Panevėžio gimnazijos orkestro 1921-ųjų nuotraukoje Hiršas Ichilčikas – paskutinėje eilėje iš kairės ketvirtas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Daiva Savickienė

Savo miesto dainiai

 Panevėžiečiai žydų menininkai garsino gimtąjį miestą net ir gyvendami svetur.

Panevėžys gali didžiuotis ne vienu žydų tautybės menininku.

Jų likimai labai skirtingi, o žinių apie kai kuriuos teliko nuotrupos. Tačiau kūrėjų paveldas neužmirštas.

Su nostalgija – iš Izraelio

Garsus žydų poetas Hiršas Ošerovičius kūrė jidiš kalba. Jis gimė XX amžiaus pradžioje, 1908-aisiais, Panevėžyje, geležinkelio kompanijos tarnautojo šeimoje, o mirė 1994 metais Izraelyje. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia, nepasitikėdama lojalumu, Ošerovičius, kaip ir daugelį kitų žydų, išsiuntė į Rusijos gilumą. Iš ten šeima sugrįžo tik 1921 metais.

H. Ošerovičius mokėsi Panevėžio žydų gimnazijoje, vėliau studijavo Kaune – pasirinko teisę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tada, studijų metais, H. Ošerovičius ir pradėjo rašyti poemas. Pirmąją knygą poetas išleido 1941-aisiais – deja, kiek žinoma, visą tiražą sunaikino naciai.

Antrojo pasaulinio karo metus H. Ošerovičius praleido evakuacijoje Almatoje, Kazachstane. Po karo jis vėl grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Neilgam: sovietinei valdžiai kūrėjas irgi užkliuvo.

Antisemitinei „kovos su kosmopolitizmu“ kampanijai įsibėgėjant visoje Sovietų Sąjungoje, 1949-aisiais H. Ošerovičius buvo apkaltintas nacionalistine, sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Poetas kaltinimus neigė, rašė skundus, tačiau nuosprendis buvo panaikintas ir H. Ošerovičius paleistas tik 1956 metais.

Vėl grįžęs gyventi į Vilnių, H. Ošerovičius išleido ne vieną poezijos rinkinį. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra knyga „Samsonas“, pradėta rašyti dar 1944-aisiais ir kurta tris dešimtmečius. Žinomi jo kūriniai ir „Tarp žaibo ir perkūnijos“, „Daina iš labirinto“ bei kiti.

D. Pilkausko teigimu, daugelis poeto kūrinių išleista įvairiomis kalbomis. Į lietuvių kalbą jo kūrybą vertė Algimantas Baltakis, Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė. Į rusų kalbą – garsus rusų poetas Arsenijus Tarkovskis.

Septintajame dešimtmetyje Panevėžio dramos teatre pastatyta H. Ošerovičiaus drama „Žmonės ir antžmogiai“, kurią režisavo Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis, o vaidino garsūs aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, kitos to meto scenos žvaigždės.

Pasak istoriko, kai H. Ošerovičius 1971-aisiais išvyko gyventi į Izraelį, po kelerių metų parašė vieną svarbiausių ir nostalgiškiausių savo paveldo kūrinių – poezijos knygą „Main Ponevež“: „Mano Panevėžys“. Išleista jidiš ir hebrajų kalbomis, ji buvo unikali, nes daugelis išeivių apdainuodavo Vilnių.

Iki pat mirties H. Ošerovičius priklausė Izraelio rašytojų ir žurnalistų, rašančių jidiš kalba, sąjungai. Už kūrybą buvo apdovanotas ne viena prestižine Izraelio ir kitų šalių premija.

Tarp sovietų valdžios Hiršui Ošerovičiui mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Merginai, juolab žydei, tada tokia profesija nebuvo įprasta: dailininkės specialybę rinkosi ne dažna, nes karjeros kelias dailės srityje moterims buvo sunkesnis nei vyrams. Atrodo, kad dailininkės tėvas Abraomas vertėsi prekyba, motina Miriam rūpinosi namais ir vaikais. Uma, o tiksliau Fania – tokiu vardu ji buvo vadinama namuose, jis ir įrašytas dokumentuose bent iki 1930 metų – turėjo metais jaunesnę seserį Belą.

„Atrakintas dienoraštis” – tai pirmą kartą iš užmaršties iškylanti poetės kūrybos visuma. Knygą sudaro Matildos dienoraštis, eilėraščiai ir mažoji proza, biografinė medžiaga ir nuotraukos, surinktos iš įvairių valstybinių ir asmeninių archyvų. Kūrybos publikacijas lydi sudarytojo Mindaugo Kvietkausko įvadinis straipsnis, Irenos Veisaitės palydimasis žodis, rašytojos Laimos Vincės esė „Nutildyta mūza”. .

Irena Veisaitė knygoje pasakoja apie Matildos kūrybos atradimą ir išgelbėjimą: „Kai man į rankas pateko Matildos eilėraščių sąsiuvinis, tiesiog fiziškai pajutau: turiu suteikti jai balsą, kad išgirstų kiti. Perskaičiusi jos eilėraščius, supratau, kad ji labai daug ką nujautė ir norėjo būti išgirsta, kalbėti „minioms ir tautoms”.

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė net šešis dešimtmečius.

Europos žydų kultūros dienų proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojams neseniai buvo suteikta unikali galimybė susipažinti su ypatingu miesto istorijos puslapiu. Ir savomis akimis pamatyti garsiosios spaustuvės patalpas, į kurias ekskursijos įleidžiamos itin retai.

Proveržis pramonės miestui

Buvusią pirmąją Panevėžio spaustuvę ir biblioteką sieja ne tik tarnystė spausdintam žodžiui, bet ir tos pačios sienos.

Ant bibliotekos pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta liudija, kad 1880 metais spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas būtent čia pradėjo savo verslą.

Laikas tam, pasak G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, istorikės Gretos Kėvelaitienės, buvo labai tinkamas. XIX amžiaus pabaigoje Panevėžys išaugo iki pramonės miesto – nutiesus platųjį geležinkelį, sparčiai ėmė vystytis gamyba, prekyba. Gausėjo mokyklų, kitų įstaigų, tad atsirado spausdintos produkcijos poreikis.

Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą steigti spaustuvę jam pavaldžiame mieste (Panevėžys Kauno gubernijai priklausė iki pat 1915 metų), ir tas buvo patenkintas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Istorikams žinoma, kad tokių prašymų būta ir daugiau, tačiau kurį laiką moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė – kitiems jų steigti neleista.

„Tuo metu tai buvo didžiulis inovacijos žingsnis Panevėžio kraštui“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė. Kartu su savininku spaustuvėje dirbo 6 darbininkai. N. Feigenzonas ten pat ir gyveno – įsikūrė antrajame pastato aukšte.

Įžvalgus komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, vėliau pradėtos vykdyti ir kai kurios bibliotekos funkcijos.

Dabartinė biblioteka turi išsaugojusi ne vieną N. Feigenzono spausdintą leidinį – teatro afišas, atsišaukimus, įvairias knygeles. Deja, juose nerasta atsakymo į bene labiausiai rūpimą klausimą: ar Panevėžio spaustuvė, įkurta dar lietuviškos spaudos draudimo metais, prisidėjo platinant nelegalią literatūrą lietuvių kalba.

„Jeigu jos ir buvo, nelegalios mes neturime. Viskas likę iš bendruomenių ir organizacijų archyvų“, – sako G. Kėvelaitienė. Tačiau bibliotekos rinkiniuose saugomi spaustuvės leidiniai, spausdinti iš karto po spaudos draudimo panaikinimo ir jau – lietuvišku šriftu.

Tarpukariu Naftalis Feigenzonas išmaniai reklamavo savo spaudinius žadėdamas aukštą produkcijos kokybę už mažą kainą, ir darė tai būtent „Panevėžio balso“ puslapiuose. Dalis šių spaudinių dabar laikomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkiniuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paminklas reikšmingam etapui

Atminimo lenta ant G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dabar priklausančių sienų – ne viskas, kas liko iš pirmosios miesto spaustuvės.

Itin vertingas originalus pastato fragmentas, pasak G. Kėvelaitienės, – autentiškos grindų plytelės, – dabar atsidūręs bibliotekos tarnybinėse patalpose. „Todėl lankytojai jas išvysta retai – ten paprastą dieną nelabai galima užeiti“, – pabrėžia istorikė.

Jos teigimu, kai prieš gerą dešimtmetį Panevėžyje lankėsi N. Feigenzono giminaičiai, jiems šias plyteles ir tegalėjo parodyti – daugiau nieko nelikę.

Apskritai pati biblioteka apima net keturis pastatus, įskaitant dalį buvusių karininkų namų bei naująjį priestatą. Ir senoji spaustuvė – ne vienintelis, susijęs su Panevėžio žydų bendruomene.

Dabartinėse G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kėvelaitienė siūlo atkreipti dėmesį į iš Bataliono gatvės pusės gerai matomą rožinį intarpą. Anksčiau jame būta žydų mergaičių gimnazijos maldos namų.

„Tas žydiškasis fragmentas mūsų pastate, susijungimas su kitais pastatais ir senojo inkorporavimas į dabartinį korpusą iš tikrųjų labai žavi“, – sako istorikė.

Pasak jos, spaustuvės pastatas didelio tyrinėtojų dėmesio nesulaukdavo, nes čia nebuvo spausdinamos knygos, enciklopedijos. N. Feigenzono spaustuvė spausdino dūmos dokumentus, etiketes, vizitines korteles, maldaknyges.

„Ji buvo daugiau pramoninė – aprūpino įstaigas, kurioms reikėjo tokios produkcijos“, – aiškina G. Kėvelaitienė. Tačiau istorikę džiugina vis didėjantis panevėžiečių susidomėjimas šiuo miesto istorijos skirsniu – ekskursijose sulaukta apie 200 lankytojų. Kai kurie iš jų specialiai atvyko net iš kitų miestų.

„Nors ši spaustuvė nėra tokia svarbi spaustuvių istorijoje, bet Panevėžiui labai reikšminga. Ji liudija labai svarbų miestui etapą – pramonės augimą“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitiks su nauju kalendoriumi, kuris šįkart skirtas mūsų tautos simboliams.  Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė

Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį…

 „Ir tarė Mozė Izraelio sūnums: Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį, Huro sūnaus Urio sūnų, iš Judo giminės ir pripildė jį dieviškos dvasios, išminties, įžvalgos ir žinių ir talento įvairiems amatams, kad meistriškai austų, dirbtų iš aukso, sidabro ir vario, tašytų iš akmens, drožinėtų iš medžio, turėtų visokių amatų išmanymą.“  (Iš (Šemot) 35:30–33). Toliau Tanache (Biblijoje) aprašomi ritualiniai ob­jek­tai, ku­riuos Be­za­le­lis Die­vo pa­lie­pi­mu tu­rė­jęs su­kur­ti:  tai ir kilnojamoji šventovė dykumoje (Miškan), tapusi Jeruzalės Šventyklos prototipu, ir visi jos reikmenys, tarp kurių Sandoros skrynia ir septynšakė menora – seniausi pamatiniai judaizmo simboliai, įkūnijantys žydų tautos Sandoros su Dievu idėją ir Šventyklos patirtį.

Šitaip per biblinį pasakojimą apie pir­mą­jį me­ni­nin­ką Be­za­le­lį,  ku­rį pats Die­vas iš­sky­rė iš ki­tų, ap­do­va­nodamas jį die­viš­ką­ja me­no dva­sia, ga­bu­mais ir ama­to žiniomis,  buvo padėti pagrindai žydų tradiciniam menui, estetikos sampratai, pagrindinių meno formų ir  simbolinių vaizdinių plėtotei. Tradicinis pasaulėvaizdis, grįstas Tanachu ir Talmudu, bei  religijos apibrėžtas gyvenimo būdas lėmė, kad žydų menas ilgus šimtmečius buvo susijęs ne su kasdienių daiktų gražinimu, bet su Dievo garbinimo apeigomis, gyvenimo ir  metų ciklo šventėmis tiek sinagogoje, tiek  namuose. Todėl kiekvienas žydų tradicinio meno objektas turi tam tikrą simbolinę reikšmę ir yra konkretaus ritualo dalis.

Žydų religiniai autoritetai skatino estetinių ritualinių objektų kūrybą, grįsdami tai Hidur micva nuostata, kuri  reiškia religinių įsakymų bei priesakų (hebr. micvot) išaukštinimą ir gražinimą, religinius veiksmus praturtinant estetiniu aspektu. Toks apeiginės erdvės ir ritualinių objektų puošnumo reikalavimas Talmude grindžiamas Tanacho eilutėmis „Tai mano Viešpats ir Jį aš puošiu“ (Iš (Šemot)15, 2), paaiškinant, kad „tai reiškia jog reikia daryti nuostabią suką Jo garbei, nuostabų lulavą, nuostabų šofarą, nuostabius papuošalus ir nuostabų Įstatymo (Toros) ritinį ir reikia, kad išrašytų jį puikiausiu rašalu ir puikiausia plunksna įgudęs perrašinėtojas bei įvyniotų jį į nuostabiausius šilkus“ (Bab Talmud, Šabat 133b). Tokia grožio koncepcija išreiškia tradicinį požiūrį, pagal kurį ką nors kurti – reiškia, kurti Dievui.

Todėl nenuostabu, kad ir konservatyvioje tradicijos autoritetu grįstoje  Lietuvos žydų kultūroje iki pat XIX a. antros pusės vyravo  išskirtinai tradicinio  meno formos, o  sinagogų interjerų ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Amatininkai, dailidės ir staliai, akmentašiai ir savamoksliai liaudies menininkai, gaminę ritualinius objektus, puošę sinagogų interjerus, drožinėję aron kodešus ir bimas, su pagarba buvo vadinami švento darbo meistrais. Jų meninei raiškai esminę reikšmę turėjo tradicija ir religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradicinio meno simbolių šaltinius. Tai –  Tanachas, Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada – spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės. Tarp knygų išaugusių žydų meistrų kūryboje nuo vaikystės pažįstamų tekstų vaizdiniai įgavo spalvingų simbolinių atvaizdų pavidalą sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje.

Žydų tradicinio meno simboliuose tarp daugybės reikšminių konotacijų vyrauja biblinio judaizmo ir komentatoriškosios tradicijos vaizdiniai, kurie pagrindžia bendruomenės egzistenciją, nurodydami dvi pagrindines kryptis – praeitį per Sandoros patirtį ir ateitį per išpranašauto mesianinio pasaulio viziją. Žydų tautos Sandoros su Dievu, Šventyklos ir Pažadėtosios žemės patirtis, Jeruzalės ilgesys ir mesianiniai vaizdiniai lėmė ir pagrindinių ritualinių objektų, ir juos puošiančių atvaizdų simbolikos savitumą.

Dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė

Netrukus įžengsime į 5781-uosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė juos pasitinka su tradicija tapusiu kalendoriumi, kuris šįkart skirtas unikaliems žydų tautos simboliams bei jų reikšmei.

Tačiau prieš kalbėdama apie ateinančius metus, negaliu nepaminėti praėjusių, kurie visam pasauliui tapo išbandymų ir susitelkimo metais. Corona virusas apribojo mūsų socialinį gyvenimą, Bendruomenės veiklą, tačiau kartu leido pademonstruoti, kad esame pajėgūs pasirūpinti savo nariais, o ypač senjorais, kad galime prisitaikyti ir puikiai naudoti skaitmenines technologijas, juk net ir sudėtingomis sąlygomis minėjome žydams, Izraeliui, Lietuvai ir visam pasauliui svarbias datas bei mūsų šventes.

Dėl pandemijos Bendruomenė negalėjo deramai paminėti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų. Tačiau žydų istorinė praeitis neaprėpiama, jos reikšmės Lietuvos kultūrai ir mokslui negalima įsprausti į vienerių metų rėmus, todėl pažadu, kad toliau organizuosime Lietuvos žydams, Elijahu Ben Shlomo Zalmanui – Vilniaus Gaonui, kitoms iškilioms asmenybėms skirtus renginius. Jų niekada nebus per daug.

5781-ųjų metų kalendorius dedikuotas žydų simbolikai, dauguma simbolių skirti Dievui garbinti, jie susiję su šventėmis, religija. Anksčiau Lietuvoje veikė šimtai sinagogų, kuriose kasdien buvo skaitoma Tora, maldininkai gaubė pečius talit, visi vyrai galvas dengė kipomis, gyveno gausi žydų bendruomenė, kuri per Chanuką uždegdavo devynšakę žvakidę chanukiją, vaikai žaisdavo sukdami dreidl (hebr. sevivon).

Dabar šie simboliai ir objektai dažniau tampa muziejų eksponatais nei mūsų kasdienio gyvenimo palydovais.

Įsileiskime simbolius į savo gyvenimą – ant durų staktos pakabinkime mezuzą, ant sienos hamsą, Dovydo žvaigždė tegul mums visada primins mūsų Tėvynę Izraelį. Per šventes pasikvieskime kitų tikėjimų draugus ir kaimynus, papasakokime jiems apie mūsų tradicijas, simbolius ir jų reikšmę.

Naujųjų metų proga palinkėkime vienas kitam viso ko geriausio. Nepamirškime, kad visada galime būti geresni, skirti daugiau užuojautos ir supratimo artimam bei siekti, kad naujaisiais metais mūsų gyvenimas būtų prasmingesnis nei buvo praėjusiais.

Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė, kalendoriaus idėja ir dizainas JUDVI    Kalendoriaus partneriai: Vilniaus Gaono žydų istorijos ir Šiaulių Aušros muziejai.