Siūlome nuo liepos 23 d. iki sekmadienio liepos 26 d. žiūrėti dokumentinį filmą kaip Tel Avivo „Maccabi“ komanda pirmą kartą iškovojo krepšinio čempionų taurę 1977 m.
HOW TO REGISTER:
When you click on RSVP (link here) on the flyer below, you will receive a confirmation email from “Weezevent”, please check in your spam/junk folder. In this email you will find the link to watch the film. With this link you have from this Thursday to Sunday to watch the documentary film On The Map.
On Sunday morning you will receive another link with the details to be able to join online to the Q&A session WITH Tal Brody!!!
Kviečiame į koncertą “Mes. Istorija muzikoje”
Kviečiame į unikalų koncertą liepos 31 d. 17:00 val. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje – “Mes. Istorija muzikoje“, kuriame dainas jidiš kalba iš legendinės dainininkės Nechamos Lifšicaitės repertuaro atliks jos mokinė Sveta Kundish (Vokietija/Izraelis), akordeonininkas Patrick Farrell (JAV/Vokietija) bei ansamblis “Klezmer Klangen” (Lietuva).
Sveta Kundish – ypač vertinamo balso savininkė – studijavo fortepijoną ir vokalą Tel Avive, Vienoje, Berlyne, nuolat dalyvauja tarptautiniuose žydų muzikos ir kultūros renginiuose, dirba kantore Braunschweig žydų bendruomenėje. Jos ir jaunojo kūrėjo, akordeonininko, grojusio su daugeliu žymių muzikantų, tarp jų ir garsiuoju Yo-Yo Ma, bei grupių Patrick Farrell duetas žavi Europos ir pasaulio publiką tiek jidiš paveldo, tiek šiuolaikinės kūrybos atlikimu.
Emanuelis Zingeris kreipėsi į Tarptautinę žydų agentūrą dėl informacijos apie partizaną: tai yra smūgis Lietuvos prestižui
Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pirmoje eilėje priklaupę) prieš žygį į Vakarus atsisveikina su Tauro apygardos partizanais. 1947 m. gruodžio 16 d. (Genocido aukų muziejaus nuotr.)
DELFI.lt
Parlamentaras Emanuelis Zingeris dėl tendencingai pateiktos informacijos, kurioje didžiąją informacijos dalį sudarančių liudininkų metami kaltinimai partizanui Juozui Lukšai-Daumantui dalyvavus Lietūkio garažo žudynėse, kreipėsi į tarptautinę naujienų agentūrą „Jewish Telegraphic Agency“. Parlamentaro įsitikinimu, tokia informacija, kuri plačiai paplito pasaulyje, suduoda didelį smūgį Lietuvos prestižui.
„Jewish Telegraphic Agency“ žinoma nėra nei „Reuters“, nei AFP, bet tai yra solidi ir didelė agentūra, kurios straipsnius persispausdina dešimtys ir šimtai informacinių leidinių ir portalų visame pasaulyje. Daug žydų kilmės žmonių ja tiki kaip anglosaksiško pobūdžio informacine agentūra, kurioje turėtų vyrauti Vakarų tiesos paieškos kriterijai ir teisingo bei objektyvaus žurnalizmo metodai. Tai yra Vakarų agentūra. Belieka apgailestauti, kad, paskelbus daugybę objektyvių straipsnių, šį kartą jos objektyvumas užsikirto, ir buvo pono Cnaano Liphshizo atspausdintas straipsnis, kuriame cituojama trys ketvirtadaliai medžiagos iš liudininkų, kurie kaltino Daumantą, ir tik gal šiek tiek daugiau nei vienas ketvirtadalis oponavusių ir kalbėjusių, kad Daumantas nedalyvavo baisiose Lietūkio garažo žudynėse“, – „Delfi“ teigė E. Zingeris.
Pasak parlamentaro, toks kaltinimas Lietuvos partizanui yra didelis ir labai rimtas. „Garažo pogromas yra atpažįstamas kaip pirmasis baisus susidorojimas su visiškai nekaltais žmonėmis, piliečiais, žydais, buvusioje laikinojoje sostinėje Kaune. Jis žinomas labai plačiai pasaulyje, ir dalyvavimas šitame žvėriškame nekaltų žmonių galabijime, yra baisus šešėlis. Todėl stebėtina kaip tokia agentūra publikuoja tokį baisų kaltinimą – jos bendrame vaizdelyje persveria tie liudininkai, kurie yra gerbtini, išgyvenę getus ir lagerius žmonės, bet jų citavimo raida, iš ko jie ėmė medžiagą, yra labai abejotina. Visi man pažįstami įvairių kilmių istorikai niekada Daumantui nėra priskyrę tokio baisaus ir siaubingo nusikaltimo, kaip dalyvavimo masinėse žudynėse“, – teigė E. Zingeris.
Kaune Vilniaus Gaono Ir Lietuvos žydų istorijos metų projektas tapo didele viso miesto švente
Kiti – tai šaunioji jauna Kaunas Piano Fest komanda, kuri festivalio rėmuose surengė litvakų kompozitorių kūrinių konkursą, o baigiamąjį festivalio koncertą, kuris dėl reikalavimų renginiams uždarose patalpose turėjo apsiriboti labai nedideliu klausytojų skaičiumi, skyrė ne tik minėtiems proginiams metams, bet ir Kauno geto likvidavimo metinėms.
Labai tikimės, kad užsimezgusios partnerystės ir bendradarbiavimai tęsis ir kitais metais.
Holokausto budeliams pražudytų gyvybių nepakako
Daiva Savickienė
Holokaustas sunaikino ne tik ištisas žydų bendruomenes, bet ir jų materialinį palikimą, kartu su tauta siekiant ištrinti ir jos istoriją.
Tai buvo labai svarbi ir tikslingai vykdyta holokausto dalis. Kiek Antrojo pasaulinio karo metais nacionalizuota, konfiskuota ar likviduota žydų turto, net nėra žinoma. Tačiau neabejojama, kad jo didžiulė – ir ne vien materialinė, bet ir dvasinė, kultūrinė.
Atėmė kur kas daugiau
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad nors tokie terminai, kaip „nacionalizavimas“, „konfiskavimas“, atrodo turintys konkrečią prasmę, realybėje slepia kur kas daugiau. Ir tik nedidelę dalelę sudaro materialūs dalykai.
Šiaulių krašto žydų bendruomenė visus kviečia liepos 24 dieną dalyvauti Akmenės projekto “Šolom, Akmene!” renginiuose:
Šiaulių krašto žydų bendruomenė visus kviečia liepos 24 dieną dalyvauti Akmenės kultūros namuose (Sodo g. 1, Akmenė) projekto “Šolom, Akmene!” renginiuose:
12:00 – Konferencija “Štetlo prisiminimai mūsų širdyse”
Konferencijos metu savo vaikystės prisiminimais dalinsis Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai Frida Šteinienė ir Josifas Buršteinas, apie Akmenės krašto žydų kapinių skaitmeninimą kalbės jaunieji projekto kūrybinės stovyklos dalyviai, o Šabato saldumynų gamybos paslaptis išduos Daumantas Todesas. Taip pat ištraukas iš Augustinos Rušinaitės (1922-2007) atsiminimų apie Akmenės žydus , kuriuos 2001 metais užrašė Indrė Daščioraitė, skaitys Rita Ringienė.
14:00 – Žydų turgelis (kultūros namų prieigose)
Po konferencijos vyksiančiame Žydų turgelyje, kurį rengia Šiaulių krašto žydų bendruomenė, bus galima ne tik pamatyti tradicinius litvakų saldumynus, bet ir smagiai pasiderėti, o pasiderėjus – įsigyti ir paragauti. Organizatoriai žadėjo, kad bus smagu.
18:00 – Koncertas “Šabato vakarą”
J. Lukšos – Daumanto metų projektas kol kas visuomenei mažai žinomas
J. Lukšos – Daumanto metų projektas kol kas visuomenei mažai žinomas ir nelabai daug žmonių apie šį asmenį skaitė. Metai skelbiami Lietuvos žmonėms, todėl jiems turi būti paaiškinta kieno ir kodėl skelbiami metai, turbūt tik Lietuvos Seimo nariai puikiai žino Lietuvos istoriją.
Iki šios dienos turime tik oficialius paaiškinimus, kas buvo LAF ir oficialią J. Lukšos biografiją, patalpintą Lietuvos gyventojų ir genocido rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) tinklapyje, kur parašyta, kad J. Lukša buvo LAF aktyvistas.
Visa tai, kas mums tapo žinoma iš kauniečio p. Chaimo Bargman‘o pasakojimo, kurį skelbiame www.lzb.lt , turėtų būti apsvarstyta, gal sužinotume ir apie knygas, kuriose rašoma daugiau apie J. Lukšą-Daumantą, ko mes dar nežinome.
Šiuo metu mes – GVF vadovai – Andrew Baker ir Faina Kukliansky liekame su ta pačia nuomone. LAF – oficialiai paskelbta antisemitine organizacija, todėl jos narys neturėtų būti tas asmuo, kurio vardu skelbiami metai.
Faina Kukliansky primena, kad viskas prasidėjo nuo A.Bakerio ir jos atviro laiško Seimo pirmininkui, sužinojus, kad 2021 metai jau paskelbti J. Lukšos – Daumanto metais. Informaciją apie šį žmogų nebuvo paprasta surasti, nes oficialiai tai dar nebuvo paskelbta, informaciją LŽB pirmiausia sužinojo iš JTA – Žydų Telegrafo Agentūros paskelbto teksto anglų kalba. Skelbimas buvo ir Izraelio spaudoje.
Todėl F. Kukliansky pabrėžia, kad Atviras laiškas pasirodė tada, kai žiniasklaida paskelbė apie Seime priimtą sprendimą. Apie Lukšos-Daumanto narystę LAF – Lietuvių aktyvistų fronte skelbė JTA.
Geros valios fondo pirmininkų Fainos Kukliansky ir Rabino Andrew Baker laiškas Seimo pirmininkui
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis www.lzb.lt kreipėsi į kaunietį Chaimą Bargmaną, gerai pažinojusį J. Lukšos-Daumanto šeimą ir paprašė papasakoti, ką jis žino apie J. Lukšą-Daumantą.
Ch. Bargman‘as gimė Kaune žydų šeimoje, kurioje buvo šnekama jidiš, jis pats šia kalba šneka iki šiol. Jo mama ir senelė karui prasidėjus buvo įkalintos Kauno gete, po to nugabentos į Štuthofo lagerį, kur jas išlaisvino Raudonoji armija ir jos sugrįžo į Kauną.
Kaip atsitiko, kad Ch. Bargman‘as tyrinėjo Lukšų šeimą?
Užuojauta
Užuojauta
Bendrystė – ir per maistą
Daiva Savickienė
Tradicinė žydų virtuvė taip giliai įsiliejusi į pasaulinį kulinarinį paveldą, kad ir lietuvių šeimininkės dažnai nė nenumano, kiek daug iš jos perėmė.
Kiekviena tauta turi tradicinius patiekalus. Vien išgirdus dažno pavadinimą iš karto būna aiški jo kilmė. Tačiau žydai daugelį amžių gyveno įvairiausiose pasaulio kraštuose, tad jų virtuvė, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi. Lietuviškoji – taip pat.
Sviesto su dešra nebus
Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė įsitikinusi, kad Lietuvoje turbūt nėra miesto ar didesnio miestelio, kuriame kadaise nebūtų gyvenę žydų. Tačiau ilgą laiką daugelio lietuvių supratimas apie jų tautinę virtuvę buvo menkas, mat žydų bendruomenės būdavo labai uždaros.
„Santykiai su kitatikiais, kitų tautybių žmonėmis buvo labiau paremti prekyba. Religingiems žydams buvo – turbūt ir dabar tebedraudžiama sėsti prie bendro stalo su kitų tautybių ir tikėjimų žmonėmis, todėl ir į svečius nelabai ką kviesdavosi“, – centro vadovė paaiškina, kodėl lietuviai mažai žinojo, kokius patiekalus valgo ir kaip juos gamina žydai.
Pasak A. Pečiulytės, taip ilgainiui veikiausiai ir susiformavo stereotipai, kilo įvairių nesusipratimų dėl maisto.
Šiuo metu, kai sienos senokai atvertos, daugelis yra keliavę po Izraelį, susidomėjimas žydų kulinariniu paveldu auga, nes tai yra ir sudėtinė kultūros dalis.
A. Pečiulytės teigimu, kalbant apie tradicinius žydų valgius svarbu tai, kad jų virtuvę, skirtingai nei krikščionių, reguliuoja religija. Pasak istorikės, Kašruto taisyklėse labai griežtai nurodyta, ką galima valgyti ir ko ne, kaip gaminti. Tokių konkrečių patarimų ir draudimų krikščionybėje nėra išskyrus apribojimus per pasninką.
Viena pagrindinių košerinio maisto taisyklių – jokiu būdu negalima maišyti mėsiškų ir pieniškų produktų.
„Toroje nurodoma, kad nevalia ėriuko virti jo motinos piene“, – sako A. Pečiulytė. Todėl esą draudžiama maišyti pieniška ir mėsiška tame pačiame patiekale arba valgyti tokius produktus vienus po kitų: yra nustatytas konkretus laikas, kada jau galima tą daryti.
„Mes įpratę ant mėsos patiekalo uždėti grietinės šaukštą ar pieniško padažo. To religingi žydai niekada nedarys“, – istorikė dar sykį pabrėžia vieną svarbiausių jų virtuvės taisyklių. Tradicijas gerbiantis žydas pienišką patiekalą po mėsiško ragaus tik praėjus keturioms šešioms valandoms, o mėsišką po pieniško – po valandos ar dviejų.
„Mūsų įpratimas rytais valgyti duoną su sviestu ir dešra nesuderinamas su košerinio maisto taisyklėmis“, – šypsosi pašnekovė ir aiškina, jog lietuviška ir žydiška virtuvės skiriasi ne vien tuo.
Taisyklių besilaikantys religingi žydai net turi atskirus dubenis, puodus, keptuves, netgi indų plautuves ir šaldytuvus mėsiškiems ir pieniškiems patiekalams.
Žydas renkasi silkes Šabui. 1937 metai. ARCHYVŲ nuotr.
Blynų įvairovė
Pieniški patiekalai žydų virtuvėje, A. Pečiulytės patikinimu, mažai kuo skiriasi nuo lietuvių. Jos manymu, taip galėjo susiklostyti žydams gyvenant Lietuvoje dar nuo XV amžiaus. Per ilgą laiką nori nenori vieni iš kitų nemažai perėmėme.
Štai visai neseniai, birželio pradžioje, žydai šventė Šavuoto šventę, kuriai tradiciškai gaminama daugiau pieniškų patiekalų.
„Ta švente pažymima, kad Dievas žydams suteikė Torą ir Dekalogą. Pas mus praktiškai tai sutampa su Sekminėmis – 7 savaitės po Velykų, o pas juos – 7 savaitės po išėjimo iš Egipto“, – aiškina istorikė.
Anot jos, labai dažnai per šią šventę žydai valgo lietinius su varške. „Kurie nuo mūsiškių skiriasi tik tuo, kad į varškę pridedama labai daug razinų ir užpilama šviežiomis trintomis uogomis arba uogiene“, – priduria A. Pečiulytė.
Saldūs lietiniai – Izraelyje dažnas pusryčių patiekalas. Bet žydai, pašnekovės teigimu, kaip turbūt visos tautos, kepa ir daug kitokių blynų. Jie gali būti mieliniai, miltiniai ar bulviniai.
„Mes vadiname blynais, o jie – blincėmis“, – patikslina.
Lietuviški bulviniai blynai ir tradiciniai žydiški skiriasi ne tik tuo. Visų pirma, ankstesniais laikais Lietuvoje buvo įprasta blynus kepti kiaulių taukuose, o kiaulienos nevalgantys žydai naudojo aliejų. Dar, pasak istorikės, žydai į bulvinius blynus pritarkuoja daugiau morkų, tad ir skonis būna visai kitoks. Kepa ir kitų daržovių blynus – pavyzdžiui, kopūstų. Tad įvairovė gerokai didesnė.
Labai daug blynų žydai kepa prieš pat Naujuosius metus švesdami šviesų šventę – Chanuką. Jie turi būti tiesiog permirkę aliejuje, ir ši kulinarinė tradicija, istorikės teigimu, susijusi su stebuklingu nutikimu, kai nugalėję priešus žydai grįžo į Jeruzalės šventyklą, kurioje aliejus, skirtas šventyklos aliejinei lempai uždegti, buvo išniekintas. Šventykloje žydai rado tik vieną tinkamos naudoti alyvos indą ir jo turėjo užtekti dienai, tačiau užteko aštuonioms. Per tą laiką buvo pagaminta naujo aliejaus.
„Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės.“ A. Pečiulytė, istorikė
Legendinis sultinys
Pasak A. Pečiulytės, tradicinėje žydų virtuvėje jokiems patiekalams ruošti negali būti naudojamas kraujas.
„Tikima, be to, ir Toroje sakoma, kad kraujyje yra gyvulio siela. Jeigu tu jo suvalgysi, suvalgysi ir sielą“, – aiškina, kodėl.
Jokiu būdu negalima patiems skersti bet kokio gyvulio. Tam tikslui specialūs skerdikai gyvulį apžiūri, ar jis sveikas. Paskui skerdžia, kad šis patirtų kuo mažiau kančių, ir būtinai iš kūno pašalina kraują. Jam išbėgus, mėsa pamerkiama į druskos tirpalą tam, kad ištrauktų visą likusį kraują. Ir tik tada ją galima vartoti.
Dėl to, istorikės teigimu, daugelio mėgstamų kepsnių su krauju tradicinėje žydų virtuvėje nerasime. Kaip ir jau minėtos kiaulienos. Valgyti galima tik skeltomis kanopomis ir atrajojančių gyvulių mėsą – ėrieną, jautieną, veršieną.
Religingi žydai nevalgo ir pelekų bei žvynų neturinčių žuvų, tad jokių patiekalų iš šamo. Negali ant jų stalo, pasak istorikės, būti ir ungurio, nes šis minta dvėseliena. Ne košerinis maistas yra ir midijos, vėžiagyviai.
Kadangi Lietuvoje žiemos būdavo šaltos, o rudens vakarai darganoti, žydai virdavo tokias pat sriubas, kaip ir lietuviai. Skirtumas tas, kad sultiniui buvo naudojama ne kiauliena, o paukštiena.
„Jų sriubos buvo tokios pat kaip ir mūsiškės, tik riebalai buvo naudojami kiti“, – tvirtina pašnekovė.
Pasak A. Pečiulytės, žydų vištienos sultinys vadinamas legendiniu, turinčiu antibakterinių savybių. Jis labai ilgai verdamas ant lėtos ugnies, o kad skystis nenuvirtų, neišgaruotų, ant puodo uždedama salotų ar kopūstų lapų.
Simbolizuoja turtą ir sotumą
Vienas iš patiekalų, kurį gamino tiek žydai, tiek lietuviai, buvo iš Šiaurės Vokietijos atkeliavęs kugelis. Žydiškasis skiriasi tuo, kad į jį pritarkuojama daug morkų.
„Mes kugelį kepame su kiaulienos spirgučiais, riebalais, o jie kepa su šmalcu – vištų taukais. Jeigu ir mes pridėtume daug morkų, vištų taukų, pamatytume, koks plokštainis būtų geltonas, skanus“, – tikina A. Pečiulytė pridurdama, jog taip valgyti kugelį, kaip mėgsta lietuviai – su grietine, žydai negali.
Populiarus žydų virtuvėje ne vien bulvių, bet ir makaronų plokštainis. Gaminami kopūstų, kitų daržovių apkepai.
Apskritai, istorikės pastebėjimu, žydų virtuvėje naudojama daug morkų. Iš jų gaminami ir įvairūs saldumynai.
„Man labai gražus paprotys, kai ant Naujųjų metų, švenčiamų rugsėjį, stalo būtinai yra supjaustytų ir šiek tiek karamelizuotų morkų. Griežinėliai primena pinigėlius ir yra tarsi linkėjimas, kad kiti metai būtų sotūs ir turtingi“, – sako A. Pečiulytė.
Gardus ir kitas Lietuvos žydų patiekalas – šiek tiek apkepti obuoliai, apibarstyti cinamonu ir būtinai apipilti medumi. Obuolys – turtingumo, sotumo simbolis, tad juos valgant tikimasi, jog kiti metai bus sotūs, turtingi, laimingi, sako istorikė.
Žydams nedraudžiama vartoti alkoholį – yra košerinė degtinė, vynas, kiti gėrimai. Svarbu, anot A. Pečiulytės, kad jie būtų pasigaminti pačių: pagal griežtas taisykles (pavyzdžiui, vynuogių vynas gaminamas tik iš tų vynmedžių, kurie davė jau keturis derlius) ir prižiūrint rabinams.
Reguliuoja Šabas
Tradicinę žydų mitybą reguliuoja ir kiekvieną savaitę nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčiamas šabas. Jo metu, pasak A. Pečiulytės, negalima dirbti 39 darbų, tarp jų ir pjaustyti peiliu duonos ar kokio nors patiekalo.
„Vadinasi, mėsą reikia pagaminti taip, kad jos nereikėtų pjaustyti, – paaiškina pašnekovė. – Todėl žydų virtuvei būdingi troškiniai su smulkiai pjaustyta mėsa, daržovėmis.“
Istorikės teigimu, jei šeimoje būdavo daugiau vyrų, kuriems reikėjo sotesnio patiekalo su mėsa, tada gamindavo vadinamąjį čolentą.
Į prabangesnius patiekalus su vištiena dėdavo ne tik daržovių – bulvių, morkų, bet ir džiovintų abrikosų, razinų, medaus. Toks troškinys vadintas tsimesu. Tačiau galėjo, pasak istorikės, jis būti ir vegetariškas.
„Yra patiekalų, kurių per šabo šventę negalima valgyti, – tęsia pasakojimą A. Pečiulytė. – Pavyzdžiui, draudžiama šabo dieną lupti kiaušinį. Jeigu jau norima jį valgyti, reikia išvirti prieš šventę ir nulupti.“
Tas pats ir su žuvimis. Per šabą draudžiama jas rakinėti, ieškoti kaulelių – tai jau laikoma darbu. Tad ir žuvų patiekalus reikia paruošti be kaulų. Vienas iš būdų – vadinamoji gefilte žuvis. Kitaip tariant, įdaryta. Ją gaminant išrenkami visi kaulai, į vidų pridedama įdaro, ir viską spėjama padaryti iki penktadienio saulės laidos.
Manoma, jog lietuvės šeimininkės gaminti įdarytą žuvį išmoko būtent iš žydžių.
„Lietuvoje populiariausia žuvis, kurią įdarydavo prieškariniai žydai, buvo lydeka“, – kaip geriausią įrodymą pateikia istorikė. Tiesa, paruošti įdarytą žuvį sugeba ne kiekviena šeimininkė: tam reikia ir kantrybės, ir įgūdžių. Taip, pasak A. Pečiulytės, atsirado žuvų kukuliukai. Žuvis sumalama, pridedama džiūvėsių, prieskonių ir išverdama žuvų sultinyje. Patiekiami kukuliukai su virtos morkos griežinėliais ir būtniausiai – su krienais.
„Vis dėlto „gefiltefiš“ – įdaryta žuvis – buvo šeimininkių pasididžiavimas“, – priduria istorikė.
Beigelių pardavėjas. 1935 metai. YIVO nuotr.
Pagal patiekalą ir kilmė
Žuvies kukuliukai, anot pašnekovės, kaip tik tas patiekalas, kurio skonis skiriasi priklausomai nuo regiono. Lietuvos žydai juos gardina druska ir pipirais, tad išeina aštrokį, Lenkijos žydai labiau mėgsta saldžius.
„O Izraelyje, sakoma, jie dar kitokie“, – pastebi A. Pečiulytė.
Kitas tradicinis žydų patiekalas yra „faršmakas“ – kapotos silkės užkandėlė. Be silkės, į ją dedama rūgščių obuolių, virtų kiaušinių, svogūnų. Gali būti išspaudžiama citrina, pridedama šiek tiek džiūvėsių, prieskonių, cinamono. Lietuvoje ji tepama ant juodos duonos, Pietų šalyse – ant šviesios.
„Faršmako“ receptų yra daugybė – kiekviena šeimininkė turi savo, – tikina istorikė. – Viena beria cinamono, kitos – ne, vienos naudoja rūgštų obuolį, kitos – saldoką. Svarbiausia – silkę kapoti.“
„Žydų virtuvėje daugelis patiekalų buvo sukapojami, ir tai suprantama. Mėsmalės atsirado tik XX amžiuje“, – patikslina A. Pečiulytė ir sako, kad tarpukario Kaune net gyvavo toks priežodis, esą iš „faršmako“ skonio atskirsi, kokio krašto kilmės šeimininkė. Nes kitame Lietuvos regione pagamintas patiekalas galėjo skirtis ir, pavyzdžiui, telšietiško „faršmako“ skonis buvo kitoks, nei kaunietiško.
„Net ir Izraelyje pagal „faršmaką“ galima suprasti, ar tai yra Lenkijos žydai ar Lietuvos žydai. Lenkijos žydų – saldesnis“, – pasakoja A. Pečiulytė.
Archajiški skoniai
Žydai buvo tarpininkai tarp Šiaurės Europos pirklių ir Rusijos. Ir viena tradicinių jų prekių buvo silkės.
A. Pečiulytė sako, jog daugelyje prisiminimų apie tarpukario Lietuvą minima, kad atėjęs į žydų parduotuvę visada rasi statinę su silkėmis. Ir būtinai bus parodyta, kuri žuvis gera, riebi, kuri – prasta.
„Buvo sakoma, kad žydas per dieną turi suvalgyti vieną silkę“, – teigia istorikė, patvirtinanti, jog šis produktas ne atsitiktinai pirmasis asocijuojasi su žydiška virtuve. Joje iš silkių gaminti net įvairiausi pagardai.
Kita vertus, sako A. Pečiulytė, silkė ant lietuvių stalo nuo žydų paruoštosios niekuo nesiskiria. Svarbiausia, kokie priedai jai naudojami.
„Žydai daro silkę su pagardais. Paims svogūnų, morkų, pakepins aliejuje, būtinai įdės razinų, šiek tiek medaus, įspaus citrinų sulčių, kad pagardas įgautų saldžiarūgštį skonį… Apskritai, Lietuvos žydų virtuvė yra saldžiarūgštė. Taip yra dėl to, kad žydų virtuvės karalius – medus. Jo deda į daugelį patiekalų“, – aiškina istorikė.
Pasak jos, dabar ne problema ilgesnį laiką išlaikyti maistą. Anksčiau tebuvo du konservantai – druska ir medus. Jie neleisdavo maistui taip greitai sugesti.
Be to, pasak A. Pečiulytės, tauta vis dėlto kilusi iš Rytų, tad jos virtuvė turėjo ryškų skonį, buvo labiau saldesnė.
Skirtumų netrūksta
„Ilgą laiką religija draudė bendrauti su kitų religijų žmonėmis, todėl žydai išlaikė archajišką virtuvę, kur prieskoniams skiriama labai daug dėmesys. Tad ji šiek tiek kitokia“, – pripažįsta A. Pečiulytė. Tačiau skuba pabrėžti, jog ir patys žydai ne visi gamina vienodai. Visoje Šiaurės Europoje, pradedant nuo Vokietijos, gyvenę žydai buvo aškenaziai – tai yra tie, kurie atėjo romėnams juos išvarius iš Izraelio. Čia juos ribojo gamta – šalti, drėgni orai, tad ir patiekalai buvo riebesni, sotesni: sriubos, maistingi troškiniai, blynai aliejuje ir panašiai.
Sefardai žydai, gyvenę musulmoniškuose, šiltuose kraštuose, tokiuose kaip Šiaurės Afrika, taip pat Portugalija, Ispanija, valgė šiek tiek kitokį maistą. „Kai taip karšta, sūdytos silkės tikrai nevalgysi, nes labai troškins. Tad ten vartojama daugiau daržovių, be to, valgiai saldesni“, – sako A. Pečiulytė.
Kita vertus, nereikia taip toli žvalgytis. Pavyzdžių gali būti ir istorikės jau minėtos Lietuvos ir Lenkijos žydų virtuvės. Pastarojoje irgi naudojama daugiau cukraus, medaus, tad patiekalai būna saldesni, lietuviškuose gi daugiau aštrumo.
Svarbiausia, kad šias maisto gaminimo tradicijas žydai išlaiko ir emigravę į kitus kraštus.
Lietuvos žydai tokio dalyko kaip humusas negamindavo. O Izraelyje ar Rytų kraštuose jis – kone ant kiekvieno stalo.
„Tarpukario Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, nes ribojo galimybės. Aišku, turtingi žmonės, važinėję po užsienį, galbūt ir valgė, bet tai tikrai nebuvo patiekalas, kuris būtų ant kiekvieno žydų šeimos stalo“, – sako ji.
Prilipo kaip riestainiai
Dar vienas patiekalas, kurį gamina iš esmės visos Rytų tautos, – balandėliai. Bet, A. Pečiulytės teigimu, žydai savo gyvenamajame areale ryžius ir mėsą vynioja į vynuogių lapus, o Šiaurės Europoje, kur vynuogių nėra, – į kopūstlapius.
Tikėtina, kad ir šį patiekalą lietuviai perėmė iš žydų. Kaip ir daug kitų, kuriems galima priskirti ir chalą – pynutės pyragą, ir beigelius.
Pasak A. Pečiulytės, chala – būtinas šabo vakarienės atributas. Ant stalo turėjo būti dvi rankšluostėliu ar servetėle uždengtos pynutės. Kadangi peiliu nebuvo galima naudotis, duonos neatsipjausi, o štai pynutę buvo galima laužyti.
„Ypač Kaune po Antrojo pasaulinio karo niekas nevadindavo pynute. Sakydavo: „Einu pirkti chalos“, – istorikė pasakoja apie viso žydų pasaulio patiekalą.
Plačiai žinomi beigeliai – kiek pagerinti riestainiai. Istorikės teigimu, Vilniuje, kur iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų, – mugėse ir turguose beigeliai buvo labai populiari prekė. Jos manymu, iš to greičiausiai atsirado ir lietuviški riestainiai.
„Jie pritapo ant lietuvių stalo ir atrodo, lyg būtų mūsų“, – sako A. Pečiulytė.
Nebeatsekami ryšiai
Ar iš lietuvių ką perėmė žydės šeimininkių, pasakyti sunku.
Lietuvoje vyraujantys bulvių patiekalai, istorikų teigimu, išplito per smukles. Bet tai įvyko tik XIX amžiuje.
„Per Vokietiją bulvės atėjo į Lietuvą. Tie patiekalai plito, o karčemose susitinka ir turtingi, ir neturtingi – visus reikia pigiai ir sočiai pamaitinti, – pasakoja A. Pečiulytė. – Taip atsirado kugeliai: žydiški vienokie, krikščioniški – kitokie. Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės. Dabar sunku nustatyti, kas ir iš ko tai perėmė.“
Istorikė neabejoja, kad juoda duona – lietuviška. Bet iš Lietuvos kilę žydai pirmenybę teikia jai. Pieniškus produktus vartojo ir tebevartoja abi tautos, tad atsekti, kas kieno, būtų sunku. Kaip ir tai, iš kur kilę abiejų tautų mėgstami lietiniai.
„Skaičiau, kad blyneliai buvo sumanyti lyg ir Vengrijoje, o kiti teigia, kad su žydais atkeliavo iš Vakarų Europos. Lietuviai liaudiškai juos vadindavo naliesnikais, o žydai sakė: kepame blinces“, – dėsto A. Pečiulytė.
Lietuvių mėgstamų šaltibarščių mielai ragauja ir turistai žydai.
„Nežinau, ar jų virtuvėje buvo gaminami – niekur neradau, bet žydų turistai mielai juos valgo“, – sako ji.
Pesacho – žydų Velykų vaišių stalas Panevėžio kibuce „Chaim“. 1934 metai. „YAD VASHEM“ nuotr.
Nori susipažinti
Pastaraisiais metais pakilimą išgyvenantis susidomėjimas kulinariniu paveldu neišvengiamai palietė ir žydų virtuvė.
Pasak A. Pečiulytės, Kėdainių krašto muziejus turi su tuo susijusių edukacinių programų, tačiau patys žydiško maisto negamina – pagal litvakiškus receptus, užrašytus Lietuvoje, pagamina kavinė. „Tai nėra košerinis maistas. Jį gali gaminti tik religingi žydai iš savo produktų, savo virtuvės“, – patikslina ji.
Vienas tokių patiekalų yra varške įdaryti pomidorai. Šis valgis, istorikės manymu, galėtų būti šiek tiek žydiškas šio regiono patiekalas. Mat Kėdainiai ne tik agurkų kraštas, o juos pirmieji pradėjo auginti žydai, bet ir pomidorų. Žinoma, jog Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo paplitę pomidorai Kėdainių krašte pasisekimą turėjo dar tarpukariu.
A. Pečiulytės teigimu, žmonėms iš tikro įdomi žydų virtuvė ir noriai domisi ir edukacinėmis programomis. Tai populiaru švenčiant asmenines šventes, norint susitikti su draugais ar prieš Naujuosius metus. Pasak istorikės, Krakių, kurie iki karo buvo labai žydiški, bendruomenė savo miestelyje atidarė svetainę-kavinukę, kur taip pat rengia žydiškų patiekalų pristatymus. Žydiškų patiekalų, jos žiniomis, galima paragauti ir Ukmergėje, Šiauliuose. Į Kėdainius gi traukia norintieji ne tik artimiau susipažinti su tautos, gyvenančios greta mūsų šimtmečius, virtuve, bet ir su maistu susijusiais papročiais bei tradicijomis. Juk visus mus sieja bendra istorija.
IHRA reabilitacijos pareiškimas
Priimta 2020 m. Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) Berlyno plenariniame posėdyje, pirmininkaujant Vokietijai.
IHRA smerkia visus bandymus atkurti reputaciją tų asmenų, kurie bendrininkavo vykdant Holokausto nusikaltimus ir romų genocidą.
Atsižvelgus į didėjantį antisemitizmą ir Holokausto iškraipymą, IHRA pasiryžo atkreipti dėmesį į reabilitacijos reiškinį valstybėse narėse ir visoje organizacijoje.
Remdamasi savo 2020 m. Ministrų deklaracija, IHRA ragina „visas šalis ir visuomenes įvertinti savo praeitį, atvirai ir tiksliai fiksuoti istorinius duomenis“.
Todėl Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljansas IHRA privalo skatinti tyrimus, visuomenės sąmoningumą ir politinę atsakomybę reabilitacijos klausimu.
Holokausto paveiktos šalys jau seniai kovoja su iššūkiais, susidūrusios su praeitimi ir su sudėtingais (kebliais) klausimais, susijusiais su bendrininkavimu nusikaltimuose, kuriuos numatė ir vykdė nacistinė Vokietija, fašistiniai ir kraštutiniai nacionalistai bei kiti kolaborantai, dalyvavę šiuose nusikaltimuose.
Pokyčiai nėra unikalūs nei vienai šaliai ar istorinei patirčiai, jie pasireiškia IHRA valstybėse narėse ir už jos ribų, įskaitant tas šalis, kurios nėra tiesiogiai paveiktos Holokausto. Valstybės turi įsitraukti į savo tautos istorijos pažinimą, susijusį su Holokaustu, taip pat su asmenimis, kurie dalyvavo baisiuose nusikaltimuose.
Jei prisiminimuose vengi tiesos, žemini gyvuosius ir nepagarbiai elgiesi su mirusiųjų atminimu.
Kvietimas mokytojams dalyauti CENTROPA ir ESJF tarptautiniame seminare
Lietuvos žydų skautų stovykla 2020
Praėjusį savaitgalį Kernavės miškuose vyko Lietuvos žydų skautų stovyklą “Šabas po žvaigždėmis”, bendradarbiaujant su Lietuvos Skautija, LS Kernavės tuntu, stovykla subūrė 18 jaunuolių.
Visą savaitgalį skautai dalyvavo įvairiausiose veiklose bei užsiėmimuose. Šventė Šabą lyjant lietui po skautišku tentu. Statė, pjovė, kūreno, dainavo, žygiavo ir dar daug ką prisiminė po šio savaitgalio.
Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?
Prieš savaitę Info TV rodė laidą, kurioje dalyvavo LGGRTC istorikė M. Jurkutė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė F. Kukliansky. Pokalbio tema – Lukša-Daumantas 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausęs Lietuvių aktyvistų frontui (LAF). Temą išprovokavo Seimo sprendimas 2021 metus skelbti Lukšos – Daumanto metais.
LAF propagandoje žydai buvo pagrindinis neapykantos taikinys. Kauno LAF 1941m. sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų, Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte.
Po Info TV laidos LŽB sulaukė komentarų, kuriuos cituojame:
1.
,,Pažiūrėjau internete Jūsų diskusiją su istorike M. Jurkute iš LGGRTC, kur ji suabejojo, ar Lukša priklausė LAF. Prisipažįstu, aš nesu susipažinęs su tema detaliai ir nežinau, koks tas LAF buvo Kaune prieš pat sukilimą. Tačiau pačios LGGRTC interneto svetainėje, Lukšos biografijoje, parašyta, kad jis priklausė LAF:
http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201609_luksa_biogr.pdf
Net Anušauskas nebandė neigti, kad Lukša buvo LAF narys, tik sakė, kad būdamas kalėjime, jis negalėjo žinoti LAF ideologijos. Lukša visgi buvo kalėjime tik nepilnas dvi savaites iki sukilimo, nuo birželio 8 d. Gal LAF Kaune buvo kitoks nei LAF Berlyne, bet Lukša turėjo gerai žinoti, kokia ta Kauno LAF ideologija.
Apie Lukšos priklausymą LAF yra parašęs J. Pajaujas, kuris buvo berods Lukšos klasiokas ar bendramokslis, dienoraščiuose. Aš jų neskaičiau ir nežinau detalių.“
*****
2.
,, Lukšą – Daumantą paleido iš kalėjimo 1941 m. birželio 23. Kaip jo brolis Antanas sužinojo apie paleidimą ir iš kur sužinojo apie susitikimo vietą ? Abejojama, kad jį išlaisvino, jį paleido dar sovietiniai organai ( byla Nr …. l. 26 ) ir pranešė broliui į kaimą.
NKGB tardymo skyriaus viršininkas Eusėjus Rozauskas, vienas iš aktyviausių enkavedistų, tai ir siūlė pirmiausia įgyvendinti Kauno kalėjime: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Bet jau birželio 23-ąją 1 val. nakties iš Kauno pabėgo visa NKVD vadovybė.
,,Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Vilijampolėje žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai). Pogromų metu buvo nužudyti keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų). 1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte.
Arūnas Bubnys. Kauno getas (1941–1944 m.)”
Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą
Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka
Daiva Savickienė
Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.
Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.
Getas miesto centre
Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.
Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta.
Apie tai, kas skauda
Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas / D. Umbraso/LRT
Linas Vildžiūnas, „7 meno dienos
Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.
Prisimenant apgailėtiną precedentą, kai persigandusi „Alma littera“ išėmė iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas, natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent toks leidybos ir platinimo būdas. Ar knygynai „dėl šventos ramybės“ nesiryžta prekiauti naująja R. Vanagaitės knyga, ar tai sąmoninga šios nepriklausomos autorės sugrįžimo strategija?
Christoph Dieckmann. D.Umbraso nuotr.
Sugrįžta įspūdingai ir viską gerai apgalvojus. Ketvirtame knygos viršelyje pateikiami garsių Izraelio ir JAV istorikų Yehudos Bauerio ir Timothy Snyderio, Tomo Venclovos ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vertinimai.
R. Vanagaitės kalbinamas Christophas Dieckmannas – pasaulinio garso mokslininkas, 2011 m. paskelbęs ilgai rengtą didžiulės apimties veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ („Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“), kurį T. Snyderis įvardija kaip svarbiausią knygą, parašytą apie Holokaustą XXI amžiuje.
Nors R. Vanagaitė yra aktyvi, pokalbį kreipianti dalyvė, ji beveik išimtinai tik klausia, o Ch. Dieckmannas atsako: paprastai, aiškiai ir su aukščiausia moksline kompetencija.
Akademinei mūsų bendruomenei Christophas Dieckmannas gerai žinomas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo mokslinėse diskusijose. Nuo 2000 m. jis yra Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jos užsakymu drauge su Sauliumi Sužiedėliu 2006 m. parašė studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“, kurioje, remiantis gausiais dokumentiniais šaltiniais, liudijimais ir moksliniais darbais, atskleidžiamos šių nematyto masto žudynių politinės ir faktinės aplinkybės bei aiškiai įvardijami jų iniciatoriai ir dalyviai.
Jau tuomet, šešioliktaisiais nepriklausomybės metais, šios publikacijos įžangoje Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, pabrėždamas jos svarbą, apgailestavo, kad tai „pavėluotas įvertinimas“. Deja, Holokausto problematika akmeniu slegia mūsų istorinę atmintį ir po trisdešimties posūkio į demokratiją metų. Tai patvirtina kad ir knygos „Mūsiškiai“ likimas, laimei, išprovokavęs dvejus metus trukusį R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbį.
Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją
NEW YORK. liepos 7d.
35 Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) šalys – narės paskelbė pareiškimą, smerkiantį „visus bandymus atkurti asmenų, prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų ir romų genocido, reputaciją“. Pareiškimas reiškia IHRA pasiryžimą kovoti su šiuo reiškiniu IHRA šalyse narėse.
Pasaulio žydų kongreso (WJC) prezidentas Ronaldas S. Lauderis palankiai įvertino žingsnį, priimtą 2020 m. liepos 7d. IHRA Berlyno plenariniame posėdyje, kuris aiškiai rodo pasiryžimą priešintis ir atsiriboti nuo tokių veiksmų.
WJC vadovas pareiškė: „Ateities kartoms reikia išsaugoti tikslią istorinę tiesą. Bet kokios pastangos iškraipyti ar paneigti tikruosius Holokausto faktus, įskaitant nacių kolaborantų reabilitaciją ar net šlovinimą, yra ypač pavojingos, nes atveria kelią visokiems rasistiniams ir ksenofobiniams judėjimams. “
R.S. Lauderis perspėjo, kad „visos visuomenės turėtų išlikti budrios, šviesti gyventojus apie tikrus istorijos faktus ir griežtai pasmerkti visas pastangas užginčyti istorinius duomenis“.
Pasaulio žydų kongresas jau senai sutelkė dėmesį į nacių kolaborantų reabilitacijos ir šlovinimo reiškinį, kuris yra ypač plačiai paplitęs pokomunistinėse šalyse.
Lauderis pridūrė: „Pastangos sukurti melagingus nacionalinius pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius yra bandymas perrašyti valstybių istoriją.
Šis istorijos perrašinėjimas, kai atitinkamų šalių žmonės yra vaizduojami kaip aukos ir didvyriai, bet niekados kaip piktadariai, – gali tapti išradingu aklojo nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo, neonacizmo ir ksenofobijos pagrindu “.
###Apie Pasaulio žydų kongresą.
Pasaulio žydų kongresas (WJC) yra tarptautinė organizacija, atstovaujanti žydų bendruomenėms 100 šalių vyriausybėms, parlamentams ir tarptautinėms organizacijoms.
Liepos mėnuo muziejuje: nuo tapybos iki istorinių turų
10 eksponatų per 30 minučių
Liepos 7-10 dienomis 12.00 val. pietų pertrauką praleiskite pažindami kultūrą. Tolerancijos centre edukatorė Monika Žulytė kasdien jus supažindins su dešimčia eksponatų, esančių mūsų muziejuje. Turo metu bus pristatyti įvairaus laikotarpio kūriniai ir eksponatai – nuo Vilniaus Didžiosios sinagogos artefaktų iki Samuelio Bako tapybos darbų. Dalyvavimas nemokamas.
Nemokamos ekskursijos po Panerių memorialą
Liepos 12 d. ir 26 d. 13.00 val. Panerių memoriale (Agrastų g. 15) kartu su gidu Jurijumi Greismanu kviesime susipažinti su tragiška Lietuvos žydų lemtimi iš arčiau. Ekskursijos metu sužinosite kaip Paneriai, iš vilniečių vasarvietės tapo viena didžiausių masinių žudynių vieta Europoje, kaip vyko garsusis pabėgimas tuneliu ir naujausius atliktus tyrimus.
Dalyvavimas nemokamas, tačiau būtina registracija: https://forms.gle/T7xRt1Q5Lu9T…