Paveldas

Kaune pristatyta paroda ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“

Kaune pristatyta paroda ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“

2019 m. spalio 31 d. Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko Vyčio paramos fondo parengtos parodos ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“ pristatymas. Renginio dalyvius sveikino Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, LR Seimo nario Mindaugo Puidoko padėjėjas Robertas Stanionis.  Visuomenininkas Raimundas Kaminskas pristatė pagrindinius Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos (1933-1940) veiklos bruožus, pastebėdamas tam tikrų šios organizacijos narių tragišką likimą siejama su Vilijampolės/Kauno getu.

Gidas Chaimas Bargmanas išsakė savo mintis apie žydų ir lietuvių santykius, o Kovo 11-osios g. bendrijos  etnografinis ansamblis „Sūduva“ atliko savo keletą dainų. Renginys buvo skirtas Vilijampolės prijungimo prie Kauno 100-mečiui paminėti.

Lietuvos kariai žydai išliko neabejingi šalies gerovei ir po Lietuvos Nepriklausomybės kovų  1933 m. birželio 24 d. susibūrė į Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungą.

Sąjungos tikslas buvo ugdyti tarp narių ir žydų visuomenės Tėvynės meilę, kelti valstybinį susipratimą, propaguoti užgrobtų Lietuvos regionų vadavimo, lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo idėjas.

 Nuo 1934 metų  sąjungos būstinė buvo Kaune, o organizacija iš viso    turėjo iki 3,000 narių. Tarp jų buvo savanorių, savanorių kūrėjų ir Klaipėdos išvadavimo dalyvių. 20 žydų karžygių už pasižymėjimą kovose buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinu, buvo apdovanotų ir kitais medaliais bei ordinais. Vien Kaune apdovanoti medaliais 245 žydų kariai (6 — Vyties Kryžiais, 26 — Savanorių medaliais). Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga   turėjo savo vėliavą, ženklą, buvo parengusi uniformos projektą. Sąjungos skyriai turėjo savo atributus, skyrių vėliavos būdavo iškilmingai įteikiamos jų švenčių metu. Nuo 1935 metų  sąjunga lietuvių kalba leido savaitraštį „Apžvalga”, kurio pagrindinė jo tema buvo gerų lietuvių-žydų santykių puoselėjimas ir žydų aktyvaus dalyvavimo Lietuvos visuomeniniame gyvenime nušvietimas. Iki 1940 metų išėjo 223 numeriai. 1940 metais okupavus Lietuvą, nustojo ėjusi „Apžvalga“, buvo uždrausta  sąjungos veikla visuose skyriuose. Nemažai sąjungos narių ištremti į Sibirą, represuoti.

Daugiau apie tai knygoje PAŽADĖTOJI ŽEMĖ – LIETUVA: Lietuvos žydai kuriant valstybę 1918-1940 (sudarytojas Vilius Kavaliauskas).

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

Savaitės pradžia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo itin aktyviai. TOLI seminaras mokytojams, Fanios Brancovskajos susitikimas net su 45 moksleiviais bei studentais iš Vokietijos bei savaitės trukmės stovykla vaikams.

Seminarą 32 mokytojams iš Lietuvos surengė Niujorke įsteigtas Olgos Lengyel institutas Holokausto tyrimams ir žmogaus teisėms. Pirmadienį renginio dalyviai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su japonų diplomato Čijūnės Sugiharos sūnumi Nobuki Sugihara, kuris pasakojo apie tėvo veiklą, gelbėjant šimtus žydų. Iki ketvirtadienio truksiančiame seminare mokytojai klausysis paskaitų, aplankys Panerių memorialą, kitas apie holokaustą pasakojančias vietas.

Savo ruožtu, Lietuvos žydų bendruomenė mokytojams įteikė parodos  „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ katalogą-knygą.

Tuo metu, kai 32 mokytojai J. Heifetzo salėje klausėsi paskaitų, aukštu žemiau į susitikimą su Fania Brancovskaja susirinko dar gausesnis būrys jaunimo. Šią savaitę Lietuvoje lankosi 45 studentai ir moksleiviai žydai iš Vokietijos, kuriems holokaustą išgyvenusi F. Brancovskaja pasakojo apie savo vaikystę Vilniuje, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kaip jai pavyko išgyventi gete.

Trečiasis renginys, irgi truksiantis visą savaitę, vaikų rudens atostogų stovykla “Amehaye 2019”, į kurią susirinkę vaikai dalyvauja edukaciniuose ir sporto užsiėmimuose, ekskursijose bei smagiai ir naudingai leidžia laiką draugų būryje.

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos naujienlaiškis

Su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku susitikęs Niujorko YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas ministrą informavo, kad instituto tarybos absoliuti dauguma pritarė prašymui Lietuvoje eksponuoti vertingą dokumentą – Vilniaus Gaono sinagogos pinką.

Tai vietos bendruomenės metraštis, vienas svarbiausių dokumentų, pasakojančių apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą. Šį unikalų eksponatą YIVO mūsų šaliai paskolins 2020 m., kai Lietuva minės Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Planuojama, kad dokumentas bus pristatomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jį pamatyti galės visi norintieji.

XVIII a. gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas – didysis Lietuvos rabinas, litvakų misnagdų religinės minties lyderis, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio aiškintojų. Kitąmet bus minimos jo 300-osios gimimo metinės.

YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje kaip pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų studijų akademija siekiant dokumentuoti ir tyrinėti daugiau nei 1000 metų regione gyvuojančią žydų civilizaciją, rengti žydų mokslininkus. 1925–1939 m. YIVO Vilniuje sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo tematika. YIVO veikla Vilniuje nutrūko 1941 m. Šis institutas buvo perkeltas į Niujorką. Šių metų birželį Vivulskio gatvėje Vilniuje, kur nuo 1933 iki 1944 metų stovėjo YIVO pastatas, buvo atidengta atminimo lenta.

Lietuvoje išlikusi prieškarinio YIVO kolekcijos dalis saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Nuotraukoje (iš kairės): kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, YIVO archyvų vadovė Stefanie Halpern ir YIVO vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas Niujorke

Užkalnis norėtų būti žydas ir valgyti beigelius

Užkalnis norėtų būti žydas ir valgyti beigelius

Andrius Užkalnis, www.DELFI.lt
Niekada neslėpiau, kad norėčiau būti žydas, bet žinau, kad tai ne taip lengvai pasiekiama. Konvertuotis galima, bet tai nelengvas procesas ir reikalauja daug mokslo, disciplinos ir paklusnumo, o aš visada buvau labiau improvizuojantis kūrėjas, ir, nors esu pasiekęs brandos amžių, esu labai nenuspėjamas, nepririštas ir labiau stebinantis, negu paklusnus. Todėl neįsivaizduoju savęs lankant žydų tikėjimo užsiėmimų, studijuojant Torą ir paskui pasiduodant organizuotos religijos gniaužtams (nes žydas yra ne tautybė, kaip mes klaidingai galvojame Lietuvoje, o religija, nepamirškite šito – čia sovietų ideologija išmokė galvoti apie žydus, kaip apie tautinę mažumą, kas yra visiškai netiesa). Apskritai, man labai sunkiai sekasi su bet kuria religija, nes religijose per daug skylių ir neatsakytų klausimų.
Tačiau daugelis žydų bruožų mane žavi, ir tai yra būtent tie bruožai, kurie erzina daugelį lietuvių, nes lietuviai žiauriai pavydūs ir pagiežingi.

Lietuviai, matydami, kaip žydai geriau prasisuka gyvenime, kaip jie pamato kitų nepastebėtas galimybes, moka pirkti ir parduoti, verslą kuria magiškai išdėliodami svetimus pinigus taip, kad jiems nubyra po truputį ir iš visur, ir pastebėdami, kad žydai galvoja ne tiesiniu būdu, bet daugeliu krypčių vienu metu, ir labai susinervina, nes daugumas lietuvių taip nemoka.

Skaityti plačiau
Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Profesorius Pinchos Fridberg

 Komentarai straipsnio pavadinimui

1. Holokausto istoriku mane pavadino „Laisves radijas“. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet  neatitinka tikrovės, deja. Iš tikrųjų esu pedantas: skaitau labai atidžiai, nepraleidžiu nei vienos raidės. Ir tuo pačiu metu dar šiek tiek mąstau.

2.Tikrieji (neklystantys) Holokausto Istorikai dirba Genocido Centre. Dėl to antruoju atveju žodį Istorikai rašau iš didžiosios raidės ir be kabučių. Šių istorikų tyrimų rezultatai iškalti net ant granito.

3 Į savo labai keistą klausimą „ar galima pasitikėti archyvo dokumentu?“galiu pateikti ne mažiau keistą atsakymą: kas gali paneigti, kad šio dokumento nesukūrė NKVD agentai, norėdami diskredituoti kolaborantus, kurie glaudžiai bendradarbiaviavo su naciais?

4.Sutrumpinimai: LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. – fondas, ap. – aprašymas, b. – byla, l. – lapas.

Dokumentо atradimо istorija

Autorinės teisės visada buvo man “šventa karvė”. Todėl iškart sakau: nurodytą dokumentą radau ne aš, o JAV gimęs lietuvis, matematikos mokslų daktaras Andrius Kulikauskas*. 2019 m. kovo mėn. 17 d. jis man atsiuntė iš LCVA kompiuterio monitoriaus ekrano fotografuotą beveik neįskaitomą kopiją dokumento, pažymėto LCVA, f.1346, ap.1, b.24, l.12-14.

“Pažaidęs” su „fotošopu“, aš tą dokumentą perskaičiau. Iškilo noras pasidaryti geresnę kopiją, ir aš nuėjau į Lietuvos Centrinį Valstybės Archyvą. Bet čia manęs laukė… „nedidelė“ staigmena: šifru nurodytas ne tas dokumentas. Bandymas pačiam surasti ieškomą dokumentą baigėsi fiasko ir aš paskambinau dr. Kulikauskui. Paaiškėjo, kad jo atsiųstame dokumento šifre atsidūrė rašybos klaida: vietoj b.24 turėjo būti b.29.

Dokumento kopija

 Pradėsiu nuo malonios ir nuoširdžios padėkos LCVA rankraščių dokumentų skyriaus vyresniąjai specialistei Ingai Bumažnikovai už pagalbą, ieškant ir dirbant su archyvo dokumentais. Ponia Bumažnikova mane taip pat informavo, kad norėdamas įdėti dokumentus į internetą, turiu užsisakyti ir gauti jų legalias kopijas. Tokias kopijas gavau:

Matote Alytaus apskrities vadovo aplanko „Byla Nr. 28“ viršelio kopiją (Byla pradėta 1941 m. birželio mėn., baigta 1941 m. rugsėjį):

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29

Štai ir pats dokumentas:

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13 a.p.

Atkreipkite dėmesį: po to, kai dokumentas buvo parengtas, jis buvo redaguotas (rašomosios mašinėlės intarpai, pieštuko žymės). Nustatyti, ar jis buvo pasirašytas ir išsiųstas adresatui, man nepasisekė.

Holokausto „istoriko“  klausimai

Ar iš žodžių „Trečia [teroro] priežastis – vokiečių karių kišimasis ir užtarinėjimas areštuotųjų komunistų ir žydų “ seka, kad toks kišimasis vyko, ir ne vieną kartą? Priešingu atveju, kodėl reikėjo apie tai rašyti “šauniosios vokiečių kariomenės Alytaus ponui Komendantui”? Ar turiu suprasti, kad vokiečių kariškiai (nepainioti su esesininkais!) mėgino priešintis lietuvių kolaborantų žiaurumui?

O kaip reikia suprasti Alytaus apskrities vadovų prašymą leisti „vykdančius nusikaltimus komunistus, žydus ir lenkus šaudyti vietoje be Jūsų žinios ir daryti areštus taip pat nieko neatsiklausus”?

Ar toks prašymas reiškia, kad vokiečių armija (nepainioti su SS padaliniais!) neleisdavo lietuvių kolaborantams vykdyti savateismį (linčiavimą)? Priešingu atveju, kam gi prašyti to „šlovingos vokiečių armijos” Alytaus komendanto “?

Deja… klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų …

P.S. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau, kodėl šiame dokumente ginkluoti policijos padėjėjai vadinami partizanais?

————————————

*Vilniaus apygardos administraciniame teisme Dr.A.Kulikauskas atstovavo
JAV gyventojui Grant Gochinui, pateikiusiam skundą dėl  Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsisakymo pakeisti
savo istorinę išvadą dėl kapitono Jono Noreikos („Generolo Vėtros“)
dalyvavimo Holokausto įvykiuose (skaitykite mano straipsnį „Vilniaus apygardos administracinis teismas: Genocido Centro atsakymas dėl Jono Noreikos – pagrįstas ir teisėtas”, rusų kalba).

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras

Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras

Spalio 5d. paskelbta žinia, kad Šiauliuose išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. Verslininkas, 20-ojo amž. pradžioje valdęs pusę Šiaulių, pakėlė Šiaulių ekonomiką į pasaulinį lygį. Jam skirtas paminklas buvo pastatytas neseniai, su Gerosios Valios fondo parama prie Ch. Frenkelio vilos, nelabai toli stovėjo  ir gamykla ,,Batas“, kur buvo gaminami batai kaip ir Italijoje, fabrike, beveik tuo pačiu pavadinimu ,,Bata“.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky primena, kad Ch Frenkelio sūnui nebuvo  atkurtos nuosavybės teisės, nes restitucijos įstatymo galiojimo metu jis nebuvo Lietuvos pilietis.

,,Aš turiu jo susirašinėjimą su Lietuvos ambasada ir ten nė pusės žodžio nėra apie  baigtinius nuosavybės teisių atkūrimo  terminus. Sūnui pasiūlyta  kreiptis į teisėsaugos institucijas, bet nepaaiškinta, kad praleidus terminus, nuosavybės teisės nebus atkurtos. Taigi nuosavybės teisės atkurtos nebuvo.

Gerai, kad Ch.Frenkelis negali prisikelti iš numirusiųjų ir ateiti į savo gamyklą, kuri išgelbėjo daug žydų karo metu, naciai  be geto kalinių negalėjo gaminti produkcijos Frenkelio gamykloje, todėl geto kaliniai gaudavo darbo vietas Frenkelio gamykloje. Paties Frenkelio Šiauliuose jau nebuvo. Tai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame išsigelbėjo daugiausiai žydų tik todėl, kad jie galėjo išeiti darbams iš geto, Frenkelio fabriko dėka. Jei šiandien Frenkelis pamatytų, į ką pavirto tas jo fabrikas, kažin ar jis nenorėtų atsigulti atgal į kapą. Šitokia nepagarba kito asmens nuosavybei kaip ir nepagarba skulptūrai, nepagarba žydui, Lietuvoje tampa natūraliu dalyku.

Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau ir daugiau akcentuojama, kad žydai reikalauja kažkokių išskirtinių teisių. Norėčiau pasakyti kad net jei mes ir reikalautume išskirtinių teisių, tai turėtume pagrindą. Tarptautinėje teisėje egzistuoja tokia definicija – atvirkštinė diskriminacija, valstybėje gyvenančiai mažumai, skaudžiai nukentėjusiai nuo kokių nors veiksmų, pvz.: genocido.

Nieko nuostabaus, kad žydai, yra tokie kaip visi, rašo Sigitas Parulskis: ,,visur prasiveržia ta neapykanta  žydui, kurio jau nebėra“. Kuris buvo nužudytas ir nesugebėjo pasidauginti tokiu būdu, kad atitiktų minimalią mažumą. Žydai dabar ,,atsiranda rašant ir kiti“.

Gal iš tikro  Frenkelio skulptūrą išniekino girti paaugliai, o gal ir ne, bet tai dar viena proga pakalbėti apie antisemitizmą, juolab, kad kitų metų sausį dalyvausime Tarptautinės Holokausto dienos paminėjime ir Gaono pagerbime bei žydų istorijos Lietuvoje renginiuose.“

Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ enciklopedijos duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai stebina.

Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonaisiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

1918 m. Chaimas Frenkelis su sūnumi, grįžę į Šiaulius ir pamatę vokiečių okupantų nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus nuo sielvarto ir ligų Chaimas Frenkelis mirė,

1920 m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. Tarpukario lietuvių spaudoje rašoma, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas. J. Frenkelis surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, pakvietė specialistais iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie mokė vietinius darbininkus dirbti su naujausiomis mašinomis, ugdė jų profesinę kvalifikaciją. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų, kas 20 sekundžių buvo pagaminama nauja batų pora, jis tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Ch. Frenkelio viloje veikia istorinis Kultūros centras.

Pasak Fainos Kukliansky, ,,tai tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos industriją neįkainojamas ir kurios atmintis taip brutaliai išniekinta kaip ir žiauriai Lietuvoje išžudyti žydai per pirmąjį 1941 m. pusmetį.

Iš tikro, kodėl mums daugiau reikia negu kitiems. Mums nieko nereikia, tik pagarbos, ramybės ir bjauriausių viešų komentarų baigties. KITAIP, MUMS TIKRAI REIKĖS IR REIKALAUSIME, KAD MUMS BŪTŲ UŽTIKRINTAS ORUS GYVENIMAS DEMOKRATINĖJE LETUVOS VALSTYBĖJE“.

Lietuvos televizijos kanalas TV3 sekmadienį pagrindines žinias pradėjo Ch. Frenkelio paminklo išniekinimo tema. Vandalizmo terlionė,žydus įžeidžiantis simbolis, ant paminklo dažais išterliotos vyriškos genetalijos,

Faina Kukliansky savo interviu TV3, komentuodama šį įvykį  sakė, ,,kad Ch. Frankelis išgarsino Šiaulius visame pasaulyje, o jo gamykla Holokausto metu  gelbėjo  žydų geto kalinius nuo mirties,  nes jiems buvo leista dirbti Frenkelio batų fabrike. Ši istorija panaši į ,,Schindlerio sąrašą“. Tai buvo tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos pramonę buvo neįkainojamas ir kurios atminimas buvo išniekintas. Kalbėdama TV3 žiniose, F. Kukliansky pasakojo, kad yra susijusi su šia šeima giminystės ryšiais. ,,Nors vandalai galėjo arba negalėjo veikti iš antisemitinių paskatų, incidentas prisideda prie bendros baimės ir nuogąstavimo atmosferos, didėjančios Lietuvos žydų bendruomenėje. Kaupiasi niūrios nuotaikos”.

https://tvplay.tv3.lt/vandalu-ispuolis-siauliuose-10346445

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Vytautas Bruveris ,,Lietuvos rytas”

Ar visi sovietų okupantų nužudyti žmonės, kurių pavardės buvo iškaltos ant pastato pačiame Vilniaus centre, nusipelnė tokios išskirtinės pagarbos? Taip klausti verčia tyrėjų turimi dokumentai, su kuriais susipažino ir „Lietuvos rytas“. Talkino žudant žydus ir atimant jų turtą. Žudė ir prievartavo sovietinių kolaborantų šeimų narius – moteris ir vaikus. Buvo plėšikas, bet vaidino partizaną. Daugiausia kariavo nacių pusėje ir jų kariuomenėje. Tokie šiurpūs šešėliai temdo biografiją ne vieno asmens, kurių pavardės iškaltos ant sostinės Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, esančių buvusių KGB rūmų fasado.

Ima aiškėti, jog sovietinių okupantų nužudytus žmones taip išskirtinai pagerbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), ko gero, paskubėjo – kai kurie įamžintieji gali būti to neverti. Taip leidžia teigti paties centro turimi dokumentai.

Skaityti plačiau
Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šią dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Už šio fakto slypi nepaprastai sudėtinga ir tragiška Lietuvos žydų (litvakų) istorija, neįsivaizduojamai skaudūs ir tragiški asmeniniai žydų ir jų šeimų likimai. Iš apie 208 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų buvo nužudyta apie 195–196 tūkst. žydų. Kasmet minėdami litvakams svarbias datas, kiekvieną kartą gerai pagalvokime, kas slypi už šių skaičių.

Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui, kad Lietuvoje nebūtų vietos ksenofobijai, rasinei ir tautinei neapykantai, kasdieniam ir buitiniam antisemitizmui.

Skaityti plačiau
Žydų gelbėtojai – ryžto ir kilnumo pavyzdys

Žydų gelbėtojai – ryžto ir kilnumo pavyzdys

Penktadienis, rugsėjo 20 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.

Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 38 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas ir gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Tegul ano meto didvyrių ryžtas dalintis likimu ir duonos rieke su persekiojama žydų tauta įkvepia mus kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera ir saugu“, – teigė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, jog šiandien Lietuvos žydų bendruomenė yra aktyvi ir gyvybinga, giliai įleidusi šaknis mūsų visuomenėje ir nusipelniusi visų mūsų didžiausios pagarbos.

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Prezidentas valstybės vardu padėkojo didvyriams, paragino visada branginti atmintį apie Teisuolius ir saugoti jų paliktą šviesą.

Fotografas Robertas Dačkus
Prezidento komunikacijos grupė
Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.

Skaityti plačiau
Apie kontekstus

Apie kontekstus

Bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Getai – gėris. Suvarymas į juos – mėginimas gelbėti žydus. Suvarančiųjų į getus garbinimas – ne išimtis, o gero elgesio taisyklė. Kaip ir nužudytųjų turto parceliavimas.

Nelegalių lentų netikriems didvyriams kabinimas – teisinės valstybės klasika. Beveik visų be išimties politinių vadovų tyla – žinutė, kad visa tai yra toleruotina ir priimtina. Vilnius išpuoštas šimtais žydams getuose gero linkėjusių nuotraukomis, plakatai, kad Vilnius neturėtų būti Šiaurės Jeruzale, balti raiščiai ant rankų, žygiuojant nuo Prezidentūros policijos sergėjamos lentelės užkabinimo link, Holokausto neigimas ir istorijos revizija iš politikų ar Genocido centro darbuotojų lūpų. O gal kam nors marškinėlių reikėtų su žydų geradėjų atvaizdu? Nebrangiai. Patriotizmas pigus – tik po 30 eurų. Svastika su gėlytėmis priešais nykstančios Lietuvos Žydų bendruomenės pastatą tėra logiškas tęsinys.

Viskam, geram ir blogam poelgiui, reikia palankių aplinkybių. Tos gėlytės ant svastikos tėra gėlytės. Jos niekuo nesiskiria nei nuo visą tą kontekstą tyliai toleruojančiųjų, nei jį aktyviai kuriančiųjų. Nužudytieji nebalsuoja. Bet ta tyla apie gyvuosius pasako labai daug.

Žinoma, mergaitė pati kalta, kad ją išprievartavo, nes buvo su trumpu sijonu – juk visi aiškino, kad vaikščioti su trumpu sijonu yra pavojinga, juk neklausė. Žydai patys piešia svastikas, nes patys ėjo į getus, patys krito į duobes, patys kalti, kad būta tų didvyriškų asmenybių, reikalavusių pranešti, ar jau visus į Žagarės getą suvarė, ar dar liko koks geto palaimos neišgelbėtas žydas.

„Herr Wolfgang, pranešu, kad vakar aukcione pardavėme duobėse išgelbėtų žydų turto už tiek ir tiek reichsmarkių. Batsiuvio kurpalius liko neparduotas.“ Net jei Vilniaus žydai prisikeltų – juk apsižiūrėję, jie ir vėl emigruotų. Į Panerius. Tai ko čia draskytis?

A, tiesa, nepamiršti rugsėjo 23-iąją atgauti kalbos dovaną – pastovėt Paneriuose prie mikrofono ir išreikšti valdišką užuojautą. Dėl teisingų proporcijų.

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Jovita Gaižauskaitė, LRT TV , LRT.lt 2019.09.13 

Kretingos rajone, Darbėnuose, gyventojai sprendžia, kaip įamžinti čia gyvenusių pusės tūkstančio žydų atminimą. Tačiau kol kas pasiūlymai tik supriešino miestelį – niekas nenori, kad būtų pabrėžiama, jog žydai nužudyti būtent Darbėnuose.

Darbėnuose prieškariu gyveno 550 žydų. Dabar jų tragediją liudija pažymėtos genocido vietos.

Yra ir atminimo lentelė ant vieno namo, skirta Dovydui Volfsonui, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autoriui. Darbėniškiai vis iškelia idėjų, kad būtų įamžinti ir kiti čia gyvenę žydai.

 

„Labiau linko, kad tai būtų parodoma per žydų gelbėtojų pusę, įamžinti tuos lietuvius, kurie būtent gelbėjo žydų šeimas, ir įamžinti tuos ir parodyti, kad tų žydų buvo ir išgelbėtų. Tačiau žydų bendruomenės dalis pageidavo, kaip jie tą tradiciją turi, įamžinti tuos įžymius žydus, kilusius, tarkim, iš Darbėnų“, – sako Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Darbėniškė mokytoja pasiūlė du žymius žydus – fotografą Elijahu Bruckų ir mergaitę Esterą Kverelytę, rašiusią dienoraštį kaip Ana Frank, įamžinti grindinio plytelėse.„Pradėjau domėtis ir sužinojau, kad tų plytelių yra padėta visam pasauly 60 tūkst. Ir Lietuva yra 21-ma valstybė, kuri leido tai padaryti“, – sako darbėniškė.

Tačiau čia darbėniškiai sukilo, mat plytelėse būtų įrašas „nužudyta Darbėnuose“.

„Tos plytelės mano nuomone, jos tikrai galėtų atsirasti, na, galbūt tas „nužudyta Darbėnuose“ – jo nereiktų akcentuoti“, – sako seniūnas.

Bendruomenė turi ir kitą idėją: atstatyti miestelio centre išlikusį žydams priklausiusį pastatą.

Avarinis pastatas priklauso Kretingos rajono savivaldybei, pinigų jį tvarkyti kol kas nėra.

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose vyko Europos žydų kultūros dienai paminėti skirtas renginys. Jo metu šalia Laisvės gatvėje esančios vadinamosios „Durbės“ atidengtas atminimo ženklas ir stendas, bibliotekoje buvo skaitomas pranešimas, vyko knygos apie rašytoją prozininką, dramaturgą Grigorijų Kanovičių pristatymas.

Nuo 2004 metų kiekvieną rudenį įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuojami Europos žydų kultūros dienų renginiai. Skaičiuojama, kad pernai juose dalyvavo daugiau nei 400 Europos miestų bei miestelių bendruomenių.
Mažeikių miesto bei rajono gyventojai per šiuos renginius iš arčiau pažinti kadaise Lietuvoje gyvenusios gausios žydų bendruomenės kultūrą bei paveldą pakviečiami jau ketvirtus metus iš eilės. Renginiai yra „keliaujantys“ – ankstesniais metais jie yra vykę Sedoje, Pikeliuose, Tirkšliuose.

Šiemet Europos žydų kultūros dienų renginių – konferencijų, koncertų, spektaklių, ekskursijų organizatoriai raginami pabrėžti judaizmo įvairovę bei turtingumą, skatinant pripažinimą ir dialogą.

Europos žydų kultūros dienos dalyviai sekmadienį būriavosi šalia Laisvės gatvės 29 numeriu pažymėto buvusio „Durbės“ kino teatro. Jo pašonėje buvo pastatytas atminimo ženklas ir informacinis stendas, kad toje vietoje kadaise stovėjo žydų sinagoga.

Pagrindinė renginio organizatorė – Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad diena išskirtinė, nes iki šiol tokia proga – žydų kultūros dieną – Mažeikių rajone nebuvo pristatomi ir atidengiami atminimo ženklai.
Pasak specialistės, anksčiau vienos ar kitos ekskursijos po Mažeikius metu gidai, atsivedę ekskursijos dalyvius į vietą tarp Laisvės 27 ir 29 pastatų, galėdavo tik parodyti tuščią erdvę ir nusakyti apytiksles buvusios sinagogos ribas. ,,Prieš pusantrų metų pasikalbėjome su skulptoriumi Antanu Murausku. Jis pasakė, kad turi sumanymą kaip nors įamžinti Mažeikių žydų atminimą. Pritariau, kad tai labai gera mintis. Antanas labai greitai padarė šio atminimo ženklo maketą“, – prisiminė Kultūros ir sporto skyriaus specialistė.

Nuo šiol, atsiradus atminimo ženklui bei informaciniam stendui, bus kitaip. Ant atminimo ženklo matyti, kaip sinagoga atrodė 1922m.. Be to, apie ją pateikta ir daugiau informacijos.

Pasak jos, palaikymą dėl ženklo ir stendo išreiškė ir Lietuvos žydų bendruomenė, ir tuometė Lietuvos kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Renginyje dalyvavo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo įkūrėjas ir vykdantysis direktorius, rašytojas ir žurnalistas Eugenijus Bunka. Šio fondo viena iš veiklų – žydų atminimo išsaugojimas.
„Politika, antisemitizmas – visa tai palieka antrame plane. Pirmame plane yra žmonės, kurie buvo, gyveno, dirbo, kūrė. Kiekviename Lietuvos kaimelyje, miestelyje žydai paliko savo pėdsakų. Tie pėdsakai per laiką išsitrynė, o tokie dalykai – atminimo ženklai primena apie tuos kadaise čia buvusius, gyvenusius, kūrusius“, – atminties išsaugojimo svarbą akcentavo paskutiniu Plungės žydu save vadinantis E. Bunka. Jis pridūrė, kad jei Dievas nori nubausti žmogų, atima iš jo protą ir atmintį. „Vadinasi, Dievas iš jūsų neatėmė nei proto, nei atminties. Ir už tą prisiminimų saugojimą labai ačiū“, – kalbėjo svečias.

Nuotraukoje – knygos „Gib a kuk“ autorė Rūta Oginskaitė (kairėje) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Mažeikiškių dėmesį prikaustė ir Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk“ pristatymas. Jame dalyvavo ir pati knygos autorė, ir Lietuvos kino bei teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė. Pokalbį moderavo mažeikiškis režisierius Martynas Januška. tęsėsi Mažeikių viešosios bibliotekos salėje. Čia muziejininkas Vytautas Ramanauskas apžvelgė ir auditorijai pristatė senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti mūsų mieste gyvenę žydų tautybės žmonės. Muziejininkas plačiau pristatė žydų verslininkų šeimas. Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniai, padedami mokytojų Silvos Paulauskienės ir Algirdo Vilko, šiemet sukūrė filmą „Laikas ir likimai“ apie gimnazijos mokinius ir mokytojus žydus. Renginio dalyviai turėjo galimybę šį filmą pamatyti.

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Gintaras Šiuparys „Lietuvos rytas“

Istorinį Telšių senamiestį sutvarkęs miestas ėmėsi atkurti ješivą – rabinų ir žemesnio rango žydų dvasininkų mokyklą.

Iždinės gatvėje stovintys griuvėsiai dabar nė iš tolo neprimena pastato, apie kurį garsas sklido po visą pasaulį. Telšių ješivoje tobulinosi rabinai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vengrijos, Urugvajaus, kitų valstybių. Pirmasis ješivos pastatas čia iškilo 1875 metais. Po gaisro XX a. pradžioje atstatyta ir išsiplėtusi mokykla buvo didžiulė – joje vienu metu studijuodavo net iki 500 rabinų ir žemesnio rango dvasininkų.

Ši viena žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų veikė iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Tiesa, ji buvo atkurta ir tebeveikia už Atlanto – nuo 1941 m. lapkričio Telšių ješiva atidaryta Klivlande (JAV). Čia tebetaikoma ta pati Telšių ješivoje sukurta mokymo ir dvasinio tobulinimo sistema.

Skaityti plačiau
Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Atvykus į Vilnių, dalyvauti Europos žydų kultūros dienų renginyje PŽB narių laukė visą dieną vykusi įspūdinga programa.

Kodėl nusprendėme padėkoti šio renginio programos organizatoriams? Todėl, kad  buvo įdomu dalyvauti ekskursijoje po senus žydų kvartalus Vilniuje ir išklausyti paskaitas apie žydų tradicijas bei kultūrą. Širdyse liko geri prisiminimai, tai buvo labai įdomi ir naudinga informacija.

Atidarymo metu Europos žydų kultūros dienų renginyje žydiška muzika ir dainos mus įtraukė į šokius Gaono gatvėje, kartu dalyvavo daug turistų iš užsienio. Ansamblio ,,Fajerlach“ atstovai taip gražiai grojo, kad tiek praeiviai, tiek miesto svečiai sustoję klausėsi žydiškos muzikos ir audringai plojo.

Per ekskursiją, “Sienos prisimena“ buvom sužavėti idėja, kurią pristatė Lina Šlipavičiūtė- Černiauskienė ir Lauryna Kiškytė. Freskos siluetuose vaizduojamos 20 amž. pradžios žmogus. Kita freska  – nupiešta ant sienos fotografijos kopija – žmogus su vežimu, dar kita – nupiešti du bendraujantys vaikai, jų veiduose atsispindi ryžtas, rūstumas. Idėjos autorė papasakojo, kad nebuvo lengva gauti leidimus ir sukurti paveikslus kuriuose būtų meniškai ir istoriškai teisingai parodyti žydai, gyvenę Vilniuje iki II pasaulinio karo pradžios. Tai galėtų būti sektinas pavyzdys ir kitų miestų savivaldybėms, kaip galima meniškai įdomiai papasakoti miestų istorijas, tuo pačiu įprasminant ir papuošiant erdves.

Renginiu, kurį pristatė Natalija Cheifetc – paskaita „Šabas žydų kvartale ir pasiruošimas Didžiosioms žydų šventėms“ susidomėjo ne tik dalyvavę žydai bet ir lietuviai. Įdomi paskaita, supažindinanti su žydų tradicijomis, istorija ir kultūra užbūrė visą salę.

Renginių buvo daug, neįmanoma buvo visur dalyvauti. PŽB vardu norime padėkoti renginių organizatoriams, šio projekto vadovei Dovilei Rūkaitei,  o “Beigelių krautuvėlės“ darbuotojams – už skaniai pagamintus beigelius. Grįžome į Panevėžį su gera nuotaika ir puikiais prisiminimais.

Daugiau nuotraukų su šventinėmis akimirkomis.

Skaityti plačiau
Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Įgyvendindama projektą „Žydų paveldas Kaune“ biblioteka rugsėjo 6, 8 ir ­– Europos žydų kultūros dienas palydint – rugsėjo 10 d. kviečia dalyvauti pažintinėse ekskursijose, kurių dalyviai turės galimybę pagilinti žinias Kauno moderniosios architektūros kūrimo, senamiesčio ir Vilijampolės kultūros ir paveldo istorijos baruose, papildydami juos ryškų atsekamą pėdsaką palikusių Lietuvos žydų nuveiktais darbais. Dalyvių dėmesiai – registracija būtina!

Rugsėjo 6 d., penktadienį, 17 val.
Žydų architektų indėlis į tarpukario Kauno modernizmą

Ekskursijos metu lankysime tarpukario modernistinės architektūros pastatus, sukurtus žydų architektų: Grigorijaus Mazelio, Boruho Klingo, Noaho Bero Joffes, Izaoko Trakmano, Leibos Zimano, Miko Grodzenskio ir kt. Pamatysime svarbiausias maldos namų vietas, aplankysime buvusias žydų socialines ir švietimo įstaigas tokias kaip OZE Sveikatos namai ir Žydų realinė gimnazija, susipažinsime su vienais gražiausių modernistinės architektūros pavyzdžių – Malkės Bruskienės, Taubės-Feibės Elšteinienės, Elkeso namais ir kt.

Ekskursijos vadovė – dr. Marija Oniščik, Kauno architektūros istorijos tyrinėtoja, straipsnių autorė, VšĮ „Gražinkime Kauną“ gidų komandos narė. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p.renginiai@kaunas.mvb.lt

Rugsėjo 8 d., sekmadienį, 12 val.
Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.

Kviečiame į ekskursiją „Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.”, kurios metu susipažinsite su daugiataute Vilijampolės istorija. Maršrutas ves pro įvairiausius Vilijampolės kampelius: sužinosime kur buvo senasis paštas ir policijos nuovada, kur veikė valgykla vargšams ir kas ją rėmė, kaip vadinosi senosios gatvės, užeisime į vieną iš seniausių Kaune esančių alaus bravorų. Aplankysime seną sinagogą ir bandysime įsijausti į vienos žymiausių pasaulyje judaizmo dvasinių seminarijų gyvenimą. Pasivaikščiojimo metu sužinosime, koks buvo to meto vilijampoliečių gyvenimas, kaip jis keitėsi ir kodėl Vilijampolė yra tokia, kokia yra dabar.
Ekskursijos vadovas – istorikas, gidas Deimantas Ramanauskas. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p. renginiai@kaunas.mvb.lt

Europos žydų kultūros dienas palydint. Rugsėjo 10 d., antradienį, 18 val.
Nesutiktas žydiškas Kaunas

Kartu su ketvirtos kartos kauniete, gide Asia Gutermanaite, kuri viena pirmųjų pradėjo supažindinti kauniečius ir miesto svečius su žydų kultūros paveldu Kaune, pažvelgsime į senamiestį iš naujo ir aplankysime svarbias žydų tautos istoriją liudijančias vietas. Ekskursijos metu sužinosite, kurioje miesto vietoje XVIII a. viduryje pradėjo kurtis žydų bendruomenė ir kur buvo įkurta pirmoji Kauno sinagoga, išgirsite kaip ir kodėl buvo įkurti visuomeninės paskirties pastatai – žydų ligoninė, vaikų namai ir valgykla. Aplankysite Mėsininkų ir Neviažskio sinagogas bei vienintelį pasaulyje su esperanto kalbos gimimu susijusį A. Zylberniko namą bei sužinosite daug įdomių istorijų iš žydų bendruomenės gyvenimo.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba