Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius

2012 m. kovo 22 d., 18.00 val. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko šeštasis susitikimas iš renginių ciklo “Likimai” susitikimas su istoriku, diplomatu, rašytoju, hab. dr. Alfonsu Eidintu bei Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi dr. Arūnu Bubniu. Susitikimo tema „Lietuvos žydų istorija. Tragiškieji žydų istorijos puslapiai“.

Susitikimo metu buvo pristatomos knygos: A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“, „Jews Lithuanians and the Holocaust“ II leidimas, istorinio romano „Ieškok Maskvos sfinkso“ vertimas į rusų kalbą, „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ bei „Žydai, Izraelis, palestiniečiai”. A. Bubnio sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“

Susitikimas tarsi buvo padalytas į dvi dalis. Pirmojoje prof. A. Eidintas daugiausia dėmesio skyrė Holokaustui ir knygai „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“. Šią knygą istorikas rašė būdamas Amerikos ambasadoriumi Lietuvai, kai 2002 m. gavo stipendiją ir tris mėnesius kaip eilinis pilietis Vašingtono Holokausto bibliotekoje ir archyvuose studijavo medžiagą apie Lietuvos Holokaustą. Daugiausia medžiagos ten pavyko rasti apie Kauno getą. Pasirodžius šiai knygai prasidėjo Holokausto švietimo programa ir knyga buvo išversta į anglų kalbą ”Jews, Lithuanians And The Holocaust”. Studija skirta plačiajam skaitytojui, kuris mažai žinojo apie Holokaustą. Trečiojoje knygos dalyje analizuojama, kaip Holokaustas paliko pėdsakus dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Kaip teigia pats profesorius, sovietmečiu apie žydų tautos tragediją iš viso buvo nekalbama, nes žydų netektys prieštaravo sovietinei ideologijai. Tuo metu neegzistavo tautos, visi buvo tarybiniai piliečiai, tad ir Holokaustas neturėjo nacionalinio atspalvio. Sovietiniuose vadovėliuose taip pat nebuvo užsimenama apie Holokaustą, tad rašyti knygą šia tema prof. A. Eidintui buvo sudėtinga. Knygoje kalbama apie žydų ir lietuvių santykius sudėtingų istorinių išbandymų metu, kultūrinio, ekonominio, buitinio antisemitizmo apraiškas, vertinimo stereotipus, Holokausto pamokas. Autorius taip pat bando perteikti poholokaustinės lietuvių visuomenės nuotaikas ir pastangas suvokti faktą, kad dalis lietuvių aktyviai kolaboravo su naciais žydų žudynių metu.

Holokausto studijų temą pratęsė dr. Arūnas Bubnys. Jo sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ papildo prof. A. Eidinto studiją, tačiau, kaip pastebi A. Bubnys, nors Holokausto tema pastaruoju metu išleista nemažai knygų, literatūros šia tema vis dar trūksta, visuomenės supratimas pasireiškia paviršutiniškais ir stereotipiškai. Anot straipsnių rinkinio autoriaus, Holokausta Lietuvoje buvo gerai organizuotas biurokratinis procesas, kuriame dalyvavo ne grupelė visuomenės atplaišų, o įvairių rūšių Lietuvos policija.

Naujoje knygoje „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai, ypač žmogiškajam metmeniui. Kas padėjo Antanui Smetonai du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? Smetoną visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis ir jo žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis. Studijoje ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos. Viso renginio metu vyko labai įdomi istorinė diskusija, kuri sujungė kalbėtojus ir klausytojus į vieną visumą, suteikė galimybių kalbėti, abejoti, oponuoti ir sukurti vieną bendrą intelektualų disputą.

Susitikimas su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu.

Vasario 23 dieną Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko penktasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ su Europos parlamento nariu, visuomenės veikėju, filosofu prof. Leonidu Donskiu. Vakaro moto buvo Henri Poincaré frazė: „Abejoti viskuo ir tikėti viskuo – du vienodai patogūs sprendimai: ir vienas, ir kitas atpalaiduoja nuo būtinybės samprotauti.“ Pagrindinis renginio leitmotyvas buvo savęs atradimas kitur ir per kitus, per keliones, dialogus, susitikimus.

Kaip vienus svarbiausių L. Donskio pasaulėvoką formavusių asmenų filosofas minėjo savo tėvus medikus, kurie jam sukūrė tobulą vaikystės ir paauglystės pasaulį, kupiną muzikos, knygų, noro pažinti ir emocinio saugumo. Anot filosofo, savo tėvui jis be galo dėkingas, kad daugelį svarbiausių gyvenimo patirčių jis išgyveno subrendęs kaip asmenybė. Jau baigęs universitetą L. Donskis su tėvu išvyko į Ameriką aplankyti ten gyvenusių giminių. Kartą, jiems vaikštant po miestą, tėvas pagaliau prabilo apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį: Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo vienas iš dešimties Butrimonyse likusių gyvų žydų. Tuokart buvo nužudyta apie 2000 žydų, bet pavyko išgyventi filosofo seneliams, dėdei ir tėvui, kuris, tobulai kalbėjęs jidiš, niekuomet šia kalba nešnekėjo su sūnumi. Filosofą nepaprastai sukrėtė ši patirtis, tad jis tikina, kad jei tragišką šeimos istoriją būtų išgirdęs anksčiau, jo asmenybės formavimuisi tai būtų padarę nepataisomą žalą.

Jau ėmęs studijuoti doktorantūroje L. Donskis laimėjo stipendiją ir turėjo galimybę tobulintis bet kuriame JAV universitete. Filosofas sąmoningai pasirinko Dikinsono koledžą, kuriame sociologijos ir antropologijos skyriaus vedėju, sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi dirbo Vytautas Kavolis – viena autoritetingiausių L. Donskiui asmenybių. Kaip teigia pats filosofas, šio žmogaus įtaka buvo didžiulė – jis išmokė rašyti akademinį tekstą Amerikos žurnalams, bendraudamas su juo susipažino su A. Nyka-Niliūnu, A. Mackumi, V. Adamkumi, kitais žymiais išeivijos visuomenės veikėjais. Antras labai svarbus L. Donskiui žmogus buvo politologijos profesorius Aleksandras Štromas. L. Donskis jų draugystę apibūdina kaip moralinio veidrodžio efektą, kai vienas kitą tarsi papildo savybėmis, kurių neturi, bet randa kitame. Filosofas kalbėjo, kad geriausias jo gyvenimo draugas ir didysis kritikas yra jo žmona, kuri visada išklauso, esant reikalui kritikuoja, bet visada tai daro pelnytai ir pagrįstai.

Paklausyti filosofo prof. Leonido Donskio susirinko pilna salė.

Susitikimo metu vyko atvira diskusija apie lietuvių ir žydų santykius, svarstytos įvairios nepakantumo ir antisemitizmo apraiškos.

Šis susitikimas buvo ypatingas savo intelektualia atmosfera, kai diskursas – natūralus, betarpiškas, išgrynintas ir tikras – sujaudina iki širdies gelmių, tampa kiekvieno savastimi ir ima gyventi girdinčiųjų sąmonėje.

Kamerinis ansamblis „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas.

2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. habil. dr. pianistas, vargonininkas ir muzikologas Leonidas Melnikas. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas ir violančelininkas Valentinas Kaplūnas. Ketvirtojo susitikimo tema buvo „Istorija ir mes“. Renginyje viešėjo iš Maskvos atvykusi L. Melniko žmona Maja ir sūnūs Maksas bei Miša. Susitikimas buvo skirtas naujai L. Melniko knygai  „Lietuvos muzikinio paveldo pėsdakais“.  Renginio moderatorė žurnalistė Olga Ugriumova itin daug dėmesio skyrė knygos atsiradimo aplinkybėms, įdomiems istoriniams faktams, paties autoriaus santykiui su žymiais žydų tautybės muzikais ir kūrėjais.
Susitikimo metu L. Melnikas pasakojo, kad medžiagą šiai knygai rinko keliolika metų, tyrinėdamas žydų muzikinį paveldą, jis rėmėsi nepublikuotais archyviniais šaltiniais, medžiaga iš senųjų periodinių leidinių, jau spausdintais veikalais ar straipsniais, prisiminimais, visa tai sudėdamas į vientisą sklandų pasakojimą.

L. Melnikas savo studijoje akcentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, kai Lietuvos žydų kultūra itin klestėjo, nors taip pat skiria nemažai dėmesio muzikavimo tradicijų ištakoms ir žymių litvakų muzikų kūrybinio kelio tąsai jau už Lietuvos ribų. Knygoje pasakojama apie iš Lietuvos kilusius pasaulinio garso muzikus – pianistą Leopoldą Godowsky ir smuikininką Jaschą Heifetzą, brolius Mishą ir Alexanderį Schneiderius – garsaus Budapešto kvarteto artistus, pianistą Vlado Perlemúterį – vieną ryškiausių prancūzų fortepijono mokyklos atstovų, kompozitorių ir pedagogą Maksimilianą Šteinbergą bei kitus svarbius žydų tautos muzikus.
„Šia studija kaip tik ir mėginama bent iš dalies užkamšyti esamas spragas, priminti tai, kas pamiršta, atkurti įvykių eigą, nustatyti jų ryšius. Studijoje akcentuotas XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės laikotarpis, nes kaip tik tuomet Lietuvos žydų kultūra išgyveno klestėjimą ir pakilimą, itin paženklintą litvakų dvasia.“
Muzikologas L. Melnikas susitikimo metu pakerėjo publiką gebėjimu įdomiai pasakoti, įterpti juokingas ar subtilias detales, dalytis netikėtais istoriniais ir muzikiniais faktais.
Ketvirtasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“ buvo vakaras, kupinas nuostabios muzikos skambesio, įdomių pasakojimų, intelektualaus bendravimo, šiltų prisiminimų nuotrupų ir žodžiais nenusakomo jaukumo jausmo, kuris tarp susirinkusiųjų pleveno ištartais žodžiais ir skambančiais  muzikos garsais.

Fira Bramson ir dr. Mindaugas Kvietkauskas uždega pirmąją Chanukos žvakę

2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje įvyko trečiasis susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“. Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo knygos „Prie judaikos lobio“ autorė Fira Bramson-Alpernienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, knygos vertėjas dr. Mindaugas Kvietkauskas. Renginys vyko pirmąją Chanukos dieną, todėl ciklo „Likimai“ sumanytoja ir vedėja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė pakvietė Firą Bramson ir dr. Mindaugą Kvietkauską uždegti pirmąją Chanukos žvakę. Vėliau susitikimo dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti autorės pasakojimo apie jos gyvenimo įvykius, knygos atsiradimo aplinkybes ir jos svarbą judėjiškai kultūrai.
Knygą „Prie judaikos lobio“ sudaro autorės pasakojimas apie jos šeimos likimą, straipsniai ir pranešimai, skaityti konferencijose, kongresuose, simpoziumuose įvairiose šalyse, mokslininkų atsiliepimai apie E. Bramson-Alpernienės veiklą ir darbus, jos darbų – publikacijų, pranešimų, surengtų parodų – bibliografija ir bibliografija apie pačią knygos autorę.

Prof. Icchok Niborski iš Paryžiaus jidiš centro Medemo bibliotekos teigia: „Firos Bramson asmenybė simbolizuoja nuostabų laikotarpį, pasaulietiškosios jidiš kultūros suklestėjimą Lietuvoje. Fira vis dar įkūnija šiandien seniai pamirštą Lietuvos žydų inteligentijos dvasią, kuria alsavo jos tėvai ir kiti šios žymios Kauno šeimos nariai.“

„Prie judaikos lobio“ – dvikalbė knyga, kurią galima rasti net devyniolikoje Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio, Didžiosios Britanijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio šalių bibliotekose, prabylanti į skaitytoją lietuvių ir jidiš kalbomis. Tekstai pateikti greta vienas kito vienoje atlankoje. Šitas dviejų kalbų, lyg dviejų upių, tekėjimas greta tarsi simbolizuoja žydų ir lietuvių tautų kelių šimtmečių gyvenimą šalia.

Firos Bramson vaikystė prabėgo tarpukario Kaune, Ožeškienės gatvėje, karo išvakarėse ji baigė
Šolom Aleichemo žydų gimnaziją ir kitą rytą išėjo iš Kauno su draugais link Utenos, Zarasų į Rusiją. Išėjo tėvo raginama, nes jis suprato, kad pasitraukus į Rusiją yra galimybė išgyventi. Prasidėjo baisioji karo odisėja, vėliau Fira grįžo į Vilnių, dirbo Miškų ministerijoje. 1989-ieji kita linkme pasuko Lietuvos ir pačios E. Bramson-Alpernienės gyvenimą, – ji buvo pakviesta į Knygų rūmus tvarkyti Antano Ulpio, buvusio Knygų rūmų direktoriaus, per sovietmetį išsaugotą ir suslapstytą judaikos fondą. Niekada nedirbus bibliografe, tokiam darbui ryžtis nebuvo lengva. Kaip pasakojo pati Fira, ji ilgą laiką abejojo, ar verta užsiimti nauja veikla. Tačiau pamačiusi Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje milžiniškoje saugykloje kalnus suverstų žydiškų knygų ir rankraščių, atrodžiusių kaip daugybė beglobių našlaitėlių, autorė suprato negalinti į visa tai žiūrėti abejingai ir kitą rytą Knygų rūmų direktoriui Algimantui Lukošiūnui atnešė prašymą priimti ją į darbą. „Taip buvusiuose Knygų rūmuose prasidėjo beveik dvidešimt įdomiausių mano gyvenimo metų“, – sako knygos „Prie judaikos lobio“ autorė. Jos darbas buvo sutvarkyti kalnus suverstų žydiškų knygų, kurių daugelis buvo be viršelių, išplėšytais lapais, todėl kiekvienos knygos identifikavimas būdavo savotiškas iššūkis.

Susitikimo “Visas gyvenimas – prie judaikos lobio” dalyviai

Susitikime „Visas gyvenimas – prie judaikos lobio“ dalyvavo Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis, leidybos skyriaus vedėja Jūratė Bičkauskienė, pavaduotoja Loreta Pakalniškienė, Onutė Taluntytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Alma Lapinskienė, Antano Ulpio našlė Morta Ulpienė su sūnumi.

Knyga „Prie judaikos lobio“ – tai savotiškas žydų kultūros žinynas, atskleidžiąs Vilniaus žydų gilias kultūrinio gyvenimo šaknis, tradicijas, mastą, aibę įdomiausių akimirkų.

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos žydų bendruomenės J. Heifeco salėje vyko antrasis renginys iš Mašos Grodnikienės organizuojamo renginių ciklo „Likimai“. Šiame susitikime žymus Rusijos režisierius Eugenijus Cimbalas pristatė filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“. Renginį moderato žurnalistė Nina Mackevič, jame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Antrojo pasaulinio karo metų žydų gelbėtojų artimieji, Lietuvos inteligentai (mokslininkai – istorikai ir kiti akademinės visuomenės atstovai, kinematografai, literatai, medikai). Renginyje režisierius pristatė paskutinį savo darbą – dokumentinį filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“, sukurtą pagal Tamaros Lazersonaitės– Rostovskajos  patirtus išgyvenimus Kauno gete. 
Kaip teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir kiti renginio dalyviai, šis filmas žiūrovui padarė labai stiprų įspūdį kaip istorinis dokumentas ir kaip meninis kūrinys.
Lietuvos žydų bendruomenė mano, kad režisieriaus E. Cimbalo filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“ turėtų pamatyti visi Lietuvos gyventojai, ypač mokiniai, kuriems ši juosta būtų svarbus edukacinis dokumentas apie Lietuvoje įvykusią Holokausto tragediją.

Dizainas Marijos Jure

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

2011 m. spalio 27 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko pirmasis naujo susitikimų projekto, pavadinimu „Likimai“, renginys. Tokie susitikimai bus kiekvieną mėnesį, jų metu dalyviai turės galimybių artimiau susipažinti su žinomais ir įdomiais žmonėmis.
Pirmojo renginio tema buvo „Amžininkų susitikimai“, kuriame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis.
Renginio dalyviai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Tarp šių dviejų iškilių žmonių esama daug bendro. Jie abu gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jų daugiau niekas nesieja, bet pažvelgus giliau surasime daug bendrybių. Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, prieš karą būdamas Šiaulių miesto burmistru, gelbėjo žydus nuo Holokausto. Tuo pat metu, tik Rusijos gilumoje, likusiems be tėvų globos vaikams Simono Alperavičiaus tėvas Chaimas Alperavičius įsteigė vaikų namus ir jiems vadovavo.

Pradėdama renginį projekto „Likimai“ iniciatorė ir organizatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė sakė: „Viename interviu maestro Saulius Sondeckis teigė: „Dabar esu laisvas ir galiu daryti tik tai, kas man malonu ir bendrauti su tais, su kuriais jaučiuosi gerai.“ Iš to darau išvadą, kad mes patenkame į maestro draugų ratą. Kaip sakoma, Mona Liza šypsosi tik tiems, kuriems nori.“
Renginį moderavo žurnalistė Olga Ugriumova ir profesorius Leonidas Melnikas.
Susitikimas prasidėjo trumpu Junonos Berezkicki sukurtu filmuku apie dr. Simoną Alperavičių ir maestro Saulių Sondeckį. Vėliau abu pašnekovai pasakojo apie savo pasirinktą profesinį kelią, svarbiausius pasiekimus, sukurtus ir įgyvendintus projektus, sutiktus įdomius žmones. Pirmininkas kalbėjo apie Lietuvos žydų bendruomenės įkūrimą, darbą joje, apie suorganizuotą grandiozinį renginį, skirtą Vilniaus Gaonui, patirtas malonias ir sunkias akimirkas.
Maestro Saulius Sondeckis pasakojo apie savo, kaip dirigento kelią, per ilgus dešimtmečius įsteigtus ir išugdytus orkestrus, įdomiausius projektus, tokius kaip „Nakties serenada“.
Visas susitikimas buvo persmelktas malonaus bendrumo jausmo, kai renginio dalyviai, moderatoriai, organizatoriai ir visi susirinkusieji jautėsi lyg