Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Arkadijų Vinokurą skausmo valandą, netekus mylimos mamos.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad netekome Pasaulio Tautų Teisuolės Lilijanos Binkytės Mozūriūnienės. Gilią užuojautą reiškiame šeimai, dukrai Sofijai Ligijai Makutėnienei, visiems artimiesiems ir draugams. Binkių pavardė Kauno žydams primena didvyriškumą ir žmogiškumą, nes visa šeima Antrojo pasaulinio karo metu prisidėjo gelbėdama mirčiai pasmerktus žydus savo bute, kur slėpė žydus, ieškojo jiems slapstymosi vietų. Binkių namai vokiečių okupacijos metais neoficialiai buvo vadinami „žydų viešbučiu“.
9 Binkių šeimos nariai Jad Vašemo muziejaus pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, iš jų visų gyva buvo likusi tik Lilijana Binkytė. Ji išėjo anapilin sulaukusi 93 metų.
Tegu bus šiai garsios Teisuolių šeimos dukrai lengva Lietuvos žemė.
Liūdesio ir skausmo valandą Sofiją Ligiją Makutėnienę ir jos artimuosius užjaučia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga
Rabinas Aaronas Šteinmanas mirė 2017 gruodžio 12 d. Jis buvo garsus ortodoksų rabinas, didžiausias įstatymų leidimo ir dvasinis autoritetas litvakiško judaizmo pasekėjų tarpe. Jam buvo 104 metai.
А. Šteinmanas gimė 1913 metais Brest – Litovsko mieste. Per Antrąjį pasaulinį karą jis pabėgo į Šveicariją, kur pradėjo dėstyti ješivoje.
1955 m. Panevėžio jėšivos rabinas Kaanmanas paragino rabiną Šteinmaną vadovauti Izraelyje įkurtai “Panevėžio ješivai jauniems”, kurios vadovu išbuvo iki gyvenimo pabaigos. Jis taip pat atidarė naujas ješivas “Gaonas Jakovas” ir “Orchot Tora”.
Rabino mokiniai išleido savo mokytojo parašytų Toros it Talmudo komentarų rinktinę.
Nuo 1988 m. rabinas A. Šteinmanas buvo partijos “Degel ha Tora” Toros išminčių Tarybos narys, partijos “Degel ha Tora” vadovu.
2001 m. rabinas buvo pripažintas vienu iš litvakiško judaizmo lyderiu, o 2012 m. rabinas Šteinmanas tapo partijos Degel ha Tora vadovu.
Pagal žurnalo “Forbes” vertinimą, 2012 metais rabinas Šteinmanas užėmė 3 vietą tarp įtakingiausių Izraelio rabinų. Tūkstančiai žmonių gruodžio 12 dieną, užtvindydami gatves, susirinko į jo laidotuves.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia buvusią bendradarbę, mokytoją Manią Kručkovskają ir artimuosius dėl mylimo vyro Borecho Judelio Kaco mirties.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2017 m. spalio 25 d eidama 103 metus mirė Birutė Verkelytė Fedaravičienė.Tai lietuviška legenda apie skautybę, Vilniaus kraštą, žydų gelbėjimą,diplomatinę veiklą ir dar daug ko lietuvybės labui.
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė į Vilnių mokytis atvyko 1923 metais. Čia ji baigė lietuvišką mokyklą ir buvo viena iš nedaugelio lietuvių studentų tuomet lenkiškame Stepono Batoro universitete. Šimtametės gyvenimas kupinas ne tik pažinčių su tokiais žmonėmis kaip Jonas Basanavičius, bet ir žygdarbių savo ir kitoms tautoms – 1995 metais ji apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą Holokausto metais bei LDK Gedimino ordino Pirmojo laipsnio medaliu. 2011 metais Prezidentė Dalia Grybauskaitė jai įteikė Garbės kryžių už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, o šiandien – Gedimino ordino Karininko kryžių. Šie nuopelnai yra už tarnybą dar Pirmosios Respublikos metais Lietuvos konsulate Vilniuje, gelbstint Lenkijos karo pabėgėlius. Su pasididžiavimu ponia Birutė pabrėžia, kad jos pažiūrų „per gyvenimą niekas neperdirbo ir neperdirbs“. Toks pats nepajudinamas ir jos šimtą metų nesibaigiantis rūpestis bei meilė lietuvybei ir Pietryčių Lietuvai.
Velionė bus šarvojama Kaune spalio 28 d. 9 val ( S. Žukausko 38) laidos tą pačią dieną 14 val Eigulių kapinėse.
Eidama 97-uosius metus, mirė Bendruomenės narė, buvusi “Tarbut” gimnazijos mokinė ir Vilniaus geto kalinė, buvusi Vytauto Didžiojo Trakų partizanų brigados narė Chasia Španerflig.
Kol sveikatą pakirto ligos ir amžiaus našta, Chasia daugelį savo gyvenimo metų skyrė Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos, žydų bendruomenės veiklai, Holokausto aukų atminimo įamžinimui.
Sunkią netekties valandą mūsų mintys yra kartu su Chasios artimaisiais – nuoširdžiai užjaučiame sūnų Volodią ir dukrą Sofiją.
Su velione galima bus atsisveikinti spalio 24 d. 11-14 val. Laidojimo namuose “Nutrūkusi styga”, laidotuvės vyks Vilniaus žydų kapinėse.
Antradienį, rugpjūčio 15 dieną po staigios ligos mirė iškili istorikė, ilgametė „Mokslo“ leidyklos redaktorė, praeities Lietuvos asmenybių biografijų tyrinėtoja ir populiarintoja. Genovaitė Gustaitė (1925–2017), paskutinius gyvenimo dešimtmečius paskyrusi Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo studijoms ir jo darbų sklaidai.
Su Genovaite buvo surengtas Jurgio Matulaičio minėjimus žydų bendruomenėje. Jurgio Matulaičio atminimas yra svarbus Lietuvos žydų istorijai, Lietuvos žydų bendruomenė labai vertina Genovaitės Gustaitės nuveiktus darbus, liūdi dėl jos netekties ir nuoširdžiai užjaučia artimuosius. Velionė buvo nuoširdus ir gilus žmogus. LŽB pirmininkė Faina Kukliansky aplankė ir pagerbė šios doros ir išmintingos moters atminimą.
Tebūna lengva Genovaitei Lietuvos žemė.
Ištrauka iš GENOVAITĖS GUSTAITĖS straipsnio ” ARKIVYSKUPO JURGIO MATULAIČIO PORTRETAS”.
Vyskupas gynė Izraelio tautą ne vien nuo bado. Dar nė pusmečiui nepraėjus nuo ingreso, teko juos gelbėti per 1919 m. balandžio mėn. pogromą, kai lenkų batalionieriai (vadovaujami pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) nužudė 80 žmonių, plėšė, grobė jų parduotuves, kankino, galybę suėmė, niokojo kapines.
Pagalbos ieškoti pas vyskupą atskubėjo žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas ir rabinas I. Rubinšteinas. Jie „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (švietimo, kultūros veikėją). Vyskupo „Užrašuose“ vienas žodis – „prižadėjau“, suimtieji liko gyvi. (Prisimindamas grėsmę, po daugelio metų S. Čarny parašė: „Mūsų vos nesušaudė.“)
Žydai J. Matulaičio paramą („kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo […]“), savo tautiečių gelbėjimą matė, jautė ir vertino. Po jo mirties (1927 01 27) įtakingiausias Jidišlando dienraštis Di jidiše štime („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, kupiną pagarbos, dėkingumo ir subtilaus asmenybės bei istorinio laikotarpio pojūčio nekrologą. Jame kelis sykius kartojama mintis: „Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai.“ „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos.“
Lietuvos žydų bendruomenė gedi netekus aktyvaus bendruomenės nario, LŽB SPD kliento, buvusio bendruomenės Socialinio centro vadovo Boris Olšanickij (1937 09 16 – 2017 07 16).
Bendruomenė nebeturėjo galimybės padėkoti Gerb.Borisui už ilgametį atsidavusį darbą 80 -mečio, iki kurio buvo likę vos du mėnesiai, proga.
Skaudžią netekties valandą gedime kartu su šeima, artimaisiais, buvusiais kolegomis ir draugais.
Skaudžią netekties ir liūdesio valandą nuoširdžiai užjaučiame Socialinių programų departamento koordinatorę Žaną Skudovičienę dėl brolio mirties.
Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų sąjungos nariai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Žanai Skudovičienei, mirus broliui. Liūdime su visa didele Žanos šeima.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė užjaučia Olgą Zimanaitę ir artimuosius, žuvus jos broliui autoavarijoje.
Eidamas 102-uosius metus mirė ilgametis Šiaulių žydų bendruomenės narys gydytojas Jokūbas Furmanas. (1916 04 25 – 2017 06 14).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionio artimųjų ratą. Šiauliai ir žydų bendruomenė neteko ryškios, įdomų laikmetį nugyvenusios asmenybės, tikro šiauliečio žydo, gydytojo, inteligento.
Mediko Jokūbo Furmano 101-to metų gyvenimas buvo neatsiejamas nuo visuomenės sveikatos priežiūros, kuriai paaukoti penki gyvenimo dešimtmečiai, iš jų – beveik 45 metus dirbo Šiaulių miesto sanitarijos epidemiologijos stoties (dabar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas) skyriaus vedėju. Gydytojo Jokūbo Furmano kelias itin glaudžiai siejamas ir su miesto sanitarijos istorija. Šiaulių miesto sanitarijos epidemiologijos stotis buvo įkurta 1944 m. Tuo metu sanitarijos tarnyba talpinosi viename kambarėlyje Vasario 16-osios gatvėje, o mikrobiologijos laboratorija – Pakalnės g. 5. Laboratorijoje buvo atliekami klinikiniai, bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai iš visos apskrities. Visą transportą sudarė arklys ir vežimas. Nuo 1946 m. sanitarijos inspektoriumi buvo paskirtas Jokūbas Furmanas. Vienas iš svarbiausių uždavinių po karo buvo kova su infekcinėmis ligomis: dėmėtąja šiltine, vidurių šiltine, paratifu B, dizenterija ir kt.
Nuotraukoje: dar prieš metus Jokūbą Furmaną, švenčiantį šimtmetį, sveikino Šiaulių meras ir Lietuvos Vyriausybės vadovas.
“Nekaupkite pykčio, gyvenkite ramiai”. Tokią ilgaamžiškumo paslaptį išdavė švęsdamas 100-ąjį gimtadienį, kalbėjo Jokūbas Furmanas. Jo nugyventus metus vargiai būtų galima sutalpinti į vieną knygą – inteligento gyvenimas neįtikėtinai margas. J.Furmanas gimė Maskvoje, bet iš Rusijos sostinės išginė įvykusi revoliucija. Turtinga pirklių šeima po valdžios perversmo skubiai persikraustė į Šiaulius, J.Furmano motinos gimtinę. Klestinčio Šiaulių odininko Ragalino vaikaitis čia baigė gimnaziją. Joje jaunuolis mokėsi su garsiojo pramonininko Chaimo Frenkelio sūnumi, o baigęs mokyklą išvažiavo pas dėdę į Paryžių studijuoti medicinos. Mokslus baigusį jauną mediką viliojo darbu Maroke, kitose Afrikos šalyse, bet J.Furmanas sugrįžo į vaikystės miestą. Jo sesuo apsigyveno Paryžiuje, o brolis išvyko į Izraelį.
Negalėjęs pasigirti puikia sveikata, sulaukęs šimtmečio , jis nebegalėjo skaityti taip mėgtų knygų ir laikraščių. Tačiau nuo miesto ir valstybės aktualijų nenutolo, nes kasdien per televizorių klausėsi žinių. „Nereikia nereikia ilgai atsiminti blogo žodžio, ir gyvenimas taps gražus, – gyvenimiška patirtimi prieš metus dalinosi šiaulietis. – Visiems noriu palinkėti vieno – kad karo daugiau nebebūtų“.
Tebūnie Jokūbui Furmanui lengva žemelė.
Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)
Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną, netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia jis – ryški asmenybė.
Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių, pastarieji atrodydavo keistokai.
Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis savo tikslą pasiekė, kai Izraelyje tapo “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.
Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.
Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.
Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes mano draugai gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.
Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.
Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta). Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai. Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.
Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo. Bet nenumaldomas likimas paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.
Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!
lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą