lzb.lt, Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja
Chanukos šventė, švenčiama aštuonias dienas, pradedant Kislevo mėnesio 25 diena, yra iš tų švenčių, kurią švęsti nebuvo tiesiogiai nurodyta Toroje. Suprantama, nes šventė ateina iš vėlesnių laikų, nei Toros dovanojimas. Šventės pavadinimas aiškinamas, atsižvelgiant į žodžio pirminę reikšmę, nurodančią inauguraciją, pašventimą, įsikūrimą, ir šie vyksmai susiję su Jeruzalės Šventyklos atšventinimu. Šventė pradedama, uždegant vaško ar alyvos žvakę ar žibintą, aštuonias dienas iš eilės uždegant papildomai po dar vieną žvakę. Talmude (traktate Šabbat 21b-22a), rašoma, kad viena iš I amžiaus išminčių mokyklų, „Šamajaus namai“ prisilaikė nuomonės, kad reikia pradžioje uždegti visas aštuonias, ir po to po vieną mažinti. Bet kitos mokyklos, „Hillelio namų“ (Beit Hillel) nuomone, kuri tapo taisykle, kurios prisilaikoma iki šiol, pirmą dieną turi būti uždegamas vienas žibintas (ar žvakė), antrą – du, ir t.t., iki aštuonių, nes, kaip paaiškino Rabis Bar Hana, prisimindamas, ką sakė Rabis Johananas šiuo klausimu: „Hillelio namų samprotavimas yra toks, kad mes turime augti šventume, o ne mažėti“ (B.T. Šabbat 22a). Šviesos kasdien turi daugėti. Daugelio autoritetų nuomone, uždegama turi būti tai, kas dega savaime ribotą laiką, ir turi „degalų užtaiso“ tiek, kad jis baigtųsi praėjus bent 30 minučių po „nakties pradžios“. Todėl tam netinka elektros lemputės. Ir nors kai kas leidžia jomis naudotis, jei nėra kitos galimybės, tačiau jas uždegant nėra sakomas specialus palaiminimas.
