Užuojautos

Užuojauta

Lapkričio 10d. Kaune buvo palaidota Jadvyga Ambraziūnienė-Viščiūtė (g. 1933), žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ji ir jos šeimos nariai buvo apdovanoti 2011 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėl netekties nuoširdžiai užjaučia šeimą ir artimuosius.

Nedidelis Domo ir Marijonos Viščių  ūkelis tarpukariu Antupyčių kaime (Raseinių r.) ribojosi su Vagupių dvaro žemėmis. Vagupių dvarą valdė Aronas Smolenskis. Viengungis ūkininkas gerai sugyveno su savo kaimynu Domu Viščiumi: kai šiam ko prireikdavo, Aronas niekada neatsisakydavo, paremdavo.

Gausi Viščių šeimyna už paramą atsilygindavo darbu Arono ūkyje. Nacistinei kariuomenei okupavus Lietuvą, žydų gyvenimas virto košmaru. Pirmomis karo dienoms su dviračiais atvažiavo baltaraiščiai, dviračius paliko Viščių sodyboje, o patys tekini nubėgo į Arono sodybą, negailestingai jį sumušė.

Leisgyvis Aronas tą patį vakarą atšliaužė pas Viščius ir nuo to laiko slapstėsi pas juos per visą karą. Viščių šeimyna buvo liudininkai, kai vieną diena iš Betygalos miestelio visus žydus suvarė į Arono sodybą, o auštant visus sušaudė ant upelio kranto.

Slapstyti Aroną buvo itin pavojinga, nes kaimynai žinojo, kad jis „pradingo“, įtarinėjo jam padedant ir Viščius. Jų sodyboje buvo įrengtos kelios slėptuvės – buvo iškastas bunkeris tvarte, tuneliai buvo iškasti daržinėje po šienu ir po kambario grindimis, kad, iškilus pavojui, Aronas galėtų pabėgti. Kai Viščiai sužinodavo, kad miestelyje ar kaime vyksta kratos, Aronas, pasiėmęs maisto kelioms dienoms, išeidavo į rugių laukus arba slapstydavosi krūmuose. Neišvengė kratos ir grasinimų ir Viščių šeima, tačiau jiems visiems pavyko išgyventi ir išgelbėti Aronà Smolenskį. Arono tėvas Srolis Smolenskis ir brolis Jankelis sušaudyti Lyduvėnuose, sesuo Rebeka prie Ariogalos 1941 metais. Karui pasibaigus, Aronas Smolenskis vedė jauniausiąjąViščių dukrą Janiną, jie susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Aronas Smolenskis mirë 1980 m., palaidotas Vilkijoje.

Užuojauta dėl rabino lordo Jonathano Sackso mirties

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė drauge su Pasaulio žydų kongresu liūdi dėl Didžiosios Britanijos vyriausiojo rabino lordo Jonathano Sackso mirties.

Netekome nepaprastai gilaus intelekto ir moralinių įsitikinimų teologo. Rabinas Sacksas buvo jaudinantis oratorius ir puikus rašytojas, kuris žydų rašto mokymus įskiepijo tiek žydams, tiek ne žydams, sujungdamas žydų tradicijas su šiuolaikiniu mąstymu. Jo raštai, įskaitant  ypač savaitinės Toros dalies komentarus, bus pavyzdys ateities kartoms.

Reiškiame giliausią užuojautą lordo Sackso žmonai Elaine ir jų šeimai. Tegu velionio atminimas išlieka kaip įkvėpimo šaltinis.

Eidamas 65-uosius mirė kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Faustas Latėnas

Eidamas 65-uosius mirė kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Faustas Latėnas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėl skaudžios netekties reiškia nuoširdžią užuojautą šeimai.

F. Latėnas 1990–1991 metais vadovavo Vilniaus „Lėlės“ teatrui, 1995–1996 m. ėjo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro direktoriaus pareigas, 2000–2005 metais vadovavo Vilniaus mažajam teatrui, kelis kartus ėjo kultūros viceministro pareigas, patarė Lietuvos Respublikos premjerams kultūros klausimais. Faustas Latėnas – puikus kompozitorius ir teatro žinovas, išmintingas vadovas, sukūręs muziką ne vienam garsiam spektakliui žydų gyvenimo tema ir daugeliui lietuviškų kino filmų.

2014m. Valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo dramos teatre vyko spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais premjera (inscenizacijos autorius – Rimas Tuminas).

Kuriant spektaklį dalyvavo didelė menininkų grupė iš Lietuvos: režisierius R. Tuminas (J. Vachtangovo dramos teatro vadovas), scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė muziką kūrė kompozitorius Faustas Latėnas. 1994 m. ta pati menininkų grupė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ muzikoje atsirado nauja tema. Muzikinį kontekstą supranta nedaug žmonių. Ir naują temą jie priima kaip gražų lyrinį kvartetą. Iš tiesų tai yra buvusio Vilniaus geto himno tema. Ji atsiranda spektaklio pradžioje, kai Efraimas atsisveikina su savo trimis mirusiomis žmonomis kapinėse, ir tampa muzikiniu ženklu, kuris pranašauja jų kelionės baigtį ir spektaklio finalą. Nors literatūrinio pasakojimo istorinis kontekstas kitas, spektaklyje žydų personažai simboliškai uždaromi į getą, sunaikinami.

Kad ir kaip būtų keista, teatras kataklizmų metu visada atsigauna, tampa priešstata tvyrančiai neapykantai kitų tautų atžvilgiu ir brutalumui.

Įdomu, kad Vilniaus geto himno autorius, žymus pianistas, Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos profesorius Aleksandras Tamiras iš Izraelio.

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius irgi atkreipė dėmesį į spektaklio svarbą. Juo itin domisi Maskvos žydų bendruomenė. Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui dėl įvairių priežasčių nepavyko suvaidinti spektaklio litvakams Izraelyje. Būta ir komiškų aiškinimų: „Spektaklis – geras, patinka, bet ideologiškai nepatogus – vaizduojami neturtingi žydai, o neturtingų žydų Izraelyje negali būti…“ Bet juk čia kalbama apie carinės Rusijos okupuotą Lietuvą, o ne apie šiuos laikus!

2020 m. rugpjūčio 27 d. Faustas Latėnas ir Arkadijus Vinokuras sukūrė performansą „Odė kančiai ir džiaugsmui“ skirtą baltarusių kovai už laisvę.

Latėnas kūrė muziką ir režisieriaus Raimundo Banionio pastatytam spektakliui „Dibukas“ – tai mistinė muzikinė drama, tai spektaklis-sakmė, paremta žydų tautosaka. Žydų folklore dibuku vadinama mirusiojo siela, kuri negali nusiraminti ir patekti į aną pasaulį. Muziką zongams sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius F. Latėnas Spektaklyje nagrinėtos temos domino kompozitorių.. Mistinė muzikinė dviejų dalių Alekso Tarno (Aleksejaus Tarnovickio) drama „Dibukas”, sukurta pagal paties pavadinimo Simono An-skio (Šlomos Zeinvelio Rappoporto) pjesę,  500 metų gyvuojanti žydų tautos sakmė buvo užrašyta prieš 100 metų. Įsiskverbęs į gyvo žmogaus kūną ir sielą, jis pakeičia to žmogaus asmenybę, pradeda kalbėti jo lūpomis, o jį išvaryti gali tik rabino egzorcizmas.

Kauno kamerinio teatro spektaklis – Daivos Čepauskaitės dramoje „Diena ir naktis“ autorė  pasirinko skaudžią Holokausto temą, visa talento jėga atskleistą tragišką Lietuvos žydų likimą – masinį naikinimą Holokausto metu. Režisieriaus sumanymą padėjo atskleisti ir kūrybinė grupė: kompozitorius Faustas Latėnas, dailininkas Sergejus Bocullo, aktoriai. Spektaklyje skambanti muzika nesavitikslė, ji pabrėžia ir padeda išryškinti prieštaringus herojų jausmus, kulminacinius momentus.

 

Atsisveikinimas su velioniu Kompozitorių sąjungos namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilniuje) vyks lapkričio 5 d. 12–19 val. ir lapkričio 6 d. 9–12 val.

Lapkričio 5 d., 18 val. – šv. Mišios Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje (Sėlių g. 17).Karstas išnešamas lapkričio 6 d. 12 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Artimieji prašo pagarbą kompozitoriui išreikšti gėlės žiedu. Taip pat laikytis saugumo rekomendacijų, saugoti vieniems kitus.

Užuojauta

Spalio 2d. mirė Elja Butas (1954 -2020)
Lietuvos žydų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą žmonai Laimutei ir sūnui.
Liūdna žinia iš Kauno: mirė Pasaulio teisuolė Aldona Radzevičienė Norvaišaitytė

Liūdna žinia iš Kauno: mirė Pasaulio teisuolė Aldona Radzevičienė Norvaišaitytė

2020-10-02 iš Kauno atėjo liūdna žinia: mirė Pasaulio teisuolė Aldona Radzevičienė Norvaišaitė. Prieš trejus metus Kauno žydų bendruomenė šventė jos 90 metų jubiliejų: tada ponia Aldona ne tik klausėsi ir sulaukė artimųjų, draugų ir giminaičių sveikinimų, bet ir sukosi valso sūkuryje …

Akdoną Norvaišaitytę sveikina KŽB pirmininkas gercas Žakas.

Jai buvo būdingas optimizmas, gerumas ir humoro jausmas. Matyt visos šios savybės padėjo Aldonai sulaukti tokį garbingą amžių. Kalbėdama apie savo indėlį į žydų išgelbėjimą, Aldona Radzevičienė visada jaudinosi,  būdama paauglė tuo metu padėjo savo tėvams – Juozui ir Uršulei Norvaišaičiams. Tuo metu Norvaišaičių šeima gyveno Vilkaviškio rajone. Jie išgelbėjo kaunietį  Alperą Kirkilovskį, Chaimą Černevskį, seseris Šenke ir Cipke Veberytes.

Šiltuoju metų laiku jie slėpėsi miške, specialiai įrengtoje pastogėje, o žiemą – tvarte. Kai gelbėtojus apskundė kaimynai,, naciai suėmė Juozą Norvaišaitį ir išvežė į Saksoniją, jo likimas, deja, nežinomas.

Visi išgelbėti žydai džiaugėsi sulaukę karo pabaigos. 1993 metais tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas už žūvančiųjų gelbėjimą apdovanojo Kryžiais Norvaišaičių šeimą – Juozą, Uršulę ir jų dukrą Aldoną. 2001 m. Izraelio  institutas Yad Vašem jiems suteikė Pasaulio teisuolių garbės vardus.

Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenė gedi kartu su Aldonos Radzevičienės šeima ir draugais. Tokių šviesių žmonių atminimas amžinai išliks mūsų širdyse.

Užuojauta

Iš Šiaulių atėjo liūdna žinia – netekome nuostabaus žmogaus -, Pasaulio tautų teisuolės Meilutės Zofios Levinskienės (Kalendraitės). Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ) reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą Meilutės Zofiijos šeimai : vyrui, vaikams, anūkams seseriai, kuri taip pat yra Pasaulio teisuolė ir draugams.

Antrojo pasaulinio karo metais Andrejaus Kalendros, M. Zofijos tėvo, Levo Tolstojaus idėjų gerbėjo, organizuotas Gordimerų šeimos gelbėjimas iš Šiaulių geto. Andrejus Kalendra buvo žinomas ir gerbiamas žmogus visame regione. Po Vaikų akcijos Šiaulių gete, įvykusios 1943 m. lapkričio 5 d., A. Kalendra, kuriam padėjo šeima ir draugai, surengė Gordimerių šeimos gelbėjimo operaciją. Šešerių metų Šolemas buvo išvežtas iš geto su bulvių maiše, ir paslėptas Kalendrų dvare netoli Žarėnų. Šolomas ten išbuvo iki 1945 metų vasaros.

Nuotraukoje: Gordimerių šeima – Itzik ir Sonya, vaikai Šolom ir Georg (JAV)

Kalendros šeimos narių, jų draugų ir pažįstamų pastangomis visa Gordimerių šeima buvo išgelbėta ir 1945 m. jie išvyko į JAV.

Nuotraukoje: Monika Kalendraitė-Jakutienė (kairėje), šalia prezidento V. Adamkaus yra Zofija Levinskienė.

2005 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus seseris Kalendraites apdovanojo kryžiais už žuvusiųjų išgelbėjimą.

Mirė literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius

Mirė literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. rugsėjo 23 d., eidamas devyniasdešimt penktuosius metus, mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius.

Dovydas Judelevičius gimė 1925 spalio 05 d. Kaune. 1951 m. baigė anglų kalbą ir literatūrą Maskvos universitete. 1957 m. filologijos mokslų kandidatas. 1951–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1962 m. buvo šio instituto docentas. 1965–1967 m. buvo tęstinio leidinio Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra atsakingasis redaktorius. Parašė daug straipsnių apie teatrą, užsienio dramaturgijos ir poezijos vertimus, sudarė S. Nėries poezijos vertimų į rusų kalbą rinkinius, parengė paaiškinimus T. S. Elioto, Dž. Džoiso, O. Vaildo, V. Šekspyro kūrinių leidimams lietuvių kalba, išvertė S. Beketo, A. Milerio, B. Šo, J. Sobolio pjesių, Bairono poezijos. Jo pagrindiniai veikalai, tai Gyvasis Šekspyras: apie Lietuvos teatruose pastatytas V. Šekspyro tragedijas (1964), bei XX amžiaus dramaturgija: Vakarų Europos dramaturgų pjesės (1970). Buvo straipsnių rinkinių, vadovėlių bendraautoris. Taip pat vertė iš anglų kalbos: Dž. Londonas. Žūklės sargybinio pasakojimai: apsakymai (1947), O‘Henry. Kopūstai ir karaliai: romanas (1948), B. Šo. Šventoji Joana: pjesės (kartu su E. Kuosaite (1960), W. Levy. Kas pavogė vištytį?: rinktiniai 1963–1993 metų eilėraščiai (vertimas kartu su kitais (1997).

Nuo 1958 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Atsisveikinti su velioniu bus galima Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ (Olandų g. 22), 7 salėje, šeštadienį, rugsėjo 26 d. nuo 12.00 iki 21.00 val. ir sekmadienį, rugsėjo 27 d., nuo 9 iki 12.00 val. Urna išnešama 12 val., laidotuvės vyks Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse.

Lietuvos rašytojų sąjungos informacija

Mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius

Mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. rugsėjo 23 d., eidamas devyniasdešimt penktuosius metus, mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius.

 

Nuoširdžią užuojautą velionio šeimai reiškia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

 

Dovydas Judelevičius gimė 1925 spalio 05 d. Kaune. 1951 m. baigė anglų kalbą ir literatūrą Maskvos universitete. 1957 m. filologijos mokslų kandidatas. 1951–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1962 m. buvo šio instituto docentas. 1965–1967 m. buvo tęstinio leidinioLietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai.

 

Literatūra atsakingasis redaktorius. Parašė daug straipsnių apie teatrą, užsienio dramaturgijos ir poezijos vertimus, sudarė S. Nėries poezijos vertimų į rusų kalbą rinkinius, parengė paaiškinimus T. S. Elioto, Dž. Džoiso, O. Vaildo, V. Šekspyro kūrinių leidimams lietuvių kalba, išvertė S. Beketo, A. Milerio, B. Šo, J. Sobolio pjesių, Bairono poezijos. Jo pagrindiniai veikalai, tai Gyvasis Šekspyras: apie Lietuvos teatruose pastatytas V. Šekspyro tragedijas (1964), bei XX amžiaus dramaturgija: Vakarų Europos dramaturgų pjesės (1970).

 

Buvo straipsnių rinkinių, vadovėlių bendraautoris. Taip pat vertė iš anglų kalbos: Dž. Londonas.Žūklės sargybinio pasakojimai: apsakymai (1947), O‘Henry. Kopūstai ir karaliai: romanas (1948), B. Šo. Šventoji Joana: pjesės (kartu su E. Kuosaite (1960), W. Levy. Kas pavogė vištytį?: rinktiniai 1963–1993 metų eilėraščiai (vertimas kartu su kitais (1997).

Nuo  1958 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

 

Atsisveikinti su velioniu bus galima Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ (Olandų g. 22), 7 salėje, šeštadienį, rugsėjo 26 d. nuo 12.00  iki 21.00 val. ir sekmadienį, rugsėjo 27 d., nuo 9 iki  12.00 val. Urna išnešama 12 val., laidotuvės vyks Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse

In memoriam Seras Ronaldas Harvudas

In memoriam Seras Ronaldas Harvudas

Rugsėjo 9d. Londone mirė Pietų Afrikos Sąjungoje plungiškių Isako Hurvičiaus ir Izabelės Peperytės-Hurvič šeimoje 1934 metų lapkričio devintą gimęs Ronaldas Harvudas (Ronald Harwood).

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu ir pagarba reiškia nuoširdžią užuojauta dėl netekties Sero Ronaldo Harvudo šeimai ir artimiesiems.

1951 metais baigęs Keiptauno Sea Point berniukų mokyklą, kurioje skynė visus įmanomus meno laurus, jis iškart išvažiavo į Londoną siekti aktoriaus karjeros, tačiau jam sutrukdė jo mamai nepakeliama finansinė našta. Ronaldui teko mesti studijas ir imtis darbo. Jis tapo vieno garsiausio tuo metų Didžiojoje Britanijoje  aktoriaus sero Donaldo Wolfito padėjėju. Bendravimo su aktoriumi ir jo aplinka patirtis, skvarbus žvilgsnis į žmonių elgesį įvairiausiose situacijose vėliau išsiliejo daugiau kaip dvidešimtyje Ronaldo Harvudo pjesių, dvidešimtyje scenarijų filmams, per trisdešimtyje grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių, pelniusių įvairius apdovanojimus, tarp kurių – ir Oskaro premija už scenarijų kino filmui „Pianistas“.

Bene geriausiai Ronaldo Harvudo gyvenimą bei kūrybą apibūdino Liudvika Pociūnienė, kalbėdama apie pagal jo scenarijus pastatytus filmus „Pianistas“ bei „Apsisprendimas“. „Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine“,- rašė ji.

O įtakinga kultūros internetinė svetainė playbill.com populiaraus kritiko Roberto Simonsono lūpomis 2009 metais pareiškė, jog „Šiuo metu Ronaldas Harvudas gali būti sėkmingiausias dramaturgas bei scenarijų autorius angliškai kalbančioje pasaulio dalyje“.

Po Ronaldo Harvudo apsilankymo 2002 metais tėvų gimtinėje Plungėje, Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovė Danutė Serapinienė surengė Ronaldo Harvudo vardo meninės raiškos konkursą. Jis tapo ne tik jau daugiau kaip dešimtmetį vykstančiu reiškiniu visos Lietuvos moksleiviams, bet po rugsėjo devintosios – ir atminimo ženklu pasaulio kultūroje gilią žymę palikusiam, bet niekada nuo savo plungiškių šaknų neatsiskyrusiam, talento jėga žmonių sielas budinusiam Ronaldui Harvudui.

Užuojauta

Užuojauta

Liūdime dėl netekties. Rugpjūčio 17d. mirė Naum Dvorkin (1940 – 2020)
Reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai Jelenai ir sūnui Eduardui.

Užuojauta

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 3d. mirė ilgametis bendruomenės ir minjano narys
Chaim Zagin (1928 – 2020).
Reiškiame nuoširdžia užuojautą velionio vaikams. ir artimiesiems.
Užuojauta

Užuojauta

Netekome aktyvaus ilgamečio Lietuvos žydų bendruomenės nario,- rugpjūčio 3d. anapilin išėjo Lev Jagniatinskij. (1926 -2020).

Nuoširdžiai reiškiame užuojautą sūnui Aleksandrui, anūkams ir artimiesiems.

 

Užuojauta

Liepos 9d. mirė Vladimir Brodskij (1939 – 2020)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai Ninai, broliams ir artimiesiems.

Užuojauta

Birželio 14d. mirė Nella Kalichovskaja (1927 – 2020)
Gilią ir nuoširdžią užuojautą reiškiame dukterėčiai Marinai.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Irenai Zingerienei dėl mylimos mamos netekties.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad birželio 4d. mirė Jefim Pesin (1937 – 2020)

Nuoširdi užuojauta žmonai Jevgenijai ir sūnui Arkadijui.

Užuojauta

Birželio 4d. mirė aktyvi žydų bendruomenės narė Svetlana Šapiro (1948 – 2020).
Reiškiame nuoširdžią užuojautą sūnui Guy Šapiro, anūkams ir artimiesiems.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad gegužės 22d. mirė Puna Dvorskis (1940 – 2020)
Netekus mylimo tėvo, nuoširdžią užuojautą reiškiame velionio vaikams.
Gegužės 7 dieną nesulaukęs 87-ojo gimtadienio mirė skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas

Gegužės 7 dieną nesulaukęs 87-ojo gimtadienio mirė skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas

Gegužės 7 dieną nesulaukęs 87-ojo gimtadienio mirė skulptorius Alfonsas Vincentas  Ambraziūnas, IX forto memorialo kūrėjas.

,,Esu kilęs iš Vilkijos. Tie vaikystės vaizdai – Nemuno šlaitai, aukšti skardžiai, įgriuvos, nuošliaužos – ugdė ekspresyvių formų pajautą. Taip pat į vaiko sąmonę brovėsi dramatiški istorijos įvykiai – okupacijos, karas, pokario baisumai. Jei likimas būtų lėmęs gimti kur nors lygumų krašte, jei laikai būtų buvę kitokie, vargu ar ką nors panašaus būčiau sukūręs“, – apie svarbiausią gyvenimo kūrinį – Kauno IX forto skulptūrinį monumentą – yra sakęs A. Ambraziūnas.