Paveldas

Susitarė dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos: į pirmąjį renginį žada pakviesti 2023-aisiais

Susitarė dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos: į pirmąjį renginį žada pakviesti 2023-aisiais

lrytas.lt Pranešimas spaudai, Turto banko nuotraukos

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdančios ir jo priežiūrą užtikrinančios valstybės įmonės Turto banko, Lietuvos žydų bendruomenės, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto ir techninio projekto įgyvendinimo atstovai susiderino Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijoms, kongresams bei kitiems kultūriniams renginiams techninio projekto ir Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių teritorijos išsaugojimo sprendinius. Susiderinti esminiai pastato rekonstrukcijos sprendiniai Šnipiškių kapinių teritorijoje ir Šnipiškių kapinių teritorijos sutvarkymo sprendiniai.

Pasirašant susitarimą dalyvavo Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, rabinas Abrahamas Ginsbergas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komitete vykdomasis direktorius, rabinas Herschelis Gluckas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto Rabinų tarybos atstovas, projekto architektas Sigitas Kuncevičius ir kiti su projektu susiję asmenys. Turto banko nuotr

Techninio projekto sprendiniai yra parengti vadovaujantis Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių vietos teritorijos ir apsaugos zonos paveldosaugos sąlygomis, patvirtintomis 2009 m. protokolu, pasirašytu tarp Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pritaikymo kongresams, konferencijoms ir kitiems kultūriniams renginiams projektiniams pasiūlymams. Jiems 2016 m. pritarė Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas. „Džiugu, kad pavyko sutarti šiuo mūsų valstybei ir Lietuvos žydų bendruomenei svarbiu klausimu. Šis sutarimas leidžia nedelsiant pradėti Kongresų centro rekonstravimo darbus, kartu užtikrinant deramą pagarbą senųjų Šnipiškių kapinių atminimui“, – teigia Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.

Pasirašant dalyvavo Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, rabinas Abrahamas Ginsbergas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komitete vykdomasis direktorius, rabinas Herschelis Gluckas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto Rabinų tarybos atstovas, projekto architektas Sigitas Kuncevičius ir kiti su projektu susiję asmenys. Kaip teigia Turto banko generalinis direktorius M. Sinkevičius, pasiektas susitarimas ne tik padės tvirtą pagrindą projekto įgyvendinimui, tačiau yra ir sėkmingo dviejų kultūrų bendradarbiavimo, apsaugant istorinį paveldą, pavyzdys. „Nors projektu siekiama ekonominių tikslų – paversti Vilnių Baltijos šalių konferencijų centru, tačiau pasiektas susitarimas yra ir sėkmingo dviejų kultūrų bendradarbiavimo pavyzdys, demonstruojantis pagarbą mirusiems ir apsaugantis tokį ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusių žydų paveldą. Sutarus dėl esminių projekto sprendinių ir proceso, atveriamas kelias techninio projekto užbaigimui, operatoriaus atrankai ir rekonstrukcijos darbams“, – sako M. Sinkevičius.

„Šis projektas yra esminis, kuris padės sustabdyti gyvenamosios statybos ir bet kokių statinių plėtrą kapinių teritorijoje, papildant 2009 m. susitarimą. Dar daugiau – tai užtikrins kapinių apsaugą ir padės išvengti bet kokios grėsmės kapinėms ar jų išniekinimui ateityje“, – teigia Europos žydų kapinių išsaugojimo komitete vykdomasis direktorius, rabinas A. Ginsbergas. Jis komiteto ir Rabinų tarybos vardu reiškia padėka visiems, prisidėjusiems prie šio susitarimo pasiekimo. Susiderinti esminiai rekonstrukcijos projekto sprendiniai, architektūriniai, konstrukcijų, komunikacijų, žemės sklypo ir darbų organizavimo planai. Taip pat jame įtvirtinta, kad Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovai dalyvaus įgyvendinant projektą, taip užtikrinant žydų atminimo ir kultūros paveldo išsaugojimą. Vystant Vilniaus kongresų centrą, 2020-aisiais Turto bankas planuoja paskelbti komplekso operatoriaus konkursą. Atsirinktas operatorius valdys centrą ir užtikrins nenutrūkstamą veiklą jame. Taip pat kitąmet planuojama atsirinkti generalinį rangovą pastato rekonstrukcijai. Planuojama, kad Vilniaus kongresų centras savo veiklą pradės 2022 m. pabaigoje – 2023 m. pradžioje. Vilniaus kongresų centras veiklą vykdys rekonstravus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (Rinktinės g. 1). Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra pripažintas kultūros paveldo objektu, todėl jis rekonstruojamas, neprarandant jo saugotinų kultūrinių savybių.

 

Skaityti plačiau
UNESCO sukakčių sąraše – Gaono ir Gimbutienės jubiliejai

UNESCO sukakčių sąraše – Gaono ir Gimbutienės jubiliejai

www.lrt.lt

Į artimiausių dvejų metų UNESCO sukakčių sąrašą pateko dviejų iš Lietuvos kilusių žmonių minėjimai.

2020-aisiais bus minimos didžiojo Lietuvos rabino, iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijahu Ben Salomono Zalmano, vadinamo Vilniaus Gaonu (1720 – 1797), 300-osios gimimo metinės.

Ši sukaktis į UNESCO sąrašą įtraukta remiant Baltarusijai, Lenkijai, YIVO žydų tyrimų institutui ir Lenkų–žydų tyrimų institutui Jungtinėje Karalystėje, informavo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

2021 metais bus minimos archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921 – 1994) šimtosios gimimo metinės.

Šio jubiliejaus įtraukimą parėmė Latvija, Vokietija ir Ramiojo vandenyno universiteto absolventų institutas JAV.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai smerkia neatsakingus ir visuomenę klaidinančius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimus, susijusius su Jono Noreikos veikla pastarajam einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antrojo pasaulinio karo metais.  Teiginiai, kad iki Žagarės geto likvidavimo Jonas Noreika„ nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“ yra istorijos revizionizmo ir Holokausto neigimo pavyzdžiai, daromi valstybinės institucijos. Pateikti „įrodymai“, kad Jonas Noreika organizavo žydų gelbėjimą yra neparemti jokiais faktais ar išgelbėtųjų liudijimais – ar Genocido centro darbuotojams pavyko apklausti patį Joną Noreiką ir nnustatyti, ką šis „žinojo“? Lietuvos žydų bendruomenė vertina Jono Noreikos veikla organizuojant getus bei parduodant nužudytų žydų turtą kaip dalyvavimą masiniame žydų naikinime. Lietuvos žydų bendruomenė pasilieka teisę kvestionuoti Genocido centro spekuliacijas įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakymas į Geršono Taico straipsnį

Ruta Bloshtein

Lietuvos žydų bendruomenės tinklapyje www.lzb.lt straipsnyje  „Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių (Piromonto) kapinių į naują Kongresų centrą“  autorius išreiškia susirūpinimą dėl neva kapinių išniekinimo trečią kartą, jeigu būtų priimtas sprendimas nugriauti Sporto rūmų pastatą.

 „Liguista fantazija“ atkurti kapines autorius vadina pasiūlymą gerbiamo profesoriaus Sido Leimano, nuodugniai tyrinėjančio daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus.

„Nereikia slėptis po  žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis“ –  ragina autorius visus  46 600 pasirašiusius protesto peticiją, kelias dešimtis didžiųjų litvakų ješivų vadovų  JAV ir Izraelyje, vyriausiąjį Izraelio rabiną, JAV ir Kanados Centrinį rabinų kongresą,  JAV Kongreso ir Senato narius, Kneseto narius, vietinius žydus bei lietuvius ir daugelį kitų, kurie oficialiai išreiškė susirūpinimą laiškuose Lietuvos tuometinei Prezidentei, Ministrui pirmininkui, Vilniaus miesto merui.

Autoriaus paminėti profesoriai Josifas Parasonis ir Pinchos Fridbergas atsiriboja nuo paskelbto straipsnio. Jų pasisakymų dėl Sporto rūmų likimo prasmė ištraukta iš konteksto ir pateikta iškraipytai.

Anot autoriaus, vienintelis užtikrintas būdas išsaugoti Šnipiškių žydų kapines – tai prikelti naujam gyvenimui  Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (šis projektas Turto banko pristatomas kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atgimimas!).Vadinasi, pagal autorių, tinkamiausias sprendimas apsaugoti kapines yra pritraukti į jų teritoriją kuo daugiau turistų ir svaiginti juos tarptautinių festivalių malonumais. Ne sukurti atitinkamą rimties ir pagarbos palaidotiems atmosferą, o atvirkščiai – telkti minias nieko nenutuokiančių svečių begalinei puotai ant žydų kapų.

Tai kuo gi šis projektas skiriasi nuo sovietinio? Baigtis ta pati – šokiai ant mūsų protėvių kaulų.

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas

Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo  gimimo 160-ąsias  metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.)  Pasaulio lietuvių centro leidykla,  bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo  knygą  „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.

Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga  apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m.  rinkinyje „Užgesę žiburiai“.

2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu  „Liudvikas Zamenhofas  ir Lietuva“ priede.  Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“  išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis).  Kauno leidykla „Dajalita“  2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton   labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla  „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo  Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais  išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė  V.Rinkevičius).

Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.

Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą.  Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba.  Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba  2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią  bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų  kalbas ir išleista tose valstybėse.

Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš  100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją  apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą,  ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.

Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a.  jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.

.

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Faina Kukliansky

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas, kurio niekinti neturi teisės nė vienas asmuo. Nepamirškime, kad Lietuvos valdovai šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919–1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo Tėvynės laisvę ir ne vienas jų žuvo po kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais, ne vienas žydas karys-savanoris buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, kuriuose taip pat yra šie Lietuvos heraldiniai simboliai.

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai, kad ir neskaitlingos kadaise gausios bendruomenės nariai, vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo garsinimo.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar Trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, palaikanti puikius santykius su Izraeliu, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio režimo valstybė.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje buvo ar yra atskirų marginalų, pavienių asmenų ir apgailėtinų grupelių, kurios savo nykias ekstremistines ideologijas bando „pagražinti“ prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai neva prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų anksčiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių šį valstybės ženklą savo kėslams pridengti), daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą tarp Lietuvos žydų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir piliečių litvakų tėvyne prieš šimtmečius tapusios Lietuvos valstybės istorinė heraldika.

Manau, kad valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės heraldiką juodinančios ir pavojingą nesantaiką Lietuvoje kurstančios grupės „Vieninga Lietuva“ veiklą. Liūdina, kad savo taikiniu minėta grupė pasirinko Vilniaus Gaonui skirtus renginius, kurie turėtų vienyti visus Lietuvoje gyvenančius žmones ir tapti puikiu Lietuvos žydų kultūrinio palikimo pristatymu.

Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės heraldikos niekinimas ir nesantaikos visuomenėje kurstymas – veikos, už kurias Lietuvos baudžiamajame kodekse numatyta griežta atsakomybė. Gerbkime Lietuvos, kurioje gyvename, įstatymais įteisintus simbolius, gerbkime savo bendrapiliečius ir neleiskime pavieniams asmenims sumenkinti artėjančių Vilniaus Gaono metų.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo, vieno iš modernizmo fotografijos kūrėjų, Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) arba Moshe Ravivo darbų paroda.

Ekspozicijos kuratorius Nissanas N. Perezas (Izraelis) pažymėjo, kad meistro darbai pristatomi pirmą kartą. Dr. Nissanas Perezas fotografijos istorikas, tyrinėtojas ir kuratorius. 1977-2013 įkūrė ir vadovavo fotografijos departamentui Izraelio muziejuje Jeruzalėje (the Israel Museum, Jerusalem), šiuo metu dirba Moï Vero archyvo direktoriumi. Yra sudaręs ir kuravęs daugiau kaip 180 parodų Izraelyje ir pasaulyje, publikavęs eilę straipsnių, katalogų ir knygų.

Moishe Vorobeichik gimė 1904  dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Po studijų S. Batoro universitete Vilniuje studijavo Vokietijoje tapybą. Jo klasės draugai buvo garsieji Paul Klee ir Vasily Kandinsky. Gavęs iš savo tėvo fotoaparatą „Leika“,  jis susirgo fotografija, todėl išvažiavo į Prancūziją mokytis. 1932 m. išvyko į Palestiną kaip savaitraščio „La Vie Parisienne“ foto žurnalistas. 1934 m., paveiktas sionizmo idėjų, jis persikėlė gyventi į Palestiną.  Cfato mieste įkūrė garsiąją menininkų koloniją. Nuo 1950 m. Moshe Raviv atsidavė tapybai. Menininkas mirė 1995 m.

Moi Ver (Moishe Vorobeichik) vienas iš pirmųjų sukūrė fotografijų ciklą iš Vilniaus žydų kvartalo (Vilna). Parodos atidarymo proga Nacionalinėje galerijoje,  Vilniuje, Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutas, dalyvaujant Moishe Vorobeichik šeimai, perspausdino unikalų leidimą – autoriaus nuotraukų albumą “The Ghetto Lane in Wilna” („Vilnos žydų gatvė“).

„Moi Ver“ paroda skirta Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai, Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. Vasario 23 d.

Žydų paveldas – moderniausiame šalyje žemėlapyje: net ir nuotraukoje galima pasivaikščioti

Žydų paveldas – moderniausiame šalyje žemėlapyje: net ir nuotraukoje galima pasivaikščioti

Nuotraukoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė ir vyriausioji kepėja Riva Portnaja.
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje baigiasi žydų paveldui Kaune įprasminti skirtas projektas.

Karolina Stažytė

Ar galima pasivaikščioti nuotraukoje? Pasirodo, galima. Ne tik pasivaikščioti, bet ir neiškėlus kojos iš namų, persikelti į, rodos, kitą dimensiją. Argi tai neprimena „Alisos stebuklų šalyje“? 15 ryškiausių Kauno žydų paveldo objektų sugulė į KTU mokslininkų sukurtą moderniausią virtualų žemėlapį šalyje. Kūrėjai prisipažįsta – tai magija, kurios niekas iki šiol Lietuvoje nebuvo sukūręs.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, įgyvendindama Kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Žydų paveldas Kaune“, skatino miesto bendruomenės dialogą daugiakultūriškumo tema, populiarino užmirštą žydų kultūros paveldą, kviesdama į didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias ekskursijas ir kūrybines dirbtuves kartu su istorikais, miesto gidais, kultūros ir meno veikėjais. Projekto dalyviai susipažino su Kaune išsidėsčiusiais žydų architektūros objektais.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas – Kauno senamiesčio vaikas. Jis uždavė klausimą, kodėl žydų ligoninė yra taip vadinama? Juk nebūdavo išskirtinai lietuvių ar rusų ligoninių. Pasak jo, pavadinimo kilmė slypi stalo mokestyje, kurį turėjo į dėžutę susimokėti kiekvienas žydas. Ligoninė pastatyta žydų pinigais. Be to, ligoninėje vyravo savi papročiai: apipjaustymai, tiektas košerinis maistas. Tad vien dėl šių priežasčių žydai negalėjo kitur gydytis.

Skaityti plačiau
Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių  į  naują Kongresų centrą 

Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių  į  naują Kongresų centrą 

2019 12 12

Aut.Geršonas Taicas 

1941–1944 naciai ir jų talkininkai sunaikino 95% Lietuvos žydų.  Naciai ir jų talkininkai  sudegino daug sinagogų visoje Lietuvoje, padegė Didžiąją Vilniaus sinagogą,  bet sinagoga liko stovėti. Kai kurie nacių talkininkai dabar garbinami kaip didvyriai,  jiems statomi paminklai, kabinamos memorialinės lentos, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės, jiems po mirties skiriami valstybiniai apdovanojimai.

Sovietai po Antrojo pasaulinio karo ėmė naikinti žydų paveldą Lietuvoje, susprogdino Vilniaus Didžiąją sinagogą ir ant jos griuvėsių pastatė vaikų darželį. Sunaikino žydų kapines Vilniuje (Piromonto ir Užupio ), Šiauliuose, Ukmergėje ir kitose vietose. Vilniaus Užupio žydų  kapines  išniekino, pastatę ritualinių paslaugų įmonę. Vilniaus Šnipiškių žydų kapines išniekino, pastatę uždarą „Žalgirio“ baseiną ir sporto rūmus.

Nuotraukoje vietovė su Sporto rūmais iš viršaus.

Kai kurių žymių žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kelio žydų kapinėse, bet dauguma Vilniaus žydų palaikų atsidūrė sąvartyne. Lietuvoje 1971m. gyveno apie 20 000  žydų,  tuo sovietmetį nebuvo girdėti protestų laikraščiai apie žydų kapines nerašė nei  Lietuvoje, nei užsienyje. Suprantama, totalitarinė valstybė , cenzūra, baimė dėl savęs  ir savo artimųjų.

2006 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nugriautas  uždaras „Žalgirio“ baseinas ir pastatyti Mindaugo apartamentai (daugiabutis gyvenamasis pastatas).  Kokie skambūs  istoriniai pavadinimai: Žalgiris ir Mindaugas, turbūt manyta, kad pavadinimais galima užmaskuoti nusikaltimus, juk tada iš tikrųjų Šnipiškių žydų kapinės buvo išniekintos antrą kartą.

Paminklai iš Šnipiškių kapinių.

Tokia yra  trumpa senųjų Šnipiškių  kapinių istorija, kitą istorinę informaciją apie kapines galima rasti internete, labai išsamų straipsnį su visomis detalėmis parašė profesorius  Josifas Parasonis.

Metų metais vyksta diskusijos dėl Vilniaus  Sporto rūmų rekonstrukcijos.

Žydų kapines naikino ir Vokietijoje. Trumpa, bet labai panaši istorija apie konfliktą Vokietijoje. Kai konfliktas dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene jau buvo įsibėgėjęs, 1991 m. lapkričio mėn. Vokietijos rabinų konferencija paskelbė savo poziciją pareiškime, kuriame įvertino šį veiksmą kaip akivaizdų Halachos (Talmudo religinių ir teisinių priesakų) taisyklių pažeidimą ir paragino sustabdyti bet kokius statybos darbus kapinių vietoje. Šis dokumentas sukėlė konfliktą tarp miesto, investuotojo ir įvairių žydų grupių, kurių pozicijos anaiptol nebuvo vienodos, –  netgi prieštaringos.

Norint išspręsti žydų ginčą, reikėjo autoritetingos žydų asmenybės su aukšta religine reputacija. Arbitru  sutiko būti Jeruzalės aškenazių ortodoksų  vyriausiasis rabinas  Itzhakas Kolitzas (Kolitz).  Jau 1992 m. gegužės mėn. pradžioje žydų bendruomenė ir žydų ortodoksų protestuotojai susitarė, kad vyriausiasis  rabinas I. Kolicas bus arbitru. Po daugelio diskusijų I.Kolitzas  atvyko į Hamburgą ir aplankė likusias buvusių kapinių vietas, kas liko iš bunkerio, pastatyto po 1939 m. ir universalinės parduotuvės, pastatytos po 1951 m.

1992 05 21 Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas priėmė sprendimą Jeruzalėje: jis uždraudė palaikų ekshumaciją, kaip visus tenkinantį sprendimą, bet jis prieštaravo Hamburgo žydų bendruomenės tradicijai. Nebuvo pateiktas halachinis pagrindimas.  Ekonominiais tikslais buvo leista statybos plėtra. Tuo pat metu uždrausti bet kokie nauji kasinėjimo darbai. Visą procesą turėjo prižiūrėti vyriausiojo rabino Kolitzo paskirtas nuolatinis prižiūrėtojas iš Izraelio.  Jeruzalės sprendimas buvo sudėtingas Halachiniu požiūriu, tačiau jis buvo bent jau pragmatinis.  Investuotojas ir valstybė  susitarė, ginčas buvo baigtas.

https://juedische-geschichte-online.net/beitrag/lorenz-streitfall-ottensen

Rabinas I. Kolitzas (Yitzchak Kolitz) (1923 – 2003 ), rabino sūnus, gimė Alytuje , 1934  kartu su motina ir keliais broliais po tėvo mirties  emigravo į  Palestiną (Eretz Yisrael),  tapo Jeruzalės aškenazių rabinu ir Didžiojo rabinų teismo teisėju. Parašė daug religinių knygų.

Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas buvo laikomas pagrindiniu Halachos arbitru laidojimo klausimais. Jis kovojo prieš archeologinius kasinėjimus Izraelyje, kur, jo teigimu, buvo išniekinti kapai. Jis sakydavo: „Žmogaus kaulai nėra moliniai indai, kuriuos reikia eksponuoti muziejuje“. Vėliau jis padėjo suformuluoti taisykles, kurios dabar reglamentuoja Izraelio senienų valdybos darbą žydų kapinėse.

Dabar palyginkime Vokietijos ir Lietuvos kapinių naikinimo istorijas.

Tas konfliktas Vokietijoje  buvo išspręstas prieš beveik 30 metų. Kas turės drąsos ir sąžinės pasakyti, kad Jeruzalės aškenazių rabinas ir Didžiojo rabinų teismo teisėjas I.Kolitzas  buvo neteisus, kad jis sulaužė žydų tradicijas? Taip buvo Vokietijoje, o Vilniuje dabar turime du variantus, – blogą ir labai blogą, dėl to rinksimės blogąjį.

Į rekonstrukcijos kaštus reikia pridėti sumą nuolatiniam prižiūrėtojui iš Izraelio, kurį paskirs rabinų taryba. Reikalavimas mokėti  nuolatiniam prižiūrėtojui, atvykusiam  iš Izraelio ar iš kitur, atitinka rabino I. Kolico sprendimą , nes rekonstrukcija  bus vykdoma kelerius metus.

Profesorius Josifas Parasonis, profesorius Pinchos Fridbergas, rabinas A. Bakeris (Andrew Beker) ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasisako prieš  Sporto rūmų griovimą. Manykime, kad norintys sporto rūmus nugriauti, visiškai nesupranta, kad trečią kartą bus išniekintos senosios Šnipiškių žydų kapinės, tik nereikia slėptis po  žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis. Vizija atstatyti senąsias Šnipiškių žydų kapines, kokios jos buvo po uždarymo 1831 m., yra tik liguistą fantazija.

Kol kas, projekto dar nematėme ir Vilniaus m. gyventojams viešinimo procedūros dėl projekto neatliktos.  

Pastaba

Šiandien Izraelyje stato kelius virš palaidojimo vietų, bet prieš tai pastato sarkofagus iš plokščių su oro kanalais kad mirusiųjų  sielos  galėtų bendrauti su pasauliu.  Vietos bendruomenės rabinai arba Izraelio senienų valdyba  laimino tuos projektus. Ypatingais atvejais netgi leidžiamas ekshumavimas, Izraelis iki Šešių dienų karo skubiai išvežė  judėjų  teisuolių palaikus iš Damasko.

Geršonas Taicas  2019 12 12

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Kaip geriau elgtis valstybei ir jos politikams, susidūrus su kokiu nors aštriu, jautriu ir visuomenėje prieštaringą reakciją keliančiu klausimu – kišti galvas į smėlį ar vis dėlto kalbėti ir diskutuoti apie tai?

Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.

Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai. Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą? Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies. Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.

Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus. Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.

Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.

Skaityti plačiau
„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

Vilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės dr. Aušros Pažėraitės monografija „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“.

Ši knyga – tai bandymas pamėginti apčiuopti keletą Lietuvos žydų mąstytojų takelių, prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste. Tai daroma diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis ritualo ar sacrum kategorijomis, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo“ iš „sakytinių“ paveldų,  t.y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, požiūriu.

Knygoje pateikiami keli ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų vertimai, palydimi komentarais.

Dr. Aušra Pažėraitė specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui www.lzb.lt pasakoja,apie savo svajonę parašyti knygą apie  Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą.

,,Parašyti knygą, kurioje galėčiau pasakoti, analizuoti, interpretuoti Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą, buvo mano sena svajonė. Pradinė mintis buvo pristatyti labiau panoraminę šio palikimo apžvalgą, tačiau ėmus prie knygos dirbti, pasirodė, kad pirminis mano sumanymas buvo pernelyg optimistiškas. Pirmiausia susidūriau su tokia problema, kadangi pristatyti tokio panoraminio vaizdo neįmanoma, neturint kokios nors perspektyvos, nes tai ne tas atvejis, kaip kad, pavyzdžiui, pristatant filosofinės minties istoriją, galima bandyti pristatyti to ar kito filosofo mąstymo sistemą, keltus klausimus, minties naujumą, kuris reikšmingas kitoms filosofų kartoms. O šiuo atveju greičiau galima rasti ne tiek kokį nors bandymą sistemingai formuluoti klausimus, aktualius filosofinei tradicijai, kiek klausimus, aktualius žydų bendruomenei. Tai visai kita perspektyva.

Kita problema, kuri man iškilo – laikotarpis ir „litvakiškumo“ apimtis. Turiu omenyje problemą, kai geografinės ribos, kuriose galėtume ieškoti Lietuvos žydų palikimo, istoriškai labai keitėsi, ir būna, kad tos pačios istorinės asmenybės priskiriamos tai Lietuvos, tai Lenkijos, tai Rusijos palikimui, ir tai būtų įvedę į milžinišką lauką asmenybių ir problemų, iš kurio nebūčiau išsikapsčiusi daugelį metų. Tačiau neprarandu vilties prie to sugrįžti, kad ir paliečiant po nedidelį tos plačios teritorijos lopinėlį. O šiam kartui, nedidelės apimties knygai, kuriai neturėjau pakankamai lėšų, nors, dėkui Geros Valios Fondui, turėjau galimybę trumpam padirbėti Izraelyje universitetinėse bibliotekose.

Taigi pasirinkau siauresnį variantą – litvakiškumą, kuris siejamas su religine tradicija, istoriškai siejama su Vilniaus Gaonu ir jo mokinių ratu. O tai leido pasirinkti tam tikrą perspektyvą, kuri leistų apjungti dažnai sunkiai apjungiamus minties kelius – moderniais laikais besiformuojančią vakarietišką religijos sampratą, kuri šiandien dažnam žmogui atrodo tokia savaime suprantama, kad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad prieš porą šimtmečių galėjo būti ir kitaip viskas suvokiama, ir protestantizmo bendrai, o filosofijoje Spinozos atskirai įleistu pleištu tarp šventųjų tekstų nešamos žinios ir jos interpretacijos, t.y. tarp užrašyto švento teksto ir sakytinio teksto, t.y. žodžiu perduodamos tradicijos.  Knygoje aptariu įvairias šioje perspektyvoje iškylančias problemas ir pateikiu keletą savo verstų r. Vilniaus Gaono, r. Chaimo iš Valažino, Emmanuelio Levino, r. Chaimo Ozerio Grodzinskio ir keletą kitų tekstų.

Aš pati turėjau svaiginančią patirtį, kai atsirado galimybė dalyvauti Vilniaus Choralinėje sinagogoje 2016 metais beit midraše, kuriame Toros užsiėmimus vedė rabinai, pajutau egzistuojantį skirtumą ir ryšį tarp rašytinio teksto ir sakytinės tradicijos.

Jiems, o kartu ir mane priėmusiai Vilniaus religinei bendruomenei esu labai dėkinga, nes be šio tiesioginio susidūrimo su gyva sakytine tradicija, daugelis klausimų nebūtų gal ir kilę, ir daugelis niuansų man pačiai būtų likę nepasiekiamai tolimi.”

Knygą „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“ galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt.

Jie čia gyveno. Jeruzalėje pristatoma knyga ,,Они здесь жили”

Jie čia gyveno. Jeruzalėje pristatoma knyga ,,Они здесь жили”

Gruodžio 29 d. 19.00 val. Jeruzalėje, miesto rusų bibliotekoje, Agripas 88, pirmajame aukšte vyks Lietuvos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus buvusio bendradarbio Genricho Agranovskio knygos «Они здесь жили» („Jie čia gyveno“) pristatymas. Knyga išleista rusų kalba Vilniuje 2014m. ir buvo pardavinėjama ,,Beigelių krautuvėlėje”. Ji – apie Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės žydų paveldą. Knyga yra tikra miesto žydų, gyvenusių nuo XIV amžiaus, enciklopedija. H. Agranovskis daug metų dirbo gidu, buvo įsigilinęs į Vilniaus žydų gyvenimo vietų istoriją. Ši knyga tarsi turisto vadovas norintiems sužinoti, kur, kas ir kaip gyveno, kokie namai žydams priklausė.Semionas Lipkinas rašė apie Vilniaus žydus: „Nereikia nei iškabų, nei vardų, aš pats suprasiu be klaidų ir melo. Akmenys man sako: „Jie čia gyveno“. Ir niekam jau neberūpi juos apraudoti.”

Čia gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas, Haskalos klasikai ir pagrindiniai jidiš literatūros veikėjai. Knyga «Они здесь жили» iliustruota Dobužinskio, Repino, Šagallo, Modiliani, kitų Paryžiaus mokyklos meistrų ir Vilniaus dailininkų darbais.

Knygą Jeruzalės bibliotekai dovanoja autorius. Pristatyme dalyvaus pranešėjai: Irit Abramsky (Yad Vashem) ir Aleksandras Agranovsky.

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas  Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.

Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.

Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje  buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.

Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.

Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.

Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR  Teisingumo ministerijoje ir LR  Seime).

Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str.  Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į  kompensaciją.

Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.

Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų.  Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė:  “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16,  211] .

“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].

1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.

  1. Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos

Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].

Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].

Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.

Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320   (83% )  priklausė žydams [4, 147].

               Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?

              Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:

  • Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
  • Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.

Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.

Elkeso namas Kaune

              Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.

Skaityti plačiau
Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai

Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai

2019-11-23 Kaune, Gričiupio seniūnijoje, Žaliakalnio žydų kapinėse, vyko žydų – Lietuvos kariuomenės karių pagerbimas, kuriame dalyvavo Gričiupio seniūnijoje startavusio pėsčiųjų pažintinio žygio, skirto  paminėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus dalyviai, Kauno žydų bendruomenės atstovai ir kiti kauniečiai.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas renginio dalyviams pasakojo apie istorinius žydų ir lietuvių santykius, žydų dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose 1919-1920 m., jų tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

Kovo 11-osios gatvės bendrijos vadovas dr. Raimundas Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusius žydus Lietuvos  karius 1918-1940 m. ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui įteikė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos atminimo ženklą.

Po to renginio dalyviai pagerbė Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios  šventoriuje  esantį šios bažnyčios statytojo, žydų gelbėtojo ir Lietuvos savanorio kun. Juozo  Želvio (1899–1985) kapą. 1861 m. įsteigtos Kauno Žaliakalnio žydų kapinės buvo uždarytos 1952 m.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota ne tik daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijosveikėjų, bet ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių ir nepriklausomybės kovose žuvusių 14 žydų – Lietuvos karių. Dr. Raimundas Kaminskas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Autorė Faina Kukliansky

Prieš ~700 metų Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo.

Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919-1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo tėvynės laisvę ir nevienas jų žuvo po lietuviškai-žydiška kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais.

       

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATVADAVIMO SĄJUNGOS ŽENKLAS

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1991 m. Lietuvai vėl atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo pasaulyje garsinimo.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje yra atskirų marginalų vykdomų pronacistinių recidyvų, kurių metu pavieniai asmenys ar apgailėtinos grupelės savo nykias ekstremistines ideologijas bando padailinti prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Tai, kad nužmogėjęs baltaraištis 1941 birželį, eidamas žudyti žydų, ant raiščio vietoj svastikos paišydavo Gediminaičių stulpus – tik dar kartą patvirtina, kad šis ženklas tiksliai ir pilnai nusako žydų istoriją ir likimą Lietuvoje: garbingas Lietuvos valstybės simbolis, kurio antspaudu prieš 700 metų žydai buvo Valdovo pakviesti, prieš 75 metus – niekšiškai prisidengiant tuo pačiu ženklu – 95 % Lietuvos žydų buvo išžudyti.
Koks taiklesnis simbolis šią Lietuvos žydų istoriją galėtų savyje sutalpinti?
Gediminaičių stulpai yra ženklas liudininkas, bet ne kaltinamasis.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio rėžimo valstybė.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai, atsieit, prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų aukščiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių Valstybės ženklą savo kėslams pridengti) daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą Lietuvos žydų tarpe.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir Lietuvos  valstybė.
LITVAKO ŽENKLAS

Lietuvos žydus identifikuojantis ženklas, turintis tokią talpią, žydų istoriją Lietuvoje nusakančią prasmę, yra panaudotas ir Lietuvos banko išleidžiamoje proginėje monetoje, skirtoje Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Monetos projekto autoriai: Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė, Albinas Šimanauskas. Dėkojame kūrėjams!

Nominalas 10 eurų Metalas sidabras Ag 925 Masė (svoris) 23,30 g
Monetos paviršiaus kokybė „proof“

 

Lietuva išleidžia   pirmąją euro monetą su hebrajišku užrašu.

Jewish World

Monetos bus išleistos „Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos“ metų garbei; kritikai teigia, kad Menoros simbolis ant monetos averso yra naudojamas kraštutinių dešiniųjų neonacių grupuočių šioje Baltijos valstybėje

Lietuvos bankas planuoja išleisti naują kolekcinę 10 eurų monetą, skirtą garsaus XVIII amžiaus žydų išminčiaus, Viliaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Gimęs 1720 m. Elijahu Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas buvo žymus žydų išminčius ir svarbiausias Misnagedų dvasinis lyderis, litvakų identiteto kūrėjas. Šis tikėjimas prieštaravo chasidų judėjimui Rytų Europoje.

Komentuodamas Talmudą ir kitus tekstus,Vilniaus Gaonas tapo vienu garsiausių ir įtakingiausių rabiniškojo mokslo veikėju nuo viduramžių laikų.

Monetą numatoma išleisti 2020 m. antrąjį ketvirtį. Tai bus pirmasis kontinentinės valiutos tiražas su užrašu hebrajų kalba.

Monetos averse vaizduojamas Lietuvos žydų (litvakų) simbolis – stilizuota menora, atspindinti bendruomenės tapatumą su nuo XIV amžiaus gyvenusiais piliečiais, kai tuo metu valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy gyrė šį Lietuvos monetų kalyklos gestą.

„Tai labai graži duoklė Lietuvos vyriausybės vardu šlovingam Vilniaus žydų paveldui, 300-osioms Gaono gimimo metinėms“, – sakė A. Avni-Levy.

Skaityti plačiau
Plungėje rasti ir palaidoti šimtą metų gulėję žydų palaikai

Plungėje rasti ir palaidoti šimtą metų gulėję žydų palaikai

Birželio mėnesį prie Plungės Senamiesčio mokyklos, stovinčios Plungės Senųjų žydų kapinių vietoje, statybininkų sujauktoje žemėje praeivis rado kaulus.

  

Valstybinės teismo medicinos tarnybos  Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialistai nustatė, jog tai – trijų žmonių palaikų liekanos, žemėje pragulėjusios apie šimtą metų. Tad labiausiai tikėtina, kad jos – praėjusio amžiaus pradžioje palaidotų plungiškių žydų.

Lapkričio devyniolikta palaikai sugrąžinti į kapines.

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

2019 lapkričio 7 d.  Kauno regioniniame valstybės archyve  vyko socialinių artefaktų parodos „Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ atidarymas. Kauno regioninis valstybės archyvo direktorius  Gintaras Dručkus pasveikino labiausiai nusipelniusius archyvarus ir atidarė parodą, kurios  kuratorė – Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos vyriausioji archyvarė  Kristina Ramonienė, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas,  Kauno archyvo darbuotojai, sporto istorikai, bibliotekininkai, muziejininkai, gidai, Kauno sąjūdžio atstovai bei kiti visuomenininkai.


Parodoje ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ pirmą kartą puikuojasi XX a.  ketvirto dešimtmečio vidurio Kauno miesto savivaldybės ,,Skelbimų lipinimo biuro“ afišos. Tai – ant laikraštinio popieriaus atspausdinti įvairiausių sportinių renginių – futbolo, krepšiasvydžio, orasvydžio rungtynių, sporto švenčių, šachmatų, teniso, bokso, plaukimo pirmenybių, laivų lenktynių, gimnazijų turnyrų skelbimai. Akivaizdu, kad tuomet futbolas buvo sporto šaka Nr. 1. Parodoje taip pat eksponuojamas 1938 m. inžinieriaus konstruktoriaus A. Rozenbliumo parengtas istorinės Kauno sporto halės projektas, Lietuvos sunkiaatlečio Prano Vitonio 1928 m. vasaros Olimpinių žaidynių Amsterdame dalyvio pažymėjimas bei kitų sportininkų LR piliečių vidaus pasų kortelės, įvairūs susirašinėjimo ir kiti dokumentai.

Akivaizdu, kad ši paroda  mums primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas, klubus sportininkų pergales ir nesėkmes. Ačiū parodos organizatoriams už puikų renginį. Kelios nuotraukos iš parodos.

Dr. Raimundas Kaminskas

Vilniaus politikai leido griauti darželį virš Didžiosios sinagogos liekanų

Vilniaus politikai leido griauti darželį virš Didžiosios sinagogos liekanų

Vilniaus savivaldybės taryba šią savaitę pripažino ant Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanų pastatytą buvusį vaikų darželį nereikalingu ir pritarė jo nurašymui.

Vokiečių gatvėje, Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje prieš 55 metus pastatytas darželis-pradinė mokykla savo pirminės funkcijos nevykdo jau kelerius metus, čia šiuo metu yra įsikūrę 10 nuomininkų, vykdančių kultūrinę, meninę ar edukacinę veiklą. „Nuomos sutartys bus nutraukiamos tik tuomet, kai reikės pradėti pačius griovimo darbus. Darželį-pradinę mokyklą planuojama griauti kitąmet“

Skaityti plačiau
„Jei norėsi, ir tu tapsi genijum“

„Jei norėsi, ir tu tapsi genijum“

Lietuvos bankas 2020 m. išleidžia monetą, skirtą Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) 300-osioms gimimo metinėms.
Užrašas „Jei norėsi, ir tu tapsi genijum” lietuvių ir jidiš kalbomis – nuo Vilniaus Gaono laikų litvakų šeimose išplitusi idioma. Žydų motinos, rodydamos į Vilniaus Gaono portretą, kabėjusį beveik kiekvienos litvakų šeimos svetainėje virš stalo, taip skatindavo vaikus siekti užsibrėžtų tikslų – “Vil nor Goen”.
Skaityti plačiau
Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos naujienos

Ši paroda  – “Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose” – tai Prano Morkaus, parodos kuratoriaus formuluotė.
Galime pasididžiuoti, kad ši paroda jau apkeliavo Londoną, JAV (Čikagą, Vašingtoną ir Niujorką), Pietų Afriką – Johanesburgą ir Keiptauną ir dabar pradėjo kelionę po Europą: dabar ji Romoje, vasarį bus Dubline, po to keliaus į Briuselį…

Lapkričio 6 dieną Romos Shoah  muziejuje vyks diskusija „Emanuelis Levinas: žydiškoji mintis ir Europos idėja“, kurioje mokslininkai ir diplomatai iš Lietuvos, Italijos ir Izraelio diskutuos apie platų ir įvairiapusį šio Lietuvoje gimusio ir vienu reikšmingiausiu pastarųjų laikų filosofo palikimą, jo minčių svarbą.

Renginių ciklą lapkričio 10 dieną užbaigs M.K. Čiurlionio kvarteto koncertas, kuriame skambės Lietuvos žydų kilmės kompozitorių Anatolijaus Šenderovo ir Džordžo Geršvino kūriniai.

 

Trijų renginių ciklo tikslas – supažindinti Romos gyventojus su turtinga litvakų istorija, pabrėžti žydų tautos indėlį į Lietuvos kultūrinį, socialinį, politinį, akademinį gyvenimą. Šis renginių ciklas – įžanga į Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimą 2020 metais.

Litvakų dienos Romoje rengiamos bendradarbiaujant su Romos Shoah muziejumi, Romos žydų bendruomene, Romos žydų muziejumi, Izraelio ambasada Italijoje, Lietuvos žydų bendruomene, Lietuvos Nacionaline Filharmonija, Lietuvos kultūros institutu, Romos Sapienza universitetu bei „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.