Dėl saugumo reikalavimų, Zoom nuoroda į renginį išsiusime užsiregistravus:
Pasakojimas apie du paminklus
Sąžinės signatarams atminti
Gyvename gerais laikais – nepalyginsi su tais, kuriuos Lietuvos žydų bendruomenė patyrė prieš aštuonis dešimtmečius. Gyvename laikais, kai daug kas pasiekta, ir kartu daug kas – prieš akis. Gyvename laikais, kai vis dar tenka aiškinti ir gintis – tai darome kantriai, bet ryžtingai. Gyvename laikais, kai visuomenė kryžiuoja ietis dėl idėjų, istorijos, požiūrių ir, svarbiausia, paminklų. Tebūna tai pasakojimas apie du paminklus, kurių nėra.
Švęsime 103-ąsias Vasario 16-osios metines. Kasmet viešai kartojami signatarų vardai rodo, kad mums tai ne tik istorinė data, o konkrečių žmonių asmeninio apsisprendimo triumfas, kurio rezultatu – laisva ir suverenia valstybe – džiaugiamės ir didžiuojamės visi. Vasario 16-osios kontekste prisiminkime dar vieną grupę žmonių, kuriuos aš vadinu Sąžinės signatarais – tai žmonės, kurių apsisprendimo rezultatas yra šimtai išgelbėtų gyvybių.
Per įvairius Holokausto minėjimus dažnai girdžiu pasididžiavimą, kad beveik 900 lietuvių yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, tačiau pasigendu jų vardų ir istorijų. Pasigendu konteksto. O kontekstas labai paprastas – pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai, tie patys, kurie kūrė jauną valstybę, atsiliepė į žydų pagalbos šauksmą. Ar susimąstėte, kad ta karta, kuri savo sodybose, butuose ir rūsiuose slėpė persekiojamus žydus, buvo ta pati, kuri kūrė ir pirmąją Lietuvos respubliką? Tai ta pati karta, kurios meno, mokslo, politiniais pasiekimais mes šiandien didžiuojamės, kurių darbus ir likimus cituojame kaip valstybės kūrimo pavyzdį? Tarp jų ir Vasario 16-osios signataro inžinieriaus Stepono Kairio šeima, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, ir vieno iš žymiausių lietuvių kūrėjų M. K. Čiurlionio dukra Danutė Čiurlionytė su vyru Vladimiru Zubovu, rašytojo Balio Sruogos šeima, rašytojo Kazio Binkio šeima, profesorius Pranas Mažylis – senelis to paties Liudo Mažylio, kuris Vokietijos archyvuose rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Bendrinės lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio dukra Ona Jablonskytė – Landsbergienė bei marti Jadvyga Jablonskienė? Gelbėtoją Stefaniją Ladigienę savo Mama vadino ir nuo Holokausto išgelbėta žydaitė lietuvių literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. O kur ne būtinai profesoriai ir prezidentai, o paprasti kaimo žmonės, sugebėję padaryti teisingą pasirinkimą. Tai vardai, kurie yra neatsiejami nuo Lietuvos istorijos. Kodėl nenorime pastatyti paminklo jiems, Lietuvos Sąžinės signatarams?
Paminklas masinių žydų žudynių aukoms atminti, Vilnius 2021 m. Kęstučio Pleitos nuotr
Paminklas įamžintų tas simbolines jungtis tarp žmonių, kuriuos dabar kai kurie nori priskirti skirtingoms stovykloms ar dirbtinai sukurtoms kategorijoms. Bet istorija rodo, kad Sąžinės signatarai yra aukščiau, nei mūsų sukurtos kategorijos. Štai Pasaulio tautų teisuolė Konstancija Bražėnienė, karo metais gelbėjusi žydus, vėliau ištremta į Sibirą, yra Nijolės Bražėnaitės, legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmonos, mama. Jos žygdarbis irgi neturi paminklo, kuris atspindėtų sudėtingą Bražėnų šeimos ir visos Lietuvos istoriją – ir tokių šeimų Lietuvoje yra daug.
Kasmet Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami gelbėtojai, o pastaraisiais metais apdovanojimus atsiimantys jų vaikai ir anūkai, didžiuojasi ne tik savo šeimos ir giminės istorija. Jie didžiuojasi Lietuvos istorija, kurioje buvo vietos drąsai, pasiaukojimui, žmogiškumui, sąžinei. Ir dėkingumui. Išgyvenę žydai, jų vaikai, net anūkai jaučia dėkingumą gelbėtojams. Bet mes neturime vietos, kurią aplankę galėtume uždegti pagarbos ir atminimo žvakę, neturime vietos, kurioje pasakotume apie išgyvenimo stebuklą.
Yra ir kitas paminklas, kurio mūsų visuomenėje trūksta. Tai Holokausto aukų memorialas. Vieni sakytų, kad visa Lietuva yra nusėta „paminklais“ – žvyrduobėmis ir prie jų esančiais atminimo akmenimis su užrašais, dažnai skirtiems „tarybiniams piliečiams“. Tačiau holokausto aukų memorialas nėra skirtas konkrečiai vietai, konkrečiam asmeniui – nėra tokio didelio akmens, ant kurio tilptų vardai beveik 200 000 Lietuvoje nužudytų žydų. Ne, šis memorialas irgi yra simbolis, lygiai kaip simbolis yra Vytis, Kalvelė ar paminklas J. Basanavičiui. Stovėdami mūsų miestų gatvėse jie rodo, kad šis asmuo ar reiškinys mums yra svarbus ir vertas visuomeninės atminties. Ne individualios, apribotos šeimos nuotraukomis ir atsiminimais, bet visuomeninės atminties, kuria mes visi dalinamės ir perduodame.
Buvo vilties, kad Panerių memorialas gali užpildyti šią visuomeninės atminties tuštumą Holokausto kontekste. Vieta, į kurią važiuoja visos į Lietuvą atvykstančios politikų ir diplomatų delegacijos, kurią lanko jau ketvirta karta pasaulio žydų, norinčių pagerbti ištisas giminės kartas, užkastas Panerių duobėse, savyje turi daugiau nei pakankamai jėgos. Tačiau projektas stringa. Paneriai nežinančiam praeiviui ir toliau gali pasirodyti tik kelios pušimis apaugusios kalvelės, šalia kurių glaudžiasi kukli baltų plytų kamaraitė. Memorialas? Į šią milžinišką kapavietę trūksta net aiškių rodyklių.
Ir vis dėlto, Nacionalinio memorialo Holokausto aukoms reikia ne tik žydų bendruomenei, litvakams ar diplomatams. Jo reikia Lietuvai. Jo reikia tam, kad visuomeninė atmintis galėtų priimti Holokausto istoriją, o kartu ir Lietuvos žydų istoriją. Jo reikia, nes šioje šalyje mes mėgstame statyti paminklus tiems, kurie mums svarbūs. Ir aš mieliau dalyvausiu diskusijoje, kokį paminklą statyti, nei diskusijoje, ar tokio paminklo mums reikia. Reikia. Kad kartą ir visiems laikams sau pripažintume, kad šioje žemėje įvyko ir baisūs nusikaltimai, ir dideli stebuklai. Ir kad pasakojimas apie du paminklus turi pabaigą.
Faina Kukliansky
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Sveikiname visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų – Vasario 16-ąja Lietuvos valstybės atkūrimo diena
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.
Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).
Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.
J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.
Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.
Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus žydų bendruomenės darbus, kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.
Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.
Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.
Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.
Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija
Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.
Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.
1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.
Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai.
Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.
Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.
Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.
Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.
Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.
Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.
Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.
Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.
Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.
Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.
Užuojauta
Po sunkios ligos mirė Aleksandras Feigelsonas (1948-2021). Dėl netekties reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, žmonai Marinai ir dukrai.
Seime bręsta nuožmus pozicinis karas: ietis sukryžiuos net ir valdančiosios daugumos atstovai
Vytautas Bruveris „Lietuvos rytas“
Ietis turėtų sukryžiuoti ir skirtingų valdančiosios daugumos stovyklų atstovai. Štai toks pozicinis karas užvirs parlamente dėl skandalų užgulto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, valdančiosios Laisvės partijos narys Tomas Raskevičius mano, kad Valstybės kontrolė turėtų nuodugniai ištirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), nes jame gali būti įvairių problemų.
ŽTK vykdo centro parlamentinę kontrolę, tačiau jos vadžias į savo rankas yra perėmęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), vadovaujamas konservatoriaus Lauryno Kasčiūno. Be to, LGGRTC veiklą nagrinės šiuo metu Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen formuojama speciali darbo grupė, kurioje irgi nebus vienos nuomonės.
Skundai – ir dėl pinigų Dalis LGGRTC darbuotojų, tarp kurių yra pagrindiniai istorikai bei tyrėjai, kaltina įstaigos vadovybę ir jos direktorių Adą Jakubauską uzurpuojant valdžią ir stengiantis politizuoti mokslinius tyrimus. A.Jakubauskas ir jau postą palikęs jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis kaltinti tuo, kad centro atliekamus Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir pokario tyrimus siekė paversti radikalios dešinės ideologijos įrankiu.
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose
Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė
Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.
Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.
Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.
Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.
I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.
Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.
Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.
Užuojauta
Su liūdesiu pranešame, kad mirė Elijas Šapsajus Cholemas (1926-2021).
Buvęs Kauno geto ir Dachau koncentracijos stovyklos kalinys Elijas Šapsajus Cholemas gimė Kaune. Tėvas buvo žinomas Kaune krosnininkas, mama – namų šeimininkė. Kai prasidėjo karas Šapsajui buvo 15 m. Netrukus, vokiečiams išleidus įsakymą visiems Kauno žydams persikelti į Vilijampolės getą, vėliau vadinamą Kauno getu, Šapsajus su tėvais, teta,dėde pateko į getą.
Paaugliui teko kartu su suaugusiais dirbti kareivinėse, taisyti senas arba mūryti naujas krosnis, remontuoti virtuvinius katilus bei kitus remonto darbus. Po kelerių metų Šapsajus buvo su tėvu perkeltas į Šančių darbo stovyklą, dirbo ligoninėje. 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija artėjo prie Lietuvos, Šančių darbo stovyklos kaliniai buvo nuvaryti į stotį ir prekiniais vagonais išvežti į Vokietiją. Pradžioje buvo Štuthofas, po to Kauferingas, Landsbergas ir, besibaigiant karui ,- Dachau. 1945 m. birželį Šapsajus su tėvu sugrįžo į Lietuvą. Šeima per karą neteko 31 artimo žmogaus.
Velionį Eliją Šapsajų Cholemą prisimename kaip nepaprastai jautrų, šiltą, nuoširdų žmogų su empatija, kuris užjausdavo kitą žmogų ir stengdavosi jam padėti. Jis buvo aktyvus tiek žydų bendruomenėje, tiek Buvusių getų kalinių Sąjungos gyvenime.
Paskutinis gyvenimo tarpsnis Šapsajui buvo nelenvas. Iškankino, išsekino ligos bei nepamirštama žiauri kankinanti praeitis, patirta karo metais. Jis mirė būdamas vienišas. Palinkėkime jam ilsėtis taikoje ir ramybėje.
Tebūnie lengva Jam Vilniaus žemelė. Mes gi dėkojame Jam, kad buvo mūsų kelyje.
Gedi buvusių getų kalinių sąjungos nariai ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
A.Nikžentaitis apie situaciją LGGRTC: buvo ruošiama dirva vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus
15min.lt
Aptarti situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) antradienį Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko su kelių šalies universitetų ir Lietuvos istorijos instituto atstovais. Dėl vadovybės vykdomos politikos mokslininkai atsisako bendradarbiauti su centru. Istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad reikia vieną kartą atsikratyti problemos, kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus, bet ir tarptautine.
eimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen susitiko su Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorikais. Jų atstovai kreipėsi į parlamento vadovę pabrėždami, kad 2020 metų vasarą pasikeitus LGGRTC generaliniam direktoriui (juo tapo Adas Jakubauskas) centro veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius. Istorikai nurodė, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų.
Signalų, kad daug kas minėtame centre yra negerai, gauta labai seniai. Tuo, anot A.Nikžentaičio, ne kartą skundėsi kolegos. Kai kurie jų už pareikštą nuomonę, istoriko žodžiais, buvo tiesiog pradėti persekioti. Jis minėjo ir tokius dalykus, kai esą buvo tariamasi, kad dabartinis centro Istorinių tyrimų skyriaus vadovas pasitrauktų, jam žadėtos kitos pareigos, o kartu užkulisiuose tartasi dėl kito, matyt, vadovybei parankesnio žmogaus paskyrimo. „Tai buvo iš esmės ruošiama tam tikra dirva, sakykime, labai toli nuo mokslo nutolusios nuomonės rengimui tame centre, kad tas centras būtų pasiruošęs vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus“, – mano Lietuvos istorijos instituto vadovas.
A.Nikžentaitis sakė, kad per susitikimą su Seimo pirmininke kalbėta, kaip galima pakeisti situaciją. Pasak istoriko, LGGRTC problemos kažkuria prasme buvo užprogramuotos nuo jo atsiradimo.
Nauji radiniai pasakoja kraupias žydų ir jų vaikų istorijas mirties stovykloje
Nuotrauka – rasta tik pusė Davido Juda Van der Velde žetono – ir ant jos matyti ugnies pėdsakai.
lrytas.lt
Archeologai rado keturių vaikų, kuriuos naciai nužudė Sobiboro mirties stovykloje rytinėje Lenkijoje, tapatybės žetonus.
Kiekvienas metalinis žetonas yra skirtingas – ir tikėtina, kad tėvai juos įteikė vaikams prieš išsiskiriant su jais. Tėvai tikėjosi, kad asmens tapatybės žetonai padės vaikams grįžti namo, teigia Izraelio senienų tarnybos archeologas Yoramas Haimi, dirbantis šiuose kasinėjimuose. „Kiekvienas net ir mažiausias mūsų surastas artefaktas pasakoja istoriją.
Tai yra bendruomenės, iš kurios jie atvyko į Sobiborą, istorija“, – teigia Y.Haimi, kurio dėdė taip pat buvo nužudytas šioje stovykloje. Holokausto metu naciai nužudė 6 milijonus žydų – taip pat neįgalius žmones, romus, lenkus ir kitų tautybių žmones. Vien Sobibore nuo 1942 m. gegužės iki 1943 m. spalio buvo nužudyta apie 250 000 žmonių – daugiausia Lenkijos žydų, rašoma „Encyclopedia Britannica“.
Sobiboras buvo įkurtas šalia geležinkelio linijos, kuria žydai buvo gabenami iš visos Europos, ir prie stovyklos geležinkelio platformos Y.Haimi su kolegomis rado pirmąjį žetoną, kuris priklausė 6 metų mergaitei Lea Judith De La Penha, kuri buvo nužudyta 1943 m., sakoma Izraelio senienų tarnybos paskelbtame pranešime.
Kasinėjimai taip pat atidengė stovyklos dujų kamerą – 350 kvadratinių metrų ploto pastatą su aštuoniais kambariais. Remdamiesi tais matmenimis, „galime pasakyti, kad vienu metu į šią dujų kamerą galima buvo įvesti nuo 800 iki 900 žmonių, įjungti rezervuaro variklį – ir per 10 minučių nužudyti 900 žmonių. Tai buvo žudymo fabrikas“, – sako Y.Haimi.
Sobiboro stovyklos mirties zona.
Komanda kitus tris žetonus 2012-2014 m. atrado stovyklos „žudymo zonoje“, kurioje buvo dujų kamera, krematriumas ir masinė kapavietė. Žetonai priklausė 8 metų Deddie Zakui, 12 metų Annie Kapper ir 11 metų Davidui Juda Van der Velde, kuriuos naciai nužudė 1943 m. Rasta tik pusė Davido Juda Van der Velde žetono – ir ant jos matyti ugnies pėdsakai. „Vokiečiai sudegino jo kūną, ir ant jo kaklo buvo šis žetonas“, – aiškina Y.Haimi.
Kiekviename žetone nurodomas vaiko vardas, gimimo data ir gimtasis miestas – o tai padėjo archeologams sužinoti daugiau apie jų trumpą gyvenimą. Siekdami nustatyti vaikų kilmę, mokslininkai susisiekė su Westerborko stovyklos memorialiniu centru (Olandija), kur Holokausto metu veikė tranzitinė stovykla, ir kur dabar yra lankytojų centras bei atminimo vieta.
Visi vaikai atvyko iš Amsterdamo, juos buvo galima atsekti pagal iš Vakarų Europos į Sobiborą traukiniais gabentų žydų sąrašus. Kai kurie iš šių naujai identifikuotų vaikų buvo įtraukti į masinę maždaug 1300 mažų, vos 4-8 metų vaikų, deportaciją, kurios metu jie buvo atskirti nuo tėvų ir išsiųsti į dujų kameras, sakoma pranešime.
Pagal rastus artefaktus norėdamas atsekti ir kitus žmones, Yoramas Haimi atliko išsamesnius tyrimus. Kai kuriais atvejais bandymai identifikuoti asmenis užtruko metus. „Tai tarsi galvosūkis, reikia daug dirbti archyvuose ieškant dokumentų, sąrašų, informacijos apie transportą“, – sako mokslininkas.
Vokietijoje pareikšti kaltinimai 100 metų buvusiam nacių mirties stovyklos sargybiniui
DELFI.lt
Vokietijoje pareikšti kaltinimai vienam 100 metų buvusiam koncentracijos stovyklos sargybiniui dėl bendrininkavimo įvykdant 3 518 žmogžudysčių, šaliai skubant patraukti atsakomybėn dar gyvus naciams dirbusius asmenis, pirmadienį naujienų agentūrą AFP informavo prokurorai.
Vyras kaltinamas „sąmoningai ir noriai“ padėjęs žudyti kalinius Zachsenhauzeno stovykloje šiauriau Berlyno esančiame Oranienburge 1942–1945 metais. Nepaisant kaltinamojo garbaus amžiaus, laikoma, kad jis gali stoti prieš teismą, patvirtino Noirupino miesto prokuratūra, apie šį teismo procesą pranešus transliuotojui NDR. Byla iškelta vokiečių prokurorams prieš kelias dienas iškėlus kaltinimus buvusiai nacių koncentracijos stovyklos sekretorei dėl bendrininkavimo nužudant 10 tūkst. žmonių. Tai pirmoji tokio pobūdžio byla pastaraisiais metais, iškelta nacių koncentracijos stovykloje dirbusiai moteriai.
Skaitytojo klausimas:
Ar ES ir Lietuvoje turėtų atsirasti teisinis pagrindas nuteisti ar pasmerkti mirusius LAF ir LLV narius, kurie priėme nacistinės Vokietijos žydų naikinimo planą ir vykdė savarankiškai sutiko dalyvauti Holokauste.
Dėl istorijos tyrimų – beprecedentės kovos: prabilo apie labai aiškių pažiūrų grupuotės bandymus užvaldyti
Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad istorijos instituto ir trijų Lietuvos universitetų atstovai atsisako bendrauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC).
Savaitės pradžioje su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius. „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigė jie.
Viešą susirūpinimą centro veikla reiškė ir jo darbuotojai, kurie kreipėsi į LGGRTC vadovą Adą Jakubauską. Centro specialistai akcentavo, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Po šio viešo kreipimosi apie atsistatydinimą pranešė generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis. Anot centro darbuotojų, jam buvo sukurtas specialus etatas.
Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ iš pareigų pasitraukęs ir viešos kritikos sulaukęs V. Valiušaitis tikino, kad esama situacija yra sabotažas. Tuo tarpu žurnalistas Vytautas Bruveris atkreipė dėmesį, kad problemų ašimi tampa svarbūs, bet atsakymų vis dar neturintys istoriniai klausimai ir tam tikrų ideologinių pažiūrų žmonės, kurie įgyja pernelyg didelę politinę bei institucinę galią, ieškant atsakymų į jautrius ir neatsakytus istorinius klausimus.
Problemos ašis – aiški
„Ažiotažas yra suprantamas, nes dalykai yra svarbūs, ypač šitos temos. Šitie istorijos klausimai yra neišspręsti, nesudėlioti ant savo lentynėlių, mes, kaip visuomenė ir valstybė, nesame dėl jų sutarę. Centrinis klausimas šiame kontekste yra nacių okupacija, Holokaustas, tuometinės Lietuvos visuomenės ir marionetinių ar „paralelinių“ valdžios įsitraukimo nacių okupacijos metu į Holokaustą mastas ir pobūdis, ir šio įsitraukimo dėmės ant to rezistencijos munduro.
Žurnalistas tikino, kad visiškai pritaria LGGRTC veikla suabejojusiems istorikams. „Šitas centras ir anksčiau nebuvo visiškai politiškai neutrali institucija, jis dažniausiai paklusdavo ir svyruodavo su generaline partijos linija – partijos linija, turiu omenyje, dešiniąją visuomenės pusę ir politinio elito pusę. Dažniausiai jis stengdavosi elgtis ypatingai politiškai korektiškai to patriotinio dešiniojo mainstreamo kontekste, bet tai nebuvo taip pastebima. Pastaruoju metu, praėjusios kadencijos antroje pusėje, jį pradėjo galutinai užvaldyti dešiniojo politinio sparno tendencija, palinkusi į radikalųjį, ypatingai suprimityvintą patriotizmo supratimą, istoriją instrumentalziuojanti informaciniams karams ir panašiai, matanti savo misiją apginti nuo priešiškų išpuolių ir priešiškos propagandos, tuos priešiškus išpuolius ir priešišką propagandą matanti kiekviename bandyme kritiškai kelti tuos klausimus, apie kuriuos kalbėjau pasisakymo pradžioje.
Tai šita tendencija, šita politinė stovykla tiesiog užvaldė šitą įstaigą, kuri turėtų būti mokslo, tyrimų įstaiga, ir užvaldė per konkrečias personas. Natūralu, kad šitie klausimai pradėti aiškiai kelti, juos kelia ir mokslo bendruomenė, paties centro kolektyvas“, – tikino V. Bruveris.
Jis pabrėžė, kad įtampos ir burbuliavimai centro viduje dėl politiškai autoritariško ir diktatūriško naujos vadovybės elgesio su centro kolektyvu bei jo tyrimų kryptimis jam buvo žinomi jau seniau, tačiau dabar tai išsiveržė į viešumą.
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė
Lietuviai tremtiniai pakeliui į Sibirą. Centre – B. ir I. Jablonskių šeima. Vienintelė Lietuvoje žinoma nuotrauka iš gyvulinio tremties vagono. 1951 m. I. Jablonskio nuotrauka iš jo archyvo.
Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą.
Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą.
Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi.
Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą.
Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas.
Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai.
Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų
Iš protokolo: „Įžanginį žodį šiuo klausimu tarė kolūkio valdybos pirmininkas drg. Antanas Galdikas, kuris pažymėjo netvarką kolūkyje, kaip antai: kolūkio narių važinėjimą į turgų, nesavalaikį atėjimą į darbą ir bendrą drausmės kolūkyje nebuvimą. Pranešėjas pažymėjo, kad ypatingai šiems visiems trūkumams pašalinti trukdo buožinis elementas, kuris yra šiame kolūkyje ir pasiūlė šį elementą galų gale likviduoti. O jis drg. Kasperaitis Pranas, šiuo metu pakliuvęs į kolūkio narius, net į revizijos komisiją, nieko gero, išskyrus kenkimą, šiam kolūkiui nėra padaręs. Visoks šio elemento, t. y. šio asmens kenkimas pasižymėjo tuo, kad savo reikmėms naudoja 3 ha kolūkio žemės.
Pranas Kasperaitis Sibire 1951–1952 m. Nuotr. iš jo tremties bylos
Šabat Šalom sveikino viena kitą Vilniaus ir Minsko žydų bendruomenės per ZOOM platformą vasario 5d. pavakare
Baltarusijos pažangaus judaizmo bendruomenės rabino „Beit Simha“ (Džiaugsmo namai) rabino Grigorijaus Abramovičiaus inicijuotas tarptautinis projektas suvienijo Lietuvos, Baltarusijos ir Izraelio miestus. Lietuvos žydų (litvakų)ydų bendruomenės programų vadovė Žana Skudovičienė padėjo organizuoti Lietuvos, Baltarusijos ir Izraelio miestus. Virtualiame Šabato susitikime dalyvavo daugiau nei keturiasdešimt šeimų.
Nuotraukoje rabinas Grigorijus Abramovičius.
„Mes pažįstame ir mylime Lietuvos Jeruzalės žydų bendruomenę, mums patinka ten lankytis. Naujausios technologijos leidžia būti arčiau vienas kito, nepaisant atstumo ir laiko skirtumo “, – sakė rabinas Grigorijus Abramovičius.
.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pažymėjo, kad šiuo sunkiu pandemijos metu kiekvienam iš mūsų trūksta bendravimo, palaikymo, o Šabas turi unikalų sugebėjimą suvienyti žmones.
Nuotraukoje: LŽB pirmininkė Faina Kuklansky sveikina ZOOM susitikimo dalyvius.
„Per Pesachą mes sakome vieni kitiems: „ Kitais metais Jeruzalėje “, šiandien norėčiau formuluoti šį norą ir pasakyti visiems mūsų virtualaus Šabo dalyviams: „Kitais metais Minske, Vilniuje ir, galbūt, visi švęsime Šabą. kartu Jeruzalėje! “, – sakė Michailas Segalis, LŽB vykdomasis direktorius. Nuotraukoje su šeima.
Nuotraukoje: Viljamas Žitkauskas su šeima pasidalino su susitikimo dalyviais garsaus talmudisto, rabino Salanterio pasakojimu.
Ačiū visiems už susitikimą, ačiū už gerus žodžius ir šypsenas!
Mingailė Jurkutė. Kaip yra politizuojamas LGGRTC?
Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė, LRT.lt 2021.02.04
„Nurodykite bent vieną atvejį, kai istorikams buvo liepta įvykdyti politinę užduotį, kaipgi konkrečiai vyksta politizacija?“ – neprisistatęs žurnalistas mygė būtent šiuo („nors vieno pavyzdžio“) klausimu visus penkis iš Seimo ir LGGRTC mokslininkų susitikimo išėjusius asmenis, o prieš tai už uždarų durų būtent šiuo klausimu labiausiai domėjosi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
Klausimas rimtas, todėl atsakysiu išsamiai.
Jei liepsite istorikui parašyti, kad Jonas Noreika buvo vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas ar net ir visiškai menką, tačiau su istorine tiesa prasilenkiantį faktą, istorikas parodys jums špygą, o savo kolegoms pasakos, kokį juokingą šposą šiandien išgirdo. Kol demokratija pas mus veikia, tokių tiesmukų zadanijų nuleidimas istorikams yra neįmanomas.
Tačiau institucijoje, kuri turi šios srities tyrimų vardą Lietuvoje ir pasaulyje, lėtai, laipsniškai pakeiskite istorinio tyrimo struktūrą ir turėsite įstatymu įtvirtintą įrankį politiškai reikalingam ar net ir visiškai propagandiniam produktui gaminti, o visos pretenzijos bus kvalifikuojamos kaip istorikų tarpusavio ginčai. Nuo pat šios direkcijos atėjimo (ir dar prieš ją, kai Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai vadovavo gerb. Arūnas Gumuliauskas) mes labai daug girdėjome apie „išorinių“ istorikų pavydą Centrui, konkurenciją su Centru, aroganciją ir priešišką nusiteikimą Centro mokslininkų atžvilgiu (matome ir dabar generalinio direktoriaus kaip jie drįsta! – „tai nėra etiška, mes nevertiname nei Istorijos instituto, nei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, nei kitų aukštųjų mokyklų mokslininkų darbų“). O kartu girdėdavom ir giedamą giesmę apie tai, kaip bendradarbiausim su Institutu ir Universitetu, bet, mano žiniomis, į jokius rimtus ir konkrečius veiksmus šios deklaracijos neišsivystė. Kaip ir jokios kitos gausios deklaracijos.
Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams
Kūrybinės dirbtuvės tolerancijos tema
Vasario 3 d. trečiadienį, 16 val. kviečiame 7-9 kl. moksleivius dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurias įkvėpė Mirjam Pressler knyga „Natanas ir jo vaikai” („Magnificat leidiniai”). Ar žinojote, kad būtent šios autorės knygos pagalba, vokiškai kalbančios šalys susipažino su Anos Frank dienoraščiu?
Nesuspėjusiems užsiregistruoti į vasario 3 d. dirbtuves, informuojame, kad užsiėmimas su Audriumi Ūdra tolerancijos tema taip pat vyks vasario 17 d. trečiadienį, 16 val.
Kūrybinės dirbtuvės – nemokamos, tačiau reikalinga registracija el.paštu jurgita.jackeviciute@jmuseum.
Susipažinkime: žydų muzika
Kviečiame vasario 11 d. ketvirtadienį, 16 val. dalyvauti virtualiame renginyje-paskaitoje, skirtoje susipažinti su žydų tradicine ir naujųjų laikų muzika. Neretai žydų muziką siejame su klezmerių ansamblių nuotaikingumu, tačiau ar esate girdėję apie liturginės muzikos tradicijų puoselėtojus? Ką žinome apie litvakų muzikinį paveldą? Virtualiame renginyje žydų muziką pristatys muzikologas, muzikos pedagogas dr. Eirimas Velička.
Sveikiname Mają Burštein su jubiliejiniu gimtadieniu!
Vasario 4 dieną 70 metų jubiliejų švenčia Maja Burštein. Nors metai jau nusinešė daug džiaugsmo ir svajonių, ponia Maja malonu jus sveikinti šia ypatinga proga ir palinkėti geros , sveikatos, šeimyninės laimės, gražių emocijų su anūkais.
Pažįstame jus kaip chemijos ir darbų mokytoją, gerą šeimininkę, aktyviai dalyvaujančią Šiaulių krašto žydų bendruomenės gyvenime.
Jascha Heifetzas – geriausiu visų laikų smuikininku tituluojamas litvakas, vasario 2d. 2021 minime jo 120 metines
LRT .lt
Pačioje 20 a. pradžioje, 1901 m., tuomet dar Carinės Rusijos pakraštyje, Vilniuje, gimė menininkas, vėliau užkariavęs visą muzikinį pasaulį – tai pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetzas. Būtent čia, Vilniuje, jis sugrojo savo pirmąjį koncertą, būdamas vos penkerių.
J. Heifetzas gyveno Vilniuje iki 1909 m. Nėra aišku, kuriame name gimė būsimasis smuikininkas. Po tam tikrų paieškų žymus dirigentas prof. Saulius Sondeckis priėjo išvadą, kad smuikininko vaikystės namas galėjo būti vadinamajame Tymo kvartale, Maironio g. 27. Profesoriaus dėka pavyko išsaugoti šį, planuotą nugriauti, pastatą, esantį netoli Barbakano. Tačiau vėliau rasti archyviniai dokumentai, kuriuos savo publikacijose cituoja Genrichas Agranovskis ir Irina Guzenberg, leidžia tvirtinti, kad 1903−1909 m. Heifecų šeima gyveno dabartinėje Maironio g. 19
Talentingojo smuikininko kelias vedė į Sankt Peterburgą, ir galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur jis praleido bene visą likusį savo gyvenimą. Išgirdę tokį atlikėją, mes įsivaizduojame, kad jo atliekama muzika ir yra būtent tokia, kaip jis atlieka. Tačiau kompozitorius būtent tai ir sukūrė, ką šis atlikėjas griežia. Toks yra Heifetzas.
Po devyniolikmečio Heifetzo debiuto Londone, George`as Bernardas Shaw parašė jam legendiniu tapusį laišką, kuriame sakė: „jeigu išprovokuosi pavydų Dievą grodamas su tokiu antžmogišku tobulumu, mirsi jaunas. Nuoširdžiai patariu kasnakt, prieš einant miegoti, vietoj maldos, ką nors pagroti blogai. Joks mirtingasis negali groti taip nepriekaištingai“.
J. Heifetzas buvo dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba 20 amžiaus Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą J. Heifetzas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Jaschos Heifetzo, pasaulinio garso smuikininko, virtuozo vardu pavadino savo namų didžiąją salę, kurioje jau daug metų vykdavo ir vyks renginiai.
Šabo sutikimas 2021.02.05
Renginio Programa:
18:00 Ma Tovu
(Įžanginė malda ) Rabino žodis
Aleliuja – psalmė
18:10 Žvakių uždegimas
Lecha dodi. Himnas Šabui.
18:20 Šabo dienos psalmė
18:30 Šma Israel
Mi Kamocha ( Daina skirta žydų perėjimui per jūrą)
18:40 Amida ( trumpa versija)
18:50 Kadiš
Kiduš su vyno taure ir Chala
Shabbat Minsk – Vilnius
Laikas: 5 vasario. 2021 18:00 Vilnius/ 19:00 Minsk
Prisijungti prie Zoom konferencijos
https://us02web.zoom.us/j/5857939420?pwd=bkhtRlNxL3E3SnZCTU1oSFNHcHJNQT09
Identifikatorius : 585 793 9420
Prieigos kodas: 1
Paul Packer, JAV paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininko laiškas Lietuvos Seimo nariui V. Rakučiui
Mr. Valdas Rakutis
Member of Parliament, The Seimas of the Republic of Lithuania
Gedimino pr. 53, LT-01109
Vilnius, Lithuania
Pone V.Rakuti,
JAV paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos vardu rašau, norėdamas išreikšti savo pasipiktinimą jūsų komentarais, pareikštais Tarptautinės Holokausto atminimo dienos proga. Kaltindami žydų tautą nacių režimo masinio genocido palaikymu, jūs labai iškraipote istoriją ir prisidedate prie pavojingo pasaulinio antisemitizmo augimo, keliate pavojų milijonams gyvybių.
Atsižvelgus į jūsų, kaip Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko vaidmenį, šie melagingi ir neapgalvoti komentarai dar labiau trikdo. Nors faktai yra žinomi visame pasaulyje, leiskite man pasinaudoti proga ir ištaisyti jūsų tekstą: Holokaustas buvo siaubinga žmonijos tragedija, kurios metu šešis milijonus žydų negailestingai nužudė nacių režimas ir jų kolaborantai. Ypač Lietuvoje kolaborantai suvaidino itin žiaurų vaidmenį, daugiau nei 95 procentai šalies žydų buvo nužudyti vokiečių okupacijos metu.
Mokslininkai šį masinį žudymą sieja ne su žydų, o lietuvių ir nacių režimo bendradarbiavimu.
JAV užsienio paveldo išsaugojimo komisijai ypač svarbu išsaugoti Lietuvos žydų paveldą.
Kapinės, žydų žudynių vietos – tai gyvenusių Lietuvos žydų įrodymas. Įsigilinus į istoriją, žinant apie šį žydų bendruomenės sunaikinimą, pareikšti, kad žydai yra „šiek tiek kalti” dėl jų skerdynių, yra gėdinga ir neteisinga.
Tarptautinė bendruomenė vieningai pasmerkė šią destruktyvią retoriką. Aš atkartoju griežtus JAV ambasadoriaus Roberto Gilchristo, Izraelio ambasadoriaus Yossi Levy ir Vokietijos ambasadoriaus Matthias Sonnals griežtus pareiškimus, kurie smerkia jūsų pastabas. Aš stebiu jūsų kolegas Seime, įskaitant partijos lyderį Gabrielių Landsbergį, kurie atsiribojo nuo jūsų komentarų ir dar kartą patvirtino tikrąją istorinę tiesą.
JAV užsienio paveldo išsaugojimo komisijoje mums ypač svarbu rūpintis Lietuvos žydų paveldo išsaugojimu, saugant kapines Lietuvos žydų paveldą. Prisiminus šį žydų bendruomenės sunaikinimą, kalbėti ir rašyti, kad patys žydai yra kalti dėl savo žudynių yra gėdinga ir neteisinga.
Raginu išsižadėti savo komentarų ir atsiprašyti žydų bendruomenės tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Be to aš prašau jus prisijungti prie vienos mano ir Komisijos kelionės į Lietuvą, kad suprastumėt daugiau apie nacių brutalumo poveikį ir pavojingos antisemitinės retorikos pasekmes.
Pagarbiai,
Paul Packer
JAV paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas
Sincerely,
Paul Packer
Chairman, U.S. Commission for the Preservation of America’s Heritage Abroad
Istorijos instituto ir trijų universitetų atstovai atsisako bendradarbiauti su LGGRTC
lrytas.lt
Istorijos instituto vadovas ir trijų šalies universitetų atstovai tvirtina nebegalintys toliau bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC) dėl vadovybės vykdomos politikos. Pirmadienį su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius.
Tuo metu Genocido centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas teigia, kad dalis darbuotojų nepatenkinti pradėta vykdyti įstaigos pertvarka, ir jie kelia triukšmą bendruomenėje. Kaltina politizavimu „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigia laiško Seimo vadovei autoriai. Anot istorikų, matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo informacinio karo citadele. Laiške tvirtinama, kad dėl to centrą palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, „mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“.
Atsižvelgdami į tai, šį raštą pasirašantieji pareiškia, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių ir toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų“, – rašoma kreipimesi. Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas M. Sirutavičius pirmadienį BNS sakė šį kreipimąsi pasirašęs, reaguodamas į susiklosčiusią situaciją Genocido centre, nes pažįsta ten dirbančius specialistus ir girdi jų pasakojimus.
„Jie patiria tam tikrą spaudimą, tai nėra jokia paslaptis“, – teigė jis. Pasak M. Sirutavičiaus, apie bendradarbiavimo nutraukimą užsimenama, siekiant, kad situacija būtų sprendžiama. Mokslininkai ragina už Genocido centro priežiūrą atsakingas institucijas kuo skubiau imtis būtinų veiksmų, kurie atkurtų akademinės bendruomenės pasitikėjimą šia institucija.