PESACH šventė ir tradicijos su Natalja Cheifec
Kovo 24 d., Pesacho šventės išvakarėse, kviečiame jungtis į virtualų susitikimą su edukatore Natalija Cheifec bei sužinoti apie artėjančios didžiosios žydų metų šventės Pesach tradicijas!Prisijungimo nuoroda:
Meeting ID: 864 0851 9547
Passcode: 594110
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje – nauja tradicija, naudojantis ZOOM platforma, švęsti Šabą su skirtingomis pasaulio žydų bendruomenėmis
Tokie susitikimai naudojantis naujausiomis technologijomis – ZOOM platforma, yra galimybė ne tik bendrauti, susipažinti su pažangiųjų istorija, tradicijomis ir su liberalaus ar progresyvaus judaizmo bendruomenėmis leistis į virtualią kelionę.
Kovo 19d. LŽB Šabą pasitiko kartu su Londono liberalia bendruomene jos sinagogoje su rabinais Alexandra Rait ir Igoriu Zinkovu.
Įdomu, kad rabinės Aleksandros protėviai kilę iš Plungės . Jos prosenelis N. Levitas taip pat buvo rabinas. Jos senelis išyko iš Lietuvos, tikėdamasis atvykti į Niujorką, bet atsidūrė Dubline (Airija): laivo kapitonas apgavo jaunuolį, patikinęs, kad jie atvyko į Niujorką.
„Kaip šitai buvo daroma in Vilne..”
Pinchos Fridberg, the only Jew left in the Lithuanian capital of Vilnius who was born in the city before the Nazis invaded in 1941. Brendan Hoffman for The New York Times
Prof. Pinchos Fridberg, <an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]
– <Rebe>[kreipinys į rabiną], ar sugrįš laikai, kai žodžiai
<Vilne un idiš>[Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mošiach ineinem>
[Nebent kartu su Mesiju]
Įvadas
2015 m. tarptautiniame žurnale «Мы Здесь» („Mes esme Čia“ ) straipsnis «Как это делалось ин Вилнэ…» („Kaip šitai buvo daroma <in Vilne>…”) buvo tapes kertinė medžiaga №505 . Jį buvo perskaitę daugiau nei 7 tūkstančiai žmonių, gaudavau laiškų iš nepažįstamųjų.
2021 m. kovo 8 d. šį straipsnį persispausdino savo tinklalapyje didžiausias Lietuvos savaitraštis rusų kalba “Обзор” (Apžvalga).
Straipsnis susijęs su žydiškąja Vilniaus istorija.
Tikiuosi, jis taip pat sudomins tuos, kurie neskaito rusiškai.
„Kaip šitai buvo daroma <in Vilne>…”
Tvarkydamas savo archyvą, aptikau programėlę koncerto, skirto žydų saviveiklinių kolektyvų dešimtmečiui. Daugiau nei pusę kalendorinio amžiaus skaičiuoja ši programėlė. Manau, skaitytojui bus įdomu pamatyti , „kaip šitai buvo daroma <in Vilne>“. Programėlėje daugiau nei trisdešimt nuotraukų. Keletą jų pateikčiau. Manau, seniai yra metas joms atgyti interneto platybėse.
MACAI 2021 – pristatymo užsakymai internetu ir prekyba
Mieli bendruomenės nariai,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė siekia savo bendruomenės nariams užtikrinti kaip tik įmanoma saugesnes macų įsigijimo sąlygas ir Vilniuje siūlo užsisakyti macus su pristatymu INTERNETU.
Užsisakant internetu: 1 macų pakuotės (1 kg) kaina – 6 Eur ,
Pristatymo išlaidas dalinai dengia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
SĄLYGOS
- Pristatymas organizuojamas Vilniuje.
- Užsakymai priimami iki kovo 25 d.
UŽSAKYMAS IR APMOKĖJIMAS
Norint užsisakyti macą Jums tereikia:
Pildymo pavyzdys: Vardas Pavardė, Obuolių g. 1-11, Vilnius, 8 123 45678, vardas@gmail.com, 3 pak. Macų.
PRISTATYMAS
- raginame užsakymą atlikti kuo anksčiau, nes pristatymas gali trukti iki kelių dienų.
- atlikus mokėjimą iki kovo 25 d., su jumis susisieks koordinatorius dėl pristatymo detalių.
- užsakymas bus pristatytas iki kovo 27 d.
- prieš pristatant macas, kurjeris susisieks su jums iš anksto ir suderins dėl atvykimo laiko.
- atsiskaitymas grynais pinigais pristatymo metu NEGALIMAS.
KITOS SĄLYGOS
Mes pasiliekame teisę neįvykdyti užsakymo dėl šių priežąsčių:
- prekių likutis yra nepakankamas;
- neteisingai nurodyti kontaktiniai duomenys, neįmanoma susisiekti;
- informacija, kurią Jūs suvedėte yra klaidinanti, netiksli ar nepakankama;
- bus sugriežtintos karantino sąlygos ir pristatymo organizavimas taps neįmanomas.
Daugiau informacijos dėl macų užsakymo internetu: tel. 8 672 16 982, el. paštu: pesach2021@lzb.lt
Pesacho macų galima įsigyti gyvai Beigelių krautuvėlėje nuo kovo 15 d. iki kovo 26 d.
Darbo laikas: I-V nuo 10 val. iki 15 val.
1 kg Pesacho macų dėžutės kaina 5 Eur
Atsiskaitymas tik banko kortele.
Laukiame visų!
Pesach vakarienė – užsakymai internetu
Pirmą kartą ruošiame Pesach vakarienę!
Kviečiame užsisakyti ir laukti šventinės vakarienės be rūpesčių!
Rinkinys dviem asmenims, tačiau sukurtas taip, kad užteks ir vaikams.
Užsakymų laukiame iki kovo 24 dienos vakaro.
Užsakykite per nuorodą >> http://bit.ly/Pesach_užsakymai
Alytaus sinagogos pastato istorija: ir maldos namai, ir druskos sandėlis, ir viščiukų perykla
LR Kultūros infrastruktūros centras
Kultūros infrastruktūros centras (KIC) baigia Alytaus sinagogos tvarkymo darbus. Likvidavus avarinę būklę, pastatas remontuotas, restauruotas ir jame įsikurs Alytaus muziejaus padalinys.
Alytuje, Kauno gatvėje, stūksanti senoji sinagoga prieš penkerius metus atrodė visiškai apleista: užkalti langai, ištrupėjusios sienų plytos. Dar liūdniau į ją žvelgė specialistai.
„Fasadų būklė buvo gana prasta: siūlių skiedinys didesnėje jų dalyje ištrupėjęs, daugelis mūrinių architektūrinių elementų apsilaupę. Vietomis trūko kelių plytų, o kai kur buvo nutrupėję ir didesni mūro fragmentai. Buvo matyti, jog apatinės dalies mūras pažeistas drėgmės ar druskų, kurios iš pastato sienų šalinsis dar ne vienerius metus. Ypač nukentėję buvo pietinės pastato pusės fasadai. Vidų radome irgi smarkiai apleistą: išardytos grindys, langai, durys“, – pasakojo apie ankstesnę sinagogos būklę Viktoras Vilkišius, l. e. KIC direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Istorikai surengė protesto akciją – demonstravo nepasitenkinimą LGGRTC vadovu
lrytas.lt
„Darbo grupė penktadienį priėmė išvadas, kuriose Seimo valdybai siūlo kreiptis į Seimą dėl A. Jakubausko tinkamumo užimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigas“, – BNS sakė darbo grupės vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Už tokią išvadą balsavo šeši darbo grupės nariai, vienas buvo prieš. Anot R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, visi suinteresuoti, kad LGGRTC būtų stiprus, veiktų sklandžiai ir atstovautų Lietuvos valstybės interesams. „(…) paaiškėjo, kad A. Jakubauskui nepavyksta užtikrinti sklandaus institucijos darbo.
Centro vadovui nepavyko spręsti iškilusių problemų konstruktyviai, pasirinktas veikimas tik padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre. Taip pat viešojoje erdvėje nuolat pasirodanti informacija apie situaciją centre, menkino šios įstaigos dalykinę reputaciją“, – teigė darbo grupės vadovė. Prieš darbo grupės išvadą balsavęs valstietis Jonas Jarutis pareiškė esą nusivylęs, kad nueita lengviausiu keliu.
Keliolika istorikų ir kitų mokslo sričių atstovų šiandien surengė protesto akciją prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Akcijos tikslas – parodyti paramą iš centro atleistai istorikei Mingailei Jurkutei. Ji irgi dalyvavo akcijoje. Mokslininkai norėję atkreipti dėmesį į centro vadovo Ado Jakubausko siekį varžyti žodžio ir mokslinių tyrimų laisvę.
Parlamento skiriamo valstybės institucijos vadovo atleidimą inicijuoti gali Seimo valdyba, komitetas arba penktadalis parlamentarų.
Beigelių krautuvėlė jau prekiauja PESACH macais
Pesacho macų galima įsigyti “Beigelių krautuvėlėje” nuo kovo 15 d. iki kovo 26 d.
Darbo laikas: I-V nuo 10 val. iki 15 val.
1 kg Pesacho macų dėžutės kaina 5 Eur
Atsiskaitymas tik banko kortele.
Laukiame visų!
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininke išrinkta konservatorė Paulė Kuzmickienė
Seimo komisijos pirmininke vietoj V. Rakučio išrinkta P. Kuzmickienė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.
Vilnius, kovo 17 d. (BNS)..
Už jos kandidatūrą trečiadienį balsavo 14 komisijos narių, prieš buvo vienas, vienas susilaikė.
Šį sprendimą dar turi patvirtinti Seimas.
Kuzmickienė komisijos pirmininkės poste turi pakeisti iš pareigų pasitraukusį frakcijos kolegą Valdą Rakutį.
Sausio pabaigoje jis pranešė, kad atsisako pareigų prisiimdamas politinę atsakomybę ir nenorėdamas apsunkinti komisijos darbo, kilus rezonansui dėl jo paskelbto komentaro apie Holokaustą.
Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtame komentare kalbėdamas apie nacių kolaborantus parlamentaras pasisakė ir apie žydų kolaboravimą su nacių ir sovietų režimais.
Publikacija sulaukė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio diplomatų kritikos.
Darbo grupė išvadas dėl Genocido tyrimų centro pateiks penktadienį: mano, kad esama vadovybė turi keistis
Nuotraukoje: LGGRTC Vilniuje.
LRYTAS.LT
Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
Prašoma suspenduoti A. Jakubausko kaip LGGRTC direktoriaus įgaliojimus.
Esamą situaciją susipriešinusiame ir krizę patiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) nagrinėjanti Seimo valdybos sudaryta darbo grupė savo išvadas ketina pateikti penktadienį.
Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
„Mes nusprendėme galutinį sprendimą priimti penktadienį ryte. Komisijos narių požiūriai šiek tiek išsiskyrė, bet iš esmės visi, kurie kalbėjo, sakė, kad centras patiria problemų ir tikrai neatrodo, kad yra noro tartis“, – Eltai trečiadienį sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Politikės teigimu, panašu, kad dėl to labiausiai kalti LGGRTC vadovai. Ypač, akcentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, tai tapo akivaizdu, kai Ado Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri pastaruoju metu LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos.
ĮTAMPA LGGRTC: DARBUOTOJAI KALTINA VADOVYBĘ DĖL BANDYMŲ VARŽYTI TYRIMUS
Lietuvos žydų bendruomenė kviečia kartu pasitikti Šabą su Liberalia Londono sinagoga kovo 19d.
Registracija į renginį https://forms.gle/epwPn31GTD5qoHpf8
Registracija į renginį https://forms.gle/epwPn31GTD5qoHpf8
LGGRTC istorikai nušalinami nuo svarbių sprendimų
Vytautas Bruveris. Aršiausi karai – dėl dukart du? LRYTAS.LT
Kuo klausimas, regis, paprastesnis ir suprantamesnis, tuo mes, lietuviai, aršiau dėl jo tarpusavyje kaunamės.
įkaitusios batalijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Juk pagrindinis ir esminis klausimas, aplink kurį jos kunkuliuoja, – kokia mūsų patriotizmo samprata ir santykis su praeitimi?
Izraelyje tik 2,1% COVID-19 testų buvo teigiami, tai mažiausias skaičius nuo gruodžio 1 d.
The Times of Israel
Užsikrėtimų virusu greitis mažiausias nuo spalio mėn. nes vakcinuoti 4 mln. Izraelio Sveikatos apsaugos ministras ragina maždaug 1 milijoną piliečių, kurie nebuvo skiepyti, tą padaryti.
Izraelio koronaviruso protrūkis sparčiai mažėjo, vykstant plačiai skiepijimo kampanijai, teigiamų testų rezultatų rodiklis pasiekė žemiausią tašką per daugiau nei tris mėnesius.
Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, teigiamas testų rodiklis, užfiksuotas antradienį, siekė tik 2,1 proc. Ir toliau smarkiai krito nuo sausio, kai jis siekė daugiau nei 10 proc.
Koronaviruso infekcijos Izraelyje per pastaruosius mėnesius sumažėjo, o tai įvyko dėl sėkmingos šalies skiepijimo kampanijos.
Šabo susitikimai ir pokalbiai
Kiekvienas, norėjęs atsiversti į judaizmą, ( atlikti gijurą). būdamas kitos tautybės (ne žydu atsivertęs į judaizmą), laikomas žydu ir turi teisę repatrijuoti į Izraelį pagal grįžimo įstatymą (alija).
Tokį beprecedentį sprendimą kovo 1 d. priėmė Izraelio Aukščiausiasis Teisingumo Teismas (BAGATS), po 15 metų trukusių prašymų ir nagrinėjimo, pagaliau pripažinti konservatorių ir reformarorių atsivertimą.
Šis faktas, taip pat virtualūs Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ,,Šabo susitikimai” su Johanesburgo ir Minsko bendruomenėmis, kurios atstovauja reformatorių sinagogas, paskatino Viljamą Žitkauską surengti pokalbį apie judaizmo sroves ir jų skirtumus. Tai vyko
jau įprastoje Zoom platformoje kaip visi „Šabo susitikimai“.
Užmiršta istorija: kaip žydai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės
lrytas.lt
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizavo nuotolinę paskaitą apie Lietuvos žydų indėlį Nepriklausomybės kovose. Žurnalistas ir istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas pristatė plačiajai visuomenei mažai žinomus istorinius faktus apie žydų tautybės savanorius, kurie prieš šimtą metų aktyviai dalyvavo jaunos Lietuvos valstybės kovoje už nepriklausomybę.
„Tai nepelnytai užmiršta istorija, kurią šiandien norime papasakoti visiems. Žydai 1918 metais sąmoningai pasirinko būti besikuriančios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, atnešė daug ir svarbių inovacijų.
Visa tai dabar užmiršta. Mūsų tikslas yra priminti jų istorijas ir vardus – asmeniškai tikiuosi, kad tai ves prie to, kad baigsis kalbėjimas apie žydus kaip apie svetimus, kitus. Mes buvome ir esame Lietuvos istorijas bendrakūrėjai“, – sako diskusiją inicijavusios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Jai pritaria žurnalistas, knygų autorius Vilius Kavaliauskas, kuris aktyviai domisi Nepriklausomybės kovų laikotarpiu ir dalinasi sukaupta informacija ir atradimais: „Tyrinėjant Lietuvos savanorių, pirmosios respublikos laikais apdovanotų už nuopelnus Lietuvos valstybei, sąrašus, randu daug žydiškų pavardžių. Kai kuriose yra ir gimimo, ir mirties data, o kiti išgyveno ir prisidėjo prie Lietuvos gerovės kūrimo vėliau. Žydų istorijos ypač įdomios, nes jie buvo ir mūsų kariuomenės tiekėjai, ir medikai, ir organizatoriai – tai rodo, kad savanoriška Lietuvos kariuomenė buvo gerai organizuota, joje tarnavo aukštos kvalifikacijos žmonės.
Tai ypač svarbu įsisavinti – Lietuva visada vertino kompetencijas ir žinias“. Pasak žinovo, Lietuvos žydų atstovai buvo siunčiami į įvairias diplomatines misijas, nes jų tarpe buvo puikių teisininkų, advokatų, jie turėdavo pažinčių ir buvo įtraukiami įvairias diplomatines misijas, kad padėtų siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Vilius Kavaliauskas dalinasi įdomiausiomis ir netikėčiausiomis istorijomis, nutikusiomis permainingu kovų už Nepriklausomybę laikotarpiu 1918–1920 metais.
Ginklų sandėlininkas
„Kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, daug ko trūko. Nebuvo užtektinai kareivių, todėl į savanorius siūlėsi daug karininkų, ypač reikėjo ginklų.“, – primena Vilius Kavaliauskas. Keli žmonės ėmėsi iniciatyvos supirkinėti ginklus iš vokiečių dalinių, kurie karo pabaigoje buvo likę Lietuvos teritorijoje. Vienas iš tokių ginklų supirkinėtojų buvo Hermanas Aronsonas – turtingas verslininkas, iš vokiečių ginklus pirkęs oficialiai ir įsteigęs net du ginklų sandėlius. Tokiu būdu jis galėjo tiekti ginklus ir Lietuvos kariuomenei. „Įdomus faktas – Hermanas Aronsonas turėjo savo dvarą ir jame maitino Lietuvos kariuomenę, o po kovų buvo pristatytas Vyties kryžiui – šiuo apdovanojimu buvo pagerbiami Lietuvos kariuomenei nusipelnę asmenys.“ , – pasakoja V. Kavaliauskas.
Nuo batsiuvio iš Balbieriškio iki gydytojo iš Šveicarijos
Pristatytas Vyties kryžiaus apdovanojimui buvo ir Ilijošus Zizle, profesionalus policininkas, buvęs Kauno milicijos vado pavaduotojas. 1918 m., mieste dar esant vokiečių kareiviams, Zizlė atliko svarbų darbą: sprendė konfliktus, patruliavo ir ėmėsi priemonių, kad vokiečiai negaudytų lietuvių kareivių. Abi šios asmenybės žydų bendruomenėms buvo pavyzdžiai, jie vertinami savo amžininkų, tačiau abu žuvo Holokausto metu. „Dabar šių žmonių net nuotraukų neturime, o savo laiku jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprinimo“, – sako V. Kavaliauskas.
Šalia išsilavinusių, pasaulio mačiusiu žydų į savanorių gretas stojo ir paprasti bendruomenės nariai. Chaimas Silkineris tarnavo Baltgudžių batalione (jame tarnavo daug žydų), kuris veikė Baltarusijos teritorijoje, bet buvo Lietuvos kariuomenės dalimi ir taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, lenkams batalioną nuginklavus, Silkineris kažkaip nusigavo iki Kauno, kur kovą tęsė.
Po Nepriklausomybės kovų jis garsėjo kaip graveris. Kitas savanoris Volfas Kaganas buvo beraštis batsiuvys iš Balbieriškio. Kariuomenėje išmoko skaityti, rašyti, tapo puskarininkiu. Pirmą Vyties kryžių gavo už kovas su bolševikais, antrąjį – už kovas su bermontininkais. „Paskutinėje kovoje buvo sužeistas, bet karo lauke pasiliko iki pergalingo mūšio pabaigos. Po to buvo išvestas į ligoninę ir ten jo pėdsakai dingsta. Šio savanorio vėlesnis likimas mažai žinomas, deja, atrodo, kad jis taip pat žuvo Holokauste“ , – sako V. Kavaliauskas.
A. Bumblauskas: „Mūsų nacionalinis paukštis – erkė, į praeitį žiūrime viena akim ir ta ašarojame“
lrytas.lt I.Vainalavičiūtė
Net ir pačias skausmingiausias ir prieštaringiausias temas tiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad institucija kaip niekad anksčiau plėšoma tarp mokslo ir politikos. Į klausimą, kodėl šios įtampos aštrėja būtent dabar, atsakymo diskusijoje „Karai dėl istorijos: kodėl Lietuvai taip sunku priimti praeitį?“ atsakymo ieškojo istorikai, rašytojai ir politikai.
A. Bumblauskas: „Vyksta muštynės“ , profesorius Bumblauskas teigė, kad ir pati diskusija apie istorijos suvokimą dabartyje yra sena kaip ir pats istorijos mokslas. Anot jo, akivaizdu, jog šiandien vyksta muštynės: „Jos vyksta dažnai net nesupratus dėl ko, nes įsivaizduojama, kad galima surinkti visus faktus ir atrasti objektyvią teisybę.
Tai baudžiavos laikų mąstymas – XIX amžius, kai buvo iliuzija, kad surinkus visus faktus, bus pasiekta teisybė“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad jau seniai įvyko istorijos mokslo perversmas, kuomet buvo suvokta, kad bet koks „objektyvumas“ vis tiek yra tam tikro “susitarimo objektyvumas”, tad ir kokiu nors vienu rašiniu teisybę pasiekti nėra įmanoma. „Humanitarijoke visą tai turi lydėti dialogai ir polilogai, kol to nebus, mes visi mušimės, o dažni muštynių dalyviai yra be humoro jausmo, jie nemoka žaisti su istorija, padaryti ja linksmu dalyku.
Suprantama, kad iš žudynių ar Holokausto istorijos linksmybių nepadarysi, bet vienaip ar kitaip į save pasižiūrėti reikia… Kiekviena istorija turi savo aukas ir savo budelius ir jie negali vienodai mąstyti apie tą patį“, – apie šių dienų diskusijas ir ryškėjančias mąstymo takoskyras kalbėjo kalbėjo profesorius.
Netekome Jono Žiburkaus
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie Jono Žiburkaus mirtį po sunkios ligos. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai: žmonai, dukrai ir sūnui bei visiems artimiesiems.
Jonas Žiburkus (1947- 2021) – gydytojas, muzikos mėgėjas ir mecenatas, kolekcininkas, generolo, taip pat Jono Žiburkaus, ir Cilės Beselytės sūnus.
Jonas Žiburkus sakydavo, kad visų pirma, jis – gydytojas.
,,Aš – gydytojas, aš baigiau 1971-ais metais gydomąją mediciną, metus buvau internatūroj, paskui dvejus metus tarybinėj kariuomenėj gydytoju. Po to visą laiką, trisdešimt penkerius metus, dirbau Antakalnyje, miesto ligoninėj. Iš pradžių dirbau pas profesorių Marcinkevičių Širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoj. Pradėjau kardiologu, paskui, po metų, intervenciniu radiologu. Taip ir baigiau šitoj profesijoj“.
Taip Jonas pasakojo prieš metus, kalbėdamas su Davidu Grossmanu. Čia yra buvusio pokalbio citatos.
,,Taigi, aš manau, čia pati įdomiausia iš visų profesijų, ypač vyrui, kadangi ji jungia ir radiologinę diagnostiką, angiografiją, širdies kraujagyslių angiografiją, ir beveik neinvazinį gydymą, intervencines procedūras per kraujagyslę: kraujagyslių plėtimą, stentavimą, trombų tirpinimą. Žodžiu, daug dalykų, kuriuos darydavo chirurgai, dabar galima atlikti su žymiai mažesne invazija, mažesne intervencija. Ir čia kalbam ne tik apie širdies, bet visų organų kraujagysles: išlenda ir akušerija-ginekologija, ir urologija, ir neurologija, ir pilvo chirurgija, onkologija – bet kuri sritis.
Sapnuoju savo ligoninę, kurioje tiek metų pradirbau … Taip įaugo į mano asmenybę, kad ir liks, matyt.
Gydytoją, skyriaus vedėją Joną Žiburkų domino muzika, jis turėjo didelę išskirtinę kolekciją, kuri susidarė tik dėl to, kad aš norėjau girdėti dar ir dar, ir dar, ir dar… Ir naujesnį įrašą, ir seną, negirdėtą. Norėjau suprasti, kodėl kas atsirado. Aš vaikštau į koncertus, o namuose galiu paklausyti didžiumą to, ką išgirstu koncertuose, kur galbūt buvo ne taip gerai atlikta, ne tokioj geroj salėj. Į koncertą einu todėl, kad ten gyvai atlieka arba ką nors nauja, ko aš neturiu įrašuose. Didelė šitos kolekcijos dalis atsirado būtent iš noro girdėti muziką.
Leidau sau taip pasakyti prieš kokius penkerius metus, nes supratau, kad aš iš tikrųjų žinau labai daug apie muziką: apie džiazą ir apie akademinę muziką. Aš tuo įsitikinau, kadangi turiu daug draugų kompozitorių, labai daug draugų muzikantų, ir mes šnekamės. Jie atėję pas mane atranda kokį nors fejerverką, naujovę, o man tuo pat metu fejerverkas būna jų žinios apie muziką, jos atlikimą, tas aplinkybes, kuriomis ji buvo sukurta kitų kompozitorių. Tai man labiausiai patinka – apie savo mėgstamą dalyką sužinot. O jie išgirsta tai, ko patys nežinojo.
Ir valandų valandas sėdėdavom pas mane klausydamiesi. Nebūdavo vakaro, kad neužeitų pora žmonių pasiklausyti ir pasišnekėti, daugiausia apie džiazą, aišku. Tai įrodymas, kad aš ten randu tą harmoniją, kuri atitinka mano harmoniją. Ir viskas, tiktai tiek.
Čia mano draugai, čia visa istorija, čia šeima, aš gyvenu čia. Aš gyvenu visur ten, aš gyvenu savo galvoje, aš gyvenu tuo, ką per visą gyvenimą gavau, ką perskaičiau, ką išgirdau, ką pamačiau, ką pajutau, supratau, patyriau fiziškai – aš tuo gyvenu. Ir aš galiu į ten persikelti tada, kai man prisireikia arba kai ateina laikas, sakysim. Tu klausai tos muzikos, ir tu gyveni ne čia ir ne dabar, tu jau gyveni toj terpėj, kurią tau atneša šitie garsai arba kur tave nukelia šitie žodžiai…“
Kviečiame dalyvauti
Registracija į renginį https://forms.gle/P4tiLVUndP1NjKUe7
Žydų ultraortodoksų bendruomenė: moters pozicija šeimoje
15min.lt Autorius: Gabrielė Galinytė
Žydų ultraortodoksų, dar kitaip haredi judaizmo, tikėjimas dažniausiai apibūdinamas kaip kraštutinis, pats griežčiausias iš visų judaizmo pakraipų. Pagrindinis aspektas, skiriantis haredi bendruomenę nuo kitų, yra išorinės informacijos vengimas: ultraortodoksai vengia bendravimo su ne jų bendruomenei priklausančiais individais, dauguma šeimų neturi televizorių, interneto, išmaniųjų mobiliųjų telefonų. Visa tai dėl to, kad bendruomenės išpažįstamos vertybės bei praktikos nebūtų „užteršiamos“.
Svarbiausias haredi bendruomenės jaunuolių tikslas – susituokti. Tradicinėse ultraortodoksų šeimose vyrai nedirba ir visą gyvenimą pašvenčia Toros (pagrindinio judėjų religinio traktato) studijoms, o moterys tampa šeimų maitintojomis (darbų sąrašas yra apibrėžtas normų, tad moterys dažniausiai dirba mokytojomis, siuvėjomis, auklėmis arba šeimos parduotuvėse).
Nemažai bendruomenei priklausančių moterų dažnai nedirba nieko, nes tenka rūpintis itin didelėmis šeimomis – ultraortodoksai stengiasi gimdyti kuo daugiau vaikų ir laiko tai itin svarbia pareiga šeimai ir savo bendruomenei.
Toks veiklos pasiskirstymas dažnai lemia tai, jog šios bendruomenės šeimos skursta, tad jos yra priklausomos nuo valstybės, kurioje gyvena, išmokų ir labdaros. Visgi, tyrėja Shoshana Ringel vienoje iš savo studijų apie haredi moteris, pateikia įdomias įžvalgas.
Visos respondentės S.Ringel rinktuose interviu teigė, jog joms turėti šeimą ir auginti vaikus yra daug svarbiau nei bet kokie individualūs užmojai, o iš daugumos kalbintų moterų atsakymų tyrėjai pasirodė, jog jos džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamos virš savo asmeninių tikslų ir apskritai savęs iškelti vyrą ir vaikus.
Moterys tuokiasi būdamos vidutiniškai 21-erių metų amžiaus ir vidutiniškai pagimdo beveik po septynetą vaikų.