Su dideliu liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 29 d. mirė Rachilė Gandelsonienė,
Vilniaus žydų bendruomenės narė, ilgametė gydytoja – savanorė, pasiaukojamai dirbusi bendruomenės labui.
(1930 07 04 – 2016 08 29)
Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Užuojauta
Kauno žydų bendruomenė minėjo Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos IV forte 75-ąsias metines
Rugsėjo 26 d. Kauno žydų bendruomenė minėjo Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos IV forte 75-ąsias metines. Holokausto aukas pagerbė ne tik Kauno žydų bendruomenės nariai, atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Dainius Junevičius su žmona, Kauno m. savivaldybės atstovai, Petrašiūnų gyventojai, buvę šių įvykių liudininkai.
Lietuviai atviresnėmis akimis pradeda žiūrėti į Holokaustą, sako prezidentė
Vilnius, rugpjūčio 29 d. (BNS). Lietuviai pradeda atviresnėmis akimis žiūrėti į Holokaustą, ir tai padeda plėtoti draugiškus santykius su Izraeliu, pirmadienį sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Molėtuose pagerbusi žydų žudynių aukas.
„Mūsų oficialūs santykiai su Izraeliu yra labai pagerėję, po visų vizitų yra šilti, ir tai, kad mes sugebame į save pažiūrėti atviresnėmis akimis, labai svarbu, ir kad nebijome skaudžių savo istorijos momentų“, – žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.
„Jie yra labai skausmingi, bet tai mūsų istorija, turime ją išgyvent visi, ir turime stengtis matyti mūsų ateitį kartu su žydų tauta ir su tais žydais, kurie likę Lietuvoje, su visais mūsų piliečiais, tautiečiais, nes tai mūsų žmonės ir tai bendra istorija“, – teigė prezidentė.
Šiauliuose, Frenkelio viloje apie žydų maistą
Didžiulis kukulis plūduriuoja vištienos sultinyje. Bet iš ko jis pagamintas? Kiaulienos? Nieku gyvu. Žydai jos nevalgo. Vištienos? Jos skonio taip pat neįmanoma atpažinti. Tai ilgokai liks mįsle. Bent jau tol, kol į Chaimo Frenkelio vilą Šiauliuose atlydėjęs gidas nepadės jos įminti. „Košerinio maisto paslaptys“ – viena tų edukacinių programų, kurios turistus į šią vilą traukia lyg medus – muses. Suaugusiajam – 10, moksleiviui – 9 eurai. Štai už tokią kainą galima ne tik skaniai pavalgyti viloje, bet ir sužinoti, kodėl – mūsų akimis – tokį keistą maistą tūkstantmečiais valgė ir tebevalgo žydai. “Dirbu seniai. Bet per visą savo darbo patirtį tik vieną kartą tokią edukacinę programą buvo užsisakę žydai. Ir tai suprantama. Juk neįmanoma žydų nustebinti tuo, ką jie ir taip dažnai valgo. O štai lietuvius nustebinti pavyksta“, – patikino gidas. Košerinis maistas. Koks jis?
Izraeliečių poilsiautojų Druskininkuose kasmet daugėja
Nors lietingi ir vėsūs orai Lietuvos neapleido beveik visą vasarą, Druskininkuose šis sezonas buvo daug geresnis nei praėjusiais metais. Nemaža dalimi prie to prisidėjo staiga padidėjęs Izraelio turistų skaičius. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šį pusmetį bendras turistų skaičius Druskininkuose padidėjo net 12,6 procento. Turistų mieste padaugėjo iš visų šalių, išskyrus Rusijos piliečius. Lenkų atvyko 26 proc. daugiau, baltarusų – 11 proc., vokiečių – 0,6 proc., latvių – 22 proc., izraeliečių – net 53 proc. daugiau nei praėjusį pusmetį.
Geto gyventojus įamžinęs A. Sutkus: prisiminti Holokaustą tikrai ne per vėlu
Aut. Izabelė Švaraitė
Po mažiau nei savaitės, Kauno šaligatviuose sužibs Holokausto aukas įamžinsiantys akmenys. Po daugiau nei mėnesio, Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, šalies fotografijos legenda Antanas Sutkus „White Space“ galerijoje Londone atidarys Holokaustą išgyvenusiųjų nuotraukų parodą. Jos pagrindas – prieš beveik du dešimtmečius parengtas fotografijų ciklas „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“. Anot menininko, ši tragedija negali būti pamiršta, o apie ją kalbėti šiandien – kaip niekada aktualu.
Straipsnio pabaigoje yra fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukos, kuriose iš kairės: Chackelis Lemchenas. Gimė 1904m. Kauno getas, Dachau. 2. Polina Zingerienė. Gimė 1922 m. 3. Dmitrijus Gelpernas. Gimė 1914 m.; 4. Ziunia Štromas (gimė 1920 m.), Irena Veisaitė (gimė 1928 m.), Aleksandras Štromas(gimė 1932 m.) 5. Nesankcionuotas mitingas Kauno 9-ame forte, masinių žydų žudynių vietoje. 1988. 6. Kauno geto likvidavimo 50-mečio minėjimas. Malda prie paminklo nužudytiems vaikams. 1994
Apie Holokaustą Jums papasakojo seneliai. Kokie buvo tie pasakojimai?
Kaimo žmonės daug nekalbėdavo, nedaugžodžiaudavo. Tačiau jie labai stipriai smerkė ir jautė gilią panieką tiems lietuviams, kurie dalyvavo žydų šaudyme, transportavime ar suimtųjų saugojime.
Parodos „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“ katalogo pratarmėje rašytojas Alfonsas Bukontas rašė, kad jautėte gėdą dėl to, kas nutiko Kauno gete ir IX forte. Kodėl taip jautėtės?
Holokaustas – ne eilinis nusikaltimas, tai aukščiausia nacizmo metastazė. Pavyzdžiui, gyvenu namuose ir pas mane atvažiuoja svečių šeima. Naktį ateina banditai, grasindami mane nužudyti, juos išsiveda į kiemą ir sušaudo. Tarp tų nusikaltėlių gal ir mano kaimynas koks yra. Nors aš nedalyvavau tų žmonių sušaudyme, neturėjau ryšių su tais banditais, tas vaizdas akyse man stovėtų visą gyvenimą.
Sakyčiau, kad jaučiu užuojautą ir širdgėlą dėl to, jog Lietuvoje žuvo tiek žmonių. Praktiškai visi šalies žydai buvo sušaudyti… Jei Lietuva būtų atėjusi į pagalbą Herkui Mantui (1260–1274 m. prūsų sukilimo metu, aut. past.) ir išsaugojusi savo žydus, kaip valstybė būtume labai toli pažengę.
Prie savivaldybės vairo. Prisiminimai apie Samuelį Petuchauską (1894 – 1941)
Iš Marko Petuchausko knygos: „Price of Concord: Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“ (Versus aureus, 2015)
Šiauliuose
Šiaulių miesto taryba (1938 m.), S. Petuchauskas apatinėje eilutėje, trečias iš dešinės.
Tėvas, kiek žinau, buvo žmogus principingas, jis tvirtai laikėsi savo nuomonės, įsitikinimų, nuosekliai siekė juos įgyvendinti. Niekados netroško pralobti (nors tai galėjo padaryti), nepirko nekilnojamojo turto, nerentė namų, kaip daugelis prieškario šiauliečių. Visus dvidešimt metų nuomojo butą.
Netgi kai Šiaulių savivaldybė, skatindama statybas, ėmė pardavinėti sklypus mieste, tėvas tokį sklypą Pagyžių gatvėje įsigijo pavėluotai ir nenoromis, tik vykdydamas savivaldybės, kuriai vadovavo, miesto plėtros nuostatas ir primygtinius kolegų iš savivaldybės raginimus. Tačiau namo iki pat sovietų okupacijos taip ir nepradėjo statyti. Jam tai buvo neįdomu, svetima.
Tėvas garsėjo sąžiningumu, neapykanta korupcijai. Labai gerbė tuos, kurie jį išrinko. Motinos liudijimu, netgi tuo atveju, kai atėjusiam prašytojui neturėdavo nė menkiausios galimybės padėti, taip nuoširdžiai paaiškindavo, patardavo, kad šis išeidavo nepažemintas, neįsižeidęs, draugiškai nusiteikęs. Bendrauti žmogiškai, jautriai, pagarbiai su žmonėmis turbūt irgi talentas. Tėvas jį turėjo.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apie Lietuvos miesteliuose gyvenusių žydų bendruomenių sunaikinimą
Rugpjūčio paskutinėmis dienomis minim mažų miestelių – štetlų (vert.jidiš) gausių žydų bendruomenių sunaikinimo per Holokaustą 75-ąsias metines. Po žiaurių žudynių neliko štetlų, neliko žydų. Jau 75-eri metai, kai miesteliuose niekas nebekalba jidiš, nebešvenčia šabo, sinagogos užkaltos arba paverstos sandėliais ar dirbtuvėmis. Ką reiškia Lietuvos žydams ir miesteliams šių metinių minėjimas?
Minime metines dėl to, kad žmonių nebėra. Tie, kurie dar prisimena Holokausto istoriją, turi minėti žudynių metines, kitaip miesteliai viską užmirš su visais prakeiksmais už nekaltų savo kaimynų žydų: vyrų, moterų, vaikų žudymą. Visa Lietuvos visuomenė, ne be žydų bendruomenės pastangų, praėjus daugiau nei 25 metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, staiga prisiminė, kad žydai čia buvo, o jų įnašas į visa, ką šiandien turime Lietuvoje, yra didžiulis. Miestelių centrus kūrė ir statė žydai. Jų nebeliko arba liko labai mažai, ką miestelių senoliai pasakos savo vaikams ir anūkams?
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žydai išlaikė keiverovės (keiver-antkapis jidiš k.) tradiciją, kai likę gyvi važiuodavo prie užpiltų giminių žudynių vietų, kad juos prisimintų. Minėdavo būtent tą dieną, kai buvo nužudyti visi miestelio žydai. Nuo vaikystės prisimenu, kad važiuodavau aplankyti nužudytų senelių, kiti – aplankyti ten gulinčių seserų, brolių, tėvų. Niekas nėjo su maršais ir orkestrais. Keiverovės – nelinksmas minėjimas. Žmonės atgailauja, verkia ir meldžiasi, tikisi, kad niekada daugiau žvėriškumas nepasikartos. Atvažiuodavo į žudymo vietas, kurių Lietuvoje yra 240, ne kalbų sakyti. Ką gali naujo pasakyti po šitiek metų? Susirenkama ne tam, kad kalbėtume, o tam, kad visa miestelio bendruomenė pagalvotų, kur jie gyvena ir kas drauge su jais gyveno, kad jie savo vaikams ir anūkams nesigėdytų pažiūrėti į akis. Juk tiesos nepaslėpsi. Nereikia publicistinių romanų, leidžiamų dideliu tiražu jie negali pakeisti atviro kalbėjimo, apie tai, kas įvyko. Viskas seniai buvo žinoma. Ne žydams visuotinų minėjimų reikia, mes seniai žinom viską, mums užtenka pastovėti ir pasimelsti. Tiesos sakymas, atviras kalbėjimas yra reikalingas kiekvienam miesteliui, kur iki karo gyveno žydai.
Panevėžyje vyko tarptautinis simpoziumas – projektas ,,GlassJazz“
Rugpjūčio 23 d. Panevėžyje buvo organizuotas simpoziumas – projektas ,,GlassJazz“. Tai vienintelis įvykis Lietuvoje, o gal ir visoje Europoje, kuomet meninis stiklas susilieja su džiazu. ,,Stiklas – unikalus, su juo įmanomos improvizacijos kaip džiaze. Improvizuodamas juo gali išgauti nenusakomas formas. Džiazas – lyg meditacija, kuri skatina menininkus išsilaisvinti, pasinerti į kūrybines mintis, eksperimentuoti, ieškoti netikėtų formų“, – teigia ,, GlassJazz“ iniciatorius, stiklo menininkas, meninio stiklo studijos ,,Glasremis“ vadovas Remigijus Kriukas.
Simpoziumas prasidėjo nuo renginio Kupiškyje Etnografijos muziejuje, kur buvo susirinkę daugybė simpoziumo dalyvių iš 16 šalių (Belgijos, Estijos, Islandijos, Japonijos, Prancūzijos, Ukrainos, Izraelio, Jungtinės karalystės, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Rusijos, Suomijos, Vokietijos bei Čekijos). Parodos lankytojai gali išvysti net 30-ties stiklo menininkų darbų.
Renginys prasidėjo Izraelio menininko Louis Sakalovsky meninio stiklo ir tapybos paroda pavadinimu ,,Sugrįžimas“, todėl, kad jo tėvai ir visi giminaičiai prieš karą gyveno Panevėžyje ir Kupiškyje.
Knyga apie žydų gelbėtoją Oną Šimaitę
Julija Šukys. Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas: biografinė eseistika. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 256 p.
1941–1944 metais ji lankydavosi vokiečių okupuoto Vilniaus žydų gete ir darbo stovyklose, nešiodavo ten įkalintiems žmonėms maistą, drabužius, vaistus, pinigus ir padirbtus dokumentus. Ji gelbėdavo netekusius vilties, išklausydama jų baimių ir atsakydama į jų laiškus – dažnai tai būdavo paskutiniai tų žmonių parašyti laiškai. Nežinoma, kiek gyvybių ji išgelbėjo. Skaičiuoti juos bibliotekininkei būtų buvę keista, o sąmoningai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus ir adresus ji taip apsaugodavo ir save, ir kitus. Vietoje tikslios statistikos dabar turime asmeninius pasakojimus, anekdotus ir išgyvenusiųjų prisiminimus.
Žydų kalbos Lietuvoje
Akvilė Grigoravičiūtė, germanistikos studijų doktorantė, Université Paris-Sorbonne (Paris IV), Paryžius
Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Lietuvos žydų kultūra ir paveldu besidominčius žmones kviečiame dalyvauti pažintiniuose pasivaikščiojimuose, parodose, susitikimuose, koncertuose ir kituose paveldą pristatančiuose kultūros renginiuose. Jų esmė ir, atitinkamai, prasmė – atgauti dalį mūsų pačių istorinės atminties, išlukštenti ją tarsi iš gerai supresuoto kiauto, nuspalvinti ne tik juodai baltomis, bet ir kitomis, gyvastingesnėmis, buvusio ganėtinai draugiško ir geranoriško sugyvenimo spalvomis.
Kauno žydų bendruomenės narių talka VII forte
Būrys Kauno žydų bendruomenės narių jau ne pirmą kartą atsiliepė į VII forto kvietimą ir dalyvavo talkoje šioje Kauno tvirtovės teritorijoje. Nuotraukos iš talkos.
Vilniuje vėl skamba jidiš!
Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Europos žydų kultūros dienos 2016 renginyje, kuris vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje Vilniuje š.m. rugsėjo 4 d. Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pirmą kartą aktyviai dalyvauja Europos žydų kultūros dienos programoje ir organizuoja įvairius renginius, skirtus žydų kalboms ir kultūros paveldui pristatyti.
Programa lietuvių ir anglų kalbomis:>>Vilniuje vėl skamba jidiš! PROGRAMA
Sveikiname Chasią Španerflig 95-erių metų jubiliejaus proga
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina Chasią Španerflig 95-erių metų jubiliejaus proga. Chasia – buvusi geto kalinė ir kovotoja su nacizmu, partizanavusi Antrojo pasaulinio karo metu. Šiuo metu Chasia sunkiai serga, todėl širdingai linkime jai stiprios sveikatos ir gražių šventiškų akimirkų.
M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas
Marius Ivaškevičius
Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? – tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.
Į jį galiu atsakyti beveik pažodžiui: man įkando erkė. Prieš trejetą metų filmavau vieną sceną senosiose Varšuvos žydų kapinėse ir ten ji man įsisiurbė. Maža to, užkrėtė laimo liga. Ir taip sutapo, o gal buvo iš anksto apspręsta klastingos žydiškos erkės, kad gerdamas antibiotikų kursą pasidomėjau žydais savo miestelyje, tai yra, jų likimu mano gimtuosiuose Molėtuose. Ir man ant galvos atsistojo plaukai, pašiurpo oda, supratau, kad keturiasdešimt metų gyvenau visiškoje nežinioje, milžiniškos tragedijos pašonėje, nieko apie ją nenutuokdamas. Žinojau, kad čia būta, gyventa žydų, nes Molėtuose tebėra senos jų kapinės, tebėra jų seni „raudoni mūrai“ – ilgas seniausias miestelio pastatas iš sulipdytų parduotuvėlių, savotiškas anų laikų prekybos centras. Žinojau, kad kažkiek jų buvo nužudyta, matyt, čia tie – „komunistavę“, galvojau.
Minim žydų Holokausto 75-ąsias metines
Panevėžio žydų bendruomenė, minėdama žydų Holokausto 75-ąsias metines, suplanavo aplankyti visas masinių žudynių vietas ir kapines, esančias Panevėžio miesto apskrityje. Labai svarbu minėti tragišką Holokausto Lietuvos žydų istoriją, nepaliekant nei vienos vietos, kur guli mirusieji arba nužudyti per II Pasaulinį karą žydai.
Už ką buvo nužudyti mažų miestelių žydai? Tik todėl, kad jų tautybė – žydai? Ar todėl, kad norėta pagrobti jų turtą? Manytume, kad tikrai ne todėl. Buvo karo metai, Hitlerio bei jo pagalbininkų politika buvo viena – išnaikinti visą žydų tautą. Jų žiaurus tikslas buvo pasiektas, bet ne vokiečių rankomis, o vietinių kolaborantų jėgomis. Sklando daugybė gandų, kad žydai buvo komunistai, enkavedistai, kagėbistai. Taip, buvo ir tokių, bet labai maža dalis, o lietuviai kaimynai – policininkai, taip pat pridėjo savo rankas prie šio juodo darbo.
Renginiai skirti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Lietuvos žydų gelbėtojų pagerbimui
PRELIMINARI PROGRAMA
Rugsėjo 21-28
Vilnius, Lietuva
RUGSĖJO 21, TREČIADIENIS
18 val. Izraelio choro „Adam Le Adam“ koncertas ir priėmimas (Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Pylimo g. 4, Jašos Heifetzo salė, Vilnius)
*Įėjimas nemokamas.
Rugsėjo 23, penktadienis
Paminkliniai akmenys pagarbiai sugrįžta į senąsias Žydų kapines Olandų gatvėje
Žydų paminklinių akmenų fragmentai nuo jau pabaigtos ardyti transformatorinės ir kitų sostinėje aptiktų objektų, kurių statybai sovietai buvo panaudoję žydų antkapių akmenis, pagaliau pagarbiai grąžinami į senąsias žydų kapines. Savivaldybė pasirūpino, kad per šią savaitę visi antkapių akmenys – tiek su išlikusiais rašmenimis, tiek smulkesni jų fragmentai – būtų perkelti į kapinių teritorijoje esančią aikštelę Olandų gatvėje. Šiandien prasidėjusius darbus stebėjo savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, architektų, Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos atstovai.
>>Nuotraukomis dalinasi Martynas Užpelkis – LŽB atstovas paveldosaugai.
„Akivaizdu, kad jau seniai buvo metas pasirūpinti, kad žydų paminkliniai akmenys pagarbiai sugrįžtų į senąsias žydų kapines, o mieste nebeliktų sovietų valdžios barbariškumo pavyzdžių. Šiandien džiaugiuosi, kad sumanymai virto labai konkrečiais darbais: miestas sutvarkė didžiulę senųjų kapinių teritoriją, joje pamažu atsivėrė alėjos, takai, dabar ir paminkliniai akmenys pagarbiai sugrįžta į sutvarkytą teritoriją. Labai dalykiškai, konstruktyviai bendradarbiaudami su žydų bendruomene ir įvairiomis institucijomis, net ir neturėdami didelių išteklių, randame sprendimus, kurie leis parodyti deramą pagarbą mirusių atminimui, bylos apie mūsų vertybes ir kultūrą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Dusetose atidengiamas Atminimo paminklas prieš 75 m. nužudytai Zarasų žydų bendruomenei
Kelias į mirtį (Molėtų žydų žudynių 75-sios metinės )
Advokatas Kazys Rakauskas atsiuntė šį komentarą LŽB tinklapiui.
Centrinėje Molėtų Vilniaus gatvėje žydi gėlės, praeivį palydi skaidriomis spalvomis spindintis vaikų darželio rūmas. Prie šventojo Jono Nepomuko skulptūros tiltas irgi gėlėmis apipintas. Upėje, saulės spinduliuose blykčioja švarutėlio ežero ištakų vandenyje žuvytės. Tyliai važiuoja automobiliai, dviračiais savo raumenis lavina jaunimėlis, į darbus pėstute skuba molėtiškiai.
Jie kitos kartos žmonės. Net jų tėvai tik nuogirdomis žino apie šią gatvę gaubusį siaubą, ašaras ir aimanas. Prie šio tiltelio prieš 75 metus šimtai Molėtų žydų jau suvokė, kur jie varomi. Nuo tiltelio į Siesarties upės vandenį pasmerktieji mėtė savo ryšulėlius, pasiimtus sinagogoje juos išvarant apsuptų ginkluotų sargybinių. Ši gatvė nuo Kauno gatvėje buvusių trijų judėjų tikėjimą išpažįstančių žydų maldos namų net dviem tūkstančiams žmonių buvo kelias į mirtį. Ten, be vandens ir maisto, jie buvo laikomi uždaryti net kelias dienas.
Žmogžudžių pagalbininkai riaumojančiais balsais ragino pasmerktuosius skubėti. Atsukę ginklus į pasmerktųjų būrį, grąsino šauti į lėtai bepaeinančius.
Jų už pusantro kilometro jau laukė ilga tranšėja ir keliasdešimties žudikų komanda.
Žiupsneliais prisiminimų dalijasi jau tik senųjų molėtiškių vaikai, žudynių metais buvę paaugliai. Jų irgi nedaug. Tremtys, vargai, ligos šluote nušlavė visą baisų Molėtų istorijos laikotarpį. Tų juodų gyvenimo ir mirties lapų nevalia pamiršti. Tai jau tolimų 1941 metų rugpjūčio 29-osios siaubas. Prisiminkime nors trumpais pasakojimais tas baisias dienas ir Molėtų žydus, ant kurių nusileido baisus hitlerinio fašizmo kirvis.