Naujienos

Europos žydų kongresas surengė svarbų susirinkimą Vienoje

Europos žydų kongresas surengė svarbų susirinkimą Vienoje

Lapkričio 10 d. Vienoje Europos žydų kongresas surengė svarbų susirinkimą, kuriame Vykdomosios tarybos nariai susirinko pirmą kartą asmeniškai nuo Covid19 pandemijos protrūkio. Jie turėjo galimybę aptarti aktualias problemas, kurios šiandien liečia žydų bendruomenes Europoje. Susirinkime dalyvavo ir LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

EJC prezidentas Moshe’as Kantoras padėkojo IKG garbės nariui ir EJC viceprezidentui Arieliui Muzicantui ir IKG prezidentui Oskarui Deutsch už tokį šiltą priėmimą ir įspūdingo renginių ciklo organizavimą Vienoje.

Lapkričio 9 d., dieną , vykdantieji nariai dalyvavo ceremonijoje prieš Shoah memorialą Judenplatz, siekdami paminėti 83-ąsias Kristallės nakties metines. Austrijos nacionalinės tarybos pirmininkas Wolfgangas Sobotka padėjo vainiką kartu su Izraelio diasporos reikalų ministru Nachmanu Shai, EJC pirmininku Moshe’u Kantoru ir IKG prezidentu Oskaru Deutschu. Tą pačią dieną Moshe Kantor pristatė precedento neturintį išsamų tyrimą, kuriame aprašoma, kaip nugalėti antisemitizmą.

Vykdomajame posėdyje Moshe Kantor išdėstė ateinančių mėnesių darbus ir pabrėžė, kaip svarbu šviesti jaunus žmones apie ekstremizmo ir antisemitizmo grėsmes.

Prisimename Krištolinės nakties atminimą. Lietuvos diplomatų pranešimai iš Karaliaučiaus ir Tilžės apie įvykius 1938 m. lapkričio m. 9 ir 10 dienomis

Istoriniai dokumentai primena.

Neapykanta žydams, kurią kurstė ir koordinavo Adolfo Hitlerio propagandistai, prieš 80 metų, 1938 m. lapkričio 9-os naktį inspiravo pogromą, kurį vadino “spontaniškomis antižydiškomis demonstracijomis”. Krištolinės nakties metu naciai siautėjo po Vokietijos Reichą, įskaitant Austriją ir neseniai prijungtą Sudetų kraštą Čekoslovakijoje. Jie plėšė namus, firmas ir sinagogas, nacių gaujos užpuolė žydų ligonines, vaikų namus ir pagyvenusių žmonių namus. Jie niokojo, degino, mušė, žudė. Naciai pavadino tą naktį Krištoline dėl žėrinčio stiklo šukių, pabirusių iš tūkstančių sudaužytų langų.

 

” Vi amol…” ( “Kaip anksčiau…)

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Klubai GESHER ir KAVERET kviečia į poilsio vakarą ” Vi amol…” ( “Kaip anksčiau…) Beigelių krautuvėlėje lapkričio 13 d. 16.30 val.
Programoje:
Havdalos ceremonija
Žydų dainų ir šokių ansamblis FAJERLECH
Tradiciniai žydi6ki skanėstai
Vietų skaičius ribotas,todėl būtina registruotis
📧zanas@sc.lzb.lt
📞+37067881514
Įėjimas gavus registracijos patvirtinimą ir tik su GALIMYBIŲ PASAIS !

Nepažinta Zambijos istorija iš Ukmergės

Nepažinta Zambijos istorija iš Ukmergės

Vieną įprastą dieną užsiimant įprasta veikla – scrollinimu feisbuke – mano akį patraukė įrašas apie vieną europietį, Zambijos nacionalinį herojų. Įdomiausia dalis buvo jo pavardė – Zukas.

Ji skambėjo pažįstamai, tačiau abejojau – negi nežinotume apie tokį žmogų? Juk mes taip mėgstame istorijas apie žmones, kurių protėviai yra iš Lietuvos, ir nesvarbu, kad jie patys savęs su Lietuva nesieja. Daug nesitikėdamas, internete suvedžiau „Simon Zukas“. Paieškos rezultatai nustebino: Born 31 July 1925 in Ukmerge, Lithuania (liet. gimęs 1925-ųjų liepos 31-ąją Ukmergėje, Lietuvoje). Tuomet pradėjau domėtis – buvo keista, kad toks svarbus ir išskirtinis Afrikos politinis veikėjas yra visiškai nežinomas savoj tėvynėj.

Rytas Sakavičius yra Vilniaus licėjaus vienuoliktokas. Šis tekstas – vienas iš konkurso „Afrika nėra šalis“ laimėtojų. Jo metu dvidešimt Lietuvos moksleivių parengė originalius žurnalistinius pasakojimus apie Afrikos dabartį, siekdami parodyti žemyno įvairovę ir mūsų santykį su ja.

Liūdna, kad vargiai pažįstame litvakų istoriją – daugiau žinome tik apie Vilniaus Gaoną, gimusį prieš daugiau nei tris šimtus metų. Tuotarp pasaulyje yra nemažai iš Lietuvos,  Litos, kilusių žydų: tai PAR architektas Hermanas Kallenbachas; Indijos tautinio išsivadavimo lyderio Mahatmos Gandhi bičiulis, „Rugiuose prie bedugnės“ autorius Jerome’as Salingeris; Bobas Dylanas; poetas, dainininkas Leonardas Cohenas; Jokūbas Šereševskis, išvertęs Naująjį ir Senąjį testamentus į mandarinų kalbą; Ludwikas Zamenhofas,  Simonas Zukas, nors savame krašte žinomas menkai, o informacijos apie jį lietuvių kalba rasti nepavyko, nusipelno dėmesio – jo istorija išskirtinė visais rakursais.

Internete pavyko rasti 96-erių Zuko elektroninio pašto adresą. Susirašėme laiškais ir galiausiai, pats netikėdamas savo sėkme, susitariau dėl interviu. Su Simonu aptarėme jo veiksmo kupiną gyvenimą (kursyvu pažymėtas tekstas yra iš asmeninio pokalbio su juo), o norėdamas jo istorijai suteikti kontekstą, susisiekiau ir su Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėju dr. Hugh Macmillanu. Taip pat rėmiausi jo ir istoriko Franko Shapiro knyga „Zion in Africa: The Jews of Zambia“ bei paties Simono Zuko memuarais „Into Exile and Back“.

Nepažinta Zambijos istorija iš Ukmergės
<p>Simono Zuko pasitikimas Zambijoje 1964-aisiais. ©Cynthia Zukas</p>
Simono Zuko pasitikimas Zambijoje 1964-aisiais. ©Cynthia Zukas

Simonas Zukas Ukmergėje gyveno trylika metų ir gana gerai prisimena vaikystę laisvoje tarpukario Lietuvoje.

 

Kartą lydėjau savo tėvą į renginį, kuriame jis patarnavo per vakarienę, skirtą prezidento Smetonos motinai pagerbti, ir aš žvilgtelėjau į patį prezidentą. Taip pat atsimenu kelias dienas, kai šaliai grėsė karas su Lenkija, bet vėliau Lietuva su Lenkija užmezgė diplomatinius ryšius ir nustojo reikalauti Vilniaus grąžinimo.

Šeštadieniais Simonas su tėvu eidavo į sinagogą. Tačiau negaliu sakyti, kad tai [religija] man daug reiškė. Prisimenu, kad išvykau būdamas beveik trylikos, todėl [Lietuvoje] buvau mokomas to, ką žydai vadina bar mitzvah.

Pagal žydų įstatymus, kai vaikui sukanka 13 metų, jis tampa bar mitzvah (liet. „įsakymo sūnumi“). Nuo 13 metų berniukai laikosi žydų ritualinių įstatymų, tradicijų ir etikos, darbo dienomis rytinių maldų metu turi dėvėti filakterijus (religinius simbolius, dedamus ant kaktos ir vyniojamus ant kairės rankos), o viešose maldose laikomi suaugusiais.

Būdamas 13 metų aš jau turėjau perėmęs nemažai idėjų iš sionistų judėjimo Lietuvoje ir, tiesą sakant, pasirinkau būti netikintis – nusprendžiau atsisakyti žydų religijos ir tapau laisvamaniu. Pasak Simono, tai sukėlė daug kančių jo motinai, tačiau kadangi tuo metu jis augo tik su ja ir jaunesniais broliais, jam pavyko apginti savo nuomonę.

<p>Simonas Zukas prie savo vaikystės namo Ukmergėje 1997 m. ©David Zukas</p>
Simonas Zukas prie savo vaikystės namo Ukmergėje 1997 m. ©David Zukas

Simono Zuko tėvas Chaimas, pabėgęs iš carinės kariuomenės ir pakeitęs pavardę Segel į Zuk (o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – į Žukas), 1936 m. emigravo į industrinę Vario Juostos (angl. Copperbelt) provinciją tuometėje Šiaurės Rodezijoje (dab. Zambija). Čia, kitaip nei Pietų Rodezijoje ir PAR, į kurią Chaimas Zukas bandė patekti anksčiau ir kurioje jau gyveno jo brolio šeima, nebuvo ribojamas žydų naujakurių skaičius, tad Šiaurės Rodezijoje jis įsitvirtino kaip prekybininkas.

Mano tėvas išvyko dvejais metais anksčiau nei mes ir prisijungė prie kitų šeimos narių, gyvenusių ten nuo amžiaus pradžios. Jis išvyko dėl ekonominių priežasčių, ir nors stiprėjo nacizmo grėsmė, tai nebuvo lemiamas išvykimo faktorius. Tikroji priežastis buvo ekonominė krizė Lietuvoje.

Ukmergėje Simonas gyveno žydiškoje aplinkoje. Visi mano draugai buvo žydai. Vienintelė nežydė mūsų aplinkoje buvo tik mūsų lenkė auklė Maritke. Skaitydamas apie ją Simono Zuko knygoje, randu ir tuometės Lietuvos atspindį. Simonas pasakoja, kad vieną Velykų sekmadienį Maritke jį šokiravo papasakodama, kad dabar visi krikščionių vaikai neva yra pavojuje – jie grobiami ir žudomi žydų rabinų, kurie esą naudoja jų kraują Velykų ritualams. Sakė tai sužinojusi tąryt iš kunigo. Simonas rašė vėliau supratęs, kad „jei Maritke patikėjo tokiu pramanu, neturėtų būti nuostabu, kad Lietuvoje ir Lenkijoje, kur stipri Katalikų bažnyčia, buvo paplitęs antisemitizmas“.

<p>Simonas Zukas Vilniuje, Panerių memoriale, 1997 m. ©David Zukas</p>
Simonas Zukas Vilniuje, Panerių memoriale, 1997 m. ©David Zukas

1938 m., likus trejiems metams iki Holokausto pradžios Lietuvoje, paskui tėtį į Šiaurės Rodeziją išvyko ir Simonas bei likusi šeima. Tuo metu ši šalis buvo Jungtinės Karalystės kolonija, laikiusi vietinius priespaudoje – buvo renkami dideli mokesčiai, siekiant priversti juos dirbti; darbdaviai spaudė dirbti daug, bet mokėjo mažai.

Atvykimas į Šiaurės Rodeziją buvo keista patirtis, bet aš tuo metu nedaug mąsčiau apie šalies socialinę sistemą. Kai išvykau iš Lietuvos, turėjau tam tikrą sionistų vertybinį pagrindą – priklausiau kairiojo sparno sionistų judėjimui. Šiaurės Rodezijoje mane nustebino vienas dalykas: afrikiečiai nebuvo laikomi piliečiais, o prireikus buvo tiesiog išnaudojami. Man buvo labai keista, kai kartą pamačiau baltaodį vyrą, važiuojantį dviračiu ir šaukiantį „endesha!“ iš paskos su krepšiu ant galvos einančiai juodaodei moteriai. Vėliau sužinojau, kad tai reiškia „paskubėk“. Bet pirmiausia turėjau išmokti prisitaikyti – taigi ėmiau elgtis kaip ir visi kiti baltieji moksleiviai.

Simonas Zukas mokėsi baltaodžių mokykloje. Pasak jo, nepaisant į vietinius nukreiptos diskriminacijos, jo bendraklasiai manė, jog valdžia palaiko juodaodžius. Jis buvo išmokęs slėpti savo socialistines idėjas ir priimti baltaodžių požiūrį į afrikiečius. Jo teigimu, tik atvykęs baltasis imigrantas nespėja susipažinti su kita rase ir būna baltaodžių bendramokslių užbombarduojamas stereotipais ir išankstiniais nusistatymais prieš juodaodžius. Pavyzdžiui, pirkinių krepšio nešimas nėra europiečio darbas. Ir, ginkdie, negalima duoti rankos afrikiečiui. Zukų tarnas vakarais negalėdavo grįžti namo be jų rašytinio leidimo, nes 21 val. afrikiečiams prasidėdavo komendanto valanda. Simoną tėvai buvo paskyrę atsakingu už leidimų rašymą.

Antrojo pasaulinio karo metais Simonas Zukas kurį laiką tarnavo savanoriu Šiaurės Rodezijos kariuomenėje, kuri kartu su kitomis Jungtinės Karalystės kolonijomis ir sąjungininkais dalyvavo Rytų Afrikos kampanijoje prieš Italijos kolonizuotas teritorijas. Būtent Antrąjį pasaulinį karą Simonas laikė afrikiečių nacionalinio prabudimo laikotarpiu.

1947 m. jis išvyko studijuoti į Keiptauno universitetą. Labai gerai atsimenu naujo betoninio tilto per Šventosios upę Ukmergėje statybą. Žiemą galėdavau valandų valandas stebėti statybas, kol pajusdavau nuo šalčio geliančius kojų pirštus. Tai ir lėmė Simono norą studijuoti statybos inžineriją.

Simonui studijuojant universitete, prasidėjo jo, kaip aktyvisto, istorija.

Mano tikrieji vidiniai pokyčiai įvyko per karą bei studijuojant Keiptauno universitete. Tada supratau, kad Šiaurės Rodezijoje neginamos net elementarios didžiosios dalies žmonių teisės. Keiptaune dalyvavau socialistiniame studentų judėjime, kur kartu su kitomis miesto grupėmis kovojome už lygias teises, tad grįžęs namo į Šiaurės Rodeziją 1950 m. buvau visiškai pasirengęs ką nors keisti.

<p>Simonas Zukas prie kavos pupelių savo ūkyje Zambijoje. ©David Zukas</p>
Simonas Zukas prie kavos pupelių savo ūkyje Zambijoje. ©David Zukas

Studijuodamas Simonas žavėjosi komunistų partijos politika Pietų Afrikoje ir gailėjosi negalįs dalyvauti jos veikloje atvirai – Simonas jautė, kad iki studijų pabaigos turi vengti bet kokio preteksto Pietų Afrikos valdžiai išsiųsti jį atgal į Šiaurės Rodeziją. Vėliau jis nusivylė PAR komunistais, užmerkiančiais akis prieš Stalino nusikaltimus. Studijuodamas Simonas Zukas sau pažadėjo, kad, vos grįš namo, pradės savą kovą prieš rasinę diskriminaciją ir už afrikiečių emancipaciją.

Dar Pietų Afrikoje diplomuotas inžinierius sužinojo apie kolonijinės valdžios planus steigti federaciją, kurią sudarytų Šiaurės ir Pietų Rodezijos (dab. Zambija ir Zimbabvė) bei Niasalandas (dab. Malavis). Ją įkūrus, Simonas rašė, būtų sukurta stipri baltųjų naujakurių valdoma valstybė, panaši į Pietų Afrikos Respubliką, kurioje afrikiečių teisių vystymasis būtų sustabdytas keliems dešimtmečiams. 1951 m. balandį, britams suaktyvinus šios federacijos kūrimo kampaniją, Simonas kartu su būsimais vietos politikais suformavo antifederacinį veiksmų komitetą ir pradėjo agituoti tūkstančius vietinių gyventojų priešintis. Tokios federacijos įkūrimas būtų buvęs žingsnis į priekį blokuojant Afrikos nacionalizmo plėtrą ir įtvirtinant baltųjų dominavimą. Mačiau, kad daugumai tai nesibaigs lygiomis teisėmis. Tai paskatino mane veikti. Studijų metais buvau analizavęs federalizmo veikimo schemas, tad grįžęs namo pradėjau organizuoti nedidelę pasipriešinimo grupę.

Simonas Zukas buvo pirmasis europietis, įstojęs į Afrikos nacionalinį kongresą (angl. African National Congress, ANC). Ši Pietų Afrikos Respublikos socialdemokratų partija valdė šalį nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1994-aisiais. Aš vienintelis baltasis prisijungiau prie jos oficialiai ir atvirai. Buvo vienas ar du kiti, veikę kaip tylūs šalininkai. Jie negalėjo rizikuoti. Apie šį laikotarpį savo memuaruose Simonas rašo: „Aš kalbėsiu atvirai Afrikos žmonėms ir pasitikėsiu jų solidarumu. Jei kolonijinė valdžia sunaikins visas galimybes man dalyvauti opozicijoje, aš noriu pirma palikti kažką, kas pakurstytų kovos dvasią ne tik prieš federaciją, tačiau ir prieš kolonializmą, ir kviestų kovoti už savivaldą remiantis votes for all teise. Noriu parodyti afrikiečiams, kad, norint pasiekti rezultatų, nuolaidų maldavimą reikia keisti karingumu ir masiniais veiksmais.“

Dalyvavimas ANC veikloje pakeitė ir Simono santykį su baltaisiais. Praradau didžiąją dalį draugų ir buvau atstumtas, tačiau tai numaniau jau stodamas į ANC. Buvo sunku, bet manęs stipriai nepaveikė. Pasak Simono Zuko, jo šeima taip pat maldavo jį tapti ne tokiu aktyviu, nes jų ėmė vengti kiti europiečiai, o žydų bendruomenė pradėjo skųstis, kad Simono veikla daro neigiamą įtaką jos narių gerovei. Simonas tėvams pasakė, kad afrikiečių teisės jam yra pirmoje eilėje, tad jis negalįs daryti jokių kompromisų. Situacija draugų tarpe buvo panaši – pasak Simono, dauguma jų manė, kad bendravimas su opozicionieriumi sugadintų jų įvaizdį Vyriausybės akyse.

„A coward is not one that is afraid, but one that cannot conquer his fear“ (liet. Bailys ne tas, kuris bijo, bet tas, kuris negali savo baimės nugalėti). Tai frazė, kuri buvo užrašyta ant paskaitų kabineto sienos, Simonui Zukui tarnaujant kariuomenėje. Simonas dažnai ją sau kartojo opozicionuodamas valdžiai, šio moto nepamiršo ir vėliau.

Matydami augančią Zuko įtaką, kolonistai nurodė jam baigti veiklą opozicijoje, o pašto darbuotojams buvo liepta daryti jo siunčiamų ir jam siųstų laiškų fotokopijas. Simonas nepakluso ir nenutraukė veiklos opozicijoje, tad 1952 m. balandį buvo suimtas. Būdamas vos 26-erių, buvo kaltinamas „afrikiečių kurstymu prieš europiečius“, o po dviejų dienų teismo posėdžių paskelbtas „pavojumi taikai ir gerai tvarkai“.

Pirmasis kaltinimas Zukui buvo ypač skaudus. Kaip skelbia „Daily Nation Zambia“, teisėjui Zuko paklausus, kodėl jis toks įsitraukęs į politiką šioje šalyje, jis atsakė: „Visuomet domėjausi socialiniais reikalais. Aš čia baigiau mokslus ir man labai rūpi afrikiečių gerovė.“ Kolonistinis aparatas suprato, kodėl prieš jį, slopinantį afrikiečių teises, kovojo juodaodžiai; tačiau kodėl prieš Vyriausybės jiems suteiktas privilegijas turėtų kovoti baltieji? Valdžia manė, kad įstatymai buvo ne tik pagrįsti, bet ir būtini palaikyti socialinę tvarką ir rasių atskyrimą, kurio teorija tvirtai tikėjo.

Turėjau teisininkų, kurie už mane kovojo, o kol kova vyko, kalėjime praleidau ilgus aštuonis mėnesius. Galiausiai Simonas Zukas buvo ištremtas į Jungtinę Karalystę, kur iki tol nebuvo nei gyvenęs, nei lankęsis; jis tapo pirmuoju Šiaurės Rodezijos politiniu kaliniu ir tremtiniu. Tremties ir kalinimo priežastys buvo ne tik opozicionavimas – dr. Hugh Macmillanas, Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėjas, interviu teigė, kad prie tokio nuosprendžio prisidėjo ir antisemitizmas. Pasak jo, jei Simonas būtų buvęs britas, pasekmės būtų buvę lengvesnės.

Vis tik mažiau nei po metų nuo Simono Zuko teismo, Rodezijos ir Niasalando federacija (angl. Federation of Rhodesia and Nyasaland) buvo įkurta. Kaip ir spėjo Simonas, tai nepagerino vietinių gyventojų sąlygų, nes Federacijos generalgubernatorius buvo Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II vietininkas.

Tačiau net ir tremtyje Zukas nepasidavė ir nenustojo priešintis. Nuo pat tos dienos, kai patekau į Jungtinę Karalystę, buvau pasiryžęs grįžti į Zambiją, į Šiaurės Rodeziją, kai ji taps laisva. Tam prireikė maždaug 11 metų. Nusprendžiau negyventi tremtinio gyvenimo – susituokiau ir susilaukiau vaikų. Londone Simonas vedė menininkę Cynthią Robinson ir su ja susilaukė dviejų vaikų. Keiptaune gimusi Cynthia studijų metais aktyviai palaikė Afrikos nacionalinį kongresą. 1951 m. tėvai ją išsiuntė į dailės mokytojos kursus Londone, ten ji ir susipažino su Simonu. Gyvendama Londone ji ir toliau palaikė antiapartheidinę veiklą.

<p>Simonas Zukas su sūnumi Davidu. Londonas, 7-ojo dešimtmečio pradžia. ©Cynthia Zukas</p>
Simonas Zukas su sūnumi Davidu. Londonas, 7-ojo dešimtmečio pradžia. ©Cynthia Zukas

Jungtinėje Karalystėje Simonas dirbo dizaino inžinieriumi, o vėliau įkūrė inžinerinių konsultacijų įmonę. Įmonės veikla buvo sėkminga, buvo vykdomi projektai Vakarų šalyse.

Net ir gyvendamas Londone, Zukas liko svarbi politinė Zambijos ir Pietų Afrikos Respublikos nacionalinio judėjimo figūra – dalyvavo judėjimo už kolonijų laisvę veikloje (angl. Movement for Colonial Freedom, MCF). Organizacija Jungtinėje Karalystėje planavo surengti informacinę kampaniją už kolonizuotų tautų laisvę nuo politinio ir ekonominio dominavimo bei suvienyti mažesnes šiuo klausimu besirūpinančias organizacijas. MCF buvo glaudžiai susijusi su Jungtinės Karalystės leiboristų partija (angl. Labour Party) ir kitomis kairiosiomis organizacijomis. Simonas laisvu metu rašydavo straipsnius politiniais klausimais bei buvo Jungtinės nacionalinės nepriklausomybės partijos (angl. United National Independence Party, UNIP) Londono skyriaus narys. UNIP Šiaurės Rodezijoje buvo nauja partija, ji rėmėsi afrosocializmo idėjomis. Šią partiją jis laikė vienintele, galinčia sunaikinti Federaciją. Simonas prisidėdavo strateginiais patarimais, padėdavo afrikiečiams nacionalistams bendradarbiauti su jų rėmėjais užsienyje. Palaikiau ryšį su įvairiais Afrikos politikais, jie telkė paramos fondus. Nemažai draugų iš Pietų Afrikos tuo metu atvyko į Jungtinę Karalystę. Pradėjau dirbti Pietų Afrikos naudai, o tai buvo palanku Afrikos nacionaliniam kongresui, kovojusiam su apartheidu. Tačiau tuo pat metu palaikiau ryšį ir su Šiaurės Rodezija.

Federacija iširo po dešimties metų – 1964 m. sausį rinkimus laimėjus nacionalinėms jėgoms, po poros mėnesių Jungtinė Karalystė pripažino UNIP reikalavimą išstoti iš Federacijos. Tų pačių metų spalį, atkūrus Zambijos nepriklausomybę, naujoji Vyriausybė panaikino Zuko deportacijos įsakymą ir pranešė, kad „raudonas kilimas jo laukia“. Nepaisant sėkmingo gyvenimo Londone, darbo ir namų, jis su šeima grįžo į Zambijos sostinę Lusaką ir lygiai po metų įgijo pilietybę.

<p>Simonas Zukas savo kabinete Lusakoje. 9-ojo dešimtmečio pradžia. ©David Zukas</p>
Simonas Zukas savo kabinete Lusakoje. 9-ojo dešimtmečio pradžia. ©David Zukas

Grįžęs į Zambiją, Simonas su žmona Cynthia įstojo į UNIP partiją, tačiau politikoje nedalyvavo. Cynthia Lusakoje užsiėmė filantropine veikla, rėmė menininkus, o Simonas grįžo prie inžinerijos. Jis įkūrė vieną garsiausių Zambijoje civilinės inžinerijos įmonę, projektavo ir prižiūrėjo svarbius Zambijos statinius, tokius kaip Nacionalinė Asamblėja ar Zambijos universitetas. Simonas nepaliko ir visuomeninio gyvenimo – buvo įvairių Zambijos inžinerijos, visuomeninių organizacijų tarybų narys, ir net 25 metus – Zambijos universiteto statybos komiteto pirmininkas.

Į aktyvią politiką Zukas grįžo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, 1990-aisiais. UNIP valdė jau daugelį metų ir, mano manymu, pradėjo elgtis neteisingai. Jie panaikino daugiapartinę sistemą, buvusią nuo pat nepriklausomybės. Tai tęsėsi per ilgai, tad buvo planuoti bent keli perversmai, daug žmonių norėjo pamatyti to pabaigą. Ir aš prie jų prisijungiau. Jis bandė įtikinti pirmąjį nepriklausomos Zambijos prezidentą Kennethą Kaundą atsisakyti vienpartinės sistemos, tačiau jam nepavyko.

Kai išgirdau, kad vyks konferencija, skirta aptarti daugiapartinę sistemą, nusprendžiau dalyvauti. Taip elgtis buvo rizikinga, nes UNIP norėjo likti valdžioje. Pakviesti dviejų akademikų, daugiau nei trys šimtai dalyvių iš įvairių organizacijų subūrė Judėjimą už daugiapartinę demokratiją (angl. Movement for Multi-party Democracy, MMD), kurį prezidentas Kaunda pradžioje įvertino kaip nekeliantį politinės grėsmės. Per trumpą laiką MMD tapo nebesustabdoma jėga – kampanija plito, Zambijos žmonės ją palaikė, tad suimti visų judėjimo dalyvių buvo neįmanoma. Po kone keturių mėnesių, negalėdamas atlaikyti protestų ir spaudimo Kaunda panaikino vienpartinę sistemą.

<p>Simonas Zukas spaudžia ranką Zambijos prezidentui Kennethui Kaundai. Asmeninio archyvo nuotrauka</p>
Simonas Zukas spaudžia ranką Zambijos prezidentui Kennethui Kaundai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Po metų vykusiuose rinkimuose UNIP laimėjo vos šeštadalį vietų. Su MMD kandidatavęs Simonas Zukas savo vienmandatėje apygardoje surinko 80 procentų ir laimėjo vietą parlamente, nors ir kandidatavo vienoje konservatyviausių provincijų – Sikongo rinkimų apygardoje. Tai viena atokiausių apygardų Zambijoje. Su šia sritimi neturėjau jokio ryšio, tačiau kai dalyvavau kitų ten kandidatavusių politikų kampanijose, žmonės manęs paprašė eiti į parlamentą. Partijos nariai tarpusavyje buvo susiskaldę, o aš buvau pakviestas kaip kandidatas iš šalies.

Pasak Simono, kaip baltaodis kandidatas, gentine tvarka grįstoje provincijoje jis buvo sutiktas maloniai. Kai vietiniai sužinojo apie Judėjimą už daugiapartinę demokratiją, jie paprasčiausiai netikėjo, kad čia gali būti ir baltaodis. Galbūt skambės keistai, bet nacionalizmas čia dar nebuvo prasidėjęs. Gyventojai buvo nacionalistai, sakyčiau, genčių ir vietiniu lygmeniu. Vietinės gentys buvo labai konservatyvios ir tokios norėjo išlikti, tačiau jos priėmė baltaodžius.

Laimėjęs rinkimus, Judėjimas už daugiapartinę demokratiją sudarė Vyriausybę, kurioje Simonas per šešerius metus buvo dviejų sričių ministru – pradžioje agrikultūros, maisto ir žuvininkystės, o vėliau – darbo ir tiekimo.

1996 m. Vyriausybė priėmė Konstituciją, kurioje buvo ir pataisa, skirta uždrausti prezidentui Kaundai dalyvauti rinkimuose. Būtent Kennetho Kaundos dėka buvo įkurta UNIP, vėliau laimėjusi 1964-ųjų rinkimus ir atkūrusi nepriklausomybę. Tačiau šia Konstitucijos pataisa buvo uždrausta į prezidentus kandidatuoti asmenims, kurių tėvai nėra gimę Zambijoje. Kennetho Kaundos tėvas buvo migrantas misionierius iš Malavio, kuris Zambijoje apsigyveno 1920 m. Protestuodamas dėl Konstitucijos pataisų, Simonas Zukas paliko ministro postą ir, nors tai nieko nepakeitė ir Konstitucija buvo priimta, šiuo žingsniu jis parodė, kad politika gali būti ir pragmatiška, ir pilietiška.

Po atsistatydinimo jis liko aktyvus politikas, o į pensiją išėjo tik 2005 m., būdamas aštuoniasdešimties.

<p>Zuko šeimos susitikimas Londone 2018 m. ©David Zukas</p>
Zuko šeimos susitikimas Londone 2018 m. ©David Zukas

Baltųjų dalyvavimo antikolonijistinėje veikloje Afrikoje idėja gali skambėti problemiškai. Tačiau dr. Hugh Macmillanas, Oksfordo universiteto Afrikos studijų centro tyrėjas, teigia, kad tuo laikotarpiu ne visi baltaodžiai buvo už kolonizaciją. Zukas buvo išskirtinis, bet ne vienintelis, dalyvavęs antikolonijinėje kovoje. Tarp žymių litvakų kovotojų – ir fotografas Elis Weinbergas iš Liepojos, padaręs vieną garsiausių Nelsono Mandelos portretų, ir PAR politikas Joe Slovo iš Obelių, aktyviai dalyvavęs ANC veikloje ir stipriai prisidėjęs prie šalies demokratijos.

Vilniaus universiteto Pietų Afrikos žydų istorijos ir kultūros tyrėja Karina Simonson teigia, kad nors žydai Pietų Afrikoje (kurių 80 proc. buvo litvakai) galėjo mėgautis baltųjų privilegijomis, jie plačiai dalyvavo antiapartheidinėse veiklose. Litvakai rizikavo savo turtu ir laisve net nebūdami tiesioginėmis aukomis (ne taip, kaip juodaodžiai, azijiečiai ar coloureds – europietiškų ir afrikietiškų ar azijietiškų šaknų žmonės). Patyrę antisemitizmą ir neapykantą tėvynėje, žydai atvykdavo ir matydavo tą patį, tik prieš juodaodžius. „Socialinio teisingumo kiekvienam siekis yra labai litvakiškas bruožas“, – sakė žydų kilmės lietuvių novelistas Markas Zingeris.

Simono Zuko palikimas ir toliau kuria Zambiją. 2011 m. pasaulis nustebo, kai šalies viceprezidentu buvo išrinktas baltaodis. Prezidentui mirus, viceprezidentas iš Škotijos Guy’us Scottas keliems mėnesiams tapo prezidentu. Scottas galėtų būti Škotijos indėlio į Zambijos istoriją ir politiką simbolis, tačiau, dr. Hugh Macmillano teigimu, būtent Simono Zuko daugiau nei 50 metų dalyvavimas politikoje, namuose ir tremtyje, opozicijoje ir Vyriausybėje, padėjo zambiečiams natūraliai ir lengvai priimti Scottą. Apie baltaodžių ir juodaodžių tarpusavio santykį savo memuarų epiloge rašė ir Simonas: „Manau, kad mūsų veiklos, vykdytos prieš ir po nepriklausomybės paskelbimo, padėjo ateiti laikui, kai rasizmas Zambijoje beveik nebeegzistuoja.“

1951 m. įkurto Antifederacijos veiksmų komiteto, kurio sekretoriumi buvo ir Simonas, tikslas buvo argumentuotai paaiškinti Federacijos žalą. Simono organizacijai pasiūlyta emblema buvo juoda ir raudona juostelės. Jis aiškino, kad juoda simbolizuoja kovą už juodaodžių teises, o raudona – visame pasaulyje priimtas kairiųjų kovos už darbininkų teises simbolis. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šios dvi juostelės yra ir Zambijos vėliavoje.

Zambijos universiteto moderniosios istorijos dėstytojas dr. Sishuwa Sishuwa Simoną apibūdina kaip principingą, vargšus bei skurstančiuosius gynusį ir savo nuomonės nebijojusį pasakyti politiką, vis primindavusį kolegoms nepamiršti, dėl ko buvo įkurtas Judėjimas už daugiapartinę demokratiją, ir kurio dėka buvo atkurta demokratinė Zambijos sistema.

2005 m. „The Post“, vieno svarbiausių Zambijos laikraščių, vedamajame redaktorius Fredas M’membe Simono Zuko pasitraukimo iš politikos proga rašė: „Simonas yra visur, kur reikia ginti žmonių interesus arba juos tobulinti; jis visada nesavanaudiškai kovoja teisingumo pusėje. Ir mes tikimės, kad šiandienos politikai ir pilietinė visuomenė seks šiuo didžiuoju revoliucionieriumi, šiuo puikiu mūsų šalies piliečiu, šiuo puikiu Zambijos gyventoju.“ 85-ojo Zuko gimtadienio proga 2010 m. „The Post“ pridėjo: „Jo žmonija yra beribė ir įkvepianti, jis – engiamųjų ir vargšų čempionas.“

 

Austrija mini Krištolinę naktį

Austrija mini Krištolinę naktį

1938 m. lapkričio mėnesį iš   9 d. į 10 d. nacių sukarintos partijos  „rudmarškiniai“ (SA) nariai ir vokiečių civiliai atakavo ir siaubė žydų bendruomenei priklausančiuose pastatuose visame Trečiajame Reiche, tuo metu jam priklausė dabartinė Austrijos Federacinė Respublika, tų metų kovą šalį aneksavo Vokietija.

Šiandien, 2021 lapkričio 9d. Austrijos prezidentas, Europos komisijos atstovai bei Europos žydų kongreso atstovai susirinko Vienoje padėti vainikus  pagerbdami žuvusiuosius.

Austrijos sostinė ketvirtadienį rengiasi pristatyti visuomenei du projektus, minint 80-ąsias nacių kontroliuojamose teritorijose įvykdytų smurtinių išpuolių prieš žydų namus, įmones ir maldos vietas.Tai  buvo lemtingas įvykis, kurį istorikai  vadina Adolfo Hitlerio vadovaujamo režimo pradžia,  pradėjus vykdyti sistemingą žydų naikinimą.

Sostinė Viena ruošiasi skelbti 68 žydų vardus, nužudytų per „Kristallnacht – Krištolinę naktį”,  Austrijos sostinės vadinamajame „Vardų bokšte“.

Kiekvieną savaitės vakarą simboliniu laiku (19.38 val.) žuvusių Vienos gyventojų vardai iki aušros bus rodomi kas12 minučių, išrašyti milžiniškomis raidėmis ant pastato, kuriame įsikūrusi draudimo bendrovė „Uniqa“ fasado. esanti miesto centre.

„Siekiama išsaugoti kiekvieno nacių nužudyto žmogaus atminimą“, – EFE sakė Austrijos pasipriešinimo archyvo (DÖW) direktorius Gerhardas Baumgartneris. „Vardų bokšte” dešimtys tūkstančių žmonių galės matyti aukų vardus, užkersdami kelią nacių ketinimui užgesinti bet kokius žydų gyvybės Europoje pėdsakus.

Lygiagrečiame projekte DÖW atnaujino „Memento-Vienna“ – programėlę išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams su GPS, kuri leidžia vartotojams sužinoti aukų vardus, adresus ir biografinius duomenis.

Programėlė iš pradžių buvo paleista 2016 m. su duomenimis apie 5 000 aukų, gyvenusių Vienos centre, tačiau dabar duomenų bazė išplėsta įtraukiant apie 50 000 žuvusiųjų visoje sostinėje.

„Naciai ne tik nužudė savo aukas, bet ir atėmė jų vardus, veidus ir gyventą aplinką“, – EFE sakė vienas iš projektui vadovaujančių tyrėjų Thomas Sternas.

„Memento-Viena“ pirmiausia skirta studentams, turistams ir Holokausto aukų palikuonims, kurie grįžta į miestą susipažinti su savo šaknimis ir protėvių likimais.

Maždaug šeši milijonai žydų visoje Europoje, iš kurių 1,5 milijono buvo vaikai,  pradėti žudyti nuo Krištolinės nakties iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m., per didžiausią valstybės remiamą genocidą istorijoje.

 

 

Holokausto atspindys politikų retorikoje ir žiniasklaidoje

Holokausto atspindys politikų retorikoje ir žiniasklaidoje

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje šį rudenį prasidėję #ŽydiškiPašnekesiai virsta rimtu diskusijų klubu.
Nuo šiol antrąjį naujo mėnesio trečiadienį, nuo 17 val. Beigelių krautuvėlės erdvėse bus rengiamos reikšmingos diskusijos su visuomenės kultūriniais ir politiniais veikėjais, supažindinančiais su žydų kultūros, paveldo, istorijos subtilybėmis bei aptariančiais nūdienoje kylančius iššūkius. Svarius pokalbius lydės muzikiniai, meniniai intarpai, padedantys atskleisti gvildenamų temų gylį ar dinamiką.
LAPKRIČIO 10 D., 17 VAL., (LŽB Beigelių krautuvėlė, Pylimo g. 4)
Pirmoji #ŽydiškųPašnekesių diskusijų ciklo tema – „Holokausto atspindys politikų retorikoje ir žiniasklaidoje“.
Diskusijų klubo iniciatorius Arkadijus Vinokuras dalijasi:
“Šiandieną dar tik nedidelė dalis Lietuvos visuomenės ir ypač politikų išmoko bent jau pagarbiai kalbėti apie mus visus ištikusią XX a. vidurio tragediją. Taip, mus visus, visą Lietuvos visuomenę, nepaisant etninės kilmės. Svarbu suprasti, kad išmokti “padoraus kalbėjimo” apie Holokaustą yra viena, o suvokti sąsajas tarp jo ir institucionalizuoto antisemitizmo yra visai kas kita. Ne kartą šis dualizmas iškyla kai kurių politikų kalbose bei atsispindi jų veiksmuose. Žiniasklaidoje (ir ne tik Lietuvoje) pasitaiko atvejų, kai nesusimąsčius yra nekritiškai platinamos „nekaltos“ nuomonės, neva turinčios teisę į „kitokį požiūrį apie holokaustą“. Ne, Holokaustas iš mažosios raidės nėra nesąmoninga klaida.”
Diskusijoje dalyvauja:
• Politologas, Seimo narys prof. Raimondas Lopata.
• Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos narys, apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
• Seimo narė, Laisvės kovų ir valstybinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
• LGGRTC direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys .
Diskusijos moderatorius Arkadijus Vinokuras.
Muzikinis akcentas:
Rafailas Karpis (Tenoras) ir Darius Mažintas (fortepijonas) – Jidiš dainų programa ir geto dainos.
Maloniai kviečiame dalyvauti gyvai ir internetu.
Mus remia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Geros valios fondas.
Gyvas liudijimas: žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus

Gyvas liudijimas: žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus

Šiais metais minime 80-ąsias Lietuvos okupacijos, didžiųjų tremčių ir Holokausto pradžios metines. Šiauliuose atidarytas Pasaulio tautų teisuolių skveras ir memorialas, skirtas pagerbti tautos didvyrius, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis Holokausto metu gelbėjo žydus. Lietuvoje beveik 1 600 asmenų, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi,  918 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių sode Jeruzalėje. Šis sąrašas plečiasi, sužinant vis naujų faktų apie to laikmečio gyventojus ir jų žygdarbius.

 

Ieškojo gelbėtojų nuo įsikūrimo pradžios
Šiaulietė Frida Šteinienė džiaugiasi, kad pagaliau mieste tinkamai pagerbti Pasaulio tautų teisuoliai, sutvarkytas skveras, įrengtas gražus memorialas. Tačiau jos teigimu,  nėra teisinga visus nuopelnus dėl teisuolių pagerbimo prisiimti S. Kerbeliui. Taip kalbanti ne iš piktumo, ne iš kokio nors pavydo, o dėl to, kad daug metų šia kryptimi buvo einama, daug pastangų įdėjo visas būrys  žydų bendruomenės garbių žmonių: žymusis kraštotyrininkas Leiba Lipšicas, bendruomenės vadovai Josifas Buršteinas, Borisas Šteinas.

„Dar 1988 m., kai buvo atkurta Šiaulių miesto žydų bendruomenė,  vienas iš pirmųjų darbų buvo surasti tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių, giminių gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metu įvairiais būdais prisidėjo prie to, kad mūsų tautiečių gyvybės būtų išgelbėtos“, – sakė F. Šteinienė.

Maša Grodnikienė švenčia jubiliejinį 75-ąjį gimtadienį! 

Maša Grodnikienė švenčia jubiliejinį 75-ąjį gimtadienį! 

Sveikiname Mašą su jubiliejumi ir nuoširdžiai linkime  paties svarbiausio – stiprios sveikatos ir artimųjų  meilės, malonių gyvenimo akimirkų, džiaugsmo šeimoje, geros nuotaikos. Su gimtadieniu!

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininko pavaduotojos pareigas Maša Grodnikienė ėjo daugiau nei  20 metų. Maša inicijavo ir vadovavo žydų bendruomenės svarbiems kultūriniams renginiams. Jos  pastangų dėka 2001 m. buvo suorganizuotas pirmasis Pasaulio litvakų kongresas, tapęs simboliniu įvykiu atsikūrusioje žydų bendruomenėje, žymėjęs litvakų kultūros Lietuvoje renesansą. Mes prisimename ir vertiname Mašos pristatytą reikšmingą kultūrinių renginių ciklą ,,Likimai”.

Maša Grodnikienė labai daug prisidėjo puoselėjant ir garsinant litvakų kultūrą bendruomenės viduje ir visame žydiškajame pasaulyje.

Mieloji Maša, jūsų inicijuoti ir pradėti darbai tęsiami. Niekas nepamiršta, darbai nesustoja. Ačiū už jūsų pristatytą  Lietuvos žydų kultūrinį palikimą.

Mazel Tov!

Beigelis ir Moliūgas arba amerikietiškas Helovynas bendruomenėje

Beigelis ir Moliūgas arba amerikietiškas Helovynas bendruomenėje

Smagumas – ten kur pokštai, kostiumai, vaiduokliai, moliūgai ir daug vaikų klegesio.

Penktadienio vakarą bendruomenėje vyko jau trečiasis #KinderTiš – vaikų stalas Beigelių krautuvėlėje. Vaikai kepė beigelius klevų sirupe ir dekoravo juos moliūgų sėklomis. Šventė vyko kartu su bičiuliais iš JAV ambasados Vilniuje. Gavome daug  baisuokliškų dovanų, sužinojome viską apie Helovyno tradicijas ir laimingi pasitikome šabatą. Specialiai šios dienos proga apie Helovyno tradicijas, kostiumus, pokštus ir gąsdinimus bei moliūgus mums pasakos JAV Ambasada Vilniuje / U.S. Embassy Vilnius kultūros ataše Caitlin Nettleton ir kolegos.

Tikimės susitikti dažniau nes mus remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – ačiū!
Daugiau informacijos projects@lzb.lt PROGRAMA https://bit.ly/3oSAS19

 

Silvios Foti knygos pristatymas ir diskusija Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje

Silvios Foti knygos pristatymas ir diskusija Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje

Spalio 29 d. popietę Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje vyko knygos ,,Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis — karo nusikaltėlis” pristatymas bei diskusija. Knyga lietuvių kalba bus pristatyta 2022 m. vasario mėnesį vyksiančios Vilniaus Knygų mugės metu atnaujintu pavadinimu “Vėtra lietaus šalyje”.

Renginio metu, Čikagoje gyvenanti lietuvių kilmės amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Silvia Foti pristatė skaudžią asmeninę patirtį tyrinėjant savo senelio, generolo Jono Noreikos-Vėtros, veiklą bei atrastus kolaboravimo su nacistiniu okupaciniu rėžimu Lietuvoje faktus. Autorė atvirai išdėstė savo požiūrį į senelio vykdytą nusikalstamą veiklą ir apgailestavo, kad Lietuvoje jis vis dar yra pristatomas kaip sektinas pavyzdys ir herojus.

Po pristatymo vykusios diskusijos metu buvo išsamiai aptartos viešojoje erdvėje kylančios audringos reakcijos į naujų skausmingų istorinių faktų atradimą bei ekspertų, visuomenės lyderių bei politikų atsakomybę už viešąjį diskursą. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky diskusijos metu teigė: “Net neabejoju, kad nors žiniasklaida ir nesusidomėjo šia diskusija, bet po šio renginio išgirsime daug kritiškų vertinimų iš čia nebuvusiųjų. Bet daug kartų jau esu sakiusi ir pakartosiu darsyk: Lietuvos vardą teršia tie, kurie slepia tiesą, o ne tie, kurie kalba tiesą.

Ir, žinant p. S. Foti knygos istoriją, tikrai reikia turėti labai daug drąsos ir nuoširdumo apie artimą savo šeimos narį, apie savo senelį, parašyti tiesą, kuri tokia ir nemaloni ir pribloškianti. Tad galime ir privalome už tai padėkoti”.

Po pristatymo vykusioje diskusijoje taip pat dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Nepriklausomybės Akto signataras, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti pirmininkas Emanuelis Zingeris, Žydų bibliotekos direktorius ir steigėjas Žilvinas Bieliauskas, Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius ambasadorius Marius Janukonis, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti direktorius Ronaldas Račinskas bei Vilniaus universiteto profesorė dr. Jurgita Verbickienė.

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus.

Nuotraukose atgimusi sutvarkyta senoji medinė sinagoga.

Spalio mėnesį KPD paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Kurklių miestelio sinagogos pastato (Anykščių rajone) tvarkybos darbus. Kurklių sinagogos pastatas prikeltas naujam gyvenimui.

Pastatas sutvarkytas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – paveldotvarkos finansavimo programos – lėšomis pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė – architektė Rūta Irena Klimavičienė),projektas  parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės užsakymu ir dalinai jai finansuojant.

2014 m. KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į Kultūros vertybių registrą įtraukė medinę Kurklių sinagogą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 37596). Kurklių miestelyje esančiai sinagogai teisinė apsauga suteikta dėl jos architektūrinės vertės. 2013 metais Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos bei populiarinimo asociacija į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos Centrinėje ir Rytų Europoje“ įtraukė 14 Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų pastatų, vienas jų – Kurklių sinagoga. Tai liudija apie tokio kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ne tik šalies, bet ir europiniu mastu.
Kurkliuose jau nuo XVII a. gyveno žydų bendruomenė. XIX a. pabaigoje čia buvo 257 žydai – jie sudarė 32 procentus visų miestelio gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metais visa miestelio žydų bendruomenė buvo sunaikinta.
Kurklių sinagoga yra viena iš originaliausių Lietuvoje. Statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuota ir 1936 m. prie nedidelio Dubelės upelio pastatyta sinagoga buvo suręsta iš sujungtų į sąsparas rąstų. Šių maldos namų patalpos išdėstytos per du aukštus, o virš pietinės pastato dalies iškilęs laiptinės bokštelis, jis išskirtinis, litvakų sinagogoms nebūdingas. Visgi, minėtasis ekstravagantiškas bokštelis buvo dekoruotas tradiciniais simboliais – dvejomis Dovydo žvaigždėmis. Pastatas pasižymi tradiciniu sinagogos išdėstymu: egzistavo atskira pagrindinė pamaldų erdvė ir moterų sekcija. Sinagogos langų rėmai išsiskyrė kitų Lietuvos sinagogų kontekste – tai trikampio formos arkos. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo paversta sandėliu. Nuo 1990 metų nenaudojama.

Sutvarkytą sinagogos pastatą planuojama perduoti panaudai Anykščių savivaldybės biudžetinei įstaigai “Anykščių menų centras”. Čia turėtų įsikurti sakralinio meno padalinys su savo ekspozicija.

KPD informacija
Kurklių sinagoga yra viena iš originaliausių Lietuvoje. KPD nuotrauka

 

Apie Kurklių žydus ir sinagogą.

Kostas Kajėnas Dmitrijus Mackela bernardinai.lt

Žydai Kurklių miestelyje daugiausia vertėsi smulkiuoju verslu. Čia veikė žydų mėsinė, vaistinė, audinių parduotuvė, net du malūnai. Viename malūne darbavosi lietuvis, tačiau malūnas buvo išsinuomotas iš štetle gyvenusio žydo. Kurklių miestelyje registruoti šeši smulkieji amatininkai: kepėjas, siuvėjas, kurpius, krosnių mūrininkas, metalo apdirbėjas ir mėsininkas.

Kiekvieną sekmadienį žydams priklausiusiose parduotuvėlėse vyko aktyvi prekyba. Kitomis savaitės dienomis, išskyrus šeštadienius, prekeiviai keliaudavo po apylinkes ir siūlydavo prekes aplinkinių miestelių gyventojams, o namo grįždavo šabo vakarui.

Dėl nepritekliaus ir sudėtingų ekonominių sąlygų nemažai Kurklių ir aplinkinių štetlų žydų dar iki Antrojo pasaulinio karo emigravo į Pietų Afriką, Braziliją, Kubą ar JAV. 1923 metais, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, Kurkliuose gyveno 181 žydų tautybės asmuo. Tačiau kai kurie Kurklių žydai gyveno gana pasiturimai, tarpukariu miestelyje buvo registruoti net trys telefono abonementai.

Kurklių štetle veikė religinė pradinė žydų berniukų mokykla – chederis, tačiau dėl nedidelio skaičiaus moksleivių pradinės mokyklos nebuvo. Dalis moksleivių tarpukario laikotarpiu ėjo į lietuvišką mokyklą. Miestelio žydai turėjo ir biblioteką, kuri buvo įsikūrusi ritualinio skerdiko (šocheto) R. Netos-Bezalelio Davidovičiaus namuose. Šis žmogus dosniai aukojo žydų reikalams. Jis taip pat buvo sinagogos gabajus – bendruomenės seniūnas ir iždininkas.

Pinigų aukojo ir užsienyje gyvenę bei svetur laimės ieškoti išvykę žydai. Beje, vietiniai krikščionys, turėję verslo reikalų su žydais, taip pat aukodavo sinagogos reikmėms. Kurkliuose veikė net dvi sionistinės organizacijos: socialsionistai ir sionistai. Pagrindiniai organizacijų tikslai buvo rinkti lėšų žemei pirkti Erec – Izraeliui (būsimai žydų valstybei), steigti savanoriškus hebrajų kalbos ir žydų istorijos kursus. Sionistai vadinamąjį žydų klausimą turėjo išspręsti kurdami valstybę, kurioje jie sudarytų daugumą ir turėtų politinę galią.

Įdomu tai, kad Kurklių štetle veikė ir nedidelis kibucas, daugiausia jame būta medžio apdirbėjų bei dažytojų. Kibucų kūrimo idėjos autoriumi laikomas Lietuvoje gimęs matematikas Hermanas Šapira. Kibucai atliko svarbų vaidmenį kuriant Izraelio valstybę. Svarbų vaidmenį Izraelio žemės ūkyje kibucai atlieka iki šiol. Nė vienoje valstybėje bendra nuosavybė nebuvo taip išplėtota kaip Izraelio kibucuose.

Kurkliuose ankstyvuosius religinius ir visuomeninius mokslus baigė ir pats garsiausias kurkliškis – Mošė Davidas Osinskis (1885–1952). Kartu su tūkstančiais kitų žydų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Didžiąją Britaniją emigravęs jaunas siuvėjas iš Kurklių pasivadino Montague Burtonu, įkūrė iki šių dienų klestintį drabužių parduotuvių tinklą „Burton“. Pirmiausia jis įsikūrė Česterfilde. 1913 m. M. Burtonas turėjo jau penkias parduotuves Šefilde ir gamyklą Lidse. Nuo 1929 m. „Burton“ visoje Europoje tapo pripažintu prekės ženklu, kuriam priklausė 400 parduotuvių.

1936 m. M. Burtonas atidarė didžiausią visame pasaulyje siuvyklą, kurioje dirbo per 10 000 žmonių. Antrojo pasaulinio karo metais „Burton“ kompanija ypač suklestėjo – gavusi valstybinį užsakymą ketverius metus siuvo uniformas Didžiosios Britanijos kariuomenei. M. Burtonas buvo ne tik pažangus verslininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas bei mecenatas, rėmęs Kardifo, Kembridžo, Lidso, Oksfordo, Edinburgo universitetų studentus. Už nuopelnus industrinių ryšių srityje 1931 m. šis kurkliškis buvo pagerbtas riterio titulu.

Seras M. Burtonas tekstilės ir mados pramonės imperiją valdė iki pat savo mirties 1952 metais. Vėliau „Burton“ kompanijai vadovavo kitas taip pat Lietuvoje gimęs žydas Lionelis Jacobsonas, kadaise įkūręs žinomą Didžiojoje Britanijoje siuvyklų tinklą „Jackson The Tailor“.

Pokariu sinagoga buvo naudojama ūkio reikmėms, todėl Aron hakodešo – spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai, bimos ar kitų interjero detalių neišliko. Deja, ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę sinagoga nesusilaukė deramo dėmesio – daugelį metų stovėjo nenaudojama ir nyko.

2014 m. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė į Kultūros vertybių registrą įtraukti medinę Kurklių sinagogą. Šiam paveldo objektui buvo suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo. Kurklių miestelyje esančiai sinagogai teisinė apsauga suteikta dėl jos architektūrinės vertės. 2013 metais Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos bei populiarinimo asociacija į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos Centrinėje ir Rytų Europoje“ įtraukė 14 Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų pastatų, vienas jų – Kurklių sinagoga. Tai liudija apie tokio kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ne tik šalies, bet ir europiniu mastu.Į

Antrasis pasaulinis karas ir Kurklių žydų bendruomenė

Antrojo pasaulinio karo metais visa Kurklių štetlo žydų bendruomenė buvo sunaikinta nacių ir vietos kolaborantų. Vaikų, senelių, moterų žudynėse Pivonijos miške dalyvavo Ukmergės kalėjimo prižiūrėtojai, miesto ir apylinkių baltaraištininkai, policininkai, specialiai žydų žudymui suburtas J. Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 26 d. Pivonijos miške, nuo Ukmergės nutolusiame apie 4 km į pietryčius, buvo nužudyta apie 7000 Ukmergės ir jos apylinkių, tarp jų ir Kurklių miestelio, žydų.

Tačiau iš tiesų niekas tiksliai nežino, kiek žydų buvo sunaikinta Pivonijos šile. Ši žudynių vieta įvardijama kaip viena masiškiausių Lietuvoje. 1953 m. šios tragedijos vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu, kuris skelbia: „Čia 1941 m. amžinam poilsiui hitlerinių budelių ir jų vietinių pagalbininkų kulkų pakirsti atgulė 10 239 nekalti Lietuvos piliečiai – žydų tautos sūnūs ir dukros, seneliai ir kūdikiai. Tegul jų nekaltas kraujas pribudina kiekvieno sąžinę, kad daugiau niekad nebūtų žudomi žmonės.“

Kurklių sinagoga

Kaip ir įprasta, maldos namai buvo pastatyti atokiau nuo miestelio centro ir arčiau vandens – prie Dubelės upelio, kuris atliko svarbų vaidmenį žydų bendruomenės gyvenime. Pirmosios žinios apie sinagogą Kurkliuose mus pasiekia iš XVIII a. pradžios. Kadaise Kurkliuose būta dviejų maldos namų: senojo beit midrash ir naujosios sinagogos. Beit midrash buvo naudojamas žiemos metu, nes turėjo krosnį, tad buvo šildomas, tačiau dar 1885 m. šis pastatas buvo labai prastos būklės, taigi krosnis buvo perkelta į išlikusią sinagogą.

Buvusios didelės stačiakampių langų angos buvo su trikampio formos viršutine dalimi. Pokariu sinagoga buvo naudojama ūkio reikmėms, todėl Aron hakodešo – spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai, bimos ar kitų interjero detalių neišliko. Deja, ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę sinagoga nesusilaukė deramo dėmesio – daugelį metų stovėjo nenaudojama ir nyko.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Gerbiamas Kauno miesto mere,

Gerbiamieji susirinkusieji,

Į šią vietą iš Demokratų aikštės mus atvedė Kančios kelias, prieš aštuonias dešimtis metų buvęs niekingo ir nežmoniško nusikaltimo prieš beveik dešimt tūkstančių žydų tautybės kauniečių, liudininkų.

Kiek anksčiau tais metais, Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro įsakymo Nr. 15, 4 punktas jau buvo išvaręs visus Kauno žydus iš jų namų ir įprastų gyvenimų: „Visi Kauno miesto ribose gyveną žydų tautybės asmenis be lyties ir amžiaus skirtumo, nuo š.m. liepos mėn. 15 d. iki rugpjūčio mėn. 15 d. turi persikelti gyventi į Kauno priemiestį – Vilijampolę.“

Tą spalio dieną, toje pačioje Vilijampolėje esančioje aikštėje, 28 tūkstančiai mūsų bendrapiliečių, Kauno miestą kūrusių ir puoselėjusių žydų, buvo skirstomi į dvi puses.

Į dešinę – mirti. Į kairę – laikinai gyventi.

Budeliai rankų mostais į dešinę kreipė šeimas su mažais vaikais, senolius, moteris ir silpniausiuosius.

Mano kolega, ir geras vyresnysis draugas, kilęs iš Lazdijų,  Avraham Tory (ankstesnė pavardė Golub) buvo Kauno geto kalinys. Savo dienoraštyje, kurį surado po karo aprašė siaubą keliantį vaizdą, kuomet motinos plyštančios širdimis glaudė savo mažus vaikus prie krūtinės myluodamos ir bučiuodamos juos, tarsi žinotų, kad daro tai paskutinį kartą…

Kitą rytą, prie IX forto beveik 10 tūkstančių Kauno žydų laukė mirtis, kurią atnešė ne šiaip iš kažkur atsiradusių nacių rankos. Mirtis, kurią atnešė ir jų kaimynų – lietuvių – rankos. Privalome žiūrėti tiesai į akis. Tai buvo kruviniausia diena modernios Lietuvos istorijoje. Šiuos nusikaltimus nacių paliepimu vykdę lietuviai buvo ir visados išliks – nusikaltėliai žmogiškumui.

Drąsi ir garbinga yra ta tauta, kuri sugeba pripažinti, kad tokių žmonių būta. Ne jų nuodėmės krenta ant mūsų, o tai, kad šiandienė karta vis dar bijo tiesos. Ieško patogesnių ir aptakesnių žodžių kalbėdami apie tiesą. Negalime sau to leisti.

Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra senaties.

Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra atleidimo.

Negali būti jokios tolerancijos ir šiandien iškylančioms antisemitizmo apraiškoms.

Negali būti užmerktų akių prieš bandymus padailinti kruviną istoriją.

Neleiskime tiems žudikams pasiekti savo tikslų ir ištrinti Lietuvos žydų iš atminties. Eidami susitaikymo keliu, privalome pasiekti, kad Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose atsirastų ir išsamūs skyriai apie Lietuvos žydų istoriją, apie mūsų indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ir visuomenės identitetą.

Kalbėdami apie Lietuvą privalome kalbėti apie žydų istoriją, išdėstant, kaip žydų tauta atsirado Lietuvoje, kaip čia gyveno, kūrė ir tikėjo ateitimi. Reikia be baimės dėstyti tiesą apie įvykusią tragediją bei jos pasekmes, kurias abi tautos jaučia ir šiandien.

Nesyk esu kartojusi – Tautą reikia matuoti pagal geriausius, o ne pagal blogiausius jos narius. Ir Lietuva privalo didžiuotis turėjusi beveik tūkstantį Pasaulio tautų teisuolių, gelbėjusių žydus Holokausto tragedijos metu. Tačiau niekada neleisime užtušuoti istorijos – Lietuvos žydų žudynės vyko nacių paliepimu su vietinių kolaborantų pagalba.

To pripažinimas tik padės susitaikyti su praeitimi ir drąsiai su pasitikėjimu žvelgti ateitin.
Ačiū Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui, kuris, kartu su mumis mini šią Lietuvos tragediją. Jūsų ir Ponios buvimas čia rodo pagarbą ir užuojautą nužudytiesiems bei jų šeimoms bei siunčia žinią ne tik mūsų bet ir tarptautinei žydų bendruomenei apie Lietuvos valstybės požiūrį į Holokaustą, okupantus ir kolaborantus.

 

Nuotraukos: KDFM (Kauno IX forto muziejus)

Minėjimas Holokausto aukoms ir „Didžiajai akcijai“ atminti 2021 spalio mėn. 28 d.  Tiesioginė transliacija iš Kauno IX forto memorialiniame komplekse vykstančio „Didžiosios akcijos“ minėjimo. Prieš 80 metų – 1941 m. spalio mėnesį – Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vadinamos „Didžiąja akcija“. 1941 m. spalio 28 d.

Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta 9200 Kauno geto žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną (spalio 29-ąją) visi pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

Prisimenant „Didžiosios akcijos“ įvykius ir pagerbiant Holokausto aukas, 2021 m. spalio 28 d. nuo Demokratų g. esančios aikštės (Demokratų g. ir Vytenio g. sankirta) iki IX forto masinių žudynių lauko organizuojama pilietinė eisena, simboliškai atkartojanti kelią, kuriuo 1941 m. į mirtį buvo varomi Kauno geto žydai. Pasibaigus eisenai – „Didžiosios akcijos“ minėjimas Kauno IX forto memorialiniame komplekse.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/video/transliacijos/anonsai/minejimas-holokausto-aukoms-ir-didziajai-akcijai-atminti.d?id=88540945

Gitanas Nausėda „Didžiosios akcijos“ minėjime

Gitanas Nausėda „Didžiosios akcijos“ minėjime

R. Dačkaus/prezidentūros nuotr.

LRT.lt

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį dalyvavo pilietinėje eisenoje ir minėjime, skirtuose prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas, nužudytas „Didžiosios akcijos“ metu. Pasak šalies vadovo, minėdami tragiškas „Didžiosios akcijos“ pasekmes, simboliniu atminties keliu sujungiame šimtus Lietuvos vietovių, per kurias driekiasi kruvina skausmo istorijos žymė.

Prezidentas prisijungė prie eisenos dalyvių, rimtyje ėjusių keliu, kuriuo prieš 80 metų į Kauno IX fortą pasitikti mirties buvo varomi beveik 10 tūkstančių žydų.

„Būdami čia, geriau suvokiame katastrofą, kurios tikrojo masto niekada neišmatuosime. Katastrofos, kuri negailestingai pasiglemžė žydų gyvenimus daugybėje Lietuvos ir kitų šalių miestuose ir miesteliuose“, – Kauno IX forto memorialiniame komplekse vykusiame minėjime sakė prezidentas.

Šalies vadovas kvietė prisiminti tuos, kurie net tamsiausią valandą nepaklydo ir pasirinko drąsą ir kilnumą bei tuos, kurie net išgyvenę žudynių siaubus, sugebėjo visą gyvenimą skleisti meilę artimui, teigiama prezidentūros pranešime.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš tūkstančių šių šviesių žmonių buvo Stefanija Ladigienė, kuri karo metais priglaudė „Didžiąją akciją“ išgyvenusią mergaitę – Ireną Veisaitę. Šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė savo gyvenimu liudijo ne tik tai, ką išsaugojome, bet ir ką praradome per Holokaustą.

„Didžioji akcija“ – 1941 metais vykusios didžiausios Kauno geto gyventojų žudynės, kurių išvakarėse gestapininkai mirčiai atrinko beveik 10 tūkstančių žydų. Prieš 80 metų, spalio 29 d. Kauno IX forte buvo nužudytos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai.

„Didžiosios akcijos“ minėjimas yra dalis nacionalinio projekto „Atminties kelias 1941-2021“, skirto paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines.

Tautinių mažumų bendrijų apklausa

Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – VMS) užsakymu KOG institutas (www.koginstitutas.lt) vykdo Vilniaus mieste įsikūrusių tautinių mažumų bendrijų atstovų apklausą.

Apklausos tikslas – surinkti tautinių mažumų atstovų nuomonę apie tautinės kultūros puoselėjimą Vilniaus mieste ir su tuo susijusius iššūkius.

Maloniai kviečiame skirti 5-7 min.
Garantuojame Jūsų atsakymų konfidencialumą. Anketą galite užpildyti iki spalio 29 dienos imtinai.

Norėdami pradėti apklausą, spauskite čia
Jei apklausa nepasileidžia, pabandykite nukopijuoti apklausos nuorodą į interneto naršyklę: https://survey.alchemer.com/s3/6560672/Apklausa

Mums svarbu išgirsti kuo daugiau tautinių mažumų atstovų nuomonių, tad maloniai kviečiame pasidalinti apklausos nuoroda su savo bendrijos nariais.

Jei turite klausimų, susijusių su apklausos vykdymu, ar susidūrėte su techninėmis kliūtimis, prašome kreiptis į tyrimo atlikėjus: Rūta Matulaitienė, ruta.matulaitiene@koginstitutas.lt.

Pagarbiai
KOG institutas

Užuojauta

Užuojauta

 

Mirė Lietuvos žydų bendruomenės narė, Socialinio departamento klientė
Fania Lindina (1934 – 2021).
Lietuvos žydų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia sūnų Leonidą ir dukrą Julią dėl mylimos mamos mirties.
Seminarai mokytojams Holokausto tema – kalbėti šia tema būtina

Seminarai mokytojams Holokausto tema – kalbėti šia tema būtina

Šiuo metu vykdomas bendras Olgos Lengyel Instituto (TOLI), Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato bei Lietuvos žydų bendruomenės projektas, skirtas Lietuvos mokytojų švietimui Holokausto ir žmogaus teisių temomis.

Projekto tikslas – prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo, analizuojant Holokausto tragedijos aspektus, žmogaus teisių bei socialinio teisingumo temas svarbiausių XX amžiaus įvykių šviesoje. Projektu siekiama supažindinti su naujais ugdymo metodais ir aptarti galimybes juos įdiegti ugdymo procese.

Paskaitų ir seminarų metu siekiama suteikti platesnį supratimą apie stereotipų, prietarų, diskriminacijos poveikį asmeniui, atskiroms grupėms bei visai visuomenei. Taip pat, su mokytojais plačiai diskutuojama apie žydų tautos gyvenimą iki Holokausto ir po jo. Susitikimų metu paliečiamos skausmingos temos ir nepatogūs istoriniai aspektai, apie kuriuos būtina kalbėti su jaunąja karta.

Vieną seminarų mokytojams vedė Lietuvoje šiuo metu viešinti, tarptautinio atgarsio sulaukusios knygos apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą autorė, žurnalistė, jo anūkė Silvia Foti. Susitikimo metu autorė pristatė savo patirtį susiduriant su nepatogia šeimos praeitimi ir moralinę atsakomybę apie ją kalbėti net tada, kai norėtųsi nutylėti.

Nors autorės knyga Lietuvoje susilaukė didelio atgarsio bei prieštaravimų iš norinčiųjų nutylėti istorinius faktus, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, po susitikimo su Silvia Foti, teigė: ”ponia Foti neteršia Lietuvos vardo. Kalbėti apie Holokaustą – nereiškia teršti Lietuvos vardą. Vykdyti Holokaustą – reiškia teršti Lietuvos vardą”.

Bendruomenės pirmininkė pabrėžė poreikį pasiekti, kad Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose atsirastų ir išsamūs skyriai apie Lietuvos žydų istoriją, apie žydų bendruomenės indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ir visuomenės identitetą. „Žydų istorija Lietuvoje prasideda ne nuo iškastos nacių duobės. Ji turi daug daugiau metų. „Tik gebėjimas be baimės dėstyti tiesą apie įvykusią tragediją bei jos pasekmes, kurias abi tautos jaučia ir šiandien, leis darbiai eiti susitaikymo keliu“, – teigė F. Kukliansky.

Olgos Lengyel Institutas (TOLI) Niujorke pavadintas Vengrijos žydės Olgos Lengyel, išgyvenusios Holokaustą vardu. Ji kartu su šeima buvo atvežta į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tik Olgai Lengyel pavyko išgyventi ir jos istorijos pagrindu William Styron sukurtas romanas „Sofi pasirinkimas“. TOLI buvo įsteigtas, siekiant tęsti Olgos Lengyel darbą, šviečiant ateities kartas Holokausto tema ir pabrėžiant jos aktualumą šiandieniame pasaulyje.