Paveldas

Padėka už filmų peržiūras

Lietuvos žydų bendruomenėje dvi dienas vyko filmų peržiūros. Filmų scenarijaus autorė ir režisierė Lilija Vjugina dalyvavo jų pristatymuose. Žydų bendruomenė dėkinga Lilijai Vjuginai už suteiktą galimybę pamatyti du jaudinančius ir įdomius dokumentinius istorinius filmus.

Vasario 21d. rodytas filmas “Romas, Tomas ir Josifas”. Pagrindinis filmo herojus poetas Josifas Brodskis. Apie jį pasakoja su juo bendravę Tomas Venclova, Romas Katilius, Česlavas Milošas, Liudmila Sergejeva.

Susipažinęs su šiais žmonėmis, J.Brodskis ėmė dažnai lankytis Lietuvoje, jam buvo gera Lietuvoje, šalis jį traukė. Jis gyvendavo Vilniuje, Palangoje, lankėsi Kaune. Lietuvoje jis  ne tik rašydavo puikius eilėraščius, bet ir gydėsi dvasines žaizdas. J. Brodskis filme pribloškia savo eilėraščių skaitymo maniera, ji hipnotizuojanti. Rami intonacija pamažu peraugdavo į labai ekspresyvų, net audringą žodžių srautą, kol vėl nurimdavo ir pereidavo į ramesnę intonaciją. Jis niekados neskaitydavo savo eilių iš lapo, tik  iš atminties. Vilniuje Brodskis pirmą kartą iš Venclovos išgirdo apie lenkų poetą Česlavą Milošą, su kuriuo susipažino jau emigracijoje. Vėliau abu padėjo Tomui Venclovai emigruoti iš SSRS. Šių „amžiaus sūnų“ trejeto kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš Kremliaus imperijos. Visi gyveno JAV, greičiau tapusia bendro likimo vieta, nei vienintele išsigelbėjimo sala. Visi – Amerikos universitetų profesoriai. Du iš jų – Nobelio premijos laureatai. Visus juos siejo ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai. „Vilno man yra atskaitos taškas ir galimybė, būtent „Normalumo galimybė“, – rašė Milošas. Tokia pat „normalumo galimybe“ Vilnius tapo ir Josifui Brodskiui…
1972 metais ištremtas iš tėvynės Rusijos, J. Brodskis apsigyveno Niujorke, dėstė JAV universitetuose. 1977 metais gavo Amerikos pilietybę, o 1987 metais tapo Nobelio literatūros premijos laureatu. Mirė 1996 m. sausio 28 d. Į tėvynę niekuomet nebuvo parvykęs.

Skaityti plačiau

Valstybės pamatus grindę žydai teisininkai: nuo kario savanorio uniformos iki kalėjimo kameros

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė adv. Faina Kukliansky, www.DELFI.lt

DELFI


Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir švęsdami Šimtmetį, prisiminkime kūrusius tokią valstybę, kurioje teisė nėra vien popierinė sąvoka, o valstybės bei jos piliečių egzistavimą grindžianti, kasdienę mūsų būtį veikianti kategorija.

Didelę Lietuvos teisininkų luomo dalį sudarė žydai. Daugumai jų patiems teko vykdyti tiek teisės sergėtojo pareigą, tiek patirti beteisio dalią. Vadovėliai nepasakoja apie teisininkus žydus – jų profesinius portretus padeda atkurti reta archyvinė medžiaga. Nedaug žinoma apie bylas iš Lietuvos Ypatingojo archyvo, kurios atskleidžia 1939 m. suimtų Vilniaus advokatų likimą. Dėl nedidelio išlikusių archyvų skaičiaus, galime apie žydų advokatų skaičių kalbėti tik gana apytiksliai, neaprėpiant visų miestų ir regionų. Lietuvos valstybingumo židinyje, Laikinojoje sostinėje 1922 m. privačių advokatų sąraše viso buvo 41 advokatas, iš jų 17 lietuvių, 8 žydai. Pagal 1933 m. “Vyriausybės žiniose” paskelbtą advokatų sąrašą, iš 194 advokatų – 83 buvo žydai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje (įskaitant Vilnių) buvo 249 advokatai, maždaug 94 iš jų buvo žydai.

Didelis žydų skaičius advokatūroje susiklostė istoriškai. Adv. J. Čivilio ir Z. Toliušio surinkta statistika rodo, kad teisėjų žydų beveik nebuvo. Kaip susiformavo žydų advokatų korpusas? Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo senieji advokatai, Teisės fakultetus baigę Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, o taip pat įvairiuose Vokietijos universitetuose ir aukštosiose mokyklose.

Antai, Peterburge studijavo Borisas Berlinzonas, Solomonas Chorožnickas, Levas Garfunkelis, Ozeris Finkelšteinas, Henrikas Landau, Varšuvoje – Marthelis Balablockis, Jokūbas Robinzonas, Maskvoje – Borisas Gelpernas, Adolfas Levy, Bazelyje – Izraelis Beršteinas, Novorosijske – Simonas Rozenbaumas. Baigę Rusijos universitetus, jie liko tenai dirbti juriskonsultais arba, geriausiu atveju, advokatų padėjėjais, nes iki 1917 m. žydų tautybės asmenims buvo ribojamas priėmimas į advokatūrą. 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto Teisės fakultetas parengė būsimąją advokatų kartą.

Šiandien stebina, kaip atkakliai tais laikais šie žmonės, neretai kilę iš visai paprastų šeimų, siekė aukštojo mokslo. Antai Aba Ganionis 1915-1917 m. studijavo Peterburge, 1919 m. vasario 26 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklos I-ąją laidą ir iki 1922 m. gegužės 5 d. tarnavo kariuomenėje.

Skaityti plačiau

Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4]

Skaityti plačiau
Iš tamsos į šviesą

Iš tamsos į šviesą

Nuotraukoje: rožė, padėta ant paminklo Paneriuose nužudytiems per Holokaustą žydams, Gyvųjų Maršo metu, kuris rengiamas Vilniuje kasmet pavasarį, pagerbiant aukų atminimą.

jpost.com

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Lietuvos žydai padėjo kurti valstybę, o jų palikimas išlieka neatskiriama Lietuvos istorijos dalimi. Šiemet Izraelis švenčia modernios valstybės 70- metį. Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomos valstybės 100-metį.

Jau šimtmečius Lietuvos žydai buvo mūsų visuomenės išsilavinusio ir intelektualiojo elito dalis. Prieš šimtą metų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos kūrimo procese. Jie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, užėmė diplomatų postus, tarnavo kariuomenėje. Norėčiau ypač paminėti kai kuriuos iš šių didžiavyrių.

1920 metais  Vilna žydų bendruomenės pirmininkas Jakobas Vygodskis tapo pirmuoju Lietuvos žydų reikalų ministru. Šis postas buvo visiškai naujas reiškinys mūsų istorijoje. Garsus sionistų judėjimo aktyvistas Šimšonas Rosenbaumas tapo Užsienio reikalų viceministru ir buvo Lietuvos delegacijos, kuri vedė derybas dėl taikos sutarties su sovietine Rusija. Nachmanas Rachmilevičius yra dar vienas puikus pavyzdys. Jis tapo pramonės ir prekybos ministro pavaduotoju.

Vėliau tiek Rozenbaumas, tiek Rachmilevičius išvyko į Izraelį, kur jie dirbo Lietuvos garbės konsulais. Lietuvos parlamento narys Maksas Soloveičikas 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje veikė Lietuvos vardu. Vėliau jis persikėlė į Londoną kaip Pasaulio sionistų kongreso komiteto narys.

Šie drąsūs vyrai prisidėjo prie mano šalies klestėjimo. Jie buvo sionistai, tikrieji Izraelio valstybės steigėjai.

Lietuvos Respublika egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų, o po to nacių okupacijos. Tada atėjo Šoa, Holokaustas, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisiėmė istorinio teisingumo atsakomybę – gerbti  aukų atminimą. Mes pripažįstame kaltę tų, kurie bendradarbiavo su naciais.

1995 m. Lietuvos prezidentas, sakydamas kalbą Knesete, atsiprašė visos šalies vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Negalima atleisti už tai, ką jie įvykdė.

Mes gerbiame Holokausto aukų atminimą – didžiuojamės, kad buvo gelbėtojai, 891 Lietuvos vyrų ir moterų, kurie yra pripažinti Pasaulio Teisuoliais už bendrapiliečių žydų gelbėjimą.

Neįkainojamo litvakų paveldo išsaugojimas yra Lietuvos vyriausybės prioritetas – vis daugiau atstatoma unikalių medinių sinagogų. Tik neseniai buvo atrasti dokumentai, kurie stebuklingai išgyveno Holokaustą ir sovietų okupaciją. Naujausias Vilna atradimas yra niekad anksčiau neskelbtų žinomų jidiš rašytojų rankraščių, daugybės religinių ir bendruomenių kūrinių, kurie mums suteikia unikalią galimybę pažinti istorinį žydų gyvenimą Rytų Europoje. Lietuvos Jeruzalės dvasia grįžta.

Šiandien Lietuva ir Izraelis gali didžiuotis būdami tarptautinės bendruomenės nariais ir pasaulinių organizacijų  partneriais.

Abi valstybės žengia į rytojų, kaip linkėjo jau anapilin išėjęs prezidentas Šimonas Peresas, – siekti veržlių,  energingų visuomenių, sugebančių diegti  naujoves, pritaikyti mokslinę informaciją ir praktinę patirtį, bei visada ištikimai laikytis savo istorinių šaknų.

Kaip ir beveik prieš penkerius metus, mano nuoširdi žinia mūsų broliams ir sesėms žydams lieka tokia pati: mokykimės iš praeities – nepamirškime, neatleiskime, bet tuo pat metu  eikime pirmyn iš tamsos į šviesą.

jpost.com

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Įspūdingu literatūriniu talentu apdovanotas penkiolikmetis Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.

Lietuvos žydų bendruomenė  kviečia susipažinti su šiuo  laikui nepavaldžiu Holokausto liudijimu –  lietuviškuoju “Vilniaus geto dienoraščio” leidimu.

Knygos pristatymas vyks  2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.

Dalyvauja: Faina Kukliansky,  Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Fania Brancovskaja,  Akvilė Grigoravičiūtė.

Renginio metu maestro A. Šenderovo kūrinį Cantus in memoriam Jascha Heifetz svečiams ir visiems prarastiems jauniesiems žydų talentams dedikuos 16-iolikmetė smuiko meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Ugnė Liepa Žuklytė

Iljos Bereznicko kūrybos paroda „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirta menininko 70-dešimtmečiui

Šių metų vasario 13 dieną 18 valandą, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) kviečia žiūrovus į garsaus lietuvių animacinių filmų kūrėjo – scenaristo, režisieriaus, dailininko – knygų autoriaus ir iliustratoriaus, žinomo karikatūristo, Iljos Bereznicko, kūrybos parodą „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirtą menininko 70-dešimtmečiui.

Iljjos Bereznicko animacija, persmelkta šmaikščiu humoru ir vaikišku nuoširdumu, žinoma kelioms žiūrovų kartoms, yra jų mėgiama. Bene žinomiausias lietuviškas animacinis filmas „Baubas“ ir pagrindinis jo personažas tapo atpažįstamu Iljos Bereznicko ženklu, jo vizitine kortele. Iljos Bereznicko filmografijoje yra daugiau nei 20 animacinių filmų, kuriems pats kūrė scenarijus ir režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas. Jis taip pat dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Izraelio, Norvegijos bei JAV kino studijose. Lietuvoje buvo išleistos 5 jo autorinės knygos. Lietuvos bei užsienio leidyklos (Lenkijoje, Izraelyje, JAV) išleido apie 30 jo iliustruotų knygų vaikams. Daugiau kaip 2000 jo iliustracijų ir karikatūrų buvo publikuotos įvairiuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose bei laikraščiuose. Iljos Bereznicko darbai yra ne kartą pelnę prestižinius apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose, knygų iliustracijų bei karikatūrų bienalėse Lietuvoje ir užsienyje.

Skaityti plačiau

Varėnos medinė sinagoga įrašyta į Kultūros vertybių registrą

Kultūros vertybių registras papildytas medine dviejų aukštų Varėnos sinagoga, esančia J. Basanavičiaus g. 14, Varėnoje. Medinė sinagoga yra unikali Lietuvos nekilnojamojo paveldo bei svarbi Varėnos žydų istorijos dalis.

Į kultūros vertybių registrą įrašytai medinei Varėnos sinagogai nustatytas vietinis reikšmingumo lygmuo. Vertingosios savybės, suteikusios teisinę sinagogos apsaugą, yra architektūrinio ir memorialinio pobūdžio. Architektūrinės savybės yra sinagogos stačiakampis planas, lemiantis jos monumentalų kompaktišką tūrį, bei valminė stogo forma. Pastato pamatai yra akmenų mūro, o sienos iš medinių rąstų. Fasadų apdaila ir puošyba  kukli. Dalis langų angų panaikintos užkalus dailylentėmis, o išlikę langai su apvadais – autentiški. Taip pat saugoma yra ir fasadų architektūrinio sprendimo visuma, sudaryta iš profiliuotų medinių traukų po apatiniais langais, viršutinės sienų dalies horizontalaus, o po polangiais vertikalaus apkalimo medinėmis lentelėmis, paties pastato kampų apkalimo medinėmis lentelėmis ir medinių langų su apvadais.
Varėnos sinagogos vertingosios savybės susijusios ir su jos memorialine verte. Varėnos sinagoga bei vietos žydų gyvenimas paminėti 1930 m. Varėną aplankiusio P. Biržio-Akiro pastebėjimuose. Jis kalbėjosi su Varėnos rabinu Hiršu Jankeliu Bleimanu, kuris į Lietuvą atvyko iš Krymo 1922 m. P. Biržys-Akiras rašė: „Prieš karą Varėnoj buvo 3 žydų sinagogos ir apie 600 šeimynų. Dabar yra vos 70 šeimynų. Buvo 3 liaudies mokyklos, dabar tik viena. Sinagoga viena, atstatyta 1922 metais. Žydai turi savo liaudies banką, įsteigtą 1920 m., kuris 1929 m. turėjo vieną milijoną litų apyvartos“ . Tarpukariu Varėnos žydai turėjo keliolika parduotuvių, kartono fabrikėlį, knygyną. Dalis varėniškių žydų tarpukariu emigravo į JAV, Argentiną ir Palestiną. 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą. Čia jie buvo kalinami kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, II Varėnoje gyveno 224 žydai (iš jų 28 vaikai iki 6 metų) ir 1517 kitų tautybių gyventojų. I Varėnos valsčiuje 1941 m. vasarą gyveno 267 žydai.
Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius Varėnos sinagogos pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai. Šiuo metu sinagogos pastatas priklauso privačiam asmeniui. Architektūros istorikės Marijos Rupeikienės teigimu, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje yra išlikusios medinės sinagogos. Todėl šiais pastatais labai domisi įvairių kraštų mokslininkai, o vertingiausių Lietuvos sinagogų maketai ir brėžiniai, istorinės nuotraukos praturtina užsienio šalių muziejų ekspozicijas.
Kultūros paveldo departamento informacija

“Vilna knygų kontrabandininkai”

YIVO nuotraukoje: karutis su laikraščiais ir meno kūriniais, Levo Tolstojaus biustu, surasta Vilniuje 1944m. liepą.

“Kaip nedidelis žydų būrys priešinosi naciams, kai jie stengėsi sunaikinti “Lietuvos Jeruzalės” kultūros vertybes. Geraldas J. Steinacheras apžvelgia naują Davido E. Fishmano knygą “Knygų kontrabandininkai”.

Naciai ne tik norėjo nužudyti visus žydus; jie taip pat buvo pasiryžę išnaikinti visą žydų meną ir literatūrą. “Knygų kontrabandininkai”, Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David’as E. Fishmanas supažindina  su klestinčia Rytų Europos žydų kultūra ir su žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų šią kultūrą nuo barbariško nacių puolimo.

Vilna, šiandien labiau žinomas kaip Vilnius, buvo Rytų Europos žydų kultūros sostinė, dar vadinama “Lietuvos Jeruzale”, Holokausto išvakarėse mieste gyveno 193 000 etninių gyventojų, iš kurių apie 28% buvo žydai. Visiems mylintiems knygas jis buvo knygų miestas. Jidiš literatūra klestėjo gyvoje rašytojų bendruomenėje. Miesto žydų kultūros įstaigos, tokios kaip Strašuno biblioteka ir Jidiš mokslinis institutas YIVO garsėjo savo išskirtinomis literatūros ir žydų istorijos kolekcijomis.

1941 m. Birželio 22 d. Vokietijos vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vilniuje naciai atsirado  po dviejų dienų, o žydų bendruomenės puolimas prasidėjo beveik iš karto. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių buvo suvaryti į du mažus getus, sukurtus miesto teritorijoje, kurioje prieš karą gyveno tik 6 000 žmonių. Maisto, vandens ir šildymo nepakako. SS ir jų kolaborantai lietuviai dažnai apsupdavo dideles geto gyventojų grupes ir išveždavo į Panerių mišką, kur juos nužudydavo.

Įkalintieji gete žydai stengėsi daryti viską, kad išliktų gyvi ir išlaikytų savo kultūrą. Gete buvo įkurta biblioteka, o jos direktoriumi tapo Hermanas Krukas, vienas iš labiausiai vertinamų bibliotekininkų tarpukario Lenkijoje. Nepaisant žiaurių sąlygų getuose, daugelis žmonių toliau skaitė ir rašė, Krukas tai pavadino “knygos stebuklu gete”. Jis kartu su kitais intelektualais buvo įsipareigoję stiprinti getų gyventojų dvasią ir orumą. “Net ir agonijoje, – rašo P. Fishmanas, – žydiškas Vilna” išliko ištikimas savo tvirtam vidiniam tikėjimui.” “.

Skaityti plačiau
Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Mark Adam Harold 

Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga ir banalu, bet viena iš savivaldybės funkcijų yra spręsti kaip vadinti savo teritorijos gatves. Tuo būdu, gyventojų atstovai gali išreikšti vietinės bendruomenės vertybes, tiek saviems, tiek pasauliui. Labai malonu ir naudinga, kai istorija yra įrašyta ne tik bibliotekose esančiose knygose, o ir ant gatvių pavadinimų lentelių, kurias gyventoja mato kasdien.

Dažniausiai nekyla klausimų dėl gatvių pavadinimų tinkamumo, pavyzdžiui niekas nekvestionuotų Jono Basanavičiaus vardo suteikimo miesto gatvei. Jo nuopelnai yra visiems tokie akivaizdūs, kad visi Lietuvos miestai su pasididžiavimu turi tokią gatvę savo centre.

Kartais gatvės pavadinimų pasirinkimo procesas tampa gilius jausmus žadinančia kontroversija, nes gatvės yra miesto kraujagyslės, ir visiems suprantama, kad pavadinimai yra žymiai daugiau nei būdas surasti pastatus. Gatvės pavadinimai yra miestiečių širdžių turinio atspindys.

Miesto vertybės

Retai Vilniaus Tarybos posėdžių salėje kalbame apie vertybes. Yra daug kitų būtinų buitinių dalykų Vilniuje, kartais net gyvybiškai svarbių reikalų arba sudėtingų finansinių problemų, reikalaujančių labai skubių sprendimų, kad gyventojams gyvenimas būtų patogesnis ir produktyvesnis. Kai tūkstančiams vilniečių reikia pavežimo į darbą, Taryboje svarstome kiek autobusų mums reikia pirkti, o “miesto vertybės” atrodo kaip sunkiai diskutuojama abstrakcija, nereikalinga sprendimo priėmimo procese. Mąstome savo galvomis, o ne širdimis. Na, taip mąstyti yra lengviau ir atrodo logiška.

Tačiau, be vertybinių pamatų, man sunku įsivaizduoti, kaip Taryba gali dėlioti prioritetus net debatuose apie transporto priemonių pirkimus. Sakyčiau, kad vertybių identifikavimas ir pasirinkimas yra esminis Tarybos narių darbas, o autobusų pirkimas, arba vaikų darželių skaičius, arba šildymo teikimo kainos mažinimas turi būti tiesiog mūsų suderintų vertybių pasekmė.

Atitinkamai, kai gyventojai pranešė man, kad Vilniuje turime gatvę prie pat Gedimino kalno, pavadintą antisemitinės organizacijos vadovo vardu, man tai skambėjo kaip visiškai nepriimtina situacija, kuri nedera prie musų deklaruojamų laisvos Lietuvos ir šiuolaikinių atviro Vilniaus vertybių.

Minėta antisemitinė organizacija vadinasi Lietuvių (o ne Lietuvos) Aktyvistų Frontas, ir tos organizacijos vadovas buvo Kazys Škirpa. Jo vardas po nepriklausomybės atkūrimo buvo suteiktas gatvei tarp Gedimino kalno ir Vilnelės.

KAIP IR DAUGUMA VILNIAUS GYVENTOJŲ, AŠ NEŽINOJAU, KAS BUVO TAS ŠKIRPA. MAN BUVO NESUVOKIAMA, KAD GATVĖ EUROPOS SĄJUNGOS NARĖS SOSTINĖJE TURĖTŲ ANTISEMITINĖS ORGANIZACIJOS VADOVO VARDĄ KAIP PAVADINIMĄ. KAIP TAIP GALI BŪTI?

Juk ta laisva Europa, kurioje gyvename, gimė po baisiausio karo žmonijos istorijoje, o didelė dauguma Lietuvos žydų – mirė, t. y. buvo nužudyti antisemitų kaimynų rankomis ir kulkomis etniniu pagrindu. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai – sumesti į duobes kaip šiukšlės.

Vilnietis Abraham Sutzkever, “The greatest poet of the Holocaust”, testifying at Nuremburg.

Juk Gediminas, kurio vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovi jo pilis, siuntė laiškus į Vakarus ir kvietė žydus į Lietuvą gyventi be baimės bei prisijungti prie Tautos gerovės sukūrimo.

Skaityti plačiau
LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

Holokausto aukų atminimo dienai skirtą renginį, poeto Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektą:  „Apkabinti būtąjį kartinį”, sveikinimo žodžiu pradėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji kalbėjo apie neraminantį antisemitizmo augimą ir jo pasekmes. “Yra daug šalių, kurios neišgyveno Holokausto ir nesupranta, kodėl jis įvyko. Palyginkim, daugelis mūsų nelabai domisi, kas vyksta Sirijoj ir nelabai domisi, kas vyksta toje ar kitoje tolimoje valstybėje. Reikėtų vis tik plačiau žiūrėti į antisemitizmą. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti, kad joks genocidas, joks Holokaustas nebepasikartotų. Mes visiems garsiai pasakėme, kad neužmiršime savo žydų aukų. Tikrai jų nepamiršime.” Šį gražų lyrinį minėjimą Faina Kukliansky pasiūlė pradėti Tylos minute, pagerbiant Holokausto aukas.

Visuomenė buvo kviečiama ateiti į Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertą, pajausti ir išgirsti atsakymus į svarbius klausimus. Kvietimas į renginį patraukė akį su jame užrašytais klausimais:

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba?
Ar galima pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių?
Ar galimas dialogas tarp dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą?
Ar gali meilė, ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Susirinko pilna Jašos Heifetzo salė. Iš tikrųjų tai buvo labai jaudinanti nuoširdi programa, priminusi prarastus mūsų žmones, nekaltas žydų aukas, ne vienas klausėsi su ašaromis akyse.  Sergejus Kanovičius skaitė jautriomis stygomis parašytus savo kūrinius – gerus eilėraščius ir pasakojimus, po to jjdiš dainas dainuodavo Rafailas Karpis, akomponavo Darius Mažintas.

 

Čia pateikiamas vienas iš skaitytų Sergejaus Kanovičiaus kūrinių. “ Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17″.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“.

Skaityti plačiau

Palangos turizmo informacijos centras parengė unikalų leidinį-maršrutą apie žydų paveldą

Lietuvoje nerasime miesto ar miestelio be žydų kultūros ženklų. Palangoje žydai gyveno nuo XV a. antrosios pusės. 1487 m. Palangoje jau veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša, todėl šis faktas leidžia teigti, kad miestelyje jau buvo žydų bendruomenė. XVII a. žydai sudarė nemažą Palangos gyventojų dalį, jie savo darbais stengėsi nedidelę gyvenvietę paversti klestinčiu miestu.

Palangos žydų bendruomenės istorijos tematika susilaukė nedaug specialistų tyrinėjimų ir sistemingai vis dar nėra išnagrinėta. Maršrutas „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“ supažindins Jus su žydų istorija ir kultūra. Aplankysite išlikusius ir menamus pastatus bei vietas, kurios liudija Palangos žydų bendruomenės gyvenimą. Taip pat aplankysite atmintinas žydų vietas ir kitus objektus. Tad šiuo leidiniu, parengtu naudojant įvairią autentiškų šaltinių medžiagą, pateikiami mažiau žinomi Palangos žydų istorijos raidos bruožai ir faktai.

Leidinį parengė Palangos turizmo informacijos centro vadybininkas Mindaugas Surblys. Maršrutą sudaro 14 objektų Palangos miesto savivaldybės teritorijoje bei pateikiama informacija apie 10 gintaro dirbtuvių ir parduotuvių. Leidinys išleistas keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų bei lenkų. Ateityje planuojama išleisti ir hebrajų kalba.

Skaityti plačiau
Šilalėje susitikimas su žydų bendruomenės nariais ir knygos pristatymas

Šilalėje susitikimas su žydų bendruomenės nariais ir knygos pristatymas

Artėjant Tarptautinei holokausto aukų atminimo dienai,  2018 sausio 25 d., Šilalės rajono savivaldybėje lankėsi Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir paveldosaugininkas Martynas Užpelkis, buvo pristatoma knyga „Šilalės krašto žydai: istorija, atmintis ir paveldas“.

LŽB Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas

Susitikime su Meru Jonu Gudausku, Administracijos direktoriumi Raimundu Vaitiekumi, jo pavaduotoja Vera Maciene ir Kultūros paveldo apsaugos vyriausiąja specialiste Jurgita Viršiliene aptarti klausimai dėl Kaltinėnų sinagogos išsaugojimo ir tvarkymo darbų, pastato įveiklinimo. Taip pat kalbėta apie žydų senųjų kapinių tvarkymą ir priežiūrą, diskutuota apie litvakų istorinės atminties išsaugojimą Šilalės rajone, tolimesnį glaudų bendradarbiavimą.

Jonas Gudauskas, Šilalės rajono savivaldybės meras

Vėliau Šilalės viešojoje bibliotekoje visuomenei buvo pristatoma knyga „Šilalės krašto žydai: istorija, atmintis ir paveldas“, kurios sudarytojai – Jurgita Viršilienė ir Hektoras Vitkus.

Šį leidinį sudaro mokslinė ir informacinė dalys. Mokslinėje dalyje (Šilalės krašto žydai XVII-XX a.: istorinė apybraiža) pateiktas istorinis Šilalės krašto žydų bendruomenės sanklodos ir kaitos tyrimas, suskirstytas į poskyrius, kuriuose analizuojami svarbiausi Šilalės krašto žydų istorijos aspektai įvairiais laikotarpiais: nuo XVII a. iki Holokausto.

Skaityti plačiau

Pasaulio Gineso rekordų knygos rekordininko, komiksų kūrėjo Al Jaffee darbų paroda „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“

 Šios parodos iliustracijos yra Al Jaffee autoriniai darbai, įtraukti į Mary-Lou Weisman knygą ,,Pašėlęs Al Jaffee gyvenimas” (2010 m.). Pokalbio su savo biografe Mary-Lou Weisman metu Al save pavadino ,,atgaliniu imigrantu” – tuo metu, kada daugelis iš Lietuvos persikėlė į JAV, jis keliavo priešinga kryptimi. 1920 m. Savanos mieste buvo elektra, tualetai namuose, asfaltuotos gatvės, kino teatrai ir laikraščiai su kasdien leidžiamais karikatūriniais pasakojimais, vadinamais “comic strips” – komiškų piešinių serija.  Tuo tarpu Zarasai nuo paskutiniųjų 19-tojo amžiaus metų buvo mažai pasikeitę. Vietiniams Zarasų vaikams Al buvo keistas pašalietis. Vyravo kalbų įvairovė – lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš. Vis dėlto jis greitai prisitaikė prie gyvenimo Zarasuose.  Vaikai susikūrė savų pramogų, ir visas miestas buvo jų ,,žaidimų aikštele”. Štai tokioje terpėje Al ir jo brolis Harry išsiaugino savo kūrybinius talentus. Lig šiol Al Zarasuose praleistus vaikystės metus vadina vienais iš laimingiausių savo gyvenime.

           

Skaityti plačiau

Filmas, kuriame dar daugiau informacijos apie žydų keršto plano detales po Antrojo pasaulinio karo išnuodyti Vokietijos miestus

Abba Kovneris stovi Vilniaus geto kovotojų centre, kai kurie  jų vėliau prisijungė prie būrio “Nakam”.

The Times of Israel, vertė Ilona Rūkienė

DB 4-asis TV kanalas rodys filmą, sakoma, seniai dingusias dokumentines juostas, kuriose pasakojama, kaip žydai kovotojai nusprendė atkeršyti už 6 milijonų žudynes.

Naujame dokumentiniame filme ketinama pasakoti apie niekada nerodytą Holokaustą išgyvenusių žydų keršto planą: po II pasaulinio karo nunuodyti šimtus tūkstančių vokiečių.

Filmas “Holokaustas: keršto sąmokslas” – apie Vilniaus geto kalinį, pasipriešinimo kovotoją ir  poetą Abbą Kovnerį ir kitus kovotojus, naudojant A.Kovnerio prisiminimus, kuriuose išsamiai  papasakota apie keršto planą.

Filmo juostos įrašytos 1985 m., kai Kovneris sunkiai sirgo vėžiu. Kovotojų būrys 1946 m. planavo užnuodyti vandentiekius keliuose Vokietijos miestuose, be to  dar buvo antras planas – nužudyti tūkstančius SS kariškių, kuriuos amerikiečiai laikė įkalinę specialioje stovykloje.

Pasakojama, kad Kovneris atskleidė, kaip jo organizacija, pavadinta “Nakam” (hebrajų kalba – kerštas), įsiskverbė į Hamburgo, Niurnbergo, Frankfurto ir Miuncheno vandentiekius, kad arsenu užnuodytų vandenį. 

Skaityti plačiau
Apie Kauną, Sugiharą, Lietuvos ir Japonijos santykių praeitį ir ateitį

Apie Kauną, Sugiharą, Lietuvos ir Japonijos santykių praeitį ir ateitį

 Bernardinai.lt Simonas Jazavita

Sekmadienį 2018 01 14d. Kaunas atsidūrė Japonijos spaudos dėmesio centre. Apie nedidelį Sugiharos muziejų Vaižganto gatvėje sužinojo ne tik Japonijos, bet ir Izraelio, JAV, Prancūzijos ir kitų šalių didžiųjų dienraščių skaitytojai. Lankydamasis Vidurio ir Rytų Europoje, Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe skyrė laiko apsilankyti ir muziejuje, menančiame 1939–1940 m. Kaune dirbusį diplomatą Chiune Sugihara, kuris būtent čia, tuometinėje Lietuvos laikinojoje sostinėje, išgelbėjo per 6000 žydų tautybės žmonių.

Vien dėl Sugiharos istorijos Kaunas ir Lietuva tampa artima ir miela vieta japonams. Neatsitiktinai pasaulio spaudoje premjero Abe nuotraukos nuolat pastebimos būtent iš Kauno, nors prieš tai jis lankėsi ir Latvijoje bei Estijoje. Jei panaudotume tą istorinį ryšį, galėtume Japonijos dėmesį labiau patraukti į savo, o ne kitų kaimyninių valstybių pusę ir stiprinti tarpusavio ryšį.

Skaityti plačiau
Paroda „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ sudomino Čikagos žydus

Paroda „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ sudomino Čikagos žydus

Lapkričio pabaigoje Lietuvos generalinis konsulatas Čikagos kultūros centre atidarė išskirtinę parodą – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“. Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Paroda dabar keliauja po Čikagą ir jos apylinkes.

Sausio 12 ji pristatyta Highland Park žydų bendruomenei.

Parodos kūrėjas Pranas Morkus sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį, tarp kurių ir visame pasaulyje žinomas Vilniaus Gaonas. Būtent jo dėka Vilnius buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Jeruzale“.

Sausio 15d. paroda atidaryta sinagogoje North Suburban Synagogue Beth El. Parodos lankytojai įkėlė nuotraukas į sinagogos Facebooką. Jas galite pamatyti ir LŽB tinklapyje.

„Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena didelis skaičius žydų, kurių šaknys yra Lietuvoje ir kurie didžiuojasi galėdami vadinti save litvakais. Parodą parengė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, parodos kuratorius Pranas Morkus, parodos dizainą kūrė dizaino studija JUDVI- Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė.

Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius sako, kad paroda įrodo, jog žydai buvo, yra ir visada bus svarbi Lietuvos istorijos dalis.

Skaityti plačiau

Kaune tariamasi dėl tolesnių tvarkymo darbų masinėje kapavietėje Žaliakalnio žydų kapinėse

Kaune pradėtas restauruoti paminklas Holokausto aukoms masinėje kapavietėje Žaliakalnio žydų kapinėse. Pasitarti dėl tolesnės darbų eigos rinkosi Kauno žydų bendruomenės, Kauno miesto savivaldybės atstovai ir svečiai iš Vilniaus – LŽB vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, paveldosaugininkas Martynas Užpelkis, architektė, muziejininkė Viktorija Sideraitė Alon. Po konstruktyvaus ir vaisingo pasitarimo vilniečiai aplankė Sugiharos namus, naują ekspoziciją “Šiaurės Kasablanka: Kaunas 1939 – 1940 m.” renovuotame antrajame aukšte, apie kurią jiems papasakojo Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius.

Sugiharos namuose taip pat veikia paroda, skirta Pasaulio tautų teisuoliui Švedijos diplomatui Raouliui Wallenbergui, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusiam apie 20 000 Vengrijos žydų gyvybių bei tęsiasi filmų apie jį peržiūra.
Kada Kaune iškils paminklas žydų gelbėtojams?

Kada Kaune iškils paminklas žydų gelbėtojams?

Miesto valdžia ir Kauno žydų bendruomenė viliasi, kad per kelerius metus mieste pagaliau atsiras paminklas Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusiems lietuviams.

Idėja pagerbti Pasaulio tautų teisuolius gimė daugiau nei prieš dešimtmetį – statyti paminklą ir taip atsidėkoti lietuviams, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiems žydus, pasiūlė “Rotary” klubo narys ir žydų bendruomenės atstovas Michailas Duškesas.

Projektu tąsyk buvo susidomėję net pasaulinio garso architektai Masimilianas Fuksas, kurio tėvas kilęs iš Kauno, ir Danielis Libeskindas, sukūręs memorialą Rugsėjo 11-osios aukoms atminti Niujorke. Įvertinęs memorialo svarbą Lietuvai ir visam pasauliui, pastarasis kartu su žmona sutiko nemokamai projektuoti memorialą.

M.Duškeso skaičiavimais, 2008-aisiais tokio paminklo statybos galėjo atsieiti ne mažiau kaip 1 mln. litų. Sumą esą būtų finansavęs “Rotary” klubas, Lietuvos, Izraelio ir Europos šalių žydų organizacijos.

“Viskas judėjo teigiama linkme. Tuometis Kauno krašto judėjų religinės bendruomenės pirmininkas Josifas Kacas jau buvo besirengiąs skristi pas D.Libeskindą suderinti visų detalių, nelaimei, likus kelioms dienoms iki skrydžio, mirė ir viskas tarsi nutrūko”, – apgailestavo Kauno žydų bendruomenė vadovas Gercas Žakas. Praėjus kone dešimčiai metų kartu su “Rotary” klubo nariu Ignu Miniotu jis ir vėl bando gaivinti padėkos Pasaulio tautų teisuoliams idėją.

Skaityti plačiau
ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Skaityti plačiau