Renginio metu 5 minjano nariai, pergyvenę Holokaustą, papasakos savo unikalias šio laikotarpio istorijas:
1.Mejer Zelcer
2.Jakov Mendelevsky
3.Chaim Nimirovsky
4.Isaak Markus
5.Roman Švarc
2017 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) iniciatyva suburta Paveldo patariamoji darbo grupė, kurią sudaro tarptautinio pripažinimo sulaukę žydų paveldo ekspertai:
Barbara Kirshenblatt-Gimblett, POLIN Lenkijos žydų istorijos muziejaus, direktoriaus patarėja ir pagrindinių ekspozicijų vyresnioji kuratorė, Assumpció Hosta, Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė, Sergejus Kanovičius, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” steigėjas bei Šeduvos žydų memorialinio fondo projektų vadovas, Lyudmila Sholokhova, mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė, Sergey Kravtsov, Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis, Lietuvos žydų bendruomenę atstovavo Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugos specialistas ir Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė. Ekspertų darbo grupė suformulavo rekomendacijas Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaminklinimo gairėms, kurias LŽB rengia vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės protokolinį pavedimą.
Rekomendacijos skelbia, kad Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią, nes padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Ekspertai pabrėžia, kad daug svarbiau atspindėti šios unikalios erdvės buvusią reikšmę žydų istorijai ir dabarčiai. Įpaminklinimui turėtų būti keliami keli tikslai, visų pirma – išsaugoti artefaktus bei Didžiosios sinagogos pastatų komplekso liekanas ir tinkamai komunikuoti šios sakralios vietos vertybes. Vilniaus Didžiosios sinagogos erdvė turėtų susigrąžinti žydų istorinio, religinio, kultūrinio paveldo centrinės vietos Vilniaus mieste rolę, tai turėtų būti pasiekiama nestatant teritorijoje didelio tūrio ir apimties statinių, bet pasitelkus komunikacinius ir multimedijos sprendinius.
Tinkamai sutvarkyta Sinagogos teritorija, dėl joje išlikusių kultūros vertybių, ekspertu nuomone, galėtų įgauti Nacionalinio parko statusą.
Ekspertų vertinimu Didžiosios sinagogos erdvė turi visus būtinus elementus, kad taptų žydų paveldo tako Vilniuje centru, vedačiu ir į kitas Lietuvos Jeruzalės pažinimui svarbias vietas. Erdvė turėtų būti sugrąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ir būti atvira miestui ir jo svečiams.
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė palankiai įvertino ekspertų rekomendacijas:
“Mes negalime atsukti laiko atgal. Negalime sugrąžinti pražudytų gyvybių. Bet mes privalome grąžinti Didžiosios sinagogos vietą žydų bendruomenei ir miestui bei taip priminti visų pirma sau, o tada ir visam pasauliui, kodėl Vilnius yra Lietuvos Jeruzalė.”
Ekspertų grupės narys Sergejus Kanovičius pridūrė: “Geriausias būdas išsaugoti Vilniaus Didžiąją sinagogą yra išsaugoti artefaktus ir pasakoti nuostabią litvakų istoriją ateities kartoms per įtaigią nematerialią šios ypatingos erdvės skleidžiamų vertybių patirtį”.
Detalios gairės žemiau. Daugiau informacijos: Martynas Užpelkis, paveldosaugos specialistas, 861513257
VILNIAUS DIDŽIOSIOS SINAGOGOS MEMORIALIZAVIMO GAIRIŲ REKOMENDACIJOS
Šventiškai apšviestoje, vienintelėje veikiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje gruodžio 16d. susirinkusius Lietuvos žydų bendruomenės narius ir garbius svečius sveikino rabinas Sholom Ber Krinskis, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas.
Sinagogos jubiliejiniame vakare dalyvavo Tomas Venclova, Lietuvos poetas, publicistas, profesorius, Pranas Morkus, lietuvių eseistas, kino scenaristas ir kiti žinomi vilniečiai.
Iškilmingos ir pakilios nuotaikos suteikė Vilniaus kamerinio orkestro koncertas, dirigentas, prof. Donatas Katkus.
19 amž. viduryje Vilniaus žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš.
Pirmasis projekto variantas. LVIA nuotrauka.
bernardinai.lt
Marija Rupeikienė puslapyje autc.lt rašo: „Ji sudėtinio, artimo kubui tūrio, su kupolu, sumūryta iš gelsvų plytų, su dviem netinkuotais fasadais; stogai dengti skarda. Pastatas dviaukštis, su rūsiu ir su trimis nedideliais vienaukščiais kampiniais priestatėliais. Planas netaisyklingas, laiptuoto daugiakampio kontūro, su įgilintu prieangiu, kurio šoniniuose rizalituose įrengti laiptai ir pagalbinės patalpos; antrame aukšte salę iš trijų pusių supa galerijos. Pagrindinis, atgręžtas į gatvę, šiaurės rytų fasadas tinkuotas, su horizontaliomis įrėžomis; dominuoja dviaukštė dalis, prie šios glaudžiasi žemi vienaukščiai priestatai. Dviaukštės dalies šonus pabrėžia rizalitai, o vidurinę dalį akcentuoja įgilintas prieangis, užbaigtas pusapskrite arka ir trikampiu skydu su Dekalogo plokštėmis.
Žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš.
1899 m. sinagogos vadovybė įsigijo žemės sklypą Zavalnos (dabartinėje Pylimo) gatvėje.
1902 m. architektas Dovydas Rozenhauzas parengė sinagogos pastato projektą.
![[Filmas]: Pašauktieji. Judaizmas Lietuvoje](https://www.lzb.lt/wp-content/uploads/2018/12/pasaukti3-670x300.png "[Filmas]: Pašauktieji. Judaizmas Lietuvoje")
“Pašauktieji. Judaizmas Lietuvoje”
Vilniaus sinagogos rabinas Sholom Ber Krinskis pasveikino visus susirinkusius į sinagogą ir giedodamas pradėjo apeigas. „Chanuka – šviesos ir laisvės šventė. Šviesa reiškia iš tamsos išeiti į šviesą, šviesa taip pat reiškia, kad turime suprasti ir matyti sielą kiekviename žmoguje. Kai žydai yra vieningi – tai yra tikroji šviesa. Jei mus giria, tai dar nėra šviesa. Noriu pakviesti visus Lietuvoje gyvenančius žydus švęsti kartu. Savo nuostabias šventes turime švęsti drauge. Esame viena tauta, jei norime ne tik kalbėti, bet ir skleisti šviesą, turime patys būti šviesa, turime būti vieningi.
Smagu, kad į šventę susirinko daug vaikų, jie linksmai švenčia antrame sinagogos aukšte, iš ten girdėti linksmi balsai. Šiandien gros gyvai klezmerių grupė, – rabinas priminė, kad pagal žydų tradicijas vyrai ir moterys sinagogoje per Chanuką šoka atskirai. Chanuka primena žydų kovą už savo tradicijas, prieš pastangas juos asimiliuoti. Lietuvos žydai šeimose laikosi ortodoksų tradicijų‘.
Susirinkusius sveikino Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, padėkojusi rabinui Krinskiui, kuris Lietuvoje gyvena 24 metus, – už jo pastarųjų metų veiklą, ypač tapus Vilniaus sinagogos rabinu. Taip dėkojo rabino žmonai rebecinei Dinai, kuri ne tik rūpinasi savo didele šeima, ji dabar ruošia vaišes sinagogoje. Bendruomenės pirmininkė atsiprašė už buvusius nesutarimus su rabinu Krinskiu ir palinkėjo jam ir šeimai gražios šventės.
„Chanuka – šventė primenanti apie žydų tapatybę, apie kovą už laisvę ir apie mus pačius, kokie turime būti vieningi. F. Kukliansky pabrėžę, kad dabar žydai gyvena laisvoje Lietuvoje ir turime teisę į savo tapatybę, už kurią mes daug metų kovojome.“
Šiomis dienomis Lenkijos spaudoje ne kartą buvo minimas dominikonės iš Krokuvos Cecilijos Marijos Roszak vardas. Ji mirė sulaukusi 110 metų amžiaus ir buvo seniausia ar bent viena iš seniausių vienuolių pasaulyje. Jos ilgo gyvenimo biografijoje vienas svarbiausių lsikotarpių yra minimi Vilniuje praleisti metai.
Krokuvos dominikonių portale primenama, kad 1908 kovo 25-ąją gimusi Cecilija į dominikonių ordiną stojo būdama 21 metų, po studijų prekybos mokykloje Poznanėje. 1934 metais ji davė amžinuosius įžadus.
1938 metais ji ir dar kelios seserys buvo pasiųstos į Vilnių, kurį tuo metu užėmė Lenkija. Jos apsigyveno ne mieste, o Naujosios Vilnios apylinkėse, turėjo penkių hektarų žemės ūkį ir medinį namelį su koplyčia. Netrukus įsižiebė ir visą Europą apėmė II Pasaulinis karas, o Lietuvoje viena kariuomenė keitė kitą. Seserų bendruomenei vadovavo Motina Anna Borkowska.
Vokiečių okupacijos metais prasidėjo masinės žydų žudynės. Tada sukrėstos seserys pasiūlė prieglobstį keliolikai žydų. Jos negalėjo jų slėpti nuolatos, tik suteikdavo laikiną prieglobstį. Vienuolių svetingumas sukūrė saugią salą žydams. Ir tuo pat metu mirtiną grėsmę pačioms seserims. Ne vien todėl, kad jie buvo žydai, bet ir todėl, kad priklausė pasipriešinimo judėjimui, kuris stengėsi sukurstyti sukilimą Vilniaus gete.
Žuvusiųjų atminimo pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos vyriausybės kancleris D.Matulionis, Užsienio reikalų ministro pavaduotojas D.Skusevičius, Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai, parlamentaras Е. Zingeris, Lietuvos visuomenė.
“Aš niekuomet negalvojau, kad JAV galėtų įvykti tokios žudynės. Reikia padaryti viską, kad būtų išvengta panašių tragedijų “, – kalbėjo JAV ambasadorė Lietuvoje Anna Hall.
Apie neleistiną antisemitizmą ir neapykantos ideologiją kalbėjo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon ir Emanuelis Zingeris.
Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas pažymėjo, kad “sunku įsivaizduoti žiauresnį ir ciniškesnį nusikaltimą, nei žudymą, įvykdytą Šabato maldos metu”.
“Nepaisydami šios teroro tragedijos, mes turime būti dar stipresni savo tikėjime, laikykitis D įsakymų, nes religija per amžius tvirtina žmonėse amžinąsias vertybes, visuotinę žmogaus moralę, kurią dabar trypė toks iššūkis”, – kalbėjo Vilniaus Choralinės sinagogos rabinas Šolom Ber Krinskis .
Žuvusiųjų atminimui skirtą maldą “Dieve gailestingas” ugiedojo Vilniaus Choralinės sinagogos kantorius Š. Jatomas.
B”H
Sekmadienį Pittsburgo (JAV) miesto sinagogoje, Šabato metu įsiveržęs ekstremistas, šaukdamas “Visi žydai turi mirti!” nužudė vienuolika žmonių ir sužeidė dar šešis.
Esame stiprūs tuomet, kai esame kartu.
Agnė Narušytė
Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.
Anglų fotožurnalistas Richardas Schofieldas atvyko gyventi į Vilnių 2001 m., o 2013 m. persikėlė į Kauną dirbti su litvakais susijusiame projekte. Nuo tada Lietuvos žydų kultūra tapo pagrindine jo tema. 2015 m. jis įkūrė Tarptautinį litvakų fotografijos centrą – nevyriausybinę organizaciją, kurios tikslas – fotografijomis, instaliacijomis, performansais, dirbtuvėmis ir kitomis formomis aktualizuoti ir ypač jauniems žmonėms priminti žydų istoriją ir kultūrą. Keletą metų jis stengėsi Kauno intelektualus ir valdžią įtikinti, kad reikia atstatyti griūvančią Šančių sinagogą. Nepavyko.
Tuomet Schofieldas sudarė apie šimto Lietuvos sinagogų sąrašą ir užsibrėžė jas visas aplankyti. Kelionė autostopu truko 12 dienų. Jis rašė dienoraštį, mobiliuoju telefonu fiksavo kelią, sutiktus žmones, išlikusias ir neišlikusias sinagogas. Tik labai nedaugelyje rado atnaujinimo darbų įrodymų – cemento maišų, plytų, įrankių. Daugelis griūva, nors yra saugomos Lietuvos valstybės kaip „didelės kultūrinės istorinės ir architektūrinės vertės paminklai“. Pavyzdžiui, toks įrašas apie sinagogą Žemaičių Naumiestyje: „Medžiai ir krūmai auga pastato viduje. Pro skyles stoge skverbiasi saulės spinduliai. Kažkam prireikė grindų dangos, tad ją tiesiog pasivogė.“
Kalvarijoje virš įėjimo į buvusią Talmud Torah mokyklą – „didžiulė Dovydo žvaigždė. Vienodai graži ir slegianti.“ Kai kurių sinagogų fotografui nepavyko rasti – nebent krūvelę plytų. Štai Plungėje, Sinagogų gatvėje, iš trijų pastatų yra likusi tik erdvi automobilių aikštelė.
Lietuvos religijotyrininkų draugija rengia 2018 m. rudens paskaitų ciklą. Pirmasis renginys įvyks ketvirtadienį, rugsėjo 27 d. 17.30. Atviros Lietuvos fondo salėje (Didžioji 5, Vilnius). Renginio metu planuojamos 2 paskaitos su diskusija.
1-oji paskaita
Doc. dr. Aušra Pažėraitė (Vilniaus universitetas) „VILNIAUS GAONO RELIGINIO MĄSTYMO ASPEKTAI: TARP RACIONALIZMO IR MISTICIZMO“
Vilniaus Gaonas (R. Elijahu b. Šlomo Zalmanas) – legendomis apipinta asmenybė, Vilniaus ir Lietuvos žydų (litvakų) ortodoksinio judaizmo „ikona“ (turint omenyje ne krikščionišką žodžio reikšmę), platesnei visuomenei dažniau žinomas tik kaip genijus, viešumo nemėgęs atsiskyrėlis, chasidizmo priešininkas. Paskaitoje bus bandoma paliesti kai kuriuos jo religinės minties aspektus, kabalistinės terminologijos naudojimo ypatumus. Chochma, Bina ir Daat – trys kabalistinių sfirų pavadinimai, žinomi kaip Išmintis, Supratimas ir Žinojimas (kurių abriaviatūra sudaro terminą Chabad), Vilniaus Gaono komentaruose Patarlių knygai (Mišlei), Sefer Jecirai ir kt. – tampa analitinėmis sąvokomis, per kurias analizuojami tiek dieviško valdymo struktūros, tiek Šventųjų Raštų visų prasminių lygių atrakinimo raktai, tiek ir žmogaus proto gebėjimai. Intelektualinis ir individualistinis šių sąvokų aiškinimas galėtų padėti suprasti litvakiško judaizmo savitumą.
(Paskaita paremta vykdomo projekto „Religinio žmogaus atsakomybė: Lietuvos rabiniška mintis tarp racionalizmo ir chasidiško misticizmo”, kurį finansuoja Lietuvos mokslų taryba, pagrindu)
2-oji paskaita
Dokt. Alfredas Buiko (Vilniaus universitetas) „SĄMOKSLO TEORIJOS IR TIKĖJIMAS DEMONAIS“Sąmokslo teorijos, nepaisant pejoratyvinio požiūrio į jas, yra tapusios kasdienio gyvenimo dalimi – jos yra nepaprastai populiarios, ir lengvai galima surasti asmenų, tikinčių, jog žmonės niekada nenusileido mėnulyje ar kad JAV vyriausybė slepia informaciją apie ateivius. Deja, sąmokslo teorijos nėra vien nepavojingas pomėgis – istorija liudija, jog tūkstančiai žmonių (žydų, masonų, katalikų ir kitų) nukentėjo, nes visuomenė tikėjo, esą jie slapta vykdo nedorus darbus. Nors sąmokslo teorijos yra palyginti naujas reiškinys, atsiradęs po Prancūzijos revoliucijos, jų šaknys siekia gilesnius laikus: bent dalis sąmokslo teorijų yra perėmusios elementus iš tikėjimų demonais ir raganomis, ir toliau funkcionuoja kaip šių įsitikinimų tąsa. Galima teigti, jog sąmokslo teorijos, kaip ir tikėjimas velnio ir kitų piktųjų jėgų veikla, atlieka tas pačias, t. y., teodicėjos funkcijas – paaiškina blogį, skausmą bei kančią.
Paskaitos nemokamos! Susitikimo trukmė: 2 val.
Sukkot (Palapinių šventė) yra viena iš trijų Biblijoje minimų piligrimų švenčių, ji žinoma kaip shalosh regalim. Seniau tai buvo žemės ūkyje dirbančių šventė, nes būdavo vadinama padėkos už derlių diena. Suka yra palapinė – namai, kur žydai gyveno 40 metų, kai keliavo per dykumą po išėjimo iš Egipto. Kaip laikina gyvenamoj vieta, suka taip pat primena, kad egzistavimas yra trapus, todėl Sukkot – laikas, kai primenama, jog reikia vertinti savo namus ir kūną.
Sukkoto šventei būtina palapinė (suka), kurią reikia pasistatyti. Žydai turi valgyti ir švęsti, susėdę palapinėje. Izraelyje švenčiama septynias dienas. Ten, kur šilta, žmonės net ir miega palapinėse, ypač vaikai mėgsta tokią šventę. Išvakarėse palapinė išpuošiama, o pirmoji diena laikoma švente, kai draudžiama dirbti.
Rabinai sako, kad per šią šventę reikia keturių rūšių augalų šakų, kurias kartu sudėjus į puokštę, mojuojama. Taip parašyta Biblijoje. Ten minimas citrinmedis, palmė, mirta ir gluosnis. Septintąją Sukkoto dieną sinagogoje žydai eina ratu septynis kartus, kartodami tai dienai skirtą maldą.
Kokie maisto produktai yra valgomi per Sukkotą? Nėra tradicinių Sukkoto maisto produktų, išskyrus kreplach (įdaryti virtiniai). Kadangi tai derliaus šventė, valgomi vaisiai ir daržovės – kas užauginta ir šviežia. Neapseinama be tradicinės chalos (pynutės), vištos sultinio, kugelio – visi skanūs tradiciniai žydų valgiai tomis dienomis atsiduria ant šventinio Sukkoto stalo.
Rugsėjo 9d. Lietuvos žydų bendruomenė rinkosi į sinagogą pasitikti Naujųjų 5779 metų šventės -“Rosh Hashana” – vienos iš svarbiausių Judėjų švenčių, kurios tradiciškai išvakarėse pasitinkamos sinagogoje.
Rosh Hashana simbolizuoja šeštąją pasaulio kūrimo dieną, – Aukščiausiasis šią dieną sukūrė pirmąjį žmogų – Adomą, davusį pradžią žmonijai. Vėliau Adomas atmetė draudimą, už kurį buvo išmestas iš Rojaus.
Nuo labai senų laikų Aukščiausiasis tą dieną reiškia nuosprendį ir nustato visai žmonijai ateitį ateinantiems 12 mėnesių.
Rugsėjo 4 d. Vilniaus choralinėje sinagogoje įvyko naujojo Toros ritinio rašymo ceremonija, kurią inicijavo sinagogos rabinas Sholom Ber Krinsky. Tai istorinis įvykis. Pirmą kartą pokario Lietuvoje judėjai rašė savo „litvakiškos kilmės“ Toros ritinį.
Specialūs kaligrafijos specialistai (soferiai) ant specialaus pergamento ranka su specialiomis plunksnomis bei rašalu kartu su Lietuvos žydų bendruomenių nariais rašė naująją Torą. Tai šimtus metų judėjų nekintančios tradicijos tąsa.
Absoliuti dauguma tai matys ir darys pirmą kartą, nes po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Tora rašoma pirmą kartą .
Visi žydai – vyrai, moterys ir vaikai galėjo dalyvauti šioje istorinėje šventėje .
Vilniaus choralinė sinagoga, kuriai šiais metais sueina 115 metų – gauną unikalią sakralinę dovaną.
Šmuel Levin, Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas