, gelbėjo žydus nuo Holokausto. Tuo pat metu, tik Rusijos gilumoje, likusiems be tėvų globos vaikams Simono Alperavičiaus tėvas Chaimas Alperavičius įsteigė vaikų namus ir jiems vadovavo.

Pradėdama renginį projekto „Likimai“ iniciatorė ir organizatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė sakė: „Viename interviu maestro Saulius Sondeckis teigė: „Dabar esu laisvas ir galiu daryti tik tai, kas man malonu ir bendrauti su tais, su kuriais jaučiuosi gerai.“ Iš to darau išvadą, kad mes patenkame į maestro draugų ratą. Kaip sakoma, Mona Liza šypsosi tik tiems, kuriems nori.“
Renginį moderavo žurnalistė Olga Ugriumova ir profesorius Leonidas Melnikas.
Susitikimas prasidėjo trumpu Junonos Berezkicki sukurtu filmuku apie dr. Simoną Alperavičių ir maestro Saulių Sondeckį. Vėliau abu pašnekovai pasakojo apie savo pasirinktą profesinį kelią, svarbiausius pasiekimus, sukurtus ir įgyvendintus projektus, sutiktus įdomius žmones. Pirmininkas kalbėjo apie Lietuvos žydų bendruomenės įkūrimą, darbą joje, apie suorganizuotą grandiozinį renginį, skirtą Vilniaus Gaonui, patirtas malonias ir sunkias akimirkas.
Maestro Saulius Sondeckis pasakojo apie savo, kaip dirigento kelią, per ilgus dešimtmečius įsteigtus ir išugdytus orkestrus, įdomiausius projektus, tokius kaip „Nakties serenada“.
Visas susitikimas buvo persmelktas malonaus bendrumo jausmo, kai renginio dalyviai, moderatoriai, organizatoriai ir visi susirinkusieji jautėsi lyg