Naujienos

Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo

Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo

15min.lt  Jurgita Lieponė

Kaune pirmą kartą pristatoma personalinė menininko Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“. Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje – ir pirmą kartą pristatomi bei Lietuvoje dar nematyti menininko darbai.

Ekspozicijoje – 75 S.Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai.

Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiama į S.Bako atsiminimų miestą – nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiama ir į natiurmortų kompozicijas, kurios yra dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, atsiminimų nuotrupų, po dalelę „lipdant“ praeities pasaulį.

„Parodoje galima pamatyti jo, dar vaiko, kūrybą – 1947 metų, kai jam buvo apie 13 metų, darbą. Kaune yra pristatomas kūrinys, kurį dailininkas pasirašo dviguba – savo ir patėvio – pavarde. Parodoje – labai skirtingų laikotarpių kūriniai, yra litografijų, abstrakcijų, alegorinio realizmo kūrinių.

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Abraomas Kaganas gimė 1860 m. liepos 7 d. Paberžėje (tuo metu Vilniaus gubernijoje, Rusijos imperijoje), ortodoksų, žydų šeimoje. Jo senelis buvo rabinas Vidzėje, (Vitebske), tėvas – hebrajų ir Talmudo mokytojas. Pamaldi religinga šeima 1866 persikėlė į Vilnių, kur jaunasis Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Tačiau jį traukė pasaulietinės žinios ir jis slapta mokėsi rusų kalbos, galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, jį baigęs, 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti žydų mokykloje, kurią finansavo Rusijos vyriausybė.

Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po to, kai 1881 m. kovo mėn. socialistinės revoliucijos partijos narys nužudė Rusijos imperatorių Aleksandrą II, visi revoliucijos šalininkai tapo įtariamaisiais  Rusijos policijai. 1882 m. Rusijos policija Kagano kambaryje darė kratą, ieškojo radikalių leidinių. Policijos vizitas paskatino jį prisijungti prie vykstančios didžiulės Rusijos žydų emigracijos į JAV (tuo metu trys ketvirtadaliai žydų imigrantų į Ameriką atvyko iš Rusijos imperijos). Būdamas 21 metų amžiaus, Kaganas išplaukė garlaiviu į Filadelfiją 1882 m. ir iškart išvyko į Niujorką, kur pragyveno visą likusį gyvenimą.

Kaganas greitai išmoko anglų kalbą. Jis rašė įvairius straipsnius, daug laiko skyrė anglų kalbos mokymui, jo mokiniai buvo žydai imigrantai darbininkai. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas manė, kad reikia siekti ne tik išsilavinimo, bet ir integruotis į Amerikos visuomenę, imigrantams reikia derinti formalųjį mokymąsi su neformaliu vietos gyvenimo ir bendruomenės papročių pažinimu. Jis taip pat paragino moteris darbą derinti su švietimu, kad pagerintų savo statusą visuomenėje.

D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas

D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas

Ramūnas Čičelis

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Draugas“

„Kartais skrendu virš vėl atgimusio miestelio, laisvas ir laimingas“, – poetiškai sako verslininkas, filantropas, labdaros organizacijos „Looking at the Stars“ (liet. „Žiūrint į žvaigždes“) įkūrėjas Dmitrijus Kanovičius. Apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje kaip kalėjime, vėlesnį įsikūrimą Kanadoje, informacines technologijas, tėvo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos prasmes, labdaringą veiklą ir dabartinės Lietuvos trumpą atmintį su D. Kanovičiumi kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Papasakokite apie gimtųjų namų Vilniuje svarbiausias gyvenimo pamokas. Kokią reikšmę jos turi dabartiniam Jūsų gyvenimui?

29 metus augau, mokiausi ir dirbau „kalėjime“, nors apie tai daug negalvojau, nes buvau jaunas, sotus ir nesubrendęs. Jaučiau, kad esu nelaisvėje nuo mažens, bet ilgą laiką iš esmės nesupratau, kokio grandiozinio melo, šmeižto ir veidmainiavimo persunktoje valstybėje (istorinė tiesa buvo slepiama nuo manęs ne tik mokykloje, bet ir namuose) gyvenau. Augau, dirbtinai patalpintas į svetimą mūsų šeimos dvasiai aplinką, kalbėjau svetima kalba ir bendravau su svetimais mano prigimčiai ir mąstymui žmonėmis – gyvenau apsuptas elito ir ilgą laiką tikėjau, kad visada būsiu jo dalis. Pamažu pergyvenau kartu su tėvais žiaurias, bet užgrūdinusias valstybinio antisemitizmo pamokas ir supratau, kad esu Lietuvoje absoliučiai svetimas. Todėl gimtųjų namų sampratą šiandien tapatinu tiktai su savo šeima. 

Iš pamokų paminėčiau šias: daugiau laiko skiriu šeimai, bandau vengti žmonių, nebeieškau draugų už šeimos ribų, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, mokausi suprasti ir atleisti, pasakoju vaikams apie savo klaidas, stengiuosi nieko nebekaltinti, skubu gyventi.

Emigravote iš Lietuvos vėlyvuoju sovietmečiu. Kaip vyko šis procesas? Ar įsiminė atsisveikinimo su Lietuva diena?

Sprendimas išvažiuoti buvo netikėtas, bet dėsningas. Laipsniškai supratau, kad Lietuvoje neturiu profesinių perspektyvų, kadangi nebuvau pasiruošęs šmeižti, meluoti, pataikauti. Turėjau, skirtingai nuo daugelio tais laikais, unikalią progą bandyti kurti kitokią ateitį už „kalėjimo” ribų. Nutariau „kalėjimą” palikti 1980 metais. Teko atsisveikinti su „prestižiniu”, bet beprasmišku darbu ir trejus metus mokytis realių rankomis atliekamų darbų – rūkyti žuvį ir rišti knygas. 

Pakankinusi, kaip ir dera, valstybė išleido mus tik 1983 metais. Tai buvo mainų proceso tarp valstybės ir mano tėvo rezultatas. Teisybės ieškotojas tėvas, pralaimėjęs „teismą“ prieš valstybę – Lietuvos kino studiją, pasižadėjo neatsakinėti į užsienio žurnalistų klausimus mainais į valstybės išduotas išvykimo vizas sūnaus šeimai. 

Sunku buvo sakyti sudie tėvams, seneliui ir broliui – tais Andropovo laikais atsisveikindavome be vilties pasimatyti. Draugų tuo momentu jau nebeturėjome, todėl išvykome be didelių palydų, liūdnoki, bet agresyviai optimistiški. Baimės nebuvo, nors Kanadoje mūsų niekas nelaukė. 

Lygiai po 10 metų mano tėvas, atsisveikindamas su laisvąja Lietuva, pasakė: „Lietuvoje niekada nebuvau svetimas, bet niekada nebuvau ir savas“. Sėdau į traukinį galvodamas panašiai.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
Naugarduko g. 10/2, Vilnius

Birželio 29 d. 15.00 val. kviečiame į virtualią Astos Vasiliauskaitės paskaitą „Prevencinio konservavimo veikla“.

Prevencinio konservavimo veiklos tikslas – maksimaliai prailginanti materialaus kultūros paveldo išlikimo laiką ir užtikrinti jo perdavimą ateities kartoms. Paskaitoje bus aptarti gerosios patirties atvejai akcentuojant požiūrio formavimo ir kvalifikacijos kėlimo svarbą.Norinčius dalyvauti paskaitoje, prašome registruotis: https://forms.gle/71sKAvtuYjFwktWf8 (kvietimą prisijungti išsiųsime el. paštu dieną prieš paskaitą).

 

 

Išleistas pašto ženklas Vilniaus Gaonui

Išleistas pašto ženklas Vilniaus Gaonui

Vilniaus Gaono biustas

Aštuonioliktame amžiuje gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio – aiškintojų. Pašto ženklo nominalas – 0,81 euro, tad šiuo pašto ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.

Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas, pranešė Lietuvos paštas. Vilniaus Gaonui skirtą pašto ženklą sukūrė kūrybinė grupė JUDVI&AŠ – Viktorija Sideraitė Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas. Pašto ženklo viršuje yra hebrajiška raidė ש (ŠIN), kuri savo grafine forma panaši į menamą simbolinę karūną Vilniaus Gaonui. Pagal Gematriją. t. y. raidžių ir skaičių atitikimo sistemą Judaizme, ši raidė reiškia skaičių 300 – Lietuva mini šį Vilniaus Gaono gimimo jubiliejų, sakoma pranešime.

Žemiau vaizduojami stilizuoti žydų šventosios knygos – Toros ritiniai, kartu tai yra ir atversta knyga, o taip pat aliuzija į Dekalogą, dvi akmens plokštės su dešimčia Dievo įsakymų, kurias Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno, bei dviejų langų suporinimo tradicija sinagogų fasaduose.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad birželio 4d. mirė Jefim Pesin (1937 – 2020)

Nuoširdi užuojauta žmonai Jevgenijai ir sūnui Arkadijui.
Pasakojimai / Raimondo Savicko tapybos paroda ,,Pakylėjimas”

Pasakojimai / Raimondo Savicko tapybos paroda ,,Pakylėjimas”

Mieli meno mylėtojai,

 Savicko paveikslų galerijos parodų ciklą ,,Pasakojimai” tęsia dailininkas Raimondas Savickas. Pamatyti naujus tapybos darbus Savicko paveikslų galerijos lankytojai kviečiami nuo 2020 m. birželio 5-osios dienos.

 „Parodoje „Pakylėjimas“ plėtoju miesto ir žmogaus tematinę liniją.  Nežiūrint to, kad teko izoliuotis dėl karantino savo studijoje, jaučiausi pakylėtas, kad galiu dirbti nieko netrukdomas. Įprasti mano kūrybos personažai (įsimylėjelių porelės, muzikantai, užstalės kompanijonai ir, žinoma, angelai)  taip pat jautėsi pakylėti ir netgi pakilę ant senamiesčio stogų“ – apie savo naująją parodą pasakoja Raimondas Savickas ir kviečia drauge pasiklausyti „Miesto serenados“, pasivaikščioti „ Romantiškajame Vilniuje“ ir sulaukti „Angelo palaiminimo“ Savicko paveikslų galerijoje nuo 2020 m. birželio 5 d.

 Paroda veiks iki 2020 m. liepos 1 d.

Parodų ciklo „Pasakojimai“ globėjas – europarlamentaras Petras Auštrevičius

Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais

Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais

URM.lt

Gegužės 27-29 dienomis jau 9-ąjį kartą organizuotos Litvakų dienos Londone. Šiemet Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje organizuotas renginys dėl pandemijos persikėlė į virtualią erdvę.

Šis renginys yra populiarus tarp litvakiškų šaknų turinčių ar Lietuvos žydų istorija bei kultūriniu paveldu besidominčių londoniečių ir britų. Neeilinėmis aplinkybėmis surengti renginiai – Litvakų dienų atidarymo koncertas ir dvi virtualios diskusijos – buvo stebimi įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose, taip pat Prancūzijoje, Izraelyje, JAV, Brazilijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.

Šiemet Londono Litvakų dienos buvo skirtos kolektyvinės, istorinės atminties, Lietuvos santykio su žydiškuoju paveldu, jo kitimo per 30 nepriklausomybės metų, ypač per pastarąjį dešimtmetį, apmąstymui, aptariant pasiekimus, problemas ir iššūkius. Litvakų dienos buvo skirtos Vilniaus Gaonu vadinamo pasaulinės reikšmės rabino iš Vilniaus Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ųjų gimimo metinių paminėjimui, Lietuvos žydų istorijos metams.

 

Virtualioje diskusijoje „Ar Lietuva jau nuėjo reikšmingą kelią, priimdama šalies žydiškąjį paveldą kaip savastį?” susitiko įvairių kompetencijų mokslininkai iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Izraelio: Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorė, Lietuvos delegacijos atstovė Tarptautiniame Holokausto atminimo aljanse (IHRA) Kamilė Rupeikaitė, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė, Europos žydų istorijos tyrinėtoja ir žydų klasikinės raštijos specialistė Lara Lempertienė, VU TSPMI dėstytoja, istorinių traumų, atminties politikos ir kolektyvinės tapatybės klausimų tyrinėtoja Violeta Davoliūtė, archeologas, Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimų tarptautinės komandos vadovas Jonas Seligmanas, Londono universiteto koledžo moderniosios žydų istorijos profesorius Michaelis Berkovičius ir Brandeis universiteto Holokausto studijų emeritas profesorius Antonis Polonskis. Įvadiniame pranešime „Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą“ Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas apžvelgė kolektyvinės atminties padėtį Lietuvoje žydų kultūrinio paveldo ir Holokausto įsisąmoninimo požiūriu, optimistiškai žvelgdamas į ateitį, kurioje turėtų įsivyrauti dialogo kultūra.

Baigiamojoje Litvakų dienų virtualioje diskusijoje „Atminties parkai. Šiuolaikinis menas ir litvakų istorija“ dalyvavo Holokaustą išgyvenusi Lietuvos šviesuolė profesorė Irena Veisaitė, išeivio iš Lietuvos palikuonė, britų litvakė Jenny Kagan, neseniai Lietuvos pilietybę atgavusi pasaulinio garso menininkė litvakė Esther Shalev-Gerz iš Paryžiaus ir „Kaunas Europos Kultūros Sostinė 2022“ vadovė Daiva Citvarienė ir Folksestone trienalės meno direktorius Lewis Biggs. Virtualiame susitikime aptartas litvakiškų šaknų turinčių menininkų įsitraukimas į Lietuvos meno erdvę ir svarbus indėlis, ne tik sugrąžinant Lietuvos žydų istorijos naratyvą, tačiau ir susiejant jį su šiuolaikinėje visuomenėje aktualiomis temoms.

Litvakų dienų atidarymo koncertas buvo skirtas vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių – Anatolijaus Šenderovo – atminimui ir visiems Lietuvos žydų šviesuoliams.

Devintąsias Litvakų dienas Londone Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje rengė kartu su Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos kultūros ministerija, Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Vilniaus Gaono žydų muziejumi, Vilniaus Universitetu, Europos literatūros tinklu, Londono universitetu koledžu. Litvakų dienas Londone remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Visų trijų renginių įrašus galima pasižiūrėti Lietuvos Ambasados Jungtinėje Karalystėje youtube paskyroje:

Užuojauta

Birželio 4d. mirė aktyvi žydų bendruomenės narė Svetlana Šapiro (1948 – 2020).
Reiškiame nuoširdžią užuojautą sūnui Guy Šapiro, anūkams ir artimiesiems.
Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“

Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“

Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“. Pašto ženklo nominalas – 0,81 Eur, tai reiškia, kad ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.

Pašto ženklo tiražas – 20 000. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus Centriniame pašte, adresu Gedimino pr. 7, birželio 5 d, penktadienį.

Vilniaus Gaonui skirtą pašto ženklą sukūrė kūrybinė grupė JUDVI&AŠ (Viktorija Sideraitė Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas).

Pašto ženklo viršuje – hebrajiška raidė ש (ŠIN), kuri savo grafine forma panaši į menamą simbolinę karūną Vilniaus Gaonui. Pagal Gematriją (raidžių ir skaičių atitikimo sistemą Judaizme) ši raidė reiškia skaičių 300 – šiemet Lietuva mini šį Vilniaus Gaono gimimo jubiliejų. Žemiau vaizduojami stilizuoti žydų šventosios knygos – Toros ritiniai, kartu tai yra ir atversta knyga, o taip pat aliuzija į Dekalogą (dvi akmens plokštės su dešimčia Dievo įsakymų, kurias Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno) bei dviejų langų suporinimo tradicija sinagogų fasaduose. Ženklo spalvinėje ir grafinėje išraiškoje pasirinkta senuosius žydų dekoro raštus primenanti stilistika.

Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

S. Bakas, „Peizažas su statiniais“ (1974 m). Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuotrauka

Bernardinai.lt

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, nuo birželio 6 d. pradės veikti Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“.

Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Tokio masto Samuelio Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą, o didelė dalis kūrinių, kurie pasiekė VGŽIM 2019 gegužę kaip S. Bako dovana Lietuvai, iki šiol nebuvo eksponuoti Lietuvoje.

Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.

 

S. Bakas, „Melancholijos garsai“ (1980 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Knygos ištrauka: M.Bar-Zoharas ir N.Mishalas „Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“

Knygos ištrauka: M.Bar-Zoharas ir N.Mishalas „Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“

15min.lt

1951 m. įkurto Mosado (hebrajiškas žodis „mossad“ reiškia „įstaiga“, „tarnyba“) jėgos šaltinis –anoniminiai agentai: vyrai ir moterys, rizikuojantys gyvybe dėl savo šalies interesų, gyvenantys atskirai nuo šeimų ir besidangstantys tariamomis tapatybėmis, vykdantys narsias operacijas priešiškose valstybėse, kur menkiausia klaida gali lemti sulaikymą, kankinimus ar net mirtį. Šaltojo karo metais blogiausia, kas galėjo nutikti agentui, sugautam Vakaruose ar komunistiniame bloke, – būti apkeistam į kitą agentą ant šalto ir ūkanoto tilto Berlyne. Rusas ar amerikietis, britas ar rytų vokietis agentas visada žinojo, kad yra kas išgelbės jį iš sunkios padėties, tačiau vieniši Mosado kariai neturėjo mainų galimybės – už drąsą jie mokėjo gyvybe. Šioje knygoje pasakojama apie svarbiausias Mosado misijas, tokias kaip nacių nusikaltėlio, už „žydų klausimo“ sprendimą tiesiogiai atsakingo SS oberštumbanfiurerio A. Eichmanno sulaikymas 1960 m. Argentinoje, ir drąsiausius herojus, atskleidžiamos klaidos ir nesėkmės, ne kartą metusios šešėlį šios tarnybos įvaizdžiui, sudrebinusios ją iš esmės.

Žydų mokslo institutas YIVO – akademinis Vilniaus stebuklas

Žydų mokslo institutas YIVO – akademinis Vilniaus stebuklas

Karolina Aleknavičė      15min.lt

„Šioje vietoje 1933–1944 m. stovėjo žydų mokslo instituto JIVO pastatas“, – skelbiama atminimo lentoje, stūksančioje Vilniuje, šalia Vivulskio gatvės 18 numeriu pažymėto pastato. Apie tai, kodėl ši organizacija tokia svarbi, kalbamės su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove dr. Lara Lempertiene.

Vilnius – akademinio žydų gyvenimo centras

Pašnekovės žodžiais kalbant, žydų mokslo instituto pagrindinė veikla, lauko tyrimai, susirašinėjimai, veiklos koordinavimas, medžiagos rinkimas ir saugojimas koncentravosi Vilniuje. Kituose Europos ir pasaulio miestuose, nuo Varšuvos iki Buenos Airių, buvo įsteigti mažesni filialai. Vienas toks, beje, įsikūrė ir Niujorke.

Prie 1925 metais Vilniuje įsteigto YIVO vairo stojo dr. Maksas Vainraichas, žmogus, aktyviai prisidėjęs prie instituto ištakų ir dalyvavęs jau minėtos tarptautinės žydų intelektualų grupės veikloje. Be to, kaip teigė 15min pašnekovė, M.Vainraichas vėliau yra sakęs, kad Vilnius žydų akademinio gyvenimo centru tapo neatsitiktinai, o iš esmės yra tinkamiausias miestas YIVO idėjai įgyvendinti.

„Tai buvo vienintelė žydų akademinė institucija. Jokio žydų universiteto nebuvo, todėl YIVO suvienijo norinčius tyrinėti savo kultūrą. Žinoma, valstybiniuose universitetuose žydai mokėsi, bet vienintelės su jų kultūra bent kiek susijusios studijos vyko Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedroje. Tai reiškia, kad akademinis tyrimų institutas atsirado tuščioje vietoje – anksčiau nieko panašaus nebuvo.

„YIVO idėją labai palaikė Albertas Einsteinas, bet jis buvo tiksliųjų mokslų atstovas, todėl organizacija jo darbų nepublikavo“, – pasakojo Judaikos tyrimo centro vadovė ir pridūrė, kad tarp instituto publikacijų galima atrasti ir į jidiš kalbą išverstų Sigmundo Freudo darbų.

Nuotrauka iš Yad Vashem archyvo,/Sugriautas JIVO pastatas Vivulskio g. 18, Vilnius. Archyvinis numeris 1044/122. Nuotrauka iš Yad Vashem archyvo

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Mieloji Roza,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.

Mazl Tov ir iki 120-ies!

1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.

Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.

Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.

Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…

Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.

Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.

Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.

Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.

Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.

Vokietijos laikraščio  pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse. 

Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.

Rusijos oligarchas R. Abramovičius nusipirko prabangią vilą Izraelyje: kaina siekia 65 mln. eurų

Rusijos oligarchas R. Abramovičius nusipirko prabangią vilą Izraelyje: kaina siekia 65 mln. eurų

lrytas.lt

Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius, galime jį vadinti litvaku, įsigijo prabangią vilą Izraelyje. Ji yra Herzliya Pituach mieste, šalia Tel Avivo. Nekilnojamąjį turtą Izraelyje R.Abramovičius įsigija ne pirmą kartą. Tačiau iki šiol visi pirkiniai nebuvo tokie brangūs. 2018 metais milijardierius gavo Izraelio pilietybę ir tapo turtingiausiu šios šalies piliečiu. Nuo tada jis vis įsigija nekilnojamojo turto.

R. Abramovičiaus protėviai – litvakai iš Tauragės. 1941 m. pavasarį, praėjus metams po to, kai Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, turtinga Abramovičių šeima buvo ištremta į Sibirą. Šeima buvo atskirta. Senelė buvo nusiųsta į Permę, o senelis į Krasnojarsko karštą.

Abramovičiaus senelis gimė Eržvilke, o močiutė Toibė Berkover – Jurbarke. Romano senelis Nachmanas Abramovičius mirė 1942 m. lageryje, Krasnojarsko krašte,  senelė Toibė, likusi viena, išaugino tris sūnus, vienas jų – Aronas Arkadijus, Abramovičiaus tėvas.

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Leibo Slonimskio XX amžiaus pradžioje fotografuota Panevėžio Turgaus aikštė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Senosios Panevėžio ir jo gyventojų fotografijos leidžia praskleisti praeities šydą.

Prieš beveik du šimtmečius išrasta fotografija greitai tapo pagrindine istorijos tėkmės liudytoja.Pradžioje ne kiekvienam prieinama, ilgainiui ji pakankamai išpopuliarėjo, kad fiksuotų ir kasdienio žmonių gyvenimo atspindžius. Savo darbuose juos įamžino ir Panevėžio fotografai, šitaip garsinę ir miesto žydų bendruomenę.

 Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė patvirtina, kad iš pradžių fotografija buvo turtingųjų verslas ir pramoga.

Miesto fotografai tarpusavyje smarkiai konkuravo, tad vieni tepadirbdavo metus kitus ir būdavo priversti uždaryti savo ateljė, kiti įsitvirtindavo ilgesniam laikui.

Tačiau keičiantis įstatymams ir pingant technologijoms, situacija pamažu kito.

1898 metų dokumentuose minėtos tik dvi Panevėžyje veikusios fotografijos studijos – Roberto Lapinio ir Jono Balodžio. Bet, daktarės Z. Pikelytės teigimu, nuo pirmosios ateljė įsteigimo iki 1915 metų liepos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė, mieste jau dirbo 21 fotografas ir net veikė fotografijos įmonė, kurios savininkas, deja, nėra žinomas.

Šiame fotografų būryje buvo ir moteris – Sara Traubė. Kiek žinoma, pirklio dukra, baigusi Panevėžio privačią žydų mergaičių gimnaziją. Gubernatoriaus leidimą fotografuoti ji gavo 1900-ųjų pradžioje ir perpirko bajoro, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos absolvento Andriaus Navlickio, ateljė Bajorų gatvėje. Turima duomenų, kad S. Traubės nuotraukos buvo apdovanotos sidabro medaliu, tačiau kur ir kada, tokios informacijos nėra.

Pasak Z. Pikelytės, iki XIX amžiaus pabaigos pagrindinis Panevėžio fotografų darbas buvo žmonių portretai. Mat tais laikais norintieji fotografuoti kraštovaizdį turėjo gauti papildomą gubernatoriaus leidimą.

Ankstyviausių miesto vaizdų autorių ir leidėjų pavardės neišliko, bet pirmasis žinomas tokių vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Tiesa, apgailestauja istorikė, ir apie šį iškilų Panevėžio žydų bendruomenės atstovą turimos žinios gana fragmentiškos.

„Regis, jis buvo aktyvus, visuomeniškas žmogus“, – sprendžia daktarė Z. Pikelytė, remdamasi išlikusiais šaltiniais.


Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vienas žymiausių

XIX amžiaus pabaigoje Panevėžio miesto dūma, nutarusi turėti savo matininką, 1890 metų gruodį juo išrinko braižytoją Leibą Slonimskį. Gerokai vėliau jis minimas ir kaip komisijos, įpareigotos rūpintis geležinkelio tiesimu per Panevėžį, narys, buvo išrinktas Panevėžio neturtingiems sergantiems žydams remti draugijos pirmininku, į Ugniagesių draugijos valdybą, dalyvavo Panevėžio tarpusavio kredito, Panevėžio skaitymo mylėtojų bei Panevėžio dailės mylėtojų draugijų veikloje.

Manoma, kad L. Slonimskis fotografuoti pradėjo maždaug tuo pačiu metu – XIX amžiaus pabaigoje. Pasak daktarės Z. Pikelytės, 1900 metais išleisti jo vaizdais iliustruoti atvirukai apdovanoti Kauno gubernijos Telšių apskrities Plungės žemės ūkio parodoje. Vienas tokių, pažymėtas 1900-ųjų pašto antspaudu, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Istorijos skyriaus vedėja pasakoja, kad 1903 metais Kauno gubernatorius svarstė L. Slonimskio prašymą leisti fotografuoti Kauno gubernijoje ir savo fotografijos įmonėje, veikusioje Panevėžyje, pardavinėti vaizdais iliustruotus atvirlaiškius. Bet, jos teigimu, išvysti L. Slominskio atvirukų su kitų miestų vaizdais neteko.

Pasak daktarės Z. Pikelytės, Pirmojo pasaulinio karo metai itin nepalankiai paveikė fotografijos verslą. Karo metais vokiečių leidėjai buvo išleidę L. Slonimskio užfiksuotų Panevėžio miesto vaizdų – su vokiškais užrašais ir nenurodant autoriaus pavardės.

„Vėliau L. Slonimskio pavardė nebeaptinkama“, – sako istorikė. Koks buvo tolimesnis vieno žymiausių XX amžiaus pradžios fotografų likimas, nežinoma.

Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Susigiminiavo dvi šeimos

Apie 1905-uosius metus fotografuoti miestą ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio fotografo ateljė veikė Šeduvos gatvėje. Dar, pasak daktarės Z. Pikelytės, žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje jo nuotraukos buvo apdovanotos Imperatiškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, 1908 metais – sidabro medaliu Imperatiškosios Dono-Kubanės-Tersko žemės ūkio draugijos parodoje, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909 metais.

„Parodoms jis pateikdavo padidintus meniškus portretus, Panevėžio miesto ir apylinkių vaizdus ir kitus fotografijos darbus“, – pasakoja istorikė.

Po Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmanas su šeima gyveno Laisvės aikštėje, kito ir jo ateljė adresas.

„Nepavyko nustatyti, ar Trakmanas atvirukus leido ir tarpukariu – anuomet jo antspaudu pažymėtos tik klientų užsakytos nuotraukos – portretai, grupės ir panašios, – nors tuo laikotarpiu yra išleistos kelios atvirukų serijos be leidėjo ir fotografo informacijos“, – pabrėžia pašnekovė.

Z. Pikelytės manymu, panašu, kad Henės ir Jankelio Trakmanų šeima buvo pasiturinti. Vyresnėlį sūnų Iciką jie išleido mokytis į Čekiją, kur šis studijavo Brno ir Prahos technikos universitetuose. Jaunėlis sūnus Idelis taip pat pasirinko technikos mokslus. Ir būtent per jį, pasakoja istorikė, Trakmanai susigiminiavo su kito Panevėžio fotografo Iciko Frido šeima.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1941 metų birželio 10-ąją – Idelis Trakmanas susituokė su Šulamit Fridaite. Prasidėjus karui, liepos pabaigoje Idelis buvo suimtas, kur ir gyveno – Kaune – ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Istorikės žiniomis, į šio kalėjimo kalinių sąrašus įtrauktas ir kitas Trakmanų sūnus. Vyriausioji Trakmanų dukra Dina karo pradžioje gyveno sostinėje.

„Tolesnį šių šeimų likimą nesunku nuspėti“, – sako daktarė Z. Pikelytė.

Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sekė naujovėmis, bet ne mada

Tarpukariu, jau 1921 metais, Panevėžyje fotografavo ir Icikas Fridas. Jo fotoateljė buvo Bataliono gatvėje, greta judrios ir verslininkų mėgtos Respublikos gatvės.

Z. Pikelytės teigimu, tais pačiais metais išduodant pasą, I. Frido asmens kortelėje nurodoma, kad jam 38 metai, vedęs, žydų tautybės, izraelitas, fotografas, adresas – Ukmergės gatvė.

I. Fridas gana daug fotografavo. Tarp išlikusių žinomiausių jo nuotraukų – Panevėžio miesto taryba 1921–1924 metais, Panevėžio apskrities žemės ūkio tarybos nariai 1930 metais, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai 1924 metais, kariai prie šventinio stalo drauge su Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu 1925 metais, kariai ir karininkai 1925 metais, 2-ojo bataliono kariai su divizijos generolu Pranu Tamašausku 1928 metais, naujieji elektros stoties įrenginiai 1930 metais. Įdomi 1923 metų ugniagesių, vilkinčių uniformomis, su darbo amunicija bei orkestru fotografija.

„Šių nuotraukų autorystę dažniausiai rodo įspaudas su fotografo pavarde ir miestu apatiniame dešiniajame kartono kampe“, – paaiškina daktarė Z. Pikelytė, primindama, jog būtent šis fotografas įamžino Laisvės aikštės grindėjus, kurių atvaizdas pasiekė ir mus.

„1929 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad turgavietėje ties miesto valdyba jau privežta akmenų ir rengiamasi grįsti aikštę. Netrukus, apie 1930-uosius I. Frido kamera šį procesą užfiksavo“, – pasakoja jau dabar apie unikalius tapusius kadrus istorikė.

Jos teigimu, darydamas žmonių fotografijas, I. Fridas naudojo madingas to meto naujoves: ovalo formą, populiarius štrichus. Tačiau tokių nuotraukų nėra daug.

„Matyt, jis labiau mėgo ieškoti įdomesnės kompozicijos, stengėsi pagauti fotografuojamo asmens charakterį, nuotaiką, nei sekti mada“, – sprendžia daktarė.

Kaip pavyzdį ji pateikia savanorio Ipolito Palionio šeimos portretą, kurį I. Fridas padarė nestandartinį, didesnio formato, nei tuo metu buvo įprasta, priklijavo prie kartono.

„Tai – gražiai sukomponuota, kokybiška fotografija tarsi idiliškas šeimos paveikslas, perduodamas iš kartos į kartą ir kabantis ant sienos pačioje garbingiausioje vietoje“, – sako ji.


Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Hamsuno pamoka ne norvegams

Hamsuno pamoka ne norvegams

Jurijus Kanneris, Rusijos žydų kongreso prezidentas

1945 m.  gegužės 29 d., valdžia, kurią tik neseniai išlaisvino sovietų kariuomenė nuo vokiečių okupacijos Norvegijoje, areštavo garsiausią pasaulyje norvegą – Nobelio literatūros premijos laureatą (1920 m.) Knutą Hamsuną ir perdavė jį  teismui dėl bendradarbiavimo su priešu, už kolaboravimą.

Tautos pasididžiavimui tuo metu buvo beveik 86 metai. Jis beveik nieko negirdėjo ir darė įspūdį ne visai sveiko žmogaus. Po dvejų metų vykusiame teismo posėdyje jis teigė nieko nežinantis apie nacių įvykdytus žiaurumus. ,,Toks senas žmogus – Dievo būtybė“. Teisėjai per daug juo nepatikėjo, tačiau, skirtingai nei jo žmonos, į kalėjimą jo nepasodino – konfiskavo turtą ir keletui mėnesių išsiuntė į psichiatrinę ligoninę, atėmė namą – jam teko gyventi slaugos namuose.

Ypač pasižymėję kolaborantai (Hamsunas buvo vienas ryškiausių) pokario Norvegijoje paprastai buvo šaudomi. Taigi jis gavo ypač švelnų nuosprendį,  pagyvenęs rašytojas skolingas ne valdžios gailestingumui, o Maskvos užtarimui.