Paveldas

Miestas, užprogramuotas rekordams

Miestas, užprogramuotas rekordams

„Makabi“ sporto draugijos nariai 1930 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Sporto aikštynuose virė futbolininkų, krepšininkų kovos, veikė daugybė sporto klubų ir draugijų, o viena jų, garsinusių Panevėžį šalyje ir už jos ribų, buvo įkurta vietos žydų.

Populiariausias – futbolas

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.

Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga.

Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje. Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius.

Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.

Panevėžio „Makabi“ sporto klubas 4-ajame dešimtmetyje garsėjo ne tik savo futbolininkų, bet ir tenisininkų pasiekimais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

/

Nuo karių iki skautų

Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku,

Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste.

Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai.

Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.

Lietuviškasis Džesis Ovensas

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.

1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis,

D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų.

O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu. „Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui, – pasakoja D. Pilkauskas. – 1936 metais per lengvosios atletikos atidarymo varžybas ji pagerino Lietuvos rekordą, 400 metrų nubėgusi per 1 minutę 072 sekundės.“ „Rekordas buvo pasiektas ir estafetinio bėgimo 4×100 metrų rungtyje kartu su Lietuvos šaulių sporto sąjungos lengvaatletėmis“, – priduria istorikas.

Pasak jo, tai nebuvo paskutiniai šios panevėžietės sportininkės rekordai. Tais pačiais metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. „Ji buvo vadinama lietuviškuoju Džesiu Ovensu“, – pabrėžia D. Pilkauskas, primindamas legendinį juodaodį amerikiečių lengvaatletį, 1936-ųjų olimpinėse žaidynėse iškovojusį keturis aukso medalius.

„Oną Šepaitienę titulavo lengvosios atletikos karaliene – ji daugiausia pasiekė Lietuvos lengvosios atletikos rekordų“, – sako pašnekovas.

Fabriką garsino ne tik mėsa

1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“

Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.

Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.

O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. „Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika.

Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu.

Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.


Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

Neįveikiamasis iš Panevėžio

 

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.

1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.

Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.

Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.

Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.

Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas.

1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.

J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.

Gausios makabiados

Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados.

1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.

Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.

„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.

 

Viskas vardan sporto

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti.

Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.

Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.

Miestas, užprogramuotas rekordams

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

LR Mano vyriausybė

Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas

 

Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.

Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.

Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).

Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.

Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.

Minėdami Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines atsigręžiame į šią iškilią asmenybę kaip į istorinę figūrą atliepiančią litvakiškosios judaizmo tradicijos unikalumą bei stiprybę. Žymiojo Lietuvos rabino veikla reprezentuoja prasmingą tradicijos išlaikymą paremtą jos permąstymu, – tai buvo aktualu tiek XVIII a., tiek lieka esminga ir šiandienos nuolatinės kaitos pasaulyje.

Daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukariu paveldas yra tiek pagarbos praeičiai ženklas, tiek aiškus šiuolaikinės Lietuvos siekio palaikyti ir vystyti santykius su visomis lietuviškomis diasporomis pažadas.

Iš bendruomeninės žydiškojo gyvenimo tradicijos ateinantis mokymasis gyventi visuomenėje, išlaikant minties individualumą, bei mąstyti apie visuomenę, siekiant joje pozityvių pokyčių, yra ypač aktuali pamoka šiandienos Lietuvai kaip jaunai demokratinei valstybei.

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai – tai žingsnis ilgame bendradarbiavimo kelyje, kuriuo siekiama ne tik sugrąžinti į Lietuvos istorijos politikos lauką litvakiškosios istorijos dėmenį, bet ir užmegzti tęstinumą turintį dialogą tarp viso pasaulio litvakų bendruomenių, kviečiant jas aplankyti savo protėvių ir pasaulinio garso kultūros gimties vietas ir pažinti moderną Lietuvą.

Lietuvos žydai

Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.

Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.

Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.

XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).

Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.

1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.

Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

Su artėjančiomis šventėmis, žydelkos

Su artėjančiomis šventėmis, žydelkos

Bernardinai.lt  Sergejus Kanovičius

Kadaise lankiau lietuvišką mokyklą. Tuo metu joje buvo du žydai, tiksliau – žydas ir žydaitė. Berniukas mokėsi gretimoje klasėje. Juodo gymio, be akcento kalbantis juodukas nuolatos mušdavosi, kai jam primindavo, kad jis kitoks. O kadangi jis kitoks, vadinasi, blogesnis. Išskirti besimušančiųjų niekas nemėgino. Visada būna stebėtojų. Jie vėliau vadinasi bičiuliais, nes nesimuša. Negina, bet ir nesimuša. Stovėti nuošaly ir tylėti yra daug saugiau. Istoriškai įrodyta. Žydaitė nesimušdavo. Buvo kukli, garbanota. Kai ją kas nors pravardžiuodavo šiandien kažkodėl malonybiniu laikomu kreipiniu „žydelka“, ji vaikščiodavo nuleidusi akis, kartais ir ašarą nubraukdavo. Dėl „malonybinės“, kitokios nei dauguma „žydelkos“, man išgirdus ir vėl tekdavo veltis į muštynes.

„Žydelkų“’, „žydo išperos“ ar kitokių epitetų apologetų būdavo visada daugiau, jie būdavo stipresni. Bet šeimoje mane išmokė vieno – niekada neatsukti kito skruosto – priešintis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad kurias nors muštynes baigiau kaip nugalėtojas. Mušeikų buvo nepalyginamai daugiau, jie buvo stipresni, ir aš prakišdavau. Kad ir kiek, bet grąžos jie gaudavo. Iš daugybės puikių mokytojų būdavo tik vienas kitas, kuris nemušdavo, rasdavo tokį pseudo intelektualinį būdą parodyti visai klasei, kad šitas yra kitoks, todėl pagarbos vertas mažiau. Toks inteligentiškas pedagogiškas pykčio skatinimas. Kaip ir pažymys už diktantą, kuriame dėl vieno kablelio juodukui parašydavo keturis su minusu. Šiaip. Kad nepamirštų, kad yra kitoks.

Po daugelio metų, Lietuvai skaičiuojant ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, manęs niekas nedrįsta mušti. Kumščiai nebepopuliarūs. Muša žodžiais. Gauna grąžos. Pasaulis laisvas. Tačiau skaudu, kad Krašto apsaugos ministerijos žurnalas „Karys“ publikuoja pseudoistoriko melą apie vietos antisemitų ideologinį vadą (kaži, ar kita NATO narė, kartais ginanti mūsų oro erdvę Prancūzijos gynybos ministerija mėgina savo kariams papasakoti, koks puikus diplomatas ir patriotas buvo Petain‘as). Kad primygtinai mėginama įrodyti, jog „žydelka“ yra malonybinis kreipinys (Su Kovo 8-ąja, žydelkos). Šeduviškė Frida Vismant prisimena, kad būtent taip į ją kreipdavosi gatvėje 1940-aisiais: „Palauk, žydelka padalka, ateis Hitleris, parodysim“ (jai parodė – Šiaulių gete, matyt, iš malonės, kad yra žydelka, atėmė jos pirmagimį Rachmielį ir su dar šešiais šimtais žydelkų vaikų užmušė).

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje istoriku besivadinantis žmogus kalba apie svastiką ir lygina Napoleoną su Hitleriu, sako, kad viskas pasimiršta, viskas įgyja kitokią prasmę – suprask, ir svastiką netrukus suvoksime kitaip. Su nepavykusio antiherojaus lenta žaidžiamas futbolas, o policija akylai prižiūri, kad taisyklių pažeidėjai, neduok Dieve, nebūtų baudžiami. Prokuratūra niekaip nesuvokia, kad malonybinis „žydelkos“ – įžeidimas Seimo koridoriuje dieną, kai šviesa ir tiesa mus turėtų lydėti, siūlo skaityti Lietuvių kalbos žodyną. Ką jau kalbėti apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasisakymus ir pažymas, kurios primena tragifarsą. Nekoks paveikslėlis.

Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. Tą negražų paveikslėlį būtina papuošti, prie juodų spalvų pridėti kiek šviesių – valdiškai būtinų – pasakyti kokį žodį per žydelkų ir žydų išperų, nusiųstų pas Abraomą, žudynių metines, paašaroti ir patylėti. Iki kito minėjimo. Gaono metų ir Sugiharos metų fone, kokios nors nominacijos fone šitie instituciniai antisemitizmo „papuošalai“ atrodo dar baisiau. Jie niekaip nesugeba užmaskuoti vykstančio sistemingo istorinės tiesos iškreipimo, įžūlaus, akiplėšiško melo ir žydų įžeidinėjimo. Tiesa, yra ir tokių, kurie visada radijo laidoje pasakys, kad Vermachtas ir jo odekolonu kvepiantys kariai buvo dangaus mana nepriklausomybę praradusiai Lietuvai. Nors imk ir laistyk Panerius odekolonu.

Užmuša tyla. Inteligentijos, istorikų, politinių patarėjų ir tų, kurie priesaika prisiėmė politinių lyderių ar Seimo narių pareigas. Bala jų nematė. Žydų Lietuvoje neliks. Tokia demografija. Laiko klausimas. Kitas klausimas, kaip atrodome sau patys. Kaip rašė šv. Pranciškus Asyžietis: „Tyloje gema tikras žodis.“ Dabartinėje tyloje gema ne žodis. Gema melas. Okupuoti galima valstybę. Okupantai išeina. Lieka užkratas. Kaip jaukiai mes visi su juo sugyvename. Ir šitą, atleiskite, kompotą, kuriame sugyvena antisemitizmas su iškilmingais beigelių paragavimais ir ultra jautriomis kalbomis, kartą per metus mums siūlo gerti kasdieną. Neskanu.

Bernardinai.lt

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.

Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.

Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.

Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.

„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.

Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.

Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…

Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.

Ant nusavintos žemės

Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.

D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.

Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.

Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.

„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.

Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.

D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.

Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.

Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.

Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.

Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų

Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.

Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.

O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.

Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.

„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.

Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Sinagoga buvusiam žydų kvartalui

Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.

Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.

Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.

Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.

Progreso vieta

Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.

D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.

Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.

Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.

Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.

„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Vežikai pasiekė savo

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.

Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…

1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.

Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.

„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.

Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.

Miesto virsmų liudininkė


 

 

 

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru

15min.lt  Ugnius Antanavičius

Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.

Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.

A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.

Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.

Skaityti plačiau
Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

kauno.diena.lt  Virginija Skučiaitė

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.

Lietuvos savanoris

Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.

Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.

Baltos vėliavos nepaisė

Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.

S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių

Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.

JAV lietuvių padėka

Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.

Pagerbė prie “Pietos”

Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.

Atminimas įamžintas

1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.

Yossi Levy. Vykite žiemą, o ne žydus

DELFI.lt

Yossi Levy, Izraelio ambasadorius Lietuvoje 2020 m. vasario 25 d

Lietuvoje šiandien yra švenčiama archajiška ir gilias tradicijas turinti šventė, kurios metu senovėje žemdirbiai prašydavo protėvių pagalbos ir užtarimo. Kaip ir visos šventės, ši taip pat ilgainiui keitėsi ir ypač tarpukariu įgavo tokių bruožų, kuriems šiuolaikinė visuomenė turėtų būti ypač kritiška.

Su nuostaba ir pasibjaurėjimu išklausėme „mokslinį“ paaiškinimą, kodėl antisemitiškos šventės apraiškos yra ne rasizmas, bet tik tradicija ir papročiai. Daug amžių žydai Europoje buvo žeminami ir demonizuojami panašių vadinamų linksmų tradicijų.

Tokios tradicijos ilgą laiką formavo atitinkamą visuomenės požiūrį, kuris galiausiai prisidėjo prie vadinamų „svetimų“ žydų kaimynų, gyvenusių šalia daugybę amžių, sunaikinimo. Ne visos tradicijos turi vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Ar jūs taip pat švęstumėte smurtą prieš moteris ir jų žeminimą? Tam tikrose bendruomenėse pasaulyje tai vis dar yra tradicija. Prisiminkime, kad Lietuvoje dar prieš 100 metų moterys tradiciškai neturėjo balsavimo teisių.

Nepriklausomybės kovose petys į petį šalia lietuvių valstybės laisvę gynė ir žydai.

Nepriklausomybės kovose petys į petį šalia lietuvių valstybės laisvę gynė ir žydai.

Generolas Vladas Nagevičius kalba žydų karių pagerbime 1928-aisiais. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNO nuotr.

 

Gynė savo pažadėtąją žemę

1918 metų vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė tebuvo tik popieriuje įtvirtintos savos valstybės idėjos. Jas apginti teko ginklu. Bolševikams, bermontininkams, lenkams besiveržiant per Lietuvos sienas, į savanorių jos laisvės gynėjų gretas stojo visų tautybių šalies gyventojai. Žydai – taip pat.

Kovėsi kartu

Žurnalistas, kolekcininkas, ne vienos knygos autorius ir knygos „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ – apie Lietuvos žydus, dalyvavusius kuriant valstybę 1918–1940 metais – sudarytojas Vilius Kavaliauskas sako, kad Panevėžio kraštas nepriklausomybės kovų metais buvo išskirtinis.

Pirmiausia – savanorių kovotojų gausa, bet taip pat ir jų nuopelnais. Nemažai iš čionykščių žemių kilusių savanorių tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, o kai kurie jų vieną aukščiausių Lietuvos karinių valstybės apdovanojimų pelnė ir dukart. V. Kavaliausko patikinimu, Panevėžio rajone šiuo požiūriu unikalus kiekvienas miestelis.

Štai iš Krekenavos ginti tik užgimusios nepriklausomybės išėjo beveik pusantro šimtų savanorių, iš Ramygalos – du šimtai. Tarp jų buvo ir žydų. Žydai prie nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai.

Paryžiaus taikos konferencijoje, kurioje buvo nustatytos taikos sutarčių tarp Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų ir priešininkų sąlygos, Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo Simanas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas. Pirmasis, būdamas užsienio reikalų viceministras ir turėdamas didelę įtaką tarp Europos žydų, kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą ir agitavo už tai. Žurnalistas apgailestauja, kad žydai, rašydami savo istoriją, yra nepaminėję daug kitų įdomių faktų apie tautiečius. Jo spėjimu, veikiausiai dėl to, jog patys ne viską žinojo, nebuvo aptikę informacijos archyvuose.

Manoma, kad nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais dalyvavo tūkstančiai žydų savanorių, apie 100 žuvo. Tarp jų – ir Juda Šerenzonas, kilęs iš Panevėžio, Michelis Novogrudskis iš Krekenavos, Josifas Nalcmanas iš Kupiškio, kiti… Jų vardus knygoje „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ ir siekė įamžinti V. Kavaliauskas.

Dukart didvyris

Pasak knygos sudarytojo, Vyčio Kryžiais už nuopelnus nepriklausomybės kovose buvo apdovanota 20 žydų. Vienas jų – Volfas Kaganas – net dviem. Balbieriškyje gimęs pagal profesiją batsiuvys pasižymėjo kovose ir su bermontininkais, ir su lenkais. „Vienas jo žygių aprašytas šitaip: „1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus.

Priešas buvo išvytas iš Radviliškio“, – pasakoja V. Kavaliauskas, šį epizodą įtraukęs ir savo knygą. V. Kaganas buvo mobilizuotas 1919-ųjų balandį ir dalyvavo kovose su visais to meto Lietuvos priešais. Joms pasibaigus, buvęs 1 pėstininkų Gedimino pulko puskarininkis, V. Kavaliausko duomenimis, kaip savanoris kūrėjas, buvo gavęs 8 hektarus žemės ir ūkininkavo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai jo šeimos nepagailėjo. Nors įvairios įstaigos, organizacijos, kaimynai bandė apginti Kaganus, jų laukė toks pat likimas, kaip ir daugumos vietos žydų…

Prezidentas Antanas Smetona įteikia vėliavą Žydų karių sąjungai. Kaunas, 1934-ieji. LCVA nuotr.

Aukojosi dėl Lietuvos V. Kavaliausko pasakojimu, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui žydai, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos ir stojo į partizanų būrius. Žurnalisto surinktais duomenimis, vien tik Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių.

1919 metais, jaunai nepriklausomai valstybei dar neturint savos kariuomenės, žydai Joniškyje įsteigė, aprūpino ir maitino žydų savanorių batalioną, vėliau tapusį vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinių vienetų. Tuo laiku šaliai apsirūpinti ginklais buvo sunki užduotis, primena V. Kavaliauskas.

Ir didžiausia kliūtis buvo ne finansai, o tai, jog aplinkui vyko kovos. Tad Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę skolon. Jis rizikavo ne tik ekonomiškai, bet ir savo gyvybe pristatydamas šaliai reikalingas prekes – taip tikėjo pergale. Žinoma, kad B. Šteinas kariuomenei tiekė ne tik ginklus, šovinius, bet ir arklius, vežimus, avalynę ir drabužius, duoną. Su kokiais iššūkiais jam teko susidurti, pasak V. Kavaliausko, vaizdingai atskleidžia tokia istorija.

Sykį B. Šeinui Lenkijoje nelegaliai supirkinėjant Lietuvos kariuomenei skirtus arklius, lenkai sučiupo jį varantį 25 rinktinius žirgus ir šiuos atėmė. Pats B. Šeinas vos spėjo pasprukti. Tačiau netoli: naktį verslininkas išvogė žirgus ir sėkmingai baigė kelionę. Anot žurnalisto, pasakoja, kad jau Lietuvoje B. Šeinas turėjo pasiūlymą parduoti arklius brangiau kitiems, tačiau atsisakė ir atidavė kariuomenei už suderėtą gerokai mažesnę sumą.

Dirbo valstybei ir be atlygio

1919-aisiais į Lietuvą įsiveržę bolševikai į savo gretas viliojo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones, tarp jų ir žydus. Tiesa, nelabai sėkmingai. Tuo metu į dar tik formuojamą Lietuvos kariuomenę, V. Kavaliausko teigimu, stojo daugiau kaip 2 000 žydų. (Yra ir duomenų, jog 1918–1923 metais kariuomenėje jų tarnavo daugiau kaip 3 000. )

„Vienas Lietuvos kariuomenės vadų generolas Silvestras Žukauskas pažymėjo, kad žydai „sąžiningai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir ant Tėvynės aukuro sudėjo savo aukas“, – pabrėžia žurnalistas. Nepriklausomybės kovų metais fronte buvo 9 karininkai žydai. Vėliau jų gerokai pagausėjo nepaisant to, jog iš pirmąją Karo mokyklos laidą baigusių 6 žydų ne visi tapo veikiančiosios armijos karininkais. V. Kavaliausko aiškinimu, dėl caro draudimų karininko profesija žydų bendruomenėje nebuvo gerbiama. Tačiau kylančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje tai sparčiai keitėsi.

Vienas to meto karininkų buvo Michaelis (Mikas) Bramsonas, gimęs Veisiejaus valsčiaus Lasavičių dvare. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę, baigė Peterhofo karo mokyklą. Po karo kurį laiką Rusijoje mokėsi universitete, vėliau gyveno Berlyne. Į Lietuvą jis grįžo 1920-ųjų vasarą ir buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1923 metais jo paties prašymu paleistas į atsargą.

Žurnalistas pasakoja, kad tada M. Bramsonas dirbo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Ašmenos apskrities įgaliotinio sekretoriumi, vėliau – mokytoju. Žinoma, kad 1923–1934 metais jis vadovavo Virbalio žydų progimnazijai, o valdžiai ją uždarius, persikėlė į Panevėžį ir penkerius mokytojavo Panevėžio žydų gimnazijoje – mokė lietuvių kalbos.

M. Bramsoną žurnalistas vadina aktyviu Lietuvos žydų karių sąjungos steigėju. 1938 metais išrinkus sąjungos Centro valdybą, buvo tikruoju jos nariu. „Atsargos kapitonas be jokio atlygio dirbo valstybei naudingą darbą: propagavo Ginklų fondo idėją, rinko lėšas šiam fondui, rėmė Šaulių sąjungą“, – pasakoja V. Kavaliauskas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Bramsonas gyveno Kauno žydų gete, o 1944 metų liepos 15 dieną, kai iki lemiamų mūšių dėl Kauno buvo likę suskaičiuotos dienos, išsiųstas į Dachau. Koncentracijos stovykloje jis žuvo 1945 metų pradžioje.

Žydų karių sąjungos Kauno skyrius žygiuoja perduoti 2-ajam Algirdo pulkui už suaukotas lėšas nupirktus šautuvus. 1938-ųjų gegužės 15 diena. LCVA nuotr.

Likimai, palietę miestą

Dar vienas Panevėžyje mokytojavęs žydų karininkas buvo Šija Černockis. Kaip pasakojo V. Kavaliauskas, 1935 metais tuometė Švietimo ministerija suteikė Karo mokyklos absolventui ir atsargos karininkui aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą, ir vilkaviškietis atvyko mokytojauti į Panevėžį. Deja, tolesnis jo likimas nežinomas.

Skirtingai nei Elijo Abraomo Levino. Gimęs Biržuose, E. A. Levinas baigė privačią Panevėžio žydų gimnaziją, o 1936-aisiais pašauktas į kariuomenę – ir Karo mokyklą. Prasidėjus karui, 1941 metų rugsėjį E. A. Levinas kartu su šeimos nariais buvo sušaudytas miške Biržų apylinkėse.

Kitas su Panevėžiu susijęs karininkas, pasak V. Kavaliausko, buvo Joniškyje gimęs Moišė Brauzas (Brauze). Baigęs Panevėžio žydų gimnaziją, į kariuomenę jis buvo pašauktas 1937-aisiais metais, išėjo į Karo mokyklą. Gavęs atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paleistas į pėstininkų specialybės karininkų atsargą. Prieš pat pirmąją sovietų okupaciją dirbo Lietuvos komercijos banke Vilniuje, o naciams okupavus Lietuvą, pakliuvo į Vilniaus getą. Kaip pasakoja V. Kavaliauskas, karinį laipsnį turintis M. Brauzas buvo paskirtas geto policijos viršininko pavaduotoju. Tačiau tai nesutrukdė jam įsilieti į geto pasipriešinimo organizacijos gretas ir vykdyti diversines akcijas. Pasak žurnalisto, M. Brauzas buvo tiesiogiai susijęs su žydų pasipriešinimu, o konkrečiau – JPO, Jungtinė partizanų organizacija. Veikusi Vilniaus gete, ji Antrojo pasaulinio karo metais būrė ginkluotą pasipriešinimą naciams.

Šaltiniuose nurodoma, kad ši organizacija buvo pirmoji žydų pasipriešinimo organizacija, karo metais įkurta nacių okupuotų Europos šalių getuose. JPO tikslai buvo savigyna gete, Vokietijos pramoninės ir karinės veiklos sabotažas ir įsitraukimas į partizanų ir Raudonosios armijos kovą su naciais. Pasak V. Kavaliausko, šaltiniuose teigiama, kad M. Brauzas 1942 metų gegužę–birželį dalyvavo operacijose prie Naujosios Vilnios.

Svarbiausia iš jų buvo nacių ešelono susprogdinimas, kuriam miną parūpino ir asmeniškai ją susprogdino M. Brauzas. Į Polocką vykusiame vokiečių ešelone galėjo žūti arba būti sužeista 200 kareivių. Vėliau M. Brauzas prisijungė prie partizanų Rūdninkų girioje, bet tolesnis jo likimas tiksliai nežinomas – tik numanomas: buvusio karininko pavardė įrašyta į miške žuvusių antinacinės kovos partizanų sąrašą.

Išliko aktyvūs ir visuomeniški

Lietuvos žydų, dalyvavusių kuriant Lietuvos valstybę, vardus į vieną knygą pasistengęs surinkti „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ autorius V. Kavaliauskas mano, jog šios tautos indėlio nepriklausomybės kovose mastus geriausiai atspindi toms pasibaigus įkurta veteranų organizacija: 1934 metais Žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjunga turėjo daugiau nei tris dešimtis skyrių.

Tokia mintis – suvienyti už laisvę kovojusius tautiečius – kilo Joniškio žydų bendruomenės nariui Izaokui Šapiro. Taip 1933-iųjų birželį atsirado sąjunga. Pradžioje jos būstinė buvo Joniškyje, vėliau, V. Kavaliausko teigimu, persikėlė į Kauną. Sąjunga rūpinosi narių tautiniais, ekonominiais, kultūriniais reikalais – steigė skaityklas, knygynus, rengė paskaitas, teikė medicininę ir juridinę pagalbą. Nuo 1935 metų lietuvių kalba leido savaitraštį „Apžvalga“. 1938 metais sąjungoje įkurta centro valdyba, kurios tikruoju nariu buvo Panevėžio žydų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Michaelis Bramsonas.

Panevėžio skyriaus valdyba rengė karių ir visuomenės vakarus, karinius paradus, minėjimus, koncertus. Minėtasis sąjungos vadovas I. Šapiro buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Joniškio miesto savivaldybės narys ir viceburmistras, Joniškio ugniagesių savanorių draugijos pirmininkas, Lietuvos ugniagesių draugijai atstovavo tarptautiniuose kongresuose. Apdovanotas įvairių šalių ugniagesių apdovanojimais, garbės ženklais. Šis žmogus buvo viena pirmųjų genocido aukų: 1941 metų birželio 25 dieną žiauriai nužudytas Vilniaus prekių stotyje.

1940 metais rusams okupavus Lietuvą, „Apžvalga“ nebeleista, nutraukta ir sąjungos veikla. Nemažai jos narių buvo ištremta į Sibirą, sulaukė represijų. Panevėžio žydai, dalyvavę kovose, taip pat priklausė šiai sąjungai. Manoma, kad Panevėžio žydų kapinėse buvo palaidoti šeši Nepriklausomybės kovose žuvę savanoriai: Bonis Borisas Goldmanas, Michaelis Goldbergas, Šmuila Samuelis Itkinas (yra nuomonių, kad galėjo būti palaidotas Kėdainiuose), Izraelis Levakas, Solomonas Rolas, Elijas Šternas.

Gynę savo pažadėtąją žemę

Lasario Segallo parodos uždarymo proga – speciali programa

Lasario Segallo parodos uždarymo proga – speciali programa

Vasario 28 d. rengiama programa, skirta parodos „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“ uždarymui. 16 val. kviečiame į vienintelę muziejaus direktorės Kamilės Rupeikaitės ekskursiją po parodą, kurios metu bus pristatyta ne tik menininko kūryba, bet ir parodos koncepcija bei jos įgyvendinimas. Registracija el.p.: komunikacija@jmuseum.lt

Primename, kad su iniciavytos Su-MENĖK lankstinuku vasario 28 d. muziejaus lankymas perpus pigesnis! Lasario Segallo paroda muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) bus eksponuojama iki kovo 1 d.

Susidomėjusių lauksime ir edukaciniuose užsiėmimuose bei kūrybinėse dirbtuvėse (norinčius dalyvauti prašome registruotis el. p. jurgita.jackeviciute@jmuseum.lt):

10.30 val. vyks edukacinis užsiėmimas Pažintis su sinagogomis, skirtas 1-5 kl. vaikams bei šeimoms. Šio užsiėmimo metu sužinosite, kaip vadinasi žydų maldos namai, kiek Lietuvoje buvo ir tebėra išlikusių sinagogų, kokios pagrindinės šio pastato dalys ir jų paskirtis, kuo ypatinga žydų maldos namų puošyba.

13 val. vyks eduakcija Hebrajų kalbos raidės L. Segallo ir S. Bako kūryboje, skirta 1-5 kl. vaikams bei šeimoms. Edukacijoje susipažįstama su muziejuje eksponuojamais Lasario Segallo ir Samuelio Bako kūriniais bei pačių dalyvių puošiamos hebrajų kalbos raidės.

15 val. vyks kūrybinės dirbtuvės Geometrinis peizažas, skirtos ne tik susipažinti su muziejuje eksponuojama Lasario Segallo kūryba, bet ir patiems išmėginti teptuko bei dažų galimybes. Kūrybinės dirbtuvės tinka įvairaus amžiaus dalyviams.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Verslo istorijoje – žydiški vardai

Verslo istorijoje – žydiški vardai

 

,,Panevėžio balse” publikuojami straipsniais apie tarpukario žydų istoriją.

Tarpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje.

3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai.

Akcinės bendrovės ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai 4-ajame dešimtmetyje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis.

 

Malūnininkystės centras

Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.

Pasak D. Pilkausko, net ir Kranto gatvėje įsikūręs žinomas miesto viešbutis taip pat buvo malūnas. Leidimą jam statyti Panevėžio miesto dūma išdavė 1901 metų rugsėjį – verslininkui Bereliui Rubinšteinui. Ir jau po mažiau nei dešimtmečio, 1909-aisiais, įmonė buvo verta daugiau nei 20 tūkst. rublių. Dar po dviejų dešimtmečių, 1939 metais, moderniame „motoriniame“ malūne buvo dirbama trimis pamainomis – per parą čia sumaldavo 2 vagonus kviečių. Viskam pakako 22 darbininkų ir 7 tarnautojų. Kol 1940-aisiais malūnas buvo nacionalizuotas.

Pasak D. Pilkausko, toje pačioje gatvėje veikė ir kitas – garo malūnas, priklausęs verslininkui Zalmenui Rabinovičiui (Rabinavičiui). Maždaug dabartinių Panevėžio bendruomenių rūmų vietoje jis buvo pastatytas dar carinės Rusijos imperijos laikais. Deja, pasakoja istorikas, buvęs vienas didžiausių miesto malūnų 1935-aisiais mirus savininkui susidūrė su finansiniais sunkumais.

1927 metais Kranto gatvėje pastatytas M. Levo malūnas vėliau tapo stambiausiu visame Panevėžyje. Kiek žinoma, 1932-aisiais savininkė L. Levienė šį malūną norėjo išnuomoti „Lietūkiui“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai. Tačiau sandoris nepasisekė – nesutarta dėl kainos. Tad malūną 1935-aisiais nupirko „Metalo“ bendrovė ir pavadino pirmu automatiniu malūnu „Javas“.

Vėliau, pasak muziejininko, malūną vis dėlto perėmė „Lietūkis“. „Tada tai buvo pats moderniausias Panevėžyje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse malūnų, kuriame dirbo apie 75 darbininkus, o pradžią šiam malūnui davė žydai“, – pasakoja jis.

Kitas nemažas malūnas veikė Šermukšnių gatvėje – ir dar kartu su lentpjūve. Šio verslo savininkai taip pat buvo žydai. „Čia buvo malami ūkininkų atvežti grūdai, o lentpjūvėje ūkininkams galėjo supjauti atvežtą medieną“, – D. Pilkausko teigimu, paklausa tokie verslai nesiskundė.

Broliai Izaokas ir Heselis Chazenai, 1929 metais įsigiję ir „Kalnapilio“ alaus daryklą (nuotraukoje), buvo stambiausi pramonininkai Panevėžyje, daug prisidėję prie miesto vystymosi. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turtingiausia šeima

Dar vienas malūnas – „Varpa“ – stovėjo Smėlynės gatvėje ir priklausė vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. Dokumentuose kaip malūno savininkė nurodoma Chaja Chazenienė.

Skaityti plačiau
Knyga ,,Samuelis Kuklianskis- teisininkas” pristatoma Vilniaus knygų mugėje

Knyga ,,Samuelis Kuklianskis- teisininkas” pristatoma Vilniaus knygų mugėje

Žymaus Lietuvos teisininko Samuelio Kuklianskio autobiografinėje knygoje aprašytas gyvenimas žmogaus, stebuklingai išlikusio po viską naikinančio Holokausto. Net ir išgyvenęs visus “pragaro” siaubus, žmogus turi ypatingą savybę — atsigauti ir išlikti žmogumi. Tai autorius akivaizdžiai įrodo savo knygoje.
Knygą SAMUELIS KUKLIANSKIS — TEISININKAS galėsite nusipirkti Vilniaus knygų mugėje, leidyklos ANDRENA stende, 5 salėje, stendo Nr. 5.D01

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 12d. įvyko renginys, skirtas Onai Šimaitei, Pasaulio Tautų Teisuolei, Vilniaus universiteto darbuotojai, gelbėjusiai žydus per Antrąjį pasaulinį karą – atminti.

Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

O. Šimaitės atminimą pagerbė ir atsiminimais dalinosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Julija Šukys, Marius Burokas, Saulius Repečka, Lara Lempert, Aušra Kaziliūnaitė, Rimantas Stankevičius, Virginija Cibarauskaitė ir svečiai.

VU Komunikacijos erdvėje, šalia Lituanistikos skaityklos buvo atidengtas Onos Šimaitės portretas (autorius Modestas Saukaitis)

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Eugenijus Bunka

Vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą. Spausdiname Eugenijaus Bunkos pasisakymo tekstą.

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė…“. Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde daugiausia dėmesio skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai, ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Gricienė klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš… buvau…“.

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas, ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų Atminimo sodo kūrimo idėjų.

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji. Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai per didelė našta, todėl dėkojame visiems, padėjusiesiems kurti sodą ir dar padėsiantiesiems.

Viena iš pagrindinių tolerancijos didinimo vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai dauguma pritaria tokiai aksiomai.

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir galbūt net absoliuti tolerancija.

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli. Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.

Eugenijus Bunka

Bendros istorijos saitais susieti

Bendros istorijos saitais susieti

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda publikuoti straipsnius apie Panevėžio žydus iš ,,Panevėžio balso”.

Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo. Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų.

Atsiverti prireikė antros kartos

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio.

„Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas. Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas.

„Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis. Pasak istoriko, buvo net laikas, kai rabinais galėjo tapti tik žydai, baigę valdišką mokyklą. Tad iš esmės prievarta varyti eiti ten mokslų. Nors tauta turėjo savo tradicinę mokymo sistemą – religines mokyklas. Jose žydai studijuodavo Talmudą, taigi, be abejonės, turėjo mokėti ir skaityti hebrajiškai.

Bet pasaulietinių dalykų – fizikos, matematikos, chemijos, kalbų – niekas ten nedėstė. „Todėl antroje XIX amžiaus pusėje valdžia ėmė stengtis specialiai kurti valstybines žydų mokyklas su pasaulietinio mokymo programa“, – dėsto istorikas. Tiesa, iš pradžių bendruomenės jas ignoravo.

„Žinomi atvejai, kai pasiturintis žydas pasamdydavo neturtingo žydo vaiką, kad pastarasis eitų už jo atžalą į tą mokyklą, nes, pagal konservatyvių žydų įsitikinimą, jei turėjai santykį su kažkokia valdiška institucija, tai religiškai buvai suterštas“, – sako, kad dalis žydų to labai saugojosi, A. Astramskas.

Visgi pamažu bendruomenė darėsi vis atviresnė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo žydų šeimų, kurių vaikai anketose kaip gimtąją kalbą nurodydavo rusų. Istorikas daro išvadą, kad antroji jų karta jau kalbėjo rusiškai ir buvo gerai integravusis į vietos bendruomenę. Juolab kad šimtmečio pradžios progresas reikalavo daugiau raštingų žmonių, atsirado profesijų, kurioms buvo reikalingi žydų turimi įgūdžiai ir jie galėjo pasinaudoti savo gebėjimais įsidarbindami.

Antisemitizmo apraiškų neišvengė

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, visais laikais pasitaikydavo buitinių konfliktų tarp įvairių tautų atstovų. Juk žmonės gyveno arti vienas kito: gerai sutarė, pykosi, taikėsi, vėl pykosi. Ir tai nepriklausė nuo etniškumo. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską“, – sako istorikas.

Lietuviai šeštadieniais – šabo dieną – eidavo pas žydus ir pagelbėdavo atlikti tam tikrus darbus, kurių patys žydai tądien dirbti negalėjo. Daktaras sako turintis gerą pavyzdį to, kaip tokie natūralūs procesai vyko tarpukario Panevėžyje. Dabartinio miesto Kraštotyros muziejaus pastato savininko – teisininko, visuomenės veikėjo Jono Moigio testamento liudininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkas, žydas, rusas. Ir dėl to neturėta jokių bėdų. Ir pačių Moigių vienas nuomininkų buvo advokatas žydas Naftalis Fridmanas. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską.“ Daktaras A. Astramskas

 

Skaityti plačiau
Metų tolerancijos žmogumi tapo Litvakų atminties sodo įkūrėjas E. Bunka. Širdingai sveikiname!

Metų tolerancijos žmogumi tapo Litvakų atminties sodo įkūrėjas E. Bunka. Širdingai sveikiname!

Sekmadienį Kaune įteiktas tolerancijos apdovanojimas – juo pagerbtas Litvakų atminties sodo įkūrėjas, visuomenininkas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka.

Apdovanotas žurnalistas ir rašytojas E. Bunka sako tęsiantis savo tėvo Jakovo Bunkos darbus. Jo vardo labdaros ir paramos fondas rengia stovyklas vaikams, susitikimus mokyklose.

Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ valdyba Metų tolerancijos žmogų skelbia nuo 2001-ųjų.

Pasak fondo, E. Bunka apdovanojimu įvertintas už jo ilgametį vadovavimą Jakovo Bunkos fondui,  Daug metų jis vadovavo Jakovo Bunkos fondui, vykdė pilietines, edukacines iniciatyvas, gaivino Plungės, Žemaitijos ir Lietuvos žydiškąją atmintį ne tik savo regione, bet ir visame pasaulyje. Titulas jam įteiktas už aktyvią šviečiamąją poziciją ir publikacijas 2019 metais, polemizuojant ir konkrečiais faktais paneigiant pokario, t. y. po Holokausto žydų nepagrįstą siejimą su komunistinės valdžios aukštomis pozicijomis Plungėje, už tai, kad Lietuvą matydamas globalioje perspektyvoje atrado Leibos ir Tilės Karnovskių šeimą iš Vilkijos, kuri emigravusi į JAV tapo dar niekam nežinomo septynmečio elgetos Louiso Armstrongo globėjais, kad nuo 2006 m. išlaiko pilietinį aktyvumą vadovaudamas J. Bunkos labdaros ir paramos fondui.

L. Donskio premija įteikta kino kritikui, kultūrinės spaudos autoriui ir redaktoriui L. Vildžiūnui

Leonido Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių.

 

 

Su­gi­ha­ros fon­das metų to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi iš­rin­ko Eu­ge­nijų Bunką

Su­gi­ha­ros fon­das metų to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi iš­rin­ko Eu­ge­nijų Bunką

www.zemaiciolaikrastis.lt/  Gintarė Karmonienė

Sek­ma­dienį Kau­ne, Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to Did­žio­jo­je au­lo­je, Su­gi­ha­ros fon­das „Dip­lo­ma­tai už gy­vybę“ pa­skelbs pra­ėju­sių metų to­le­ran­ci­jos žmogų ir įteiks Leo­ni­do Dons­kio pre­miją. Šįkart to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi pri­pa­žin­tas mūsų kraš­tie­tis – pla­te­liš­kis žur­na­lis­tas, vi­suo­me­ni­nin­kas bei kraš­to­ty­ri­nin­kas Eu­ge­ni­jus Bun­ka.

 

Kon­ku­ra­vo su re­ži­sie­riais ir pe­da­go­gu

„Že­mai­čiui“ su­si­sie­kus su fon­do „Dip­lo­ma­tai už gy­vybę“ at­sto­vu Li­nu Venc­laus­ku, paaiškė­jo, jog E. Bun­ka ne­bu­vo vie­nin­te­lis teiktas šiam įver­ti­ni­mui. L. Venc­laus­ko tei­gi­mu, fon­do val­dy­ba taip pat svarstė re­ži­sie­rių Man­to Jan­čiaus­ko ir Os­ka­ro Kor­šu­no­vo, pe­da­go­go Vy­tau­to To­lei­kio kan­di­datū­ras. Jos bu­vo pa­si­ūly­tos vi­suo­me­ni­nių, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­cijų, taip pat anks­čiau fon­do no­mi­nuotų kan­di­datų ir lau­reatų.

Ats­to­vas pa­žymė­jo, jog kas­me­ti­nė to­le­ran­ci­jos žmo­gaus no­mi­na­ci­ja ski­ria­ma as­me­niui, sa­vo veiks­mais, vie­šu pa­vyzd­žiu ar at­vi­ru žod­žiu sto­ju­siam prie­š kse­no­fo­bi­jos bei an­ti­se­mi­tiz­mo, ki­ta­min­čių, ki­ta­ti­kių bei ki­ta­tau­čių per­se­kio­jimą, pa­si­sa­kiu­siam prie­š smur­to, prie­var­tos ir ra­di­ka­liz­mo ap­raiš­kas vi­suo­me­ni­nia­me Lie­tu­vos gy­ve­ni­me.

E. Bun­ka šio ti­tu­lo nu­si­pelnė įver­ti­nus jo il­ga­metį va­do­va­vimą Ja­ko­vo Bun­kos fon­dui, pi­lie­ti­nes, edu­ka­ci­nes ini­cia­ty­vas, pa­stan­gas gai­vi­nant Plungės, Že­mai­ti­jos ir vi­sos Lie­tu­vos žy­diškąją at­mintį ne tik sa­vo re­gio­ne, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Pla­te­liš­kis pa­stebė­tas ir už ak­ty­vią švietė­jišką po­zi­ciją bei pub­li­ka­ci­jas 2019 me­tais, po­le­mi­zuo­jant ir konk­re­čiais fak­tais pa­nei­giant po­ka­rio žydų ne­pagrįstą sie­jimą su ko­mu­nis­tinės vald­žios aukš­to­mis po­zi­ci­jo­mis Plungė­je, už tai, kad Lie­tuvą ma­ty­da­mas glo­ba­lio­je per­spek­ty­vo­je, at­ra­do Lei­bos ir Tilės Kar­novs­kių šeimą iš Vil­ki­jos, ku­ri emig­ra­vu­si į JAV ta­po dar nie­kam ne­ži­no­mo sep­tyn­me­čio el­ge­tos Liui­so Armst­ron­go (ta­pu­sio gar­siu tri­mi­ti­nin­ku ir dai­ni­nin­ku) globė­ja.

To­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi pri­pa­žin­tas E. Bun­ka bus ap­do­va­no­tas švie­saus at­mi­ni­mo skulp­to­riaus Ed­mun­do Frėjaus su­kur­tu at­mi­ni­mo me­da­liu ir dip­lo­mu. O Leo­ni­do Dons­kio pre­mi­jos lau­rea­tui, ku­riuo ta­po ki­no kri­ti­kas, kultū­rinės spau­dos au­to­rius ir re­dak­to­rius Li­nas Vild­žiū­nas, bus įteik­tas dip­lo­mas bei 1 000 eurų pre­mi­ja.

„Įver­tin­ti dar­bai, ne aš“

Apie pel­nytą to­le­ran­ci­jos žmo­gaus vardą „Že­mai­tis“ kalbė­jo­si ir su pa­čiu E. Bun­ka. Pla­te­liš­kis ti­ki­no esąs nu­stebęs to­kiu įver­ti­ni­mu, bet per daug jo ne­su­reikš­mi­na.

– Ko­kia bu­vo pir­mo­ji emo­ci­ja iš­gir­dus apie jums ski­riamą ti­tulą?

– Vi­siš­kai jo­kios. Kažką da­rau ne dėl įver­ti­nimų. Tie­siog už­sii­mu tuo, kas man pa­tin­ka, kas man iš­ties rūpi, ne­si­tikė­da­mas, kad už tai bus dėko­ja­ma. Yra kaip yra. Kaž­kas kažką vei­kia, o kaž­kas vi­sa tai ste­bi ir ver­ti­na.

– O ką jums reiš­kia ši no­mi­na­ci­ja?

– Visų pir­ma, ma­no su­pra­ti­mu, įver­tin­ti ma­no dar­bai, ne aš pa­ts. Man vi­sa­da rūpėjo mūsų praei­tis, žy­diš­ko­ji is­to­ri­ja, ku­ri neat­sie­ja­ma ir mūsų kraš­to da­lis. Aš iš tikrųjų net ne­ži­nau, konk­re­čiai už ko­kią veiklą esu iš­rink­tas to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi. Ko ge­ro, už žy­diš­ko­sios at­min­ties gai­vi­nimą. Nie­kam nėra pa­slap­tis, jog man vi­sa­da tai rūpėjo ir rūpi. Jei ši­tas įver­ti­ni­mas at­spin­di, kad tam nea­be­jin­gi ir ki­ti, ta­da ši no­mi­na­ci­ja man – iš­ties reikš­min­ga.

– Ka­dan­gi esa­te pri­pa­žin­tas 2019-ųjų to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi, būtų įdo­mu su­ži­no­ti, kaip jūs api­brėžtumė­te to­le­ran­ci­jos sąvoką?

– Tik­rai ne­ži­nau, kaip moks­liš­kai api­būdin­ti šį žodį. Man to­le­ran­ci­ja – tar­si tai­syklė, sa­kan­ti, jog su ki­tais rei­kia elg­tis taip, kaip norė­tum, kad ki­ti elgtų­si su ta­vi­mi.

– Šian­dien daug kal­ba­ma apie to­le­ran­ciją, jos svarbą. Ar, jūsų nuo­mo­ne, šiuo­lai­kinė vi­suo­menė pa­kan­ka­mai to­le­ran­tiš­ka?

– To­li gra­žu! Ir ne­ži­nau, ka­da iš­muš va­lan­da, kai mes tap­si­me to­le­ran­tiš­kais žmonė­mis, to­le­ran­tiš­ka vi­suo­me­ne, tau­ta, ge­ban­čia priim­ti sa­vo is­to­riją to­kią, ko­kia ji iš­ties bu­vo ir yra, mo­kan­čia neats­tum­ti ki­to­kių žmo­nių. Aš ne­ži­nau, kiek rei­kia lai­ko, kad mes pa­ga­liau tap­tu­me lais­ves­ni. Apie to­le­ran­ciją bus ga­li­ma tik pa­skai­ty­ti va­dovė­liuo­se, jei ir to­liau bi­jo­si­me sa­ky­ti tiesą, kalbė­si­me ne taip, kaip yra, o taip, kaip rei­kia ar yra nau­din­ga. Ir tai nėra vien tik Lie­tu­vos bėda. To­le­ran­ci­jos sto­ka pa­si­žy­mi ir ki­tos vals­tybės.

Pla­te­liš­kis – aš­tuo­nio­lik­ta­sis

Kaip jau bu­vo minė­ta, metų to­le­ran­ci­jos žmo­gaus no­mi­na­ci­ja yra kas­me­tinė. Pirmąjį ap­do­va­no­jimą 2001-ai­siais at­si­ėmė To­mas Šer­nas – Me­di­ninkų tra­ge­di­jos liu­di­nin­kas, re­for­matų ku­ni­gas.

E. Bun­ka to­le­ran­ci­jos žmo­nių sąra­še bus įra­šy­tas aš­tuo­nio­lik­tuo­ju nu­me­riu. Džiu­gu, jog mūsų kraš­to at­sto­vas skleis ži­nią apie tai, kad net ir ty­liai da­ro­mi dar­bai yra pa­ste­bi­mi bei įver­ti­na­mi. Sa­vo pa­vyzd­žiu pla­te­liš­kis galbūt pa­ska­tins ir ki­tus lais­vus pi­lie­čius ne­si­taiks­ty­ti su reiš­ki­niais, ku­rie ke­lia grėsmę vi­suo­menės at­vi­ru­mo ir li­be­ra­lio­sios de­mok­ra­ti­jos atei­čiai. Būtent toks ir yra fon­do tiks­las.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse. Mokytojos Daivos Vengalienės paskatinti vaikai šiandien neįprastai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną: išlikusioje kapinių dalyje prie medžių pritvirtino Plungės žydų gimnazijos 1930 metų moksleivių, kurių absoliuti dauguma visiems laikams liko jų bendraamžiais, nuotraukas.

 

Sauliaus Narkaus nuotraukos

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

Pietų Afrikos žydų laikraštis , Autorius Grantas Gočinas (Grant Gochin) 

Daugelis Pietų Afrikos žydų, kilusių iš Lietuvos, atvyko į Pietų Afriką su imigracijos banga 1920 m. Mūsų seneliai retai pasakodavo apie savo gyvenimą. Čia pateikiu kontekstą. Pirmojo pasaulinio karo metu, kai dabartinė Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, caro armija vykdė masinį žydų etninį valymą. Tuo laiku, ypač 1915 m. pavasarį, nemažai lietuvių aktyviai dalyvavo žudant pagyvenusius žydų vyrus, moteris ir net vaikus, bei plėšė žydų turtą. Lietuvoje teigiama, kad rusai buvo visiškai atsakingi už etninių lietuvių veiksmus. Pavogtą žydų turtą lietuviai išlaikė. Po vienos išdavystės sekė kita išdavystė ir žydai nusprendė iškeliauti į “ekologiškesnes vietas”. Tuomet mažiau išsilavinę ir bedarbiai žydai išvyko iš Lietuvos, o žydų inteligentija pasiliko, tikėdamasi, kad gyvenimas pagerės ir jų nebežudys.

Pasaulis žino apie 1941 m. Lietuvoje įvykdytą genocidą, kuriame Jonas Noreika buvo atsakingas už maždaug 14 500 iš 200 000 aukų nužudymą (įskaitant straipsnio autoriaus šeimą). Dalijimasis žydų turtu buvo plačiai paplitęs ir vėl lietuviai praturtėjo iš žydų turto.

1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, mes tikėjomės, kad Lietuva keisis, vykdys reformas ir pateks į civilizuotų tautų panteoną, sakys tiesą ir žengs į priekį kaip tėvynainiai. Deja, mūsų karta yra tokia pati nusivylusi kaip ir ankstesnės kartos. Lietuvoje biurokratiniu būdu buvo įsteigtas Genocido centras, jo prireikė, kad perrašytų Holokausto istoriją ir atleistų Lietuvą nuo atsakomybės. Pasaulis sužinojo apie pateikiamą Jono Noreikos iškraipytą Holokausto istoriją ir atskleidė sąmoningas šalies  vadovų apgaules. Manau, kad Lietuvos diplomatams pavesta pritraukti žydų investicijas į Lietuvą. Pastebiu, kad Lietuva keistai žavisi žydų turtu.

Lietuvio rašytojo A. Cvirkos atvejis  aiškiai rodo, kokia yra istorijos interpretavomo strategija. Cvirka vadinamas sovietš kolabirantu, blogu žmogumi, jo aukomis tapo lietuviai, o Noreikos aukos buvo mūsų  žydų šeimos. Lietuvos vadovai abu atvejus ištyrė ir Cvirką paskelbė kolaborantu, o Noreiką – „visiškai nekaltu“. Kuo jie skiriasi?

Cvirka padėjo sovietams ištremti lietuvius į Sibirą, kur apie 28 000 iš 250 000 tremtinių neišgyvenol baisiomis gyvenimo sąlygomis (11,2%). Lietuva tai vadina kaip genocidu. Noreika padėjo naciams deportuoti žydus,  96,4% buvo kankinami, prievartaujami ir žudomi. Kai Cvirka pasirašė instrukcijas dėl lietuvių deportavimo, vyriausybė tai apibūdino kaip „įsakymus“, tačiau Noreikos nurodymai dėl getų kūrimo ir žydų turto grobimo, buvo apibūdinti kaip „laiškai“ (žodžiai skiriasi, stengiantis sušvelninti veiksmus). Cvirka platino sovietinę propagandą, šlovinančią SSRS (Sovietų socialistinių respublikų sąjungą), o Noreika rašė ir skelbė straipsnius, šlovinančius nacių ideologiją. Cvirka nuvyko į SSRS, o Noreika nuvyko pasveikinti savo personalą už puikų darbą, skerdžiant žydus.

Daugelis Pietų Afrikos žydų kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tačiau tik nedaugelis žino istoriją. Lietuva pasiūlė žydams pavogto turto grąžinimą su sąlyga, jei jie yra Lietuvos piliečiai.   Parengta pilietybės grąžinimo procedūra žydams buvo beveik neįveikiama. Aš – Gočinas vedžiau teisinę ir žiniasklaidos kampaniją, kuria siekiau atskleisti dvigubas taisykles (panašu į Cvirkos ir  Noreikos atvejį), atsitrenkiau į tą pačią suktą apgaulės ir antisemitizmo sieną. Pasibaigus restitucijos laikotarpiui, Lietuva „išsiaiškino“, kaip žydams buvo trukdoma atgauti pilietybę, ir pataisė įstatymą. Atsirado galimybė teigti, kad restitucija buvo pasiūlyta, nors beveik niekas taip ir nesugebėjo ja pasinaudoti.

Dabar Lietuva pilietybę valdo kaip paskatinimą, laukdama, kol žydai ją priims, o tada, tikėtina, investuos Lietuvoje, keliaus ir reklamuos šalį. (Vėlgi susižavėję „turtingais žydais“.) Atsisakydami suteikti pilietybę pagal žydų pateiktus prašymus dar restitucijos metu, Lietuvos vadovai  pavadino vieną iš garsiausių Pietų Afrikos nacionalinių didvyrių Esther Barsel „nepatikima“, nes jos liudijimas prieštaravo ideologijai.

Žydų liudijimai, kurie buvo paneigti kaip „nepatikimi“, turi ilgą istoriją Europoje, žydai niekada nebuvo laikomi „patikimais“. Lietuva pripažino, kad Noreikos anūkė Silvia Foti * yra „nepatikima“, nes nepritaria Holokausto iškraipymui ir tvirtina, kad jos senelis dalyvavo  Holokauste. Taip pat „nepatikimais“ vadinami akademikai, tyrę Noreikos nusikaltimus ir liudytojas, kuris pranešė apie Noreikos žodžius ,,izoliuoti“ žydus.

Jungtinių Valstijų kongresas parašė Lietuvos ministrui pirmininkui instrukciją, kad jis nustotų piktnaudžiauti kongreso dokumentais ir liautųsi iškraipyti Holokausto istoriją Ar kongresas yra „nepatikimas“?

Lietuvos vyriausybės viešųjų ryšių patarėjas parašė nesąžiningą pranešimą, kuriame teigė, kad Noreika  gelbėjo žydus. Anot vyriausybės, jis yra „patikimas“. Taip pat daug rašyta apie Lietuvos ketinimą Vilniuje, žydų kapinėse pastatyti naują konferencijų centrą. Tuo metu, kai Cvirka buvo pripažintas „kolaborantu“,  Lietuva pareiškė, kad jo paminklas yra pastatytas ant žydų antkapių. Šiuos žydų antkapius norima išsaugoti kaip „sąžiningumo aktą“, tačiau žydų kapinių kasinėjimo kritika žydus  pavečia „nepatikimais“.

Lietuvos valdančioji partija svarsto įstatymus, kuriais siekiama panaikinti kaltinimą dėl Holokausto nusikaltimų. Seime gali būti siekiama pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Juk seniai buvo sakoma, kad ne valstybė tai padarė, – žudė tūkstančiai asmenų, kurie  turėtų būti identifikuoti ir teisiami. Deja, Lietuva atsisako nustatyti asmenis, o mirę žmonės negali būti teisiami. Aptarus šias „nereikšmingas detales“, greičiausiai ir jos bus „nepatikimos“.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sausio 23 d. turėjo dalyvauti pasaulio Holokausto forume Yad Vasheme, minint 75-ąsias Aušvico-Birkenau išvadavimo metines. 2020 m. sausio 24 d. „Lietuvos žydų asociacija Izraelyje“ surengė mitingą Izraelyje, protestuodama prieš melą apie Holokaustą Lietuvoje. Sausio 27 d. Lietuva sukurs kasmet rengiamą „Holokausto apgailestavimo šou“, kuriame kalbės apie sovietų ir nacių vykdytus žiaurumus. Aukštos kvalifikacijos, profesionalūs rašytojai suformuluos kupiną liūdesio ir atgailos pranešimą, tačiau sumenkins lietuvių dalyvavimą žudynėse. Vėliau lietuviai keliaus namo ir gerbs tokius didvyrius kaip Jonas Noreika.

Kas yra „nepatikimi“, lietuvių veiksmai ar lietuvių kalbėjimas? Vienintelis tinkamas atsakas Lietuvai – pasibjaurėjimas, įžeidimas ir pasipiktinimas.

* Silvijos Foti knyga „Audra tėvynėje: atsiminimai, atskleidžiantys karo nusikaltėlį“, bus išleista 2020 m. ispanų kalba išleis Harper Collins, o 2021 m. – „Regnery History“ anglų kalba. • Pietų Afrikoje gimęs Grantas Gočinas aktyviai užsiima žydų reikalais, daugiausia dėmesio jis skiria istoriniam teisingumui. Pastaruosius 20 metų jis praleido dokumentuodamas ir grąžindamas žydų gyvenimo ženklus Lietuvoje. 2019 m. kovo mėn. jis kreipėsi dėl Lietuvos vyriausybės į teismą, kad ši pripažintų aktyvų vaidmenį Holokauste.

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” surengė ekskursiją į Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE parodą ,,Romantizmo amžius”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” surengė ekskursiją į Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE parodą ,,Romantizmo amžius”

Užupyje įsikūrusiame Lietuvos meno pažinimo centre TARTLE lankytojai kviečiami gyvai susipažinti su Lietuvos meno vertybėmis ir istoriniais artefaktais nuo pagonybės laikų kultūrinio palikimo iki šiuolaikinio meno. Centro tikslas – puoselėti, surinkti ir grąžinti į Lietuvą po pasaulį išbarstytą kultūrinį bei istorinį lituanistinį paveldą, o svarbiausia – padaryti jį prieinamą visuomenei. TARTLE steigėjai – VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ ir kolekcininkas Rolandas Valiūnas.

Antroji paroda lankytojus kviečia XIX a. pažinti per dailės istoriją. Šis laikotarpis visų pirma siejamas su romantizmu, pastangomis išsaugoti istorinę atmintį, tradicijų puoselėjimu, pasipriešinimo kovų aktualizavimu, tautos herojų ir dvasios lyderių kultu. Kita vertus, romantinis XIX a. požiūris į kultūrinį gyvenimą, kartu ir į meninę kalbą, perteikia ne tik istoriją, bet ir mitus. Derinant šiuos aspektus ekspozicijoje siekiama atskleisti laikotarpio dvasią ir į tai, kas atrodo jau puikiai pažįstama, pažvelgti kitaip. Parodoje pristatomi XIX a. Lietuvos tapytojų, grafikų, skulptorių kūriniai, taip pat kai kurie lituanistinės temos užsienio dailininkų darbai. Šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tokių garsenybių, kaip Pranciškus Smuglevičius, Juozapas Oleškevičius, Edvardas Matas Riomeris, Albertas Žametas, Mykolas Elvyras Andriolis ir kiti.

Centras unikalus tuo, kad su Lietuvos istorija galima susipažinti interaktyviai per meno prizmę, tai yra gyvai apžiūrint originalius skirtingų laikotarpių meno eksponatus. Kolekcijoje pristatomi istorinės Lietuvos menininkai, neatsižvelgiant į jų tautybę, nes nesvarbu, kokia kalba jie kalbėjo ar iš kurio pasaulio krašto yra kilę – jų darbai yra neatskiriami nuo Lietuvos istorinio ir kultūrinio konteksto.

Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių

Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių

Autorius Geršonas Taicas

 Yra trys karūnos: Toros karūna, Šventiko karūna ir Karaliaus karūna.

Gero vardo  karūna – visų aukščiausia .

 Rabinas Šimonas ha’Cadikas (Šimonas Teisuolis)

Šnipiškių kapinėse  buvo laidojama nuo 1487 m. iki 1831 m.  t. y. 344 metus, – tai dešimt  Vilniaus žydų kartų, gyvenimo trukmė tuomet buvo labai trumpa. Dauguma palaidotų – nekalti vaikai, mirę nuo ligų. Po vaikų sekė jų tėvai, Šnipiškių kapinėse palaidoti žydai siuvėjai, batsiuviai, gatvės pardavėjai, prekeiviai, vežikai, dailidės, kepėjai, kaminkrėčiai, melomedai, nedaug rabinų ir kitų profesijų žmonės. Žydų gyvenimas buvo pavojingas, vargingas ir sunkus. Pagalvės, paklodės ir antklodės niekados neišdžiūdavo nuo žydų ašarų ir prakaito.

Aš manau kad Šnipiškių žydų kapinėse palaidota žymiai daugiau negu 100 000 žmonių, epidemijos, karai, badas ir gaisrai sutrumpindavo nelengvą vilniečių gyvenimą. 1655 m. liepos 29  per vieną dieną rusų kariuomenė  Vilniuje sunaikino visą žydų bendruomenę: nuo 3000 iki 5000 žydų, o iš viso žuvo 25000 Vilniaus gyventojų. Liko gyvi tie Vilniaus žydai, kurie spėjo pasitraukti iš miesto. Visas Vilnius buvo apiplėštas, sugriautas ir sudegintas. Po to  dar pusė likusių vilniečių mirė iš bado.

Jūs, p. R. Bloshtein savo peticija ir straipsniais suklaidinote dešimtis tūkstančių žmonių. Jūs neparašėte, kad beveik visos kapinės sunaikintos sovietų laikais, kai pastatytas atviras “Žalgirio” baseinas ir Sporto rūmai, o  nepriklausomoje Lietuvoje pastatyti  “Mindaugo” apartamentai. Man ir jums taip pat yra žinoma, kad Sporto rūmuose buvo pajungta  kanalizacija, elektros ir šilumos tinklai bei veikė  tualetai. Ką reiškia instaliacija – išoriniai elektros, šilumos tinklai arba kompleksinė instaliacija pastate? Taip pat jūs suklaidinote garbingus žmones, rašydama neva apie antkapius, kurie pasirodo visame mieste. Tai labai reti ir vienetiniai atvejai ir tie radiniai nieko nekeičia. Jūs taip pat klaidinote visus  žmones, rašydama kad projekte numatyta nauja statyba, tai esą bus išniekinta dar nauja dalis senų kapinių, iš tikrųjų projekte turi būti numatyta tik sporto rūmų rekonstrukcija. Jūs savo atsakyme  nė vienu žodžiu nepaminėjote buvusio  Jeruzalės aškenazių  ortodoksų  vyriausiojo rabino ir dajano  Itzhako Kolitzo, buvusio pagrindinio Halachos arbitro laidojimo klausimais. Nepaminėjote ir  jo sprendimo dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene. Ar tai galėtų reikšti, kad jūs ir jūsų kompanija sutinka  su I. Kolitzo sprendimu?

Profesorius Sidas  Leimanas  nuodugniai tyrinėjo daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus ir atliko svarbų mokslinį darbą. Manau, kad visas  pasaulis, ne tik vilniečiai turi jam padėkoti už šį žygdarbį. Galima įkurti specialią ekspoziciją, kur bus informacija apie žymius rabinus ir mokslininkus:  jų biografijos ir epitafijos ant  paminklų, išverstos į lietuvių ir anglų kalbas. Taip pat galima išleisti knygą su vertimu, kurios dizainas primintų senovines knygas. Kapaviečių planai yra labai netikslūs,  kapinių paviršiaus reljefas yra pasikeitęs, todėl surasti, kur yra ar kur kieno buvo palaikai,- neįmanoma.

Butaforiniai ar kičo paminklai  kapinių teritorijoje, nors kapinės ne teatro scena ir ne sandėlis, kuriame sukrauti be jokios tvarkos butaforiniai paminklai, neaišku ant kieno palaikų po atviru dangumi . Ar jūs norite atlikti visų palaikų ekshumaciją ir pagal DNR nustatyti kieno jie? Aš manau, kad utopija  statyti  butaforinius ir kičo paminklus kapinėse, tai yra ne žydiškas skonis.   Absurdiška tokių paminklų statyba dar kartą taps kapinių fiziniu ir moraliniu išniekinimu.

Ar jūs su kompanija planuojate ekshumaciją ir Vilniaus Gaono bei jo giminių perlaidojimą iš Sudervės žydų kapinių į Šnipiškių kapines? Visas žydų pasaulis  prisimena ir visada atsimins garsiuosius Vilniaus rabinus ir mokslininkus.

Ar gerbiami prof. J. Parasonis ir P. Fridberg reikalauja nugriauti sporto rūmus? Pagal p. R. Bloshtein aš ,,ištraukiau“ žodžius dėl Sporto rūmų nugriovimo iš konteksto ?

 Prof. Josifas Parasonis (Alfa.lt) 

Nesiūlau griauti Sporto rūmų, nes jie yra architektūros ir konstrukcinių sprendinių požiūriu mūsų statybos raidos paveldas. Žinau, kad Vilniuje yra ir daugiau ne vien žydų kapinių sunaikinta, jų vietoje taip pat praktiškai ne perlaidojant stovi pastatai (Santuokų rūmai), įrengtos gatvės (Rasų kapinės).  Pasitelkime ir jų atstovus, sudarykime bendrą komisiją (darbo grupę) Šnipiškių kapinių teritorijos deramo sutvarkymo projektui parengti ir Sporto rūmų pastato tinkamai funkcinei paskirčiai parinkti.

Prof. Pinchos Fridberg (Times of Israel) 

Tai dar nereiškia, kad dabar apleistus sovietinio meto laikų Sporto rūmus, užimančius dalį kapinių teritorijos, reikia palikti kaip yra. Juos galima panaudoti Lietuvos žydų 700 metų istorijos muziejui. Pavyzdžiu čia galėtų būti puikus naujas Varšuvos Žydų muziejus.

Viskas, ką jūs paskelbėte pasauliui,  neturi nieko bendro su esama padėtimi Šnipiškių kapinėse, tai – grynas melas, žydų paveldo profanacija ir neapykantos propaganda. Jums reikia kuo skubiau atšaukti savo peticiją  ir atsiprašyti visų pasirašiusiųjų. Manau, kad Jūs ir jūsų kompanija galėtų padaryti kažką teigiamo,  racionalaus ir konstruktyvaus žydams ir Lietuvai.

Kol kas jūs tik kiršinate žydus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Aš jau pradėjau manyti kad už jūsų propagandinės kampanijos, kyšo materialinio intereso ausys. Kažkas už šią kampaniją moka ir tikisi materialinės naudos.

Aš manau kad dabar viskas skaitytojams  aišku, diskusija baigta.