JE Izraelio ambasadorius p. Yossef Levy nuoširdžiai sveikina Lietuvos žydus artėjančios Izraelio Nepriklausomybės dienos – Yom Hatzmaut proga ir linki taikos bei sveikatos!
Yom Hatzmaut šventė bus minima rytoj, balandžio 14 d. vakare iki balandžio 15 d. vakaro.
Persiunčiame JE Izraelio Prezidento p. Reuven Rivlin sveikinimus diasporos žydams, pridedame laišką.
Yom Haatzmaut greetings to diaspora
,,Mazel tov to Maceva“ – litvakų kapinių katalogas, kuris švenčia dešimties metų veiklos etapą, dokumentavus, valant, skaitmeninant ir restauruojant žydų kapines Lietuvoje.
„Beit Olam – kapinės yra gyvenamasis namas. Tai vieta, kur mūsų atmintis atgyja “, – sakoma jubiliejiniame pranešime savo Facebook puslapyje 2011 metais įsteigtoje nepelno organizacijoje.
Maceva siekia
Rinkti, kataloguoti ir viešinti informaciją apie visas iki Antrojo pasaulinio karo buvusias žydų kapines Lietuvoje ir per nuotraukas dokumentuoti visus likusius antkapius visose žydų kapinėse visoje Lietuvoje;
Išverskite visus įskaitomus užrašus iš antkapių ir paskelbkite šią informaciją savo svetainėje;
Kai įmanoma, atkurti / rekonstruoti ar bent jau išvalyti kapines, padedant vietos savivaldoms ir bendradarbiaujant su jomis;
Didinti vietos bendruomenių informuotumą apie žydus, kurie anksčiau gyveno kaimynystėje, ir ieškoti jų paramos žydų kapinėms prižiūrėti.
Žydų kapinės Švenčionyse, Lietuva
Praėjusiais metais dėl pandemijos teko nutraukti veiklą, įskaitant valymo iniciatyvas, tačiau Maceva teigė, kad ji turi ambicingų planų 2021 m.
Tai apima plačią veiklą:
Šeštąją jos tarptautinę stovyklą žydų kapinėse, kuri planuojama šią vasarą Žagarėje (Zhager).
Istoriniai ir genealoginiai Salantų kapinių tyrimai (dosnios Klaffo fondo paramos dėka).
Rokiškio, Švenčionių ir Žemaičio Naumiesčio (Neishtat) kapinių epitafijų vertimų užbaigimas.
Užpildyta ir išleista beveik 2 000 epitafijų iš Kauno Radvilėnų žydų kapinių – bendros pastangos su Kauno savivaldybe, kuri atliko mūsų pilną kapinių žemėlapį.
Iki metų pabaigos „Maceva“ duomenų bazėje bus prieinami 15 000 vardų ir epitafijų.
Pakruojo žydų kapinės, Lietuva.
Jubiliejiniame pranešime „Maceva“ padėkojo savanoriams ir rėmėjams, kurie finansavo projektus arba dirbo prie jų, įskaitant Lietuvos žydų bendruomenę ir Geros valios fondą.
Jei valstybė negali išsaugoti tautiečių ir kaimynų atminties, mes privalome užtikrinti, kad ji būtų išsaugota bent jau virtualioje erdvėje. Atmintis nėra tik medžiaga, tai nematerialus paveldas. Pirmiausia tai yra mūsų pareiga. Ir mes tikime, kad turėdami mažai išteklių mums pavyko šioje srityje. Su jūsų pagalba. Taigi ačiū jums visiems.
Perskaitykite visą pareiškimą „Maceva“ „Facebook“ puslapyje.
Prisijunkite prie „Maceva“ svetainės.
Gerbamas Simai, širdingai jus sveikiname su gimtadieniu, linkime stiprios sveikatos. Lai namuose netrūks ramybės, džiaugsmo ir jaukumo, o šalia visada bus žmogus, į kurio petį atsiremti galėsite sunkią minutę. Su gimtadieniu!
Šią nuostabią jums dieną linkime tik maloniausių emocijų, nuostabiausių akimirkų ir nesibaigiančio gerų žinių srauto. Būkit laimingas!
Simas Levinas – pirmasis pokario Vilniaus žydų mokyklos direktorius, pasisakydavęs ir paaiškindavęs visuomenei tokios mokyklos būtinybę. Šiais laikais, kai mokykla – Šolomo Aleichemo ORT gimnazija – tapo viena geriausių Lietuvoje, niekam jau nebekyla abejonių dėl jos poreikio.
Dabar Simas – Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas, Vilniuje jį galimas sutikti vienintelėje veikiančioje sinagogoje, kuri yra Pylimo g.
Mieli bendruomenės nariai!
Prieš Purim šventę pakvietėme jus dalyvauti tradiciniame kostiumų ir kaukių konkurse, apsirengti karnavaliniais kostiumais, nusifotografuoti ir atsiųsti mums nuotraukas. Tačiau nesitikėjome tokio antplūdžio nuotraukų ir piešinių, kuriose gaminote ir piešėte Purim šventės skanėstą „Homentašen“.
Piešinių, nuotraukų, o ir to saldaus trikampio formos sausainio, ir bandelės receptų buvo tiek daug, kad pagalvojome, jog galėtume išleisti knygutę skirtą jo didenybei „Homentašen“, bet tai ateities planai…
O dabar skelbiame konkurso nugalėtojus:
Originaliausias kostiumas suaugusiųjų kategorijoje – Lilia Dulkė
Vaikų kategorija – Mark Svešnikov
Gražiausias šeimos kostiumas –Viljamo ir Aleksandros Žitkauskų šeima
Gražiausia kaukė – Marija Jurkevičiūtė
Paskatinantis prizas jauniausiam konkurso dalyviui – Adam Segal
Daugiausiai nuotraukų su įvairiausiais kostiumais atsiuntusiems – Ronui, Larai ir Glorijai Rozovskiems.
SVEIKINAME!
Mieloji Maša,
Sveika sulaukusi gražaus jubiliejaus, kurio taip laukėme visi. Mes Mašą pažįstame kaip šiltą, energingą, visada ištiesiančią pagalbos ranką, aktyvią Šiaulių krašto žydų bendruomenės narę, kurią mylime ir gerbiame.
Tegul 70-metis bus didžiausia šventė jums ir tiems, kuriems esate brangi.
Norim palinkėti laimės, džiaugsmo ir sėkmės, kad širdyje jauna išliktumėte ir ateitis būtų šviesi!
.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė sveikina Lietuvos žydų bendruomenę ir litvakus visame pasaulyje religinės šventės – Pesacho proga.
„Nuoširdžiai sveikinu Lietuvos žydų bendruomenę ir visus litvakus su ypatinga religine Pesacho švente. Ji siejama su tūkstančius metų branginamomis tradicijomis, kurios primena išėjimą iš Egipto, įprasmina pamatines vertybes – žydų tautos dvasinį atgimimą ir laisvę. Deja, jau antrus metus Lietuvos ir pasaulio žydai pasitinka Pesachą sunkiomis sąlygomis ir ne visos šeimos gali kartu susiburti į iškilmingą Sederio vakarienę. Noriu nuoširdžiai palinkėti, kad ši išsivadavimą ženklinanti šventė, atbundanti gamta sustiprintų tikėjimą, jog visos negandos bus įveiktos. Būkite sveiki ir laimingi, tegul išmintis bei ištvermė lydi kiekvieną Jūsų žingsnį, tegul saulėta nuotaika užlieja Jūsų širdis ir namus. Chag Pesach sameach – linksmos Pesacho šventės!“, – sakoma premjerės sveikinime.
Visa Žydų tauta švenčia pavasario, linksmą PURIM šventę. Nors laikotarpis nepalankus susitikimams ir šventimui kartu, žydai nepasiduoda liūdesiui.Kaip ir herojė Estera atskleidė blogus sumanymus ir išgelbėjo žydų tautą nuo sunaikinimo ir vergovės, taip ir PURIM šventė praskaidrins nuotaiką ir atneš džiaugsmą į kiekvienus namus.
Panevėžio miesto žydų bendruomenė paruošė šventinius Purim maisto paketus savo nariams bei dovanėles vaikams, kurios bus išdalintos, kaip Šventinė nuotaika .
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.
Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).
Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.
J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.
Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.
Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus žydų bendruomenės darbus, kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.
Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.
Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.
Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.
Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija
Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.
Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.
1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.
Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai.
Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.
Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.
Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.
Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.
Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.
Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.
Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.
Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.
Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.
Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.
Dita sulaukusi 98 metų kasmet lankydavosi Vilniuje ir Kaune, apsigyvendavo senamiestyje ir džiaugėsi susitikimais su draugais. Visi ją gerbia ir myli už stiprų charakterį, kuris padėjo jaunystėje nepalūžti ir išgyventi tikrą pragarą Kauno gete su vaikų ir senelių sunaikinimo akcija, po to ir Štuthofo koncentracijos stovykloje. Šiais laikais mums Dita Zupavičienė-Šperlingienė yra gyva legenda. Jei ne pandemija, būtume susitikę ir šiemet.
Šiandien paskutinę išeinančių metų dieną sveikiname Ditą ir linkime geros sveikatos ir laimingų Naujųjų 2021 metų. Tikėkimės, kad jie bus geresni ir įdomesni.
Mūsų nuoširdžiausi ir linksmiausi linkėjimai: šypsenų švelnių Naujųjų metų proga !
Tik tie metai gražiausi gyvenime, kurie kupini ieškojimų nerimo ir atradimų džiaugsmo, nuskaidrinti bendradarbiavimo ir abipusio pasitikėjimo, turtingi prasmingų darbų ir reikšmingų pasiekimų.
Tebūna šios džiugios šventės malonus stabtelėjimas kasdieninių darbų sūkury, ramaus susimąstymo akimirka. Tebūnie šviesios ir laimingos visos artėjančių metų dienos.
Mano vyriausybė