LRT.lt

Rinkimai – metas, kai svarbias socialines problemas užgožia iš piršto laužtos pseudopatriotinės istorijos. Net ir amoralios. Pavyzdžiui, piktybiškai iškraipant mano ir Amerikos žydų komiteto (AJC) atstovo rabino A. Bakerio laišką Seimui dėl partizano Juozo Lukšos – Daumanto pagerbimo kitais metais. Kad nekiltų jokių „netiesioginių“ abejonių, liepos 18 dienos LNK reportaže pabrėžiau: „Mes neturime jokių priekaištų dėl J. Lukšos – Daumanto praeities“.

Tačiau nerimaujame, kad kartu su juo nebūtų pagerbta fašistinė – antisemitinė organizacija „Lietuvių aktyvistų frontas“ (LAF). LAF suburtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas dalyvavo tūkstančių žydų žudynėse Kauno VII–ajame forte ir kitur. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras savo tinklapyje skelbia, kad „1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, J. Lukša – Daumantas priklausė Lietuvių aktyvistų frontui. Dėl to jis buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino“.

Mane kaltina „netiesioginiu“ J. Lukšos – Daumanto menkinimu. Pamenu laikus, kai už netiesioginę komunistinės valdžios kritiką uždarydavo į psichiatrinę ligoninę arba kalėjimą. Galbūt ir dabar mane mielai kas nors kur nors uždarytų ir pravestų ugdymo valandėlę, ką galima ir ko negalima sakyti. Bet esmė ne ta. Esmė ta, kad mano žodžiai apie LAF–ą perkeliami visam partizaniniam judėjimui ir su juo sutapatinami, nors tai – tas pats, kaip kaltinti visą Lietuvą antisemitizmu dėl vieno ar kito išsišokėlio radikalių pasisakymų.

Taip, man sako, tiksliau – rėkia į ausį, kad LAF–e būta visokių žmonių, ne visi buvo nusikaltėliai. Tiesa, bet ir komunistų partijoje taip pat ne visi buvo nusikaltėliai, vieną net Nepriklausomoje Lietuvoje išsirinkome prezidentu. Ir nacių valstybėje buvo Šindleris. Bet ir nacistinė, ir komunistinė partijos Lietuvoje šiandien uždraustos.

Manau, kad pribrendome pagaliau apsibrėžti savo santykį su fašistuojančiomis ir joms prijautusioms ano laikmečio organizacijomis. Pats laikas, jeigu ne šiai, tai būsimai Vyriausybei ir prezidentui Gitanui Nausėdai pagaliau viešai atsiriboti nuo LAF–o kaip antidemokratinės organizacijos. Kol to nepadarysime, Kremliaus propagandistai iš laimės plos katučių.

Šia proga noriu padėkoti Seimo nariui, gerbiamam istorikui ir politikui Arvydui Anušauskui už pastangas atriboti didvyrį partizaną nuo LAF–o. Priešingai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro skelbiamai informacijai, Seimo narys teigia, kad J. Lukša – Daumantas nebuvo LAF–o narys. Istorikas – politikas supranta, kad fašistinių, nacistinių, komunistinių organizacijų garbinimas šiandien uždraustas įstatymu. Dar kartą dėkui, pone A. Anušauskai. Būdamas istorikas, puikiai žinote, kad LAF–as buvo fašistinė – antisemitinė organizacija, siekusi atkurti Lietuvos valstybę nacistinės Vokietijos pavyzdžiu ir pasiryžusi sudoroti (išvaryti lauk) Lietuvos piliečius žydus. Netgi tuos, kurie 1918–1920 metais kovojo už Lietuvos laisvę.

Atvirame laiške Seimo pirmininkui kartu su kolega iš AJC A. Bakeriu būtent ir išreiškėme abejonę, ar dera Lietuvos valstybei 2021–uosius pavadinti Lietuvos aktyvistų fronto dalyvio J. Lukšo – Daumanto vardu, neatribojus jo (ir patiems neatsiribojus) nuo antisemitinio LAF–o.

Neketinu polemizuoti su neonaciais ir chuliganais. Tegu juos auklėja tėvai arba pataisos įstaigos. Mano straipsnis skirtas šviesuomenei, intelektualams, apsiskaičiusiems žmonėms, kritiškai mąstantiems ir bent kiek susipažinusiems su istorija. Skiriu žmonėms, kurie, labai tikiuosi, sudaro Lietuvos gyventojų daugumą.

Faktai neleidžia abejoti, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo žydų naikinimo Lietuvoje vienas iš ideologų. Tai pripažino prezidento V. Adamkaus sudaryta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas buvo suformuotas kaip nacistinės Vokietijos talkininkas. Tai buvo išdidžiai antisemitinė organizacija, daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų̨ persekiojimu ir žudymu. Nors LAF–o nuostatos buvo antisovietinės, nors jis vėliau konfliktavo su nacių valdžia, tačiau nepriklausomą Lietuvą LAF–as matė pirmiausiai kaip etniškai „gryną“ Tėvynę, kurioje nebūtų vietos piliečiams žydams.

Gerbiamieji pasipiktinę kritikai, jūs gyvenate savo namuose Lietuvoje. Mano tėvai taip pat galvojo, kad jie gyvena savo namuose, savo Lietuvoje. Tėvelio šeima Kuklianskiai prie Ančios ežero Veisiejuose ir greta esančiame Bor – Babrų dvare. Mamos šeima – Taubesai – gyveno savo name Šiauliuose, Vilniaus g. 154, prie nuosavo malūno.

„Saugodamas“ nuo negerų žmonių Lietuvos didvyris ir humanistas, o dabar jau net ir žydų gelbėtojas, Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika juos sukėlė į getą. Į tą, iš kurio prie duobių nuvedė Šiaulių apskrities policininkai. Ta proga pats J. Noreika persikėlė į gretimą jau nužudyto žydo namą. Juk nestovėti namui tuščiam? Na, dar sąžiningai įsigijo nužudytų žydų turto – tai patvirtina nacių dokumentai, saugomi Vrublevskio bibliotekoje. Toje pačioje, kurios fasadą vis dar puošia neteisėtai iškabinta garbės lenta šiam humaniškam veikėjui.

Ir aš ilgai galvojau, kad žydai gyveno Lietuvoje kaip lygiateisiai piliečiai. Mano nuomonės nepakeitė į paviršių iš kloakų išnėrę nacių gerbėjai, nepakeitė ir minia internautų, trykštančių neapykanta ir kviečiančių susidoroti. Tūlas Gustave Le Bon aprašė minios psichologiją, jos impulsyvumą, nepastovumą, dirglumą. Jis rašė, kad minia pasiduoda išoriniams stimulams ir nuolat kinta. Minios mąstymo atkurti vaizdai tampa tikrove. Jis rašė ir apie minios netoleranciją, autoritarizmą, konservatizmą. Minios vergiškumą ir pataikavimą stipriai valdžiai. Minia nesąmoningai priešinasi pažangai. Minios samprotavimai visada menki.

Ir štai akivaizdus pavyzdys: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą. Pasigirdo kvietimų „fiziškai saugoti Vilniaus žydų bendruomenę, nes su ja esą gali susidoroti kiti, neįtinkantys tai miniai žydai“. O kodėl tie, kurie piktinasi, taip paprastai, lengvabūdiškai PATYS deda lygybės ženklą tarp LAF–o ir visų pokario partizanų? Kodėl nesusimąsto, kad ir prie partizanų galėjo prisiplakti koks kovotojas už etniškai „švarią“ Lietuvą? Ar vien dėl to, kad išėjo į mišką, jis nusipelnė mūsų besąlygiškos meilės ir jo visos ankstesnės nuodėmės jau atleistos? Už kokią Lietuvą tas kovotojas kovojo miške? Gal už tą pačią etniškai „švarią“? Nors tuo metu Lietuva jau buvo švari, nes jos piliečiai žydai, tarp jų – ir Nepriklausomybės kovų veteranai, jau buvo sumesti į duobę kartu su savo ordinais arba gyvuliniais vagonais iškomandiruoti į Sibirą.

Gyvename įdomiame pasaulyje. Gyvename visuomenėje, kurioje, pasirodo, visi turi mąstyti ir jausti vienodai. Pasakyta, kad partizanai geri – reiškia, geri. Visi, be išimties. Lietuvių aktyvistų frontas? Ar tai tie baltaraiščiai? Bet juk juos vedė meilė Lietuvai, o ji neginčijama ir šventa. J. Noreika? Pasirašė įsakymą įsteigti getą? Tylėk, moterie, ar, kaip sakė, „žydelka“, ir žiūrėk į savavališkai pakabintą lentą ant bibliotekos. Tėvai, siųskite savo vaikus į Krikštaponio, Noreikos, Barzdos vardo mokyklas, ir šiukštu neaiškinkite jiems, kas tas LAF–as – aišku, jei patys tokį žinote. O jei nežinote – ir nereikia.

Bet aš, Lietuvos pilietė, nenoriu ir negaliu tylėti. Todėl ir klausiu: taip ir minėsime J. Lukšos – Daumanto metus, nepasakę, ką Lietuvos valstybė galvoja apie LAF–ą? Na, buvo LAF–o vadovo K. Škirpos atsišaukimas atsikratyti žydo jungo, buvo laikinosios Vyriausybės šeštasis ir kiti protokolai, atėmę iš žydų visas prigimtines teises, buvo jos paskirto vietininko sprendimai steigti getą – čia viskas OK?

Beje, o kur ta garsioji Vytauto Bubnio studija apie Holokaustą? Jau prieš šitiek metų Gyventojų genocido ir rezidencijos centro darbuotojai sudarė daugiau nei 2 tūkst. žydšaudžių sąrašą, bet jis iki šiol slepiamas po devyniais užraktais. Gal manoma, kad mūsų žmonės per kvaili, gali nesuprasti?

Žmogus negimsta antisemitu. Ir Goethe rašė apie „atlaidumą svetimoms ir savoms silpnybėms“. Bet tas silpnybes reikia pažinti, nebijoti pažvelgti tiesai į akis. Todėl klausiu: kodėl nenorite į gyvenimą pažiūrėti mano, Lietuvos žydės, akimis? Kodėl nenorite matyti ir suprasti, ką teko išgyventi Lietuvos žydams – tiems, kurie išgyveno? Kodėl taip stebina, kad mes, žydai, visada jautriai reaguosime į asmenis, dalyvavusius LAF–o veikloje, ir ne mums turėtų tekti našta įrodinėti šių asmenų kaltę ar nekaltumą?

Nuoširdžiai linkiu nusiraminti, jei reikia – išgerti raminančių ir pasaulis gal taps šiek tiek malonesnis, be pykčio ir be neapykantos. Savo piliulę jau nurijau.