Edit Stein

Edith Stein – Prūsijos žydė, gimė 1891 m. Vroclave. Studijavo Vroclave, Getingene ir Freiburge. Ji – viena didžiausių XX amžiaus filosofių. Nors gyveno neilgai, paliko ne vien reikšmingų dvasinių ir filosofinių veikalų, bet ir svarbių vertimų su komentarais. 1915-1916 dirbo medicinos sesele austrų karo lauko ligoninėje. Grįžusi prie studijų, tapo Edmundo Husserlio (1859-1938, vokiečių filosofo, fenomenologijos pradininko) asistente. Pirmąją 1922 m. dieną priėmė krikštą, o nuo 1923 iki 1931 metų gyveno ir dėstė Spiros dominikonių vienuolyne. Nacistams paėmus valdžią tapo nebeįmanoma dėstyti Vokiečių mokslinės pedagogikos institute Miunsteryje, kur buvo pradėjusi darbą prieš metus. 1933 metais ji įstojo į Karmelio vienuolyną Kelne, pasivadindama Terese šv. Kryžiaus Benedikta, 1938-aisiais išvyko į vienuolyną Olandijoje. Ten kartu su seserimi Rože nacistai ją suėmė ir nugabeno į Osvencimą; abi mirė dujų kameroje 1942 m. rugpjūčio 9 d. Jonas Paulius II ją paskelbė šventąja ir viena iš Europos globėjų.

„Kam tu jį sutikai?” Šitaip Edithos Stein motina klausė dukros prieš šiai įstojant į Karmelio vienuolyną. Šitaip ji, tipiška stipri moteris žydė, išreiškė savo religinį sutrikimą ir apmaudą dėl Jėzaus, kuris atima iš jos dukterį: „Kam tu jį sutikai? Neturiu nieko prieš jį. Be abejonės, jis buvo nuostabus žmogus. Bet kodėl pasiskelbė Dievu?”

Palikti motiną dėl vienuolyno ar atsižvelgiant į jos valią gyventi naujuoju tikėjimu pasiliekant šeimoje? „Klausimas buvo toks delikatus, – rašo Edith Stein, – kad niekas nebūtų galėjęs tvirtai pasakyti, koks kelias yra teisingas. Nesunkiai būtų galima surasti gerų motyvų, palaikančių abu sprendimus. Turėjau žengti žingsnį visiškoje tikėjimo tamsoje. Tomis savaitėmis dažnai galvojau: kuri iš mudviejų nusileis, mano motina ar aš? Tačiau abi išlaikėme savo pozicijas iki paskutinės dienos“.

Nacistai ką tik užėmė valdžią ir jau ėmė ryškėti jų politika žydų atžvilgiu. Būtent tuo metu E. Stein aiškiai suvokė savo istorinį likimą: „Buvau girdėjusi apie griežtas nuostatas žydams. Tačiau tą akimirką aiškiai pamačiau, kad Dievas vėl deda sunkią ranką ant savosios tautos, ir kad tos tautos likimas buvo ir mano likimas“. Atsivertusi į katalikybę, Edith nesijautė dėl to atskirta nuo žydų tautos, kuriai ir toliau priklausė.

Viename laiške Šv. Tėvui Edith išsakė labai svarbią mintį, be kurios neįmanoma gerai suprati Stein, atsidūrusios ant ribos tarp judaizmo ir krikščionybės, bet kartu ir giliai įsišaknijusios į abi bendruomenes; kalbama apie tai, kad Jėzaus Kristaus asmuo tapo išskirtiniu tiltu, jungiančiu abi religijas. Ji pabrėžė, jog Jėzus, Marija ir apaštalai buvo žydai, tad jautėsi jiems artima kaip tautietė; vis dėlto tuos, kurie nori juo sekti, Jėzus veda į naują teritoriją, kuri suponuoja pirmąją, jos neatmeta, bet išplečia.

Nacistai, atėję į valdžią, išplėtojo procesus, atvedusius iki Antrojo pasaulinio karo tragedijos, kartu pagreitino ir E. Stein gyvenimo įvykius. Ji jau buvo prašiusi leidimo stoti į Karmelio vienuolyną, tačiau pačios karmelitės nesutiko tiek dėl jos motinos prieštaravimo, tiek ir dėl svarbios veiklos, kurią Edith vykdė Bažnyčioje.

Tačiau būtent nacistiniai persekiojimai, siekę užgniaužti visą viešą katalikišką veiklą, tokią kaip mokymas, sudarė naujas sąlygas E. Stein įgyvendinti vienuolinį pašaukimą – 1933 metų balandžio 30 d. ji įžengė į Di San Ludgerus bažnyčią: „Įžengiau ten vėlų pavakarį, tvirtai nusistačiusi neišeiti iš ten, kol nesužinosiu, ar galėsiu stoti į Karmelį. Kai buvo teikiamas galutinis palaiminimas, jau buvau gavusi Gerojo Ganytojo pritarimą”.

Visa tai mums pasakoja pati E. Stein savo autobiografijoje „Iš žydų šeimos gyvenimo”. Šios knygos tikslas, kaip aiškina italų filosofė Angela Ales Bello, buvo parodyti, jog, „nepaisant žydus teršiančios propagandos, vis dėlto jie yra žmonės, kaip ir kiti, žmonės, turintys privalumų ir trūkumų, svajonių ir lūkesčių, mylintys gyvenimą, šeimą, bendruomenę, ir ne vien žydų, bet apskritai žmonių […]. Krikščionys, anot E. Stein, lygiai kaip ir žydai, buvo persekiojami tų, kurie siekė eliminuoti žydų-krikščionių tradiciją”.

Išreikšdama pasipriešinimą tam siaubingam ketinimui, E. Stein, jau tapusi krikščione, aprašė savo žydišką šeimą ne išsižadėdama jos, bet siekdama atkreipti visų dėmesį į tą išsigimusį užmojų.

E. Stein, kaip žydės, mirtis Osvencimo koncentracijos stovykloje užbaigs jos veikimą.

Pateikiame ištrauką iš pokalbio su Laterano universiteto filosofijos profesoreAngela Ales Bello
 

Kokia buvo Edith Stein filosofinė perspektyva jos atsivertimo į krikščionybę metu?

Nuo jaunų dienų ji domėjosi filosofijos studijomis, istorija, psichologija, vėliau lankė Vroclavo universitetą, kur greitai suprato, jog ten neras dėstytojų, galinčių visiškai patenkinti jos intelektinius poreikius. Ji išvyko į Getingeną, kur filosofiją dėstė Edmundas Husserlis  – Edith Stein jau pažinojo jį iš raštų. Husserlis įvedė ją į fenomenologijos analizę.

Fenomenologija yra filosofija, kuri pradeda domėtis patirtimi, tai yra tuo, kas arčiausiai žmogaus, o po to kyla iki sudėtingiausių pažinimo struktūrų, leidžiančių tyrinėti visas pažinimo ir tikrovės sritis.

E. Stein pradėjo analizuoti pirmiausia žmogų. Pirmosios trys jos parašytos knygos kaip tik ir atskleidžia šį jos antropologinį susidomėjimą. Rašė apie empatiją, psichologiją ir tai, kas anuomet buvo vadinama dvasios mokslais, tai yra humanitarinius mokslus, analizuodama bendruomenę, valstybę.

Laikotarpis nuo 1916 iki 1925 metų – tai filosofinio pasirengimo dešimtmetis, per kurį subrendo ir E. Stein apsisprendimas atsiversti į katalikybę. Atsivertimas išnyra ir kitose dviejose jos knygose, persmelktose dvasingumo, tokio būdingo Stein. Nors paauglystėje ji buvo nutolusi nuo religijos, žydiškas auklėjimas išliko gyvas: nebuvo praktikuojanti žydė, tačiau jokiu būdu ne ateistė, nors pati gal keletą kartu yra taip pasakiusi.

Ar galima sakyti, kad Edith Stein krikščionybės atžvilgiu atėjo iš dvigubai svetimo pasaulio: ne vien religinio, bet ir filosofinio?

Išties katalikybėje tuo metu tikrai nedominavo fenomenologija, kuriai E. Stein buvo atsidavusi. Ji suprato, kad negalės būti katalikė, nepažinusi katalikybės tradicijos. Tad užmezgė ryšį su vienuolynais, ypač su jėzuitais (turimas omenyje filosofas Ericas Przywara) ir benediktinais (Beurono abatu, teologu Raphaeliu Walzeriu), siekdama kaip tik tokio išsilavinimo. Jai buvo patariama studijuoti Tomą Akvinietį. Vėliau jos studijos išsiplėtė iki šv. Augustino, Škoto, kitų viduramžio mąstytojų. Tai nebuvo modernybės atmetimas, veikiau E. Stein buvo įsitikinusi, kad visa filosofijos istorija patyrė tiesos momentų, ir joks mąstytojas negali būti suabsoliutinamas.

Kodėl būtent Karmelis?

Viską nulėmė pirminis pasirinkimas. Išties kiekvienu E. Stein gyvenimo laikotarpiu pagrindinė ją lydėjusi tema, egzistencinė laikysena buvo tiesos ieškojimas. Prie krikščionybės ją priartino taip pat ir kai kurie mistikos tekstai. Gali būti, kaip yra manoma, kad ir pats Husserlis pastūmėjo ją tuo keliu, nes savo seminaruose domėjosi Otto’u, kuris citavo mistikus. Būtent per tai ji susidūrė su Terese Aviliete; būtent Teresė buvo didysis E. Stein susitikimas.

Pagal Citta’ Nuova parengė Saulena Žiugždaitė.