Naujienos

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Julius Palaima, lrytas.lt

6 milijonai žydų buvo kraupiai nužudyti Holokausto metais. Tačiau koncentracijos stovyklose jų sukurta muzika išliko iki šių dienų ir dabar atkuriama. Ji buvo tapusi savotiška atgaiva nuo žudančios tikrovės.

Užrašas virš plieninių Osvencimo koncentracijos stovyklos vartų byloja: „Darbas išlaisvina“. Akivaizdu, kad tai buvo tik bjaurus melas šiurpiai realybei nuslėpti. Tačiau viena priemonė padėjo žmonėms nors trumpam pabėgti nuo koncentracijos stovyklos siaubų.

Tai buvo muzika. Kaliniai sugebėjo kurti net ir sudėtingiausiomis ir šiurpiausiomis gyvenimo sąlygomis. Prie įspūdingos kūrybos išsaugojimo vairo stovi kompozitorius iš Italijos – Francesco Lotoro. Vyras jau daugiau nei tris dešimtmečius bando atkurti, atlikti ir pabaigti muzikos kūrinius, kurie buvo parašyti nepavydėtinomis sąlygomis. Jo darbas išties unikalus. F.Lotoro teigia, kad visa tai galėjo niekad nepasiekti klausytojų ausų. Liejo daug prakaito „Visa tai galėjo išnykti ir būti prarasta, tačiau įvyko stebuklas.

Muzika yra fenomenas, kuris laimi. Niekas negali jos atimti arba įkalinti“, – CBS televizijai kalbėjo F.Lotoro. Kartais neįtikimai atrodo tai, kad kas nors galėjo kurti tokio blogio fone, kai buvo atimamos milijonų žmonių gyvybės. Osvencimo koncentracijos stovykla Pietų Lenkijoje buvo pagrindinis žydų naikinimo fabrikas. Čia nuo nacių rankų žuvo daugiau negu milijonas vyrų, moterų ir vaikų.

Holokausto laikotarpiu buvo sunaikinta ištisa talentingų muzikantų ir kompozitorių karta. Dabar, prabėgus 75 metams, italas F.Lotoro jų paliktiems darbams suteikia gyvybę.

„Šie kūriniai galėjo pakeisti muzikinės kalbos raidą, jeigu jie būtų buvę parašyti laisvame pasaulyje“, – tikino F.Lotoro. Jo darbų kulminacija – įspūdingi muzikiniai pasirodymai, bet tai tik paskutinės – paprasčiausios detalės.

F.Lotoro atliekamos muzikos gelbėjimo operacijos, kurias jis pats ir finansuoja, iš pradžių kainavo nepaprastai daug pastangų. Vyras pasakoja, jog reikėjo belstis į nepažįstamų žmonių duris, akis į akį kalbėtis su holokausto siaubą išgyvenusių asmenų artimaisiais.

Pasak italų muziko, ne visi suvokia, kokį muzikinį lobyną jie slepia savo palėpėse ir rūsiuose. „Pažįstu žmonių, kurie koncentracijos stovyklos baisumus patyrusio tėvo popierinius užrašus paslėpė rūsiuose.

Man juos išvydus ten knibždėjo tuntai kirmėlių. Visa tai reikėjo kruopščiai dezinfekuoti“, – juokdamasis tarė F.Lotoro. 8 tūkstančiai muzikos kūrinių Muzikos kūrėjas šiuo metu gyvena nedideliame Italijos pietuose įsikūrusiame Barletos miestelyje.

Jo nedideliuose namuose pilna audiokasečių, dienoraščių ir filmų. Padedamas savo žmonos Grazios F.Lotoro jau surinko daugiau nei 8 tūkst. muzikos kūrinių, tarp kurių yra daugybė simfonijų, operų, liaudies dainų ar tiesiog melodijų, kurios buvo užrašytos ant maisto produktų, telegramų arba net bulvių maišų.

Vienas įkalintų asmenų savo kūrybai užrašyti naudojo anglies gabaliuką, kurį gavo kaip vaistą nuo dizenterijos, ir tualetinį popierių. To jam užteko ištisai simfonijai užrašyti. „Kai prarandi laisvę, tualetinis popierius ir anglis gali tapti tavo išlaisvinimu“, – sakė F.Lotoro. Kompozitorius ne tik pats kolekcionuoja muziką, bet ir ją aranžuoja ar net pabaigia koncentracijos stovyklose nebaigtus kūrinius.

F.Lotoro buvo ugdomas katalikų šeimoje, tačiau sulaukęs 15 metų nutarė pakeisti religiją. Jis tapo judėju. Pats kūrėjas tvirtina, kad nuo jaunystės turi žydišką sielą: „Vienas rabinas man pasakojo, kad kai žmogus atsiverčia į judaizmą, jis nepasikeičia, paprasčiausiai grįžta būti žydu.“

Susižavėjo kalinių talentu Vyro muzikinės gelbėjimo operacijos prasidėjo dar 1988 metais, kai jis sužinojo apie vienoje Čekijos koncentracijos stovykloje sukurtus kūrinius. Naciai Holokausto metais darė viską, kad apkvailintų pasaulį ir įtikintų žmones, kad jie žydus laiko humaniškomis sąlygomis. Tam buvo sukurti propagandiniai filmai, kuriuose rodomi belaisvių rengiami pasirodymai.

F.Lotoro sužavėjo filme pamatyti kalinių gebėjimai. Jis susisiekė su JAV Holokausto memorialinio muziejaus muzikos kuratoriumi Bretu Werbu ir paprašė pagalbos. B.Werbas teigia, kad tai, ką daro menininkas iš Italijos, yra neįtikėtina, nes jo indėlis suteikia galimybę išgirsti ir atlikti koncentracijos stovyklose sukurtus kūrinius.

Muzikos kuratorius taip pat tikino, kad muzika buvo vienas būdų mintimis pabėgti nuo šiurpios realybės ar net išsaugoti gyvybę: „Nėra jokių abejonių, jog buvimas stovyklos orkestro nariu padidino galimybę gyventi.“

Moterį išgelbėjo violončelė Anita Lasker-Wallfisch yra viena paskutinių gyvų Osvencimo koncentracijos stovyklos moterų orkestro narių. 94 metų moteris dabar gyvena Londone ir papasakojo, ką jai teko patirti. Moters tėvai, Vokietijos žydai, buvo suimti dar 1942 metais ir ji jų niekada nebematė.

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Šiandien į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nebuvo pakviesta, gal organizatoriai pamiršo, kad žydai  1940m. birželio 14d. taip pat buvo ištremti.  Todėl čia primename LŽB pirmininkės F.Kukliansky kalbą, pasakytą  2016m. birželio  14d. Seime apie žydų trėmimą.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 m. nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 m. 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Tremtyje gimęs Andriukaitis – apie pirmojo paragauto obuolio skonį ir Lietuvą, atrodžiusią lyg rojus

Tremtyje gimęs Andriukaitis – apie pirmojo paragauto obuolio skonį ir Lietuvą, atrodžiusią lyg rojus

Vienintelė šeimos nuotrauka Oliokminske, 1957-ųjų vasara. V. Andriukaitis – antras iš dešinės./ Asmeninio archyvo nuotr.

Modesta Gaučaitė, LRT.lt

„Mano šeimos istorija, sakyčiau, kartu yra ir unikali, bet ir gana panaši į nemažos dalies kitų to meto šeimų“, – portalui LRT.lt kalbėjo Vytenis Povilas Andriukaitis. Tremtyje gimęs V. Andriukaitis prisiminė, kokius vargus teko iškęsti jo tėvams ir kokį įspūdį paliko pirmasis paragautas obuolys.

V. Andriukaitis daugeliui pažįstamas kaip politikas, buvęs Lietuvos pasiųstas Europos Komisijos eurokomisaras. Tačiau jo praeitis – paženklinta tremties. V. Andriukaitis gimė tremtyje, ten jo tėvai ir broliai išgyveno itin atšiauriomis sąlygomis.

„Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo“, – prisiminė V. Andriukaitis.Ta pirmoji trėmimų banga palietė daug tokių žmonių, kurie buvo politiškai angažuoti arba buvo valstybės tarnybose.

Išgyveno du karus

Kalbėdamas apie savo tėvus – Liudą ir Alfonsą – V. Andriukaitis pasakojo, kad jo mama ir tėtis išgyveno du pasaulinius karus. Per Pirmąjį mama buvo pabėgėlė, kartu su tėvais iš Kauno pasitraukusi į Maskvą: „Ten išgyveno visą tragišką bolševikų perversmą. Mano senelis miręs ir palaidotas Maskvoje, nežinau kur. Mamytė su močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą visus tuos tūkstančius kilometrų. Mano mama išgyveno viską – ir badą, ir pabėgėlės, ir našlaitės dalią.“

Tėtis, kaip pasakojo, augo daugiavaikėje mažažemio šeimoje, bet visada labai troško mokslo. Susituokę V. Andriukaičio tėvai gyveno Klaipėdoje. Jo tėtis buvo stipriai nusiteikęs prieš nacius ir net norėjo suorganizuoti pasikėsinimą į Hitlerį, besilankiusį Klaipėdos krašte.

Birželio 14d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena

Birželio 14d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena

Madeinvilnius,lt

MadeinLietuvoje sekmadienį minima Gedulo ir vilties diena, skirta paminėti sovietų vykdytus trėmimus. Prieš vidurdienį 11.59 val. visuomeninis projektas „Misija Sibiras“ kviečia žmones visuotinei tylos minutei.

Iš karto po to Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingoje ceremonijoje bus iškelta Lietuvos vėliava. Vėliau šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose prasidės akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Per ją žmonės skaito tremtinių ir politinių kalinių vardus.

Šios akcijos organizatoriai „Misija Sibiras“ pranešė, kad šiemet dėl koronaviruso pavardžių skaitymas bus perkeltas į virtualią erdvę, tam sukurta speciali Gedulo ir vilties dienos platforma – www.birzelio14.lt.

Skaitymai bus įgyvendinami vaizdo skambučių pagalba, susisiekiant su visais iš anksto užsiregistravusiais į skaitymus. Prie šios iniciatyvos prisidės ir Jungtinių Valstijų lietuviai. Jie žmonių vardus skaitys Vašingtone prie paminklo komunizmo aukoms atminti. Penktus metus iš eilės vyksiančią akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“ organizatoriai nusprendė įprasminti nauju simboliu – liepos žiedu.

Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo Norberto Černiausko, liepų ir jų žydėjimo motyvas daug kur randamas liaudies kūryboje, dainose, o taip pat ir tremtinių eilėraščiuose. „Daugelio tremtinių atsiminimuose apie Lietuvą liko žiedų, žalumos, medžių vaizdinys.

Dalis tremtinių buvo išvežti į tolimą šiaurę, kur apskritai mažai kas žydėjo, todėl jie prisimindavo Lietuvos gamtą. Jei neklystu, per pirmąją trėmimų bangą jau buvo kai kur pradėjusios skleistis liepos, todėl tai gali būti vos ne paskutinis vaizdinys, kurį matė lietuviai prieš palikdami tėvynę“, – „Misijos Sibiras“ pranešime sako N. Černiauskas. Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas vyks ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo. 1940–1941 metais iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin vežti pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonė

Skaityti daugiau: https://madeinvilnius.lt/pramogos/renginiai/lietuvoje-minima-gedulo-ir-vilties-diena/ .

Kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį

Kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį

manoteisės.lt

Knygoje „Population Autorė  Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“ (Brill, 2016) pasirodęs kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį.

Mokslininkė teigia, kad Sąjūdžio metais suformuotas tremčių naratyvas turėjo etnocentriškumo elementų ir neretai buvo perdėm „sukatalikintas“. Nors oficialioji tremties atminties politika atrodo mažų mažiausiai komplikuota dar ir dėl plačiai paplitusio „žydo-komunisto“ stereotipo, V. Davoliūtė sako, kad tokie ar panašūs stereotipai šios tremtinių grupės neskaldė – tai buvo glaudi patirties bendruomenė.

Neseniai vykusioje diskusijoje, istorikas dr. Arvydas Anušauskas pirmąsias, 1941 m. tremtis pavadino daugiatautėmis. Kodėl jos tokiomis įvardijamos?

Kadangi Lietuva buvo daugiatautė, tai ir tremtys buvo daugiatautės. 1941 m. tremtinių sudėtis buvo kitokia nei vėliau, po antrosios sovietų okupacijos, kai daugiausia buvo tremiami lietuviškų kaimų gyventojai. Absoliuti dauguma jų buvo etniniai lietuviai.

1941 m. tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai. Kaip žinia, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi – jie norėjo atsikratyti vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir trėmė pirmiausia visuomenės elito narius. 1941 m. Lietuvos piliečiai-žydai sudarė maždaug 8,9 procentus represuotųjų (apie tris tūkstančius), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 procentai, tad procentaliai gana panašus skaičius, koks ir buvo visuomenėje. Kodėl svarbu akcentuoti, kad tos tremtys buvo daugiatautės? Todėl kad kalbant apie tremčių atminties politiką, akivaizdu, kad Lietuvoje tremties naratyvas yra „sulietuvintas“. Vis dėlto tai nėra išimtinai lietuviška patirtis – 1941 tremtis patyrė ir kitos Lietuvos gyventojų grupės. Atrodo viskas žinoma, bet jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų, jog tremtis patyrė ir žydai. Neabejoju, kad ne vienas susietų Lietuvos žydų istorinę patirtį tik su holokaustu, o lietuvių – su tremtimis.

Kas, jūsų nuomone, lėmė tokį sulietuvinto naratyvo formavimąsi? Įdomu, kad kalbant apie tremtis, žydai laikomi Lietuvos piliečiais, jie neišskiriami, „sulietuvinami“, taip tarsi pabrėžiant lietuvių tautos traumą 1941 m. Tačiau, kai pradedame kalbėti apie holokaustą, ši tragedija nelaikoma Lietuvos piliečių tragedija.

Tam yra kelios priežastys. Pirma, reikia prisiminti, kad tremties patirtys buvo labai svarbus visuomenės politinės konsolidacijos faktorius Sąjūdžio metais. Tada buvo formuojamas engiamos, kankinamos tautos pasakojimas ir jis tikrai buvo gana etnocentriškas, egocentriškas. Neseniai išleistoje knygoje „Lietuvos žydai: istorinė studija“ yra keli puslapiai skirti žydų bendruomenės laikysenai Sąjūdžio metais, kur cituojama prof. Irena Veisaitė, laikanti save ir lietuve, ir žyde. Ten užfiksuota jos savijauta viename iš Sąjūdžio renginių, kur buvo kalbama apie tremtis kaip didžiausią Lietuvą ištikusią istorinę tragediją, bet nė menkiausiu žodžiu neužsiminta apie tai, kas nutiko Lietuvos piliečiams žydams. Stebint tokį egocentrizmą I. Veisaitei kilo klausimas, ką ji veikia renginyje, kuriame jos patirtys nėra svarbios, bet ji tiesiog tolerantiškai nusprendė, kad tai yra pirmas kartas, kai lietuviai gali kalbėti apie savo skausmingas patirtis ir nepasmerkė to egocentrizmo. Bet tai gerai parodo, kaip žydams, kurie išgyveno tremtis, o grįžę turėjo susidurti su holokausto pasekmėmis galėjo būti nejauku dalyvauti tokiuose renginiuose.

Be to, tremties patirtys buvo ne tik sulietuvintos, bet ir „sukatalikintos“ – juk tremties atmintis Lietuvoje buvo daugiausia įprasminama kryžiais, katalikiška religine ikonografija, palydima katalikiškų mišių ir pan.

Be to, tuo metu kai buvo renkami buvusių tremtinių liudijimai, dauguma tremtis išgyvenusių Lietuvos žydų jau buvo išvykę iš Lietuvos, o tie, kurie buvo likę, daugiausia tylėjo ir nedalyvavo tuo metu formuojant tautinį tremčių pasakojimą. Pavyzdžiui, kita respondentė, anykštietė Olga (Golda) E., po tremties dirbusi mokytoja Naujojoje Vilnioje, pasakojo, kad pirmą kartą prisipažino keliems bendradarbiams buvusi Trofimovske tik tuo metu, kai mokytojai aptarinėjo lietuvės tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Sužinoję, kad ji irgi buvo Trofimovske, šie apstulbo – ji buvo žydė, rusakalbė, Olga.

Vilnius skelbs idėjos konkursą žydus gelbėjusiems Lietuvos gyventojams įamžinti

Vilnius skelbs idėjos konkursą žydus gelbėjusiems Lietuvos gyventojams įamžinti

Žydų gelbėtojų atminimą įamžinti siekiančios Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros ministerija rengia atvirą konkursą paminkliniam objektui sukurti. Konkursas bus paskelbtas sulaukus pastabų ir galiausiai sutarus dėl prieš kelias dienas paviešintos techninės projektavimo užduoties.

Pagerbimo vieta numatyta Onos Šimaitės gatvėje, šalia pat Maironio gatvės, kur jau stūkso Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva įrengtas paminklinis akmuo, skelbiantis, kad šioje vietoje ateityje bus įamžinti Pasaulio tautų teisuoliai, gelbėję žydų gyvybę nacių okupacijos metais.

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Nuotraukoje Krakų žydų kapinės
16 -18 dienomis Krakėse (Kėdainių r.) vyks projekto “Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę” renginių ciklas “Žydų kultūros savaitė Krakėse”.
Prisegame informaciją apie renginius ir maloniai kviečiame dalyvauti.
Visa informacija pie renginį:
Robertas Dubinka

Krakių kultūros centro direktorius


Laisvės a. 1, LT – 58242, Krakės, Kėdainių r. sav., įm. k. 300630977
tel. 8 347 38274, mob. 8 615 85084
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

2020 m. birželio 11 d. vyko dviejų dienų advokacijos mokymai. Advokacija – tai viešo intereso gynimas, procesas, kuomet organizacijos siekia paveikti viešąją politiką atstovaudamas savo ar socialinės grupės interesams.

Ketvirtadienį susirinkę regioninių Lietuvos žydų bendruomenių Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Žmogaus teisių centro atstovai buvo supažindinti su organizacine strategija, metodais, kurių pagalba galima išaiškinti egzistuojančias problemas bei praktiniais pavyzdžiais.

Mokymus vedė Koalicija “Galiu gyventi” advokacijos vadovas Girvydas Duoblys, bei Jurgita Poškevičiūtė. Susirinko net 40 dalyvių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių, Švenčionių.

Sveikiname Žaną Skudovičienę su 60-mečiu!

Sveikiname Žaną Skudovičienę su 60-mečiu!

Mieloji Žana,

Sveikiname su gražiu jubiliejumi, būkit šypsenų apgaubta, laimingų linkime dienų. Džiaukitės, nes Jūsų  gyvenime susikaupė patirtis ir išmintis širdyje.

Linkime Jums sveikatos, visų norų išsipildymo, sėkmingo darbo, kantrybės ir ištvermės, ir dar daug vasarų švesti sukaktis!

Mazl Tov !

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Pranešimas spaudai

Vilnius, 2020 m. birželio 10 d.

 

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

Naujoji knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas.

Knygos pristatymas vyks 2020 birželio 25 d. 11 val. Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pristatyme dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Renginį moderuoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.Registracija ir išsamesnė informacija: neringa@lzb.lt, +370 672 16982 (Neringa), raminta@gvf.lt (Raminta). Dalyvauja užregistruoti kviestiniai svečiai ir žiniasklaidos atstovai.

„Ši knyga yra proveržis. Parašyta kaip dialogas, knyga perteikia akademinę analizę kiekvienam mąstančiam skaitytojui suprantama kalba.“ Yehuda Bauer, Izraelio istorikas, Tarptautinio Holokausto atminties aljanso garbės pirmininkas

„Christophas Dieckmannas yra vienas autoritetingiausių Holokausto istorikų. Šis dialogas atveria prieigą prie jo neaprėpiamų žinių ir apgalvotų, įtaigių interpretacijų.“ Timothy Snyder, Holokausto ir Vidurio bei Rytų Europos istorijos tyrėjas

„Ši knyga – apie svarbiausią Holokausto pamoką. Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų galime rinktis: būti žmogumi ar nebūti. Šis pasirinkimas yra netgi pragare.“ Svetlana Aleksijevič, rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė

 

Dėmesio! Bus kuriamas paminklas gelbėjusiems žydus Holokausto metu

Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė skelbia tarptautinį architektūrinės idėjos konkursą.
Techninės specifikacijos projektas.
Informuojama, kad konkurso techninės specifikacijos projektas „Paminklinio objekto Lietuvos gyventojams, gelbėjusiems žydus nacių okupacijos metais, skulptūrinės-architektūrinės idėjos sukūrimo ir įgyvendinimo paslaugos“ paskelbtas CVP IS sistemoje iki 2020-06-18 14 val.
Perkančioji organizacija –Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė paskelbs informaciją viešojoje erdvėje.
Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė kviečia palaikyti šį projektą gelbėtojų šeimų narius, kurie gerai supranta, ką reiškė gelbėti žydus Holokausto metu, koks pavojingas buvo gelbėtojų  sprendimas išgelbėti žydus, kai naciai ir jų pakalikai buvo pasirengę žudyti už gelbėjimą visą šeimą. Prašome prisidėti prie paminko statymo Vilniuje.
Paminklą gelbėtojams ketinama statyti Onos Šimaitės gatvėje, Misionierių kalvos papėdėje. Pasak  Kultūros ministro M. Kvietkausko, ta vieta susijusi su Vilniaus geto istorija, jai yra pritarusi Lietuvos žydų bendruomenė. Į Misionierių vienuolyno kiemą 1943 metų rugsėjo 23 dieną, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, tūkstančiai Vilniaus žydų atvesti paskutinei atrankai, ten nužudyti geto pasipriešinimo dalyviai. Paminklo statybą finansuos valstybė, projekto įgyvendinimu rūpinsis sostinės savivaldybė.
Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“

Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“

Profesorius Pinchos Fridberg

Vilnius, obzor.lt

INFORMACIJA MANO TINKLARAŠČIO SKAITYTOJAMS

Jūsų dėmesiui straipsnis “Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“.

Šis mano straipsnis buvo kuriamas vienu metu su rusų versija “По поводу публикации «Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?» Казис Шкирпа спас раввина?”, obzor.lt/news/, 2020-06-01.

Galite paklausti: “Kodėl lietuvišką tekstą spausdinate rusiškame, o ne lietuviškame laikraščio internetiniame puslapyje?” Atsakau tiesiai šviesiai:

lietuviški portalai manęs nespausdina.

Keistas dalykas: New York Times ir „Laisvės radijas“ cituoja, o lietuviškiems portalams esu nepageidaujamas autorius.

Ar patikėsite – 2013 m. Artūras Račas, tuo metu BNS direktorius, savo straipsnyje “Mieli žydų „profesoriai“, jūsų antisemitizmas užknisa: skiriama Pinchos Fridberg” dave man puikų patarimą:

“mielas Pinchos, vadinantis save „profesoriumi“…

“užsikiškite burną kamšalu, palįskite po stalu ir tylėkit.

***
Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)

Jūratė Žuolytė DELFI.lt

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms.

Tikisi daugiau žmonių pritraukti į Sudargo apylinkes Mintis pastatyti šį paminklą prieš porą metų gimė iš šio krašto kilusiam prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. „Žmonės turi įvairių idée fixe. Tarkime, visiems labai svarbu tėvynė, bet man viduje visada svarbiau tėviškė – galvoju, nuo jos viskas prasideda. Šakių rajone, Zanavykų krašte yra daug visokiausių kultūrinės ir istorinės atminties objektų, iš čia kilusių žinomų žmonių – pavyzdžiui, esu kūręs dokumentinius filmus apie signatarus Joną Vailokaitį, Saliamoną Banaitį. O prieš porą metų man Audrius Siaurusevičius papasakojo, kad Selindžerio prosenelis yra iš Sudargo, kuris yra netoli mano tėviškės – tada ir sugalvojome, kad reikia kažkaip pažymėti šį faktą, pastatyti paminklą ar instaliaciją“, – pasakojo R. Skaisgirys. Netrukus jie su keliais bendraminčiais, tarp kurių – prodiuseriai Lauras Lučiūnas, Justinas Garliauskas ir kiti – ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Gavus patvirtinimą iš Sudargo seniūnijos, kad tokią idėją jie labai sveikintų ir paminklą leistų pastatyti netoli Sudargo piliakalnių, buvo sutarta su skulptoriumi Nerijumi Erminu, kad jis sukurs paminklą.

Pasak Tomo Venclovos „Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tas romanas tikrai labai madingas, bent jau buvo savo metu. Tiesa, jo poveikis buvo dvilypis: šį romaną mėgo Johno Lennono žudikas, taip pat vienas pusprotis, kuris pasikėsino į prezidentą Ronaldą Reiganą – taigi, tas romanas atliepė jų vidinę krizę. Bet jį mėgo ir daugelis visiškai padorių ir vertingų žmonių, ir kaip sakiau, prieš šį romaną nieko turėti negalima – jis yra tiesiog labai neblogai parašytas. Gal ir ne taip gerai kaip „Heklberis Finas“, bet tikrai neblogai. O kadangi romanas „Rugiuose prie bedugnės“ turbūt yra vienintelis, dėl kurio Selindžeris Lietuvoje žinomas, natūralu, kad paminklas šiam romanui ir skirtas, ir gal bus pastatytas kur nors rugių lauke prie skardžio. Savotiškai sąmojingas sumanymas“, – kalbėjo prof. T. Venclova.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.

Gerbiamas Parlamentare,

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) gavo Jūsų atsiprašymą dėl balsavimo Seimo komiteto posėdyje iškėlus ranką pagal nacistinės Vokietijos laikais egzistavusį pasisveikinimą. Tikriausiai neturime kartoti, kad rankos iškėlimas tokiu būdu (iškeliant du pirštus) neabejotinai asocijuojasi su nacių Hitlerio garbinimu ir šlovinimu, tuo pačiu sumaniu, brutaliu žydų žeminimu ir žudymu.

Labai norime tikėti, kad Jūsų atsiprašymas yra nuoširdus. Kartu stebina jūsų rašte išdėstyti teiginiai, kad situacija yra dirbtinai eskaluojama, o Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę bandoma įtraukti į “nekorektiškus, politikų garbę ir etiką pažeidžiančius politinius žaidimus”.

Galiu tvirtai pasakyti, kad LŽB yra nepriklausoma organizacija ir niekas ja nemanipuliuoja. Mes jau daug metų nuolat sekame informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikiame atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 95 proc. čia gyvenusių žydų, iš viso Holokauste žuvo 6 mln. mano tautiečių. Šie skaičiai niekada nebuvo ir nebus politinių žaidimų įrankiais. Bendruomenės pareiga saugoti jų atminimą ir siekti, kad nacių ir Šoa laikai niekada nepasikartotų.

Siekiant šių tikslų vieną svarbiausių vietų užima visuomenės švietimas, prie kurio galite prisidėti ir Jūs. Pavyzdžiui, jūsų Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje vietos gyventojams surengti istorikų paskaitą apie Holokaustą, susitikimą su getą išgyvenusiais asmenimis ir pan. LŽB palaikytų tokias jūsų pilietines iniciatyvas ir mielai taptų partneriu organizuojant šias veiklas. Manome, kad tokie renginiai ir panašios iniciatyvos su Seimo narių įsitraukimu prisidėtų prie tolerancijos skatinimo, geresnio tarpusavio supratimo ir istorijos pažinimo.

Todėl raginu neapsiriboti atsiprašymais raštu bei žodžiu, o parodyti tikrą lyderystę bei realią veiklą.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Irenai Zingerienei dėl mylimos mamos netekties.