Į atmintinų dienų sąrašą siūloma įrašyti naują dieną- Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri būtų minima kovo 15 d.

Tai numatantį Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą įregistravo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Šiuo įstatymo projektu siūloma įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus žmogiškumui ir Lietuvos valstybei, siekiama, kad daugiau dėmesio būtų skirta žydus gelbėjusiems asmenims. Projekto iniciatorių nuomone, jų žygdarbiai verti išskirtinės valstybės ir visuomenės pagarbos.

Pasak Seimo narės P. Kuzmickienės, Lietuvos žydų gelbėtojai – žmonės, kurie dažnai niekuo neišsiskyrė, bet buvo orūs savo vertybėmis, išliko žmogiški net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, nekolaboravo su naciais, gelbėjo kitus rizikuodami savo ir savo artimųjų laisve ir gyvybe.

„Lietuvos žydų gelbėtojai yra verti išskirtinio valstybės dėmesio ir visuomenės pagarbos. Šiandien šių žmonių herojiškos istorijos ir nuopelnai Tėvynei bei žmogiškumui, deja, mūsų visuomenei yra per mažai žinomi. Vilniuje niekaip nepavyksta pastatyti paminklo, nors, tiesa, pavienių gražių iniciatyvų yra – architekto Tauro Budzio pasaulio tautų teisuolių paminklų ženklinimas ar Šiauliuose praeitais metais atvertas Pasaulio tautų teisuolių skveras“, – akcentavo P. Kuzmickienė.

Paulė Kuzmickienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kovo 15-oji pasirinkta prisimenant Oną Šimaitę. 1966 m. kovo 15 d. Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė tapo pirmąja lietuve, kuriai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. Ona Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

Bibliotekininkė Ona Šimaitė. Portretas. Memorialinė lenta skirta Onai Šimaite Vilniaus universiteto senojo ansamblio kieme / Vilnius, 1944, LCVA, F.56(438), ap.10, b.747; Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos nuotrauka

Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu beveik 1600 Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, iš kurių 921 asmenys Jad Vašem yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais (2021 m. lapkričio 14 d. duomenys).

Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama kovo 15-ąją paskelbti Lietuvos žydų gelbėtojų diena, pasirašė Seimo nariai Paulė Kuzmickienė, Stasys Tumėnas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Emanuelis Zingeris ir Liudvika Pociūnienė.

Minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 79-ąsias metines, surengta „Atminties kelio“ eisena. Šiandien vykstant karui Ukrainoje, atkovotose teritorijose randant vis daugiau masinių žudynių vietų, konstatuojama – nacizmas Rusijoje atgimė kita forma.

Vilniaus senamiesčio gatvės – kupinos išskirtinių istorijų. Jei tik sienos galėtų kalbėti… būtų daug nuostabos, juoko, bet kartu ir skausmo.

Nuo tos dienos, kai likviduotas Vilniaus getas, praėjo 79 metai. Vaikščiojantys po šią teritoriją net nesusimąsto, kad prieš daugelį dešimtmečių čia nacių okupantai sėjo siaubą.

Šiandien buvusioje Vilniaus geto teritorijoje kasmet susirenkama prisiminti holokausto aukų. Ypač prisiminti, domėtis ir suprasti tai, kas nutiko, kad to nebūtų galima pakartoti, skatinami vaikai.

„Mums vyresniems tas 80 metų nėra toks jau didelis periodas, bet jau žmogui tai taip. Bet kai mato per televiziją, mato internete kas vyksta, tai aš manau, kad mokytojas gali paaiškinti, kad panašūs istoriniai įvykiai kartojasi. Ką mes turėjome kažkada prieš 80 metų Lietuvoje, masinių žudynių vietos, tai tas pats yra visai netolimoje kaimynystėje“, – LRT TELEVIZIJAI sako Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos švietimo koordinatorė Ingrida Vilkienė.

„Atminties kelias“ – eisena nuo buvusio Vilniaus geto iki Stoties ir galiausiai į Panerių memorialą. Tokie minėjimai šiandien vyksta visoje Lietuvoje.

Eisenoje ir žmogus, kuriam genocidas – ne tik kadaise įvykusi tragedija. Šiandien siaubingi vaizdai iš Bučos, Iziumo yra realybė. Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta sako, kad Rusijos agresija yra naujai atgimęs nacizmas.

„Ši, dar viena nacizmo dalis, yra taip įsiskverbusi į režimą. Rusijos žmonėms į galvas įrėžiami nacizmo naratyvai ir visa tai galiausiai virto karu Ukrainoje. Tai ne tik karas, tai – ukrainiečių genocidas. Matėte, kas nutiko Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje. Bet, deja, dar tik pamatysime, kas iš tiesų nutiko kitose okupuotose teritorijose“, – dėsto jis.

Naciai žydus versdavo pėsčiomis eiti šimtus kilometrų. Iš vienos stovyklos į kitą. Pėsčiomis į Panerius ėjo žydai ir iš Vilniaus geto. Bilietas į vieną pusę. Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad kaip ir tada naciai, taip ir šiandien Kremliaus režimas trykšta neapykanta žmonėms, kurie kitokie, kurie didžiuojasi būdami kitokie, kaip didžiuojasi ukrainiečiai savo tauta, savo nepriklausomumu.

„Šaknys viso šito yra labai panašios. Tai yra neapykanta. Ir mes labai dažnai sakėme: „Niekada daugiau, niekada daugiau“. Klausimas, ar tikėjome? Neapykanta išgyveno, ji pasislėpė, ji užsimaskavo ir išlindo. Tai… Turbūt, mes visko nepadarėme“, – apgailestauja ji.

Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimui skirtas renginys Panerių memoriale / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad holokaustas, ukrainiečių žudynės – jaunimas privalo suvokti šių tragedijų svorį ir neleisti joms kartotis.

„Gyvenome ramybėje, neįsivaizduodami apskritai, kad gali atsitikti karas ir va šitokiu būdu. Pasitikėjimas gyvenimu, pasitikėjimas ateitimi gali sužlugti. Ir apie šitą reikia kalbėti jaunimui. Todėl, kad jaunimas ir atsakingas už mūsų ateitį, ne tik tai, kad mes norime juos išauklėti padoriais piliečiais“, – primena ji.

Holokaustas Lietuvai kainavo brangiai – prarasta kone visa žydų bendruomenė, dalis senosios Lietuvos, senosios kultūros.

Panevėžietė romė Rasma: „Turiu būti penkis kartus baltesnė už lietuvius“

Būdama 14-kos pabėgo su vestuvine suknele

LRYTAS.LT GYVENIMO BŪDAS ISTORIJOS

Autorė: Lina Rušėnienė (Panskliautas.lt)

34 metų panevėžietė Rasma Pažemeckaitė niekuo neišsiduoda, kad ji romė – taisyklingai kalba lietuviškai, stilingai rengiasi. Bet tai, kad tik šitokiais būdais išvengia diskriminacijos, jai skaudu. Ji sako: „Linčiuokite ne mane, o tuos romus, kurie daro blogus darbus.“ Tautiečiai romai ją vadina Žana D‘Ark. Kodėl? Apie tai ir kalbamės.

– Rasma, įsiminiau anksčiau jūsų ištartus žodžius, kad Lietuvoje duona skaniausia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o tuo įsitikinote dirbdama Airijoje. Ar ilgesys jus parginė namo?

– Esu romė ir savo šalies patriotė. Užsienyje niekas neturi skonio, nemačiau ten nei rugių, nei laukuose besiganančių karvių. Lietuvoje gamta pati gražiausia. Tik pažiūrėkite – medžių lapai net blizga, miškuose auga grybai, noksta uogos. Ir taip, čia duona pati skaniausia. Kai grįždavau trumpam, iš ryto skubėdavau į turgų juodos duonos. Galėdavau suvalgyti visą kepalą. Lietuvoje gali jaustis žmogumi, o užsienyje tu tesi atvykėlis. Norėtum kur nors nueiti, išgerti kavos puoduką – o su kuo? Galiu pasakyti viena – jei nori išsiskirti, prarasti šeimą – važiuok į užsienį, ir tau tikrai pavyks! Apsisprendžiau grįžti, kai Airijoje susirgo mano dvynukės dukros. Tenykščiai medikai nedaro tyrimų, tik skiria antibiotikus arba liepia girdyti jas paracetamoliu ir arbatomis.

– Rasma, įsiminiau anksčiau jūsų ištartus žodžius, kad Lietuvoje duona skaniausia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o tuo įsitikinote dirbdama Airijoje. Ar ilgesys jus parginė namo?

– Esu romė ir savo šalies patriotė. Užsienyje niekas neturi skonio, nemačiau ten nei rugių, nei laukuose besiganančių karvių. Lietuvoje gamta pati gražiausia. Tik pažiūrėkite – medžių lapai net blizga, miškuose auga grybai, noksta uogos. Ir taip, čia duona pati skaniausia. Kai grįždavau trumpam, iš ryto skubėdavau į turgų juodos duonos. Galėdavau suvalgyti visą kepalą. Lietuvoje gali jaustis žmogumi, o užsienyje tu tesi atvykėlis. Norėtum kur nors nueiti, išgerti kavos puoduką – o su kuo? Galiu pasakyti viena – jei nori išsiskirti, prarasti šeimą – važiuok į užsienį, ir tau tikrai pavyks! Apsisprendžiau grįžti, kai Airijoje susirgo mano dvynukės dukros. Tenykščiai medikai nedaro tyrimų, tik skiria antibiotikus arba liepia girdyti jas paracetamoliu ir arbatomis.

Kultūros entuziastai rugsėjo 29–30 d. laukiami Kaune, VDU Didžiojoje salėje. Čia vyks pirmasis Litvakų kultūros forumas. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ inicijuotą renginį lydės marga renginių programa, pabirusi po įvairias miesto vietas.

Akademikai, istorikai, muziejininkai, švietimo ekspertai, meno pasaulio atstovai, bendruomenių nariai – forumas suburs dešimtis prelegentų, atstovaujančių įvairioms sritims. Ne vienas iš Lietuvos kilęs svečias savo tėvų žemėje lankysis pirmąkart gyvenime – šios patirtys renginyje, keliančiame klausimą, ką reiškia būti litvaku, itin svarbios. Kitos forumo diskusijų ašys – kultūra ir menas kaip raktas į istoriją ir atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą ir dialogą.

Sugrįžti į protėvių žemę

Kaip teigia „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price, Litvakų kultūros forumas tarsi apibendrina šios programos pastangas ir projektus, kurių pradžia siekia 2017 metus. „Penkerius metus bandėme priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, o žydiškoji, litvakiškoji jo istorijos dalis sudaro svarbią šio miesto tapatybės dalį. Įvairiais meno projektais kalbėjome apie sudėtingus miesto istorijos puslapius, II pasaulinio karo istoriją ir Holokausto tragediją. Taigi forumo metu bandysime apibendrinti – kas yra ta litvakiškoji kultūra, litvakiškoji tapatybė? Kaip menas mums padeda suprasti istoriją, kaip menas padeda prisiminti?“, – intriguoja kaunietė.

Anot kuratorės, svarbu, kad į šį dialogą apie mūsų istorijos žaizdas įsitraukė ne tik lietuviai menininkai, projektas paskatino į savo protėvių žemę sugrįžti litvakus menininkus ir mokslininkus. Vienas jų – garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, litvakas, Jeilio universiteto prezidentas prof. Peter Salovey.  „Forumas – puiki proga dar kartą pakalbėti apie mūsų bendrą istoriją, susitikti ir pasvarstyti apie ateitį, padiskutuoti, kokios ateities norime šiame mieste, kaip (ar) menas gali geriau padėti suprasti istoriją ir mokytis iš jos klaidų“, – įsitikinusi D. Price.

Akademininio ir meno pasaulių atstovai

Savo asmenine ir profesine patirtimi forume dalinsis tokie Lietuvos ir pasaulio kūrėjai kaip rašytoja ir meno kuratorė Paulina Pukytė, Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė (projektas „Sienos prisimena“), mezuzas į Kauno gatves sugrąžinusi Jyll Bradley (JK), Kaune kūrusios rašytojos Lėjos Goldberg knygos „Nuomojamas butas“ leidėja, rašytoja Daiva Čepauskaitė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė bei daugelis kitų.

Akademinei visuomenei atstovaus atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė bei gausus būrys litvakų istoriją ir identitetą tyrinėjančių mokslininkų iš viso pasaulio. Tai Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius prof. Antony Polonsky (PAR/JK), socialinės psichologijos profesorius, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras Peter Salovey (JAV), psicholingvistė prof. Tsvia Walden (IL) ir kt.

Turtinga renginių programa – visame Kaune

Forumo dienomis dalyviams ir svečiams bus pristatomi specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje. Rugsėjo 29 d. – koncertas „Nuo pelenų iki šlovės: Kauno ir Vilniaus getų muzikantai Niurnbergo Operoje (1946)“. Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – kompozitorius Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“. „Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. „Kantatą“ atliks virš 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai. Ši akistata su istorija tampa kaip niekada aktuali šių dienų kontekste.

Litvakų kultūros forumo metu Kaune įvyks ne vienas netikėtas meninis įvykis, padėsiantis praplėsti diskusijų  kontekstą ir pratęsti pokalbius. Rugsėjo 28 d. VDU centriniuose rūmuose bus pristatyta Izraelyje gimusio litvako Michael Shubitz fotografijų paroda „Sugrąžinti į Kauną“, o  LSMU Emanuelio Levino centre laukia koncertas-pasakojimas „Muzikinė geldutė“. Jo metu tarptautinė menininkų grupė atliks originalią muziką, įkvėptą žydų liaudies dainų, apeiginės muzikos bei profesionaliosios muzikos kūrinių motyvų.

Rugsėjo 29 d. Forumo metu VDU Didžiojoje salėje vyks net du koncertai – pianisto Aleksandr Paley ir klarnetininko Karolio Kolakausko klezmerių muzikos pasirodymas bei koncertas „Po Šagalo“. Neseniai miręs Anatolijus Šenderovas apie šį kūrinį sakė: „[Jame] apstu simbolių – klarnetas primena  buvusį žydų gyvenimą Europoje, mušamieji ir styginių kvartetas yra lyg biblijinio pasaulio aliuzija.“  Šenderovo kūrinį atliks styginių kvartetas „Chordos“, klarnetistas Algirdas Žiūra ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Renginių programoje – ir jau veikiančios bei itin didelio miesto gyventojų ir svečių susidomėjimo sulaukiančios parodos, kaip William Kentridge „Tai, ko nepamename“ ir Jenny Kagan „Iš tamsos“.

Forumo dalyviai taip pat bus kviečiami apsilankyti Kauno tvirtovės IX forte, kuriame menininkai Bruce Clarke (FR) ir Tebby W. T. Ramasike (NL) pristatys vizualaus meno ir šiuolaikinio šokio kūrinį „Ecce homo: tiems, kurie liko, ir tiems, kurie išvyko“.

Litvakų kultūros forumo globėja – Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Garbės globėjai – prof. Liudas Mažylis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos žydų bendruomenė.

Visa Litvakų kultūros forumo programa

Izraelio prezidentas antradienį kreipdamasis į Vokietijos parlamentą kalbėjo apie žiaurumus, įvykdytus Trečiojo reicho laikais, ir kartu gyrė glaudžius bei draugiškus abiejų šalių santykius, užsimezgusius pasibaigus Holokaustui.

Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos naciai ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus Europos žydų. „Niekada žmonijos istorijoje nebuvo tokios kampanijos, kokią vykdė naciai ir jų bendrininkai, siekdami sunaikinti žydų tautą“, – sakė Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas, kreipdamasis į Bundestago narius.

„Niekada istorijoje jokia kita valstybė nebuvo taip, kaip nacistinė Vokietija, atsakinga už bet kokio žmogiškumo praradimą, už bet kokio gailestingumo ištrynimą, už tai, kad su tokiu siaubingu žiaurumu visame pasaulyje siekė išnaikinti visą tautą“, – sakė jis.

I.Herzogas taip pat kalbėjo apie savo tėvą, buvusį Izraelio prezidentą Chaimą Herzogą, kuris 1945 metų balandį, būdamas britų pajėgų karininkas, dalyvavo išvaduojant Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklą Vokietijos šiaurėje.

„Niekada nepamiršiu jo pasakojimų apie matytą siaubą. Tas dvokas. Žmonių skeletai dryžuotomis pižamomis, lavonų krūvos, pražūtis, pragaras žemėje“, – sakė Izraelio prezidentas įstatymų leidėjams. Antradienio popietę I.Herzogas ir Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris ketina apsilankyti buvusios koncentracijos stovyklos vietoje.

Po apsilankymo memorialiniame komplekse prezidentai susitiks su išgyvenusiais žmonėmis ir Vokietijos vidurinių mokyklų moksleiviais. Izraelio prezidentas lankosi Vokietijoje su valstybiniu vizitu. Pirmadienį jis viešėjo Miunchene, kur dalyvavo 1972-ųjų Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramos 50-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje.

Per tą įkaitų dramą palestiniečių kovotojai nužudė 11 Izraelio sportininkų. Žvelgdamas į ateitį, I.Herzogas gyrė glaudžius abiejų šalių santykius ir jų bendrą įsipareigojimą kovoti su antisemitizmu.

„Izraelio ir Vokietijos partnerystė pelnė pasaulinę šlovę, todėl turime ją toliau gilinti ir puoselėti, kad ji būtų naudinga ne tik mūsų šalims, bet ir visai žmonijai“, – sakė prezidentas Bundestage.

Rugsėjo 13 d., 10-16 val., Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, III a. konferencijų salė1

Šios konferencijos tikslas – įsigilinti į socialinius, kultūrinius ir politinius mechanizmus, kaip romų ir žydų bendruomenės permąsto traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo metu, ir kokią reikšmę jos turi šiandien Baltijos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nacionaliniame istoriniame naratyve dažnai trūksta vietos „mažosioms“ istorijoms – mažumų, dažnai marginalizuojamų ir bebalsių bendruomenių prisiminimams ir pasakojimams, kurios smarkiai nukentėjo nuo tragiškų XX amžiaus įvykių.

Pagrindinis konferencijos tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie romų ir žydų bendruomenių istoriją mūsų regione, palaikyti mokslinius tyrimus šioje srityje ir skatinti tarptautinį akademinį bendradarbiavimą mažumų, atminties ir Holokausto studijose.

Pagrindinė konferencijos viešnia ir pranešėja bus Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto atminimo muziejaus tyrėja, antropologė dr. Krista Hegburg.

KONFERENCIJOS ANONSAS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE

Susipažinkite su programa ir pranešėjais.

Konferencijos metu savo pranešimus taip pat skaitys Baltijos šalių ir JAV mokslininkai: dr. Volha Bartash (Regensburgo universitetas, Vokietija), dr. Dovilė Budrytė (Georgia Gwinnett College, JAV), dr. Neringa Latvytė (Vilniaus universitetas), dr. Ruth Reches (Mykolio Romerio universitetas), Agnieška Avin (Vytauto Didžiojo universitetas), Anna Pilarczyk-Palaitis (Vytauto Didžiojo universitetas), Eva-Liisa Roht-Yilmaz (Tartu universitetas, Estija).

Rugsėjo 15 d. dr. Krista Hegburg dalyvaus viešoje diskusijoje “Ko (ne)prisimena miestas?” apie atminties politiką ir jos apraiškas Vilniuje ir kituose miestuose. Renginys vyks 18:30 val. Vilniaus muziejuje.

Konferenciją ir ją lydinčius renginius organizuoja Multikultūrinis centras “Padėk pritapti”, Romų visuomenės centras, Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru, VDU Socialinės antropologijos centru, Lietuvos antropologų asociacija ir Vilniaus muziejumi. Renginiai iš dalies finansuoja Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, Baltijos-Amerikos Laisvės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, EVZ fondas, Aktyvių piliečių fondas.

Vokietija pirmadienį paprašė per 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramą žuvusių Izraelio sportininkų šeimų atleidimo ir pripažino atsakomybę už daugybę klaidų, dėl kurių žuvo 11 izraeliečių.

Temos: 2 Vokietija Izraelis Komentarai „Mes negalime kompensuoti už tai, kas įvyko, net už tai, ką jūs patyrėte ir iškentėjote dėl gynybos, nežinojimo ir neteisybės. Man dėl to gėda“, – sakė prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, kreipdamasis į aukų artimuosius per išpuolio 50-ųjų metinių minėjimo ceremoniją.

„Kaip šios šalies valstybės vadovas ir Vokietijos Federacinės Respublikos vardu prašau jūsų atleidimo už nepakankamą Izraelio sportininkų apsaugą Miuncheno olimpinių žaidynių metu ir už tai, kad vėliau trūko aiškumo, taip pat už tai, kad įvyko tai, kas įvyko“, – pridūrė jis.

Ceremonija vyksta į vakarus nuo Miuncheno esančioje Fuerstenfeldbruko oro pajėgų bazėje, kur įvyko tragiška įkaitų paėmimo kulminacija. 1972 metų rugsėjo 5 dieną aštuoni palestiniečių ginkluotos grupuotės „Juodasis rugsėjis“ kovotojai įsiveržė į Izraelio komandos butą olimpiniame kaimelyje. Užpuolikai nušovė du žmones, o dar devynis paėmė įkaitais. Vakarų Vokietijos policija savo ruožtu surengė nesėkmingą gelbėjimo operaciją. Jos metu kilo susišaudymas, per kurį žuvo visi devyni įkaitai, taip pat penki užpuolikai ir vienas policininkas.

F.-W.Steinmeieris apibendrino visą šį epizodą kaip trigubą nesėkmę: dėl pasirengimo žaidynėms ir jų saugumo koncepcijos, dėl rugsėjo 5 ir 6 dienų įvykių ir „trečiąją nesėkmę, prasidėjusią kitą dieną po nužudymų, – tylą, slopinimą ir užmiršimą“. Jis sakė, kad dešimtmečius buvo nepaisoma aukų kančių, ir pavadino tai „kietaširdiškumo metais“.

Ceremonijoje dalyvavęs Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas gyrė F.-W.Steinmeierį už „drąsią ir istorinę kalbą“. „Praėjus pusei amžiaus tai yra svarbus moralės ir teisingumo žingsnis aukoms, šeimoms ir pačiai istorijai“, – sakė valstybinio vizito į Vokietiją atvykęs Izraelio prezidentas.

„Gėdinga“

F.-W.Steinmeieris išvakarėse gėdinga pavadino situaciją, kad Berlynui prireikė penkių dešimtmečių, kol susitarė dėl deramo kompensacijų paketo per Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramą žuvusių Izraelio sportininkų šeimoms.

„Tai, jog prireikė 50 metų, kad šis susitarimas būtų pasiektas paskutinėmis dienomis, iš tiesų yra gėdinga“, – sakė F.-W.Steinmeieris, kalbėdamas apie susitarimą, kuriuo aukų šeimoms siūloma 28 mln. eurų kompensacija ir kuriuo Vokietijos valstybė pirmą kartą pripažįsta savo atsakomybę dėl tragedijos. Ilgai planuota ceremonija galėjo patirti fiasko, kilus žuvusiųjų artimųjų ir Vokietijos valstybės ginčui dėl finansinės kompensacijos už artimųjų patirtas kančias.

Tačiau praėjusį trečiadienį buvo paskelbta apie pasiektą susitarimą dėl „istorinių aplinkybių išaiškinimo, pripažinimo ir kompensacijos“, pagal kurį Vokietija pasiūlė 28 mln. eurų kompensaciją arba šešis kartus didesnę sumą nei anksčiau.

Šiuo susitarimu Vokietijos valstybė pripažįsta savo „atsakomybę ir siaubingas nužudytųjų ir jų artimųjų kančias“, – sakoma prezidento F.-W.Steinmeierio ir jo kolegos iš Izraelio Isaaco Herzogo pareiškime.

„Susitarimas negali išgydyti visų žaizdų. Bet jis atveria duris“, – priduriama jame.

„Tai buvo siaubinga“

Žaidynės Miunchene, surengtos praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo Holokausto pabaigos, turėjo parodyti naująjį Vokietijos veidą. Tačiau vietoje to renginys sukėlė didelius nesutarimus su žydų valstybe.

Buvęs Rytų Vokietijos rankininkas Klausas Langhoffas stebėjo tuos įvykius iš balkono priešais izraeliečių komandos patalpas. Jis aprašė siaubingas akimirkas, kai matė, kaip įkaitų pagrobėjai išnešė Izraelio imtynininkų trenerio Moshe Weinbergo kūną ir paliko jį gatvėje. „Tai buvo siaubinga. Kai tik pažvelgdavome pro langą ar iš balkono, matydavome ten negyvą atletą“, – AFP pasakojo K.Langhoffas.

Tuometis kancleris Willy Brandtas įvykių grandinę apibūdino kaip „šokiruojantį Vokietijos nekompetencijos liudijimą“ ir po mėnesio subūrė komandosų padalinį GSG9. Tačiau vos po kelių savaičių trys suimti užpuolikai buvo paleisti, to pareikalavus ginkluotiems asmenims, 1972 metų spalio 29-ąją užgrobusiems bendrovės „Lufthansa“ lėktuvą. Dėl tokio atsako įsiutęs Izraelis vėliau pradėjo operaciją „Dievo rūstybė“, skirtą sučiupti „Juodojo rugsėjo“ lyderius. Praėjus keturiems dešimtmečiams po žudynių, Izraelis paviešino su jomis susijusius dokumentus, įskaitant specialiai išslaptintą medžiagą ir oficialią buvusio Izraelio žvalgybos vadovo nuomonę, kurioje peikiama Vakarų Vokietijos saugumo tarnybų veikla.

Policija „neįdėjo nė minimalių pastangų, kad išgelbėtų žmonių gyvybes“, tada teigė tuometinis žvalgybos tarnybos „Mossad“ vadovas Zvi Zamiras, sugrįžęs iš Miuncheno. Daugelį metų po tragedijos aukų artimieji kovojo už tai, kad Vokietija atsiprašytų, leistų susipažinti su oficialiais dokumentais ir išmokėtų deramą kompensaciją. Iškart po žudynių jiems buvo pasiūlyta tik 1 mln. Vokietijos markių (510 tūkst. eurų). Tas siūlymas buvo pavadintas „humanitariniu gestu“, kad jis nebūtų palaikytas kaltės pripažinimu.

2002 metais buvo išmokėta papildoma finansinė kompensacija, tačiau ji tebuvo maža dalis sumos, kurios siekė žuvusiųjų artimieji.

„Po žudynių grįžau namo su karstais, – sakė A.Spitzer. – Neįsivaizduojate, ką mes išgyvenome per pastaruosius 50 metų.“

Vokietijos pareigūnai pripažino, kad pasiektas susitarimas yra tik ilgo kelio pradžia, siekiant ištaisyti pastarųjų dešimtmečių skriaudas. „Po 50 metų buvo sudarytos sąlygos pagaliau susitaikyti su skaudžiu mūsų bendros istorijos puslapiu, pripažinti jį bei padėti pamatus naujai ir gyvai atminimo kultūrai“, – sakoma vokiečių vyriausybės atstovo Steffeno Hebestreito pareiškime.

Taip greitai ir taip smagiai praūžė Europos žydų kultūros diena mūsų bendruomenėje. Klausėmės šventinių giesmių Sinagogoje, vaikščiojom po žydišką Vilnių, diskutavome apie žydų kultūros atspindžius šiuolaikinėje Lietuvos kultūros scenoje, kepėm šventines chalas ir ilgai virėme legendinį Floimen Cimes, šokom, žaidėm ir dainavome. O ar jūs apsilankėte pas mus? Pasidalinkite įspūdžiais. Shavua tov!

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuo arbatėlės su Rabinu Vilniaus Sinagogoje iki autentiško Izraelio gatvės maisto P.Cvirkos aikštėje, nuo hebrajų kalbos pamokos iki unikalios progos išgirsti išraiškingų ladino dainų: sekmadienį, rugsėjo 4 d., į Vilnių sugrįžta Europos žydų kultūros dienos renginiai, rašoma pranešime spaudai.

Tradicija jau virtusius renginius 7-us metus iš eilės organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Kasmet jie sulaukia gausaus vilniečių dėmesio, tad ir šiemet visi kviečiami geriau pažinti žydų tautos istoriją, meną, kultūrą ir tradicijas.

Šių metų renginių tema – „Atsinaujinimas“. Atsinaujinimas yra įaustas beveik į visus žydų gyvenimo ir praktikos aspektus – iš tiesų žydai kaskart naujai žvelgia į praeitį, o nuolatiniai pokyčiai užtikrina tradicijos tęstinumą. Plati renginių gama atlieps šią temą kviesdama susipažinti, kaip žydai Lietuvoje tęstinumo jausmą puoselėja naujais būdais.

Legendinius žydų patiekalus bus galima gaminti kartu su bendruomene

Žydų, kaip ir kiekvienos tautos, kultūra glaudžiai susijusi su kulinarėmis tradicijomis. Lietuviams jos ypač gerai pažįstamos – vieni iš kitų mes mokomės gaminti kugelį, latkes ar žydišką silkę.

Šiemet Beigelių krautuvėlėje kviečiama išmokti supinti keturių pynių šventines. Chala bus ypatinga – ne daugeliui įprastos pailgos, o apvalios formos. Per žydų Naujuosius metus, kurių išvakarės šiemet bus rugsėjo 25 d., kepama būtent apvali duona, mat ji simbolizuoja cikliškumą.

O ar girdėjote, kas yra floimen cimes?

Šis tradicinis jautienos troškinys tirpsta burnoje, o jo receptai žydų šeimose keliauja iš kartos į kartą. Sekmadienį savuoju pasidalins Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Šio patiekalo pavadinimo niekas net neverčia, jį taip ir vadina jidiš kalba – ir dar priduria „ach!“. Floimen cimes slypi visa žydų litvakų namų ir šabo stalo jaukumo ir saldumo filosofija. Tai saldus slyvų ir jautienos troškinys, kurį dažnai gamindavo šabo stalui bei Roš ha‘ Šana – žydų naujiesiems metams. Kad tradicijos nėra nutolusios nuo šiuolaikinio gastronominio pasaulio, bus galima įsitikinti P.Cvirkos aikštėje. Čia visą popietę vyks izraelietiškas brunč – kvapais vilios Izraelio gatvės maistas, toks kaip pitos, humusas, falafeliai ir kt.

Arbatos – su Rabinu

Atsinaujinimo tema ypatingą prasmę įgaus vienintelėje sostinėje tebeveikiančioje choralinėje – arba Taharat Ha-Kodesh – Sinagogoje. Ji likusi vienintelė iš 105 sinagogų, Vilniuje buvusių prieš karą. Paversta sandėliu Sinagoga nacių okupaciją išgyveno beveik nenukentėjusi, o netrukus po karo netgi vėl pradėjo veikti.

Rugsėjo 4 d. Sinagogoje lankytojai kviečiami išgirsti Kantoriaus giesmes, daugiau sužinoti apie Didžiąsias žydų rudens šventes ir šiuolaikinės Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės gyvenimą.

Vienas populiariausių jau tradicija tampančių renginių – susitikimas su Rabinu Šolom Ber Krinsky, kuris atvers Sinagogos duris ir papasakos apie religingų žydų gyvenimą, šventes ir kasdieną.

Muzika ir Makabi klubo sportininkų pamokos

Šiuolaikiškos ir atviros kultūros gerbėjams vis geriau pažįstama „CVI parko“ erdvė P.Cvirkos skvere sekmadienį virs muzikos, maisto, šokių ir sporto festivaliu. Čia skambės bajanisto ir smuikininko iš Ukrainos dueto „YeS Duet“ muzika, šoks Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vaikai, vyks nuotaikingas žydų dainų ir šokių ansamblio FAJERLACH pasirodymas, o su jautriomis dainomis ladino kalba supažindins Lina Žemaitytė ir svečias iš Jungtinės Karalystės Glen Strachan.Visi renginiai yra nemokami, tačiau į kai kuriuos jų būtina registracija.

Renginio informacija „Facebook“ – čia.

Bičiuliai, organizacija “Dingęs Štetlas” dalinasi gražiomis akimirkomis iš renginio bendruomenei. Tai graži bendruomenės įtraukties iniciatyva! Džiaugiamės kartu su šeduviškiais, pynusiais chalas, dengusiais Šabo stalą ir ragavusiais skaniausią litvakišką ČIOLNTĄ, kurį visą naktį gaminome specialiai šiai progai.

Paskutinį vasaros savaitgalį vyko Mėlynasis Šeduvos šeimų piknikas. Kadaise buvo ir tebėra Išskirtinis Šeduvos bruožas – bendruomeniškumas. Kadangi miesteliuose be pastangų nebūdavo ir rezultato, norėdami paragauti tradicinių litvakų virtuvės patiekalų, šventės dalyviai atlikinėjo užduotis. Kviesti atpažinti žydiškus religinius objektus, užrašyti savo vardą hebrajiškai, iš istorinių
Šeduvos nuotraukų sudėlioti štetlą, supinti tradicines Šabo chalas ir padengti Šabo stalą. Mažieji šventės dalyviai statė miestelį-štetlą, dėliojo produktus Pesacho sederio lėkštėje, patys žaidė ir kitus mokė žaisti dreidlais.

Šią vasarą Preiloje vyko vaikų ir jaunimo orkestro stovykla “Skambanti šiaurės Jeruzalė”. Lepinant puikiam vasariškam orui kartu dirbo ir stovyklavo 20 vaikų iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos muzikos mokyklų.

Kasdien vyko dalyvių koncertai, improvizaciniai vakarai, skaitymo iš lapo vakarai Preilos bibliotekoje. Finalinis dalyvių koncertas orkestro sudėtyje įvyko rugpjūčio 25d. Nidos švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčioje, kartu prisijungus Šv. Kristoforo kameriniui orkestrui. Koncerto klausėsi Neringos gyventojai, poilsiautojai iš visos Lietuvos ir užsienio, Stovyklos dalyvių tėvai.

Kasdien vyko repeticijos su Stovyklos dalyviais orkestro sudėtyje, vyko individualios pamokos su smuikininkais – Dalia Dedinskaite, Martynu Švėgžda von Bekker, Artūru Šilale, violončelininku Glebu Pyšniak ir pianistu Dariumi Mažintu. Taip pat, su orkestru dirbo ir finanlinį koncertą  dirigavo – smuikininkas ir dirigentas Artūras Šilalė. Kiekvieną vakarą vyko įvairios diskusijos apie scenos baimę, pasiruošimą koncertams, savijauta koncertų metu  ir t.t.

Taip pat stovyklautojai mėgavosi judesio terapija su judesio terapeute, Psichologe, šokėja – Kamile Pundziūte,  paskaita apie litvakų istoriją, tradicijas, kultūra su dėstytoju Algirdu Davidavičium,  kultūrinis žygis į Nidą su istorike, gide, rašytoja – Raimonda Meyer.

Baigiamojo koncerto programoje skambėjo:

Pasaulinės klasikos ir gerai žinomi žydiškos Muzikos šedevrai.

Ch.W. Gluck simfonija G- dur

A.Vivaldi koncertas 2 smuikams ir orkestrui a-moll op.3

Faure Pavane

Hebrew Folk Song Suite (arr. L. Osmon)

J.Wiliams Theme from “Schindler’s List”

Klezmer Celebration (arr. J. L. Lieberman)

Terkisher Klezmer Fest

E.Morricone Cinema paradiso

Fantasy on Tum Balalaika (Arr. A. Bernstein)

Rugpjūčio 1-24 dienomis Vilniuje vyko stalo teniso stovykla „Stalo teniso šakos vystymas LŽB“ projekto rėmuose.

Joje dalyvavo 27 jaunieji sportininkai, dauguma Š. Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai ir LŽB nariai. 3-jų savaičių trukmės stovyklą vykdė treneriai Khen ir Neta Alon, bei vienas stipriausių šalies stalo tenisininkų Šimonas Lukša.

Stovykla veikė kaip pasiruošimas artėjančiam varžybų sezonui, kuriame varžysis komandos, sudarytos iš jaunųjų LŽB sportininkų, tiek Lietuvos vyrų ir moterų lygoje, tiek Lietuvos jaunių, jaunučių ir mini jaunučių čempionatuose ir kituose turnyruose.

Viena labiausiai pasižymėjusių stovykloje LŽB sportininkių Maja Bliumin, kuri treniruočių metu ruošėsi Europos jaunučių čempionatui Strasbūre. Maja pagal bendrus Lietuvos turnyrų rezultatus savo amžiaus grupėje užima antrą vietą, ir šiuo metu su Lietuvos rinktine, tėčiu Arkadij Bliumin ir trenere Neta Alon jau keliauja į Prancūziją dalyvauti Europos čempionate.

Stovykloje išryškėjo jaunųjų sportininkų talentas. Š. Aleichemo gimnazijos moksleiviai Arnas Federas ir Uosis Račinskas (10-a vieta Lietuvos čempionate savo amžiaus grupėje ) turi didžiulį potencialą stalo teniso šakoje. Arnas, būdamas ir Lietuvos karate čempionu savo amžiaus grupėje, išskirtinai sugeba siekti aukštumų net dviejose skirtingose sporto šakose.

Naujas stalo teniso treniruočių sezonas prasidės rugsėjo 1 d. Užsiėmimai vyks:

• Š. Aleichemo stalo teniso centre 2k/sav (tvarkaraštį skelbsime artimiausiu metu)

1. Daukanto stalo teniso centre (Naugarduko g. 7) darbo dienomis 17:00-19:00

Daugiau informacijos: Neta Alon tel.: 862957005

Khen Alon tel.: 861375124

Projektą remia