Paveldas

Kaune pristatyta Abraomui Mapu, hebrajų romano pradininkui pasaulyje skulptūrinė kompozicija

Kaune pristatyta Abraomui Mapu, hebrajų romano pradininkui pasaulyje skulptūrinė kompozicija

Kaune A. Mapu g. įsikūrusios galerijos “Ars et mundus” kieme ketvirtadienio vakarą visuomenei buvo pristatyta hebrajų romano pradininkui pasaulyje, Kaune gyvenusiam ir kūrusiam rašytojui Abraomui Mapu (1808–1867) skirta skulptūrinė kompozicija. Kompozicijos autoriui skulptoriui Martynui Gaubui pavyko sukurti be galo šiltą, valiūkišką, gerai nuteikiančią ir kviečiančią prisėsti šalia kadaise neatskiriama žydiškojo Kauno dalimi buvusio rašytojo figūrą.

Projekto sumanytojas ir pagrindinis jo variklis VŠĮ “Artkomas” bei Kauno menų inkubatoriaus projekto vadovas Olegas Darčanovas džiaugėsi, kad naujasis mažosios architektūros objektas Kaune sutraukė ne tik gausų žmonių būrį į jo pristatymo vakarą, bet ir vos tik pastatytas kaip magnetas pradėjo traukti praeivius, miestiečius ir miesto svečius. Tiek O. Darčanovas, tiek Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, tiek kiti kalbėtojai akcentavo, kad ši kompozicija – tai puikus bendruomenių – Kauno žydų, Senamiesčio, menininkų – draugystės ir įvairių institucijų – Kauno miesto savivaldybės, Geros valios fondo – bendradarbiavimo pavyzdys.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo Kauno m. savivaldybei už palankų požiūrį į litvakų paveldo įamžinimą, pastebėjo, kad A. Mapu yra žinomas ir vertinamas Izraelyje, kur net mažame miestelyje galima rasti jo vardu pavadintą gatvę, ir kalbėjo, kad Kaunas turi džiaugtis turėdamas tokią vieningą bendruomenę ir iniciatyvų, bendradarbiaujantį žydų bendruomenės pirmininką.

Pradėtos „Dingusio Štetlo“ muziejaus statybos

Pradėtos „Dingusio Štetlo“ muziejaus statybos

Muziejaus statybų pradžios ceremonijoje dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, užsienio šalių diplomatai, vietos bendruomenės ir savivaldos atstovai. Atkurtas gyvenimas Pasak „Dingusio Štetlo“ projekto vadovo, Šeduvos žydų memorialinis fondo steigėjo Sergejaus Kanovičiaus, žymiausių pasaulio muziejininkų ir architektų kuriamas muziejus, remdamasis Šeduvos žydų istorija, papasakos ir primins panašių miestelių išnaikintų bendruomenių istoriją. Čia bus atkurtas kažkada vienos didžiausių Europoje žydų diasporos miestelių gyvenimas.

Muziejų atidaryti numatoma 2020 metų vasarą. „Žmogų galima nužudyti, atimti ir išdalinti jo turtą, sudeginti jo maldos namus, bet neįmanoma nužudyti atminties apie jį. Lietuvos žydai ir jų palikimas negali gyventi tik minėjimuose ir iškilmingose proginėse kalbose. Kad ir kokios gražios jos būtų. Po Lietuvos dangumi mes palikome pėdsakus. Ir šitas muziejus juos įamžins“, – sakė S. Kanovičius. Pasak jo, tarptautinė muziejų kurianti komanda „Dingusiame Štetle” atkuriamą istoriją pateiks suprantamai ir įtaigiai, naudojantis šiuolaikinėmis pažangiausiomis technologijomis. Siekiama, kad muziejus taptų traukos centru ne tik viso pasaulio žydams ir jų palikuonims, bet ir visai Europai.
Dingęs Štetlas“ jau įtrauktas į prestižinį Europos memorialinių vietų sąrašą, kurį pildo Berlyne esančio Holokausto memorialo informacinis centras. Bendras numatomas muziejaus plotas – beveik 3 tūkst. kv. metrų. Prikels iš užmaršties Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo žodyje ceremonijos dalyviams pabrėžta, kad „Dingęs Štetlas“ atkurs svarbią Lietuvos istorijos dalį apie didelę žydų bendruomenę ir tragišką jos likimą. „ Pasak D. Grybauskaitės, Šeduva, kaip ir daugybė kitų Lietuvos miestelių, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ir lietuvių, ir žydų namai. „Dingusio Štetlo“ muziejaus projektas iš užmaršties prikels buvusių kaimynų, draugų, pažįstamų vardus ir veidus, jų papročius ir tradicijas. Dėkoju visiems, kas ryžosi šiam dideliam darbui ir į Šeduvą grąžina Štetlo dvasią. Ji leis mums pažvelgti į visą žydų istoriją Lietuvoje ir širdimi išgyventi Holokausto tragediją. Tegul tai bus paminklas ir tiems, kurie čia niekada nebegrįš, ir amžinosioms žmogiškumo vertybėms“, – sakoma prezidentės sveikinimo žodyje. „Turime padaryti viską, kad istorija būtų užrašyta, pažymėta, o gyvenimas – tęstis. Lai visi pasaulio žmonės atvažiuoja ir pamato šį muziejų“, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Premjeras S. Skvernelis išreiškė apgailestavimą, kad bendrą lietuvių ir žydų istoriją apjuodino Holokaustas. „Tai yra mūsų tautos skausmas, iš kurio mokomės“, – sakė premjeras, užtikrinęs, kad Lietuvoje toliau bus skiriamas didelis dėmesys visuomenės švietimui apie skaudžiausius šalies istorijos puslapius. JAV ambasadorė Anne Hall ceremonijoje pabrėžė didelę Lietuvos pažangą, atkuriant žydų kultūros paveldą. „Unikalus „Dingusio Štetlo“ projektas ateities kartoms atneš supratimą, kas buvo prarasta“, – sakė ambasadorė.

Ūkio ministras susitiko su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke

Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius susitiko su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, pristatė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo paskirtį, turinį ir aptarė tam tikras formuluotes. Ministras pažymėjo, kad, siekiant išvengti nereikalingų interpretacijų ir įsiklausius į kai kurias papildomas pastabas, artimiausiu metu bus teikiamos įstatymo nuostatas patikslinančios pataisos.

„Džiaugiuosi atviru ir konstruktyviu pokalbiu su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke. Manau, kad būtina patikslinti šio įstatymo projektą taip, kad jis niekam nekeltų abejonių, nebūtų neteisingai interpretuojamas ir netaptų priemone iškraipyti istorinę tiesą. Atsižvelgdamas į tai, artimiausiu metu registruosiu reikiamas pataisas“, – teigia ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.

Kovo pabaigoje vykusiame Seimo plenariniame posėdyje 93 Seimo nariai pritarė Vyriausybės teiktiems pakeitimams, 11 susilaikė, o prieštaraujančių nebuvo. Tiesa, galutinis nuostatų variantas buvo suformuluotas dar iki pradedant dirbti dabartinei Ūkio ministerijos politinei vadovybei.

Lietuvos žydų bendruomenės nerimą sukėlė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis numatoma drausti mažmeninę prekybą prekėmis, kuriomis „iškraipomi Lietuvos istoriniai faktai, menkinama Lietuvos istorija, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ar konstitucinė santvarka“. Anot bendruomenės, tai skatintų eiti prie vienintelio, valstybiniu lygmeniu centralizuoto ir „priimtino“ Lietuvos istorijos įvykių vertinimo, kuris tarnautų ne tikrosios istorijos pažinimui, o taptų cenzūruota jos interpretacija.

„Labai vertinu turėtą galimybę su ministru aptarti vietinės ir tarptautinės žydų bendruomenės susirūpinimą dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pataisų. Manau, kad pokalbio metu buvo įvertintos galimos grėsmės istorinei tiesai, o konstatavus, kad dabartinė įstatymo projekto redakcija yra taisytina, prieita prie abiem pusėms priimtinų sprendimo būdų. Įstatymo nuostatos turėtų būti formuluojamos taip, kad suteiktų kuo mažiau erdvės galimoms manipuliacijoms“, – teigia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Ankstesnės nuostatos į įstatymo projektą įrašytos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto iniciatyva, nariams konsultuojantis su Lietuvos kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijos specialistais. Nuostatos suderintos su Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, mokslo ir kitų institucijų atstovais.

Monumentas Janui Zwartendijkui – Kauno istorinės atminties sugrąžinimas

Po ketverių metų derinimo monumentą žydų gelbėtojui Kaune įgyvendinantys partneriai Lietuvoje ir Nyderlanduose teigia, kad tai – miesto atminties sugrąžinimas.
„Ši diena tikrai yra neeilinė. Kaunas yra kaip miestas-muziejus po atviru dangumi, kur yra ne vienas istorijos tarpsnio sluoksnis, ženklas, liudijantis vieną ar kitą laikotarpį. Manau, Kaunas yra ne kartą įrodęs, kad miestas yra stiprus tada, kai stiprus jo turinys ir kai miestas sugeba tą turinį parodyti kitiems“, – ketvirtadienį pristatant planuojamą monumentą kalbėjo Kauno vicemeras Simonas Kairys.

J. Zwartendijko išduotos „Kiurasao vizos“ sudarė galimybę Japonijos konsului Kaune Čiunei Sugiharai išduoti tranzitines Japonijos vizas, išgelbėjusias gyvybes keliems tūkstančiams žydų.

Senųjų Užupio žydų kapinių sutvarkymo projekto pasiūlymai

Senųjų Užupio žydų kapinių sutvarkymo projekto pasiūlymai

Vilniaus savivaldybė rengia Senųjų Užupio žydų kapinių arba Lietuvos Jeruzalės panteono sutvarkymo projekto pasiūlymus. Šiam tikslui savivaldybės projektavimo įmonė Vilniaus planas pasamdė architektę V. Sideraitę Alon, ji atliko teritorijos analizę ir pateikė pasiūlymus, kaip eksponuoti surinktus Vilniuje sovietų išniekintus buvusių žydų antkapių akmenis.

Sideraitės Alon vadovaujama kūrybinė grupė (S. Bakas – pagrindinio simbolio autorius, A. Šimanauskas – dizaineris/kūrybininkas, A. Perelmuter – architektė/konsultantė (Izraelis) pasiūlė projektą ARKA, kuriam vieningai pritarė Tarptautinė paveldo klausimų  ekspertų grupė, įsteigta prie LŽB, bei menininkai ir intelektualai – P. Morkus, M. Ivaškevičius, S.Beržinis, S. Valius, o taip pat Religinė žydų bendruomenė ir LR URM (projektas neabejotinai padėtų gerinti Lietuvos įvaizdį pasaulyje).

Projektas ARKA nesulaukė savivaldybės projektavimo įmonės Vilniaus planas pritarimo, vietoje jo bandoma siūlyti kitą projektą, kuris įamžintų sovietmečiu iškastą per žydų kapines gatvę tiksliau – griovį – Kirkuto alėją, bei nekurtų jokio stipraus semantinį ir emocinį krūvį turinčio paminklo, kuris nepalieka abejingo nei vieno žydų kultūra Lietuvoje besidominčio lankytojo, o tiesiog laiptų pakopomis paversti akmenys būtų sukomponuoti “tarsi antkapiai” dabartinės akmenų sandėliavimo aikštelės vietoje, taip “primenant” gyventojams skirtame sutvarkytame “parke”, kad kažkada čia buvo palaidoti ir žydai…

Remiantis tyrimų medžiaga šios kapinės yra tikras Lietuvos Jeruzalės panteonas, kur 1830-1940 m. buvo laidojama visa klestinti Vilniaus žydų bendruomenė, įskaitant pačius žymiausius jos atstovus: spaustuvininkų Romų šeima, religinis autoritetas rabinas Ch.O. Grodzenskis, C. Šabadas, J. Vygodskis, bankininko Bunimovičiaus šeima, gausybė kitų įžymybių menininkų (šalia likusių Vilniaus žydų bendruomenės narių), ir net pats Vilniaus Gaonas laikinai buvo čia perkeltas, sunaikinus Šnipiškių žydų kapines, o vėliau, sunaikinus ir Užupio žydų kapines, jo palaikai buvo perkelti į dabartines veikiančias Sudervės kelio žydų kapines.

Tiesa, kad pastačius laidojimo rūmus ir iškasus gatvę – griovį, bei dar kelias kapinių teritorijoje sovietmečiu iškastas gatves, kurios buvo užpiltos, įgyvendinus J. Makariūno projekto 1 etapą 1992m., apie 30-40 proc. palaidojimų buvo suniokota, tačiau likusieji vis dar ten guli, kapinės toje vietoje iki šiol nepanaikintos.

Šiandieninis Užupio kapinių vaizdas ir ARKOS projekto kompozicija

ARKA projektas

WJC Deklaracija skirta Izraelio valstybės 70-mečiui

WJC Deklaracija skirta Izraelio valstybės 70-mečiui

Pasaulio žydų kongresas (WJC) antradienį Jeruzalėje įteikė Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui oficialią “Deklaraciją apie žydų diasporos įsipareigojimą Izraelio valstybei, Izraelio valstybės paskelbimo 70-ties metų proga”.

Po deklaracija yra ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky parašas. Deklaraciją pasirašė 83 žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.

Pasaulio žydų kongresas inicijavo ir priėmė šią precedento neturinčią deklaraciją šešiuose žemynuose esančių žydų bendruomenių vardu kaip Žydų Diasporos manifestą, išreiškiantį “didžiulį pasididžiavimą ir susižavėjimą žymiais ir įkvepiančiais Izraelio pasiekimais per pastaruosius septynerius dešimtmečius, kaip nepalaužiamą įsipareigojimą “tvirtą paramą Izraeliui, žydų tautos valstybei ir žydų tautos svarbiausiam centrui”.

Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas Lauderis sakė: “Pasaulio žydų kongresas, atstovaujantis 100 žydų bendruomenių šešiuose žemynuose, yra tvirtai įsipareigojęs Izraelio valstybei ir jos piliečiams. Šis manifestas yra mūsų pažadų deklaracija toliau ginti ir skatinti žydų valstybę, padėti ir  užtikrinti ryškią bei saugią jos ateitį “.

Deklaracija, sukurta pagal pirmąją Izraelio Nepriklausomybės deklaraciją. Ją Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui pristatė Pasaulio žydų kongreso delegacija, kuriai vadovavo WJC generalinis direktorius Robertas Singeris ir WJC pagrindinės programos atstovai, WJC – žydų diplomatinis korpusas – būsimi žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.

Priėmus deklaraciją, Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas pasakė: “Mūsų,  žydų tautos santykių pagrindas yra paprastas, visiems suprantamas, visada svarbiausias ir vyraujantis: mūsų abipusė atsakomybė už vieni kitus, įsipareigojimas saugumui, laisvei ir gerovei kiekvieno mūsų tautos nario atžvilgiu. Šis įsipareigojimas turi būti stipresnis už bet kokius nesutarimus. Mūsų iššūkis – stiprinti  tarpusavio ryšius kaip vertybę, kurią turime saugoti be jokių diskusijų. Mūsų santykiai turi visada būti pagrįsti žydų egzistavimo dvasia, misija, kuri yra Izraelio valstybės įsipareigojimas žydų tautai. Džiaugiuosi galėdamas priimti šią jaudinančią deklaraciją, visiems suprantamą įrodymą abipusės atsakomybės, kurios niekada neturėtume pamiršti.”

DEKLARACIJA

Tvarkomos Užupio senosios žydų kapinės

Patariamoji paveldo klausimų grupė prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės susipažino su Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu parengtais
Užupio senųjų žydų kapinių teritorijos sutvarkymo projektiniais pasiūlymais bei autorine kompozicija ARKA, sukurta iš buvusių išniekintų žydiškų antkapių,
sovietmečiu paverstų laiptų pakopomis.
Kompozicijos ARKA autoriai: architektė Viktorija Sideraitė Alon, kūrybininkas Albinas Šimanauskas, architektė-konsultantė Anna Perelmuter. Simbolio autorius – Samuelis Bakas.

Patariamoji paveldo klausimų tarptautinė grupė prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės padedanti profesionaliai ir efektyviai spręsti aktualiausius Lietuvos žydų paveldo klausimus:

Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN direktoriaus patarėja, vyriausioji pagrindinių parodų kuratorė.

Assumpció Hosta – Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė. 

Sergejus Kanovičius – poetas ir eseistas, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” bei Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas.

James E. Young – Nusipelnęs Masačusetso universiteto profesorius, emeritas, anglų k. ir judaizmo bei Artimųjų Rytų studijų ir vadovaujantis paminklų ekspertas.

Samuel Kassow – Filosofijos mokslų daktaras, POLIN muziejaus vyresnysis mokslininkas,tyrinėjantis 19-ojo amžiaus ir tarpukario istorijos laikotarpį. Jo knyga: Kas parašys mūsų istoriją? : Emanuelis Ringelblumas, Varšuvos getas ir Oyneg Šabo archyvas išversta į 14 kalbų.

Lyudmila Sholokhova – Mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė.

Sergey Kravtsov – Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis.

Ekspertai vienbalsiai palaikė autorių siūlomą žydų kapinių įpaminklinimo koncepciją ir pateikė nemažai naudingų patarimų, kurie bus panaudoti plėtojant projektą.
Šią savaitę numatoma Užupio senųjų žydų kapinių projektinius pasiūlymus aptarti su Vilniaus miesto meru bei savivaldybės administracijos specialistais.

Vėliau projekto idėjos ir vizualizacijos bus pristatytos plačiajai visuomenei.

Sinagogų aikštės memorialas – istorijos puslapis, žymintis šimtmečius trukusį žydų bendruomenės gyvenimą Jurbarke

Sinagogų aikštės memorialas – istorijos puslapis, žymintis šimtmečius trukusį žydų bendruomenės gyvenimą Jurbarke

Balandžio 9 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vokietijos, Japonijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriams ir atsakingiems darbuotojams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo atstovams, Vilniaus jurbarkiškių draugijos nariams bei žiniasklaidai buvo pristatytas unikalus paminklas – Sinagogų aikštės memorialas, skirtas Jurbarko žydų bendruomenei atminti. Memorialo projektą pristatė CAN New Artists Collegium (Izraelis) vadovas, monumento autorius, žinomas skulptorius Davidas Zundelovičius (David Zundelovitch) ir Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.

Kalvarijos savivaldybė sieks sutvarkyti sinagogų kompleksą

Kalvarijos savivaldybė sieks sutvarkyti sinagogų kompleksą

Vilnius, balandžio 2 d. (BNS). Kalvarijos savivaldybės vadovai po susitikimo su Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ir Kultūros paveldo departamento atstovais nusprendė nenutraukti sinagogų komplekso panaudos sutarties, kaip planavo, ir svarsto tęsti sinagogų atnaujinimą.

Susitikime Kalvarijos savivaldybei buvo pristatytos galimybės siekti finansavimo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, aptarta galimybė skirti lėšų iš Kultūros paveldo departamento.

Prieš kelerius metus LŽB buvo parengusi projektus sinagogų kompleksui tvarkyti, bendra darbų suma siekė beveik 2 mln. eurų, tačiau lėšų iki šiol nerasta.

2014 metais LŽB ir Kalvarijos savivaldybė pasirašė panaudos sutartį. Lietuvos žydų bendruomenės duomenimis, panaudos sutartimi Kalvarijos savivaldybė įsipareigojo pastatus saugoti ir tinkamai naudoti, o atsiradus finansinėms galimybėms pradėti pastatų restauravimą, siekiant pritaikyti juos kultūros, švietimo ir mokslo reikmėms, viešiesiems turizmo poreikiams bei kitai visuomeninei paskirčiai.

Sionistų politiniai lūkesčiai

Sionistų politiniai lūkesčiai

Nuotraukoje: grupė studentų ir žurnalistų iš Lietuvos 17-ojo Pasaulinio sionistų kongreso metu Bazelyje 1931m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje publikuojame sionizmo organizacijų Lietuvoje susivienijimo 100-mečiui skirtą Humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės  straipsnių ciklą Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)“. Pirmasis straipsnis iš ciklo publikuotas lzb.lt tinklapyje 2016 vasario 16d.

1897 m. rugpjūtį I Pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje (Šveicarijoje) buvo sukurta Pasaulinė Sionistinė organizacija. Lietuvos sionizmas kaip tyrimų objektas išnyko kartu su pačia tarpukario žydų bendruomene. Atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje imta išsamiau gilintis į šio judėjimo esmę.

Sionizmo pavadinimas yra kilęs nuo Siono kalno, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalės šventykla, vardo. Jau ankstyvoje žydų istorijoje jis tapo Jeruzalės ir Izraelio žemės sinonimu. Vilties grįžti į Pažadėtąją žemę simbolis daugelį amžių buvo žydų religinių maldų elementas. Tik  XIX amž. pabaigoje atsiradęs sionizmo terminas įgijo politinį turinį ir ėmė reikšti ideologinį visuomeninį judėjimą, kurio tikslas – sukurti politinius namus žydų tautai jos istorinėse žemėse, t.y. atkurti žydų valstybę.

LR URM parodą, rengtą kartu su LŽB apie litvakų istoriją – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ aplankė senatorius R.D. Durbinas

LR URM parodą, rengtą kartu su LŽB apie litvakų istoriją – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ aplankė senatorius R.D. Durbinas

Kilnojamoji LR URM paroda, kuri rengta kartu su LŽB, apie litvakų istoriją. – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ dabar eksponuojama Čikagos kultūros centre. Šiomis dienomis bendrame Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje ir YIVO renginyje, skirtame Demokratų partijos senatoriui Ričardui Dikui Durbinui pagerbti už jo nuopelnus (parvežant toras, YIVO archyvų suvedimą, susitarus  su Lietuva) susirinko daug garbių svečių, kuriems buvo pristatyta kilnojamoji paroda. R. D. Durbinas yra vienas įtakingiausių lietuvių kilmės amerikiečių JAV politikoje. Jo motina Ona Kutkaitė kilusi iš Jurbarko.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena didelis skaičius žydų, kurių daugumos šaknys yra Lietuvoje ir kurie didžiuodamiesi, vadina save litvakais, lankosi šioje parodoje.

„Iš Lietuvos į Santiketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

Šlomita Flaum – vardas, kuris sieja Indiją, Izraelį ir Lietuvą.

Izraelio ir Lietuvos ambasados pristatys naują knygą apie Lietuvos žydę keliautoją Šlomitą Flaum ir jos susitikimus su Rabindranatu Tagore, Gandhi ir kitomis ryškiomis 20 amžiaus pradžios Indijos asmenybėmis.

Knygos pristatymas numatytas kovo 19 d. Indijos tarptautiniame centre New Delyje C. D. Deshmukh auditorijoje, o kovo 20 d. Abanindranato Tagorės galerijoje, Kolkatoje.

Šlomita Frida Flaum gimė 1893 m. kovo 18 d. Kaune. Per savo gyvenimą ji daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio  naujiems mokymo metodams. Būtent susidomėjimas ją atvedė ir į ką tik atidarytą naują Visva Bharati kolegiją Santiniketane. Per dvejus ypatingai įdomius metus, praleistus  Santiniketane (1922-24 m.) Flaum bendravo su Indijos nepriklausomybės judėjimo lyderiais, įskaitant Annie Bessant, Sarojini Naidu ir, žinoma, Gandhi.

Ši moteris sutiko daug įdomių žmonių savo gyvenimo kelionėse, tačiau iš jų visų, su kuriais ji bendravo, ryškiausią pėdsaką paliko draugystė su indų poetu Rabindranatu Tagore, kuris visiškai pakeitė jos gyvenimą. Po daugelio metų ji rašė,  kad  yra giliai įsitraukusi į Tagorės kūrybinį ir intelektinį  pasaulį, kad ji pati “pasiekė tokią proto būseną, kurią indai apibūdina kaip nuolatinę ekstazę”. Rabindranatas Tagorė – žymus indų poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas. Už eilėraščių rinkinį „Aukojimo giesmės“, paties išverstą į anglų kalbą, tapo 1913 m. Nobelio literatūros premijos laureatu.

Dveji metai, praleisti Santiniketane (nedidelis miestas Indijos šiaurės rytuose, netoli Kolkatos) pavertė Šlomitą Flaum Tagorės neoficialia ambasadore , Santiniketanas – vieta, kur visa jos veikla buvo susijusi su Indija. Ji rašė įvairiems leidiniams apie Tagorę, Gandhi ir Indiją. Jos kūryba dabar surinkta į dvi knygas ir daugiau kaip dvidešimt straipsnių.

Šlomita Flaum  mirė Izraelyje 1963 m. sulaukus septyniasdešimties metų, vieniša, apleista, beviltiškai nuskurdusi ir pamiršta.

Tikimasi, kad šis pirmas Flaum kūrinių anglų kalba pristatymas kovo 19 d. pasitarnaus autorės žinomumui, atkurs ne tik pamirštą moters vardą, bet ir prisidės prie garsių istorinių asmenybių panteono, žmonių, bendravusių su Tagore ratas yra svarbus Santiniketano paveldas.

Knygos pristatyme Naujajame Delyje ir Kolkatoje dalyvaus autorius dr. Šimonas Lev; Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir pagrindiniai Tagorės kūrybos ekspertai: prof. Radha Chakravarty  ir prof. Uma Das Gupta bei Izraelio ir Lietuvos ambasadoriai, pagerbsiantys  šį visoms trims šalims svarbų įvykį.

Knyga pristatoma Naujajame Delyje kovo 19 d.  C. D. Dehmukh auditorijoje, Indijos tarptautiniame centre, o Kolkatoje kovo 20 d.  Abanindranato Tagorės galerijoje, ICCR | Rabindranato Tagores centre.

Ši knyga taip pat bus išleista Izraelyje ir Lietuvoje. Žadama, kad ji pasirodys dar šiais metais.

Bendra nuotrauka su knygos autoriumi ir Lietuvos ambasadoriumi Indijoje L.Talat – Kelpša.

LŽB atidengta atminimo lentelė žydų pasipriešinimo kovų dalyviui Abai Kovneriui

 

Minint Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo dalyvio, rašytojo ir kovotojo 100-metį, kovo 14d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje pagerbtas jo atminimas, atidengiant lentelę. Ceremonijoje dalyvavlo bendruomenės nariai, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, kalbėjusi, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė A.Kovnerio atsišaukimo, skirto geto kaliniams, žodžius, ragindamas juos priešintis:“ Neiti kaip avys į skerdyklą“.  Po Antrojo pasaulinio karo jis vadovavo grupei keršytojų plano kūrėjų, keršydamas naciams už žydų žudynes. Izraelyje gyvendamas, jis kovojo mūšiuose dėl Izraelio Nepriklausomybės. Kai vieno kibuco kovotojus apsupo egiptiečiai, jie norėjo pasiduoti, Kovneris kritikavo juos viešai, nes jo nuomone, visada reikia priešintis. Ambasadorius priminė garsų A.Kovnerio liudijimą 1960 m. pradžioje,  kai jis buvo autoritetingu Holokausto liudininku, dalyvaudamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procese Izraelyje.

Fania Brancovska – buvusi Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvė kaip ir Aba Kovneris. Ji pasakojo savo prisiminimus apie Kovnerį, kai gete atsidūrę jaunuoliai svarstė, kaip pasipriešinti naciams. Jie įkūrė Suvienytą jaunimo pasipriešinimo organizaciją, panašią kaip Varšuvos gete, joje dalyvavo įvairių politinių partjų atstovai, susivienyję į partizaninį karinį judėjimą. Aba Kovneris buvo darbininkų sionistų atstovas, organizacijos vado pavaduotojas. Vadas buvo I.Vitenbergas. Norint kovoti, reikėjo ginklų.Šmuelis Kaplinskis iki karo dirbęs Vilniaus kanalizacijos įrenginiuose parodė kelią, kaip įnešti ginklus per kanalizacijos tinklus. Prisimenu kaip Kaplinskis 1943m. kanalizacijos tinklais išvedė 130 žmonių iš geto į laisvę. Jis labai daug gero padarė pogrindžio kovotojams. Mes mokėmės šaudyti geto bibliotekoje Žemaitijos g. Mums daug padėjo kaminkrečiai, kurie galėjo laisvai vaikščiori po miestą, jie atnešdavo mums ginklų. Dirbtuvėse dirbdavo žydai, kurie remontuodavo ginklus, jie juos pavogdavo ir tokiu būdu buvo kaupiamos ginklų atsargos partizaninei kovai.

Aba Kovneris iki 1935 m. mokėsi Vilniaus privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut” tame pačiame pastate, kur  šiuo metu yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, mokydamasis  “Tarbut”, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.

 

 

Abos Kovnerio – žydų rašytojo ir kovotojo 100-mečio minėjimas

Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

LRT TV KULTŪRA filme – restauruotos senosios Lietuvos sinagogos

„Atspindžiai. Pakruojo sinagoga“

Lietuvoje pamažu atgimsta vertingas žydų sinagogų paveldas. Nors miesteliuose, buvusiuose štetluose nebeliko nei vieno žydo, jų sinagogos kai kur dar tebestovi. Drąsesni ir protingi merai bei miestelių bendruomenė, skatinami Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos žydų bendruomenės imasi restauruoti šiandien jau tapusį neįkainojamą, per Holokaustą sunaikintų žydų paveldą. Sinagogos atgimsta ir tarnauja miestelių kultūros reikmėms.

LRT TV KULTŪRA rengia filmų ciklą „Atspindžiai“, skirtą paveldui. Šiame puslapyje rasite nuorodą ir galėsite žiūrėti filmą apie restauruotas sinagogas. Filmo pradžioje matysite seniausią iki šių dienų išlikusią 2017m. restauruotą medinę sinagogą Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki Antrojo pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkybą ir pritaikymą kultūros ir viešosioms reikmėms įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija. Restauratorų darbai atlikti puikiai, sinagogos interjere dominuoja žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas.

Po Pakruojo sinagogos filme taip pat matysite restauruotas Kauno ir Joniškio sinagogas.

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Mindaugas Jackevičius, DELFI.lt

Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“, – savo dienoraštyje rašė Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis, kurio per stebuklą išlikęs dienoraštis pagaliau sugulė į lietuviškai išleistą knygą „Vilniaus geto dienoraštis“.
Dienoraštyje rasime ir kraupius vaiko liudijimus apie lietuvius žydšaudžius – Icchokas susirietęs drebėjo sandėliuke ant lentų, o po juo vaikščiojo ir žibintuvėliais švietė sugauti norėję lietuviai. Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš kalba Icchokas įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Lietuvių ir jidiš kalbomis išleista knyga savaitgalį pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Namas išlikęs iki šių dienų Dienoraščio vertėjas ir tyrėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kad tokių dokumentų pasaulyje yra apie 50.

„Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“- edukacinė paroda Pakruojyje

„Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“- edukacinė paroda Pakruojyje

2018 m. vasario 26 d. – kovo 26 d. Pakruojo ,,Žemynos“ pagrindinėje mokykloje eksponuojama Annos Frank projekto „Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“ edukacinė paroda.

Mokyklų, bendruomenių, įstaigų, įvairių organizacijų atstovai kviečiami registruotis iš anksto telefonu 869839492 arba elektroniniu paštu aida.stakutiene@gmail.com ir dalyvauti parodoje. Vieno vizito metu lankyti parodą gali ne didesnė kaip 30 asmenų grupė (turas truks apie 45 minutes). Parodos gidais bus mūsų mokyklos mokiniai, apmokyti Annos Frank namų atstovų ir projekto koordinatorių Lietuvoje.

Purimo šventė ir skirtumas tarp jom kadoš ir jom tov (pagal Ravą J.D. Soloveičiką)

Purimo šventė ir skirtumas tarp jom kadoš ir jom tov (pagal Ravą J.D. Soloveičiką)

Dr. doc. Aušra Pažėraitė

Purimo šventę šiemet pradedame švęsti trečiadienio vakare, vasario 28-tą.

Ravas Josefas Dovas Soloveičikas yra aiškinęs Purimo (bei Chanukos) skirtumą nuo kitų švenčių, tame tarpe ir Šabo. Šventės hebrajiškai (halakhiniu požiūriu) vadinamos dvejopai (t.y., liaudyje gali pasitaikyti visaip). Yra dvi sąvokos:  jom kadoš (pažodžiui, šventa diena, kartais sakoma kdušat hajom, dienos pašventinimas) ir jom tov, jomim tovim (pažodžiui gera diena, geros dienos).  Pirmuoju atveju yra švenčių, kurios turi kdušat hajom, t.y. šventumą savyje. Ir yra kita grupė švenčių, kurias klasifikuojame kaip jomim tovim. Abu terminai yra biblinės kilmės. Kai žmonės kalba apie dienas apskritai, jos yra tiesiog laiko skaičiavimo matas, nieko daugiau. Prasmės požiūriu jos tokios pat tuščios, kaip ir erdvė. O judaizme jos yra lyg gyvos būtybės, turi savo pobūdį, savybes, individualumą, ar netgi galima sakyti, asmeniškumą: geros dienos, blogos dienos. Tačiau ne ta prasme, kad kažkas žmogui tomis dienomis atsitiko – geri ar blogi dalykai, bet todėl, kad pačios dienos yra geros arba blogos. Tą dieną (per vieną Roš hašana), kai kunigas Ezra perskaitė Jeruzalėje susirinkusiems žmonėms Įstatymo knygą, verkiantiems žmonėms jis pasakė: „Eikite, valgykite rinktinius valgius ir gerkite saldžius gėrimus(…), nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui [ki-kadoš hajom laadoneinu]“ (Neh 8,10).

O jom tov matome Esteros knygoje tą dieną, kurią žydai apsigynė nuo savo priešų (t.y. Purimas), ir jiems „skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas – gera diena [jom tov], „jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip puotų ir linksmybės dienas, kaip progą siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanas vargšams“ (Est 9,23). Ir nors kitos visos šventės gali būti pavadinamos jom tov, bet Šabas niekada negali būti taip vadinamas. Tačiau daugelis švenčių, kaip ir Šabas, turi kdušat hajom, pašventinimą. Tik Chanuka ir Purimas neturi. Jos yra tik jomim tovim. Geros dienos. Ką reiškia šis skirtumas?

Ravas aiškina, kad dienos pašventinimas yra jos išskyrimas. Tokių dienų kaip ir Šabo laikymosi esmė – ne socializacija, ne bendravimas, ne dalinimasis su kitais, bet atsiskyrimas. Pirmiausia – atsiskyrimas nuo visuomenės. Kūrėjas per Šabą nori žmogaus vien tik sau, nenori juo su niekuo dalintis. Tai „išlaisvinimo nuo visuomenės“ diena. Visas kitas savaitės dienas žmogus dirba, per darbą kurdamas ir plėtodamas įvairius saitus ir ryšius su kitais žmonėmis. Per Šabą visa tai turi liautis, būti sustabdyta. Tada žmogus lieka vienišas Kūrėjo akivaizdoje. Tai lyg egocentrizmas, kuris yra būtinas, kad žmogus išsilaisvintų, kad, galiausiai jo kūrybingumas rastų resursų. Kai tik žmogaus individualumas kokioje nors visuomenėje (pvz., Ravas pateikia „komunistinės Rusijos“ pavyzdį) būna pajungiamas sociumui, visuomeniškumui, užsiblokuoja ir nuskursta jo kūrybingumas. Tačiau yra ir kitas pavojus – individualizmas, visiškai iškritus iš visuomenės, kaip kad Robinzono Kruzo atveju. Žmogus, būdamas vien tik sau ir dėl savęs, atsiduria Jobo situacijoje: visiško praradimo. Kada Jobas viską atgauna? Kai meldėsi už savo bičiulius (prieš tai jis buvo susirūpinęs tik savimi ir savo šeima).

Judaizme,- teigia Ravas, per halakhinę švenčių sampratą, per tuos du skirtingus terminus, yra išlaikyta dialektinė pusiausvyra, nes jomim tovim, priešingai, nei jomim kdošim, yra dalinimosi dienos. Dienos, per kurias dovanojamos dovanos, vaišinamasi, socializuojamasi, ir per kurias darbas nėra uždraustas.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius drauge su Kauno žydų bendruomene pažymėjo kauniečio rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu 210-ąsias gimimo metines.

“Meilės Sione” sėkmė

Apie šį Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą, kurio vardu pavadintoje gatvėje ir vyko minėtas renginys, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, kaip teigė Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.

Jo 1852 m. Vilniuje išleistas biblinio pasakojimo stiliaus romanas “Meilė Sione” – jame aprašytas gyvenimas senovės Izraelyje – sulaukė didžiulės sėkmės visoje Rusijos imperijoje ir už jos ribų. Romanas buvo išleistas net šešiolika kartų ir išverstas į kelias žydų bei Europos kalbas. “Meilė Sione” darė didelę įtaką žydų jaunimui ir net tiems, kurie mokėsi ješivose (žydų religinė akademija), – studentai ne kartą buvo bausti už slaptą šio pasaulietinio kūrinio skaitymą.