Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas
Mane visada domino žydų kultūra, istorija ir asmenybės, domėtis mane įkvėpė senelis Leonas Brežinskis, II pasaulinio karo metais pats gelbėjęs žydus. Todėl aš ir mano mokiniai aktyviai dalyvaujame Tolerancijos centro veikloje, įvairiuose renginiuose, konkursuose Holokausto tema. Labai daug žinių ir motyvacijos suteikė Tarptautinė komisija Nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, jos vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė.
Nuotraukoje Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas su Gennady Kofmanu Panevėžyje.
Žinodami apie stiprią Panevėžio miesto žydų bendruomenę (PŽB), vadovaujamą Gennady Kofmano, atvykome į Aukštaitijos sostinę ir nenusivylėme – mus pasitikęs Gennady, kurį be ironijos galima pavadinti žmogumi-orkestru, apsupo mus dėmesiu ir šiltu bendravimu. Viską spėjantis, visus išklausantis, turintis patarimų įvairiais gyvenimo atvejais, besidomintis savo miesto istoriją. Jis iš kiekvieno svečio pasiima kruopelytę į neišsemiamus PŽB archyvus.
Į PŽB atvykome kartu su Tamara Berezouskaja (Grinberg), ieškančia žinių apie savo šeimą, senelius, prosenelius, gimines, kurie praeityje gyveno Panevėžyje iki Holokausto. Kartu vykome į sovietiniais metais sunaikintų žydų kapinių vietą, kurioje šiandien įkurtas Atminties memorialas.
Paminklas ir aplinka įkvepia rimčiai, susikaupimui, prisiminimui apie gyvenusius panevėžiečius žydus. Gaila, kad ne visi tai supranta. Mums buvo parodyti pastatai, kuriuose gyveno žydai, papasakota ten gyvenusių žydų istorija, likimai nuo XVII a. iki II pasaulinio karo. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžio mieste. 1766 metais Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose, gyveno 254 žydai. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu, vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.
1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, – 1447 asmenys. Jie vedė uždarą gyvenimo būdą, laikydamiesi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir pakankamai geri. Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 metais atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų gavo išsilavinimą žydų maldos namuose. Tais pačiais metais pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.
1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatytą 1764 m. ir 12 maldos namų. 1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai bei 3556 moterys buvo tikintys judėjai. Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkstančių gyventojų, beveik pusę sudarė žydai. Daugiausiai jiems priklausiusių pastatų išliko Ramygalos gatvėje, kurią drąsiai galima vadinti žydų gatve.
Ješivos vadovu 1919 m. išrinko Panevėžio rabiną Josefą Kahanemaną. Šis išmintingas žmogus buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenes. 1940 m. balandžio mėn. vykdydamas diplomatinę misiją, J. Kahanemanas su sūnumi Abraomu – Eliazaru išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros buvo sušaudyti. Žuvo ir visi J. Kahanemano giminės, gyvenę Lietuvoje.
Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją, Josefas Kahanemanas pasakė: “Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. Jei Panevėžys sunaikintas, jis turi būti atstatytas kitur.“ J. Kahanemano iniciatyva Izraelyje Bnein Brake buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams, per karą praradusiems tėvus ir ,,Ponevež ješyva“, pavadinta Panevėžio vardu. Vėliau buvo pastatytos dar dvi mažesnės.
Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visi 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario Lietuvoje buvo ješyvos.
Tokių įdomių istorijų turi kiekvienas pastatas. Pavyzdžiui 1920 metais rugsėjo 26 dieną buvo atidaryta Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi berniukai ir mergaitės . Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.
1925 metais įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus garsėjo turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo 15 tūkst. eksponatų. Po kelerių metų Ramygalos g. (dab. Nr. 34) pastate atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą. Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų bei choreografijos. Taip pat buvo atidaryta gimnazija hebrajų k. Elektros g. 15, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas.
Panevėžyje 4 gatvės buvo pavadintos žydų vardais: rabinų Icelio ir Hercelio, Š. Mero ir Kisino, Džointo g. -(Amerikos žydų labdaros organizacijos).
1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu žydų kapinės buvo uždarytos. 1966 metais buvo nuspręsta jas likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybose. Statant Panevėžio dramos teatrą dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti dekoratyvinei sienai įrengti. 1993 metais buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“.
1994 metais atidengtas memorialinis ženklas ant buvusio ješiboto pastato Savanorių a. 11. 2001 metais tokiu pat atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai Valančiaus g. 4.
2004 metais Panevėžio miesto savivaldybė paskyrė patalpas bendruomenės būstinei buvusioje Žydų mergaičių gimnazijoje (dabar Atviras jaunimo centras, Ramygalos g. 18). Šiuo metu čia vyksta bendruomenės renginiai, pamaldos, Sekmadieninė mokykla, jaunimo klubų, mokiniams ir mokytojams rengiami seminarai ir susitikimai, skirti žydų istorijai studijuoti. Būstinės patalpose įkurtas Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“, kurį gali aplankyti panevėžiečiai ir miesto svečiai.
Kofman su pasididžiavimu pasakojo apie žydų kilmės panevėžiečius. Marija Dilon – gimė Panevėžyje, buvo pirmoji profesionali ir žymiausia moteris skulptorė visoje Europoje. Daug jos darbų pelnė tarptautinį pripažinimą: skulptūra „Tatjana“ sukurta Aleksandro Puškino kūrinio motyvais, paminklas – biustas matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklas imperatoriui Aleksandrui II Černigove, antkapis aktorei Verai Komisarževskajai, marmurinių skulptūrų kompozicija „Pavasario pabudimas“.
Kita garsenybė buvo režisierius, aktorius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas. O kur dar teisininkai, politikai, visuomenės veikėjai, advokatai Bernardas ir Naftalis Fridmanai, Samuelis Landau, žydų poetas Giršas Ošerovičius (poezijos knyga „Mano Panevėžys“), gydytojas Šachnelis Abraomas Meras… Visų išvardinti šiame tekste neįmanoma.
Savaitgalį, rugpjūčio 17–18 dienomis Merkinėje vyko didelė šventė – prisimintos dvi sukaktys. Šiemet sukanka 660 metų nuo Merkinės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ir 450 metų, kai Merkinė gavo miesto teises. Į šventę buvo pakviesta ir Lietuvos žydų bendruomenė kartu su ansambliu Fajerlach.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei Merkinė yra svarbi, nes miestelyje iki Holokausto žydai sudarė 80 procentų gyventojų, ,,Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamasi nekalbėti yra jau įprasta. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę“, – pastebi Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejaus direktorius. Merkinėje dabar gerbiamas žydų atminimas, tą įrodo šventei parengtas jaudinantis projektas „Durys atsidaro“. Centrinėje miesto aikštėje pastatytas simbolis – dvejos dvivėrės medinės durys, primenančios apie čia prieš karą buvusias žydų krautuves. Tai merkiniškio meistro Margirio Buržinsko dovana Merkinei. Kartu su naujosiomis durimis, šventės metu buvo eksponuojamos ir senos Merkinės žydo meistro pagamintos namų durys, kurias rado ir išsaugojo merkiniškis Povilas Raugala, o ekspozicijai paruošė Merkinės krašto muziejaus muziejininkas-mokslo darbuotojas Žygimantas Bružinskas, šventės proga parengęs ir parodą apie Merkinės miestelio architektūrą XX a. pirmoje pusėje.
Žygimantas Bružinskas yra baigęs archeologijos mokslus, domisi architektūra, jį labai domina Merkinė, kokia ji buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Merkinė per karą buvo nušluota, subombarduota negailestingai, liko tik pelenų krūva. Iš 24 pastatų, supusių centrinę miesto aikštę liko tik stačiatikių cerkvė ir Vazos namo griaučiai. Gerai, kad yra daug tarpukario nuotraukų, tad po truputį, po fragmentą šiuolaikinių technologijų pagalba buvo atkurtas visuomeninės aikštės vaizdas, buvęs prieš karą.
Dabar aikštės pavadinimas – S. Dariaus ir S.Girėno, o iki 1933 m. aikštė vadinta Rinkos aikšte. Po „Lituanicos“ aviakatastrofos Soldino miškuose Merkinės šiaulių iniciatyva ši aikštė pervadinta garsiųjų lakūnų garbei.
Merkinės centre – raudonų plytų pastatas – Talmudo Toros mokykla, šalia – sinagogos Kloy fragmentai, o dar vienos greta buvusios medinės sinagogos Beit Midraš neliko nė ženklo… Ją sovietmečiu nugriovė tuometinė valdžia. Tad geriausiai išliko tik Talmudo Toros mokykla, pastatyta labai žymaus Merkinės žydo –Hario Fišelio iniciatyva. Jis į „Aukso žemę“ – JAV – emigravo būdamas dvidešimties 1885 m. Tapo turtingu, nors iš Lietuvos emigravo būdamas skurdžiumi. Gabus architektūrai vyras Niujorke dalyvavo politinėse žydų organizacijose, buvo valdybų narys, 1923 m. po beveik 40 metų pertraukos grįžo į Merkinę aplankyti tėvų kapų ir pastatyti jiems Merkinėje paminklą, o kaip dovaną gimtajam miesteliui apsiėmė pastatyti mokyklą. Kadangi Didžioji Merkinės sinagoga sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, toji mokykla pastatyta vietoje D. sinagogos. Prieš I Pasaulinį karą Merkinėje jau buvo 3 sinagogos. Net sunku dabar įsivaizduoti.
Pristatydamas parodą į šventę susirinkusiems svečiams, Žygimantas pasakojo, kad visi dabartiniai gyventojai yra atvykę iš aplinkinių kaimų, sovietmečiu Merkinė buvo atstatoma visiškai nekreipiant dėmesio, kokia čia svarbi buvo vieta. Aikštėje okupacijos metais pastatyti tipiniai pastatai, netinkantys šiam miesteliui. Žiūrint į aikštės perimetrą, matyti labai daug tuščių erdvių, to niekada nebūdavo aplink Turgaus aikštę, kur brangiausia žemė, kuri buvo užstatyta tankiai, pastatai stovėdavo vienas prie kito. ,,Dabar urbanistine prasme matyti, kad tai yra nenormalu. Merkinė urbanistine prasme iš tikrųjų dabar gyvena pokario sąlygomis“ – kalbėjo Žygimantas.
Projektas ,,Durys atsidaro“ yra skirtas tarpukario Merkinės gyvenimui, kaip pagarbos ženklas čia gyvenusiai žydų ir lietuvių bendruomenei. Šios durys kalba ne tik apie tai kokia buvo ir galėjo būti Merkinė, bet ir tai, kokia ji gali būti šandieną. Tai yra prisimenanti ir įsiklausanti į savo praeitį, svetinga visiems, kas nori atverti duris į Merkinės istoriją.
Projekto koordinatorius – Merkinės Krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. renginiais rėmė Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis projekto partneris – Merkinės kultūros centras (vad. Jurgita Keršienė.
Kalbant apie dabarties planus Merkinėje, reikia paminėti, kad šiuo metu į Talmudo Toros mokyklos pastatą planuojama perkelti vaikų darželį. Kloy sinagoga karo metais buvo subombarduota, o sovietmečiu ją rekonstravo į sporto salę. Šiandieną tai Merkinės V. Krėvės gimnazijos kultūros renginių salė.
Skverelyje prie sinagogų ateityje Merkinės krašto muziejus norėtų įamžinti buvusį garsų Merkinės žydų bendruomenės veikėją Dovydą Elijahu Stouną. Jo tikroji pavardė buvo Tsileršteinas. 1906 m. emigravęs iš Merkinės į JAV, ten baigė teisės mokslus, gavo JAV pilietybę, o netrukus Masačiusetse jis buvo išrinktas Atstovų rūmų nariu. Tai jo iniciatyva Masačiusetso valstija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m., t.y. anksčiau negu Federalinė Amerikos valdžia. Kai šis paminklas bus pastatytas, atsiras dar vienas pagarbos ženklas miestelio žydams.
Merkinėje yra žydų kapinės, kurias prižiūri ir tvarko seniūnija, talkininkai, prieš keletą metų kapines tvarkė ir garsios ,,Misija Sibiras“ dalyviai. Miestelyje šiemet Varėnos r. savivaldybės ir Merkinės krašto muziejaus iniciatyva pastatyti informaciniai stendai prie sinagogų, senųjų žydų kapinių, šalia Holokausto aukų kapavietės. Taip pat įrengtos rodyklės lietuvių ir anglų kalbomis, kad šiuos objektus nesunkiai galėtų rasti Merkinės svečiai, o atvykstančių užsienio svečių ir besidominčių Merkinės ir Merkinės žydų istorija kasmet vis daugėja.
,,Durys atsidaro“ durys yra ženklas, skirtas atminti senąją Merkinę, čia gyvenusius ir dirbusius žmones. Kokie jie buvo energingi, kiek daug padarė, kad miestelis atgytų. Tarpukariu Merkinė buvo ypatingai tvarkoma, pirmoji Alytaus apskrityje įsivedė vandentiekį, elektrą. Progresas buvo didelis. Dabar miestelyje sakoma: ,,turėsim duris, žiūrėsim ir matysim, kokia Merkinė buvo ir galėjo būti“.
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, sveikindama susirinkusius su Merkinės švente, papasakojo, kad jos tėvo giminė kilusi iš Veisiejų, todėl ji save pristato dzūke. Žydų bendruomenės pirmininkė pastebėjo, kad dažnai svarbūs renginiai vyksta su pompastiškom kalbos, o ši Merkinės šventė su jaunų Merkinės gyventojų parengtu projektu ,,Durys atsidaro“ – ne tik nustebino savo jautria idėja, bet ir ypatingai prisiminė ir nuostabiai pagerbė čia gyvenusius žydus.
Šventėje daug plojimų sulaukė Žydų dainų ir šokių ansamblis Fajerlach ir jo smuikininkas Borisas Kirzneris.
Merkinė IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Kartais istorikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai.
Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.
Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV.
Šabas žydų kvartale – pranykusi tradicija, kuomet kiekvieną penktadienio vakarą žydų šeima sėsdavo prie gausaus stalo, degdavo žvakes, meldėsi, plėšdavo chalą, šeštadienį kvartalas ilsėjosi, o sekmadienį visi linkėjo geros savaitės!
Europos žydų kultūros dieną atraskime žydų kvartalo šurmulį, istoriją, skonius, kvapus ir melodijas!
>>Programa http://bit.ly/33NbuNq
>>Programa ENG http://bit.ly/2ZiTU4G
>>Registracija http://bit.ly/31gobyc
#EŽKD #ŽyduKultūrosDiena #EDJC2019 #ŠabasŽydųKvartale
Autorius: Jūratė Skėrytė (BNS)
Šeduvoje kuriamas litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejus „Dingęs Štetlas“ negali pakeisti žydų istorijos muziejaus, teigia Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius.
„Štetlas negali pakeisti visa apimančios žydų istorijos, nes žydų istorija nėra tik štetlo istorija“, – trečiadienį žurnalistams Seime sakė jis, paklaustas apie norus Vilniuje įkurti naują Žydų istorijos muziejų. Štetlas jidiš kalba, kuria kalbėjo Lietuvos žydai, reiškia miestelį. Vilniuje keltos kelios idėjos dėl žydų muziejaus įkūrimo. Verslininkas Antanas Zabulis su bendraminčiais siekia, kad būtų atkurta nors dalis sovietmečiu Vilniuje nugriautos didžiosios sinagogos ir toks muziejus įsikurtų joje. Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir premjeras Saulius Skvernelis kėlė mintį Žydų istorijos muziejų įkurdinti ketinamuose renovuoti buvusiuose Sporto rūmuose, tačiau tarptautinėms žydų organizacijoms ir litvakų bendruomenei išsakius kritikos tokios idėjos atsisakyta.
2019 m. rugpjūčio 5–7 d. Vilniuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Vilniaus skaitymas: žydų literatūra ir miesto istorija“ (Reading Vilna in Jewish Writing and Urban History). Konferenciją organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas drauge su Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutu ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centru. Konferenciją remia Lietuvos mokslo taryba.
Konferencija skirta nuodugniai išanalizuoti svarbius XX a. pr.–1940 m. judaikos šaltinius, kuriuose reprezentuojamas Vilnius ir jo istorija. Vilnius – itin reikšmingas to laikotarpio pasaulinis žydų kultūros centras, kurio istorinį pasakojimą, kultūrinę simboliką, tapatumo ir erdvės vaizdinius kūrė daugybė jidiš, hebrajų ir kitomis kalbomis parašytų žydų autorių tekstų, meno kūrinių. Konferencijoje bus aptartos ir kitos daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus temos, atskleidžiančios sąveiką tarp žydiškojo ir lietuviškojo, lenkiškojo, rusiškojo ir kt. Vilniaus kontekstų.
Konferencijoje pranešimus skaitys žinomi judaikos srities mokslininkai iš Izraelio, JAV, Švedijos: Davidas G. Roskiesas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis; Niujorko žydų teologijos seminarija, JAV), Davidas Fishmanas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis; JIVO, JAV), Avneris Holtzmanas (Tel Avivo universitetas, Izraelis), Mikhailas Krutikovas (Mičigano universitetas, JAV), Cecile E. Kuznitz (Bardo koledžas, JAV), Theodore’as R. Weeksas (Pietų Ilinojaus universitetas, JAV), Vladimiras Levinas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis), Janas Schwarzas (Lundo universitetas, Švedija) ir kt.
Lietuvai konferencijoje atstovaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, žydų kultūros istorikė ir bibliografė Lara Lempertienė (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras), dailės istorikė Laima Laučkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikas Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas), etnologė Radvilė Racėnaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).
Konferencijos metu, rugpjūčio 6 d., Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre, V a. auditorijoje vyks simpoziumas „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“ (Zalmen Szyk’s Vilna in the New Millennium), skirtas tarpukariu Vilniuje veikusios Žydų kraštotyros draugijos (Yidisher gezelshaft far landkentenish) pirmininkui Zalmenui Šykui. Renginyje konferencijos dalyviai pristatys po vieną išskirtinę žydiškojo Vilniaus atminties vietą. Šiuo renginiu simboliškai pažymimos 80-osios Z. Šyko parengto Vilniui skirto išsamaus gido „Tūkstantis Vilniaus metų“ (1000 yor Vilne) pirmo tomo išleidimo (1939 m.) metinės. Deja, antrasis leidinio tomas taip niekada ir nepasirodė.
Konferencijos „Vilniaus skaitymas: žydų literatūra ir miesto istorija“ vieta ir laikas: Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, J. Kovalevskio auditorija, Universiteto g. 5, rugpjūčio 5–7 d., kasdien nuo 9 val. Konferencija vyks anglų kalba. Konferencijos programa (PDF).
Kviečiame dalyvauti.
Trumpai apie simpoziumą „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“
|
Data
|
rugpjūčio 6 d.
|
|
Laikas
|
17 val.
|
|
Vieta
|
Konferencijų salė, V a.
|
|
Dalyvavimas
|
įėjimas laisvas
|
|
Renginio kalba
|
anglų k.
|
|
Organizatoriai
|
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras
|
|
Rėmėja
|
Lietuvos mokslo taryba
|
|
Daugiau informacijos
|
socialiniame tinkle „Facebook“
|
Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus kuriems mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir, ypač, netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant ilgus penkerius ar net daugiau metų.
Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.
Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos šeštadienio rytą nuimta karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas patvirtino, kad lenta išvežta ir bus saugoma savivaldybės įmonėje „Grinda“.
Tai buvo svarbus istorinis sprendimas, kurio daug metų prašė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Diskusijos visuomenėje dėl šios lentos nukabinimo vyko ne vienerius metus. Kritikai teigė, kad šio ženklo neturi likti, supratus, jog J. Noreika, Antrojo pasaulinio karo metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų izoliavimo, geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
Lietuva neapsisprendė, kaip reaguoti į Vilniaus centre kabančią lentą ir pastaruoju metu sustiprėjusią kritiką pasaulyje. Istorikai rašydavo, kad J. Noreika-Generolas Vėtra Holokausto metu žydų nežudė, nors iš tikrųjų faktai rodo, kad jis kolaboravo su naciais. Todėl Vilniaus mero sprendimas yra drąsus siekimas įtvirtinti istorinį teisingumą Lietuvos sostinėje, kurią žydai per amžius vadina „Lietuvos Jeruzale“.
Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, ,,lentą nuimti jis apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.
Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”, – BNS perduotame komentare sakė R. Šimašius.
Šalia pagrindinio kelio, kuriuo kasmet pravažiuoja apie pusantro šimto tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio, Lietuvos kontūrą žymi visus metus žaliuojantys krūmai, o tose vietose, kuriose buvo 1941-1944 metais sunaikintos žydų bendruomenės, „dygsta“ tautodailininko Artūro Platakio iš metalo kaltos obelys. Savo protėviams atminti jas užsako litvakai iš viso pasaulio. Obuoliai medžiuose įamžina bendruomenėse gyvenusias šeimas.
2016 metais „pasodinti“ medžiai ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės litvakų atminimui bei gelbėtojams pagerbti.
Karelijos granito stulpeliai žemėlapyje statomi vietose, kuriose gimė visame pasaulyje garsūs litvakai. Už Aleno ir Karinos Cimblerių iš Londono, Mišos Belkindo iš JAV paaukotas, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo lėšas stulpeliai jau pastatyti vienam iš Izraelio valstybės kūrėjui darbėniškiui Dovydui Volfsonui, daug prie Indijos Nepriklausomybės iškovojimo prisidėjusiam Rusnėje gimusiam Hermanui Kalenbachui, kretingiškiui T. Kosciuškos sukilimo žydų kavalerijos pulko organizatoriui ir vadui, Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalieriui, Lenkijos nacionaliniam didvyriui Berekui Joselevičiui, naują erą kultūroje pradėjusiam, pirmojo garsinio filmo pagrindinio vaidmens atlikėjui iš Seredžiaus kilusiam Asai Joelsenui.
Stendas prie įėjimo į žemėlapį skaičiais pasakoja apie visos Lietuvos buvusias žydų bendruomenes. Yra jame ir atkurtas Platelių planas su buvusiais pastatais ir jų šeimininkų sąrašu.
Anot vieno iš aktyviausių kurti sodą talkininkų, knygos apie unikalią vaikų gelbėjimo iš Kauno geto operaciją „Išgelbėti bulvių maišuose“ sudarytojo Jakovo Zilbergo, Litvakų Atminimo sodas turėtų tapti ne tik paminklu sunaikintoms Lietuvos žydų bendruomenėms, bet gali būti ir analogo pasaulyje neturinčiu meno kūriniu.
Adresas: Žemaičių Kalvarijos g. 51, Medsėdžių k., Plungės
Lietuvos žydų bendruomenės svetainės redakcijai
Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“
Š.m. liepos 24 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą „Kazio Škirpos alėją“ pervadinti į „Trispalvės alėją“.
Pasirodžiusiame Delfi portale informaciniame praneši
“Savivaldybės taryba taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K.Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui”.
Akivaizdu, kad ant atminimo lentos bus nurodyta, jog
1919 m. sausio 1 d. Kazis Skirpa pirmasis iškėlė „Trispalvę“ ant Gedimino bokšto.
Klausimas: ar bus taip pat nurodyta, kad, remiantis Genocido centro išvada (cituojame):
„Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas iškėlė antisemitizmą politiniu lygmeniu, kas galėjo paskatinti kai kuriuos lietuvius dalyvauti Holokauste“?
P.S. Mūsų nuomone, paskutinio priminimo nebuvimas iškraipytų istorinę tiesą, o pervadinimo faktas taptų politiškai žalingas.
Pagarbiai,
Ruta Kaplinskaja,
Pinchos Fridberg
2019/07/24
Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja turės naują pavadinimą: sostinės taryba šiandien pritarė idėjai pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės.
Savivaldybės taryba šiandien taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K. Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui.
K. Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.
Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido knygą “Vilkijos getas 1941 metais”, jos autoriai Aleksandras Vitkus ir Chaimas Bargmanas.
Leidinys nėra komercinis, jo apimtis nesiekia 100 psl, tiražas irgi gana nedidelis. Pridedu informaciją apie leidinį (viršelis, anotacija, pratarmė). Leidiniu žemiausia kaina prekiaujame internetu:
https://www.melc.lt/vilkijos-getas-1941-metais
O taip pat tiekiame Lietuvos knygynams: www.knygos.lt, www.patogupirkti.lt Pavartyti ar įsigyti leidinį galima ir mūsų MELC knygynėlyje Vilniuje, adresu Pylimo g 60 (tel. 8-5-245 7720).
Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas
Vilkijos getas 1941 metais
dailininkas: Albertas Broga
Vos už 30 kilometrų nuo Kauno įsikūrusiame Vilkijos miestelyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje. 1766 metų gyventojų surašymo duomenimis, Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 metais – 789, pagal 1897 metų surašymo duomenis, Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų, iš jų 1431 gyventojas žydų tautybės. 1915 metais caro valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius mažėjo. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų).
Svarbiausias vietos žydų pajamų šaltinis buvo prekyba, aktyviai prekiavo net su Rytprūsiais. Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomybės metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną. Tačiau Antrasis pasaulinis karas visą šį gražų miestelį suniokojo kraupiomis žudynėmis, o jam pasibaigus atsirado žymos su kryptimis į žydų žūties vietas.
Knyga skirta sunaikintų per Holokaustą Vilkijos ir aplinkinių miestelių – Panemunės, Pakuonio, Garliavos, Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir kitų – žydų atminimui. Autoriai, rengdami šią knygą išstudijavo Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, susitiko su vietos žmonėmis, užrašė jų atsiminimus, surado ir nufotografavo žydų žudynių vietų paminklus.
Liepos 19 dieną Jurbarke, Kauno gatvėje, buvo iškilmingai atidarytas daugiau nei trejus metus kurtas Sinagogų aikštės memorialas. „Šį memorialą kūrėme ne vien Jurbarkui, kūrėme visiems Lietuvos gyventojams, nes galvojame, kad vieną kartą reikia pasakyti – tai yra bendra mūsų istorija, mes turime ką atminti ir ką saugoti, ko gėdytis ir kuo didžiuotis“, – teigė memorialą kūręs iš Lietuvos kilęs ir skulptoriaus šlovę pelnęs dar gyvendamas Lietuvoje, dabar Izraelio skulptorius Dovydas Zundelovičius. ,,Čia įvyko 2 tragedijos: Jurbarko žydų sunaikinimas, o kita tragedija – 70-ies metų tylėjimas apie šią tragediją.“
Skulptorius ir jo vadovaujama „Naujoji menininkų kolegija“ („CAN New Artists Collegium”), Greg bei Anna Zundelovičiai projektu įamžino medinę Jurbarko sinagogą, Jurbarke gyvenusių žydų bei juos gelbėjusių žmonių vardus ir pavardes.
Pagrindinis memorialo motyvas – grindinys ir banguojančios granito juostos – Nemuno upės įvaizdis. Granitinėse bangose surašytos tūkstančio žydų šeimų, gyvenusių Jurbarke, pavardės. Jos surašytos jidiš ir anglų kalbomis. Virš granitinių bangų iškilęs centrinis memorialo elementas, primenantis senąją medinę Jurbarko sinagogą.
Šis kūrinys – tai iš Jurbarko kilusių žydų ir jų palikuonių bei jurbarkiečių ir Jurbarko krašto bičiulių dovana miestui. Projektas sukurtas už suaukotas lėšas. Įgyvendinimą iš dalies finansavo Geros Valios fondas. Asociacijos „Kuriame Jurbarkui“ vadovė Ramutė Mockevičienė pasidžiaugė, kad projektui lėšas aukoja jurbarkiečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, ir visame pasaulyje gyvenantys žydų bendruomenės nariai, taip pat Jurbarko bičiuliai Vokietijoje.
„Jurbarkas vienas iš pirmųjų Lietuvoje įamžino keturis šimtus metų kartu gyvenusių lietuvių ir žydų istoriją. Neabejoju, kad memorialas garsins Jurbarko kraštą ir bus lankomas jurbarkiečių ir svečių“ – kviesdamas visus į atidarymo šventę pažymėjo Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.
Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kalbėjo susirinkusiems apie miesteliuose atgimstančią atmintį. Jis prisiminė, kaip jo tėvas vaikystėje sakydavo, kad reikia pasimelsti už žydą daktarą. Seimo pirmininkas memorialą palygino su uolienos stichija, kurios kaip ir Jurbarko žydų, istorijos negalima sunaikinti. Jie iki Holokausto sudarė 35% Jurbarko štetlo gyventojų..
Amiras Maimonas – Izraelio ambasadorius Lietuvoje (kadangi ceremonija vyko penktadienį) bandė įsivaizduoti, koks Jurbarke būdavo penktadienis prieš 78 metus, kol dar žydai buvo gyvi – diena, kurios vakare prasidėdavo Šabas, kaip visi Jurbarko žydai jam ruošėsi, tvarkė namus ir kiemą, visur kvepėjo ruošiama vakariene, vienas kitą sveikindavo: Šabat Šalom.
Ambasadorius priminė, kad jis atvykęs į Jurbarką pasiūlė įamžinti gyvenusių žydų atminimą ir pasidžiaugė, kad jo kadencijos pabaigoje įdėja sėkmingai įgyvendinta.
Jurbarko meras Skirmantas Mockevičius dėkojo visiems, prisidėjusiems prie memorialo atsiradimo. „Šis memorialas primins tuos šimtmečius, kai dvi bendruomenės gyveno drauge. Dirbo, prekiavo, bičiuliavosi ir padėdavo vieni kitiems“, – sakė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Sinagogų aikštės memorialas suvienijo Jurbarko žydų bendruomenės palikuonis iš Izraelio, JAV, Pietų Afrikos, Jungtinės Karalystės, Rusijos bei Kanados ir filantropus iš Lietuvos, Vokietijos ir Izraelio. Tokio unikalaus meno ir istorijos projekto Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta“,
Seimo narys Emanuelis Zingeris priminė, kad Lietuva yra didžioji žydų žudynių šalis, kuri turėjo prabilti ir ji pagaliau prabilo. „Lietuvos vertybinė branda turi atskirti, kas šiandien yra šalies didvyris ir kas juo nebuvo ir būti negali. Jurbarkas yra pavyzdys visiems, jis šviečia ir rodo kelią kitiems miesteliams“.
Premjero Sauliaus Skvernelio vardu parašytą sveikinimą Sinagogų aikštės memorialo atidarymo proga, perskaitė Vyriausybės kanceliarijos patarėja Diana Varnaitė.
Jaudinančią gyvenimo istoriją papasakojo litvakas Joel Alpert, kurio proseneliai išvyko iš Jurbarko į Ameriką 20 amž. pradžioje ir niekada nepamiršo mylimo Jurbarko miestelio, apie jį nuolat pasakojo anūkui Joeliui. „Atsekiau žemėlapyje šią vietą 1993m. ir suradau knygą apie Jurbarką, kuri buvo išleista Izraelyje. Supratau, kad būtina knygą išversti į anglų k. kad ji pasiektų platesnę auditoriją. Surinkęs šeimos narių surinktas lėšas, išleidau knygą 2003m. Po to buvo dar trečioji laida su papildyta informacija.“ J. Alper dėkojo jurbarkietėms, prižiūrinčioms žydų kapus.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo memorialo kūrėjams „už paminklą dingusiai Jurbarko žydų bendruomenei. Paminklo meninė prasmės išraiška ir vertė yra pavyzdys visai Lietuvai“.
Sinagogų aikštės memorialą su 200 surastų žuvusių žydų ir Teisuolių vardais, pavardėmis sukūrė skulptorius Dovidas Zundelovičius su sūnumi meno direktoriumi Gregu Zundelovičiumi ir dukra Anna, paminklų architekte. Visa šeima buvo pristatyta susirinkusiems.
„Istoriją formuoja žmonių prisiminimai, išgyvenimai. Jurbarko istorija – liūdna, žinant tai, kad per karą buvo nužudyti beveik visi miesto žydai ir dalis lietuvių. Tačiau tai – paminklas ne Holokaustui. Marmure įkūnyta idėja, kad dvi skirtingos kultūros gali gyventi drauge, ką įrodė istorija. Tai – paminklas istorijai ir žmonėms“, – sakė D. Zundelovičius.
Sinagogų aikštės memoriale atspindėta kadaise viena gražiausių Europoje medinė Jurbarko sinagoga, Jurbarke gyvenusių žydų pavardės, profesijos, jurbarkiečiai, karo metais gelbėję žydus.
Iškilminga memorialo atidarymo ceremonija su sveikinimo kalbomis tęsėsi 2 valandas, joje dalyvavo izraeliečiai, išvykę iš Jurbarko po karo, kurie aikštėje atidžiai ieškojo vaikystės draugų, teiravosi, kur kas gyvena, o patys jurbarkiečiai paklausti, kokią žydų gyvenimo istoriją prisimena jų tėvai ar seneliai ir ką šeimoje girdėjo apie žydus, sakė daug dešimtmečių jiems nepasakojo visiškai nieko. ,,Dabar jau supratom, kad jie bijojo kalbėti, bet senelė prisimindavo, kaip eidavo apsipirkti į žydų krautuvę, kaip jai nuleisdavo kainą, jei pinigų neužtekdavo, o dažnai ir ,,bargan“ duodavo”. Vyresnieji jurbarkiečiai parodė, kur stovėjo gražioji Jurbarko sinagoga, o kai ją nugriovė, išdygo blokinis namas. Sinagogų aikštė yra pačiame žydų statytame senamiestyje, namai mediniai, išliko ir kai kurie raudonų plytų kaip ir visuose Lietuvos miestelių buvusiuose žydų kvartaluose.
Į iškilmingą ceremoniją atvyko garbingi svečiai:
Projekto autorių komanda: skulptorius Dovydas Zundelovičius, sūnus Grigorijus dukra Anna ir anūkė Nika,
Viktoras Pranckietis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas,
Ričardas Juška, Lietuvos Respublikos seimo narys,
Diana Varnaitė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja (Vyriausybės ir religinių bendruomenių ir bendrijų santykių klausimais),
Emanuelis Zingeris Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nepriklausomybės akto signataras,
J.E. Amir Maimon, Izraelio valstybės Ambasadorius Lietuvos Respublikoje,
Faina Kukliansky Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, Geros valios fondo valdybos pirmininkė,
Volfgangas Hermanas fon Štetenas, Jurbarko rajono Garbės pilietis, profesorius, daktaras, Lietuvos Respublikos Garbės konsulas Vokietijos Baden Viurtenbergo žemėje,
Joel Alpert, žydų istorijos tyrinėtojas.
Andrius Bautronis Raseinių rajono savivaldybės meras,
Edgaras Pilypaitis Šakių rajono savivaldybės meras,
Arnoldas Piročkinas, Jurbarko rajono garbės pilietis,
Vida Montvydaitė, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos direktorė,
Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas,
Violeta Kolonaitienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja
Larisa Lempertienė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vadovė,
Kauno žydų bendruomenės narių grupė,
Lietuvos dailininkų sąjungos nariai
Jurbarko rajono savivaldybės vadovai ir kiti svečiai.
Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje kūrinius atliko Klaipėdos choras „Aukuras“, programos metu skambėjo nuostabūs klasikiniai kūriniai. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodoje „Senelių atminimui“ .Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susirinkusieji stebėjo rodomą Sinagogų Aikštės Memorialo istoriją. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Sinagogų aikštės memorialo kūrėjais.
Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje kūrinius atliko Klaipėdos choras „Aukuras“, programos metu skambėjo nuostabūs klasikiniai kūriniai. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodoje „Senelių atminimui“ .Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susirinkusieji stebėjo rodomą Sinagogų Aikštės Memorialo istoriją. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Sinagogų aikštės memorialo kūrėjais.
Liepos 18 d. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekse unikalius archeologų radinius įvertino garbūs svečiai ir žiniasklaida.
Spaudos konferenciją sveikinimo žodžiu archeologinių kasinėjimų erdvėje pradėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis, pabrėžęs Didžiosios Vilniaus sinagogos ypatingą reikšmę.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius sveikinimo žodyje pasakė, kad 2020 metai, kurie Seimo buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metais, tikimasi, bus priimtas sprendimas tinkamai įprasminti Didžiosios sinagogos vietą, kuri dar labiau padės visiems suprasti mūsų bendrą istoriją.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) ir Geros valios fondo (GVF) pirmininkė Faina Kukliansky pasakė, kad ,,Vilniaus žydai tikriausiai labiausiai džiaugiasi tuo, kas yra surasta kasinėjant šį Vilniaus Akropolį. Kai kurie dabar surasti užrašai ant Didžiosios sinagogos bimos yra tikrai sensacingi ir mes turime padėkoti visai grupei archeologų, kurie nuoširdžiai dirbdami visą kasinėjimų laiką, atrado labai neįtikėtinus dalykus. Mums neužteko lėšų, kurias galėtume papildomai skirti kasinėjimo darbų tęsimui, bet viskas, kas surasta yra pasaulinės reikšmės atradimas.“
LŽB ir GVF pirmininkė dėkojo archeologams, vadovavusiems kasinėjimams – “Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos” archeologui Justinui Račui bei Izraelio senienų tarnybos archeologui dr. Jonui Seligmanui ir visai kasinėjimuose dalyvavusiai grupei. „Laukiame su nekantrumu 2020 metų, tai bus Gaono metai, kurių metu Vilniaus meras Remigijus Šimašius įsipareigojo darželio pastatą, kuris pastatytas ant buvusios sinagogos vietos, nugriauti.
Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, kad ši teritorija atsivers visiems Lietuvos gyventojams, lietuviams ir žydams, kad kiekvienas čia atėjęs, galės susipažinti su Lietuvos žydų istorija akivaizdžiai ir suprastų, kas yra senoji sinagoga.
Pristatyta žydų kultūros paveldo ekspertų nuomonė, kad Vilniaus Didžioji sinagoga negali būti atstatyta, bet privalo tapti žydų paveldo, Vilniaus kultūros, istorijos traukos objektu. Tarptautinės paveldo ekspertų patariamosios grupės rekomendacijas pristatė architektė Viktorija Sideraitė Alon: ,,Vilniaus Didžiosios sinagogos projektas turėtų sutelkti dėmesį į išlikusių fragmentų išsaugojimą ir eksponavimą. Turėtų susilaikyti nuo bet kokio didelio tūrio statinių atkūrimo ir naujų pastatų statymo. Esamas darželio pastatas nesuderinamas su šia vieta ir turėtų būti pašalintas. Didžiosios sinagogos erdvės prasmė pirmiausia ir labiausiai turėtų būti atskleidžiama per apčiuopiamą patyrimą to, kas surasta ir išsaugota.“
Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas kalbėjo, kad kasmet stebint, koks didelis žiniasklaidos skiriamas dėmesys archeologiniams kasinėjimams rodo, kokia svarbi ši vieta. Ambasadorius sakė, sutinkąs su F. Kukliansky nuomone, kad ši vieta yra Akropolis ir linkėjo, kad jis kaip švyturys šviestų ne tik Lietuvos žydams, bet ir visoms Europos žydų bendruomenėms.
Izraelio senienų tarnybos archeologas dr. J. Seligmanas pademonstravo gausiai susirinkusiems surastą metalinę plokštelę su užrašu hebrajų raštmenimis, kuri buvo pritvirtinta prie kėdės, o ant jos kadaise sėdėjo labdaros draugijos nariai. Šių metų pagrindiniu labai reikšmingu radiniu įvardintas rūsys po bima, jis – svarbus sinagogos kasinėjimų rezultatas.
Archeologas J. Seligmanas dėkojo visiems dirbusiems kasinėjimuose, taip pat ir savanoriams iš Lietuvos, Izraelio, Austrijos, JAV, Baltarusijos, Rusijos. Visi susirinkusieji buvo supažindinti su kasinėjimų metu atidengtais objektais bei radiniais.
2019-07-18
Pranešimas spaudai (papildytas)
Be galo džiugu, kad visai Lietuvos istorijai svarbią akimirką sveikinimo žodžius tars ir Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekse unikalių naujai atrastų istorinių vietų atidengime 2019 m. liepos 18 d. 11 val. dalyvaus LR Užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius ir LR Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.
2019 m. liepos 18 d. 11 val. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekse bus atidengtos unikalios vietos, kurių nėra pažymėta jokioje istorinėje medžiagoje ir brėžiniuose. Šis objektas, tai po bima esantys rūsys, kuris tikėtina užgriuvo II pasaulinio karo metu kai Sinagoga dar buvo naudojama. Vėlyvas minimo objekto užgriuvimas leido išsaugoti rastas paauksuotas memorialines plokštes hebrajiškais rašmenimis. Tarp griuvenų taip pat rastos 18 a. pabaigos Jekaterinos II sidabrinės monetos. Archeologo Justino Račo žodžiais tariant „tai – pasaulinės reikšmės, unikalus atradimas, nes Lietuvoje esančiose sinagogose nėra rasta rūsių po bima“.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Geros valios fondo pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio senienų tarnybos archeologas Dr. Jon Seligman ir Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgų archeologas Justinas Račas 2019 m. liepos 18 d. 11 val., Vokiečių g. 13A, norintiems dalyvauti oficialiems asmenims ir žiniasklaidos atstovams atidengs istorinius atradimus.
Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai finansuojami Geros valios fondo lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, Vilniaus miesto savivaldybė.
Holokausto archeologija: lenktynės su laiku.
,,Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukia man iš požemių“(citata iš Biblijos).
Lietuvos žydų bendruomenė pristatė dr. Richard Freundo knygą „Holokausto archeologija. Vilna, Rodo sala ir pabėgėlių tuneliai” 2019 07 17. Su skaidrėmis pristatymą papildė Harry Jol , Philip Reeder , Paul Bauman ir Alastair Clymont. Ši archeologų grupė jau kelerius metus dirba Didžiojoje sinagogoje Vilniuje ir Paneriuose.
Lietuvos žydų bendruomenė pristatė dr. Richard Freundo knygą „Holokausto archeologija. Vilna, Rodo sala ir pabėgėlių tuneliai” antradienio vakare. Pristatymą su skaidrėmis papildė Harry Jol , Philip Reeder , Paul Bauman ir Alastair Clymont. Ši archeologų grupė jau kelerius metus dirba Didžiojoje sinagogoje Vilniuje ir Paneriuose.Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pasveikino auditoriją ir pristatė temą bei pranešėjus, padėkodama archeologams už jų svarbų darbą Lietuvos žydų paveldo srityje.
Toliau kalbėjo JAV ambasados Vilniuje misijos viršininko pavaduotojas Marcus Micheli. JAV diplomatas kalbėjo, kad archeologų darbas yra labai svarbus, sukėlęs naujų konservacijų bangą apie skausmingą praeitį. „Jis ir jo komanda [Freundas ir kompanija] prisidėjo prie žydų kultūros paveldo atradimo ir išsaugojimo Lietuvoje nuo Panerių pabėgimo tunelio atradimo iki Matildos Olkinaitės dienoraščio slėptuvės vietos nustatymo.
Apie žuvusią Holokauste jauną žydų, lietuvių poetę, atskleista informacija inicijavo naują Lietuvos istorijos svarbią konservaciją, kuri gydo senas žaizdas ir sujungia bendruomenes, – kalbėjo Micheli. ,,JAV ambasada remia dr. Freundo darbą nuo 2017 m. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Tai – devintojo forto Kaune tyrimas, Didžiosios Vilniaus sinagogos kasinėjimai, Rokiškio laidojimo vietų tyrimas su į žemę įsiskverbiančiu radaru, o pastaruoju metu jis ir jo komanda atlieka tyrimus Rumšiškėse, kur renka vaizdo įrašus, apžiūrėdama užtvindytą kaimą, kuris iš tikrųjų yra gana įdomus. Freundo darbas yra labai svarbus, išsaugant turtingą Lietuvos žydų kultūros paveldą. Be to, jo atradimai padėjo Lietuvos žydams ir lietuviams visame pasaulyje vėl prisijungti prie savo praeities, susigrąžinti prarastą istoriją, prisiminti tūkstančius gyvybių, kurios buvo prarastos Holokausto metu. Dr. Freund, labai dėkoju už tai, kad palaikėte žydų bendruomenę Lietuvoje ir jūs bei jūsų komandos indėlį į Lietuvos kultūrinį palikimą. Visi mes ambasadoje laukiame tolesnio bendradarbiavimo. Tikimės skaityti ir klausyti daugiau apie jūsų nepaprastus atradimus “, – sakė Marcus Micheli.
Richardas A. Freundas yra Maurice Greenberg centro profesorius, Hartfordo universiteto ,,Judaikos studijų“ direktorius. Profesorius Freundas vadovavo daugiau nei dešimčiai archeologinių projektų Hartfordo universiteto vardu Izraelyje, taip pat vietose, susijusiose su krikščionybės ir judaizmo pradžia Nazarete, Betsaide, Kvumrane ir prie Negyvosios jūros. Be to, jis vadovavo Hartfordo universiteto projektams Ispanijoje , Lenkijoje, Rodo mieste, Graikijoje ir Lietuvoje net 15-oje vietų.
Jo darbai buvo pristatyti „New York Times“, „Time“ žurnale, „Reader’s Digest“, „Newsweek“, archeologijoje, dviejuose svarbiuose „Smithsonian“ žurnalo straipsniuose, pateiktuose „BBC“, „MSNBC“, „CNN“, „NPR“ ir „Fox News“ bei šimtuose žiniasklaidos priemonių visame pasaulyje. Kasinėjimų rezultatai rodyti 20 televizijos dokumentinių filmų „National Geographic“, „CNN“, „Discovery“, istorijos kanaluose ir PBS. Vienas reikšmingų naujausių jo atradimų Lietuvoje – „Holokausto evakuacijos tunelis“ Panerių žudynių duobėje ir Didžiosios Vilniaus sinagogos kasinėjimų vietoje.
Dr. Freundas yra daugiau nei 100 mokslo straipsnių ir dešimties knygų (parašytų ar bendrai redaguotų) autorius. 2019 m. Pavasarį paskelbta išleista nauja knyga „Holokausto archeologija: Vilna, Rodas ir pabėgimo tuneliai“ (Rowman & Littlefield, 2019). Ši knyga išleista anglų kalba, belieka tikėtis, kad ji bus išversta į lietuvių kalbą. Knyga pristatyta Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje Jašos Heifetzo salėje.
2016 m. vasarą pripažintas archeologas profesorius Richardas Freundas ir jo komanda paskelbė visame pasaulyje, kad atrado svarbų Holokausto įrodymą – pabėgimo tunelį Panerių žudynių duobėje. Ši Holokausto vieta, kurioje žuvo daugiau apie 100 000 žmonių, dažniausiai prisimenama dėl žiaurių masinių ten įvykusių žydų žudynių.
Holokausto archeologija kviečia ieškoti įrodymų drauge su Freundu ir jo daugiadisciplinine mokslinių tyrimų grupe, nes jie atskleidžia Holokausto įrodymus, per pastarąjį dešimtmetį daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos, Lenkijos ir Graikijos vietoms. Freundas ir jo komanda vykdo kasinėjimus ir geo-fizinius tyrimus su radaru ir kitomis šiuolaikinėmis priemonėmis.
Knygoje yra Holokaustą išgyvenusių liudytojų prisiminimai, vietovių nuotraukos, informacija apie įvairius papildomus geo-mokslinius metodus ir informacija, gauta iš kasinėjimų. Atradimai byloja ir paaiškina, kokie kultūros aspektai prarasti Holokausto metu, kas matoma per archeologijos ir geologijos objektyvą.
R.Freundo knygos pristatymo moderatorius – Vilniaus žydų viešosios bibliotekos direktorius Žilvinas Bielauskas pakvietė kalbėti Paulą Baumaną, pagrindinį projekto geofiziką, kuris gyvena Kalgary, Alberte. Baumanas paaiškino kai kuriuos neinvazinius metodus, naudojamus pabėgimo tunelio suradimui Paneriuose, ir apibūdino rezultatus. Jis taip pat kalbėjo apie Sobiboro naikinimo stovyklą Rytų Lenkijoje, kur buvo naudojamas galingas metalo detektorius ir elektrinės varžos tomografija, siekiant apibrėžti faktinę stovyklą,
Baumanas paaiškino kai kuriuos neinvazinius metodus, naudojamus pabėgimo tunelio suradimui Paneriuose, ir apibūdino rezultatus. Jis taip pat kalbėjo apie Sobiboro naikinimo stovyklą Rytų Lenkijoje, kur buvo naudojamas galingas metalo detektorius ir elektrinės varžos tomografija,(Electrical resistivity tomography) siekiant apibrėžti faktinę stovyklą, o vėliau nustatyti stiebus, ant kurių buvo dujų kameros, bet vėliau paaiškėjo, kad tai dalis tvoros, atskiriančios skirtingas stovyklos dalis. Baumanas baigė savo pristatymą su citata, moters, kuri išgyveno masines žudynes Islamo kovotojų rankose Šiaurės Irake.„Štai kodėl mes atliekame tokį darbą, kurdami naujus metodus, nuoseklią metodiką šių portalų žemėlapiams suprasti, siųsti įspėjimą, kad nesvarbu, kokių pastangų imamasi planuojant ir vykdant žiaurius tikslus, net ir po dešimtmečių jie gali būti atidengti ir matomi vaizde “, – sakė Baumanas.
„Nieko negali būti paslėpta žemėje ir anksčiau ar vėliau ji bus atrasta“, komentavo moderatorius Bielauskas.
Haris Jolis, fizikas geografas, kilęs iš Kanados, dirbantis Viskonsino universitete, pateikė glaustą, detalų ir šiek tiek techninį neinvazinių archeologinių metodų paaiškinimą, įskaitant garso po vandeniu skenavimo naudojimą, ieškant nugramzdinto po vandeniu Rumšiškių (Rumshishok štetle) palyginimus su Luftwaffe orlaivio žvalgybine fotografija ir naudojant žemės skverbimosi radarą Šeduvos turgaus aikštėje, kad sužinotumėte vienos iš čia esančių sinagogų vietą. Duquesne universiteto profesorius Philipas Reederis toliau kalbėjo apie kartografavimą. Jis pristatė daugiapakopį Didžiosios Sinagogos žemėlapį Vilniuje ir aptarė Holokausto aukų kapų suradimą.
Pateikė Geoff Vasil, Ilona Rūkienė.
Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos viešoji biblioteka aktyviai dalyvavo Kauno geto sunaikinimo 75-osioms metinėms skirtoje renginių programoje.
“Neries” padalinys kartu su gidu Deimantu Ramanausku organizavo ekskursiją “Neįsisavinta praeitis: Kauno getas”, į kurią, nepaisant pabiurusio oro, susirinko gausus būrys žmonių, norinčių geriau pažinti savo miesto istoriją. Įžanginį žodį tarė Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, kuris ne tik prisiminė skausmingą praeitį, bet ir nuotaikingai papasakojo apie visuomenėje egzistuojančius mitus apie žydus.
Jaunimo, meno ir muzikos skyrius pakvietė kino mylėtojus į filmo “Gitel” (rež. R. Mullan, 2016 m.) peržiūrą. Talentingos smuikininkės Gitel Bergman (akt. Marija Korenkaitė) skausmo pilna gyvenimo istorija, jos vidinė drama, lydima praeities šmėklų bei kaltės jausmo dėl to, kad liko gyva, o tėvai ir sesutės buvo nužudyti 1941 m. spalio mėn. Kaune, bei puiki aktorių vaidyba nepaliko abejingų.
2019-07-16
Pranešimas spaudai
Besibaigiantys Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais
2019 m. liepos 18 d. 11 val. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekse bus atidengtos unikalios vietos, kurių nėra pažymėta jokioje istorinėje medžiagoje ir brėžiniuose. Šis objektas, tai po bima esantys rūsys, kuris tikėtina užgriuvo II pasaulinio karo metu kai Sinagoga dar buvo naudojama. Vėlyvas minimo objekto užgriuvimas leido išsaugoti rastas paauksuotas memorialines plokštes hebrajiškais rašmenimis. Tarp griuvenų taip pat rastos 18 a. pabaigos Jekaterinos II sidabrinės monetos. Archeologo Justino Račo žodžiais tariant „tai – pasaulinės reikšmės, unikalus atradimas, nes Lietuvoje esančiose sinagogose nėra rasta rūsių po bima“.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Geros valios fondo pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio senienų tarnybos archeologas Dr. Jon Seligman ir Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgų archeologas Justinas Račas 2019 m. liepos 18 d. 11 val., Vokiečių g. 13A, norintiems dalyvauti oficialiems asmenims ir žiniasklaidos atstovams atidengs istorinius atradimus.
Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai finansuojami Geros valios fondo lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, Vilniaus miesto savivaldybė.
