Likus kelioms dienoms iki 78-ųjų Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos metinių minėjimo, Europos Žydų Kongreso (EŽK) prezidentas dr. Arielis Muzicantas įspėjo, kad pasaulis praranda budrumą ir tai yra didžiulė klaida.
EŽK prezidentas dr. Arielis Muzicantas / EŽK nuotr.
„Pavojingame šiandienos politiniame klimate, kai neapibrėžtumas ir neviltis temdo mūsų horizontą, turime toliau kovoti su tais, kurie kelia grėsmę demokratijai ir žmogaus teisėms, – sakė dr. A. Muzikantas. – Neturime prarasti ryžto, nes, jei atsisakysime kovoti, nugalės neapykanta ir netolerancija“.
Trečiadienį EŽK surengtame minėjime daugiau nei 400 svečių – įtakingų ES pareigūnų, įvairias politines pažiūras atstovaujančių europarlamentarų, ambasadorių ir pilietinės visuomenės lyderių susirinko paminėti Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos ir pagerbė Aušvico baisumus išgyvenusios žmogaus teisių aktyvistės Simone Veil, pirmosios Europos Parlamento pirmininkės, atminimą.
„Šiemet, kai minime ir Varšuvos geto sukilimo 80-ąsias metines, to meto herojai ir jų pasiaukojimas turi būti įkvėpimas mums visiems. Jų palikimas verčia mus tęsti kovą su tais, kurie ir vėl meta iššūkį mūsų visuomenei savo diskriminacija, rasizmu ir antisemitizmu“ – savo kalboje pažymėjo dr. A. Muzicantas.
Šiandien Vilniuje prasideda 700-ojo gimtadienio šventiniai renginiai. Visus septynis šimtmečius šiame mieste ne tik gyveno, bet jį statė, kūrė, verslo, medicinos, kultūros pasiekimais ir iškiliomis asmenybėmis visame pasaulyje garsino žydų tauta.
Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.
„Šiandien likusi labai negausi vilniečių žydų bendruomenė, tačiau daugybės žydų kartų indėlio į Šiaurės Jeruzale vadinto miesto klestėjimą neleidžia pamiršti mūsų atmintis ir senosios nuotraukos“, – įsitikinusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Vilniaus 700 jubiliejaus proga Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išleido 2023 m. kalendorių, kurį puošia specialus „Vilne 700“ jubiliejinis logotipas, o iliustracijose – senojo Vilne žydų gyvenimą atspindintys koliažai. Kalendoriaus dėjos ir dizaino autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ. (dizaineriai Viktorija Sideraitė Alon ir Albinas Šimanauskas).
Žinutė iš senojo Vilne
„Vilniaus miesto įkūrimo 700 m. jubiliejus – itin graži bei reikšminga data visiems sostinės gyventojams ir ne tik. Deja, šventinio pasiruošimo šurmulyje mažai kas prisimena, kas statė Lietuvos sostinę, kas itin reikšmingai prisidėjo sukuriant UNESCO perlą – Vilniaus senamiestį“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
LDK valdovas Gediminas, nusprendęs Neries ir Vilnelės santakoje įkurdinti LDK sostapilį, savais laiškais pakvietė žmones iš visos Europos atvykti, įsikurti ir prisidėti kuriant šio krašto gerovę.
Metraščių kronikos rodo, jog valdovo žodis buvo išgirstas. Žmonės iš kitų kraštų vyko į Vilnių, kūrėsi čia ir liko gyventi kartų kartomis.
Kitataučių vilniečių pėdsaką iliustruoja ir sostinės gatvių pavadinimai: „Vokiečių“, „Totorių“, „Rusų“, „Žydų” gatvė…
Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.
Vaikštant po senamiestį, bandome atrasti ženklų, liudijančių tai, kad čia, vos prieš keliasdešimt metų, šurmuliavo gausi žydų bendruomenė.
Pro naują renovacijų glianco sluoksnį tuos ženklus atrasti tikrai nelengva. Vilnius gerokai „apvalytas“ nuo autentiškų žydiškumo rudimentų. Fasadai blizga, vitrinos švyti, o naujų trinkelių plotai neleidžia užsimiršti ir nuklysti į nepatogią istoriją.
Tačiau, iš bet kurios senamiesčio gatvės pro bromą įžengus kieman, ištinka kultūrinis šokas – sostinės kiemuose atsiveria kitas, visiškai nepažįstamas Vilnius. Nuo pamatų iki kaminų žydiškas Vilne. Terra incognita. Visiškas déjà vu.
Kalendoriaus „Vilne 700“ iliustracija. Autoriai – kūrybinė grupė JUDVI&AŠ.
Žvelgiant į senamiesčio kvartalus „iš vidaus“, neapleidžia jausmas, jog atsidūrei paralelinėje visatoje, alsuojančioje visiškai nežinomu, bet labai tikru gyvenimu.
Mame lošn, įsisunkusi į pastatų sienas, skamba per visą kvartalą, bet netrukus suvoki, kad tie balsai aidi tik tavo galvoje. Žydų čia nebėra. Bet – žydiškumas likęs!
Šio kalendoriaus iliustracijos yra viso labo spontaniškas bandymas, emocinė frustracija užfiksuoti tą déjà vu – žydišką Vilne. Foto – koliažuose nerasite istorinės faktologijos tikslumo – vaizdai pro bromas yra sąlyginiai. Autentiški gatvių ir kiemų atvaizdai parinkti iš negausių foto archyvų likučių, o jų vieta „šiapus ir anapus“ bromų neatitinka topografijos. Tačiau jausmas bei žydiškoji Vilne miesto dvasia yra tikri ir kupini emocionalaus vitališkumo dramaturgijos.
Šiemet kalendorius paženklintas specialiu logotipu, dedikuotu Vilniaus 700 jubiliejui. Visuomenei, o ypač valdžioms neretai „pamirštant“ žydišką šio miesto kilmės dėmenį.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiuo logotipu santūriai primena, jog vietos žydų bendruomenė dar tebeegzistuoja, žydai, kad ir neskaitlingai, tačiau tebegyvena savo protėvių mieste ir pamena, kas drauge su kitų tautybių vilniečiais statė, kūrė ir puoselėjo Vilnių ilgus šimtmečius. Juk būti žydu-vilneriu, būti Jidišlando sostinės istorijos ir kultūros paveldėtojais yra ne tik garbė bei privilegija – tai ir atsakomybė prieš ateities kartas. Nes mes gyvi, kol gyva Atmintis.
Šią ideologemą fiksuoja ir jubiliejinis „Vilne 700“ logotipas, kurio semantikos sluoksniuose sutilpo ne tik Gedimino laiškai ir kronikų metraščiai, čia yra ir Toros ritinys, ir Vilniaus Gaono išminties pergamentai bei vilnietiško baroko motyvas, foto/kino dokumentikos juostos dramaturgija.
Viskas, kas tikra.
„Tokia šio kalendoriaus žinutė urbi et orbi iš senojo Vilne“, – sako F. Kukliansky.
Tarptautinės Holokausto minėjimo dienos proga sausio 26 d., ketvirtadienį, 18 val., Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyks susitikimas su monografijos „Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų” autoriumi VDU dr. Linu Venclausku bei kultūrininku, eseistu, visuomenininku Vytautu Toleikiu, 2022 m. parašiusiu ir išleidusiu knygą „Žydai lietuvių literatūroje“.
Apie abipusį gebėjimą gerbti ir pasitikėti. Apie abipusį gebėjimą atsiprašyti ir atleisti. Apie gebėjimą bendrai spręsti klausimus. Ar tai įmanoma?
Lietuvių ir žydų santykių priešpriešos
Dr. Lino Venclausko knygoje „Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų” analizuojamas lietuvių ir žydų santykių laikotarpis sutampa su tautinio atgimimo, valstybingumo idėjų, vėliau jo įtvirtinimo ir kūrimo laikotarpiu.
Šiuo atveju žodis „kūrimas“ yra esminis: istoriškai lietuvių ir žydų santykiai turėjo savo raidą, tačiau modernybės logika sako, kad tikrovė ir santykiai yra kuriami, čia svarbus ir individualus, ir kolektyvinis apsisprendimas, o kūrimas prasideda nuo vaizdinio ir žodžio.
Turint žodžiais sukurtą pasaulį kuriami elgesio ir santykių modeliai. Analizuojamas laikotarpis Lietuvai buvo nauja patirtis, todėl reikėjo daug ką kurti iš naujo ar kitaip.
Kaip tik dėl to žodinės lietuvių ir žydų santykių projekcijos buvo svarbios, priimamos kaip veiklos pagrindas: dvejojančiuosius – drąsinančios, nežinantiesiems – pateikiančios galimus elgsenos modelius, o tekstų autorius ir juos palaikančius – skatinančios toliau laikytis savo pozicijų.
Kaip ir kodėl keitėsi lietuvių ir žydų santykių projekcijos per beveik šešis knygoje analizuojamus dešimtmečius? Kaip buvo siūloma spręsti matomas problemas? Į šiuos ir kitus klausimus knyga padės rasti atsakymus, skatinančius ir tolesnį smalsumą.
Žydai lietuvių literatūroje
Vytautas Toleikis savo knygoje kelia klausimus ir kviečia pasvarstyti: kada atsirado ir tapo pastebimi žydai Lietuvos gyventojų tarpe, kaip į juos žiūrėjo aukštuomenė ir paprasta liaudis?
Daug ko nesužinosime, bet žydo įvaizdis gali nemažai pasakyti. XIX – XX a. pirmoje pusėje gimstančioje lietuvių literatūroje bei spaudoje randasi žydas. Koks jis – geras kaimynas ar sukčius smuklininkas, gelbstintis gydytojas ar priešas, kuris nužudė Dievą? Ką apie tai sakė Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Strazdas, Kristijonas Donelaitis, Simonas Stanevičius, Vincas Kudirka ir kiti rašytojai?
Autorius žengia į mažai mokslininkų tyrinėtą teritoriją, istoriškai ir kultūriškai jautrią temą – imasi tirti, kaip lietuvių ir žydų santykiai atsispindėjo grožinėje literatūroje lietuvių kalba – nuo pirmųjų tekstų iki pat Antrojo pasaulinio karo ar dar vėliau.
Ar šioje tekstų visumoje galime užčiuopti lietuvių tautos sąmoningumo formavimosi procesus? Ar galime tekstuose rasti antisemitizmo, antijudaizmo apraiškų? Ar Lietuva to meto Europos kontekste kuo nors išsiskiria?
Knygų leidybą dalinai finansavo VšĮ „Geros valios fondas“.
Pirmąjį šio vasario penktadienį turėsime galimybę išgirsti tikrus klasikinės muzikos titanus – „Organum“ koncertų salėje koncertuos smuikininkė Vera Vaidman ir pianistas Emanuelis Krasovsky.
Šeimyninis duetas iš Izraelio atliks nepaprasto grožio Beethoveno ir Schuberto kūrinius.
Puiki žinia – perkant bilietus, Lietuvos žydų bendrijos nariams, įvedus kodą „lzb“, taikoma 10 proc. nuolaida.
Smuiku ir altu griežianti Vera Vaidman – viena paskutiniųjų didžiojo smuikininko Davido Oistracho mokinių. Gimusi Sankt Peterburge, studijavusi Maskvoje,
dabar ji gyvena Tel Avive, Izraelyje.
Muzikės biografija išties įspūdinga – ji yra grojusi su Izraelio filharmonijos simfoniniu, kameriniu ir kitų šalių garsiausiais orkestrais, buvo išskirtinio moterų styginių orkestro „Ramat Hasharon Camerata“ meno vadovė ir koncertmeisterė, yra atlikusi bei įrašiusi sudėtingiausius smuiko ir alto repertuaro kūrinius.
Pianistas Emanuelis Krasovskis – Vilniuje gimęs fortepijono ir kamerinės muzikos profesorius, menų daktaras, studijavęs Vilniaus konservatorijoje, Tel Avivo Universitete, ir prestižinėje Niujorko Juilliardo muzikos akademijoje, dėstęs inovatyvioje Barenboim-Said akademijoje Berlyne, grojęs ptrstižinėse pasaulio koncertų salėse su garsiausiais dirigentais, o šiuo metu dėstantis Tel Avivo universiteto Buchmann-Mehta muzikos institute.
Šeštadienio rytą mirė garsi violončelininkė, profesorė Silvija Sondeckienė. 80-ies muzikėbuvo ištikima Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės bičiulė, Pasaulio Tautų Teisuolio Jackaus Sondeckio marti ir prieš keletą metų mirusio vieno žymiausių Europoje dirigentų Sauliaus Sondeckio žmona.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Silvijos Sondeckienės sūnus ir jų šeimas, mokinius ir bičiulius.
S. Sondeckienė gimė Kaune, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo pas legendinį violončelininką Mstislavą Rostropovičių, beveik 40 metų grojo Lietuvos kameriniame orkestre, buvo violončelių grupės koncertmeisterė, grojo viso pasaulio prestižinėse koncertų salėse. Dar ilgiau muzikė dėstė Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje bei kitose šalyse, išaugino didžiulį būrį puikių, savo šalis garsinančių muzikantų.
„Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai“, – apie profesorę sakė M. Rostropovičius.
„Silvija Sondeckienė ranka rankon ėjo gyvenimo keliu su Sauliumi Sondeckiu, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Jos mokiniai ir jos vaikai tęsia pradėtus darbus – atstovauja Lietuvos menui, gražina savo šalį“, – rašoma Lietuvos muzikų sąjungos pranešime.
Vėlų penktadienio vakarą Tel Avive mirė pirmasis Lietuvosžydų bendruomenės pirmininkas – vienas žinomiausių pasaulyje žydų rašytojų, litvakas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Grigorijus Kanovičius. Jam buvo 93-eji.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą rašytojo šeimai – sutuoktinei Olgai, sūnums Sergejui ir Dmitrijui.
Grigorijus Kanovičius / Courtesy of Noir Press nuotr.
Gyvenimas ir kūryba
„Man regis, kad šiame pasaulyje nieko aukštesnio už žodį nėra. Negalėčiau savęs pavadinti žmogumi, kuris visa laiką mėgina žodžiais išaukštinti tą pasaulį, apie kurį didelę dvidešimtojo amžiaus dalį žydai buvo priversti tylėti. Aš nesutinku su tais, kurie sako, kad žydai tylėjo. Jie netylėjo nei Aušvice, nei getuose“, – yra sakęs rašytojas.
Dramaturgas, scenarijų autorius gimė 1929 metų birželio 18-ą dieną, Jonavoje, tradicinėje Lietuvos žydų šeimoje. Kartu su tėvais jis pabėgo iš karo apimtos Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo.
1945 metais šeima grįžo į Vilnių. 1953 metais G.Kanovičius baigė slavistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete. Garsusis litvakas yra parašęs daugiau negu dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“ – ši knyga knyga 2020 m. laimėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) literatūrinę premiją. Vienas iš žymiausių ir populiariausių G.Kanovičiaus kūrinių – 2013 metais išleistas romanas „Miestelio romansas“.
Rašytojo knygos yra išverstos į 12 kalbų – anglų, lietuvių, vokiečių, hebrajų, prancūzų, čekų, lenkų, bulgarų, vengrų ir kt.
Kanovičius yra daugelio kino scenarijų autorius, kūręs drauge su R.Vabalu („Marš, marš, tra ta ta“), Vytautu Žalakevičiumi („Ave, vita“), Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu ir kitais įžymiais Lietuvos kino režisieriais.
2014-aisais rašytojui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija
Taip pat rašytojas apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu bei Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Nuo 1989 iki 1993 metų G. Kanovičius buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.
Švedijoje įsikūręs Paideia Europos žydų studijų institutas kviečia vaikinus ir merginas į vienerių metų žydų studijų programą, skirtą žydų civilizacijos ištakų tekstų mokymuisi ir tarpdisciplininiam aiškinimui.
Tai – viena iš intensyviausių žydų mokymosi patirčių Europoje. Ji siūlo tradicinės teksto studijų metodikos (Hevruta) derinį, akademinį ir kritinį požiūrį į interpretaciją bei šiuolaikinius poreikius atitinkančias taikomąsias patirtis. Jaunuoliams suteikiama galimybė mokytis įvairių lygių hebrajų kalbos, gilintis į daug įvairių žydų studijų disciplinų, kurias dėsto žymūs Izraelio, Europos ir JAV mokslininkai. Tad tai yra išties unikali žydų studijų programa.
Bendradarbiaujant su akademinėmis institucijomis ir universitetais, vienerių metų žydų studijų programa suteikia galimybę dalyviams studijuoti magistrantūroje.
Paideia institutas siūlo itin palankias sąlygas – mokslas yra nemokamas, galimos stipendijos apgyvendinimui ir pragyvenimui, nereikia išankstinių hebrajų kalbos žinių, dėstoma anglų kalba, nėra studentų amžiaus ribos.
Daugiau apie vienerių metų žydų studijų programą galima sužinoti virtualios Atvirų durų dienos metu, kuri vyks antradienį, sausio 24 d., per zoom programėlę.
Apsisprendusiems studijuoti dokumentus reikia pateikti iki 2023 m. sausio 31 d.
Paideia Europos žydų studijų institutą 2000 m. įkūrė Švedijos vyriausybė bei Švedijos milijardierių šeimos Marianne ir Marcus Wallenbergų įsteigtas fondas. Instituto tikslas – puoselėti Europos žydų kultūrą, remti tarpkultūrinį dialogą ir skatinti teigiamą mažumų kultūros pavyzdį Europos visuomenėse. Paideia kiekvienais studijuoja jaunuoliai iš 14-16 Europos šalių. Tai leidža dalintis gerosiomis patirtimis ir lavinti kritinį mąstymą.
Europos žydų kongresas (EŽK) išreiškė susirūpinimą ir pasipiktinimą po Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo komentarų, lyginančių Vakarų vyriausybių paramą Ukrainai su Hitlerio „galutiniu sprendimu“ – Holokausto planu, dėl kurio buvo nužudyta šeši milijonai žydų.
Savo metinėje spaudos konferencijoje S. Lavrovas pareiškė, jog Jungtinės Valstijos subūrė Europos valstybių koaliciją, kad išspręstų „Rusijos klausimą“ taip, kaip Hitleris surengė „galutinį sprendimą“ Europos žydams.
„Esame sukrėsti ir pasibaisėję šio gėdingo ministro Lavrovo palyginimo tarp demokratinių šalių koalicijos veiksmų ir Hitlerio Holokausto – šešių milijonų žydų persekiojimo ir nužudymo“, – sakė EŽK prezidentas Arielis Muzicantas. – Tai yra Holokausto iškraipymas pačiame pamatiniame lygmenyje. Mes raginame poną Lavrovą nedviprasmiškai atsiprašyti ir atšaukti šiuos komentarus“.
Savo kalbose Hitlerį ir žydus S. Lavrovas mini ne pirmą kartą. Dėl to jau buvo kilęs ne vienas skandalas, o politikas kaltintas antisemitizmu.
Pernai gegužę V. Putinas atsiprašė Izraelio po to, kai S. Lavrovas pareiškė, kad Hitleris „turėjo žydiško kraujo“.
„Tai ne pirmas kartas, kai ministras netinkamame kontekste mini Holokaustą ir Hitlerį, – pažymėjo EŽK prezidentas. – Tai turi baigtis. Po kelių dienų minėsime Tarptautinę Holokausto atminimo dieną, kai raudonoji armija išlaisvino Aušvicą. Holokausto aukų atminimas niekada neturėtų būti vartojamas taip neatsakingai ir siaubingai“.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su didžiuliu liūdesiu praneša, kad š. m. sausio 18 d. mirė gerbiama bendruomenės narė Nina Dubrovskaja (1932 – 2023).
Šiomis dienomis Jeruzalėje vyksta Europos žydų lyderių konferencija, kurioje aktyviai dalyvauja ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Intensyvioje darbotvarkėje gausu susitikimų ir diskusijų, kurių temos apima glaudžius Izraelio ir Europos žydų diasparos santykius, aktualiausius iššūkius bei nerimą keliantį antisemitizmo augimą.
Viešnagės Jeruzalėje metu LŽB pirmininkė buvo pakviesta į Izraelio prezidentūrą, kur susitiko su prezidentu Isaacu Herzogu. Turiningo pokalbio metu buvo aptarti Lietuvos žydams itin aktualūs klausimai. Jo Ekscelencija prisiminė ir savo prosenelio gimtinę Šeduvą.
Vienuoliktasis Izraelio prezidentas, garsios politikų šeimos atstovas Isaacas Herzogas kilęs iš litvakų. Šmuelis Icchakas Hilmanas 1868 metais gimė Šeduvos miestelyje Radviliškio rajone, studijavo Torą pas dėdes Pašvitinyje (miestelyje prie Šiaulių) ir Pasvalyje.
1897 metais, sulaukęs 29-erių, jis tapo Berezino miesto Minsko regione rabinu, o 1908 metais buvo paskirtas Glazgo miesto Škotijoje rabinu. Jo laidotuvėse Jeruzalėje 1953 metais dalyvavo tūkstančiai žmonių.
Pats I.Herzogas gimė jau Tel Avive, nepriklausomame Izraelyje, 1960 m. Būsimasis prezidentas 2009-aisiais, kai ėjo socialinių paslaugų ir rūpybos ministro pareigas, lankėsi pirmajame Lietuvoje vykusiame „Gyvųjų žygyje“. Jo inauguracija įvyko 2021 m. liepos 7 d.
Nuotraukoje – LŽB pirmininkė Faina Kukliansky su Izraelio prezidentu Isaacu Herzogu / LŽB nuotr.
Statybvietėje Lenkijoje atkastas vertingas, tačiau skaudžius prisiminimus keliantis radinys. Medinėje dėžėje sukrauti keli šimtai daiktų, greičiausiai priklausiusių tarpukariu šalyje gyvenusiems žydams. Ekspertai spėja, kad turto savininkai žuvo per nacių okupantų įvykdytą Holokaustą.
Pakasinėjus, kiekvieno mūsų kieme greičiausiai rastume bent kokią monetą, bet vargiai galėtume tikėtis tokio lobio, kokį rado lenkų statybininkai Lodzėje: apie 400 tarpukarį menančių daiktų.
„Tai buvo vienas paketas – sukežusi medinė dėžė. Jos viduje daiktai buvo suvynioti į laikraščius“, – nurodo statybų inspektorius Krzysztofas Hejmanowskis.
Sidabrinės žydiškos septynšakės žvakidės menoros, stalo įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktai. Pasak ekspertų, tai itin retas ir vertingas radinys. Tačiau su lobiais siejama romantika šiuo atveju liūdna. Judėjų tikėjimo daiktai išduoda, kad tai Lodzės žydų turtas. Radinys atkastas visai greta buvusio geto.
„Žmonės, užkasę šiuos daiktus, greičiausiai tikėjosi vieną dieną juos susigrąžinti. Deja, labiausiai tikėtina, kad jie žuvo. Tokios istorijos ne tik retos, bet yra ir gera pamoka mums visiems“, – pabrėžia Lodzės vicemeras Adamas Pustelnikas.
Nacių okupantai Lodzės gete įkalino apie 200 tūkstančių žydų iš visos Europos. Dauguma vėliau žuvo koncentracijos stovyklose. Pasak vietinių, tokie atradimai padeda geriau pajusti ryšį su kadaise tomis pačiomis gatvėmis besidalijusiais žydais.
„Tai palieka didžiulį įspūdį, sužadina jausmus ir priverčia giliai susimąstyti, kad nesame vieni, kad paliekame kažką po savę“, – sako Lodzės savivaldybės atstovė Malgorzata Loeffier.
Radiniai bus perduoti Lodzės archeologijos muziejui.
Sausio 14 d. minime vieno garsiausių litvakų, poeto, prozininko ir eseisto Osipo Mandelštamo 132-ąsias gimimo metines.
Būsimasis kūrėjas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mandelštamų šeimos šaknys kildinamos iš Lietuvos – poeto senelis gyveno Žagarėje. Motina Flora Mandelštam buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus.
Kai Osipui buvo keleri metai, šeima įsikūrė Peterburge. Mandelštamas studijavo Peterburgo, Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose.
Dar visai jaunas O. Mandelštamas, kartu su S. Gorodeckiu, A. Achmatova ir kitais kūrėjais prisijungė prie „Poetų cecho“. Šie jaunuoliai atstovavo „akmeizmo“ judėjimui – išsižadėję simbolistų misticizmo, jie siekė sugrįžti prie pasaulio daiktiškumo ir konkretumo, ieškojo prasmės ne anapus materialaus pasaulio šydo, o juslinėje ir emocinėje patirtyje.
Pirmąjį poezijos rinkinį „Akmuo“ O. Mandelštamas išleido 1913 m., paskutinį „Eilėraščiai“ – 1928 m., tais pat metais išėjo ir straipsnių rinkinys „Apie poeziją“. Tolesnį jo likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo didžiojo teroro laikas.
Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.
Minėdami poeto gimimo metines kviečiame prisiminti jo eiles.
Šiandien, sausio 9-ąją, teatrologei Irenai Veisaitei būtų sukakę devyniasdešimt penkeri. 18 val. Vilniaus rotušėje visi, kam buvo ir lieka brangi Irena, yra laukiami jos paminėjimo vakare, kuris bus skirtas ir knygos „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“, sudarytos Redos Pabarčienės, pristatymui.
Knygoje Ireną Veisaitę (1928–2020), pedagogę, teatro kritikę, Atviros Lietuvos fondo spiritus movens, Holokausto liudininkę, žmonių ir kultūrų tarpininkę, prisimena 90-dešimt ją artimiau pažinojusių žmonių. Tai teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovai, istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Valstijų, kitų šalių.
Jų pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką kultūros procesams ir konkretiems žmonėms, aktualizuoja kultūros asmenybės vaidmenį visuomenėje, mažųjų bendruomenių ir tarpasmeninių ryšių reikšmę.
Miela Irena, pažadėjau apie Tave parašyti, tačiau jau valandą sėdžiu ir žvelgiu į tuščią ekraną. Pradedu rašyti ir čia pat viską ištrinu. Nenoriu kartotis. Bijau būti sentimentalus ir išskysti skųsdamasis, kaip man šiandien Tavęs trūksta. Kita vertus, bandau išvengti ir puikybės spąstų, kad viena ar kita mudviejų bičiulystės istorija netaptų tiktai proga prieš visus pasipuikuoti, jog kadaise gėrėme bruderšaftą, už kiekvieną ištartą „jūs“ mokėjome vienas kitam po litą ar eurą baudos ir buvome artimi draugai.
Tad nusprendžiau parašyti Tau, o ne apie Tave. Taip lengviau, taip jaučiuosi, tarsi tęstume mudviejų kadaise pradėtus pokalbius. Prie garuojančios juodos arbatos su trupučiu pieno. Angliškai.
Miela Irena, neseniai keliuose Lietuvos miestuose pristatėme Leonido Donskio vėlyvosios publicistikos rinktinę „Man skauda“. Žinau, kaip vertinai Leonidą ir kaip jo ilgėjaisi. Manau, kad jo knygos pavadinimas puikiai atspindi tai, kas judu siejo. O siejo toks humanizmo suvokimas, kuris prasideda nuo atvirumo kito žmogaus kančiai, sielvartui, patirtai neteisybei, pažeminimui. Ne tik visų teisės lygios, kaip skelbė Apšvieta, bet ir visų skausmas vienodai svarbus, kaip pridūrė romantikai.
Pastanga pro visą kasdienybės triukšmą ir skubą pamatyti tą mažą žmogų, kuris lieka neišgirstas, kuris su savo žaizdomis yra paliekamas kažkur šalikelėje, o mes tuo tarpu skubame teisindamiesi, kad dabar, deja, turime svarbesnių reikalų, ir vildamiesi, jog galbūt jam pagalbos ranką išties kas nors kitas. Arba dar blogiau, tardami, kad jis mūsų pagalbos nevertas.
Yra toks stebėtojo efektas, kai minia neskuba į pagalbą bėdoje atsidūrusiam, nesgi visi viską matė, tad galbūt manęs čia neprireiks, gal kitas jau skuba padėti, ir jau netrukus viskas išsispręs. Kaip svetima visa tai buvo Tau, miela Irena. Tau, kurios telefonas nuolat kaito nuo įvairiausių prašymų patarti, padėti. Tau, kuri ir apie Atviros Lietuvos fondą svajojai kaip apie instituciją, kuri stiprina pilietinę visuomenę ir daro ją tokią, kad piliečiai, užuot siekę perkelti atsakomybę kitiems ant pečių, patys imasi pamatyti ir veikti.
Prof. Irena Veisaitė darbe Atviros Lietuvos fonde 2008 m. vasarį. Evgenios Levin nuotrauka
Pameni, kadaise pasakojai anekdotą apie vieną iš „Solidarumo“ idėjinių lyderių – kunigą Józefą Tischnerį? Kad jis po sunkios dienos parėjęs namo ir liepęs savo šeimininkei jo jokiu būdu nebežadinti, leisti pailsėti. Nebent… Nebent paskambintų iš Vatikano ir praneštų, kad panaikino celibatą. Miela Irena, kalbėjomės apie Tischnerį ir jo solidarumo suvokimą.
Solidarumas ne kaip susitelkimas prieš bendrą priešą, ne kaip bendra kalba ar religija, nes tai, anot jo, tik bendravardikliai. Tuo tarpu tikrasis solidarumas yra kaip ta gerojo samariečio istorija iš Biblijos. Pasilenkimas prie sumušto ir pakelėje palikto žmogaus, kad prisiimtume dalį jam tekusios naštos. Solidarumas kaip įsipareigojimas sunkiu metu padėti nešti vienam kito naštas. Tai toks solidarumas, kuris gydo ne tik kūną, bet ir sielą. Sielą, kuri galbūt labiau sužeista nei kūnas, kuri galbūt nebetiki, kad įmanomas kitoks santykis su žmogumi, kuri galbūt visus tuos pasakymus apie kiekvieno žmogaus unikalumą, nelygstamą vertę traktuoja kaip tuščiažodžiavimą ir apgaulę, nes juk praktika byloja kitaip. Ir būtent tas vienos sielos pasilenkimas prie kitos vėl gali leisti kitam patikėti, kad visa tai, kas taip gražiai skamba, yra ne apgaulė, o tiesa. Juk dažnai tiesos neužtenka tik pasakyti, dera tapti jos liudytoju savo kasdienybėje.
Tad ši Tavojo gimtadienio diena, miela Irena, yra džiaugsmo ir dėkingumo už Tavąjį gyvenimą diena. „Donatėli, žinok, aš visada liksiu su tavimi“, – tarei per paskutinįjį mudviejų pokalbį telefonu. Likai. Už būtį, miela Irena! Už visus, kurie mylėjo žinodami, kad žus, ir tikėdami, kad meilė vis dėlto nežus.
Miela Irena, pameni, kaip kažkada man paskambinai ir paprašei kuo greičiau suvesti su kokiu nors patikimu žurnalistu, kuris suteiktų galimybę pasisakyti? „Juk aš pats žurnalistas“, – pasakiau Tau. „Bet tu labai užsiėmęs. Bet jei taip, tai rašyk“, – tarei ir ėmei diktuoti. Norėjai sureaguoti į tai, kad keli Seimo nariai į posėdžių salę buvo atsinešę sušaudytą žmogaus taikinį su užrašu „Gabrielius“. Priminei man tada posakį, kad ten, kur šiandien deginamos knygos, ryt jau bus deginami žmonės. Ne pamokymais, o asmeniniu pavyzdžiu demonstravai, kad nevalia nemačiomis ir negirdomis nuleisti jokių dalykų, kurie prisideda prie neapykantos, nepagarbos žmogaus asmeniui kurstymo.
Būtent tai, kad liudijai savo asmeniniu pavyzdžiu, ir leidžia Tave, miela Irena, vadinti savo gyvenimo mokytoja. Ypač šiandien tai jaučiu dirbdamas mokykloje, kur su mokiniais per etikos pamokas nagrinėjame įvairiausius sudėtingus moralinius klausimus. Kaip reikėtų elgtis? Ką mes darytume šioje situacijoje? Koks būtų teisingas sprendinys?
Kartais jaučiu, kaip tiesiog pakimbu teoriniuose svarstymuose, nes juk kartais, deja, o kartais, laimė, trūksta gyvenimiškos patirties, kuri tuos žodžius būtų išbandžiusi konkrečiais atvejais. Tada dažnai atsiremiu į Tave. Juk kiekvienas Tavo žodis apie tai, kad nedera pasiduoti kerštui, nes priešingu atveju laimės jo skleidėja, kad nedera klijuoti kolektyvinių etikečių, nes taip į vieną krūvą sumetami ir kaltieji, ir tie, kurie su jais kalba ta pačia lūpų, bet ne širdies kalba, kad dera mokytis atleisti ir nesinešioti pykčio, kuris įkalina praeityje, buvo išbandytas skaudžiomis Tavosiomis patirtimis. Tad, mieli mokiniai, čia jau ne mano pasvarstymai, o konkreti gyvenimo tikrovė žmogaus, kuris kiekvienam mūsų šiandien gali liudyti, ką reiškia likti žmogumi tamsiausioje gyvenimo naktyje, sakydavau jiems. Ir ten, kur jų nepasiekdavau aš, pasiekdavai Tu, miela Irena.
Prof. Irena Veisaitė darbe Atviros Lietuvos fonde 2008 m. vasarį. Evgenios Levin nuotrauka
Miela Irena, rašytoja Hilary Mantel savo paskaitoje priminė šv. Augustino žodžius, kad mirusieji tiesiog yra nematomi, tačiau tai nereiškia, jog jie mus palikę. Lygiai taip ir tu esi ir, neabejoju, ne man vienam, o visiems bičiuliams, kurie sudėtingą apsisprendimo akimirką užduoda klausimą, o ką gi šiuo atveju patartų Irena. Esi visada, kai susitinka du ar daugiau žmonių, kurie galbūt šiandien vieni kitiems tebebūtų prašalaičiai, bet tu juos supažindinai ir paskatinai ką nors prasmingo nuveikti drauge. Esi kiekvieną kartą, kai norisi praeiti pro kažkokią problemą, tačiau sieloje skamba tavo balsas: „O kas gi tada kitas, jei ne tu?“
Tad ši Tavojo gimtadienio diena, miela Irena, yra džiaugsmo ir dėkingumo už Tavąjį gyvenimą diena. „Donatėli, žinok, aš visada liksiu su tavimi“, – tarei per paskutinįjį mudviejų pokalbį telefonu. Likai. Už būtį, miela Irena! Už visus, kurie mylėjo žinodami, kad žus, ir tikėdami, kad meilė vis dėlto nežus.
Seimas antradienį patvirtino 37 mln. eurų kompensacijas už nacių ir sovietų nusavintą asmeninį žydų turtą.
Parlamentas 72 balsais „už“, šešiems parlamentarams buvus „prieš“ ir dviem susilaikius priėmė naujos redakcijos Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą. Jis turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio.
Naujas kompensacijas skirti pasiūliusi premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad Lietuva jau yra kompensavusi praradimus už žydų religinių bendruomenių turtą, tačiau už privačių asmenų nacionalizuotą turtą nėra atlyginta.
„Yra dvi skirtingo turto rūšys, dėl vieno sprendimas buvo rastas, dėl kito sprendimo buvo ieškoma, gal nuoširdžiai, gal nelabai nuoširdžiai, manau, kad Vyriausybei pavyko jį sutarti ir pasiūlyti, ir šiandien mes įstatymą svarstome“, – sakė premjerė.
Žydams jau baigiamos išmokėti kasmet skiriamos kompensacijos už nusavintą religinių bendruomenių turtą – 37 mln. eurų įsipareigota išmokėti per dešimtmetį ir procesas turėtų būti užbaigtas iki kitų metų kovo.
Kaip ir dabartinės, naujos kompensacijos bus skirtos Geros valios fondui, kuris jas išmokėtų turto savininkams bei paveldėtojams. Prašymų būtų laukiama iki 2023-iųjų pabaigos, kompensacijos būtų išmokėtos per 2024–2030 metus.
Nauja įstatymo redakcija numato, kad simbolinės kompensacijos bus skiriamos už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą turtą, kuris priklausė iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusiems žydų tautybės asmenims.
Kritikavo „niekingai mažas lėšas“
Numatyta, kad kompensacijos būtų skiriamos, kai šie asmenys neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisės į turtą ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn, dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų.
Nauja įstatymo redakcija taip pat leis 5–10 mln. eurų fondui skirti individualių prašymų dėl kompensacijos už nekilnojamąjį turtą tenkinimui. Vienam asmeniui išmokama piniginė suma nepriklausytų nuo nukentėjusiam priklausiusio nekilnojamojo turto vertės.
Prieš projektą kalbėjusi opozicinės Lietuvos regionų frakcijos atstovė Agnė Širinskienė teigė, jog žmonėms iš naujų kompensacijų bus skiriamos „niekingai mažos lėšos“, ir ateityje žydų bendruomenės atstovai vėl galės kreiptis kompensacijų, argumentuodami, kad jiems praradimai nebuvo atlyginti.
„Man tas neadekvatumas, kai skiriamos niekingai mažos lėšos žmonių parastam turtui kompensuoti, kelia labai daug klausimų, ar mes vėlgi neturėsime to grįžimo atgal ir po kurios meto vėl (atsiras) grupės nepatenkintų žmonių, kurie sakys, kad jų turtas nebus kompensuotas“, – sakė A. Širinskienė.
Premjerė teigė, kad Lietuvoje per Holokaustą išžudžius didžiąją dalį žydų nėra kam į kompensacijas pretenduoti, todėl dalis būtų skiriama bendruomenei.
„Kiek bus žmonių, kurie negalėjo pasinaudoti restitucijos įstatymais ir kreiptis dėl savo privataus turto su dokumentais, mes pasakyti negalime, galime tik spėlioti. Didžioji dalis žmonių buvo sunaikinta, neišliko, nėra kam tą kompensaciją mokėti, todėl mokame ją bendruomenei“, – sakė I. Šimonytė.
Kėlė klausimus dėl fondo
Prieš įstatymą kalbėję parlamentarai teigė, jog jis kiršina žydų organizacijas – tai rodo ir per svarstymą gauti protesto laiškai iš kai kurių bendruomenių, pvz., Kauno – o taip pat ir visą visuomenę.
„Svarstant įstatymą komitetuose buvo jausmas, ir labai didelis, kad yra susitarta su viena žydų bendruomene, visiškai ignoruojant kitas, nes laiškų ir protesto buvo ne tik iš Kauno, bet ir iš kitų Lietuvos miestų“, – sakė A. Širinskienė.
Lietuvos regionų frakcijos atstovas Remigijus Žemaitaitis teigė, kad parlamentas skirdamas kompensacijas „sukiršina žydų bendruomenę ir sukiršina lietuvių bendruomenę“.
Įstatymas numato, kad kompensacija būtų mokama iš valstybės biudžeto į Vyriausybės paskirtą fondą, šią funkciją atlieka Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas.
Numatyta, kad fondo kolegialus valdymo organas turi atstovauti Lietuvos žydų bendruomenei, Lietuvos žydų religinei bendrijai, kitoms žydų religiją, sveikatos apsaugą, kultūrą ir švietimą Lietuvoje puoselėjančioms organizacijoms ir įstaigoms, jeigu jos pareiškia tokį norą.
Konservatorius Emanuelis Zingeris pripažino, kad žydai nėra vieningi dėl kompensacijų išmokėjimo Geros valios fondui, bet ragino balsuoti už įstatymą, kad būtų atstatytas istorinis teisingumas, kartu pasiliekant „galimybę įtakoti fondą ir padaryti jį atviresnį pasiūlymams“.
„Premjerė pasakė, kad ji girdi tuos balsus visuomenės, kurie nepatenkinti dalinimu, ir aš manyčiau, kad rinkimai žydų bendruomenės viduje neturėtų būti įtakoti pinigų dalinimo, gaunamo iš mūsų. Aš pasakyčiau, kad yra problemų, bet siūlyčiau balsuoti už, nes tai yra teisingumo atstatymo pradžia“, – kalbėjo E. Zingeris.
Kaltino skaldymu
Vyriausybei pasiūlius atnaujinti Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą Kauno žydų bendruomenė išplatino kelis viešus laiškus, kritikuodama iniciatyvą.
„Kai kurių Vyriausybės ir Seimo narių teiginiai, kad „mes nesikišam į bendruomenių ginčus“, „tegul patys aiškinasi“, yra ne kas kita, kaip pažeminimas, kaip kaulo numetimas alkaniems. (…) Jūs jau įsikišot į Lietuvos žydų bendruomenės reikalus priimdami tokį „Geros valios aktą“, suskaldėt ir taip trapią Lietuvos žydų bendruomenę, dabartinį Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą paversdami farsu ir pasityčiojimu iš žydų religijos“, – į politikus kreipėsi Kauno žydų bendruomenė.
Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky BNS yra sakiusi, kad įstatymas dėl naujų 37 mln. eurų kompensacijų yra kompromisinis, tačiau bendruomenė jį vertina teigiamai, o jo priėmimas bus „tam tikras išbandymas valstybei“.
Per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų.
Lietuvos žydai ir Lietuvos žydų religinės bendruomenės patyrė kelias nekilnojamojo turto nacionalizacijas. Ji prasidėjo pirmosios sovietų okupacijos metais 1940 metais.
Vokietija, užėmusi Lietuvos teritoriją nacionalizacijos neatšaukė, o po to sekusi antroji sovietų okupacija galutinai atėmė Holokausto aukų turtą.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vyriausybė sveikina Seimo sprendimą dėl 37 mln. eurų kompensacijų žydams už nacių ir sovietų nusavintą asmeninį žydų turtą, antradienį paskelbė JAV ambasada Vilniuje.
„Šio įstatymo priėmimas yra svarbus žingsnis pripažįstant Holokausto tragediją Lietuvoje. Priimtas įstatymas kalba ne tik apie praeities nuoskaudas. Jis taip pat yra apie Holokausto atminimo išsaugojimą ateities kartoms ir bendrą kovą prieš netoleranciją ir neapykantą“, – pranešime cituojamas JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas.
JAV specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain sako, kad priimdama šį įstatymą Lietuva žengė dar vieną svarbų žingsnį vykdydama restitucijos įsipareigojimus.
„Tai Holokaustą išgyvenusiems ir jų šeimoms yra didelės praeities skriaudos pripažinimas“, – pažymi JAV specialioji pasiuntinė.
Seimas antradienį priėmė naujos redakcijos Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, kuris numato 37 mln. eurų kompensacijas už nusavintą asmeninį žydų turtą. Jis turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio.
Naujas kompensacijas skirti pasiūliusi premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad Lietuva jau yra kompensavusi praradimus už žydų religinių bendruomenių turtą, tačiau už privačių asmenų nacionalizuotą turtą nėra atlyginta.
Žydams jau baigiamos išmokėti kasmet skiriamos kompensacijos už nusavintą religinių bendruomenių turtą – 37 mln. eurų įsipareigota išmokėti per dešimtmetį ir procesas turėtų būti užbaigtas iki kitų metų kovo.
Kaip ir dabartinės, naujos kompensacijos bus skirtos Geros valios fondui, kuris jas išmokėtų turto savininkams bei paveldėtojams. Prašymų būtų laukiama iki 2023-iųjų pabaigos, kompensacijos būtų išmokėtos per 2024–2030 metus.
Nauja įstatymo redakcija numato, kad simbolinės kompensacijos bus skiriamos už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą turtą, kuris priklausė iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusiems žydų tautybės asmenims.
Per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų.
Lietuvos žydai ir Lietuvos žydų religinės bendruomenės patyrė kelias nekilnojamojo turto nacionalizacijas. Ji prasidėjo pirmosios sovietų okupacijos metais 1940 metais.
Vokietija, užėmusi Lietuvos teritoriją nacionalizacijos neatšaukė, o po to sekusi antroji sovietų okupacija galutinai atėmė Holokausto aukų turtą.
Žydai visame pasaulyje šį sekmadienį pradėjo švęsti Chanuką. O Vilniaus choralinėje sinagogoje pirmadienio vakare įvyko Chanukos žvakės uždegimo ceremonija. Šviesos ir žvakių šventė pagal judėjų tradicijas tęsiasi aštuonias dienas – šiemet Chanuka prasidėjo gruodžio 18 d. vakarą ir truks iki gruodžio 26 d. vakaro, rašoma Lietuvos žydų bendruomenės pranešime žiniasklaidai.
Šventės metu simbolinę žvakę uždegė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, o sinagoga bus atvira visiems vilniečiams.
„Uždegdama Chanukos žvakes žydų bendruomenė kasmet siunčia šviesos ir bendrumo žinią visoms tautinėms Lietuvos bendruomenėms ir žydų bendruomenėms visame pasaulyje. Norime priminti, kad didžiausius iššūkius galime įveikti tik būdami ir veikdami kartu, bendraudami ir stengdamiesi suprasti vieni kitus – įžiebti žinių, supratimo ir tolerancijos šviesą. Šviesos dalimi galime būti visi“, – sako Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky.
Visas šventės dienas įprasta susiburti, linksmintis ir vaišintis tradiciniais aliejuje kepamais Chanukos valgiais – spurgomis ir latkėmis (bulviniais blynais). O vaikus šventės proga pasiekia tradicinės dovanos. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė A. Kukliansky primena, kad Chanukos latkes litvakai nuo seno valgo su bruknių uogiene.
Tradicija Chanukos proga uždegti žvakę pasaulyje yra labai sena. Per Chanuką minimi II a. pr. m. e. įvykiai: žydų sukilimas prieš užkariautojus seleukidus ir Jeruzalės Šventykloje įvykęs stebuklas, kai po pergalės sugrįžę į Jeruzalės Šventyklą Jehuda Makabi ir jo broliai judėjai nerado ten ritualams tinkamo aliejaus, išskyrus vieną ąsotėlį, kuriame esančio aliejaus būtų užtekę tik vienai dienai. Tačiau įvyko Chanukos stebuklas ir aliejus degė aštuonias dienas. Prisimindami šį stebuklą, išminčiai nutarė, kad kasmet pagal žydų kalendorių nuo Kislev mėnesio (paprastai tai sutampa su gruodžio mėnesiu) 25 dienos, aštuonias dienas bus švenčiama Chanukos šventė. Nuo to laiko iškilmingai ir linksmai, su šokiais, muzika ir dainomis švenčiama šviesos šventė.
Pagrindinis Chanukos ritualas yra kas vakarą saulei nusileidus, iškart po „Maariv“ maldos, uždegti po žvakę ant chanukija vadinamos žvakidės. Kiekvieną šventės dieną yra uždegama po vieną žvakę. Minint Chanukos stebuklą įprasta valgyti aliejingą maistą, žaisti vilkeliais arba dreideliais, o vakare įžiebti Chanukos žvakutes. Chanukijas statomos ant palangės, kad jos visame pasaulyje skelbtų šventės stebuklą.
Chanukijos visame pasaulyje įžiebiamos ne tik namuose ar bendruomenės patalpose, bet ir viešuose vietose ar valstybinėse institucijose. Chanukos žvakes nuo gruodžio 18 d. vakaro degs ir regioninių Lietuvos žydų bendruomenių Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Ukmergėje, Švenčionyse narių namuose ir bendruomenių patalpose.
Prasidėjo Chanukos šventė, minima viso pasaulio žydų. Šiemet jos pabaiga sutampa su viena didžiausių katalikų pasaulio švenčių – Kalėdomis. Apie šią šventę ir jos tradicijas pasakoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Gruodžio pabaigoje nemaža grupė romų ir žydų bendruomenių atstovų viešėjo Varšuvoje ir net dvi dienas praleido Žydų muziejuje POLIN. Iš karto norisi pasidalinti rekomendacija – skirkite tam mažiausiai tris dienas, nes informacijos gausa, modernios ekspozicijos, gilus turinys tiesiog užburia.
Pagrindinė muziejaus ekspozicija skirta žydų istorijai nuo senų iki modernių laikų, o besikeičiančių parodų erdvėse suspėjome pamatyti parodą, skirtą žydų kulinarinėms tradicijoms “What’s Cooking?” – Kas verda?. Taip pat susitikome ir su POLIN edukacijų vadove ir parodos apie žydų virtuvę kuratore.
“Praktiškai, mano mokiniams tai yra reguliaraus darbo vieta”
– apie POLIN muziejų sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicijų dėstytojas Algis Davidavičius
Kodėl tokie mokomieji vizitai turi būti privalomi visiems, dirbantiems žydų paveldo puoselėjimo ir tyrinėjimo srityje? Atsakymas paprastas – nėra nieko stipresnio ir kokybiškesnio Lietuvos pašonėje nei šis muziejus Varšuvoje, nėra nieko kelių šimtų kilometrų spinduliu, kas galėtų konsoliduoti ekspertų, istorikų bei kitų specialistų pajėgas ir perteiktų tiek daug informacijos tokiu išsamiu, moderniu ir patogiu formatu kaip POLIN muziejus.
Kas ta žydų kulinarijos tradicija per edukacijas?
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dar 2016 m. atvėrė žydiškos kavinė Beigelių krautuvėlės duris vilniečiams ir miesto svečiams ir iš karto susilaukė pasaulinio dėmesio Čia iki šiol kepamos chalos, sukami įmantrūs teiglach, verdamas žydiškas penicilinas – sultinys su macos kukuliais, o per šventes kemšamas litvakiškas karpis. Šį maistą atpažįsta vyresnioji karta, nes kapoti silkę ir kepenėles Lietuvos šeimininkės mokėsi iš žydžių kaimynių.
Simboliškas sutapimas – tiek Beigelių krautuvėlės atidarymą tiek po 7 metų įvykusį vizitą rėmė tas pats fondas, kurio pagrindinė misija remti žmogaus teises ginančias iniciatyvas. Tad nuo 2016 m. BK kovoja su diskriminacijos ir antisemitizmo apraiškomis kepdama beigelius ir pristato litvakiškos virtuvės patiekalus bei tradicijas.
Beigelinė, tai sinagoga žydam pasauliečiams.Tai ne muziejus, bet socialinė, kultūrinė, gurmaniška patirtis. Dažnai bendruomenė kviečia kartu pasitikti Šabatą, taip pristato gislesnį žydų tradicijų supratimą. Kiekviena vieša šventė neapsieina be žydiškų saldėsių ar košeriniomaisto ypatingiems svečiams.
Žasis, žasies taukai ir kuom svarbus česnakas
Žydų kulinarinis paveldas skaičiuoja šimtmečius ir gefilte fiš (farširuota žuvis) tiek pat metų nekeičia savo keistos konsistencijos ir drebučių atspalvio su pervirta morka. Senoji, tradicinė žydų virtuvė – pripažinta pasaulyje, o pasak istorikų pasaulio paveldo sąraše yra ir Lietuvos pėdsakas, palikęs populiariąsias beigelines. Didžiuojamės tuo, kad pavyko mažais žingsneliais atgaivinti šį paveldą ir nesustoti. Nuo 2016 m. pavyko pasiekti ne tik nostalgiškai žydų virtuvę menančius kaimynus, bet ir jaunąją Lietuvos kartą. Keli šimtai moksleivių pagal Kultūros paso programą ir progresyvių mokytojų iniciatyva apsilankė BK organizuojamose edukacijose, kepėme chalas ir ragavome beigelius miestuose ir miesteliuose visoje Lietuvoje.
Kinder tiš (vaikų stalas jidiš) kasmet sulaukia didėjančio mažųjų kulinarų skaičiaus tarkuojant bulves, sukant blinces, verdant buljoną, o vaikų tėveliai nuolat reikalauja edukacijų suaugusiems. Tarp maisto ruošos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės edukatorės stengiasi pasakoti kiekvieno patiekalo esmę ir prasmę – juk viskas parašyta Toroje.
Kiekvieną kartą sulaukiame klausimo apie specifiškai litvakų virtuvei būdingus patiekalus ir kaip juos atrasti tarp gausios žydų patiekalų pasiūlos.
Koks turėtų būti sekantis žingsnis – tikriausiai nesustoti, o gal net pradėti bėgti pirmyn, kol dar bendruomenės nariai prisimena autentišką litvakiškų patiekalų skonį ir kvapą ir turi jėgų receptus perduoti jaunajai kartai.
Šabatinės staltiesės menininkės akimis
Grįžkim į Varšuvą. Laikinąją parodą apie žydų virtuvės tradicijas apžiūrėjome per kelias valandas su gide. Vertinome ne tik turinį, bet ir visą ekspozicijos dizainą, pasakojimo seką, surinktus eksponatus, meninius intarpus apie Šabato staltieses ir žvakių uždegimą. Viena erdvė nuosekliai pasakojo istoriją ir virtuvės taisyklių pagrindus, kurie surašyti Toroje ir remiasi Košerio taisyklėmis.
Apžiūrėjome retus eksponatus – pavyzdžiui gyvulių ir paukščių skerdimo peilius ir Lietuvos, aliuminius puodus, kelis įrankius, lydytų paukštienos taukų indelius. Eksponatai iš Europos žydų bendruomenės yra labai retas dalykas, nes Holokaustas sunaikino viską. Matėme kaip kepama maca Kabule ir Lydoje. Ypač svarbūs ir reti eksponatai yra garsiosios Fanios Levando iš Vilniaus receptų knyga ir archyvinės nuotraukos.
Fania Lewando (centre) kartu su savo kulinarijos mokyklos mokinėmis
Dalis pasakojimo susijęs su JAV žydų diasporos kasdienybe, nes būtent čia iškeliavo didelė Rytų Europos žydų bendruomenės dalis, čia suklestėjo beigeliai.
Žydų kulinariojos testas vaikams
Kol apžiūrėjome parodą, erdvėje nuolat lakstė vaikai su rašikliais, pieštukais, popieriais, kuriuos įnirtingai pildė ir spalvino. Žavu buvo matyti jų degančias akis ieškant chalos recepto ar košerinio žvėries atvaizdo. Tai dar vienas modernaus muziejaus darbo su lankytojais aspektas – absoliutus įtraukimas mažo ir seno. Na o antrasis ekspozicijos aukštas kvietė suptis ant beigelio sūpuoklių, virti čiolnto puodą iš teisingų ingredientų ir pinti chalos pynes!
Kviečiame pažiūrėti mūsų foto akimirkų albumą ir POLIN virtualią parodą, kuri taip pat profesionaliai integruota į visą pažinimo ir mokymosi paketą, kurį norisi vėl ir vėl atsiversti, kaip ir pačios parodos katalogą.
Tad kada susitiksime litvakiškos virtuvės erdvėse Vilniuje, Žąsliuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šeduvoje, Telšiuose…?
O kelionės įspudžius užfiksavo lrt.lt laida MENORA (žiūrėti nuo 15.36 min)
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę į parodą ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
EŽK prezidentas dr. Arielis Muzicantas / EŽK nuotr.
„Šiandien likusi labai negausi vilniečių žydų bendruomenė, tačiau daugybės žydų kartų indėlio į Šiaurės Jeruzale vadinto miesto klestėjimą neleidžia pamiršti mūsų atmintis ir senosios nuotraukos“, – įsitikinusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Šią ideologemą fiksuoja ir jubiliejinis „Vilne 700“ logotipas, kurio semantikos sluoksniuose sutilpo ne tik Gedimino laiškai ir kronikų metraščiai, čia yra ir Toros ritinys, ir Vilniaus Gaono išminties pergamentai bei vilnietiško baroko motyvas, foto/kino dokumentikos juostos dramaturgija.
Pirmąjį šio vasario penktadienį turėsime galimybę išgirsti tikrus klasikinės muzikos titanus – „Organum“ koncertų salėje koncertuos smuikininkė Vera Vaidman ir pianistas Emanuelis Krasovsky. 
