2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt;info@versus.lt).
Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.
Buvau parašęs recenziją apie Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, kurią iš užmaršties ištraukė ir pirmąkart drįso parodyti scenoje režisierius Henrikas Vancevičius (1959). Norėjau būtent partijos CK laikraštyje Tiesa paremti Binkio europinio lygio pjesę, naują žodį mūsų dramaturgijoje. Pjesę, ilgai gulėjusią stalčiuose, kėlusią nemažai abejonių valdžios vyrams.
Kai redakcijoje perskaičiau spaudai parengtą tekstą, man pasidarė bloga. Pagrindiniai recenzijos akcentai buvo pakeisti svarstymais apie pjesės ir spektaklio pacifistinį ribotumą. Apie Binkio nesugebėjimą atskirti teisingus karus nuo neteisingų. Visa tai buvo atmiešta įprastine sovietine frazeologija. Įsiutęs pasakiau, kad atsiimu straipsnį, nes dabartinis tekstas visą recenziją pastato nuo kojų ant galvos.
Man paaiškino, kad straipsnį taisė pats vyriausiasis redaktorius. Genrikas Zimanas panoro su manimi susitikti. Po ilgo, sunkaus pokalbio redaktorius pagaliau sutiko, kad jau surinktame tekste atkurčiau pagrindinius savo straipsnio teiginius ir akcentus. Pažadėjo, kad straipsnis bus išspausdintas su mano pataisomis. Tačiau kitą rytą laikraštyje išvydau tokį tekstą, kokį sukurpė redaktorius. Tai buvo viena šlykščiausių dienų mano, kaip kritiko, gyvenime.
Iš ryto paskambino Sofija Binkienė, rašytojo našlė. Daug metų buvome artimai pažįstami. Draugiškai bendravome, dirbdami Radijo komitete: Binkienė – Vaikų, o aš – Literatūros ir dramos redakcijoje. Ji jautėsi priblokšta, kad aš galėjęs šitaip pasielgti. Sofija gilus, reto padorumo žmogus, patikėjo sujaudintu mano aiškinimu. Mūsų santykių nesudrumstė nė menkiausias šešėlis.