Mieloji Roza,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.
Mazl Tov ir iki 120-ies!
1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.
Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.
Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.
Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.
Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…
Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.
Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.
Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.
Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.
Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.
Vokietijos laikraščio pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse.
Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.
