Edita Radzevičiūtė, www.DELFI.lt
Artėjant Vasario 16-ajai, vis daugiau grupuočių pateikia prašymus rengti eitynes miesto centre. Šį kartą net trys prieštaringai vertinamos organizacijos nori žygiuoti Laisvės alėja. Į tai atkreipė ir žydų bendruomenė, kuri ragina miesto vadovą nepritarti tokiems išsišokimams.
Šiais metais Kauno savivaldybė sulaukė trijų grupuočių prašymų leisti organizuoti eitynes. Nacionalistai savo puslapyje internete skelbia, kad eitynės įvyks sekmadienį, vasario 15 d.,13 val. Kaip skelbė portalas DELFI, prie šių eitynių nori jungtis tokios organizacijos kaip socialistinis liaudies „Frontas“ ir judėjimas „Vytis“. Tačiau savivaldybė leidimų eiti Laisvės alėja neišdavė, tačiau dar neaišku, ar organizatoriai nežygiuos kitu maršrutu.

Skaitykite delfi.lt

Anot PAR litvako, lietuviškų produktų importas – labiau malonumas, o ne verslas

Marius Jokūbaitis („Lietuvos rytas“)

Lietuvos žydų palikuonis, valdantis tūkstančio restoranų tinklą, į Pietų Afrikos Respubliką jau pradėjo gabenti lietuvišką degtinę. Tolesniuose šio verslininko planuose – ir lietuviškas alus. Kai 2013 metais JAV prezidentas Barackas Obama ruošėsi su vizitu į Pietų Afrikos Respubliką (PAR), viename interviu pajuokavo matantis Amerikoje afrikiečių kultūros laimėjimus – netoli Baltųjų rūmų jis regėjęs „Nando’s“.

Skaitykite lrytas.lt

Mintys po nominacijos tapti metų Tolerancijos žmogumi

Tikra likimo ironija, kad dar prieš kelis mėnesius kvočiau metų Tolerancijos žmonėmis pripažintas asmenybes apie tai, ką gi joms reiškia būti tolerantiškoms. Šiandien apie tai turiu kalbėti pats.

Pripažinsiu, kad tolerancija man buvo ir yra vienas iš tų ne visiškai aiškių terminų – viena vertus, tiek dažnai skambantis mūsų lūpose, kita vertus, dažnai įgyjantis tiek skirtingų prasmių, kad, kai išgirsti jį, iš karto norisi pasitikslinti, o ką gi konkrečiai kalbantysis turi mintyje. Vieni po tolerancija paslepia savo abejingumą esančiajam šalia, kitiems tai yra aktyvios kovos prieš atskirtį, diskriminaciją, nepakantą vėliava, dar kitiems – būdas sukandus dantis iškęsti kitą, nors ir kaip niežtėtų kibti į atlapus, išauklėti, atvesti į doros, tikrųjų vertybių, tiesos pažinimo kelią. Netrūksta ir tokių, kuriems tolerancija yra tarsi keiksmažodis, į kurį atsakoma tiradomis apie Briuselio tironiją, įvairiausio plauko liberastus ir tolerastus, kurie tik ir siekia viską dekonstruoti, išplauti, suniveliuoti.

Skaitykite bernardinai.lt

Lietuvos ir visos Rytų Europos politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime nuo pokario laikų yra tarytum neliečiamų temų. Viena iš jų – holokaustas ir su juo susijusi nacionalinė kaltė. Turbūt dar ne vieną šimtmetį lietuviai bus nuolat ir iš naujo šokiruoti to, ką praeityje yra darę jų tėvynainiai, prisidėję prie masinių žydų deportacijų ir susidorojimo. Visuomenės reakcija į istorines kaltes gali būti įvairi: nuo oficialiojo politinio diskurso (valstybinio lygio atsiprašymo), meninių šios temos interpretacijų iki šios temos ignoravimo.

Nekelia abejonių tai, jog pačiai žydų nacijai Antrojo pasaulinio karo poveikis yra tylos zona. Juk ką daro žmogus, kuris pats ar jo artimieji yra patyrę genocidą?! Įvykiai buvo tokie stiprūs ir sunkūs, kad daugeliui apie tai tiesiog yra sunku kalbėti. Trauminės patirtys niekada nebūna susijusios su kalbos pertekliumi – sakyti reikia tik tai, dėl ko esi tikras, tai, kas nesukelia jokių emocijų ir yra susiję tik su daiktiškąja konkrečia tikrove.

Kita vertus, būtina suprasti, jog neturime teisės smerkti tų žydų, kurie apie savo tautos patirtą genocidą kalba garsiai ir daug. Kas gali ir jaučiasi turįs teisę nutildyti tiek kančios išgyvenusius žmones?! Iš tiesų kaip netoli nuo kaltinimų “holokausto industrija” iki pačių lietuvių paniekos savo tautiečiams tremtiniams, kurie kartais kai kam atrodo irgi per daug kalbantys ir pernelyg emocingi.

Skaitykite vilniausdiena.lt

Vakaruose vis atsinaujinant neonacizmo apraiškoms, Maskvoje įsikūrusi organizacija „Pasaulis be nacizmo“ skelbiasi, kad jos pagrindinis tikslas – politinė Rytų Europos denacifikacija.
Organizacija taip pat siekia skatinti antifašistinės ideologijos sklaidą naujose nepriklausomose valstybėse (kalbama apie Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusias valstybes – DELFI) ir, kas skamba dar kontroversiškiau, susilpninti Vakarų politines jėgas, tvirtinančias, kad sovietų ir nacių režimų nusikaltimai turėtų būti vertinami vienodai.

Iš pažiūros „Pasaulis be nacizmo“ turi visus su fanatizmu ir antisemitizmu kovojančiai tarptautinei nevyriausybinei organizacijai reikalingus atributus: konferencijas Europos sostinėse, tūkstančio puslapių ataskaitas su galybe duomenų, susirūpinusias lyderių kalbas, raginančias būti budriems. Tačiau po šiuo, regis, nepavojingu fasadu slepiasi visai ne altruistiniai tikslai: Kremliaus propagandos planas, kuriuo siekiama pasinaudoti iš tiesų norinčiais kovoti su ekstremizmu ir tautine neapykanta – ypač Amerikos žydais ir jų sąjungininkais. Kaip „Pasaulis be nacizmo“ siekia šių tikslų, analizuoja „The Daily Beast“.

Skaitykite delfi.lt

Pirmasis Vilniuje reziduojantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas siūlo Lietuvai aktyviau kviestis turistus iš jo šalies ir glaudžiau bendradarbiauti gynybos bei aukštųjų technologijų srityse.

„Nors už lango pilka, jūsų šalis yra nuostabi. Bet jaučiu, kad vidutinis izraelietis dar neatrado Lietuvos. Ir jūsų pusė turi imtis reikiamų žingsnių, reklamos, kad pritrauktų izraeliečius. Lietuva – tai ne tik Paneriai ar Vilniaus getas. Turite daug ko pasiūlyti. Izraeliečiai yra žinomi nuotykių ieškotojai, jie mėgsta atrasti naujas vietas“, – interviu BNS sakė ambasadorius.

Statistikos departamento duomenimis, turistų srautas iš Izraelio nuosekliai auga. Per tris praėjusių metų ketvirčius Lietuvos apgyvendinimo įstaigose buvo apsistoję beveik 12 tūkst. turistų iš Izraelio, dvigubai daugiau nei per tą patį laikotarpį 2013 metais.

Skaitykite 15min.lt 

Laida 2015-01-29

Taip pat žiūrėkite laidą Menora Apdovanojimai Lietuvos žydams

Sausio 27-ąją tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.Italų kultūros institutas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė į Lozanos universiteto dėstytojo Niccolò Scaffai konferenciją „Primo Levi ir atminimas“.
Žydų kilmės italų chemikas, antifašistas Primo Levi buvo įkalintas Aušvice 1943 m., bet jam pa-vyko išvengti mirties. Romane „Jei tai žmogus“ jis pasakoja apie savo siaubingą patirtį koncentraci-jos stovykloje. Niccolò Scaffai, versdamas šio romano lapus, kalbėjo apie sudėtingą lagerius išgy-venusių žmonių santykį su savo prisiminimais.
Pradėdama susitikimą LŽB pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė, padėkojo Italijos ambasadai ir Italijos kultūros institutui už bendradarbiavimą ir galimybę sužinoti daugiau apie garsaus žydų kilmės italų rašytojo Primo Levi gyvenimą ir darbus. Pasak Italijos ambasadoriaus Lietuvoje Taliani Stefano De Marco, turėtume sekti Primo Levi pavyzdžiu. „ Mes turime būti budrūs ir kovoti su ekstremizmu, rasizmo ir ksenofobijos ideologija, nes ji egzistuoja mūsų šalių parlamentų, Europos Parlamento ir mūsų visuomenėje, deja“.