Gruodžio 11 d. (BNS). Mirusi intelektualė, teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių aktyvistė Irena Veisaitė buvo išskirtinio gerumo žmogus ir nejautė pykčio nepaisant daugybės skaudžių gyvenimo smūgių, sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Mums tai yra didelė netektis. Ką darysi – žmonės išeina ir tegu ilsisi ramybėje. Žinote, sako, kad šventi žmonės per šventes išeina. Ji išėjo per Chanuką“, – BNS penktadienį sakė F. Kukliansky.

I. Veisaitė, pasak jos, buvo aktyvi bendruomenės narė nuo pat jos įkūrimo, savo gyvenimu ir kasdiene veikla mokiusi gerumo, atlaidumo ir supratimo.

„Tai buvo unikalus žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido žydų šeimoje, dalį gyvenimo praleido savo gelbėtojų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais. Ir prie visų šių gyvenimo nelaimių, bėdų, prie visų netekčių, ji liko labai geranoriškas žmogus: ne tik kad padorus ir linkintis visiems gero, mažai apie ką išgirsi blogą žodį. Jos gyvenimas nepadarė pikta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.

Pasak jos, I. Veisaitė savo gyvenimu parodė, kad nėra prasmės kurti prieštarų tarp vieno ir kito siaubo – žydų izoliavimo gete ar trėmimų.

„Ir vieni, ir kiti buvo beteisiai. Ji buvo ir tarp vienų, ir tarp kitų. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra nuskriausti, praradę savo fundamentalias žmogiškas teises žmonės“, – pabrėžė F. Kukliansky.

Didelį impulsą gerumui ir didesniam vienas kito supratimui I. Veisaitės veikla davė ir Lietuvos žydų bendruomenei. Pasak bendruomenės vadovės, I. Veisaitė buvo žmogus, kuris rinkosi ne kariauti, o kurti. Ji mėgo muziką, aktyviai dalyvavo bendruomenės renginiuose.

F. Kukliansky teigimu, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, I. Veisaitė išliko aktyvi ir optimistiška.

„Ji niekada nebuvo viena, nebuvo vieniša, niekada nesiskundė. Net tai, kad jai reikėjo laiptais lipti į savo butą – ji man vis sakydavo, kad laiptai mane gelbsti, aš nesustoju vaikščioti. Kiekvieną dieną išeidavo pasivaikščioti, kiek jos jėgos leido. Ji tikrai savo amžiuje laikėsi puikiai ir ta jos vidinė energija ir inteligencija jai neleido anksčiau laiko pasenti“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.

Eidama 93-iuosius mirė Irena Veisaitė, bet jos pasakyti žodžiai knygos pavadinime: ,,Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ skamba dar stipriau. Irena Veisaitė – neeilinė asmenybė išgyvenusi kelias epochas, anot jos dabar ,,meilės ir keršto nebuvimo dar yra labai mažai – kalbėdami ieškome kaltės ir tiesos“.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  ir Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga dėl netekties reiškia nuoširdžią užuojautą dukrai, anūkams ir visiems artimiesiems.

Profesorė Irena Veisaitė per savo Vakarų literatūros paskaitas studentams įdiegė gilius ir esminius Vakarų minties suvokimo pamatus. Germanistė, teatrologė, ilgametė Atviros Lietuvos fondo pirmininkė. Jos gyvenimo istorija, aprėpė keturias, labai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ji išgyveno ir Lietuvos žydų pasaulio dingimą. I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Motinos netektis, gyvenimas Kauno gete, pabėgimas į Vilnių ir prieglobstis naujos šeimos namuose – tiek sudėtingų išbandymų I. Veisaitei teko dar nesulaukus penkiolikos. I.Veisaitės biografija tiesiog prisodrinta iššūkių, ribinių patirčių ir įstabių susitikimų.

Veisaitės veikla yra įvertinta ne vienu valstybiniu apdovanojimo – jai skirti ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Barboros Radvilaitės ir Gėtės medaliai. Nepaisant to, kad I. Veisaitei kaip niekam kitam Lietuvoje tinka apibūdinimas „istorinė asmenybė“. Šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino Už nuopelnus Didysis kryžius.

Ji dirbo įvairių  nevyriausybinių organizacijų valdybose, buvo UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė.

Netekome vieno iš šviesiausių Lietuvos žmonių.

Knygos apie teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę autorius, Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas sako laikantis ją didele savo drauge, todėl esantis sukrėstas jos mirties.

Jis pasakojo prisimenantis prieš daugiau nei savaitę įvykusį paskutinį pokalbį su I.Veisaitę, kuri tuo metu vyko į ligoninę. „Paskutinis pokalbis įvyko daugiau nei prieš savaitę, kai Irena man paskambino ir pasakė, kad ji važiuoja į ligoninę, bet jos žodžiai buvo – aš nepasiduodu“, – teigė istorikas. Ireną aš laikau savo didele drauge ir man brangiu žmogumi, kuris daug dalykų man gyvenime atvėrė.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas reiškia užuojautą mirus archeologui, humanitarinių mokslų daktarui, buvusiam kultūros viceministrui Romui Jarockiui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl Romo Jarockio netekties ir gilią, nuoširdžią užuojautą  reiškia velionio šeimai.

„Romo Jarockio moksliniai darbai mums leido geriau pažinti vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų viduramžių laikotarpius, miesto archeologijos bei urbanistikos raidą, taip pat iš naujo atrasti piliakalnius kaip labai svarbius mūsų kultūros paminklus. Ne mažiau reikšmingas Romo Jarockio darbas Kultūros ministerijoje kuruojant kultūros paveldo sritį, atminties institucijas, tarptautinius ryšius. Kolegų atmintyje jis išlikęs kaip konstruktyvus, pagarbus, tolerantiškas, atviras įvairioms nuomonėms. Reiškiu nuoširdžią užuojautą kultūros ir mokslo bendruomenei, šeimai ir artimiesiems“, – sako ministras M. Kvietkauskas.

Gedimino Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėl skaudžios netekties reiškia nuoširdžią užuojautą šeimai.

F. Latėnas 1990–1991 metais vadovavo Vilniaus „Lėlės“ teatrui, 1995–1996 m. ėjo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro direktoriaus pareigas, 2000–2005 metais vadovavo Vilniaus mažajam teatrui, kelis kartus ėjo kultūros viceministro pareigas, patarė Lietuvos Respublikos premjerams kultūros klausimais. Faustas Latėnas – puikus kompozitorius ir teatro žinovas, išmintingas vadovas, sukūręs muziką ne vienam garsiam spektakliui žydų gyvenimo tema ir daugeliui lietuviškų kino filmų.

2014m. Valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo dramos teatre vyko spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais premjera (inscenizacijos autorius – Rimas Tuminas).

Kuriant spektaklį dalyvavo didelė menininkų grupė iš Lietuvos: režisierius R. Tuminas (J. Vachtangovo dramos teatro vadovas), scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė muziką kūrė kompozitorius Faustas Latėnas. 1994 m. ta pati menininkų grupė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ muzikoje atsirado nauja tema. Muzikinį kontekstą supranta nedaug žmonių. Ir naują temą jie priima kaip gražų lyrinį kvartetą. Iš tiesų tai yra buvusio Vilniaus geto himno tema. Ji atsiranda spektaklio pradžioje, kai Efraimas atsisveikina su savo trimis mirusiomis žmonomis kapinėse, ir tampa muzikiniu ženklu, kuris pranašauja jų kelionės baigtį ir spektaklio finalą. Nors literatūrinio pasakojimo istorinis kontekstas kitas, spektaklyje žydų personažai simboliškai uždaromi į getą, sunaikinami.

Kad ir kaip būtų keista, teatras kataklizmų metu visada atsigauna, tampa priešstata tvyrančiai neapykantai kitų tautų atžvilgiu ir brutalumui.

Įdomu, kad Vilniaus geto himno autorius, žymus pianistas, Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos profesorius Aleksandras Tamiras iš Izraelio.

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius irgi atkreipė dėmesį į spektaklio svarbą. Juo itin domisi Maskvos žydų bendruomenė. Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui dėl įvairių priežasčių nepavyko suvaidinti spektaklio litvakams Izraelyje. Būta ir komiškų aiškinimų: „Spektaklis – geras, patinka, bet ideologiškai nepatogus – vaizduojami neturtingi žydai, o neturtingų žydų Izraelyje negali būti…“ Bet juk čia kalbama apie carinės Rusijos okupuotą Lietuvą, o ne apie šiuos laikus!

2020 m. rugpjūčio 27 d. Faustas Latėnas ir Arkadijus Vinokuras sukūrė performansą „Odė kančiai ir džiaugsmui“ skirtą baltarusių kovai už laisvę.

Latėnas kūrė muziką ir režisieriaus Raimundo Banionio pastatytam spektakliui „Dibukas“ – tai mistinė muzikinė drama, tai spektaklis-sakmė, paremta žydų tautosaka. Žydų folklore dibuku vadinama mirusiojo siela, kuri negali nusiraminti ir patekti į aną pasaulį. Muziką zongams sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius F. Latėnas Spektaklyje nagrinėtos temos domino kompozitorių.. Mistinė muzikinė dviejų dalių Alekso Tarno (Aleksejaus Tarnovickio) drama „Dibukas”, sukurta pagal paties pavadinimo Simono An-skio (Šlomos Zeinvelio Rappoporto) pjesę,  500 metų gyvuojanti žydų tautos sakmė buvo užrašyta prieš 100 metų. Įsiskverbęs į gyvo žmogaus kūną ir sielą, jis pakeičia to žmogaus asmenybę, pradeda kalbėti jo lūpomis, o jį išvaryti gali tik rabino egzorcizmas.

Kauno kamerinio teatro spektaklis – Daivos Čepauskaitės dramoje „Diena ir naktis“ autorė  pasirinko skaudžią Holokausto temą, visa talento jėga atskleistą tragišką Lietuvos žydų likimą – masinį naikinimą Holokausto metu. Režisieriaus sumanymą padėjo atskleisti ir kūrybinė grupė: kompozitorius Faustas Latėnas, dailininkas Sergejus Bocullo, aktoriai. Spektaklyje skambanti muzika nesavitikslė, ji pabrėžia ir padeda išryškinti prieštaringus herojų jausmus, kulminacinius momentus.

Atsisveikinimas su velioniu Kompozitorių sąjungos namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilniuje) vyks lapkričio 5 d. 12–19 val. ir lapkričio 6 d. 9–12 val.

Lapkričio 5 d., 18 val. – šv. Mišios Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje (Sėlių g. 17).Karstas išnešamas lapkričio 6 d. 12 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Artimieji prašo pagarbą kompozitoriui išreikšti gėlės žiedu. Taip pat laikytis saugumo rekomendacijų, saugoti vieniems kitus.

2020-10-02 iš Kauno atėjo liūdna žinia: mirė Pasaulio teisuolė Aldona Radzevičienė Norvaišaitė. Prieš trejus metus Kauno žydų bendruomenė šventė jos 90 metų jubiliejų: tada ponia Aldona ne tik klausėsi ir sulaukė artimųjų, draugų ir giminaičių sveikinimų, bet ir sukosi valso sūkuryje …

Akdoną Norvaišaitytę sveikina KŽB pirmininkas gercas Žakas.

Jai buvo būdingas optimizmas, gerumas ir humoro jausmas. Matyt visos šios savybės padėjo Aldonai sulaukti tokį garbingą amžių. Kalbėdama apie savo indėlį į žydų išgelbėjimą, Aldona Radzevičienė visada jaudinosi,  būdama paauglė tuo metu padėjo savo tėvams – Juozui ir Uršulei Norvaišaičiams. Tuo metu Norvaišaičių šeima gyveno Vilkaviškio rajone. Jie išgelbėjo kaunietį  Alperą Kirkilovskį, Chaimą Černevskį, seseris Šenke ir Cipke Veberytes.

Šiltuoju metų laiku jie slėpėsi miške, specialiai įrengtoje pastogėje, o žiemą – tvarte. Kai gelbėtojus apskundė kaimynai,, naciai suėmė Juozą Norvaišaitį ir išvežė į Saksoniją, jo likimas, deja, nežinomas.

Visi išgelbėti žydai džiaugėsi sulaukę karo pabaigos. 1993 metais tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas už žūvančiųjų gelbėjimą apdovanojo Kryžiais Norvaišaičių šeimą – Juozą, Uršulę ir jų dukrą Aldoną. 2001 m. Izraelio  institutas Yad Vašem jiems suteikė Pasaulio teisuolių garbės vardus.

Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenė gedi kartu su Aldonos Radzevičienės šeima ir draugais. Tokių šviesių žmonių atminimas amžinai išliks mūsų širdyse.

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. rugsėjo 23 d., eidamas devyniasdešimt penktuosius metus, mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius.

 

Nuoširdžią užuojautą velionio šeimai reiškia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

 

Dovydas Judelevičius gimė 1925 spalio 05 d. Kaune. 1951 m. baigė anglų kalbą ir literatūrą Maskvos universitete. 1957 m. filologijos mokslų kandidatas. 1951–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1962 m. buvo šio instituto docentas. 1965–1967 m. buvo tęstinio leidinioLietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai.

 

Literatūra atsakingasis redaktorius. Parašė daug straipsnių apie teatrą, užsienio dramaturgijos ir poezijos vertimus, sudarė S. Nėries poezijos vertimų į rusų kalbą rinkinius, parengė paaiškinimus T. S. Elioto, Dž. Džoiso, O. Vaildo, V. Šekspyro kūrinių leidimams lietuvių kalba, išvertė S. Beketo, A. Milerio, B. Šo, J. Sobolio pjesių, Bairono poezijos. Jo pagrindiniai veikalai, tai Gyvasis Šekspyras: apie Lietuvos teatruose pastatytas V. Šekspyro tragedijas (1964), bei XX amžiaus dramaturgija: Vakarų Europos dramaturgų pjesės (1970).

 

Buvo straipsnių rinkinių, vadovėlių bendraautoris. Taip pat vertė iš anglų kalbos: Dž. Londonas.Žūklės sargybinio pasakojimai: apsakymai (1947), O‘Henry. Kopūstai ir karaliai: romanas (1948), B. Šo. Šventoji Joana: pjesės (kartu su E. Kuosaite (1960), W. Levy. Kas pavogė vištytį?: rinktiniai 1963–1993 metų eilėraščiai (vertimas kartu su kitais (1997).

Nuo  1958 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

 

Atsisveikinti su velioniu bus galima Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ (Olandų g. 22), 7 salėje, šeštadienį, rugsėjo 26 d. nuo 12.00  iki 21.00 val. ir sekmadienį, rugsėjo 27 d., nuo 9 iki  12.00 val. Urna išnešama 12 val., laidotuvės vyks Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse