Rugsėjo 24 d. vakare Vilniaus senamiestyje parodyta muzikinė poetinė instaliacija “Subačiaus gatvė. Getas” ( V.Jasukaitytės poezijos pagrindu) užbaigė savaitę trukusį žuvusiųjų pagerbimo renginių ciklą, skirtą žydų genocido aukų atminimui.

   Vilniuje daug vietų, menančių  žydų Holokausto tragediją:  getas senamiestyje, Paneriai, geležinkelio stotis. Ne mažiau reikšminga yra ir Subačiaus gatvė. Dviejuose  geltonuose šešiaaukščiuose namuose šalia viaduko, Subačiaus g. 47 ir 49 II-ojo pasaulinio karo metais naciai įkūrė  Armijos variklinių transporto priemonių parką 562 rytai (HKP), kuriam vadovavo majoras   Karlas Plagė (Karl Plagge). Prieš Vilniaus geto likvidavimą  jis čia pergabeno apie 2000 žydų – parko „darbininkų“. Tai buvo paskutinė, nors ir labai menka viltis išsigelbėti.

„Esu Lietuvos žydas, gimiau Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune (1929 m. birželio 18 d. – G. J. past.). Vilnius tada buvo, kaip mus mokė mokykloje, užgrobtas lenkų. Gimiau Žydų ligoninėje (tuo metu daug buvo žydiškų dalykų – nuo visame pasaulyje žinomų ješivų iki labdaros valgyklų, nuo Žydų banko iki Žydų ligonių kasos). Laimė, buvo ir meistriškų žydų gydytojų (dauguma jų po dvylikos metų suvaryti į getą ir sunaikinti). Jų padedamas, tegu ne visai įprastu būdu – atlikus Cezario pjūvį, aš ir atsiradau pasaulyje. Mano drąsiai ir pasiaukojančiai mamai, tebūnie jai dangaus karalystė, po pirmojo tokio gimdymo, tapusio lemtingu mano vyresniajam broliui, buvo griežčiausiai uždrausta gimdyti.

Bet meilė savo vyrui – pradedančiam miestelio siuvėjui – nugalėjo gydytojų draudimus. Ne veltui mano senelė Rocha ilgai ilgai, švelniai ir su nepikta pašaipėle vadino mane, savo pirmąjį vaikaitį, uždraustu vaisiumi. Kadangi gimdyvę ir naujagimį išlaikė ligoninėje devynias dienas, aš turiu retą, beveik kaip Gogolio aprašytą galimybę švęsti gimtadienį du kartus per metus ir du kartus ta proga gauti sveikinimus nuo artimųjų ir draugų – tą dieną, kai iš tiesų gimiau, ir tą, kai mane parvežė į gimtuosius namus – į Jonavos miestelį, kur patyręs mojelis man atliko žinomą gerą darbą, o rabinas pagaliau įrašė į visų pasaulyje gyvenančių padarų knygą, davęs man ilgam gyvenimui du vardus – Giršas Janklas (sovietinė versija – Grigorijus Jakovas).“

Po dienos trukmės konferencijos Lietuvos Seime sekmadienį, rugsėjo 20d. pažymint 90-ąsias  YIVO įkūrimo Vilniuje metines. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė visus organizatorius ir dalyvius į, ta proga LŽB buveinėje Vilniuje surengtą, padėkos vakarienę.LŽB pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė pasveikino svečius jidiš ir lietuvių kalbomis po to pakvietė YIVO ir LŽB darbuotojus prie dovanų – specialiai YIVO metams išleisto 5776m. žydų kalendoriaus.

Svečiai buvo vaišinami karštais patiekalais, raudonu ir baltu vynu, degtine.Lietuvos žydų ansamblis Fayerlakh pasveikino visus su savo smagiu žydišku repertuaru, publika šoko didelėje salėje ratu. Kai kurios poros šiek tiek vėliau šoko scenoje. Be YIVO ir LŽB darbuotojų, Izraelio ambasadoriaus Lietuvai Amiro Maimono visus sveikino su YIVO gimtadieniu ir Seimo narys Emanuelis Zingeris.

Lietuvos žydų genocido dienai skirtų renginių programoje Mareko Tomaszo Pawłowskio 2015 m.  dokumentinio filmo „Dotknięcie Anioła“ („Angelo prisilietimas“) pristatymas ir peržiūra – dar kartą grąžina į Holokausto laikus. Keliasdešimt minučių – neįprastai jautraus, įtaigaus ir šiek tiek kitaip papasakoto vieno žmogaus individualus Holokausto išgyvenimas, tačiau po filmo žiūrovui šis išgyvenimas tampa labai asmenišku.

Lenkijos žydas Henrykas Schoenker, lankydamasis Lenkijos vietose, kuriose dar gyva karo šmėkla, stulbinančiai detaliai pasakoja apie savo šeimą, slapstymąsi, pastangas išvengti sunaikinimo. Stebuklas, bet ir nežmoniškoje aplinkoje atsiranda angelų – žmonių, kurie gelbsti. Henryko istorija tarsi atgyja. Jis pasakoja, užgaudamas pačias jautriausias stygas kaip verkiantis smuikas. Emocionaliame liudijime panaudota archyvinė medžiaga bei neįprasti kinematografijos būdai.

“Mus slegia begalinė širdgėla, kai tampame liudininkais gėdingų scenų, kai banditėliai viduryje gatvės muša ir spardo moteris ir senyvo amžiaus žmones… Aš stoviu prie lango draskomas begalinio įniršio. Akyse susitvenkia ašaros: visas mūsų  bejėgiškumas, visas mūsų vienišumas gimsta gatvėje.  Nėra nė vieno, kuris stotų mūsų pusėn. O mes patys esame tokie bejėgiai, tokie bejėgiai… Gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus.” Tai ištrauka iš berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraščio, aprašančio karo pradžią Vilniuje, dar iki to laiko, kai žydai buvo izoliuoti getuose, o tūkstančiai jau buvo sunaikinti.

Tačiau ne visi buvo abejingi žydus ištikusiai tragedijai.

Man didelė garbė būti čia, kartu tarti vardus tų, kuriuos pelnytai galima vadinti Lietuvos tautos šviesuliais ir didvyriais. Žydai niekada nepamirš savo gelbėtojų, savo geradarių.

Šie ypatingi žmonės net tik išgelbėjo savo draugų, kaimynų, ar visai nepažįstamų žmonių, kurie nepadarė nieko… tik buvo žydais, gyvybes.  

Gerbiamieji minėjimo dalyviai,

minimų tragiškų įvykių liudininkai,

nukentėjusiųjų artimieji,

virš mūsų galvų šiandien oriai ošia pušys. Kaip ir kiekvieną rudenį liudijančios mūsų gyvąją atmintį. Atmintį, kurį neslopsta. Atmintį, kuri amžinai liks skausmingu randu ne tik žydų, bet ir lietuvių tautos istorijoje. Nes Lietuvos žydų istorija ir Lietuvos žydų atmintis yra dalis Lietuvos istorijos. Žydų kartų kartos, kaip tos pušys, buvo tvirtai šaknimis įaugusios į Lietuvos žemę. O sostinę Vilnių jie pagarbiai vadino savąja Šiaurės Jeruzale.

Minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną pagerbti ir žydų šeimas nuo karo pražūties gelbėję lietuviai.

Per Prezidentūroje surengtą iškilmingą ceremoniją prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi asmenis, kurie nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus.

Šiemet skirti 47 apdovanojimai, tiesa, tik šeši iš jų įteikti dar gyviems šiurpių įvykių liudininkams.   „Kasmet susitinkame pagerbti ir padėkoti tiems žmonėms, jų šeimoms ir jų palikuonims už tai, ką sugebėjo ir išdrįso padaryti ir gelbėjo žmonių gyvybes. Pagerbiame savo piliečius, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų kitą“, – kalbėjo prezidentė ir pridūrė, kad nepaisant karo baisumų nepraradę žmogiško taurumo lietuviai darė tai, kad atrodė yra neįmanoma. „Tegul tai būna ryžto ir meilės artimui pavyzdžiu, nes to reikia mums visiems“, – kalbėjo Dalia Grybauskaitė.