Gerbiami bendruomenės nariai,
Kviečiame į renginį visai šeimai. Zoom nuoroda gausite užsiregistravus.
https://forms.gle/7eBa8ZuhoEq5Ckjw6
Kviečiame į Purimo transliaciją, švęsime drauge su žydų dainų ir šokių ansamblio Fajerlech artistais
Mirė žinomas lietuvių menininkas Aleksandras Vozbinas
Vasario 24 d.atėjo liūdna žinia: eidamas 63-uosius metus nuo komplikacijų, susijusių su koronaviruso infekcija, mirė garsus Lietuvos menininkas, Augustino Savicko mokinys Aleksandras Vozbinas.
1982–1988 m. A.Vozbinas baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po to studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Jis buvo vienas tarptautinio projekto „Chaimo Soutine’o dienos“ iniciatorius ir organizatorius. Šis projektas apėmė tarptautines konferencijas, plenerus ir parodas. Menininkas buvo dažnas Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinių renginių svečias ir dalyvis.
Vozbino darbus įsigijo Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus rotušė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Dailės muziejus Šardžoje (Arabų Emyratai), taip pat daug kolekcininkų ir privačių galerijų Lietuvoje ir kitose šalyse.
Pasak Raimondo Savicko, Aleksandras Vozbinas į Lietuvą grąžino iškilaus litvakų dailininko Chaimo Soutine’o vardą. 1997 m. R. Savickas ir A. Vozbinas dalyvavo Vitebsko plenere, skirtame Marco Chagallio sukakčiai paminėti. Tada jie aplankė H. Soutine tėvynę – Smilovičių miestelį. Po to draugai nusprendė surengti plenerą po atviru dangumi Soutine’ui atminti. „Pagrindinis plenerų organizatorius buvo Aleksandras. Už šią veiklą jis gavo prezidento Valdo Adamkaus padėką “, – pabrėžė R. Savickas.
Vozbinas domėjosi geopolitika ir istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo jo paveiksluose.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą Aleksandro šeimai ir draugams.
Klaipėdos žydų bendruomenė pasiruošusi Purimo šventei
Hamentaschen jau iškepti.
Dovanėlės sudėliotos kiekvienam bendruomenės nariui.
Purimo išvakarėse žydų bendruomenė kviečia išsikepti „Hamantašen“ sausainių
Vasario 25 d. švenčiamas Purimas – pati linksmiausia iš žydų švenčių, skirta prisiminti stebuklingą žydų tautos išsigelbėjimą nuo išnykimo. Šią dieną tradiciškai valgomi trikampiai „Hamantašen“ sausainiai , kuriais šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vaišins ir valstybės vadovus.
„Purimo esmė – švęsti gyvenimą visame jo pilnume. Tai linksma šventė – tą dieną reikia daug ir skaniai valgyti, ypač tradicinius „Hamantašen“ sausainius. Šis tradicinis skanėstas primena, kad piktavalių kėslai dažnai atsisuka prieš juos pačius, o išmintingi valdovai visada sulaukia pagalbos priimti teisingus sprendimus. „Hamantašen“ sausainių nusiųsime ir valstybės vadovams, linkėdami išmintingų ir žmonėms naudingų sprendimų“ , – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Žydų bendruomenės religinis vadovas Simas Levinas primena pačią Purimo istoriją, kuri siekia Biblinius laikus, kai žydų tauta buvo ištremta iš Jeruzalės ir gyveno Babilone. Nors karalius buvo vedęs gražuolę žydę Esterą, Babilono didikai ir valdininkai ypač nekentė šalyje ne savo noru gyvenusių žydų. Viziris Hamanas sumanė sunaikinti visus judėjus ir metė burtus (פור), kad sužinotų, kada tam yra tinkamiausias laikas.
Tarbut gimnazijos mokiniai Pabradėje pasiruošę Purim vaidinimui, 1939 m. kovo 3 d. YIVO Institute for Jewish Research archyvo nuotrauka.
Vasario 25-oji (pagal hebrajų kalendorių Adaro 14-oji) burtų keliu buvo pasirinkta nuosprendžiui įvykdyti: „Purimas ir reiškia burtą – tik tas lemtingas burtas atsisuko prieš pačius piktavalius. Paskutinę akimirką karalienė Estera perkalbėjo savo vyrą ir žydų tauta buvo išgelbėta. Karaliaus už negarbingus kėslus nubaudė patį vizirį Hamaną ir jo dešimt sūnų. Pagal žodį פור „pur“ šventė vadinasi Purimu, o visi su juo susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester (Esteros knygoje) – aiškina S. Levinas.
Purimo tradicijos – linksmintis, skaniai ir gausiai valgyti, lankyti kaimynus ir draugus su dovanomis, persirengti įvairiais kostiumais, pasiekė ir mūsų laikus. Purimas – tai ne pačios tragedijos, o būtent išsigelbėjimo nuo jos minėjimas, todėl jis švenčiama džiaugsmingai ir triukšmingai. Ši šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas. Izraelyje Purimo šventė yra didžiulis, spalvingas, linksmas karnavalas.
Nors dėl karantino šventė vyks tik namuose, F. Kukliansky kviečia pabandyti „Hamantašen“ sausainių pasigaminti patiems ir dalinasi receptu, kurį jos šeima išsaugojo dar nuo tarpukario. „Turbūt tas pats receptas buvo naudojamas dar seniau ir mena laikus, kai šių sausainių kvapą galėjai užuosti ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir daugelyje žydų apgyvendintų Lietuvos miestų ir miestelių. Nors dabar šio skanėsto galima rasti „Beigelių krautuvėlėje“, tačiau smagiausia jį išsikepti patiems“. Litvakiškas „Hamantašen“ – tai trikampis mielinės tešlos sausainis, tradiciškai įdarytas aguonomis.
Fainos Kukliansky „Hamantašen“ sausainių receptas:
Tešlai jums reikės:
125 ml pieno
1 v. š. cukraus
1 a. š. sausų mielių
1/2 a. š. druskos
500 ml miltų
100 g sviesto
1 kiaušinio trynio
Aguonų įdarui:
1/2 puodelio pieno
100 g cukraus
100 g medaus
100 g maltų aguonų sėklų
tarkuotos apelsino žievelės
Šik tiek citrinos sulčių
1/4 puodelio razinų (jei turite)
PARUOŠIMO BŪDAS:
Šiltą pieną sumaišyti su mielėmis, kiaušinio tryniu ir cukrumi. Miltus sumaišyti su druska, į vidurį supilti mielių masę, sudėti minkštą sviestą ir tešlą minkyti 5 – 10 min., kol tešla taps minkšta ir elastinga. Tešlą pridengti ir palaikyti 20 min.
Atriekite trečdalį tešlos. Padalinkite atriektą tešlos gabalą į 10 lygių rutuliukų. Kiekvieną rutuliuką iškočiokite arba suploninkite pirštais, padarykite apskritus 3-5 mm storio ir 10 mm skersmens skritulius. Galima kočioti visą atriektos tešlos gabalą ir skritulius išpjauti naudojant lėkštelę ar puodelį.
Į kiekvieno skritulio vidurį dėkite po 1-2 šaukštelius įdaro, užlenkite iš trijų kampų tešlos kraštus taip, kad per vidurį matytųsi šiek tiek įdaro. Viršų aptepkite plaktu kiaušiniu.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 ˚C
Sausainius sudėkite į truputį sviestu pateptą kepimo skardą, išklotą pergamentiniu popieriumi. Kepkite 20-25 minutes, kol sausainiai gražiai paruduos. Išėmę iš orkaitės palaikykite 5-10 minučių skardoje, tada atsargiai išimkite ir palikite visiškai atvėsti ant grotelių. Prieš patiekdami pabarstykite milteliniu cukrumi.
SKANAUS!
Purim kostiumų konkursas
Atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario V.Rakučio straipsnyje paskelbtų teiginių
15min.lt
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario Valdo Rakučio straipsnyje „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“ paskelbtų teiginių. Toks sprendimas priimtas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas išnagrinėjus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, jog, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Seimo narys, istorikas V.Rakutis internetiniame portale paskelbė straipsnį „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“, kuriame galbūt viešai skatino neapykantą žydams dėl jų tautybės, taip pat galimai neigė Holokaustą.
Pareiškėja prašė įvertinti, ar straipsnyje paskelbtais teiginiais nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 d. (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) ir 170-2 str. 1 d. (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas). Įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad V.Rakučio veiksmuose nėra tyčios.
JAV deportavo 95 metų buvusį nacių koncentracijos stovyklos sargybinį
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Friedrichas Karlas Bergeris (1959 m.)
Jungtinėse Valstijose gyvenęs 95 metų buvęs nacių koncentracijos stovyklos sargybinis šeštadienį buvo deportuotas į Vokietiją, pranešė JAV Teisingumo departamentas.
Tenesyje gyvenęs Friedrichas Karlas Bergeris, turėjęs Vokietijos pilietybę, buvo deportuotas už tai, kad 1945 metais dirbdamas ginkluotu sargybiniu Noiengamo koncentracijos stovyklos sistemoje dalyvavo „nacių remiamuose persekiojimo veiksmuose“, pranešė departamentas.
„F.K.Bergerio deportacija rodo JAV Teisingumo departamento ir jo teisėsaugos partnerių įsipareigojimą užtikrinti, kad Jungtinės Valstijos netaptų saugiu prieglobsčiu tiems, kurie dalyvavo nacių nusikaltimuose žmonijai ir kituose žmogaus teisių pažeidimuose“, – pareiškė laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas Monty Wilkinsonas. JAV imigracijos teisėja nurodė deportuoti F.K.Bergerį, gyvenusį JAV nuo 1959 metų, praėjusių metų kovą.
F.K.Bergeris buvo dislokuotas netoli Vokietijos Mepeno mieste, kur kaliniai buvo laikomi „žiauriomis“ sąlygomis ir dirbo „iki išsekimo ir mirties“, pareiškė teisėja Rebecca Holt.
Kalba Gercas
Kaip Kauno žydų bendruomenė ir jos nariai įveikia karantiną?
Pokalbis su bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, kalbina Olga Ugriumova.
Šabas su Keiptauno rabinu Greg Aleksander ir Lietuvos žydų (litvakų ) bendruomene per ZOOMą vasario 19d.
Šabo sutikimas prasidėjo sveikinimais: rabinas Greg Aleksander sveikino visus susirinkusius prie ZOOM platformos Vilniuje ir Keiptaune iš namų ir pristatė LŽB pirmininkę Fainą Kukliansky.
Pasitinkant Šabą, girdėjome daug dainų. Rabinas ir Millian Rivlin grojo gitara ir dainavo. Po to susitelkė maldai.Viskas vyko draugiškoje atmosferoje kaip jaukiuose namuose.
Pietų Afrikoje gyvenantys žydai 80 % yra litvakai. Gal todėl po žodžių Šabat Shalom, visi Vilniaus ir Keiptauno žydai, pasijungę prie ZOOM, pasijuto kaip geri draugai.
Rabinas Greg Aleksander užaugo ir subrendo išpažindamas progresyvų judaizmą Johanesburge. Jis ir yra baigęs Keiptauno universitetą ir Netzer Olami. Rabinų kursuose mokėsi Londone Leo Baeck koledže. Dabar jis yra Keiptauno sinagogos, kuri vadinama Izraelio šventykla, rabinas.
Po maldos visi dalyvavusieji išklausė naujienas apie apie būsimus įvykius
Keiptaune įsteigtas žydų muziejus, pasakojama, kad jame pagrindinis dėmesys skirtas Lietuvai. Beje, šalia muziejaus prieš porą metų buvo įsikūrusi kavinė „Cafe Riteve“ – jidiš kalba taip vadinamas Rietavas.
Pasaulio žydų kongresas giria popiežiaus susitikimą su Holokaustą išgyvenusia moterimi
Pasaulio žydų kongresas sekmadienį sveikino popiežiaus Pranciškaus „didžiulę atjautą“, kai jis Romoje aplankė Holokaustą išgyvenusią moterį, ir gyrė pontifiko „moralinį vientisumą ir istorijos pojūtį“.
Šeštadienį Pranciškus maždaug valandą kalbėjosi su Vengrijoje gimusia poete Edith Bruck, o Vatikanas sakė, kad jų pokalbis „išryškino atminties vertę ir pačių vyriausiųjų vaidmenį ją puoselėjant ir perduodant patiems jauniausiesiems“.
„Tuo metu, kai daugybėje pasaulio vietų atgimsta neonacizmas, antisemitizmas ir kitoks fanatizmas, popiežiaus Pranciškaus moralinis vientisumas ir istorijos pojūtis nustato standartą kitiems tikėjimo, politiniams ir bendruomenės lyderiams“, – savo pranešime sakė Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas S.Lauderis.
Laukiame Purimo šventės
Utenoje augęs Nobelio premijos laureatas Bernardas Lownas papasakojo apie kraupias vaikystės patirtis
Egidijus Jurgelionis, žurnalas „Veidas“ 2016 m.
Tarp Utenos kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.
1921 m. gimęs B. Lownas iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žydai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauktis dar gerokai iki tol. 1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iškiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir visuomenininkų B. Lownas gyvendamas Lietuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę mokslininkas du kartus Utenoje lankęsis dėl solidaus amžiaus nebekeliavo, tačiau mielai dalijosi prisiminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje. – Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu?
Utenoje gimęs Nobelio taikos premijos laureatas, gydytojas Bernardas Launas (Bernard Lown), kardiologas, profesorius išradėjas, mirė likus keturiems mėnesiams iki savo šimtmečio
2021 m. vasario 16 d.antradienį savo namuose mirė Harvardo kardiologas dr. Bernardas Lownas, kuris išrado pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir buvo vienas iš tarptautinės organizacijos, gavęs Nobelio taikos premiją už kampaniją prieš branduolinį karą.
Bernardas Lownas gimė Utenoje, 1921 m. birželio 7 d. Nisson ir Bella (Grossbard) Lown šeimoje. Jo senelis buvo Lietuvos rabinas. Garsusis daktaras iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems. Dr. Bernardas Lownas išliks mūsų atmintyje vienu garbingiausių litvaku ir nepaprastų gabumų gydytoju.
Lownas, išradingas širdies gydytojas ir kovos prieš karą aktyvistas, mirė sulaukęs 99 metų Jis sukūrė pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir įkūrė gydytojų grupę, kuri agitavo prieš branduolinį karą ir pelnė Nobelio taikos premiją. 2018 m. jis sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų koregavimo metodą. 021 m.
Jo anūkė Ariel Lown Lewiton patvirtino mirtį. Ji teigė, kad jis patyrė stazinio širdies nepakankamumo komplikacijų ir užsikrėtė plaučių uždegimu.
1962 m. Dr. Lown tapo staigios širdies mirties tyrimų pradininku, sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų korekcijos metodą, vadinamą virpėjimu. Tuo metu buvo manoma, kad jie yra atsakingi už 40 procentų, t.y. pusę milijono mirtinų širdies priepuolių kiekvienais metais JAV. Administruodamas tiksliai nustatytą laiką nuolatinės srovės elektra, jo defibriliatorius sugebėjo atkurti normalų širdies plakimą.
Po kelių dešimtmečių nesėkmingų ar ydingų bandymų proveržis tapo gelbėjimo technika visame pasaulyje ir padėjo atlikti atviros širdies operacijas. Jis pradėjo naują širdies gaivinimo technikos ir technologijų raidos erą, įskaitant šiuolaikinius širdies stimuliatorius ir defibriliatorius, implantuotus širdies pacientų krūtinėse, kurie automatiškai nustato ir ištaiso nenormalius ritmus.
Bene ryškiausias šių laimėjimų gavėjas yra buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kurį dešimtmečius kankino koronarinė liga ir širdies priepuoliai, o 2001 m. jam implantuotas rafinuotas širdies stimuliatorius ir defibriliatorius.
Vėlesni daktaro Lowno tyrimai parodė, kad daugelio nenormalių širdies ritmų sukėlėjas buvo ne širdyje, o smegenyse ir centrinėje nervų sistemoje, o kasdienis stresas vaidino svarbų vaidmenį. 1973 m. Jis pranešė, kad miegas buvo geresnis už daugelį stiprių širdies vaistų kontroliuojant pavojingus širdies plakimus, o 1976 m. jis nustatė, kad azoto oksidas – senamadiškos „juoko dujos“ – gali palengvinti ūminį širdies priepuolių skausmą.
Daktaras Lown įkūrė Bostone ne pelno organizaciją „SatelLife USA“, 1991 m. paleidusį ryšių palydovą, kuris padėjo teikti medicininį mokymą ir informaciją tūkstančiams gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų Afrikoje ir Azijoje.
Jis taip pat įkūrė pasaulinį el. pašto ir interneto tinklą „ProCor“, daugiausia dėmesio skiriant besivystančių šalių kardiovaskulinėms krizėms, kur naujausios medicininės informacijos sulaukiamai nedaug. Abi organizacijos pripažintos gelbstinčiomis gyvybes ekstremaliomis situacijomis.
Daktaras Lowns buvo ne tik atsiminimų, bet ir daugiau nei 400 mokslinių straipsnių medicinos žurnaluose autorius. Jis skaitė daug paskaitų ir buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų, įskaitant UNESCO Taikos švietimo premiją.
Jis išėjo iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos kaip profesorius emeritas 2000 m., Tačiau liko vyresniuoju gydytoju Brighamo ir moterų ligoninėje Bostone. Jis ir toliau vadovavo Lowno širdies ir kraujagyslių centrui Brookline, Massachusettse, kur akcentuojamas neinvazinis ir prevencinis gydymas, taip pat fondui, palaikančiam širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimus ir treniruotes.
Avner Shalev, žinomas Yad Vashem muziejaus vadovas baigia savo darbo kadenciją
Avner Shalev – tikras Lietuvos draugas. Lankėsi Lietuvoje, jam rūpėjo, koks turėtų būti Vilniuje esantis žydų istorijos ar Holokausto muziejus, tarėsi taip pat ir dėl Panerių muziejaus. A. Shalevui lankantis Lietuvos vyriausybėje, labai nuoširdžiai vyko diskusijos, su tuomet dirbusiu premjeru Andriumi Kubiliumi ir Deividu Matulioniu.
Tačiau valdžia šį reikalą išsprendė labai paprastai – pavadino Gaono muziejų,- žydų istorijos muziejumi. Kažkas nusprendė, kad nieko nereikia statyti.
Avner Shalev – Yad Vašemo muziejaus vadovas, tris dešimtmečius trunkančią karjerą skyrė pagrindinių žydų-sionistų ir visuotinių vertybių propagavimui Izraelyje ir visame pasaulyje, savo autoritetu prisidėdamas prie valstybės švietimo ir kultūros.
Šį mėnesį jis kviečia bendradarbius ir draugus atsisveikinti virtualiai.
Nuo XXI amžiaus pradžios Yad Vashem muziejuje sukurtos svetainės aštuoniomis kalbomis, kuriose pateikiamas platus istorinis turinys, susijęs su Holokaustu, įskaitant Šoa aukų vardų duomenų bazę, kuri šiuo metu yra prieinama, pasitelkus šiuolaikines technologijas, užtikrina aukų ir gelbėtojų atminimą ateities kartoms.
Kantorius – žmogus, turintis ne tik gražiai giedoti, bet ir daug žinoti
LRT Plius laida Menora pristato pasakojimą apie Vilniaus Choralinės sinagogos kantoriį ir Toros skaitovą Šmuelį Jatomą (Shmuel Yatom).
Rimvydas Petrauskas. Istorijos politika ir istorinė atmintis
Prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius.
DELFI.lt
Pastarųjų dienų diskusijos istorinės atminties ir politikos tema užaštrino klausimą, koks profesionalaus istoriko vaidmuo formuojantis istorinei atminčiai. Šis tekstas apie istoriją ir istorikus, istorinę atmintį ir istoriko misiją.
Istorija ir istorikai
Prieš keletą metų miręs žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai kas sieja, ir tai kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsė Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.
Jis žinojo apie ką kalba. 1942 m. jo tolimas akademinis mokytojas, „Analų“ mokyklos kūrėjas Marcas Blochas, okupuotoje Prancūzijoje, netekęs darbo, knygų, o iš dalies ir senų draugų, parašė bene optimistiškiausią istorijos mokslo apologiją, kurioje istorinės tragedijos akivaizdoje kvietė ieškoti istorinės tiesos.
Po dviejų metų Pasipriešinimo dalyvis buvo nacių sušaudytas. Jo dar prieš karą deklaruota Europos lyginamosios istorijos vizija konkrečiau pradėta realizuoti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šaltiniai (net jei jie yra mokslininkų paskelbti, išversti ir komentuoti) patys nekalba, juos prakalbina tyrėjo patirtis. Istorikas yra vertėjas, išverčiantis šiuolaikiniam skaitytojui ne tik praeities šaltinių kalbą, bet ir praeities žmonių pasaulio suvokimą.
Be to, istorikas žino, kad net ir šaltinių nepakanka istoriniam pasakojimui sukurti. Tam reikia „kontroliuojamos istoriko vaizduotės“, arba to, kas kartais pavadinama „užšaltininiu žinojimu“. Bet tai ateina tik perskaičius, įvertinus, supratus tūkstančius šaltinių.
Tokiu keliu gimsta istorinis pasakojimas apie istoriją, kuris nepaisant laiko distancijos, gali pretenduoti į patikimumą, į tiesos paiešką. Bet tai taip pat reiškia, kad šis pasakojimas nebūtinai herojiškas ir patogus, ir beveik būtinai, kad jis nevienareikšmiškas. Ne visos istorijos yra sėkmės istorijos. Tik įkyrus istorikas atsiduria dėmesio centre, tik susiklosčiusį naratyvą pralaužiantis teiginys gali iššaukti platesnę diskusiją.
Ir tikslas yra būtent diskusija ir atvirumas naujam argumentuotam žodžiui, nes istorikas nėra teisėjas ir neskelbia nuosprendžių. Jis, dar kartą prisimenant Marcą Blochą, dirba „amžiną ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą“.
Istorikai ir visuomenė
Dažnai klausiama, ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Natūralu istorijoje ieškoti sektinų pavyzdžių, tačiau jų rasti ir prisitaikyti dažnu atveju gali kiekviena pusė. Kokia nors konkreti tradicija vieniems gali būti šviesus tolimos praeities pavyzdys ir dabartinės būklės legitimacija, kai tuo tarpu kitiems – nesuprantamas rudimentinis seniai pasibaigusios epochos palikimas ir pažangos stabdis.
Kita vertus, net jei istorija ir negali pateikti visus tenkinančių atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti instruktyvių pavyzdžių dabarties diskusijoms. Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas.
Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities. Papasakoti apie krizes ir jų įveiką, apie natūralų prisitaikymą prie pokyčių, apie neišvengiamą tradicijos ir naujovių įtampą.
Taip pat jis gali paaiškinti politinės orientacijos kryptis ar vertybes (pavyzdžiui, „kodėl Europa“, „kokios laisvės prielaidos“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų. Kaip ir kiti profesionalai, istorikas sutrinka postmodernybės paradoksų akivaizdoje.
Ar istorikas tebėra autoritetas istorinės savimonės klausimais? Ar jis turi ginti šį savo vaidmenį ir šį savo domeną? Egzistuoja daugybė galimybių pažinti istoriją – egzistuoja ir pagal savus dėsnius veikia gyva grupinė bei asmeninė istorinė atmintis, o istorikų tekstai (akademiniai ar skirti platesnei auditorijai) yra tik viena iš alternatyvų.
Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas. Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose sunku suprasti visuomenės istorinės savimonės būklę. Istorinių ir šiaip loginių nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas,
Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išversta portugalų kilmės amerikiečio knyga, įrodinėjanti jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio „istorinio tikėjimo“ tariamoje žinių visuomenėje pavyzdžių. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be istoriko komentaro, nes sudėtingesnis aiškinimas neišvengiamai komplikuoja pranešimo turinį.
Ar istorikas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Jei taip, tai kur riba tarp populiaraus pasakojimo apie istoriją ir istorijos supaprastinamo? Vieno atsakymo čia nėra. Bet turbūt galima tikėtis, kad mokslininkas savo kompetencijos ribose turėtų reaguoti į visuomenės klausimus, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos.
Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.
Istorijos žinios ir istorinė atmintis yra susiję, bet ne tapatūs dalykai. Todėl apie istorinę atmintį ir svarbiausias datas negali spręsti siauras politikų ir akademikų ratelis. Istorinei atminčiai neišvengiamai daro įtaką pasaulėžiūros, todėl iš principo ji yra atvira ir įvairi.
Politinė tauta paprastai turi iš esmės sutartų svarbių datų ir įvykių sąrašą, tačiau istorinė atmintis neapsiriboja valstybinėmis šventėmis ir paminklais. Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.
Nepaisant neabejotinos istorijos mokslo pažangos, istoristinio praeities suvokimo įtvirtinimo, visuomenės istorinės savimonės principai ir toliau išlieka labai panašūs į senuosius laikus. Ar požiūris į senąją („seniausią Europoje“) lietuvių kalbą nėra kiek atnaujinta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos versija? Tik jei XV ar XVI a. žmogui nežinomą tautos kilmę paaiškinti padėdavo įsitikinimas apie „atvykimą“ (iš Romos, Trojos ar venedų), tai XIX ir XX a. žmogus buvo apsėstas tęstinumo ir autochniškumo iliuzijos.
Tačiau istorija ne tik tęstinumas, bet ir lūžiai bei diskontinuitetas. Todėl neturėtumėm labai pergyventi, kad istorijos šaltiniai lietuvius pirmą kartą paminėjo tik 1009 m. Frankai pirmą kartą buvo paminėti taip pat ne daug anksčiau už Merovingų valstybės susikūrimą, o vokiečių, prancūzų ir kitų modernių Europos tautų savivardžiai irgi nesiekia toliau brandžiųjų Viduramžių.
Ar žinodami, kad „baltų genčių vienybė“ XIII a. tėra moderni fikcija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija tik XX a. tapo kažkiek artimesnės, mes kliudome šių šalių bendradarbiavimui dabartyje ir ateityje?
Ar dalindamiesi su Baltarusios visuomene Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu mes tampame nors kiek skurdesni? Ko gero, priešingai – adekvatus praeities pažinimas, ankstesnių interpretacinių klystkelių atskleidimas leidžia geriau suvokti šių dienų situaciją ir galimybes.
Lietuvos ir Lenkijos istorikų dialogas, milžiniška pažanga Holokausto tyrimuose – tai vėl keli pavyzdžiai, kurie parodo, kokios politinės perspektyvos atsiveria atviriau pažvelgus į savo pačių istoriją.
Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų
DELFI.lt
„Sesės ir broliai, šią šventės ir vienybės dieną širdis liepia taip kreiptis į visus, kaip kažkada buvo įprasta mūsų tautoje, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų“, – į susirinkusiuosius paminėti Vasario 16-ąją Vilniaus dramos teatre kreipėsi istorikas Alfonsas Eidintas. Tai buvo 1989 metai. To laikotarpio, apie kurį kalbėjo profesorius, pamokos aktualios ir šiandien.
Toks įsitvirtinimas (kaip tautos ir valstybės) buvo sunkus. Bet tie priekaištai, apie kuriuos jau užsiminiau, buvo ir dar iš vienos pusės, Lietuvos Taryba buvo tik lietuvių. Vokiečiai ir sąjungininkai tada ir smaigstė: „o kur tautinės mažumos?“.
Dabar visi suprasite A. Smetonos džiaugsmą, kada 1918 m. pabaigoje sutinka į Lietuvos Tarybą ateiti žydų ir gudų atstovai. Lenkai nesutiko, bet apskritai šitas didžiulis priekaištas atkrito. Vėliau tautinių mažumų atstovai įsijungė, ir prisidėjo, žydų ir baltarusių atstovai ir ministrais, ir viceministrais, tapo. Jie dėsningai rūpinosi žydų ir baltarusių padėtimi Lietuvoje.
Tačiau, kai Lietuva 1919 m. vasarą pažadėjo žydams pilną autonomiją ir lygiateisiškumą, tada atkrito visi priekaištai dėl žydų. Ir net atskiri antisemitizmo pasireiškimai buvo greitai panaikinti. Tada tas didžiulis kaltinimas, kad nepaisoma kitų interesų, atkrito savaime, nes žydai įgavo teisę pilnai kultūrinei autonomijai Lietuvoje: valdyti savo bendruomenes.
Svarbiausias dalykas buvo žydų mokykla – jos kūrimas ir stiprėjimas. O kiekviena mokykla buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras.
– Turite mintyje vadinamąsias ješivas?
– Taip, čia buvo ir beveik aukštosios jų mokyklos – ješibotai. (…) Čia buvo pasaulinio lygio dėstytojai.
Į Kelmės, kur yra mano tėviškė, ješivą važiuodavo studijuoti žydai iš viso pasaulio. Tai buvo aukšto lygio mokyklos. Iki šiol ir Izraelyje, ir Amerikoje, yra atsikūrusios, ir veikia mokyklos, pavadintos Lietuvos miestų pavadinimais.
– Koks apskritai tuo laikotarpiu buvo žmonių santykis su tautinėmis mažumomis? Jau vėlesniu laikotarpiu, mes žinome, kad būta antisemitizmo apraiškų, taip pat ir skaudžių mūsų istorijos paragrafų. Ar to ištakų jau galima matyti ir tuo laikotarpiu?
– Pasitaikydavo to ir kariuomenės elgesyje, būdavo ir politika įsipainiojusi. Daug žydų nuėjo į kairę pas bolševikus, tai būdavo akcijos prieš juos. Panevėžyje, pavyzdžiui, buvo negražių kariuomenės poelgių prieš žydus. Važiavo komisijos tirti ir glaistyti kilusius susidorojimus. (…)
Tai buvo sumušimai, kažkokių kontribucijų uždėjimas. Deja, tai buvo antisemitiniai veiksmai. Buvo tų nuotaikų, bet visumoje, kadangi aš turbūt daugiausiai 1918-1919 m. archyvų medžiagos esu peržiūrėjęs, tai didelės dramos nėra. Žydai tuo metu dar grįžinėja iš Rusijos. Juos gi ištremia rusai kaip potencialius vokiečių šnipus, kadangi jie galėjo susikalbėti vokiškai.
Tūkstančius žydų išsiuntė, ir dešimtys tūkstančių jų po karo palaipsniui grįžo. Buvo nelengva grįžti. Tie grįžę žmonės ir nusigyveno, ir buvo išbadėję, ne visi žydai gi buvo turtingi. Bet sugrįžo ir žydų verslas, ir žydų komerciniai bankai. Tokia buvo Lietuvos ekonomikos kraujotaka.
– Kokios dar reikšmingos tautinės mažumos tuo metu gyveno Lietuvoje? Ir kaip jos žiūrėjo į tautinį atgimimą?
– Buvo, žinoma, lenkai. Tautininkų ideologija buvo tokia, kad lenkai yra sulenkėję lietuviai, tai yra vietiniai žmonės, nes jokių kolonistinių antplūdžių nebuvo, tai buvo tokia logika, kad, „jeigu jie sulenkėję, tai gal su laiku ir atlietuvės“. Nors nepatenkintų buvo (…), įtampos nebuvo iki 1919 m. vasaros.
Kadangi labai trūko žmonių, lietuviai į tarnybą priiminėjo visus, nepaisant tautybės. Pavyzdžiui, vyksta Kaišiadorių savivaldybės posėdis. Iš Kauno atvyksta kažkoks inspektorius, nes jie gavo raštą, kad vien lietuviai išrinkti į savivaldybę. Ateina į posėdį, o ten visi kalba lenkiškai. Sako: „tai gi jūs parašėte, kad vien lietuviai?“. Sako: „mes lietuviai, tik lietuviškai nemokame“.
Buvo lenkų gyvenamų vietovių. Ir, su kuo labai skaitėsi A. Smetona, tai buvo Lietuvos dvarininkai, kurių dauguma buvo lenkų kultūros, kalbėjo ir rašė lenkiškai, ir ne visi perėjo į lietuvių stovyklą. A. Smetona ir kiti mūsų veikėjai taip formulavo, kad „pradėkite kalbėti lietuviškai, prisijunkite prie mūsų, ir viskas bus tvarkoje su jūsų dvarais ir turtais“.
Kviečiame į virtualų susitikimą: Lietuvos žydų indėlis Lietuvos nepriklausomybės kovose ir vaidmuo tarpukario Lietuvos kultūros raidoje
Tarpukariu Lietuvos valstybės idėja patikėjo daug to meto žmonių, ne tik lietuvių. Galbūt jų motyvai ir buvo skirtingi, tačiau pagrindinis tikslas vienodas – laisva Lietuva, kurioje visiems gera ir saugu gyventi.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia į virtualų susitikimą su žurnalistu, kolekcininku, parodos “Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę” rengėju – Viliumi Kavaliausku, kuris papasakos apie žydų karių vaidmenį kovose už Lietuvos nepriklausomybę, žydų karių savanorių sąjungą.
Apie Lietuvos žydų vaidmenį tarpukario kultūriniame gyvenime pasakos, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius prof. pianistas, vargonininkas, muzikologas Leonidas Melnikas.
Renginys vyks vasario 16 d. 15 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės “Facebook”/YOUTUBE puslapyje.
Kviečiame jus į susitikimą!