

Raimondo Savicko parodos atidarymas!



Gegužės 30 dieną Kupiškyje Povilo Matulionio progimnazijoje įvyko tarptautinė konferencija ,,Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“, kurią organizavo Kupiškio etnografijos muziejus drauge su progimnazija. Konferencijoje dalyvavo: Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje J.E. Amir Maimon, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmanas, Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, Kupiškio rajono vicemeras Aurimas Martinka, Kupiškio Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos direktorius Rimvydas Latvys.
Seimo narys Aleksandras Zeltinis savo sveikinamajame žodyje pranešė, kad jo iniciatyva bus restauruojama buvusi sinagoga (dabart. Kupiškio biblioteka), kur 2001 m. buvo atidengta bronzinė memorialinė lenta su žuvusiųjų Holokausto metais Kupiškio žydų vardais. Seimo narys S. Jovaiša išreiškė viltį, kad ateityje pats svarbiausias tikslas turėtų būti geri santykiai tarp žydų ir Lietuvos valstybės gyventojų.

Gegužės 26 dieną Panevėžio žydų bendruomenė priėmė gausų būrį svečių iš Izraelio: studentus ir dėstytojus iš Jeruzalės pedagoginio koledžo, kuriam vadovauja profesorė Michal Benfiatov. Susitikime dalyvavo tuo metu bendruomenėje viešėjusi viena iš Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos narių Leonora Kasiulytė, kuri svečiams pristatė savo knygą ,,Teisuolė Marija Rusteikaitė gimnazistų piešiniuose“.

2016-06-02, 18.00 val., Tolerancijos centras (Naugarduko g.10/2, Vilnius)
Dr. Marijos Krupoves-Berg daug metų skiria Lietuvos tautų muzikai. Kiekvienas jos koncertas primena, kad kultūriniai skirtumai puošia mūsų pasaulį, o dainos padeda susikalbėti tiek su savais, tiek su svetimais. Apie tai pati Marija Krupoves-Berg pasakos pauzių tarp dainų metu.
Dainų atlikimą praturtins klasikos ir džiazo aranžuočių meistras smuikininkas Vytautas Mikeliūnas.
Paskaita vyks anglų kalba. Renginį organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras.

Akušerė iš Lenkijos Stanisława Leszczyńska dvejus savo gyvenimus metus iki 1945-ųjų sausio 26 d. praleido Aušvico koncentracijos stovykloje. Tik 1965-aisiais ji ryžosi aprašyti savo patirtį.
Dvejus iš trisdešimt penkerių metų akušerės praktikos praleidau dirbdama kalinių akušere moterų koncentracijos stovykloje Aušvice. Tarp į stovyklą vežamų kalinių buvo ir daugybė nėščių moterų.
Man buvo pavestos akušerės pareigos trijuose barakuose, kurie buvo panašūs tiek struktūra, tiek išvaizda. Tik vienas iš jų turėjo plytų grindis, kituose dviejuose tokių nebuvo. Barakai buvo maždaug 120 pėdų ilgio, pastatyti iš medinių lentų, kuriose žiurkės išgrauždavo didžiules skyles.
Barakuose prie sienų iš abiejų pusių stovėjo triaukščių lovų eilės. Kiekvienoje lovoje ant purvino, plono, iš šieno pagaminto čiužinio, užteršto sudžiūvusiu krauju ir biologinėmis atliekomis, gulėjo po tris arba keturias sergančias moteris. Erdvės buvo tiesiog pergrūstos. Moterys savo kojas turėjo iškišti už lovos arba susisukti į kamuoliuką, kad galėtų išsitekti tokioje ankštoje erdvėje.
SERGEJUS KANOVIČIUS
Pirmiausia litvakai neteko gyvybių. Beveik visų.
Tada įvyko pirmosios jų išgrobstyto turto dalybos („garbingas“ generolo Vėtros vaidmuo dalyvaujant šiame procese).
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tas išgrobstymas buvo sovietų įteisintas, apie jį nevalia buvo prabilti net puse lūpų.
Po 1990 metų kovo 11-osios tas išgrobstymas įteisintas dar kartą – ribojant dvigubos pilietybės turėjimą ir įtvirtinant nuostatą, kad „teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos tik Lietuvos Respublikos piliečiams“, – šių eilučių autoriui, parašius prašymą dėl pilietybės grąžinimo, buvo bičiuliškai pasiūlyta pareiškime nurodyti tokią žeminančią aplinkybę: „Paveldimo turto Lietuvos Respublikoje neturiu.“ Ir kaip aš galiu paveldėti tas duobes prie pamiškių, bažnytkaimių ir miestelių? Kaip paveldėti tuos du šimtus kapinių, kur ilsisi tėvai ir protėviai? Kito „turto“, išskyrus šitą, aš neturiu. Nors kiti gal ir turi. Neprigulmybės tėvai darė viską, kad „apsaugotų“ mus nuo visiškai teisėtų Lietuvos žydų ir Vilnijos lenkų palikuonių turtinių pretenzijų – toks nekaltas noras, kad šįsyk viską iš tiesų jau turėtų tik, atleiskite, mūsiškiai.

Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius gegužės 27 dieną susitiko su gausia žurnalistų iš Izraelio delegacija, kuri Lietuvoje lankosi gegužės 25–29 d. Vizito tikslas – pristatyti Lietuvos pasiekimus nuo Nepriklausomybės atgavimo, susipažinti su Holokausto aukų atminimu ir žydų paveldu.
Viceministras pažymėjo, kad Lietuvai Izraelis yra svarbus bendradarbiavimo partneris Artimųjų Rytų regione, abi šalis sieja bendros vertybės. Pasak M. Bekešiaus, draugystė tarp žmonių vis stiprėja, skatindama pažinti vieni kitus – tai prisideda prie verslo ryšių ir turizmo srautų augimo.
Žurnalistai domėjosi sėkmingai besiplėtojančiais Lietuvos ir Izraelio santykiais, verslo ryšių plėtros perspektyvomis, žydų bendruomenės aktualijomis, Lietuvos užsienio politikos darbotvarke, klausinėjo apie Lietuvos požiūrį į Europos Sąjungoje kylančius iššūkius dėl migracijos krizės, referendumo dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES bei poziciją Ukrainos klausimu.
2017 m. sausio 8 d. Lietuva ir Izraelis minės diplomatinių santykių užmezgimo 25-erių metų jubiliejų.

„Jūsų gyvenimas, brangi Fania, mums visiems yra nepalaužiamos vilties ir aistros stebuklas, istorija, kurią mes išdidžiai pasakojame vienas kitam ir mūsų vaikams, kad juos įkvėptume ir paskatintume prisiminti“, – rašoma Izraelio prezidento sveikinimo laiške.
Sveikinimo laiškas F.Brancovskajai buvo įteiktas penktadienį per Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono surengtą ceremoniją, pranešė ambasada.
Vilniaus geto kalinė ir žydų partizanė F.Brancovskaja yra viena iš nedaugelio, išgyvenusių Vilniaus getą. 1941 metų rugsėjį įkurtas getas Vilniaus senamiestyje buvo likviduotas 1943 metų rugsėjo 23-24 dienomis.

Victor David Brenner (Viktoras Deividas Breneris) gimė 1871 m. birželio 12 d. Šiauliuose, juvelyro ir antspaudų gamintojo šeimoje. Paaugęs berniukas padėjo tėvui vykdyti nesudėtingus užsakymus. Tėvo padedamas, 1887 m. įsteigė graverio dirbtuvėlę Šiauliuose ir pradėjo dirbti savarankiškai. 1889 m. Viktoras kartu su tėvais persikėlė gyventi į Kauną, kur pagarsėjo kaip talentingas graviravimo meistras. 1890 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. Mokėsi Cooper Union koledže, dirbo Niujorko metalinių ženklų ir medalionų dirbtuvėje.
Už kompozitoriaus L. van Bethoveno sukurtą medalį gavo finansinę paramą ir išvyko studijuoti į Paryžiaus Juliano akademiją. 1898-1900 metais mokėsi Juliano akademijoje pas įžymųjį Prancūzijos medalininką Luic Oscar Roty (1846-1911). V. D. Brenner su savo darbais 1900 metais dalyvavo Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur jo kūrybą buvo įvertinta aukščiausiu apdovanojimu. Apie V. D. Brenner darbus labai gerai atsiliepė ir garsus prancūzų skulptorius Ogiustas Rodenas (1840-1917), pranašaudamas šiam menininkui puikią kūrybinę karjerą. V. D. Brenner dalyvavo 1901 m. Bufalo mieste Pan Amerikos ir 1904 m. Sent Liuise vykusiose parodose. Labiausiai V. D. Brenner išgarsėjo dėl 1907 m. sukurto prezidento Abraomo Linkolno atvaizdo, panaudoto vadinamajam Linkolno 1 centui, pirmąkart nukaldintam 1909 m. minint šio JAV prezidento gimimo 100-ąsias metines. V. D. Brenner sukurtas JAV prezidento A. Linkolno atvaizdas ant 1 JAV cento nominalo monetų kaldinamas iki šiol. Per savo karjerą V. D. Brenner sukūrė daugiau nei 125 medalius, plaketes, įvairius portretus ir biustus. Victor David Brenner mirė 1924 m. balandžio 5 d. Palaidotas Mount Judah kapinėse Ridgewoode mieste, Niujorko valstijoje.

Ne tiktai šeima, karinė tarnyba, bet ir kulinarija bei alyvuogių aliejus – šios vertybės ryškiai įsigėrusios į Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono (57 m.) gyvenimą. Daugiau kaip prieš metus diplomatinę tarnybą Lietuvoje pradėjęs pulkininkas A.Maimonas intensyvioje darbotvarkėje randa laiko ir savo didžiausiam pomėgiui – ruošti maistą. REKLAMA Šeima liko Izraelyje Ambasadoriaus žmona interjero dizainerė Tal ir trys suaugę vaikai – Izraelio armijoje tarnaujantys sūnūs Ofekas, Naveh ir pernai šeimą sukūrusi bei pirmagimio laukianti duktė Elinor liko gyventi Izraelyje, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“. Daugelis vyrų, kai juos su žmona skiria didelis atstumas, neretai skundžiasi, kad namie jiems trūksta šeimininkės ir gardžių patiekalų. A.Maimonas alkio Lietuvoje tikrai nejaučia. Kai vieną vakarą apsilankėme Izraelio ambasadoriaus rezidencijoje, iš virtuvės sklido gundantys kvapai, skambėjo garuojančių puodų ir keptuvių dangčiai. A.Maimonas kaip vijurkas sukiojosi erdvioje virtuvėje, kur gamino įvairius daržovių bei vištienos patiekalus – kitą dieną pas jį turėjo užsukti svečių.

Tai neginčijamas faktas. Kaip kartais mėgstame pasididžiuoti (per daug negalvodami apie tai, kuo istorija mus įpareigoja), Didžioji kunigaikštystė savo laikams buvo stebėtinai liberali valstybė, priglaudusi ir saugojusi, kaip savo piliečius daugybę genčių ir tautinių grupių. Lietuvos žydų įnašo nereikia ieškoti tolimoje praeityje. Savo bendruomenės vadovų raginami ir visokeriopai remiami, litvakai jaunuoliai stojo petys petin su mūsų seneliais ir proseneliais į kovą už Lietuvos nepriklausomybę 1918-1920 metais. Kaip Amerikos lietuvių dienraštyje “Draugas” primena Donatas Januta, žydų įsteigtas ir aprūpinamas savanorių batalionas buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės ginkluotų būrių. Ne vienas jų už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas medaliais ir ordinais, įskaitant Vyties kryžių.
Skaityti plačiau

Šiandien Panevėžio miesto žydų bendruomenę ir visuomenę pasiekė liūdna žinia, kad Izraelyje po sunkios ir ilgos ligos, mirė garsi Panevėžio miesto buvusi gydytoja Mira Rozova. Pusę savo gyvenimo ji pradirbo vyriausiąja gydytoja Panevėžio infekcinėje ligoninėje. 1954 m. Marija baigė Krasnodaro medicinos institutą. Atidirbusi 3 metus pagal paskyrimą Kaliningrado srityje, persikėlė į Panevėžį 1957 m. Dirbo terapeute dabartinėje respublikinėje ligoninėje, poliklinikoje. Tuomet tai tebuvo nedidelis infekcinės ligoninės skyrius. Tad buvo nutarta atidaryti atskirą infekcinę ligoninę, kuriai vadovauti paskyrė jaunutę, bet energingą M. Rozovą. Infekcinė ligoninė pokario laikais įsikūrė Panevėžio žydų ligoninės patalpose Ramygalos gatvėje, kurią po karo reikėjo remontuoti. Bet apie 20 metų ligoninės darbo prabėgo senose, nerenovuotose patalpose.
Konferencijos darbotvarkė ir reglamentas
Pertrauka (Dokumentinis filmas apie „Makabi vėl Lietuvoje-25” 25 min.
Su nauja LSK „Makabi“ įstatų redakcija galima susipažinti LŽB tinklalapyje www.lzb.lt skiltyje „Makabi“.
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ Taryba

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky
Mieli Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir išeiviai iš Lietuvos, žydai, gyvenantys užsienyje,
Norėčiau suprantamai paaiškinti, kokia šiuo metu susidarė padėtis su Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu ir jo straipsniais, liečiančiais tuos asmenis, kurie siekia atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakę turimos, t.y. PAR, Izraelio, JAV, DB ir t.t.
Taigi, viena vertus, ne karo metas, nors PAR beveik karo metas žydams, o didžioji dauguma žydų užienyje gyvena geriau už mus. Aišku ir Lietuvos Respubikos atkūrimo įstatymas buvo parašytas ne specialiai žydams.Tačiau mums, Lietuvos žydų bendruomenei, rūpi pasaulio žydai ir jų teisėti lūkesčiai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Be abejo, kyla klausimas, kada gi jie ją prarado?
Žydai, iki karo išvykę iš Lietuvos su lietuviškais pasais, ir tie, kuriuos varė iš Lietuvos į konclagerius, ir tie, kuriuos vežė į Sibirą – savo noru Lietuvos pilietybės neatsisakė. Jie ją formaliai prarado atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikais kaip ne lietuvių kilmės asmenys ( paaiškėjo, kad iš Lietuvos kilę žydai, nėra lietuvių kilmės asmenys, jie net nėra Pasaulio lietuvių organizacijų nariai) ir dargi dalis jų “repatrijavo” iš Lietuvos.

Š.m. gegužės 21 d. SEB arenoje Vilniuje įvyko LSK „Makabi“ teniso turnyras, kuriame dalyvavo 7 sportininkai (5 vyrai, 2 moterys). Visi varžybų dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais, o moterys dar ir gėlėmis.
Po varžybų įvyko nugalėtojų apdovanojimas taurėmis ir draugiška vakarienė. Turnyro nugalėtoja tapo jauna, perspektyvi, profesionali tenisininkė Alisa Gavronskytė, antrą , trečią vietas iškovojo Grigorij Khiterer ir Kęstas Faktorovičius.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija drauge su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene surengė žydų paauglių šventės ritualą Barmicva ir Batmicva Vilniaus choralinėje sinagogoje. Ši šventė švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės12 metų. Pagal Torą , nuo tada jie tampa atsakingi už savo veiksmus. Po ritualo visi linksminosi ir šventė LŽB buveinėje. Gimnazijos direktorius Miša Jakobas pasveikino vaikus ir jų tėvus, gimines bei draugus su didele vaikų ir jų šeimos švente. Susirinkusieji vos tilpo salėje. Gimnazijos direktorius linkėjo visiems gyvenimo darbuose kantrybės.
Daugelio pasaulio tautų tradicijose yra šventė, pažyminti perėjimą iš vaikystės į pilnametystę. Kiekviena tauta turi savo brendimo kriterijus, o jie yra susiję su tautos požiūriu į žmogų, kas tuo metu jam svarbiausia. Kokios yra žydų pilnametystės tradicijos? Žydai pristato savo tautą, ypatingais santykiais susijusią su Dievu. Todėl vaikui suaugus, jam reikia turėti gebėjimus įvykdyti Toros įsakymus. Šis gebėjimas yra svarbus žydų tradicijose. Beje, “Bar Micva” reiškia “sūnus įsakymo.” Todėl Barmicva švenčiama kaip “egzaminas” – kiekvienas berniukas kviečiamas skaityti Torą. Barmicva – ne tik šeimos šventė, ji visos žydų bendruomenės šventė.


Kiekvieną penktadienio vakarą apie 30 Kauno žydų bendruomenės narių susirenka kartu atšvęsti Šabatą: uždegamos žvakės, meldžiamasi, komentuojamas pasirinktas Toros skirsnis, bendraujama, vaišinamasi, prisimenami išėjusieji ir sveikinami pažymintys asmenines šventes. Neretai sulaukiama ir svečių- tai ir žydai studentai, dėstytojai, turistai, kurie nori Šabatą sutikti ne vieni, o kartu su žydiška bendruomene, ir kitų tautų atstovai, besidomintys žydų kultūra, tradicijomis, istorija. Pastarąjį kartą prie bendruomenės prisijungė iš Gruzijos bei Serbijos atvykusios VDU studentės, rengiančios projektą apie žydus Lietuvoje.
Už paramą rengiant Šabatus dėkojame GVF.