Naujienos

Utenoje pristatyta Chaimo Kurickio atsiminimų knyga „Išgyventi ir papasakoti“ (papildyta)

Utenoje pristatyta Chaimo Kurickio atsiminimų knyga „Išgyventi ir papasakoti“ (papildyta)

Chaimas Kurickis gimė 1921 m. Utenoje. 1941 m. birželį artinantis vokiečių kariuomenei, Ch. Kurickis su mama traukėsi į Rytus, tačiau Daugpilyje, Latvijoje, buvo suimti, atskirti ir įkalinti – motina gete, o jis – kalėjime.

Daugpilio Tvirtovėje – žydų gete Chaimui teko praleisti didžiąją dalį karo metų. Tvirtovė –  vienintelis Rytų Europos XIX amž. pradžios pavyzdys.

Knygos herojus pabuvojo ir gete, ir keliose koncentracijos stovyklose, kur kovojo už išlikimą iki pat 1945 m. gegužės 5 d., kai buvo išlaisvintas Vokietijoje. Savo atsiminimus ir išgyvenimus Ch. Kurickis sudėjo į šią knygą kartu su keliais eilėraščiais.

           

Skaityti plačiau
PAIDEIA kviečia mokytis žydų istorijos ir kultūros

PAIDEIA kviečia mokytis žydų istorijos ir kultūros

Stokholme vykstanti vienerių metų Tarptautinė žydų studijų programa „Paideia“ į kurią dabar renkasi norintys mokytis 2021–2022 mokslo metais.

Ar norite pagilinti savo žinias apie žydų studijas? Ar norite sužinoti daugiau apie žydų istoriją ir kultūrą? Kreipkitės dėl dalyvavimo vienerių metų programoje ir prisijunkite prie mūsų komandos, kurdami gyvybingą Europos žydų kultūrą!

KAS MES?

,,Paideia” yra Europos akademinis institutas, įkurtas 2000 m., turintis įgaliojimą puoselėti Europos žydų kultūros atsinaujinimą, remti kultūrų dialogą ir skatinti teigiamą mažumų kultūros paradigmą Europos visuomenėse.

Skaityti plačiau
Simas Levinas- pirmasis pokario Vilniaus žydų mokyklos direktorius. Dabar jis Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas

Simas Levinas- pirmasis pokario Vilniaus žydų mokyklos direktorius. Dabar jis Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas

Visa Lietuvos žydų bendruomenė pažįsta Simą Leviną kaip Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininką. Kauno dvi žydų religinės bendruomenės, Klaipėdos ir Vilniaus žydų bendruomenės yra šios bendrijos narės. S. Levinas buvo pirmasis pokario žydų mokyklos direktorius, taip pat dirbo LŽB Socialinio centro vadovu.

Vilniuje yra vienintelė veikianti sinagoga, kuri yra Pylimo g. ir vadinama Choraline. Kaip ten vyksta maldos?

Maldos vyksta tris kartus per dieną. Maldininkų yra pakankamai. Žydų religija yra sudėtinga, žmonės ateina melstis ryte, dieną ir vakare. Žmogaus gyvenimą reguliuoja atėjimas ir išėjimas iš sinagogos. Tik per Šabatą vyksta vieną kartą. Vasarą susirenka labai daug maldininkų, atvyksta garsūs rabinai, – Vilniaus Gaono pasekėjai. Dažnai visi giriasi savo lietuviškomis šaknimis, nes litvakas reiškia Gaono mokyklos tasą, tai reškia, kad jų tėvai ar protėviai kilę iš LDK teritorijos, daugelis iš Lietuvos. Jie skiria visą dieną maldai, po to išvyksta į Voložiną, kur Talmudo teksto nagrinėjimo metodą, sukurtą Vilniaus Gaono, dėstė jo mokinys Chaimas iš Voložino (1749-1821) specialiai tam tikslui jo sukurtoje ješivoje. Per žydų šventes sinagoga būna pilnutėlė ( taip buvo iki pandemijos), dalyvauja ne vien žydai ateina daug svečių lietuvių. Dalyvauja Lietuvoje reziduojantys įvairių šalių ambasadoriai.

Skaityti plačiau

Kauno žydų bendruomenės sveikinimas

Kauno žydų bendruomenė, linkėdama saugių ir smagių, ramių ir pašėlusių, viltingų ir kūrybingų bei sveikų 2021-ųjų metų, kviečia žiūrėti ir klausytis KŽB projekto “Kasdienybės didvyriai” koncerto, skirto Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriaus Volfo Kagano 120-osioms gimimo metinėms, bet savo gražia muzikine programa puikiai tinkančio ir šventiniam laikotarpiui.
Susidūręs su pandemijos iššūkiais, ne vieną kartą keitęs datą ir atlikėjų sudėtį, koncertas pagaliau įvyko prieš pat užsiveriant Kauno valstybinės filharmonijos durims, dar sugriežtinus karantino apribojimus. Narsų jaunuolį iš Balbieriškio pagerbė puikus jaunimo iš muzikos pasaulio būrys: Marija Pranskutė (smuikas) ir Deividas Dumčius (violončelė); Dagna Kondratavičiūtė (sopranas) ir Živilė Kudirkaitė (fortepijonas); Žilvinas Brazauskas (klarnetas), Natania Hoffman (violončelė) ir Robertas Lozinskis (fortepijonas).
Koncerto įrašą rasite čia:
Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Autorius: Rasa JAKUBAUSKIENĖ, Vaidas BANYS, 15min.lt

Kėdainiai – turtingas miestas savo istorija, kultūrinėmis vertybėmis, paveldu bei sinagogomis. Vienoje iš jų šiuo metu įsikūręs Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, antroje – dailės mokykla, o trečioji – restauruojama. Jos išorė buvo baigta tvarkyti jau praėjusių metų pabaigoje. Šiais metais tvarkomas vidus.

Anot Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėjos Jorūnės Liutkienės, kol kas viduje dar vyksta darbai, jie nebaigti. O Kėdainių istorikas Vaidas Banys, besiruošdamas šiam straipsniui, rado dar niekur iki šiol neskelbtų įdomių faktų apie jos atsiradimo istoriją, kuriais pirmą kartą dalijasi ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

Kėdainių žydai prie puodžiaus krautuvės XIX amž. pab. – XX prad.

Duris atvers kitų metų pavasarį „Viduje buvo aptiktas nežinomas statinys, todėl buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Kėdainių rajono savivaldybės architekto Ryčio Vieštauto teigimu, trijose vietose rasti įgilinti laipteliai. Kur jie vedė, tiksliai nustatyti ir pasakyti negalima. Yra spėjimų, kad tai buvo vieta, kurioje galbūt galėjo net būti kepami „macai“, bet spėjama, kad ten buvo krosnys, ir galėjo būti kūrenama, – pasakojo savivaldybės atstovė. – Taip pat rasta kultūros vertybių turinčio tinko.

1806-1819 Kėdainių žydų pinkas (metraštis). YIVO instituto fondas.

„Kol kas objekte tęsiami rekonstrukcijos darbai. Planas ten įkurti dailės mokyklos technines ir meno dirbtuves nesikeičia. Sinagogos centre numatyta ekspozicinė erdvė. Kitais metais erdvės turėtų būti užbaigtos tvarkyti. Pastatas duris atvers pavasarį“, – sakė J.Liutkienė.

Skaityti plačiau
Zigmas Vitkus. Lietuvos žydų kultūros ir istorija: kas įvyko 2020-aisiais?

Zigmas Vitkus. Lietuvos žydų kultūros ir istorija: kas įvyko 2020-aisiais?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt

2021.01.01 11:38

 

2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas buvo (jau rašau „buvo“) paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Nors kiekvienąsyk jubiliejinių metų skelbimas susilaukia visuomenės aktyvistų kritikos (esą tai formalumas, kam to reikia, kažkas turbūt nori susikrauti politinį kapitalą), vis dėlto metų gale apžvelgus tai, kas įgyvendinta, tampa akivaizdu, kad tokie nutarimai turi teigimą poveikį – jie pasiūlo „temą“ (ir programas) įvairioms atminimo veikloms. Apie jas ir pakalbėsiu šiame tekste, bet pradėti norėčiau nuo platesnės apžvalgos. Nes tai, ką matome šiandien, iš dalies yra 30 metų įdirbis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę išryškėjo du platūs sovietmečiu apleisti kultūros ir istorijos laukai: Lietuvos žydų kultūros paveldas, kuris sovietmečiu neimtas domėn ir tiesiog niokotas, ir Holokausto atmintis, kuri tuo metu buvo arba nutylima, arba iškraipoma.

Tiek žydiškąjį paveldą, tiek Holokaustą Lietuvos politinis elitas ir akademija iškart pripažino Lietuvos kultūros istorijos ir istorijos dalimi (dar 1989 m. Lietuvos Sąjūdis pripažino žydų indėlį į Lietuvos istoriją, jų lojalumą nepriklausomai Lietuvos valstybei, sykiu ir Holokaustą, kuriame „deja, dalyvavo ir lietuviai“). Taip, skleidžiantis Atgimimui, pradėtos kurti dvi naujos „atminimo vietos“ – „Lietuvos žydai“ ir „Holokaustas“.

Sakydamas „atminties vietos“ turiu galvoje prancūzų istoriko Pierre‘o Nora nukaltą „atminties vietos“ apibrėžimą, pagal kurį jomis laikomos ne tik fizinės istorinės vietos, bet ir idėjos, procesai, asmenybės ir kt. Kolektyvas, pasak Nora, atrenka ir iškelia iš praeities įvykių tirštumos tam tikrus simbolinius įvykius, asmenybes, idėjas, kaip turinčias išskirtinę svarbą savo tapatumui ir įtvirtina jas tekstais, atminimo ritualais, paminklais, steigiant muziejus ir pan. „Lietuvos žydai“ ir „Holokaustas“ buvo kaip tik tokios atminties vietos.

>>Skaitykite visą straipsnį

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina Izraelyje gyvenančią mūsų gerbiamą Ditą Šperling su Naujaisiais metais!

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina Izraelyje gyvenančią mūsų gerbiamą Ditą Šperling su Naujaisiais metais!

Dita sulaukusi 98 metų kasmet lankydavosi Vilniuje ir Kaune, apsigyvendavo senamiestyje ir džiaugėsi susitikimais su draugais. Visi ją gerbia ir myli už stiprų charakterį, kuris padėjo jaunystėje nepalūžti ir išgyventi tikrą pragarą Kauno gete su vaikų ir senelių sunaikinimo akcija, po to ir Štuthofo  koncentracijos stovykloje. Šiais laikais mums Dita Zupavičienė-Šperlingienė  yra gyva legenda. Jei ne pandemija, būtume susitikę ir šiemet.

Šiandien paskutinę išeinančių metų dieną sveikiname Ditą ir linkime geros sveikatos ir laimingų Naujųjų 2021 metų. Tikėkimės, kad jie bus geresni ir įdomesni.

Mūsų nuoširdžiausi ir linksmiausi linkėjimai: šypsenų švelnių Naujųjų metų proga !

Užuojauta

Gruodžio 30 d. mirė Michail Špiz (1955 – 2020).
Reiškiame užuojautą  LŽB Tarybos narei Elai Gurinai, jos mamai LŽB SC narei dėl sūnaus ir brolio Michailo  netekties. Užjaučiame visus artimuosius.
Išmanus žemėlapis kviečia pažinti Kauno žydų kultūros paveldą

Išmanus žemėlapis kviečia pažinti Kauno žydų kultūros paveldą

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pristato atnaujintą ir papildytą žydų kultūros paveldo Kaune žemėlapį. Išmanus žemėlapis keturiomis kalbomis leidžia virtualiai aplankyti daugiau kaip 40 kultūros paminklų, pamatyti unikalius archyvinius kadrus, pažaisti interaktyvų žaidimą arba po mieste esančius paveldo objektus pasivaikščioti savarankiškai, naudojantis išmaniąja programėle.

Žydų kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos ir Kauno istorijos dalis. XX a. pradžioje žydai buvo viena gausiausių miesto bendruomenių, aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, kūrė savo mokyklas, sinagogas, ligonines, vaikų namus. Kaune gyveno esperanto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas, žinomas filosofas E. Levinas, visame pasaulyje žinomi rašytojai A. Mapu, I. Eljaševas. Šiandien Kauno žydų kultūrą mini tik išlikę pastatai, kurie dėl per okupacijos laikotarpį prarastos miesto atminties daugeliui yra nežinomi ir svetimi.

Projekto „Žydų paveldas Kaune 2“, finansuoto Lietuvos kultūros tarybos, metu praplėstas ir papildytas virtualus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kuriame patraukliai supažindinama su daugiau kaip 40 svarbiausių žydų kultūros ir istorijos paminklų. Tekstus žemėlapiui rengė architektūros istorikė, gidė dr. M. Oniščik. Šių dienų pastatų vaizdai papildyti senomis nuotraukomis iš Kauno miesto muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Informacija pateikiama ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių bei rusų kalbomis. Pasirinktu maršrutu galima keliauti virtualiai arba gyvai – klausantis audiogido aplankyti Senamiestyje, Žaliakalnyje, Vilijampolėje ir Žemuosiuose Šančiuose išsidėsčiusius objektus.

Virtualus turas po žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus leidžia ne tik pasižvalgyti po teritorijas, bet ir pasivaikščioti jose, naudojant virtualiosios realybės akinius. Tiems, kurie nėra susipažinę su Kaunu arba dvejoja, nuo ko pradėti, į pagalbą ateis gidas, kuris praves pasirinktu teminiu maršrutu. Žemėlapis pritaikytas ne tik besidomintiems istorija, bet ir žaidimų mėgėjams – norintieji galės pasirinkti sužaidybintą maršruto versiją ir dalyvauti pateiktose rungtyse bei laimėti virtualius apdovanojimus. Atnaujinta ir šiam projektui skirta išmanioji programėlė „Atminties portalai“. Virtualų turą po žydų kultūros paveldo objektus galima rasti čia:

>>ŽEMĖLAPIS

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka projektą skiria Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams pažymėti ir kviečia miesto bendruomenę bei svečius pažinti Kauno žydų kultūros paveldą.

Projektą „Žydų paveldas Kaune 2“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projekto partneriai: KTU Informatikos fakultetas, VDU Užsienio kalbų institutas, VšĮ „Kaunas IN“, Kauno miesto muziejus, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, Kauno žydų bendruomenė.

Daugiau informacijos: Monika Straupytė, kultūrinės veiklos vadybininkė, tel. 8 617 95 294, el. p. monika.straupyte@kaunas.mvb.lt.

 

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofmano sveikinimas

Tik tie metai gražiausi gyvenime, kurie kupini ieškojimų nerimo ir atradimų džiaugsmo, nuskaidrinti bendradarbiavimo ir abipusio pasitikėjimo, turtingi prasmingų darbų ir reikšmingų pasiekimų.
Tebūna šios džiugios šventės malonus stabtelėjimas kasdieninių darbų sūkury, ramaus susimąstymo akimirka. Tebūnie šviesios ir laimingos visos artėjančių metų dienos.

Klaipėdos žydams – gera žinia: bus įamžintas nacių sudegintos sinagogos atminimas

Klaipėdos žydams – gera žinia: bus įamžintas nacių sudegintos sinagogos atminimas

Daugelis klaipėdiečių nežino, kad Daržų gatvėje stovėjo didžiausia miesto sinagoga.

Gediminas Pilaitis,  Lrytas.lt

Klaipėdos senamiestyje bus įamžintas didžiausios čia tarpukariu veikusios veikusios žydų sinagogos atminimas. Paminkline lenta numatoma paženklinti viešbučio, iškilusio buvusių maldos vietoje, fasadą. Tokia vietinės žydų bendruomenės iniciatyvai pritarė savivaldybė.

Buvusi žydų ligoninė Galinio Pylimo gatvėje.

Maldininkams buvo ankšta Žydų bendruomenė ir jos veikla praeityje – neatskiriama Klaipėdos istorijos ir kultūros dalis. Senojo Mėmelio magistratas dar 1823 metais senamiestyje, ant buvusio tvirtovės pylimo, skyrė vietos žydų ligoninei, kapinėms, ritualiniams pastatams.

Didžiausia Klaipėdoje žydų sinagoga „Beit ga-Midraš“ ties dviejų sklypų Daržų gatvėje riba iškilo 1875 metais. Buvusius maldos namus šiandien primena tik mūrų liekanos, skalda pabarstytos  pamatų žymės.

Žydų bendruomenė pradėjo gausėti tik XX amžiaus pradžioje: 1910 metais čia gyveno 2000 žmonių (9 proc. visų miestiečių), o 1939-aisiais, kai vokiečiu nacionalsocialistų šulas Adolfas Hitleris, karo laivu atpaukęs į Klaipėdą, rėžė kalbą iš Teatro pastato balkono, Klaipėdoje priskaičiuota iki 7000 žydų (14 proc. visų gyventojų).

Klaipėdos žydų kapinės. F.Puzemskio archyvas.

Neišliko daug žinių apie tris mieste veikusias žydų sinagogas. Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą visiems maldininkams jose jau buvo ankšta.

Buvusios Grįžgatvio žydų mokyklos pastatas.  G.Pilaičio nuotr.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/12/29/news/klaipedos-zydams-gera-zinia-bus-iamzintas-naciu-sudegintos-sinagogos-atminimas-17683982/#foto=17683990

.

Skaityti plačiau
LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI. Litvakų istorijos ir kultūros reprezentacijos

LIETUVOS ŽYDŲ ISTORIJOS METAI. Litvakų istorijos ir kultūros reprezentacijos

Rūta Jakštonienė

Besibaigiantys 2020 metai, atsižvelgus į tai, kad šiemet minimos didžiojo Lietuvos rabino, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijahu ben Saliamono Zalmano 300-osios gimimo metinės, buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ta proga visoje Lietuvoje organizuota daugybė renginių, pristatančių, reprezentuojančių žydų (litvakų) istoriją ir kultūrą. Ne išimtis ir Klaipėda, kurioje žydai gyvena, kuria ir dirba jau nuo XVI a. Tarp reikšmingesnių iniciatyvų – menotyrininkės Rūtos Jakštonienės organizuotas renginių ciklas, spalio 22–30 dienomis vykęs įvairiose miesto erdvėse, įvairiomis formomis, subūręs nemažai autoritetingų asmenybių.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Pasibaigus renginiams, baigiantis ir kalendoriniams metams, kalbėjomės su menotyrininke, renginių, skirtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, iniciatore R.Jakštoniene. Platesnius žydų istorijos ir dabarties kontekstus, probleminius aspektus atvėrė Feliksas Puzemskis – Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas ir dr. Hektoras Vitkus – Klaipėdos universiteto dėstytojas, istorikas.

Apie renginius

– Rūta, kaip kilo mintis imtis litvakų temos? Su kokiais sunkumais (ar atvirkščiai – maloniais netikėtumais) susidūrėte? Kaip formavosi renginių draugų tinklas? Ar sudėtinga buvo rasti dalyvių?

– Man visada įdomu, kodėl Klaipėdoje, kurioje yra daugiau nei dešimt tautinių bendrijų, jų nei labai matyti, nei girdėti. Kas dėl to „kaltas“? Tam tikros bendruomenių tradicijos, lemiančios uždaresnį jų gyvenimo būdą, o gal vis dar gajus stereotipiškas požiūris „mes ir jie, aš ir kitas, kitoks“, kuris lemia geranoriškos tarpusavio komunikacijos stoką? Manau, priežasčių yra ne viena. O juk kiekviena tautinė bendrija savo tradicijomis, papročiais, gyvensena turi potencialą kurti įdomų, įvairiaspalvį, atvirą miestą. Tokioje – daugiakalbe bendraujančioje – Klaipėdoje man norėtųsi ir būtų įdomu gyventi.

Tarpukariu gausią žydų bendruomenę reprezentavusių ženklų, įvykių Klaipėdoje, mano nuomone, trūksta. Beveik nevyksta profesionalūs renginiai, skirti žydų tautinės bendruomenės savitumo, jos įvairialypės istorijos ar šiandienos pristatymui, neorganizuojamos jokios visuomenę šia tema edukuojančios kūrybinės dirbtuvės miesto kultūros ir meno įstaigose. Lietuvos Vyriausybės paskelbti Vilniaus Gaono ir litvakų istorijos metai ir mano noras labiau pažinti, suprasti bendruomenę, su kuria gyvenome kartu daugiau nei 700 metų, ir buvo esminiai motyvai organizuoti renginius, Klaipėdoje paminint Lietuvos žydų istorijos metus.

Nuolat baiminausi, kad dėl pandemijos bus atšaukti renginiai ar negalės atvykti kuris nors dalyvis. Likimas buvo palankus, spėjome įgyvendinti visus sumanymus, nors viruso baimė smarkiai sumažino auditoriją. Visų kviestinių lektorių, menininkų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse geranoriškas bendradarbiavimas šiame projekte ir nuoširdūs jų padėkos laiškai pasibaigus renginiams bei skatinimas tęsti pradėtą veiklą – maloniausia darbo dalis, kuri labai motyvuoja.

Renginių draugų tinklas susiformavo tarsi savaime. Turbūt tiems žmonėms, kurie ėmėsi pagelbėti patarimu ar darbu, buvo įdomu, gal jie irgi matė prasmę šioje veikloje. Esu visiems labai dėkinga.

– Renginių programa buvo įvairi: jidiš kalbos prezentacija, filmų peržiūra, paskaita, knygos pristatymas, koncertas. Kaip formavote šią programą? Ar turėjote patarėjų, konsultantų?

Skaityti plačiau

Prieš 80 metų 1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra

1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra, kurios vedėju tapo žymus jidiš kalbos filologas  prof. Noachas Pryluckis (kairėje). Po 50 metų 1990 m. Vilniaus universitete buvo atkurta Judaikos katedra,kurios  su vedėjas buvo  filosofas prof. Mejeris Šubas (dešinėje).

Doc. dr. Noachas Pryluckis (1882–1941), turėdamas teisininko išsilavinimą, buvo vienu žymiausių tarpukario Europos jidiš kalbos filologu ir jidiš dialektologijos tyrimų pradininku. Tai buvo Varšuvos akademinės aplinkos mokslininkas, Vilniuje atsidūrė kaip Lenkiją užklupusio Antrojo pasaulinio karo pabėgėlis. Jis vadovavo Vilniaus universitete įkurtai Jidiš filologijos katedrai, o nuo 1941 m. sausio – ir garsiajam per karą iš Vilniaus į Niujorką perkeltam YIVO.

Noachas Pryluckis buvo paskutinis Vilniaus YIVO vadovas. Atleistas iš universiteto 1941 m. birželio 22 d., vykdant  nacionalsocialistams pavaldaus Vilniaus miesto ir srities švietimo reikalų valdytojo įsakymą (1941-06-27). Nužudytas Vilniuje.

Noachas  Priluckis gimė Berdicheve 1882 metais žydų publicisto Hiršo  Priluckio (1862-1942) šeimoje. Varšuvoje baigė vidurinę mokyklą. Studijavo Varšuvos universitete. Už revoliucinę veiklą 1903 m. Jis buvo areštuotas, 1904 m. Du mėnesius praleido kalėjime, 1905 m. Buvo pašalintas iš universiteto. 1907 m. Baigė Sankt Peter0burgo universitetą, po kurio atidarė advokato praktiką Varšuvoje .

Aleksander Mokdoni i Noach Pryłucki  1916 m.

Nuotraukoje 1916m.dviejų žydų inteligentų portretai; iš kairės: Aleksandras Mokdoni – žurnalistas, teatro kritikas ir Noachas Pryluckis, politikas ir aktyvus visuomenės veikėjas, filologas, žurnalistas ir teisininkas. Nuotrauka iš Lenkijos žydų istorijos muziejaus.

Vokietijos kariuomenei okupavus Lenkiją, 1916 m. Pryluckis tapo liberalų demokratinių jėgų vadovu Varšuvoje ir laimėjo savivaldos rinkimus. Jam dalyvaujant kuriama Lenkijos žydų partija „Falkspartey“ (liaudies partija). 1918 m. Jis tapo šios partijos deputatu Lenkijos valstybės taryboje, o po metų pateko į Steigiamąjį Seimą. 1919 m. balandžio mėn. jis sukuria komisiją žydų egzekucijoms Pinske tirti .

1921–1922 m. jis išvyko į JAV, ieškodamas paramos Ukrainos žydams tarp vietinių žydų bendruomenių. Susitiko su prezidentu Hardingu 1922 m. Jis tapo Lenkijos Seimo nariu, kur priešinosi kitoms žydų grupėms, pasisakydamas už pasaulietinio žydų švietimo plėtrą. Po padalijimo Folkspartijos palieka politinę veiklą ir pereina prie mokslo.

Naciams okupavus Varšuvą, Pryluckis pabėgo į Vilnių, vadovavo jidiš kalbos ir literatūros katedrai, tapo JIVO direktoriumi ir skaitė daug paskaitų. Naciams okupavus miestą, jis buvo areštuotas (1941 m. Rugpjūčio 1 d.), Gestapas jį įtraukė  sudaryti žydų inkunabulų sąrašą  M. Strašuno bibliotekoje,   o rugpjūčio 18 d. jis mirė nuo kankinimų. Žydų inkunabulų saugojimo vietos jis neišdavė.

Skaityti plačiau
Amit Goldman: „Sunku būti nepilietiška, kai tavo seneliai išgyveno Holokaustą“

Amit Goldman: „Sunku būti nepilietiška, kai tavo seneliai išgyveno Holokaustą“

Kupiškėnų mintys

Žydų kilmės vilnietė Amit Goldman atvira – visuomenėje dar juntamas antisemitizmas ir dėl to kalti įsisenėję stereotipai, kuriuos būtina griauti.

Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė į kovą su antisemitizmu įdėjo svarų indėlį – būdama studentė įkūrė Lietuvos žydų studentų sąjungą, tapo pirmąja Lietuvos piliete, atstovaujančia Europos žydų studentų interesams, kuruoja socialinius projektus ir dalyvauja juos įgyvendinant, o ir šiandien, jei tik turi laisvo laiko, stengiasi jį išnaudoti tolerancijos sklaidai.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Olgos Posaškovos nuotrauka

Esate labai pilietiška, visuomeniška, aktyviai ginate žmogaus teises. Ar visa tai perėmėte iš šeimos?

Amit Goldman teigė, kad visuomenėje dar juntamas antisemitizmas ir dėl to kalti įsisenėję stereotipai, kuriuos būtina griauti. „Jei kas esate nusistatę prieš tautines mažumas, pavyzdžiui, žydus, mielai kviečiu išgerti su manimi virtualios kavos, padiskutuokime, pabendraukime, susipažinkime. Tikiu, kad atvirumas gali griauti stereotipus ir statyti tiltus“, – neabejojo ji.

Teisingas pastebėjimas – buvau auklėjama pavyzdžiais. Kai buvau maža, mano mama (Irina Belienė, Daktaro Janušo Korčako centro vadovė Lietuvoje – aut. past.) dirbo su kompleksinę negalią turinčiais vaikais. Ji mane dažnokai atsivesdavo į darbą.

Būdama vos kelerių metų sužinojau, kas yra cerebrinis paralyžius, hidrocefalija ir kitos sunkios, kompleksinės negalės. Tai man padėjo suprasti, kad visi žmonės, neatsižvelgiant į sveikatos būklę ar savo kitoniškumą, vienodai nori būti mylimi, vienodai nori bendrauti ir turi tokius pačius jausmus.

Gražų pavyzdį man rodė abu tėvai. Ryte laisvai galėdavo vykti į priėmimą prezidentūroje ar kitokį oficialų renginį, o grįždami po priėmimo pro šalį neaplenkdavo šalikelėje sėdinčio benamio, pakalbindavo, pakviesdavo atlikti smulkių darbų. Tai mano sąmonėje suformavo suvokimą, kad visi žmonės lygūs, jų diskriminuoti negalima ir su visais reikia dalytis.

Atsimenu, vaikystėje turėjau vaikišką servizą. Vieną kartą prikroviau jį maisto, pridėjau raštelį „Jei rasit šį servizą – linkėjimai Jums“, įdėjau į maišelį. Maišelį palikau gatvėje su mintimi, kad ją ras alkanas skurstantis žmogus. Tai turbūt vėlgi atėjo iš šeimos, nes pas mus buvo priimami visi žmonės, visiems atsirasdavo vietos prie stalo ar namuose.

Antra vertus, sunku būti nepilietiška, kai tavo seneliai išgyveno Holokaustą. Manau, kad žmonės, išgyvenę didelius gyvenimo sukrėtimus, tokius kaip Sibiro tremtis, miškai, Holokaustas ar kita istorinė neganda, liaudiškai tariant yra atlapaširdžiai, nes gyvenimas jiems buvo parodęs juodžiausias savo spalvas.

O ar mokykloje, universitete Jums dažnai teko girdėti, kad esate kitokia? Ar jautėte diskriminaciją dėl to, kad esate žydaitė?

Pradėčiau nuo to, kad mokykloje retas kuris nepatiria patyčių. Tie, kurie turi vidinės stiprybės, kenčia mažiau, o silpnesniems patyčias ištverti sunkiau. Manyčiau, kad čia labai svarbus ir klasės auklėtojo, ir pedagogų įsikišimas.

Aš priskirčiau save prie tų, kuriems nebūdavo sunku apginti save. Antra vertus, meluočiau, jei sakyčiau, kad patyčių nebuvo, tačiau stereotipiniu pavyzdžiu savęs nelaikau. Gal, sakyčiau, buvau labiau pastebima. Ir ne tik dėl kilmės, ne tik dėl išvaizdos, o dėl savo iniciatyvumo ir entuziazmo. Buvau klasės seniūnė, gimnazijos tarybos narė, o studijų metais įkūriau Lietuvos žydų studentų sąjungą.

Sykį esu susipykusi su klasės drauge dėl to, kad ji buvo įžeidusi mano kilmę. Dėl to mūsų draugystė nutrūko. Tačiau visai neseniai netyčia susitikome gatvėje, draugiškai pabendravome. Vėliau ji parašė, kad vis dar negerai jaučiasi dėl to, kad mane tąsyk buvo įžeidusi. Čia puikus pavyzdys, kaip emocijoms užplūdus (ypač paauglystėje) nepasveriame žodžių, dėl kurių po to ilgai gailimės.

Amit Goldman tapo pirmąja iš Baltijos šalių, atstovaujančia Europos žydų studentų interesams. Nuotraukoje – pirma iš kairės.
Nuotraukosiš asmeninio pašnekovės albumo.

2015 metais tapote pirmąja Lietuvos piliete, išrinkta Europos žydų studentų sąjungos vice-prezidente ir valdybos nare. Nors jau nebesate studentė, ar daug planų per visą tą laikotarpį pavyko įgyvendinti?

Kiekvienais metais organizuojamas puikus renginys – vasaros universitetas, į kurį susirenka keli šimtai žydų jaunuolių iš visos Europos kartu mokytis, dalytis savo idėjomis ir smagiai praleisti laiką. Kartu su organizacija važiavome į Jungtines Tautas, kad pristatytume savo idėjas pasaulio lyderiams, vykdėme daug projektų, skatinančių Europos jaunimo judėjimų bendradarbiavimą, gynėme organizacijos interesus.

Amit Goldman – Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė, aktyvi žmogaus teisių gynėja. Nuotraukoje – su Didžiosios Britanijos rabinu, Arabų ir žydų forumo pirmininku ir Musulmonų ir žydų forumo pirmininku ir įkūrėju Herschel Gluck.

Amit Goldman – Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė, aktyvi žmogaus teisių gynėja. Nuotraukoje – su Didžiosios Britanijos rabinu, Arabų ir žydų forumo pirmininku ir Musulmonų ir žydų forumo pirmininku ir įkūrėju Herschel Gluck.

Ar siautėjant COVID-19 pandemijai, ir tuo labiau, kai dirbate sveikatos priežiūros srityje, dar lieka laiko tolerancijos sklaidai?

Mano profesinė sritis – visuomenės sveikata. Šiuo metu dirbu telemedicinos startuolyje. Galima sakyti, prisidedu prie rytojaus medicinos kūrimo. Kadangi mūsų tikslinė rinka yra Jungtinės Amerikos Valstijos, darbo laikas truputėlį kitoks ir kartais reikia dirbti iki vėlesnio vakaro. Taip yra dėl skirtingų laiko juostų, nes Amerikoje – dar diena.

Šie metai, be abejo, buvo sunkesni ir dėl pandemijos. Nepaisant to, stengiuosi rasti laiko ir visuomeninėms veikloms. Šiemet talkinau Vašingtono universiteto organizuojamo projekto „Corona Multimedia Showcase“ koordinatoriams Lietuvoje – Daktaro Janušo Korčako centrui. Ši virtuali paroda atskleidė, kad viso pasaulio vaikai, nesvarbu, kokios jie tautybės, socialinės padėties, gali vienodai lygiai dalytis savo išgyvenimais.

Kad ir kaip užimta būčiau, stengiuosi nepraleisti Tarptautinės tolerancijos dienos (pašnekovė prieš keletą metų netgi yra gavusi valstybinį apdovanojimą už toleranciją ir jos sklaidą – aut. past.).
Be to, šiemet dalyvavau hebrajų kalbos lentelės atidaryme Užupyje.

Turbūt sutiksite su manimi, kad šie metai buvo neišvengiamai kitokie, o ir renginiai pandemijos metu tapo rizikingi. Gaila, bet daugeliui ta rizika sunku patikėti, kol nesusergama mūsų pačių artimoje aplinkoje. Taip pat žmonės nepagalvoja ir apie liekamuosius reiškinius pasveikus nuo COVID-19. Tai, kad tu persergi COVID-19, dar nereiškia, kad liksi tokiu pačiu sveiku žmogumi, kuriuo buvai iki ligos pradžios.

Neseniai nusifilmavote Lietuvos žmogaus teisių centro klipe. Kaip manote, kodėl iki šių dienų mūsų visuomenėje dar juntamas antisemitizmas?

Po šio klipo sulaukiau daug malonių atsiliepimų. Neigiamų per daug į širdį neimu. Jei kas esate nusistatę prieš tautines mažumas, pavyzdžiui, žydus, mielai kviečiu išgerti su manimi virtualios kavos, padiskutuokime, pabendraukime, susipažinkime. Tikiu, kad atvirumas gali griauti stereotipus ir statyti tiltus.

Stereotipai būtent yra ta priežastis, kodėl antisemitizmas dar jaučiamas. Juos žmonės ir susikuria patys. Nuo paauglystės buvau projekto „Gyvoji biblioteka“ savanorė. Keliaujančio projekto metu žmonės galėjo ateiti ir tiesiogiai pabendrauti su gėjais, lesbietėmis, romais, kitais diskriminaciją patiriančiais asmenimis, grupėmis. Aš, kaip žydų kilmės atstovė, sulaukiau daug stereotipinių klausimų. Pavyzdžiui, dar manoma, kad visi žydai turi prisikaupę turtų. Tai man kelia šypseną.

Realybė yra tokia, kad žydai tokie patys žmonės kaip ir lietuviai. Suaugę dirba arba yra bedarbiai, jų vaikai eina į mokyklas, studijuoja aukštosiose mokyklose. Apskritai, tarp Lietuvos žydų daug vyresnio amžiaus žmonių, nemaža dalis gauna socialinę paramą. Taip yra dėl to, kad po nepriklausomybės atgavimo daug jaunų Lietuvos žydų išvažiavo. Šiuo metu Lietuvoje gyvena vos keli tūkstančiai žydų. Situaciją pastaraisiais metais gerina gana nemažai iš Izraelio atvažiavusių studentų, Lietuvoje studijuojančių mediciną. Lietuvą Izraelio studentai renkasi ne tik dėl geros studijų kokybės, bet ir dėl to, kad dažno seneliai, protėviai yra iš čia kilę.

Jei jau prakalbome apie senelius, papasakokite, kaip iš Belaitės tapote Goldman.

Tai močiutės, mamos mamos, pavardė. Močiutė buvo ryški asmenybė, mokslų daktarė, labai mėgo bendrauti su žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Ji buvo gydytoja dermatovenerologė. Su ja buvome labai artimos, dienų dienas nuo ryto iki vakaro žaisdavome, mokydavomės. Ryšys tarp mūsų buvo stiprus, tad ir su močiutės netektimi susitaikyti buvo labai sunku. Įdomus dalykas, kad jau po jos mirties varčiau jos disertaciją ir tarp lapų radau laišką sau. Radusi laišką apsipyliau ašaromis. Tai buvo labai jautri akimirka, nes suvokiau, kad močiutė buvo pasiruošusi išeiti ir tai suprasdama parašė laišką man, kad vieną dieną versdama jos senus popierius surasiu „laiko kapsulę“.

Vieno savo gimtadienio proga iš mamos gavau auksinį žiedelį, kurį močiutei buvo padovanojęs jos senelis. Tai šeimos relikvija, ant kurios puikuojasi močiutės inicialai. Jau seniai norėjau dar labiau įprasminti močiutės atminimą, todėl kartais pasvajodavau, kad būtų smagu turėti jos pavardę, o vieną dieną nutariau oficialiai tai padaryti.

Iš močiutės išmokau svarbių gyvenimo tiesų. Viena jų – kad gyvenimas yra gėrio ir blogio balansas. Todėl labai svarbu mokėti džiaugtis geromis akimirkomis. Močiutė man visada buvo didžiausias stiprybės ir tolerancijos pavyzdys.

 

Užuojauta

Užuojauta

Š.m. gruodžio 15 d. eidamas 72 metus tragiškai žuvo Grigorijus Gordonas. Jį prisimename kaip buvusį Valstybinės filharmonijos solistą, pradėjusį savo dainininko karjerą  “Ąžuoliuko” chore H. Perelšteino auklėtiniu.
Lietuvos žydų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionio sūnų Simoną Gordoną ir artimuosius dėl mylimo tėvelio mirties.
Įdomiausios žydiškų švenčių tradicijos: taip vaikai mokosi skaičiuoti pinigus

Įdomiausios žydiškų švenčių tradicijos: taip vaikai mokosi skaičiuoti pinigus

Belaisviai dega Chanukos žvakes tranzitinėje koncentracijos stovykloje; Yad Vashem nuotr.

Delfi.lt,  Sekundė

Ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenantys žydai kartu su turtinga kultūra išsaugojo ir savo švenčių išskirtinumą. Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad kaip ir kiekviena tauta turi puoselėjamų tradicijų bei papročių, taip ir žydai jautriai saugo savo kultūros savitumą, kad ir kuriame krašte gyventų. Ypatingą vietą šiame tūkstantmečius skaičiuojančiame pavelde užima šventės. Jų nepaprastai daug – tiek, kad sunku būtų visas išvardyti, sako pašnekovas. Nepamiršo net sunkiausiais laikais.

Chanuka Berlyne, vaikai žaidžia; Yad Vashem nuotr.

Panašiu metu, kai katalikai švenčia Kalėdas, žydai sulaukia Chanukos. Nepamiršo net sunkiausiais laikais Ši šventė būna vadinamojo kislevo mėnesio 25 dieną ir trunka 8 dienas. Šiemet Chanuka prasidės gruodžio 10-ąją. Genadijus Kofmanas neabejoja, kad šios šventės simbolis – chanukija vadinama aštuonšakė žvakidė, arba menora – žinoma visiems. Pirmąją dieną joje reikia uždegti vieną žvakę, antrąją – antrą ir taip kol sužibs visos aštuonios. Visą tą laiką chanukiją turi stovėti tokioje vietoje, kad visi ją matytų ir žinotų, jog šventė.

Chanukos metu skaitomos specialios maldos prisimenant maždaug prieš tris tūkstantmečius įvykusį stebuklą. Tada, makabiejams sukilus prieš seleukidų imperiją – kitaip Sirijos karalystę, makabiejai įžengė į seleukidų išniekintą Jeruzalės šventyklą ir joje berado tik nedidelį šlakelį aliejaus žvakidėms įžiebti. Pasak G. Kofmano, šio aliejaus, kurį ruošia rabinai ir laiko specialiuose ąsočiuose, galėjo pakakti vos vienai nakčiai.

Skaityti plačiau