Rugpjūčio 2-ąją Pasaulis prisimena romų genocido, vykusio II-ojo pasaulinio karo metais, aukas.
Šios dienos įvykiai:
13:00 – Gėlių padėjimas Panerių memoriale
17:00 – SAMUDARIPEN. Mergaitė iš vagono
Ansamblis Sare Roma kartu su žymiais Lietuvos meno pasaulio atstovais – R.Karpiu, A.Gotesmanu,
J.Leitaite, Giunter Light Quartet, Rakija Klezmer Orkestar ir kitais atlikėjais pristatys specialiai šiam renginiui sukurtą pjesę
Vilniaus Rotušėje (Didžioji g. 31): 
Praėjusį penktadienį į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ( LŽB) Jašos Heifetzo salę pasitikti Šabato rinkosi Vilniaus vasaros studijų programos „Jidiš ir jidiš literatūra“ kursų dalyviai.
Kalbėdama apie tokių kursų egzistavimo svarbą LŽB pirmininkė Faina Kuliansky pažymėjo, kad “jidiš – neatskiriama žydų kultūros, žydų identiteto dalis, jidiš – tai ne tik žydų dainos ir turtingas folkloras. Jidiš kalba yra sukurta labai daug įdomios literatūros! Tai yra “Mama-lošn” (vertimas – gimtoji kalba). Tikiuosi, kad mūsų bendruomenėje jidiš kursai taps tokie pat populiarūs kaip ir hebrajų kursai. Jidiš yra gyva kalba, ji toliau vystosi. Ja kalbama ne tik Brukline ar Bnei Brake, jidiš galima išgirsti šnekant ir Lietuvoje “, – sakė F. Kukliansky.
Šiais metais vasaros programoje dalyvauja 30 studentų iš JAV, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos ir kitų šalių. Daugelis iš jų yra žmonės su žydiškomis šaknimis, kurie nori kalbėti savo protėvių kalba, susipažinti su litvakų kultūra.
Taip pat yra ir studentų, kurių darbas reikalauja mokėti jidiš, be to jie sako, kad ši kalba jiems suteikia malonumą: “Mano vardas yra Filypas, aš esu iš Vokietijos, neturiu žydų kraujo. Jidiš kalba yra būtina darbui, studijuoju Holokaustą Baltarusijoje. Turiu pripažinti, kad dievinu jidiš kalbą! Įtaką jidiš kalbai įtaką darė ne tik vokiečių, hebrajų, bet ir rusų kalbos. Tai puiku! Jidiš kalba yra išsaugota Talmudo filosofija “, – sakė vokiečių istorikas, mokantis daug kalbų, poliglotas
Pasak Thomaso iš Stokholmo, jam taip pat darbe prireikia jidiš: “Esu žurnalistas, dirbu Tarptautiniame radijo departamente Švedijoje. Prieš keletą metų radijuje nusprendėme, kad mums reikia transliuoti jidiš, ir nuo to laiko, kadangi esu žydas, man buvo pasiūlyta būti laidos autoriumi. Be to, esu vykdęs kitus su jidiš susijusius projektus. Aš nekalbu jidiš, bet gerai suprantu. Klausinėju programos svečių švedų ar anglų kalbomis. Tikiuosi, kad po šių kursų galėsiu užduoti klausimus ir jidiš. Noriu pasakyti, kad man labai patinka vasaros programa, Vilnius yra puikus miestas, aš tikrai vėl grįšiu čia “.
Tarp “vasaros programos” mokytojų – vienas garsiausių pasaulio jidiš kalbos ekspertų: profesorius iš Buenos Airės, Argentinos YIVO filialo vadovas Abraomas Likhtenbaum, profesorė Ana Vershik (Estija), Vera, Szabó (Vengrija – Izraelis) .
Vilniaus vasaros studijų programa „Jidiš ir jidiš literatūra“ egzistuoja nuo 1998 metų. Jos unikalumas – yra ne tik aukštas akademinis lygis, bet ir galimybė išgirsti bei bendrauti su litvakų jidiš žinovais.
Fotografuota prieš Šabato pradžią.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB), šiemet švenčiančią su Sąjūdžiu sutampančias bendruomenės atsikūrimo 30-mečio metines, mininčią Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. metų sukaktį, glumina visuomenėje vis dar kylančios diskusijos dėl Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimo.
Mums prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:
Įvertinus turimą informaciją, darytinos išvados dėl Jono Noreikos kolaboravimo su nacių valdžia bei prisidėjimo prie Lietuvos žydų persekiojimo, todėl šis asmuo vienareikšmiškai negali būti pristatomas kaip Lietuvai nusipelnęs asmuo.
Vertiname valstybingumo šimtmetį švenčiančią Lietuvos visuomenę kaip pakankamai brandžią ir gebančią priimti istorinius faktus visa apimtimi, o Valstybę – pajėgią prisiimti atsakomybę už viešai rodomą nepagarbą istoriniam teisingumui.
Nebestebina, jog Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio (Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antisemitinio Lietuvių aktyvistų fronto štabo nario) demokratijos centro vadovas – V. Valiušaitis imasi J. Noreikos gynybos viešojoje erdvėje.
Aktyviai vykdoma sistemine antisemitine veikla pasižymėjusių Lietuvos laikinosios vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto apologetika dezinformuoja ir nujautrina Lietuvos visuomenę, kenkia geram Lietuvos vardui ir tampa akstinu nepalankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių valstybių propagandinių kampanijų vystymuisi.
Taip pat LŽB pastebi, jog iki šiol nepašalintas J. Noreikos atminimui skirtas ženklas – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1. Vertinant prieinamą informaciją, susijusią su lentos įrengimo aplinkybėmis, galima daryti prielaidą, jog ji galimai buvo įrengta neteisėtai, t.y. nesilaikant tokiais atvejais numatytų standartinių procedūrų.
LŽB prašo atsakingų institucijų susitelkti operatyviam šios politinės, etinės ir teisinės problemos sprendimui ir pasirūpinti derama pagarba Holokausto aukoms – išspręsti J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.
Liepos 26d. žurnalistai buvo pakviesti iš arčiau susipažinti su unikalaus Didžiosios sinagogos paveldo išlikimą liudijančiais radiniais.
Tarptautinės izraeliečių, amerikiečių ir lietuvių archeologų grupės atliktų tyrimų metu buvo ne tik atrasta didžiulė išorinė galinė Didžiosios sinagogos siena, dalis Sinagogos grindų, bet taip pat dalis bimos. Bima – centrinė sinagogos dalis, pakyla, nuo kurios paprastai rabinas skaito Torą ir veda pamaldas – buvo atrasta tiesiai po buvusio darželio pastatu, pastatytu 1952 m. Radinių pristatyme dalyvavo Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso tyrimus vykdžiusi archeologų grupė, Vilniaus m. savivaldybės meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir VšĮ „Geros valios fondas“ pirmininkė Faina Kukliansky, Seimo narys Emanuelis Zingeris. Šiame pristatyme kalbėta apie labai reikšmingus ateities darbus, pasisakymus galima per Lietuvos žydų (litvakų) tinklapyje lzb.lt
Taip atrodė išniekinta Didžioji sinagoga, pasibaigus II Pasauliniam karui. Nuotraukoje Bima iš kairės, Aron Kodeš iš dešinės.
Seimo narys Emanuelis Zingeris mano, kad Bimos suradimas yra reikšminga Didžiosios sinagogos gyvavimo akimirka: „Po Valdovų rūmų atkūrimo, ši vieta tampa pagrindine Vilniaus miesto atkūrimo vieta. Šiuo metu Valdovų rūmuose eksponuojama Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaro kultūros paroda, reikia žinoti, kad Didžioji sinagoga yra taip pat Lietuvos kunigaikštystės praeitis. Čia yra 700 metų mūsų žydų gyvenimo liudijimas. Didžiosios sinagogos reikšmę galima lyginti su Raudų siena, vien pagal religinį intensyvumą , kuris čia vyko. Aplinkui buvo daugybė sinagogų, čia tvaskėjo Vilniaus širdis. Čia yra renesansinė logika, kurią sutinkame Italijoje, tas pats egzistavęs visų gatvelių ritmas, kuris buvo buvo sulaužytas. Esu įrašinėjęs atsiminimus, kokiu būdu ši sinagoga buvo daužoma. Vienas pasakojimas apie sovietinį tanką, kuris buvo prikabintas lynu, traukusiu sinagogos sieną 1947 metais. Čia stovėjo žmonės ir stebėjo kaip buvo pribaigiama ši vieta ir kaip Stalino didvyriai naikino mūsų senamiestį. Mes pasistengsim kartu atkurti viską ir pritraukti pasaulio dėmesį, žinoma, pirmiausia archeologus. Įsivaizduokit, čia švenčiausia vieta, kur stovėjo Aron Kodeš (vertimas – altorius), kurio skydas su 10 Dievo įsakymų ir durys yra Žydų muziejuje, spindėjusių sinagogoje 500 metų ir buvo kelrode žvaigžde pasaulio žydams, – ne Paryžiuje, ne Londone, o čia Vilniuje. Po truputėlį mes judėsime, kad ši vieta primintų pilną Vilniaus – Lietuvos Šiaurės Jeruzalės vaizdą. Visi kartu per popiežiaus vizitą prisiminsime tuos žmones,‘- kalbėjo Seimo narys E. Zingeris.
Archeologas Justinas Račas patvirtina, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorija tikrai būtų tarp žinomiausių pasaulio turistų traukos vietų, Vilnius pelnytai vadintas Lietuvos Jeruzale, nes buvo žydų turtingo dvasinio gyvenimo centras. J.Račo nuomone, iki kasinėjimo nebuvo aišku, ar tikrai verta griauti tą sovietmečio pastatą, stovintį ant sinagogos griuvėsių, bet bimos atradimas patvirtino, kad po juo yra išlikę nemažai autentiškų sinagogos mūrų.
Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr. Džonas Seligmanas kalbėjo: „Jeigu Katedra – tai katalikiško Vilniaus simbolis, tai Didžioji sinagoga – ne mažiau svarbus žydiškojo Vilniaus simbolis“. Jis juokavo, kad darželio, o po to mokyklos vadovai sėkmingai pasirinko savo kabineto vietą – tiesiai virš švenčiausios sinagogos dalies. Sudėtingą dvipakopę barokinę XVII a. bimą puošė keturios toskanos stiliaus ir aštuonios korintinės kolonos. Šių kolonų dalys taip pat buvo atrastos tyrimų metu. Bima buvo atrasta pradėjus kasinėti buvusio darželio ir mokyklos pastate. „Jeigu Katedra – tai katalikiško Vilniaus simbolis, tai Didžioji sinagoga – ne mažiau svarbus žydiškojo Vilniaus simbolis“, – sakė J.Seligmanas, pats būdamas litvaku, kurio seneliai kilę iš Kretingos, Šeduvos, Breslaujos ir Vilniaus.
Vilnius, liepos 26 d. (BNS). Archeologai ketvirtadienį paskelbė radę Didžiosios Vilniaus sinagogos vieną iš svarbiausių dalių – bima vadinamą sakyklą.
Aštuonioliktame amžiuje įrengta žaliai ruda baroko stiliaus bima aptikta po buvusia mokykla, ją sovietų valdžia šeštajame dešimtmetyje pastatė ant nugriautos sinagogos.
Po šio atradimo Vilniaus valdžia žada, kad mokyklos pastatas per porą metų bus nugriautas, o iki 2023 metų sinagogos atminimas bus tinkamai įamžintas.
Dirba tarptautinė komanda
Sakyklą, nuo kurios paprastai rabinas skaito Torą ir veda pamaldas, atrado tarptautinė komanda iš Lietuvos, Izraelio ir JAV.
„Radome bimą – centrinę maldos pakylą, kuri buvo Toskanos baroko stiliaus. Ji buvo vienas iš pagrindinių sinagogos akcentų“, – BNS sakė tyrimui vadovaujantis Izraelio archeologas Jonas Seligmanas.
„Tai išties labai jaudinamas įvykis. Kalbant apie šios vietos viešą demonstravimą ateityje, tai bus vienas iš pagrindinių eksponuojamų objektų, kurie bus rodomi lankytojams“, – pridūrė jis.
Sudėtingą dvipakopę barokinę bimą puošė keturios toskaniško ir aštuonios korintietiškos stiliaus kolonos. Šių kolonų dalys taip pat rastos tyrimų metu.
Archeologai taip pat atvėrė didelės sinagogos pirties ir spalvingomis plytelėmis dekoruotos vyrų mikvos (ritualinės vonios) dalis.
Atskleidžia žydų gyvenimą
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu Vilnius dėl savo reikšmės žydų kultūrai vadintas Šiaurės Jeruzale.
Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatytas dviejų aukštų mūrinis darželis, vėliau ten įsikūrė mokykla.
„Tai ne tik archeologinis radinys. Jis padės geriau suprasti tiek Lietuvos žydų istoriją, tiek nacių ir sovietų režimų ideologiją, kaip greitai viską galima sunaikinti“, – BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Atrastos bimos kolonos detalė F.Kukliansky rankose.
Sinagogos tyrinėjimai vyksta nuo 2011 metų, darbai iš dalies finansuojami Geros valios fondo, į jį Lietuva lėšas perveda kaip kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą.
Sutvarkys iki jubiliejaus
Lietuvoje ne vienus metus vyksta diskusijos, kaip įamžinti sinagogą – svarstoma atkastus fragmentus ateityje uždengti stiklu ar įrengti muziejų.
Mokykla iš pastato išsikėlė praėjusiais metais. Jos pastatas bus nugriautas per porą metų, o iki tol pastatą žadama nuomoti kūrybinėms dirbtuvėms.
Meras Remigijus Šimašius žada, kad sinagoga bus įprasminta per artimiausius penkerius metus – iki 2023 metų, kai bus švenčiamas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus.
Lietuvos žydų bendruomenė ketvirtadienį patvirtino, kad archeologai rado vieną svarbiausių Vilniaus Didžiosios sinagogos dalių – bimą (sakyklą). Ekspertų teigimu, tai rimtas postūmis tris metus vykusiuose kasinėjimuose, kurie atskleidžia Vilniaus kultūros istorijos paslaptis. Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas iš svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatyta mokykla. Aštuonioliktame amžiuje įrengta žaliai ruda baroko stiliaus bima aptikta po buvusia mokykla, kurią sovietų valdžia šeštajame dešimtmetyje pastatė ant nugriautos sinagogos.
Paragino atsikratyti J.Noreikos pagerbimo ženklų
Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė ir Geros valios fondo vadovė Faina Kukliansky pasidžiaugė, kad susitinkama malonios temos kontekste ir padėkojo mokslininkams, kurie gilinosi į istorinius liudijimus, brėžinius ir pateikė savo tyrimų rezultatą. „Esame buvusioje geto teritorijoje, o radinys prilygsta Vilniaus miesto mastu Akropoliui. Tik ne tam, į kurį einama apsipirkti, o istoriniam Akropoliui“, – sakė F.Kukliansky, dėkodama Vilniaus miesto savivaldybei už paramą ir iniciatyvą įamžinti sinagogą. F.Kukliansky pasinaudojo proga ir priminė Vilniaus miesto vadovams, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimas nelabai dera su Jono Noreikos-Generolo Vėtros pagerbimu atminimo lenta. „Noriu pasakyti tokią pastabėlę, kad nelabai dera viename mieste Didžioji singagoga ir paminklas Noreikai“, – sukritikavo LŽB pirmininkė, ragindama spręsti šį klausimą ir suteikti garbę miestui ir Lietuvai. Ji pasidžiaugė, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos fragmentų atradimas parodo ir jos vadovaujamo Geros valios fondo veiklos rezultatyvumą. „Tas ne visų mėgiamas fondas, kuris atgavo Lietuvos respublikos pinigus už religinio turto nusavinimą, tuos pinigus panaudojo šiems atliekamiems darbams“, – pažymėjo F.Kukliansky.
Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos, VšĮ Geros valios fondas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė praneša apie puikius trečiojo sezono Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos archeologinių tyrimų rezultatus.
Šių metų archeologiniai tyrimai, kuriuos veda Dr. Jon Seligman (Izraelio kultūros vertybių tarnybos) ir Justinas Račas (Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos), susitelkė ties išorinių sinagogos mikvos (pirties) sienų nustatymu ir Didžiosios sinagogos galinės sienos atvėrimu.
2018 m. liepos 26 d. (ketvirtadienį) 14 val. kviečiame žiniasklaidos atstovus į Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimų vietą (Vokiečių g. 13 A) iš arčiau susipažinti su unikalaus didžiojo judėjų religinio centro paveldo išlikimą liudijančiais radiniais.
Nuotraukoje Geršonas Taicas įteikia Dr. Jonui Seligmanui archyve surastą pirčių brėžinį.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas, dažnai Lietuvos archyvuose randantis vertingų žydų istorijos dokumentų, susidomėjęs Didžiosios Vilniaus sinagogos archeologiniais kasinėjimais, savanoriškai ieškojo ir atrado unikalų Vilniaus Žydų gatvės pirčių projektą, parengtą 1904 metais ir patvirtintą 1908m. Brėžinius Geršonas nunešė parodyti Dr. Jonui Seligmanui, Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovui, kuriam šis radinys buvo tikras siurprizas, apie jo egzistavimą mokslininkas nežinojo ir šiuo metu jį atidžiai nagrinėja. Paklaustas apie netikėtą radinį, LŽB tinklapiui lzb.lt, J.Seligmanas pasakė:
– Manau, kad šis planas galėjo būti parengtas, kai žydų bendruomenei buvo skirtas Niujorke buvusios JOINT organizacijos grantas – 50 tūkst. dolerių pirčiai nepasiturintiems žydams statyti. Tuomet 1904 metais sukurtas brėžinys numatė, kokia pirtis turėtų būti, ką reikėtų keisti ir iš tikrųjų pagal patvirtintą 1908 planą sužinom, kad pirtis buvo elektrifikuota su geromis akmeninėmis grindimis, pakeistais geležiniais balkiais ir skardos stogu, baltų koklių pečiais. 1930 metais viskas buvo aprašyta jidiš kalba, kaip iš vidaus atrodė pirtis, – pasakojo J.Seligmanas.
70m ilgio ir apie 12 m pločio pirtis buvo 2 aukštų, jos fasadas yra nuotraukoje.
kaunas.kasvyksta.lt
Važiuojant Kauno Vilijampolės rajonu neįmanoma nepastebėti spalvingo, žaižaruojančio namo, kuriame atsispindi saulė ir automobilių šviesos. Vilijampolėje pristatytas kauniečio menininko Vytenio Jako projektas „Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų rinkosi svečiai, prisiminta šios vietos istorija. Renginyje dalyvavo Kauno žydų bendruomenė ir jos pirmininkas Gercas Žakas, “Kaunas Europos sostinė 2022“ ambasadorė Bella Shirin. Į pristatymą atvyko Izraelio ambasadorius Amir Maimon.
„Šiame rajone gyveno apie 40 tūkstančių žydų – vaikų, moterų ir vyrų. Kiekvienam iš jų buvo skirta gyvenamoji erdvė, užimanti ne daugiau kaip 3 kv. metrus. Teritorija aptverta spygliais. Žmonės dieną ir naktį čia gyveno didžiulėje baimėje, kad juos išveš į mirtį, todėl būstai atrodė esantys nesaugūs. Tačiau, nepaisant nieko, čia vyko gyvenimas – nors buvo negalima, gimdavo vaikai, žmonės švęsdavo žydų tautai svarbų Šabatą. Reikia prisiminti ir tai, kas buvo gera, bet neužmiršti ir sunkumų, su kuriais teko susidurti. Tačiau žydų tauta šiandien gyvuos šiose šviesiose pastato spalvose“, – įkvepiančius žodžius stovėdamas prie meno projekto Vilijampolėje kalbėjo Izraelio ambasadorius.
Apleistas statinys A. Kriščiukaičio ir Ariogalos gatvių sankirtoje, kuriame anksčiau veikė vokiečių komendantūra, stūksantis už minėto obelisko, ir neretai jį užgošdavęs, atgimė naujai. Niūrus jo fasadas dabar ryškus ir šviečia iš tolo ne tik dieną, bet ir naktį. Šitaip įprasmindamas Kauno ryšio su žydų tauta tęstinumą.
Maloniai kviečiame į dr. Gary A. Phillipso paskaitą „Just Is Samuelio Bako kūryboje“, kuri vyks liepos 26 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).
Gary A. Phillipsas – religijos profesorius Wabash koledže Indianoje, JAV. Jau daugiau nei dešimtmetį jis tyrinėja Samuelio Bako kūrybą ir gilius žmogiškuosius klausimus, kuriuos ji kelia. 2018 m. išleista dr. Phillipso knyga „Just Is Samuelio Bako kūryboje“.
Paskaita vyks anglų kalba. Renginio partneris – Vilniaus jidiš institutas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia bendruomenės pirmininkės sekretoriato vadovę Moniką Antanaitytę dėl brangaus tėvelio Vito mirties. Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos mamytei Violetai ir broliui Martynui, artimiesiems. Šią sunkią netekties valandą linkime šeimai paguodos ir dvasios stiprybės.
Buvusioje Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje mokslinių kasinėjimų ekspedicija tęsia memorialinio projekto išsaugojimo tyrimus. Nuotraukoje – Archeologinių tyrimų grupės narys Dr. Richardas Freundas ir jo bendradarbė, profesorė iš Hartfordo universiteto, taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky su anūkais.
Mūrinė Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. Iki Holokausto ji buvo Vilniaus miesto žydų gyvenimo centras, kuris garsėjo pasaulyje. Didžiąją sinagogą sudarė12 kloizų (mažų studijoms skirtų sinagogų), kur melstąsi ir studijuota Tora, bendruomenės centro ir pirčių pastato su mikvėmis. Pastatai sudarė dviejų kiemų kompleksą, vadinamą Šulhoyf. Tai buvo tarsi siaurų praėjimų labirintas. Į kairę nuo Šulhoyfo vartų stovėjo Gaono maldų namas, pastatytas dar jam gyvam esant 1758m.
1903 m. tarp Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės pastatyta Strašuno rabinų biblioteka.
Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga liko be stogo, pats pastatas išliko, bet 1956m. nuspręsta toje vietoje statyti naujus namus. 1955–1957 m. pastatų liekanos visiškai susprogdintos, o toje vietoje 1964 m. pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis, tebestovintis iki šiol.
Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr. Jonas Seligmanas. Tyrimai pradėti dar 2011m. 2018 m. kasinėjimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Kasinėjimus moksliniais tikslais vykdo Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir JAV. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.
Vaidotas Žukas, Bernardinai.lt
Iki II pasaulinio karo žydai sudarė daugumą Molėtų krašto miestelių gyventojų. Bet 1941 m. nacių režimas judėjams paskelbė nuosprendį – Dovydo palikuonis reikėjo pažeminti, nukankinti, sušaudyti… Ir vienas Dievas težino, kiek šio gražaus ežerų krašto žmonių prisidėjo prie savo kaimynų gelbėjimo ar atvirkščiai – įskundimo, išdavimo, sušaudymo. Naciai į Molėtus atsiuntė vos kelis vokiečius. Visus žydų areštus ir šaudymus atliko niekšai lietuviai.
Bet yra ir šviesioji šios tragedijos pusė – ir žydų gelbėtojų Molėtų krašte buvo keli šimtai, nes vieną žydą paslėpti ir išsaugoti reikėjo kelių dešimčių žmonių pasiryžimo, kasdienių pastangų, mirtinos rizikos. Ir garbė jiems!
Alantos sinagoga yra viena iš kelių išlikusių Lietuvoje medinių sinagogų – nesugriauta, nesudeginta, bet iki šiol nesutvarkyta, nerestauruota. Sovietmečiu čia buvo grūdų, trašų sandėlis. Apipuvusios sinagogos sienos ir dar karo metu sušaudytas skardinis stogas iki šiol liudija ne tik apie Holokaustą, bet ir tebesitęsiantį atsainų požiūrį į žydų religinį ir istorinį paveldą Lietuvoje.
Nors šiuo metu Alantos sinagoga yra paramstyta ir sulopyta, Alantos miestelio bendruomenė vidų išvalė, papuošė patalpą kilimais ir iš Vilniaus galerijos „Menų tiltas“ pasiskolintais dviem dideliais Paryžiaus menininko Prano Gailiaus (1928-2015) koliažais bibline tema (pagal Dovydo psalmes), taip pat iškabino žydų atminimo parodą ant sinagogos nutrupėjusių sienų, medinių sąsparų. Ši ekspozicija įtraukta į birželio antroje pusėje Alantoje vyksiančio pasaulio lietuvių Santaros Šviesos suvažiavimo lankymo programą.
Žydų ir jų gelbėtojų išdidintų fotoportretų pagaminimą parėmė prof. Irena Veisaitė, Leonidas Donskis (1962-2016), Stasys Žvinys, Vladas Pusvaškis, Aidonas Užubalis, Valentinas Stundys, Eleonora Žukienė (1926-2017), Dalia Leinartė, Marius Ivaškevičius, Donatas Puslys, Audronė Žukaitytė, Oskaras Koršunovas, Donatas Ivanauskas, Evaldas Drąsutis, Vilnė Kneižienė. Šie archyviniai fotoportretai prieš porą metų dalyvavo Molėtų krašto žydų atminimo eisenoje (2016 08 29), kadrai paimti iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta/people, history, nature“ (Vaidotas Žukas, 2012, Savas takas).
Vaidoto Žuko nuotraukos
Alantos sinagoga su Molėtų krašto žydų atminimo ekspozicija bus atverta nuo 2018 birželio 10 d. Veiks iki spalio mėnesio.
lzb.lt PAPILDYMAS
Alantos sinagoga priklauso LŽB, šiemet numatoma GVF ir KPD lėšomis atlikti pastato tyrimus ir parengti tvarkybos darbų projektą. Norintys apžiūrėti parodą turėtų kreiptis į Alantos seniūną Aidoną Užubalį, tel. +370 652 16106.
Tautodailininko, Žemaitijos žydų istorijos puoselėtojo Jakovo Bunkos (1923-2014) medžio skulptūrų paroda „Platelių Mozė“, skirta autoriaus 95-mečiui, eksponuojama Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono 11, Vilnius).
Jakovas Bunka buvo unikali asmenybė. Vienintelis Lietuvoje žydas tautodailininkas, pagal lietuviškas tradicijas medyje įamžinęs žydiškus personažus, paskutinis likęs žydas Plungėje, buvęs karo kavaleristas, su Dono kazokų korpuso raiteliais 1945 metais pasiekęs Berlyną visą savo gyvenimą ir kūrybą paskyrė 1941-1945 metais sunaikintų jo tautiečių bendruomenių Lietuvoje atminimui įamžinti. Jakovas Bunka buvo unikalaus ir visame pasaulyje žinomo Kaušėnų memorialo nužudytiems Plungės žydams kūrėjas, knygos „Plungės žydų istorija“ autorius, Plungės Garbės pilietis, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. Dovanodamas Jakovui savo knygą, rašytojas Grigorijus Kanovičius užrašė: „Žemaitiškiausiam žydui, žydiškiausiam žemaičiui“.
J.Bunkos skulptūra “Violončelininkas” 1994m.
„Jakovo Bunkos estetinės pažiūros, mentalitetas, optimistinis būdas, darbštuolio charakteris susiformavo žemaitiškoje aplinkoje. (…) Jo kartos tautodailininkams pasisekė – tai tradicijų puoselėjimo ir pagarbos laikas, išugdęs gerai žinomus meistrus: Stanislovą Riaubą, Anicetą Puškorių, Adomą Kvasą, Adolfą Valuckį ir kitus. (…) Kurdamas didelę ar kamerinio formato skulptūrą, meistras atsisakė smulkmenų, nereikšmingų detalių. Pasirinktai temai atskleisti, dažniausiai apsiribojo eksponuodamas vieną figūrą. Atsakingas, nuoširdus požiūris į kūrybinį darbą, savitas braižas išskiria Jakovo Bunkos asmenybę iš kitų, rikiuoja ją greta mūsų žymiausių tautodailininkų, formuojančių tautodailės raidą.“ (Jonas Rudzinskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas)
Plungėje, kurioje Jakovas Bunka praleido visą gyvenimą, dabar veikia jo darbą tęsiantis Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
Rasa Baškienė. Bernardinai.lt
Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)
1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti.
Vilniaus getas
1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.
Recenzija spausdinama iš trečiojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.
Ina Pukelytė, ŽYDŲ TEATRAS TARPUKARIO LIETUVOJE: Monografija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017, 192 p., 100 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas.
Pasak I.Pukelytės, vienas svarbiausių monografijos tikslų – rekonstruoti žydų teatro veiklas tarpukario Lietuvoje (1919–1940). Taip pat, ištyrus įvairius šaltinius ir palyginus juos su žydų diasporos teatro reiškiniais kitose pasaulio šalyse, nustatyti, kokią reikšmę Lietuvos žydų teatras turėjo tarptautinei žydų diasporos ir nepriklausomos Lietuvos teatro raidai. Tyrimo eigoje autorė rėmėsi ne tik Lietuvos periodikos, archyvų, bibliotekų, muziejų, bet ir užsienio archyvų (Yivo Niujorke, Yad Vashemo Jeruzalėje) medžiaga bei dokumentais: buvo išanalizuoti jidiš teatro trupių artistų, keliavusių po Lietuvą, sąrašai, teatrų draugijų steigimo aktai, susirašinėjimo su Lietuvos Švietimo ministerija dokumentai, žydų teatrų ir jų vadovų mokesčių bylos, užsienio artistų, atvykusių dirbti į Lietuvą, sąrašai, ikonografinė medžiaga.
Prieš 77 metus, 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės. Buvo nužudyti 322 žmonės, tarp kurių – apie 20 lietuvių (jų tarpe ir jurbarkietis skulptorius Vincas Grybas). Šią dieną Jurbarko bendruomenė mini kiekvienais metais – Jurbarko genocido aukų kapinėse rengia Atminimo valandą, į kurią susirenka ne tik jurbarkiečiai, bet ir Jurbarke gyvenusių ir Holokaustą patyrusių žydų giminės ir artimieji.
Kartu su aukų giminėmis ir artimaisiais liepos 3 d. Jurbarko kultūros centro surengtoje Atminimo valandoje dalyvavo ir tylos minute 1941 metų liepos 3 dienos aukas pagerbė Jurbarko rajono savivaldybės atstovai – mero pavaduotojas Saulius Lapėnas, savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis, Jurbarko krašto muziejaus ir Jurbarko kultūros centro darbuotojai.
„Džiaugiuosi, kad neužmirštate ir prižiūrite šią mums brangią vietą, senus žydų kapus. Mano gimtinės – Jurbarko apylinkėse buvo nepaprastai kilnių, narsių žmonių, kurie negalėjo likti abejingais matydami tas žiaurias žudynes. Šie žmonės neišmatuojamai narsūs, nes bijodami mirtino pavojaus gelbėjo žydus, slėpė juos, dalijosi su jais skurdžiu karo metų maisto daviniu ir manė, kad gelbėdami žmones iš mirties, atlieka svarbiausią pareigą – aukojimąsi už kito nekalto žmogaus gyvybę. Būtent jie yra tikri Lietuvos tautos žmonės“, – kalbėjo minėjime dalyvavęs žydų tautybės jurbarkietis Jakovas Rikleris atvykęs iš Vokietijos.
Renginyje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ (vad. Birutė Šneiderienė) jaunieji aktoriai skaitė ištraukas iš G. Kanovičiaus knygos „Miestelio romansas“, skambėjo jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko smuiku atliekami kūriniai.
2018 m. liepos 9–31 d. buvusios Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje Vokiečių g. 13A vyks Vilniaus Didžiosios sinagogos ir sinagogų komplekso kiemo archeologiniai tyrimai.
Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrimai pradėti 2011 m. Tais metais lokalizuota Didžiosios sinagogos pastato vieta, 2016–2017 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešuju pirčių pastato mūrų fragmentai ir dviejų mikvių (ritualinių baseinų) vietos. 2018 m. tyrimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.
Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr.. Džonas Seligmanas paskelbė apie Didžiosios sinagogos, kartu su sinagogų kiemu, žinomo jidiš kalba kaip Vilniaus “Šulhofas”, kasinėjimus 2018m . Kasinėjimai tęsis šią vasarą nuo liepos 9 d.
Tie, kam rūpi savanoriška veikla, turėtų kreiptis į Dr. Seligmaną. Kontaktinis jo elektroninio pašto adresas: seligman.jon@gmail.com
Archeologinių tyrimų eiga bus viešai pristatoma liepos 19 ir liepos 26 d. 16.00–17.00 val. Tuo metu bus galima ateiti į tyrimų aikštelę Vokiečiu g. 13A, pabendrauti su archeologais, pamatyti laikiną archeologinių radinių ekspoziciją. Liepos 18 ir 25 d. per pietus 12.00–13.00 val. vyks pažintinės ekskursijos su gide apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Ekskursijų pradžia 12.00 val. prie informacinio stendo Žydų g. Registracija bus paskelbta nuo liepos 5 d.
Tyrimus vykdys Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir Amerikos. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.
Daugiau informacijos tel. (8 5) 212 77 23 arba (8 5) 262 9646
Jon Seligman savo bloge rašė apie kasinėjimo rezultatus. Čia kelios ištraukos:
“2016 m. Vilniaus miesto archyvuose, išlikusiame XIX a. pabaigos plane, skirtame pirties rekonstrukcijai, matyti, kad pirtis įrengta dviejuose pagrindiniuose aukštuose. Išsami plano analizė parodė, kad pastate buvo du tualetai, įvairios patalpos ir du įdomūs kambariai – plane nurodyti numeriai: 9 ir 16. Šiuose kambariuose buvo didelės šildymo krosnys, o tai, mūsų nuomone, rodo baseiną su laiptais – “mikvę”, – viskas įrodyta tik kasinėjant. Nuspręsta kasinėti šias vietas – du mažus plotus, tikintis, kad planas atitiks realybę šioje vietoje ir mes atrasime dvi žydų bendruomenei priklausiusias ritualines pirtis (miqve’ot).
Kasinėjant aptikom abi mikves. Pirmoji mikvė, buvusi sinagogos kiemo pirtyje, yra išlikusi pilnai. Radome beveik stačiakampę vonią, kuri įrengta po naujausios pirties renovacijos, tikriausiai 1881m. ar keleriais metais vėliau. Kiemo kampe išliko pakopų liekanos. Į patį baseiną vedė keturi laipteliai. Sienos ir laipteliai buvo padengti balto kvarco plytelėmis, kitoje plytelių pusėje pažymėta, kad jos pagamintos Gardino gamykloje. Grindys padengtos gelsvo smėlio spalvos plytelėmis, priklijuotomis kvadratais. Kambario kampe yra betono pagrindas, kuris galėjo tarnauti kaip mikvės rezervuaras (otzar).
Šių metų kasinėjimas turi du tikslus. Pirma, mes tęsime savo planą, kad galėtume toliau tyrinėti pirtį. Darbai apima “mikvės” kasimo darbus tranšėjoje 7, kur tik pusė numatytų darbų buvo įvykdyta praėjusį sezoną. Kitose vietose, pažymėtose numeriais: 8, 9, 10 sutelksim dėmesį į išorinius pirties kraštus. Tai sutampa su Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus miesto savivaldybės prašymu nustatyti teritorijos ribas, leidžiančias ateityje planuoti memorialą šioje teritorijoje, pašalinus buvusios mokyklos pastatą, kuris nebėra eksploatuojamas.”
2018 m. birželio 11 dieną į Panevėžio m. žydų bendruomenę kreipėsi Monika Šinkūnaitė kartu su savo kolega, prašydami padėti organizuoti projektą „Orientacinis pasivaikščiojimas“ ir diskusiją „Žydų kultūra Panevėžyje“. Susitikimo metu buvo aptartas renginio scenarijus ir pasisakymų temos.
Organizatorės Monikos Šinkūnaitės projekto tikslas – sudominti kuo daugiau jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių bei miesto visuomenę žydų paveldu.
Birželio 29 dieną įvyko orientacinis pasivaikščiojimas „Žydų keliais“ – Panevėžio istorinėmis žydų paveldo vietomis. Jaunimo komandos startavo nuo Laisvės a., kur iki II Pasaulinio karo vyko aktyvus žydų gyvenimas. Čia jie gyveno, turėjo parduotuves, dirbtuves, stomatologinius bei gydytojų kabinetus, advokatų kontoras. Kai kurios gatvės buvo pavadintos visuomenininkų žydų pavardėmis – daktaro Mero, Rabino Gercelio, pramoninkų Kisino, Dembo ir kt.
Po orientacinio pasivaikščiojimo kavinėje „Kavos dėžutė“ prie puodelio kavos vyko diskusija, kurioje dalyvavo publicistas panevėžietis Donatas Puslys, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, J. E. vyskupas Emeritas Jonas Kauneckas, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė Eleonora Kasiulytė ir Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
