Naujienos

Atidengti atminimo akmenys, skirti Rabinovičių-Bruk šeimai

Atidengti atminimo akmenys, skirti Rabinovičių-Bruk šeimai

Lietuvos Žmogaus teisių centro iniciatyva Gedimino pr. 37 ir 46 Vilniuje įdėti šeši nauji Atminimo akmenys, skirti Rabinovičių-Bruk šeimai atminti.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo atidengime ir pasidalino mintimis:

Šiandien dalyvavau labai jautrioje ceremonijoje.

Prie pastatų, esančių Gedimino pr. 37 ir 46 įdėti šeši Atminimo akmenys, skirti RABINOWICZ-ZUPRANER šeimai atminti. Šie žmonės buvo nužudyti Paneriuose.

Džiaugiuosi, kad jų ir artimųjų atmintis sugrįžo į Vilnių. Ačiū giminaičiams, radusiems jėgų pasirūpinti artimųjų atminties išsaugojimu ir atvykti į Vilnių.

Dalinamės akimirkomis:

Šiuo metu Lietuvoje yra įrengti 64 Atminimo akmenys trylikoje šalies miestų ir miestelių – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Ukmergėje, Plungėje, Jurbarke, Švėkšnoje, Darbėnuose, Kuliuose, Krakėse, Vilkaviškyje.

Naujoji Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein apsilankė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Naujoji Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein apsilankė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Nuoširdžiai sveikiname naująją Izraelio ambasadorę Hadas Wittenberg Silverstein atvykus į Lietuvą!

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa žydų diaspora Lietuvoje linki Izraelio ambasadorei turiningų veiklų ir kūrybingų bendrų iniciatyvų!

 

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky naujajai ambasadorei pristatė  Buvusių getų kalinių labdaros ir paramos fondo vadovę Rozetą Ramonienę.

Ne tik pripažinti, bet prisipažinti. Apie Holokausto atmintį su Sauliumi Sužiedėliu

Ne tik pripažinti, bet prisipažinti. Apie Holokausto atmintį su Sauliumi Sužiedėliu

„Svarbiausias žingsnis yra ne tik pripažinti, bet ir prisipažinti. Ne asmenine prasme, nes mano amžiaus lietuviai ir jaunesni – nė vienas iš mūsų nėra kaltas. Jei mano šeimos narys padarė nusikaltimą, aš neprisiimu už tai atsakomybės. Tačiau aš jaučiu kolektyvinę gėdą. Kaip galėjo būti, kad mūsų tarpe atsitiko? Mes turim ištyrinėti tuos klausimus nuodugniai, be pykčio, kad juos suprastume. Bet nesu naivus – manau, kad visi bandymai vis tiek sukels priešpriešą“, – sako Saulius Sužiedėlis NARA tinklalaidei.

Augdamas Jungtinių Valstijų lietuvių bendruomenėje Sužiedėlis apie Holokaustą Lietuvoje sužinojo tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – lig tol ši tema nebuvo bendruomenės pokalbio dalis. Jo 1991 m. interviu Jungtinių Valstijų lietuvių laikraščiui „Akiračiai“, pavadinimu „1941 metų sukilimo baltosios dėmės“, lig šiol yra svarbus ir drąsus lietuvių savirefleksijos dokumentas.

Saulius Sužiedėlis, kartu su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu, 2006 m. yra išleidęs knygą „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė.“ Jis taip pat yra Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys.

„MES NIEKO NEPRARANDAM PASAULIO AKYSE, PRIPAŽINDAMI SAVO ISTORIJĄ TOKIĄ, KOKIA JI BUVO“

Istorikas nepritaria daliai kolegų, sakančių, kad vykstant karui Ukrainoje reikėtų kurį laiką nekalbėti apie Holokausto Lietuvoje istoriją. „Mes nieko neprarandam pasaulio akyse, jeigu pripažįstam savo istoriją tokią, kokia ji buvo. Tas faktas, kad dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metu, plačiai žinomas. Niekas nenustebs, o tik pagirs, kad nebijome savo praeities. O kai pradedi bijoti, teisintis, tas atrodo labai prastai.“

Antrojoje interviu dalyje didelį dėmesį skyrėme istoriko Michaelo Caspero tekstamskritikavusiems Jono Meko laikyseną Holokausto atžvilgiu. Meko asmenybė padėjo iškelti platesnį klausimą – kiek atskiri tuo metu gyvenę žmonės buvo atsakingi už tai, kad Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta?

Su Sauliumi Sužiedėliu kalbasi Karolis Vyšniauskas.

>>Išgirskite interviu paspaudę mygtuką PLAY puslapio viršuje

Į Panerių masinių žudynių vietą Vilniuje ves Memorialo gatvė

Į Panerių masinių žudynių vietą Vilniuje ves Memorialo gatvė

Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė pasiūlymui suteikti Paneriuose esančios Agrastų gatvės daliai, vedančiai iki Panerių memorialo ir masinių žudynių vietos, Memorialo gatvės pavadinimą. Šioje vietoje 1941–1944 m. buvo nužudyta 50–70 tūkst. žmonių, kurių dauguma buvo Vilniaus ir Vilniaus regiono žydai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Miesto taryba pritarė ir kelių bevardžių gatvių pavadinimams. Panerių seniūnijoje netoli Strazdų, Apuokų gatvių atsiras Fazanų, Putpelių gatvės. Abi jos kirsis su Alksnynų gatve. Netoli Lentvario gatvės atsiras Kazlų Rūdos gatvė.

Pilaitės seniūnijoje įamžintas Didžiojo Prūsų sukilimo vadų Glapo atminimas. Vilniuje yra ir Prūsų sukilimo vado Glando vardu pavadinta gatvė. Kitai bevardei Pilaitės seniūnijos gatvei suteiktas Karaliaučiaus tematikos pavadinimas – Raušių (nedidelis miestelis buvusiame Karaliaučiuje).

 

Užuojauta

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame, kad eidama 101 metus mirė Polina Zingerienė.

Nuoširdžiai užjaučiame sūnus Marką ir Emanuelį Zingerius bei artimuosius ir gimines.

Polina Zingerienė gimė Kaune. Gimtajame mieste Polina baigė gimnaziją. Tuomet jaunos ir savo svajonių siekiančios Polinos gyvenimą sukrėtė baisūs antrojo pasaulio karo įvykiai. Polina pateko į Kauno getą, vėliau buvo išremta į koncentracijos stovyklą. Sąjungininkų armijai išvadavus koncentracijos stovyklos kalinius, p. Polina grįžo į gimtąją Kauną.

Po skaudžios patirties išgyvenus koncentracijos stovyklą ir matant, kiek karas pareikalavo vaikų gyvybių, Polina suprato – jos pašaukimas būti medike ir dirbti su vaikais bei moterimis. Įstojus į medicinos mokyklą Polina įgijo akušerės diplomą ir pradėjo karjerą Kauno „Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose“, vėliau darbus tęsė moterų konsultacijų skyriuje. Ponia Polina vedama savo pašaukimo dirbo iki 76 metų amžiaus.

Darbą pradeda naujai paskirta Izraelio ambasadorė Lietuvoje

Darbą pradeda naujai paskirta Izraelio ambasadorė Lietuvoje

Pareigas pradėjo eiti naujai paskirta Izraelio ambasadore Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein ir jos pavaduotojas Erez Golan. Izraelio ambasadorei įteiktos skiriamųjų raštų kopijos, jas rugpjūčio 22 d. teikė Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento direktoriui Neilas Tankevičius.

Izraelis Lietuvoje foto

Artėja ruduo – kupinas žydų kultūros

Artėja ruduo – kupinas žydų kultūros

Tarptautinės žydų kultūros dienos „Šalom visuos kraštuos“ grįžta į Klaipėdą!

Visi renginiai – nemokami.

Šiais metais tarptautinis festivalis, skirtas žydų tautos istorijos, kultūros, meno, tradicijų pažinimui „Šalom visuos kraštuos“ vyks antrą kartą ir yra Klaipėdos miesto 770-tam gimtadieniui skirtų renginių programos dalis. Tarptautinio festivalio renginių metu bus siekiama akcentuoti žydų visuomenės istorines šaknis Mėmelyje, pabrėžti uostamiestį kūrusių ir jį garsinusių žydų tautybės gyventojų indėlį į tuometinio miesto raidą.

Gausi renginiais, graži ir prasminga šventė vėl kvies visus, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, įsitikinimų susitikti koncertuose, pokalbiuose, kino filmų peržiūrose, parodose, kūrybinėse dirbtuvėse, žydų tradicinių šokių pamokose, ekskursijose.

Laukiami jaunimas, suaugusieji, šeimos, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, pomėgių.

Būk su mumis ir tarp mūsų!

>>DAUGIAU INFORMACIJOS

Lietuvos miestuose ir miesteliuose – dešimtasis Žydų kultūros festivalis

Lietuvos miestuose ir miesteliuose – dešimtasis Žydų kultūros festivalis

Birželio 25 –lapkričio 7 d. įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta dešimtasis Žydų kultūros ir meno festivalis „Jewish Art festival in Lithuania“, šiais metais pristatantis programą „Epochos garsai“.

Iki vėlyvo rudens festivalio programoje dar numatyti renginiai Vilniuje, Molėtuose, Žiežmariuose, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje. Nuo 2009-ųjų metų organizuotas ir Baltijos šalyse analogų neturėjęs Klezmerių muzikos festivalis, po dešimtmečio pakeitė savo pavadinimą, nes, anot jo rengėjų, festivalis išaugo iš vieno muzikos žanro, o savo repertuare apjungė įvairias meno formas – literatūrą, vaizduojamąjį meną bei garsus.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptų akmenys grąžinti į žydų kapines

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptų akmenys grąžinti į žydų kapines

Tvarkant Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią Pylimo gatvėje, aptikta, kad jos laiptams buvo panaudoti žydų antkapiniai paminklai. Jie grąžinti į žydų kapines, pranešė Kultūros infrastruktūros centras. Pradėjus tvarkybos darbus, iš pradžių pastebėta, kad ant centrinių laiptų pakopų akmenų yra kažkokie užrašai.

Nežymius įbrėžimus, vietomis vos matomus, atpažino Lietuvos žydų bendruomenės atstovai. Jie kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, ir sudaryta komisija patvirtino, jog pakopos iš tiesų pagamintos iš žydų antkapinių paminklų. Laiptai buvo išmontuoti, paminklai grąžinti į senųjų žydų kapinių teritoriją.

Žydų bendruomenės prašymu patikrinti iš šoniniai bažnyčios laiptai, ten taip pat rasta antkapių plokščių. Liepos viduryje Vilniaus savivaldybei perduotos dar 24 granitinės laiptų pakopos, kurios demontuotos vykdant bažnyčios tvarkybos darbus ir identifikuotos kaip žydų antkapių paminklų plokštės. Pasirašius perdavimo sutartis, pakopos išvežtos ir saugomos Vilniaus miesto savivaldybei bei Verkių-Pavilnių regioniniam parkui priklausančioje aikštelėje, esančioje prie Vilniaus žydų senųjų kapinių Kirkuto alėjoje. Buvę žydų antkapiai šių metų liepą demontuoti ir iš Tauro kalno laiptų Vilniuje. Prieš šešerius metus žydų paminklinių akmenų dalys išimtos iš Vilniaus klinikinės ligoninės Antakalnyje pagrindinio įėjimo laiptų, iš elektros pastotės.

Kultūros infrastruktūros centro užsakymu Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios ir kitų statinių komplekso darbai atliekami ketvirti metai. „Pernai restauruotas bažnyčios timpanas su horeljefine kompozicija, kolonos, priekinis fasadas“, – sakė Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovas Mironas Čebatulis.

Šiais metais planuojama grąžinti bažnyčiai istorinį vaizdą, atkuriant prarastas, ant stogo buvusias skulptūras, taip pat įrengti laiptų pakopas. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia pastatyta 1830–1835 metais pagal architektūros profesoriaus Karolio Podčašinskio projektą. 1837 metais skulptorius bažnyčios viršų papuošė skulptūromis: dviem klūpinčiais sparnuotais angelais ir Tikėjimą simbolizuojančia mergelės figūra su kryžiumi ir taure rankose. 1949 metais jau nuo nebeveikiančios bažnyčios skulptūros buvo nuimtos, bažnyčios pastatas pertvarkytas, pritaikytas kino teatrui, šoniniuose fasaduose įrengti įėjimai su laiptais.

1990 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Šaltinis

Lietuvos Makabi laimėjimai aptarti #ŽydiškiPašnekesiai diskusijoje

„Pasaulinės „Makabi“ žaidynės: kaip Lietuvos „Makabi“ sportininkai sugebėjo iškovoti net 6 medalius“?
#ŽydiškiPašnekesiai diskusijų klubas kviečia į  diskusiją „Pasaulinės „Makabi“ žaidynės: kaip Lietuvos „Makabi“ sportininkai sugebėjo iškovoti net 6 medalius“?
Tai vienas iš sėkmingiausių Lietuvos delegacijos pasirodymų per visą atkurto „Makabi“ istoriją!
Lietuvos sporto klubas „Makabi“ gali didžiuotis savo senomis ir giliomis tradicijomis. Vilniuje „Makabi“ buvo įkurtas 1916 metais, o Lietuvoje gyvavo nuo 1920 iki 1940 metų.
„Makabi“ būstinė buvo Kaune. 1926 metais Lietuvoje buvo net 83 „Makabi“ klubo skyriai, vieniję 4 tūkstančius narių. Klubas leido dvisavaitinį laikraštį, turėjo savo stadioną. 1989 metų sausio 8 dieną prasidėjo atkuriamasis „Makabi“ suvažiavimas tuometėje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, dalyvaujant 85 delegatams ir per 200 svečių.
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ sportininkai užbaigė savo dalyvavimą 21-ojoje pasaulinėje makabiadoje Izraelyje, kuri įvyko 2022 metais liepos 12–26 dienomis. Šioje sporto šventėje dalyvavo 10000 sportininkų iš daugiau nei 60 pasaulio šalių.
Šios diskusijos dalyviai:
Faina Kukliansky – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Semionas Finkelšteinas – Lietuvos žydų sporto klubo „Makabi” atkūrėjas ir ilgametis prezidentas, ilgametis Lietuvos „Makabi“ delegacijos vadovas
Gerda Šišanovaitė – būsima veterinarijos studentė, šiųmetės Makabiados aukso medalininkė, stalo tenisas
Eduardas Šeras – šiųmetės Makabiados sidabro medalininko Danieliaus Šero treneris ir tėtis, šachmatai
Rafael Gimelštein– daugkartinis stalo teniso Makabiados medalininkas , šių metų Makabiados medalininkas (sidabras)
Pagalbos prašymas

Pagalbos prašymas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę pasiekė mokytojos ir direktoriaus pavaduotojos  iš Ukrainos, Dniepropetrovsko žydų mokyklos pagalbos prašymas. Šiuo metu ji yra Lietuvoje su 28 metų sūnumi. Jie ieško vietos gyventi nemokamai arba už nedidelę sumą.

Nuo rugsėjo 1 d. jie neturi kur gyventi ir gali atsidurti gatvėje.

Jei turite galimybę jiems padėti ar žinote, kas gali – prašome tiesiogiai susisiekti.

Ruth Reches ruthreches@gmail.com

Taip pat prašome pasidalinti informacija savo aplinkoje.

Slava Ukraini!

 

 “Skambanti Šiaurės Jeruzalė”

 “Skambanti Šiaurės Jeruzalė”

Rugpjūčio 15 – 25 dieną Neringoje įvyks litvakų kultūrą ir tradicijas puoselėjanti jaunimo orkestro stovykla “Skambanti Šiaurės Jeruzalė”. 10 dienų truksiančioje edukacinėje muzikinėje stovykloje bus suburtas talentingų vaikų orkestras, kuris kartu su Šv. Kristoforo orkestru ruoš specialią, žydų muzika pripildytą programą bei surengs finalinį koncertą Nidoje.
“Žydų auklėjimo kultūra – knyga, muzika ir sportas. Ne veltui jau daugiau kaip 5000 metų žydų tauta yra raštinga. Lietuvos žydų bendruomenė džiaugiasi, kad stovykloje suburtas orkestras atliks žydų muziką. Tai, kad orkestre šiais metais neturime daug žydų vaikų, manau yra turizmo klaida. Izraelio šeimos mielai ilsėtųsi Nidoje, kol vaikai tobulėja. Turėtų būti mestos didesnės valstybinės pajėgos į privačių ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas. Tie žmonės ir vaikai, kurie ruoš koncertą, sužinos apie žydų kompozitorius. Kalbėti apie toleranciją mokame visi, o vykdyti veiksmus, kurie atlieptų toleranciją, – ne visi. Lietuvos žydų bendruomenė kartu su orkestru vykdo toleranciją, ką turėtų daryti valstybinės institucijos”, – teigia Lietuvos žydų bendruomėnė pirmininkė Faina Kukliansky.

Pasaulinės Makabiados sidabro medalio laimėtojo Danieliaus Šero pristatymas, kurį paruošė jo tėvas ir treneris Eduardas Šeras

Dėkoju už pakvietimą sudalyvauti jūsų renginyje. Leiskite pristatyti žmogų, kuris kaip sako Makabi prezidentas Semionas Finkelšteinas, sukūrė mažą stebuklą ką tik pasibaigusioje Makabiadoje Izraelyje.

Daniel Šer – sidabro medalio laimėtojas junior  šachmatu turnyre. Danieliui 13 metu, o turnyre jis žaidė su vaikinais kuriems buvo 16,17 ir 18 metų.Sidabro medalis, kuris tik per plauką netapo aukso medaliu, nes Danielius surinko vienodą skaičių taškų su turnyro nugalėtoju iš JAV ir pagal šachmatų turnyrų taisykles, tada yra skaičiuojami papildomi rodikliai, kurie visada yra tam tikrą loteriją, kuri šį kartą buvo ne mūsų naudai.

Sveikinimas 100 metų jubiliejaus proga

Sveikinimas 100 metų jubiliejaus proga

Sveikiname  mūsų bendruomenės narę, taip pat koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo veteranę Tatjaną Archipovą – Efros100 metų jubiliejaus proga!
Linkime Jums laimės ir sveikatos.
Tegul Jums skirtą Ilgiausių metų dar daugel kartų aidas atkartos.
Mazal tov!
Bis  120!
Kaune atidaroma interaktyvi paroda, pasakojanti šeimos istoriją Holokausto metais

Kaune atidaroma interaktyvi paroda, pasakojanti šeimos istoriją Holokausto metais

Kaune atidaroma paroda, kurioje litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan pasakoja savo šeimos istoriją Holokausto metais.

Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J.Kagan šeimos narių istorijos.

„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė.

– Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.

Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ – apie šeimos gyvenimą per Holokaustą foto akimirkos

Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.

Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“ Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J.Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.

J.Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas. Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.

„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“,  – sakė ji.

J.Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.

Dėžės istorija

„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.

Didžiojoje Britanijoje užaugusios J.Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.

Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.

Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J.Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.

Pasak J.Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.

Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.

Parodą siūlo patirti inidividualiai

Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (…) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.

„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.

J.Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.

Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos. „Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Šaltinis

Teodoro Biliūno BNS nuotraukos

Knygos apie Panerių memorialą autorius Zigmas Vitkus: nežinia, ar memorialai gydo ir moko, bet mes tuo tikime

Knygos apie Panerių memorialą autorius Zigmas Vitkus: nežinia, ar memorialai gydo ir moko, bet mes tuo tikime

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Zigmas Vitkus monografijoje „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ (išleido leidykla „Lapas“) siūlo atidžiau pažvelgti į Panerius: Vilniaus pakraštyje besidriekiančią, romantišką, kurortu turėjusią tapti erdvę, virtusią masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. Knygoje gilinamasi į Panerių memorialo istoriją ir narpliojami atmintį apie aukas apraizgę procesai.

Kodėl mums reikia atminties vietų ir ką Panerių memorialo biografija liudija apie mūsų pačių atmintį, klausiama pranešime žiniasklaidai. Dėl kokių priežasčių Paneriams skirtingais istoriniais laikotarpiais vis pritrūkdavo deramo dėmesio? Apie tai knygos autorius Zigmas Vitkus kalbasi su leidyklos LAPAS vadove Monika Gimbutaite.

Trakų rajone įamžinti Holokausto aukų vardai

Trakų rajone įamžinti Holokausto aukų vardai

2022 m. rugpūčio 4 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos Varnikų kaimo masinėje žydų žudynių vietoje, šalia esančio kapo memorialo, įrengė informacinį stendą, skirtą Trakų miestiečių žydų atminimui. Informaciją šiam stendui parengė LGGRTC Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Petronėlė Gudelytė bendradarbiaujant su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos darbuotojais.

Pažymėtina, kad šis istorinis atminimo stendas įrengtas Trakų istorinio nacioanlinio parko direkcijos prašymu.
Informaciniame stende įamžinti 1941 m. rugsėjo 30 d. šioje vietoje nužudytų ir masiniame kape užkastų žydų vardai. Informacija apie stendą, skirtą Trakų miestiečių žydų atminimui.
Informacinis stendas skirtas Trakų miestiečių žydų atminimui, kuriuos 1941 m. rugsėjo 30 d. nacistai ir jų kolaborantai išžudė Varnikų miške kartu su Lentvario, Aukštadvario, Rūdiškių, Onuškio, Žydkaimio žydais ir užkasė masiniu kapu tapusioje žudynių duobėje.
Nužudytų Trakų miestiečių sąrašas, kuriame įrašyti 297 asmenvardžiai, nėra pilnas, ir tai tik vieno
miestelio aukos. Iš viso tą dieną čia buvo nužudyti 1446 žmonės: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.

Tai – epizodas mūsų šalyje vykdyto Holokausto, prasidėjusio 1941 m. birželio pabaigoje nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą. Jo metu nužudyta apie 195–196 tūkst. Lietuvos žydų, iš jų 80 proc. – 1941 m. liepos–spalio mėnesiais. Tai įvardijama kaip rasinio genocido laikotarpis, kai žydai persekioti tik todėl, kad buvo žydai. Tada išžudytos ir Trakų, Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio, Žydkaimio bei Lentvario bendruomenės.

1941 m. rugsėjo pabaigoje vietos policininkai suvarė beveik pusantro tūkstančio žmonių į keturis vasarnamius, stovėjusius į Lukos (Bernardinų) ežerą įsiterpusiame iškyšulyje. Ten iš jų atiminėti po ankstesnių apiplėšimų dar likę daiktai, jie badavo. 1941 m. rugsėjo 30 d. aukos išvarytos į šią vietą Varnikų miške, kur buvo iš anksto iškasta duobė.
Žudyti iš Vilniaus atvyko specialiai masinėms žudynėms sukurtas, tik vokiečių saugumo policijai pavaldus ir jos pareigūnų nurodymus vykdęs Ypatingasis būrys (vok. Sonderkommando). Egzekucijai vadovavo ir iš pistoleto pasmerktuosius šaudė SS unteršturmfiureris Martinas Weissas, komandą šauti duodavo ir Vilnius Ypatingojo būrio vadas j. ltn. Balys Norvaiša.
Per Holokaustą išlikusi Žydkaimio gyventoja Dvora Gaus-Plis paliudijo aplinkybes, kurias sužinojo besislapstydama pas apylinkių ūkininkus: prie duobės grupelėmis vedamus žmones priversdavo nusirengti iki apatinių rūbų ir išsirikiuoti ant duobės krašto, o senukus, ligonius ir mažesnius vaikus priveždavo vežimu ir įmesdavo gyvus. Žudynės prasidėjo ryte, o baigėsi po pietų. Jų dalyviams valgykloje Trakuose buvo surengtos vaišės, jie girti dainavo.
Abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacistinis, ir komunistinis – siekė, kad šios aukos liktų bevardės, o atmintis apie jas – ištrinta. Naciai ir jų kolaborantai sunaikino beveik visą savo istorija ir kultūra garsią Lietuvos žydų bendruomenę fiziškai, o sovietai tęsė dvasinį naikinimą: nutylėdavo Holokausto aukų tautybę, kurstė antisemitinę propagandą, naikino senąsias žydų kapines ir kultūros paveldą.
Laisvę atgavusi Lietuva siekia susigrąžinti istorinę atmintį ir įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai.

Šie istorinės atminties stendai pastatyti pagal tęstinį projektą, prasidėjusį nuo 2017 m. „Holokausto aukų vardai gyvi“,kurį iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Pagal šį projektą iki šiol jau pastatyti 8 informaciniai stendai:Leipalingyje, Vilkijoje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje, Zapiškyje. Šių metų birželio 28 d. Ariogaloje nužudytiems žydams pagerbti LGGRTC
Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus darbuotojų pastangomis buvo pastatyti du informaciniai stendai.
Tai yra devintas rengiamo projekto „Holokausto aukų vardai gyvi“ informacinis žydų aukoms atminti stendas. Projektą tikimasi įgyvendinti visoje Lietuvoje žinomose masinių žydų žudynių vietose, kurių yra apie 270.

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija.
Nuotrauka LGGRTC darbuotojų

9 Avo

9 Avo

Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.

Prasideda su saulėlydžiu, rugpjūčio  6 d.

Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.

Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę. Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis – Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje tam, kad atvesti juos į Izraelio žemę ir nugalėti visas ją apgyvendinusias tautas. Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: “Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį”. O tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: “Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose”.

Šią dieną buvo sugriautos Pirma ir Antra Šventyklos. Kaip pasakojama Malachim II ir Jeremija knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antroje 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio. Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas. Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės. Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.

Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo… Prie to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.

 

Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi). Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų. Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino “Elija Kapitolina”. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jeremija knygoje (26:18): “Cionas tarsi laukas bus suartas”. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną. Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, ir žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai apsprendė po daugelio amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.

9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo atžvilgiu jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą. 

Taip pat ir savo apribojimais šis pasninkas panašus į Jom-Kipuro pasninką: tą dieną negalima valgyti, gerti, praustis, avėti odinės avalynės ir turėti intymius santykius. Paskutinės trapezos metu prieš prasidedant pasninkui (seuda mafseket) priimta valgyti virtą kiaušinį – kaip gedulo simbolį. Kiaušinis pavilgomas į pelenus – Šventyklos sudeginimo atminimui. Šios trapezos negali valgyti trys vyrai prie vieno stalo, kad jiems nereikėtų atlikti “zimun”. 9 avo vakare į sinagogą einama apsiavus medžiaginiais arba guminiais batais. Po “Maarivo” visi sėdasi ant grindų arba ant žemų suoliukų ir prie neryškaus apšvietimo skaito Megilat Eicha, kurios autoriumi pagal tradiciją laikomas pranašas Jeremija. Su ypatinga melodija, tyliu balsu skaitomi šios knygos žodžiai, pripildyti skausmo ir liūdesio. Keturios jos dalys yra sudarytos achrostiko principu pagal hebrajų abėcėlės raidžių tvarką. Paskutinį posmelį skaito visa bendruomenė kartu ir garsiai: “Sugrąžink mus, Kūrėjau, pas Save – ir mes sugrįšime, atnaujink mūsų dienas, kaip anksčiau!”

Tuo būdu skaitymas yra užbaigiamas optimistine gaida – paguodos viltimi. Po to yra skaitomi “kinot” – gedulingos elegijos, ir visi išsivaikšto po namus, nepasveikinę vieni kitų – kas yra būdinga gedintiems. Juk žodis šalom yra vienos šaknies su žodžiu šlimut (“tobulumas”), o ši diena yra toli nuo tobulumo. Ryte, po “Šacharito” keletas valandų yra paskiriama “kinot”, surinktų į specialų rinkinį, skaitymui. Kaip priimta gedulo metu, tą dieną nesirišamas “tfilinas”, ir nesigaubiama “talitu”. Rytinės maldos metu Toros skaitymui kviečiami trys žmonės – skaitomas ketvirtas Toros knygos Dvarim skyrius, kurioje Moše perspėja tautą apie nelaimes, kurios jų laukia, jei jie nusigręš nuo savo Kūrėjo: “Kai susilauksi vaikų ir anūkų ir galutinai įsitvirtinsi savo žemėje…”

Šios dienos “haftara” – 8 ir 9-tas pranašo Jeremija knygos skyriai, išreiškiantys skausmą dėl sugriautos Šventyklos ir aprašantys prasidėjusią tremtį. “Kinot” skaitomi po Toros skaitymo. Čia atsiskleidžia nelaimių ir pasiaukojimo dėl Toros paveikslas nuo Pirmos Šventyklos sugriovimo ir iki Beitaro užėmimo. “Kinot” pasakoja apie dešimties didžiausių Toros išminčių mirtį nuo romėnų rankos, apie trijų judėjų bendruomenių žūtį kryžiaus žygių epochoje. Paskutinė “kinot” rinkinio dalis – tai rabi Jehuda Halevi poemos apie Šventyklos sugriovimą, persunktos meile Cionui ir Izraelio žemei. Po “kinot” vėl skaitoma Megilat Eicha. Iki pat vidurdienio sėdima ant žemės ar ant mažų suoliukų, o po vidurdienio susirenkama maldai “Mincha”, prieš kurią jau užsiriša “tfiliną” ir apsigaubia “talitu”. Kaip ir bet kurio kito visuomeninio pasninko metu, yra skaitoma “Atsakyk mums”. “Minchoje”, skirtingai nei “Šacharit”, kohenai išeina palaiminti tautą. Dienai baigiantis yra meldžiamasi įprastas, kasdieniškas “Maarivas”, tada laiminamas mėnulis ir pasninkas užbaigiamas vakariene iš pieno produktų (kadangi, kaip buvo minėta, iki sekančios dienos – 10 avo – vidurdienio negalima valgyti mėsos).

Pagal tora.lt

#ŽydiškiPašnekesiai diskusijų klubas kviečia

#ŽydiškiPašnekesiai diskusijų klubas kviečia

#ŽydiškiPašnekesiai diskusijų klubas kviečia į rugpjūčio 10 d. diskusiją „Pasaulinės „Makabi“ žaidynės: kaip Lietuvos„Makabi“ sportininkai sugebėjo iškovoti net 6 medalius“?
Tai vienas iš sėkmingiausių Lietuvos delegacijos pasirodymų per visą atkurto „Makabi“ istoriją!
Lietuvos sporto klubas„Makabi“ gali didžiuotis savo senomis ir giliomis tradicijomis. Vilniuje „Makabi“ buvo įkurtas 1916 metais, o Lietuvoje gyvavo nuo 1920 iki 1940 metų. „Makabi“ būstinė buvo Kaune. 1926 metais Lietuvoje buvo net 83 „Makabi“ klubo skyriai, vieniję 4 tūkstančius narių. Klubas leido dvisavaitinį laikraštį, turėjo savo stadioną. 1989 metų sausio 8 dieną prasidėjo atkuriamasis „Makabi“ suvažiavimas tuometėje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, dalyvaujant 85 delegatams ir per 200 svečių.
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ sportininkai užbaigė savo dalyvavimą 21-ojoje pasaulinėje Makabiadoje Izraelyje, kuri įvyko 2022 metais liepos 12–26 dienomis. Šioje sporto šventėje dalyvavo 10000 sportininkų iš daugiau nei 60 pasaulio šalių.
Šios diskusijos dalyviai:
  • Faina Kukliansky – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
  • Semionas Finkelšteinas – Lietuvos žydų sporto klubo „Makabi” atkūrėjas ir ilgametis prezidentas, ilgametis Lietuvos „Makabi“ delegacijos vadovas
  • Rafael Gimelštein– daugkartinis stalo teniso Makabiados medalininkas, šių metų Makabiados medalininkas (sidabras).
Diskusiją moderuoja:
Arkadijus Vinokuras – aktorius, rašytojas, publicistas, diskusijų klubo iniciatorius.

Parodos „Tarpukario Lietuvos fotografai – M. Levi ir S. Bajer – palikimas“ atidarymo akimirkos

Maironio Lietuvių literatūros muziejus kartu su Faina Borovsky pakvietė į parodos „Tarpukario Lietuvos fotografai – M. Levi ir S. Bajer – palikimas“ atidarymą.
Renginys vyko 2022 m. liepos 28 d., ketvirtadienį, 17:00 Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Rotušės aikštė 13, Kaunas.
Paroda vyks kaip festivalio Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
Liepos 28 d.  parodos atidarymo akimirkos kartu su Kauno žydų bendruomene, Gercu Žaku ir  JAV ambasadoriumi Lietuvoje  Robert S. Gilchrist.