Su giliu liūdesiu pranešame, kad gegužės 13d. mirė ilgametė žydų bendruomenės narė Lidija Kazmina (1927 – 2021).

Nuoširdžiai reiškiame užuojatą vaikams ir anūkams.

Liūdna žinia atkeliavo iš Izraelio. Šiandien būdamas 95-ių metų mirė Izraelio istorikas, mokytojas, buvęs Jeruzalės memorialo Holokausto istorijai „Yad Vashem“ direktorius, Izraelio gynybos pajėgų brigados generolas Yitzhakas Aradas.

Yitzhako Arado likimas įkūnija XX amžiaus žydų tautos istoriją: persekiojimus, žudynes, didvyriškumą, atgimimą, atminties įamžinimą. Yitzhakas Aradas (Rudnicki) gimė 1926 m. Švenčionyse. Vaikystėje su tėvais persikėlė į Varšuvą, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis su seserimi pabėgo iš okupuotos Lenkijos ir grįžo į Lietuvą. Naciams okupavus Lietuvą, paauglys Aradas buvo įkalintas Švenčionių gete, kur buvo nužudyta didelė jo šeima, o jis pats ryžosi pabėgti į miškus. Po kelių mėnesių klajonių po Baltarusijos miestelius ir girias jam pavyko prisijungti prie partizanų. Aradas dalyvavo rezistenciniame judėjime prieš okupaciją.

1945 m. Aradas pasiekė Izraelį, kur kovojo keturiuose karuose, o vėliau buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės švietimo pareigūnu. 25-erius tarnybos Izraelio gynybos kariuomenėje metus jis baigė būdamas brigados generolu ir 1972 m. buvo paskirtas Yad Vashem muziejaus vadovu. Per 20 jo vadovavimo metų ši įstaiga tapo svarbiausiu Holokausto tyrimų ir atminimo centru pasaulyje. Tapęs pripažintu istoriku, Yitzhakas Aradas įgijo filosofijos daktaro laipsnį Tel Avivo universitete, dėstė žydų istoriją,  jo moksliniai Holokausto istorijos tyrimai ir knygos išverstos į įvairias kalbas.

2005 m. dr. Yitzhakas Aradas kartu su kitais žymiais istorikais ir visuomenės veikėjais buvo pakviestas dalyvauti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti darbe.

2007 m., protestuodamas prieš Lietuvos prokuratūros jam ir kitiems Holokaustą išgyvenusiems buvusiems partizanams iškeltą bylą, dr. Aradas pasitraukė iš komisijos.

Po kelių mėnesių, nenustačius nusikaltimo sudėties, byla buvo nutraukta.

Lietuvos žydų akyse Yitzhakas Aradas visuomet  išliks kaip narsus kovotojas.

Gilią užuojautą šeimai ir artimiesiems dėl netekties siunčia Lietuvos žydų (litvakų), bendruomenė,  Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga kartu su Yitzhako Arado  draugais.

The Times of Israel

Izraelio policijos komisaras Kobi Shabtai pirmas reagavo į nelaimę per „Lag B’Omer“ iškilmes Merono kalne, kai per panišką grūstį buvo prispausti ir žuvo 45 žmonės.

Izraelio policijos vadovas pažadėjo visapusiškai bendradarbiauti atlikdamas Merono katastrofos tyrimą.

Išreikšdamas gilią širdgėlą ir užuojautą žuvusiųjų šeimoms ir linkėdamas kuo greičiau pasveikti sužeistiesiems, K. Šabtai pasakė: „Aš netylėsiu, kol nebus išaiškintos aplinkybės, dėl kurių įvyko ši nelaimė. Mano vadovaujama Izraelio policija visapusiškai bendradarbiaus skaidriai vykdydama  tyrimą” – sakoma Šabtajaus pranešime.

Jis pridūrė: „Norėčiau išreikšti savo dėkingumą vadams ir visoms jėgoms, kurios per incidentą dirbo nenuilstamai ir darė viską, kad išsaugotų gyvybes“.

Penktadienio vakarą daugybė pranešimų Izraelio žiniasklaidos priemonėse nurodė, kad prieš šventes religinių įstatymų leidėjai darė didžiulį spaudimą, siekdami užtikrinti, kad nebūtų ribojamas dalyvių skaičius. Galiausiai renginyje dalyvavo apie 100 000 stačiatikių piligrimų; Sveikatos apsaugos ministerijos parengta sistema, aptarta su kitais vyriausybės pareigūnais, policija būtų apribojusi renginį iki 9000 dalyvių, tačiau tai nebuvo įgyvendinta.

Gedėtojai neša Kanados dainininko Shragee Gestetner, mirusio per Lag BaOmer, kūną.

Pareigūnai, žinoję apie tyrimą, pasakojo, kad vyriausybės kabineto ministrai spaudė policiją leisti daugybei žmonių patekti į rabino Šimono Baro Yochai kapą, sakydami, kad jiems tai turi kompensuoti praėjusių metų draudimą susiburti dėl koronaviruso.

Nelaimė, prasidėjusi penktadienį 1 valandą ryto,  kai didžiulė minia ultraortodoksų piligrimų žingsniavo siauru taku, slidžia metaline grindų danga, kuri baigėsi laiptais. Žmonės ėmė slysti ir kristi, kiti krito ant jų kūnų, vyko nelaimingas  paniškas veržimasis.

„Naujienų pranešime sakoma, kad policija kaltę rodo į Religijos reikalų ministeriją, saugos inžinierių, kuris patvirtino šventės saugumo tvarką ir kuris, anot pranešimo, iš anksto patikrino taką, kuriame įvyko stichinis masinis veržimasis.

Ortodoksų Šas partijos vadovas Aryeh Deri prieš renginį išsiuntė oficialų prašymą saugumo ministrui Amirui Ohanai, prašydama, kad „visiems, norintiems atvykti į Meroną, turėtų būti leista tai padaryti. “

Ohanas, atsakingas už policiją, patvirtino prašymą, kad Merone nebūtų jokių dalyvių apribojimų, nepaisant sveikatos pareigūnų prašymų susirūpinti koronaviruso perdavimu ir užkrėtimu.

Neįvardyti šaltiniai Izraelio policijos Šiaurės apygardoje apkaltino Religijos reikalų ministerijos pareigūnus, ypač  inžinierius ir saugumo vadovą, kurie leido surengti šventę ir, kaip pranešama, asmeniškai apžiūrėjo taką, kuriame įvyko nelaimė.

2021-04-30
Reiškiame didžiausią užuojautą Izraeliui dėl daugybės tragedijos aukų Lag BaOmer atostogų metu. Užjaučiame ir dalijamės aukų artimųjų ir draugų sielvartu, linkime kuo greičiau pasveikti visoms aukoms.

Lietuvos žydų bendruomenė (litvakai)

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą Izraelio Prezidentui Reuvenui Rivlinui ir visiems šalies žmonėms dėl dešimtis gyvybių nusinešusios nelaimės.

Skaudi žinia – balandžio 14d. mirė Milan Chersonskij (1937 -2021).

 Dėl skaudžios netekties gilią ir nuoširdžią užuojautą reiškiame žmonai Svetlanai,  dukrai Polinai ir arttimiesiems.

Milan Chersonskij – teatro režisierius, žurnalistas. 1964 m. Baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir komedijos institutą. 1979–1999 m. Jis vadovavo Lietuvos žydų liaudies teatrui, kurio spektakliai buvo rodomi jidiš kalba.

Gerai žinomas ilgametis, gerbiamas žydų bendruomenės narys, kurį prisimename buvus Tarybos nariu. Milanas yra daug nuveikęs Lietuvos žydų kultūrai, dirbdamas žydų saviveiklos teatro vadovu ir Lietuvos žydų bendruomenės laikraščio ,,Lietuvos Jeruzalė“ redaktoriumi.

Laikraštis ,,Lietuvos Jeruzalė“ buvo leidžiamas 4 kalbomis: jidiš, lietuvių, rusų ir anglų. Laikraštis spausdino rašinius apie žydų gyvenimą, kultūrą, buitį, istoriją, Lietuvos aktualijas.  Milan Chersonskij buvo principingas kovotojas su Lietuvos istorijos falsifikacijomis ir  Holokausto atminties Lietuvoje itškraipymais. Lietuvos žydų kultūros draugijos, mėnesinis leidinys (laikraštis), ėjo nuo 1989 m. spalio mėn. iki 2010 m.

Kovo 31 d. 2021 mirė  Izraelyje eidamas 104-uosius metus mirė gydytojas, buvęs 100 metrų bėgimo dukart Lietuvos čempionas Mykolas Preisas.  Jis palaidotas Jeruzalėje šalia savo žmonos Olios “Har Menucha” kapinėse. Preisų šeima emigravo į Izraelį 1973m. Jis ten dirbo valstybės sveikatos apsaugos medicininėje komisijoje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisimena M.Preisą kaip žinomą gydytoją ir sportininką. Reiškiame nuoširdžią užuojautą  dėl netekties velionio šeimai.

M.Preisas buvo paskutiniuoju bėgimo rungties tarpukario Lietuvos čempionu. Pirmenybėse jis triumfavo dvejus metus paeiliui – 1939-1940-aisiais, nuotolį įveikęs vienodu laiku – per 11,5 sek.

1948 metais M.Preisas gyveno Vilniuje, Rožių alėjoje įkūrė Sporto medicinos centrą, buvo jo pirmasis vyriausiasis gydytojas.  Prieš karą du kartus 100 metrų bėgimo Lietuvos čempionu tapusį M.Preisą sportininkai prisimena kaip puikų organizatorių.

,,Makabi” judėjimas tarpukario Lietuvoje apie Mykolą Preisą rašė, kad jo, talentingo bėgiko makabiečio sportinė žvaigždė sužibo 1938m.

Knygoje ,,Lietuvos sporto klubo ,,Makabi” 1916–2016″ M.Preisas prisiminė savo vaikystę ir paauglystę, jis mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, ten turėjo daug draugų, jautė gerą, šiltą rūpestingos klasės auklėtojos Rozalijos Sondeckienės įtaką.

Toliau skaitykite jo prisiminimus iš  knygos: Vaikas būdamas jis

Lietuvos žydų  (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie Jono Žiburkaus mirtį po sunkios ligos. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai: žmonai, dukrai ir sūnui bei visiems artimiesiems.

Jonas Žiburkus (1947- 2021) – gydytojas, muzikos mėgėjas ir mecenatas, kolekcininkas, generolo, taip pat Jono Žiburkaus, ir Cilės Beselytės sūnus.

Jonas Žiburkus sakydavo, kad visų pirma, jis – gydytojas.

,,Aš – gydytojas, aš baigiau 1971-ais metais gydomąją mediciną, metus buvau internatūroj, paskui dvejus metus tarybinėj kariuomenėj gydytoju. Po to visą laiką, trisdešimt penkerius metus, dirbau Antakalnyje, miesto ligoninėj. Iš pradžių dirbau pas profesorių Marcinkevičių Širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoj. Pradėjau kardiologu, paskui, po metų, intervenciniu radiologu. Taip ir baigiau šitoj profesijoj“.

Taip Jonas pasakojo  prieš metus, kalbėdamas su Davidu Grossmanu. Čia yra buvusio pokalbio citatos.

,,Taigi, aš manau, čia pati įdomiausia iš visų profesijų, ypač vyrui, kadangi ji jungia ir radiologinę diagnostiką, angiografiją, širdies kraujagyslių angiografiją, ir beveik neinvazinį gydymą, intervencines procedūras per kraujagyslę: kraujagyslių plėtimą, stentavimą, trombų tirpinimą. Žodžiu, daug dalykų, kuriuos darydavo chirurgai, dabar galima atlikti su žymiai mažesne invazija, mažesne intervencija. Ir čia kalbam ne tik apie širdies, bet visų organų kraujagysles:  išlenda ir akušerija-ginekologija, ir urologija, ir neurologija, ir pilvo chirurgija, onkologija – bet kuri sritis.

Sapnuoju savo ligoninę, kurioje tiek metų pradirbau … Taip įaugo į mano asmenybę, kad ir liks, matyt.

Gydytoją, skyriaus vedėją Joną Žiburkų domino muzika, jis turėjo didelę išskirtinę kolekciją, kuri susidarė tik dėl to, kad aš norėjau girdėti dar ir dar, ir dar, ir dar… Ir naujesnį įrašą, ir seną, negirdėtą. Norėjau suprasti, kodėl kas atsirado. Aš vaikštau į koncertus, o namuose galiu paklausyti didžiumą to, ką išgirstu koncertuose, kur galbūt buvo ne taip gerai atlikta, ne tokioj geroj salėj. Į koncertą einu todėl, kad ten gyvai atlieka arba ką nors nauja, ko aš neturiu įrašuose. Didelė šitos kolekcijos dalis atsirado būtent iš noro girdėti muziką.

Leidau sau taip pasakyti prieš kokius penkerius metus, nes supratau, kad aš iš tikrųjų žinau labai daug apie muziką: apie džiazą ir apie akademinę muziką. Aš tuo įsitikinau, kadangi turiu daug draugų kompozitorių, labai daug draugų muzikantų, ir mes šnekamės. Jie atėję pas mane atranda kokį nors fejerverką, naujovę, o man tuo pat metu fejerverkas būna jų žinios apie muziką, jos atlikimą, tas aplinkybes, kuriomis ji buvo sukurta kitų kompozitorių. Tai man labiausiai patinka – apie savo mėgstamą dalyką sužinot. O jie išgirsta tai, ko patys nežinojo.

Ir valandų valandas sėdėdavom pas mane klausydamiesi. Nebūdavo vakaro, kad neužeitų pora žmonių pasiklausyti ir pasišnekėti, daugiausia apie džiazą, aišku. Tai įrodymas, kad aš ten randu tą harmoniją, kuri atitinka mano harmoniją. Ir viskas, tiktai tiek.

Čia mano draugai, čia visa istorija, čia šeima, aš gyvenu čia.  Aš gyvenu visur ten, aš gyvenu savo galvoje, aš gyvenu tuo, ką per visą gyvenimą gavau, ką perskaičiau, ką išgirdau, ką pamačiau, ką pajutau, supratau, patyriau fiziškai – aš tuo gyvenu. Ir aš galiu į ten persikelti tada, kai man prisireikia arba kai ateina laikas, sakysim. Tu klausai tos muzikos, ir tu gyveni ne čia ir ne dabar, tu jau gyveni toj terpėj, kurią tau atneša šitie garsai arba kur tave nukelia šitie žodžiai…“

Vasario 24 d.atėjo liūdna žinia: eidamas 63-uosius metus nuo komplikacijų, susijusių su koronaviruso infekcija, mirė garsus Lietuvos menininkas, Augustino Savicko mokinys Aleksandras Vozbinas.

1982–1988 m. A.Vozbinas baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po to studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Jis buvo vienas tarptautinio projekto „Chaimo Soutine’o dienos“  iniciatorius ir organizatorius. Šis projektas apėmė tarptautines konferencijas, plenerus ir parodas. Menininkas buvo dažnas Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinių renginių svečias ir dalyvis.

Vozbino darbus įsigijo Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus rotušė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Dailės muziejus Šardžoje (Arabų Emyratai), taip pat daug kolekcininkų ir privačių galerijų Lietuvoje ir kitose šalyse.

Pasak Raimondo Savicko, Aleksandras Vozbinas į Lietuvą grąžino iškilaus litvakų dailininko Chaimo Soutine’o vardą. 1997 m. R. Savickas ir A. Vozbinas dalyvavo Vitebsko plenere, skirtame Marco Chagallio sukakčiai paminėti. Tada jie aplankė H. Soutine tėvynę – Smilovičių miestelį. Po to draugai nusprendė surengti plenerą po atviru dangumi Soutine’ui atminti. „Pagrindinis plenerų organizatorius buvo Aleksandras. Už šią veiklą jis gavo prezidento Valdo Adamkaus padėką “, – pabrėžė R. Savickas.

Vozbinas domėjosi geopolitika ir istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo jo paveiksluose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią  užuojautą Aleksandro šeimai ir draugams.