Sausio 27 d.-Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena-beveik 80 metų skausmo daugelyje žydų šeimų. Žuvo beveik 200 tūkstančių Lietuvos piliečių- žydų: moterų, vyrų, vaikų. Su jų žūtimi nutruko daugybė gyvenimo grandžių: neužaugo vaikai, negimę jų anūkai, neišsipildė tūkstančių žmonių svajonės ir siekiai.

Mums tai yra neeilinė diena. Lietuvos žydai užaugo jausdami tragedijos pasekmes, žmonės buvo išrauti su šaknimis iš savo tradicijų, kultūros, kalbos. Buvo naikinamos žydų kapinės, sinagogos.

Išaugo karta, kuri negali nustatyti savo žydų-litvakų tapatybės. Tarybiniais laikais Holokaustą išgyvenę žydai buvo priversti gyventi jiems primestą gyvenimą. Gyveno nešiodami širdyse begalinį netekties skausmą. Net masinių žudynių vietose buvo rašoma: „čia buvo nužudyti tarybiniai piliečiai“. Lyg buvo maža fiziškai sunaikinti žydus, juk žmogus miršta tada, kai apie ji niekas neprisimena.

Bet dar skaudžiau, kad laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje vis atsiranda bandymai perrašyti istoriją – yra heroizuojami „didvyriai“, kurie tiesiogiai dalyvavo žydų naikinime.

Yra žmonių, manančių, kad mūsų atmintis yra pernelyg jautri… Mes manome, kad tai yra mūsų privalumas – žmogus be praeities neturi ateities. Visuomenėje turi atsirasti suvokimas, kad Holokaustas yra ne tik žydų tragedija, bet visos Lietuvos tragedija. Taip manančių žmonių vis daugėja.

Nadežda Spiridonovienė

Nalšios muziejaus muziejininkė, istorikė

Sausio 27-ąją Lietuva kartu su Jungtinėmis Tautomis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.  Tik saugodami Holokausto aukų atminimą, galime  sukurti saugią žmonijos ateitį – tokią, kurioje neliktų antisemitizmo, rasinės, tautinės, religinės neapykantos ir diskriminacijos.

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną prisimename 6 milijonų Europos žydų sunaikinimo tragediją.

Kas atsitiko žmonėms, kai vyko Holokaustas? Kas įvyko Švenčionyse,  kur kartu gyveno lietuviai, žydai, totoriai, ukrainiečiai, lenkai, rusai ir kitų tautybių žmonės? Kur vos kelių kilometrų plote buvo melstasi katalikų bažnyčioje, penkiose sinagogose, cerkvėje, maldos namuose, ? Kas atsitiko tuomet, prieš 80 metų žmonėms, jei buvo tokia katastrofa ir ką gali padaryti šiandien jaunoji karta, kad to niekad nebebūtų?

,,Kai kasmet susirinkę prie paminklo pagerbiame aukas, matome pylimą, supiltą  iš nužudytų žydų. Keliasdešimt metų po Holokausto  čia augo ir didelis beržas, dar prieš metus jis augo, o pernai jį nukirto. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai per žudynes daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti  žiauriai nužudytuosius“. ( Išgyvenusių prisiminimai).

Žydų gyvenimą Utenoje liudija tik keli išlikę pastatai.

,,INDRAJA” Utenos kraštiečių kultūrinis leidinys. 2021 m.  – ATMINTIS

Skerdynės Utenoje Codikas BLEIMANAS

Kaip vienintelis gyvas likęs liudininkas galiu pasidalinti ypatingais prisiminimais.

Mano tėvas Jakovas Bleimanas, buvęs Kryme rabinu, tokias pat pareigas ėjo ir Utenoje, kur su šeima gyveno ir mano svainis Efraimas Judelovičius. Karo pradžioje aš gyvenau Kaune. Nusprendžiau važiuoti pas tėvus ir tada, susiklosčius palankioms aplinkybėms, kartu su visa šeima evakuotis. Tačiau nutiko taip, kad galimybės kažkur išvykti nebebuvo, nes vos tik man atvažiavus į miestą, įžengė vokiečiai. Mūsų likimas tapo aiškus – visi buvome pasmerkti mirčiai.

Ketvirtadienis. Pirma vokiečių režimo diena. Dešimtys žydų genami į darbus – vedami pas vokiečius ir jų lietuvius pagalbininkus. Darbai beprasmiai ir nereikšmingi – tik tam, kad pasityčioti iš žydų, visą dieną vejojant juos su šluotomis, kastuvais ir kitokiais įrankiais.

Valgyti jiems niekas neduoda, tik atskiroms grupelėms žydų pavyksta išprašyti duonos kriaukšlę. Vokiečiai kartu su niekšais lietuviais žudo grįžusius po darbų į namus žydus ir savinasi jų turtą bei kitas gėrybes. Tokia savivalė tęsėsi savaitę.

Per visą šį laiką, nelieka nei vieno neapiplėšto žydų namo, dešimtys žydų nužudyti. Mirties baimė kiekvieną dieną auga vis labiau. Ryte visi laukia vakaro, o vakare – ryto. Mieste įvedama „tvarka“, kurios pirmas skiriamasis bruožas – tyčiojimasis iš žydų.

Atėjo niekadėjai kartu su lietuviais banditais ir išmetė iš sinagogų (jų Utenoje buvo trys) visas relikvijas, knygas ir kitus daiktus. Prie sumestų knygų krūvos atvedė mano seną tėvą ir liepė jas plėšyti bei deginti. Tėvas atsisakė. Tada žmogžudžiai padegė jo barzdą, o vienas iš jų šovė į jį. Tėvą atnešė labai prastos būklės. Jį operavo mano svainis. Operacija pavyko ir mano tėvas pasveiko. Tačiau prasidėjo kitos nelaimės.

Žydams buvo griežtai uždrausta vaikščioti miesto gatvėmis vieniems be palydovo, o ant kiekvieno žydų namo atsirado užrašas „žydas“. Žydus privertė prie drabužių prisisiūti geltoną medžiagos skiautę – iš priekio ir nugaros. Visiems žmonėms draudžiamas bet koks bendravimas ar veikla su žydais, nepaisantys draudimo areštuojami be jokios priežasties.

Visos sinagogos paverstos į kalėjimus. Be jų, mieste veikia dar vienas didelis kalėjimas. Kartu su šeimomis suimti ir du gydytojai žydai: mano svainis (žmonos brolis) E. Judelovičius ir kitas gydytojas Aksas ir dar vienas buvo paliktas, tačiau vėliau jį vis tiek nužudė.

Utenos sinagoga

Be gausaus būrio suimtųjų, paėmė dar 41 įkaitą, tarp jų ir buvusį miesto žydų burmistro pavaduotoją Zuratą iš Utenos bei kitus žymius miesto žmones. Praėjo daugiau nei mėnuo.

Visi jautėme mirties alsavimą. Teroras, vykdomas prieš žydus, nesibaigė, o kova dėl duonos kąsnio darėsi vis sunkesnė. 1941-ųjų liepos 14-ąją, šeštą valandą ryte, ant namų sienų buvo priklijuoti skelbimai, kad visi Utenoje esantys žydai, privalo palikti miestą iki dvyliktos valandos, o nepaklusę nurodymui bus surasti ir sušaudyti.

Buvo liepiama eiti tik mišku apie du varstus nuo miesto Molėtų kryptimi. Tačiau jau septintą valandą ryte ginkluoti lietuviai pradėjo varyti žydus iš namų ir juos areštuoti. Prasidėjo panika. Žydai kuo greičiau skubėjo pabėgti į mišką. Buvo baisu.

Kelių tūkstančių žydų minia turėjo per valandą palikti savo namus, kur pragyveno visą gyvenimą, ir su nedideliais ryšulėliais daiktų bėgti į mišką, nežinodami, kokia baisi lemtis jų ten laukia. Prie miško kartu su vokiečiais stovėjo lietuvių policija ir tikrino ryšulius, atimdami pinigus, auksą, sidabrą ir kitus vertingus daiktus.

Miškas buvo stebimas. Toli nueiti buvo griežtai draudžiama. Nebuvo leidžiama kurti laužų. Nedidelį kiekį vandens leisdavo atsinešti tik prižiūrint sargybiniui. Žydams buvo pasakyta, kad juos čia laikys tris dienas – tol, kol mieste bus atitverta teritorija getui. Visi tikėjo, kad taip ir bus, tačiau praėjo kur kas daugiau, nei žadėtos trys dienos.

Padėtis miške pasidarė sudėtinga, daugelis pradėjo sirgti, o medicininės pagalbos nebuvo. Visi, kurie buvo uždaryti sinagogose ir didžiajame miesto kalėjime jau sušaudyti. Dalį įkaitų atvesdavo į mišką, kaip įrodymą, jog daugiau žydų niekas nešaudys. Visi svajojo apie getą.

1941 metų rugpjūčio 1 dieną į mišką atėjo policija ir užregistravo visus vyrus bei moteris nuo 17- kos iki 60-ties metų. Visi galvojo, kad tai daroma darbo tikslais. Užsiregistravau ir aš. Po to mane ir dar 10 žydų paėmė darbams, o kiti liko miške. Mus atvedė į vietą, kur reikėjo išvalyti sugriautą namą. Dirbome iki išnaktų.

Pavakarę iš miško pro mus vedė grupę žydų, sudarytą iš 400 ar 500 žmonių, kurioje buvo ir jaunas rabinas Nachmanas Giršovičius bei Zuratas su savo dviem sūnumis. Vedė juos visus kalėjimo kryptimi. Mes galvojome, kad ir mus ten nuves, tačiau grąžino atgal į mišką. Miške mes radome visus vyrus, pasiruošusius eiti į miestą. Tačiau paskutiniu momentu atėjo policininkas ir kitiems policininkams kažką tyliai pasakė. Tada visus, buvusius grupėje, paleido ir liepė eiti į mišką. Taip praėjo dar viena savaitė.

Rusai tarsi paslaptį pasakė, jog ta didelė žmonių grupė buvo sušaudyta. Tačiau niekas Įvairūs šaltiniai nurodo, kad šiuose kapuose Rašėje guli per 4 tūkst. nužudytų žydų, nors paminklinėje lentoje įrašytas skaičius apie 8 tūkst.

Viename iš šių kapų buvo palaidotas ir Vyžuonų kunigas Ignotas Ragauskas, kurio palaikai 1944 m. lapkritį buvo ekshumuoti ir perlaidoti Utenos senosiose kapinėse niekas nenorėjo tikėti šiais gandais ir jų neskelbė.

Tai būtų labai paveikę moteris, kurių vyrai buvo išvesti. Ketvirtadienį, rugpjūčio 7 dieną, auštant, mus visus išvarė į darbą. Nieko įtartino nepastebėjome. Aš pabučiavau tėvą ir motiną, tikėdamas, kad po darbo vėl grįšiu pas juos. Deja, tai buvo paskutinis kartas. Daugiau niekada nebemačiau gerų, gilių tėvo akių, niekada nebeprisiliečiau prie drebančių motinos rankų. Tą rytą atsisveikinau su jais amžinai.

Mums pasakė, kad veda į darbą. Mus, 300 žmonių grupę, lydėjo trys sargybiniai. Buvome atvesti į kalėjimą, kruopščiai apieškoti, ir laukėme viršininko, kaip buvo liepta. Kieme buvo ir daugiau žydų, atvestų iš Leliūnų, Molėtų, Anykščių, bei kitų Utenos apskrities vietovių. Su jais mums buvo uždrausta kalbėtis.

Vidurdienį atėjo vokietis gestapininkas. Mus visus sustatė į eilę po keturis. Atėjo kalėjimo viršininkas ir tiems, kurie buvo apsirengę, liepė nusivilkti viršutinius drabužius, aiškindamas, kad greitai visi eis padirbėti.

Išėję iš kalėjimo išvydome žydes, sustatytas į eilę po keturias, iš abiejų pusių saugomas ginkluotų lietuvių. Išėjus iš teritorijos ir nutolus nuo miesto, mus pradėjo stipriai mušti. Tuos, kurie kelyje krisdavo nuo smūgių, tuoj pat nušaudavo, o likusius skriaudė toliau.

Mes šaukėmės mirties, nebegalėdami ilgiau kentėti. Staiga vyrams įsakė gultis veidais į žemę, o moterims eiti toliau. Girdėjome šūvius ir moterų riksmus. Kai baigė žudyti moteris – tai truko apie dvidešimt minučių – vyrams liepė keltis ir eiti. Ir vėl viskas kartojosi – šūviai, riksmai, tyla.

Atėjo ir mano eilė. Buvome jauni, stiprūs vyrai, tad slapta susitarėme priešintis, kiek tik galėsime. Žudynių vieta atrodė taip: kalvelė, iš trijų pusių apsupta miško, o apačioje – pelkėta vietovė, apaugusi tankia žole, žemaūgiais medžiais ir krūmais. Ant kalvelės išraustos trijų–keturių metrų gylio ir iki dešimties metrų pločio duobės. Netoli nuo jų stovėjo lietuvis, apsirengęs kariškais rūbais, ant veido užsidėjęs specialią kaukę-baidyklę.

Žydų žudynių vieta

Rankose jis laikė ilgą rimbą, kuriuo trenkė kiekvienam, kad tik greičiau šoktų į duobę. Greta duobės, kairėje pusėje nuo mūsų, stovėjo vokietis be viršutinių drabužių, su nedideliu kulkosvaidžiu rankose – tarsi mėsininkas savo darbo vietoje – ir šaudė į žydus, prieinančius prie duobės. Netoliese stovėjo vokiečiai ir lietuviai, tarp kurių buvo burmistras ir kiti, man nepažįstami.

Vokietis su kulkosvaidžiu rankose liepė mums prieiti prie duobės. Mes ant jo puolėme, aš čiupau jį už kojų ir jis nukrito. Ant mūsų iš visų pusių pasipylė kulkos. Girdėjau trijų savo draugų, parkritusių šalia manęs, priešmirtines aimanas.

Apsimetęs mirusiu, nuriedėjau nuo kalvelės. Šliaužiant aukštoje žolėje, man pavyko nusigauti iki duobės su vandeniu, už kelių šimtų metrų nuo žudynių vietos. Vandenyje gulėjau iki nakties, kvėpuodamas per šiaudą. Visą laiką girdėjau, kaip atvesdavo naujas grupes ir jas sušaudydavo.

Pradėjo labai stipriai lyti, sutemo. Buvau labai sušalęs, todėl nusprendžiau išlįsti iš duobės. Eidamas truputį sušilau ir patraukiau į mišką. Ten jau nieko neberadau. Nežinodamas kur eiti, pasukau į Kauno pusę.

Kol pasiekiau Kauno lagerį, gal net šešias savaites nuogas ir alkanas klaidžiojau po miškus. Ten dar radau žydų. Gyvenimas vėl tapo kankinantis ir baugus. Atėjo 1944-ieji. Raudonoji armija priartėjo prie Lietuvos sienų. Tikėjome, kad ji mus išvaduos ir mūsų viltys pasiteisino. Pavasarį aš pabėgau iš lagerio ir, slapstydamasis įvairiose vietose, sulaukiau išlaisvinimo.

 Parengė ir tekstą vertė Vytautas Ridikas