Su giliu liūdesiu pranešame, kad šeštadienį, gruodžio 14d. netekome Simono Dovidavičiaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojo, buvusio Kauno žydų bendruomenės pirmininko, Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę” vadovo, Sugiharos namų direktoriaus, žydų istorijos ir kultūros žinovo, entuziastingo gido, gero bičiulio, turėjusio dar tiek daug įdėjų ir nespėjo jų realizuoti. Kauno žydų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems ir liūdi kartu su jais bei visais Simoną pažinojusiais. Draugiškas, išsilavinęs Simonas Dovidavičius metų metus vedė įdomias ekskursijas apie žydų istoriją po Kauną ir Lietuvą trimis kalbomis, jau vien todėl jis įgijo daug draugų ir pagarbos ne tik Lietuvoje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išgyvena dėl netekties, nuoširdžiai užjaučia artimuosus.

Dėl skaudžios netekties užuojautą pareiškė ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolektyvas .

Atsisveikinimas su velioniu antradienį, gruodžio 17d., nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje, Radvilėnų pl.15A, Kaune. Išlydimas trečiadienį, gruodžio 18d. 12 val. į Kauno Aleksoto žydų kapines, H. ir O. Minkovskių g.

Haifoje, Rambamo ligoninėje, eidamas 81 metus, mirė profesorius Elazaras Gutmanas, Nanotechnologijų virtualaus instituto viceprezidentas, dirbęs Techniono universiteto Medžiagų mokslo ir inžinerijos katedroje. Sprogimas vienoje universiteto laboratorijų sunkiai sužeidė mokslininką. Su nudegimais ir sužalojimais E. Gutmanas buvo išvežtas į ligoninę. Jo būklė buvo nepaprastai rimta, jis neišgyveno. Netekome įdomaus talentingo mokslininko, mylinčio ir mylimo žmogaus, pranešė Izraelio žiniasklaida.

Elazaras Gutmanas nesuspėjo atšvęsti aštuoniasdešimtmečio. Jis mirė likus dviem dienoms iki jubiliejaus, kuriam visa šeima ilgai ruošėsi. Spalio 26 d. Gutmanų šeima ketino susitikti su visais artimaisiais tradiciniame šeimos iš Lietuvos „suvažiavime“ Jeruzalėje,  pažymėti gražią datą.

Buvusio vilniečio Elazaro Gutmano šeima

Apie šeimos istoriją pasakoja velionio brolis Borisas Gutmanas.

– Mūsų šeimos šaknys siekia tolimą XVIII amžių. Net tada mūsų protėviai gyveno Lietuvos mieste Palangoje. Ten užaugo kelios tėvo ir mamos šeimos kartos. Beje, mūsų mamai Sara-Ginda, kai buvo ištekėjusi, nereikėjo keisti pavardės. Jos mergautinė pavardė taip pat  Gutman. Tėvas Baruchas Gutmanas studijavo garsiojoje Voložino jeshivoje. Po to grįžo į Lietuvą. 1914 m. jį areštavo, tada buvo areštuota daugybė pasienyje gyvenusių žydų, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiai bijojo, kad žydai bendradarbiaus su vokiečiais.

Jis buvo ištremtas į Sibirą, kokia ironija, –  jį išlaisvino bolševikai. Jis turėjo rabino statusą, tačiau niekada neužsiėmė rabino veikla. Senelis turėjo nedidelę sodos gamyklą. Jis taip pat dirbo gintaro apdirbimo ceche. O vasarą jo šeima paruošdavo svečių namus žydams, atvykusiems iš įvairių Lietuvos kampelių. Palanga visada buvo kurortinis miestas. Svarbų indėlį į jos plėtrą įnešė žydų bendruomenė. Senelis buvo nušautas 1941 m. birželio 30 d. Palangos paplūdimyje. Pirmoji Holokausto egzekucija Palangoje įvyko birželio 27 d. Po trijų dienų mano senelis kartu su devyniasdešimt devyniais žydais ir penkiais sovietų aktyvistais buvo sušaudytas pajūryje. Moterys ir vaikai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą, kuri buvo įkurta už dvylikos kilometrų nuo Palangos. Ten buvo mano močiutė Malka. Stovykla buvo sunaikinta spalio pradžioje. Bet prieš tai mano dėdė Mihas, nuėjęs pas partizanus, sugebėjo ją ištraukti ir perkelti į Kauno getą. Deja, tai jos neišgelbėjo.

1941 m. spalio 29 d. Kauno gete, per Didžiąją akciją močiutė buvo nužudyta. Tą dieną žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Ji turėjo septynis suaugusius vaikus. Vyresnioji dukra Gita buvo sušaudyta Panevėžyje 1941 m. rugpjūčio mėn. kartu su vyru ir vaikais. Kitas motinos brolis Shmuelis mirė 1943 m. liepą, netoli Aleksejevkos kaimo, Oriolo srityje, pirmajame jo mūšyje. Jis kovojo 16-oje Lietuvos šaulių divizijoje, kurią su tokia pat sėkme galima būtų pavadinti žydų divizija. Joje net įsakymai buvo skelbiami jidiš kalba. Likę broliai ir seserys sugebėjo išgyventi. Mamos brolis Meiras kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, jo mažoji dukra žuvo Kaune per Vaikų akciją. Kita sesuo, Miriam dirbo slaugytoja fronte.

Karo pradžioje mūsų tėvai jau buvo vedę. Jie gyveno Kaune. Ketvirtą ryto mano tėvas išgirdo, kad prasidėjo vokiečių kariuomenės invazija. Ir neskubėdamas surinko šeimą: mūsų mamą, mano vyresnįjį brolį Elazarą, kuriam tada buvo pusantrų metų, savo mamą ir seserį. Jis sakė: „Nieko neimk, skubėk į stotį“. Ir jie suspėjo į paskutinį traukinį iš Kauno, kuris išgelbėjo juos nuo bėdų.

Išlikę gyvi šeimos nariai1945 m. pradžioje ji grįžo į Lietuvą. Neužteko dvasinių jėgų vykti į Kauną, kur žuvo šeimos nariai. Buvo pasirinktas Vilnius. 1973m. visa šeima, kurioje visada vyravo sionistinė nuotaika, repatrijavo į Izraelį. Elazarui tuomet buvo 34 metai.

Sovietmečiu Lietuvoje antisemitizmas egzistavo, daktaro mokslinį laipsnį Elazarui nebuvo lengva apsiginti. Tačiau mokslininko talento dėka jis sugebėjo viską įveikti. Jo darbas buvo jo pašaukimas.

Visuose moksliniuose straipsniuose jis išlaikė pavardę Gutmanas, su lietuviška galūne. Išvykdamas į Izraelį, Elazaras buvo daugelio mokslinių straipsnių autorius. O kadangi jau buvo žinomas mokslo pasaulyje, jis norėjo išsaugoti lietuvišką visos šeimos vardo garsą.

Jo mokslinė veikla susijusi su ypatingai tvariomis dangomis, įskaitant keramikines, kurios, naudojamos ne tik gynyboje, bet ir medicinos inžinerijos srityje, pavyzdžiui, kuriant klubų implantus. Elazaras ne tik užsiėmė moksline veikla, jis dėstė medžiagų mokslo katedroje. Jį mylėjo studentai, laboratorijos darbuotojai, padėjėjai, mokytojai, visa komanda. Jei katedroje kildavo konfliktai, jis palaikydavo studentų pusę, kartais net padarydamas žalą savo karjerai.

Beje, kai Elazaras išėjo į pensiją, jis gavo garbės profesoriaus vardą („Emeritos“), tai reiškė turėti „Techniono“ dispozicijoje savo biurą ir laboratoriją.

Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių. Atvykę jo buvę studentai, dabar jau sėkmingai dirbantys specialistai, mokslininkai.