Naujienos

Liudo Dovydėno premija – rašytojui Markui Zingeriui

Liudo Dovydėno premija – rašytojui Markui Zingeriui

Žymaus XX a. rašytojo Liudo Dovydėno premija, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius, šiemet skirta rašytojui Markui Zingeriui. Kūrėjas įvertintas už romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“, 2017 metais išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Šiemet premijai taip pat buvo pasiūlyti Liutauras Degėsys (romanas „Tavo rytoj buvo vakar“), Gabija Grušaitė (romanas „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“), Vilius Kočiubaitis (romanas „Afganistano daktaras“) ir Undinė Radzevičiūtė (romanas „Kraujas mėlynas“).

Vertinimo komisijoje dalyvavo Premijos mecenatas Jonas Dovydėnas, jo deleguota atstovė Kristina Sabaliauskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai – Laimantas Jonušys ir Danielius Mušinskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto narė Elžbieta Banytė.

Markas Zingeris – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1990 m. Išleido tris eilėraščių knygas: „Namas iš kedro“ (1984 m.), „Vakaras vaikystėje“ (1989 m.), „Šitiek saulėlydžių“ (esė ir eilėraščiai, 1993 m.), apsakymų knygą „Iliuzionas“ (2000 m.), penkis romanus: „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ (1998 m.), „Grojimas dviese“ (2002 m.), „Sezonas su šokėja“ (2005 m.), „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009 m.), „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (2017 m.). Iš anglų k. išvertė A. Margalit „Jeruzalės mitą“ (1993 m.), I. B. Singer apsakymų knygą „Kavinė Brodvėjuje“ (1997 m.), R. M. Pirsig autobiografinį romaną „Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Vertybių tyrinėjimas“ (2006 m.).

M. Zingerio kūryba ne kartą apdovanota literatūros premijomis, versta į anglų,

Skaityti plačiau
Šabatas su Vilniaus vasaros studijų programos „Jidiš ir jidiš literatūra“ kursų dalyviais

Šabatas su Vilniaus vasaros studijų programos „Jidiš ir jidiš literatūra“ kursų dalyviais

Praėjusį penktadienį į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ( LŽB) Jašos Heifetzo salę pasitikti Šabato rinkosi Vilniaus vasaros studijų programos „Jidiš ir jidiš literatūra“  kursų dalyviai.

 

Kalbėdama apie tokių kursų egzistavimo svarbą LŽB pirmininkė Faina Kuliansky pažymėjo, kad “jidiš – neatskiriama žydų kultūros, žydų identiteto dalis, jidiš – tai ne tik žydų dainos ir turtingas folkloras. Jidiš kalba yra sukurta labai daug įdomios literatūros! Tai yra “Mama-lošn” (vertimas – gimtoji kalba). Tikiuosi, kad mūsų bendruomenėje jidiš kursai taps tokie pat populiarūs kaip ir hebrajų kursai. Jidiš yra gyva kalba, ji toliau vystosi. Ja kalbama ne tik Brukline ar Bnei Brake, jidiš galima išgirsti šnekant ir Lietuvoje “, – sakė F. Kukliansky.

Šiais metais vasaros programoje dalyvauja 30 studentų iš JAV, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos ir kitų šalių. Daugelis iš jų yra žmonės su žydiškomis šaknimis, kurie nori kalbėti savo protėvių kalba, susipažinti su litvakų kultūra.

Taip pat yra ir studentų, kurių darbas reikalauja mokėti jidiš, be to jie sako, kad ši kalba jiems suteikia malonumą: “Mano vardas yra Filypas, aš esu iš Vokietijos, neturiu žydų kraujo. Jidiš kalba yra būtina darbui, studijuoju Holokaustą Baltarusijoje. Turiu pripažinti, kad dievinu jidiš kalbą! Įtaką jidiš kalbai įtaką darė ne tik vokiečių, hebrajų, bet ir rusų kalbos. Tai puiku! Jidiš kalba yra išsaugota Talmudo filosofija “, – sakė vokiečių istorikas, mokantis daug kalbų, poliglotas

 

Pasak Thomaso iš Stokholmo, jam taip pat darbe prireikia jidiš: “Esu žurnalistas, dirbu Tarptautiniame radijo departamente Švedijoje. Prieš keletą metų radijuje nusprendėme, kad mums reikia transliuoti jidiš, ir nuo to laiko, kadangi esu žydas, man buvo pasiūlyta būti laidos autoriumi. Be to, esu vykdęs kitus su jidiš susijusius projektus. Aš nekalbu jidiš, bet gerai suprantu. Klausinėju programos svečių švedų ar anglų kalbomis. Tikiuosi, kad po šių kursų galėsiu užduoti klausimus ir  jidiš. Noriu pasakyti, kad man labai patinka vasaros programa, Vilnius yra puikus miestas, aš tikrai vėl grįšiu čia “.

 

Tarp “vasaros programos” mokytojų – vienas garsiausių pasaulio jidiš kalbos ekspertų: profesorius iš Buenos Airės, Argentinos YIVO filialo vadovas Abraomas Likhtenbaum, profesorė Ana Vershik (Estija), Vera, Szabó (Vengrija – Izraelis) .

Vilniaus vasaros studijų programa „Jidiš ir jidiš literatūra“ egzistuoja nuo 1998 metų. Jos unikalumas – yra ne tik aukštas akademinis lygis, bet ir galimybė išgirsti bei bendrauti su litvakų jidiš žinovais.

Fotografuota prieš Šabato pradžią.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl diskusijų apie Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB), šiemet švenčiančią su Sąjūdžiu sutampančias bendruomenės atsikūrimo 30-mečio metines, mininčią Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. metų sukaktį, glumina visuomenėje vis dar kylančios diskusijos dėl Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimo.

Mums prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:

  • yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai.
  • “1941 metais, rugpjūčio 22 pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. <…> Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1,l 156)”
  • “J. Noreika tvarkė ir su žydu turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo“.
    Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą.
    (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l 239). Žagarės miesto burmistras 1941 gruodžio 3 informavo Šiaulių apskrities viršininką, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b.  136-137)”.

Įvertinus turimą informaciją, darytinos išvados dėl Jono Noreikos  kolaboravimo su nacių valdžia bei  prisidėjimo prie Lietuvos žydų persekiojimo, todėl šis asmuo vienareikšmiškai negali būti pristatomas kaip Lietuvai nusipelnęs asmuo.

Vertiname valstybingumo šimtmetį švenčiančią  Lietuvos visuomenę kaip pakankamai brandžią ir gebančią priimti istorinius faktus visa apimtimi, o Valstybę – pajėgią prisiimti atsakomybę už viešai rodomą nepagarbą istoriniam teisingumui.

Nebestebina, jog Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio (Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antisemitinio Lietuvių aktyvistų fronto štabo nario) demokratijos centro vadovas –  V. Valiušaitis imasi J. Noreikos gynybos viešojoje erdvėje.

Aktyviai vykdoma sistemine antisemitine veikla pasižymėjusių Lietuvos laikinosios vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto apologetika dezinformuoja ir nujautrina Lietuvos visuomenę, kenkia geram Lietuvos vardui ir tampa  akstinu nepalankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių valstybių propagandinių kampanijų vystymuisi.

Taip pat LŽB pastebi, jog iki  šiol nepašalintas  J. Noreikos atminimui skirtas ženklas  – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1.  Vertinant prieinamą informaciją, susijusią su lentos įrengimo aplinkybėmis, galima daryti prielaidą, jog ji galimai buvo įrengta neteisėtai, t.y. nesilaikant tokiais atvejais numatytų standartinių procedūrų.

LŽB prašo atsakingų institucijų susitelkti operatyviam šios politinės, etinės ir teisinės problemos sprendimui ir pasirūpinti derama pagarba Holokausto aukoms  – išspręsti  J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.

Svarbią savaitę Didžiosios sinagogos kasinėjimuose vainikavo Bimos radinys

Svarbią savaitę Didžiosios sinagogos kasinėjimuose vainikavo Bimos radinys

Liepos 26d. žurnalistai buvo pakviesti iš arčiau susipažinti su unikalaus Didžiosios sinagogos paveldo išlikimą liudijančiais radiniais.

Tarptautinės izraeliečių, amerikiečių ir lietuvių archeologų grupės atliktų tyrimų metu buvo ne tik atrasta didžiulė išorinė galinė Didžiosios sinagogos siena, dalis Sinagogos grindų, bet taip pat dalis bimos. Bima – centrinė sinagogos dalis, pakyla, nuo kurios paprastai rabinas skaito Torą ir veda pamaldas – buvo atrasta tiesiai po buvusio darželio pastatu, pastatytu 1952 m. Radinių pristatyme dalyvavo Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso tyrimus vykdžiusi archeologų grupė, Vilniaus m. savivaldybės meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir VšĮ „Geros valios fondas“ pirmininkė Faina Kukliansky, Seimo narys Emanuelis Zingeris. Šiame pristatyme kalbėta apie labai reikšmingus ateities darbus, pasisakymus galima per Lietuvos žydų (litvakų) tinklapyje lzb.lt

Taip atrodė išniekinta Didžioji sinagoga, pasibaigus II Pasauliniam karui. Nuotraukoje Bima iš kairės, Aron Kodeš iš dešinės.

Seimo narys Emanuelis Zingeris mano, kad Bimos suradimas yra reikšminga Didžiosios sinagogos gyvavimo akimirka: „Po Valdovų rūmų atkūrimo, ši vieta tampa pagrindine Vilniaus miesto atkūrimo vieta. Šiuo metu Valdovų rūmuose eksponuojama Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaro kultūros paroda, reikia žinoti,  kad Didžioji sinagoga yra taip pat Lietuvos kunigaikštystės praeitis. Čia yra 700 metų mūsų žydų gyvenimo liudijimas. Didžiosios sinagogos reikšmę galima lyginti su Raudų siena, vien pagal religinį intensyvumą , kuris čia vyko. Aplinkui buvo daugybė sinagogų, čia tvaskėjo Vilniaus širdis.  Čia yra renesansinė logika, kurią sutinkame Italijoje, tas pats egzistavęs visų gatvelių ritmas, kuris buvo buvo sulaužytas. Esu įrašinėjęs atsiminimus, kokiu būdu ši sinagoga buvo daužoma. Vienas pasakojimas apie sovietinį tanką, kuris buvo prikabintas lynu, traukusiu sinagogos sieną 1947 metais. Čia stovėjo žmonės ir stebėjo kaip buvo pribaigiama ši vieta ir kaip Stalino didvyriai naikino mūsų senamiestį. Mes pasistengsim kartu atkurti viską ir pritraukti pasaulio dėmesį, žinoma, pirmiausia archeologus. Įsivaizduokit, čia švenčiausia vieta, kur stovėjo Aron Kodeš (vertimas – altorius), kurio skydas su 10 Dievo įsakymų  ir durys yra Žydų muziejuje, spindėjusių sinagogoje  500 metų ir buvo kelrode žvaigžde pasaulio žydams, – ne Paryžiuje, ne Londone, o čia Vilniuje. Po truputėlį mes judėsime, kad ši vieta primintų pilną Vilniaus – Lietuvos Šiaurės Jeruzalės vaizdą. Visi kartu per popiežiaus vizitą prisiminsime tuos žmones,‘- kalbėjo Seimo narys E. Zingeris.

Archeologas Justinas Račas  patvirtina, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorija tikrai būtų tarp žinomiausių pasaulio turistų traukos vietų, Vilnius pelnytai vadintas Lietuvos Jeruzale, nes buvo žydų turtingo dvasinio gyvenimo centras. J.Račo nuomone, iki kasinėjimo nebuvo aišku, ar tikrai verta griauti tą sovietmečio pastatą, stovintį ant sinagogos griuvėsių, bet bimos atradimas patvirtino, kad po juo yra išlikę nemažai autentiškų sinagogos mūrų.

Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr. Džonas Seligmanas kalbėjo: „Jeigu Katedra – tai katalikiško Vilniaus simbolis, tai Didžioji sinagoga – ne mažiau svarbus žydiškojo Vilniaus simbolis“. Jis  juokavo, kad darželio, o po to mokyklos vadovai sėkmingai pasirinko savo kabineto vietą – tiesiai virš švenčiausios sinagogos dalies. Sudėtingą dvipakopę barokinę XVII a. bimą puošė keturios toskanos stiliaus ir aštuonios korintinės kolonos. Šių kolonų dalys taip pat buvo atrastos tyrimų metu. Bima buvo atrasta pradėjus kasinėti buvusio darželio ir mokyklos pastate. „Jeigu Katedra – tai katalikiško Vilniaus simbolis, tai Didžioji sinagoga – ne mažiau svarbus žydiškojo Vilniaus simbolis“, – sakė J.Seligmanas, pats būdamas litvaku, kurio seneliai kilę iš Kretingos, Šeduvos, Breslaujos ir Vilniaus.

Sveikinimai

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje yra puiki tradicija kiekvieną mėnesį minėti bendruomenės narių gimtadienius. Tai vyksta programos “Klubinis darbas HESED” rėmuose.

Prie šventinio ir iškilmingo vaišių stalo šiltoje aplinkoje buvo pasveikinti: Georgij Amiton, Gennady Kofman, Sveta Grafman, Vanda Klug, Ermina Šteimanienė ir Žana Narevič. Ypatingų sveikinimų sulaukė Simona Grafman, nes šie metai jai ypatingi – sukako 30 – ties metų jubiliejus. Bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman gimtadienio ir gražaus jubiliejaus proga visiems linkėjo geros nuotaikos, stiprios sveikatos, neblėstančios energijos, meilės, tikrų draugų ir įteikė gėlių bei sveikinimo atvirukus.

Po svarbaus atradimo Vilniaus meras žada iki 2023-iųjų įamžinti Didžiąją sinagogą

Po svarbaus atradimo Vilniaus meras žada iki 2023-iųjų įamžinti Didžiąją sinagogą

Vilnius, liepos 26 d. (BNS). Archeologai ketvirtadienį paskelbė radę Didžiosios Vilniaus sinagogos vieną iš svarbiausių dalių – bima vadinamą sakyklą.

Aštuonioliktame amžiuje įrengta žaliai ruda baroko stiliaus bima aptikta po buvusia mokykla, ją sovietų valdžia šeštajame dešimtmetyje pastatė ant nugriautos sinagogos.

Po šio atradimo Vilniaus valdžia žada, kad mokyklos pastatas per porą metų bus nugriautas, o iki 2023 metų sinagogos atminimas bus tinkamai įamžintas.

Dirba tarptautinė komanda

Sakyklą, nuo kurios paprastai rabinas skaito Torą ir veda pamaldas, atrado tarptautinė komanda iš Lietuvos, Izraelio ir JAV.

„Radome bimą – centrinę maldos pakylą, kuri buvo Toskanos baroko stiliaus. Ji buvo vienas iš pagrindinių sinagogos akcentų“, – BNS sakė tyrimui vadovaujantis Izraelio archeologas Jonas Seligmanas.

„Tai išties labai jaudinamas įvykis. Kalbant apie šios vietos viešą demonstravimą ateityje, tai bus vienas iš pagrindinių eksponuojamų objektų, kurie bus rodomi lankytojams“, – pridūrė jis.

Sudėtingą dvipakopę barokinę bimą puošė keturios toskaniško ir aštuonios korintietiškos stiliaus kolonos. Šių kolonų dalys taip pat rastos tyrimų metu.

Archeologai taip pat atvėrė didelės sinagogos pirties ir spalvingomis plytelėmis dekoruotos vyrų mikvos (ritualinės vonios) dalis.

Atskleidžia žydų gyvenimą

Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu Vilnius dėl savo reikšmės žydų kultūrai vadintas Šiaurės Jeruzale.

Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatytas dviejų aukštų mūrinis darželis, vėliau ten įsikūrė mokykla.

„Tai ne tik archeologinis radinys. Jis padės geriau suprasti tiek Lietuvos žydų istoriją, tiek nacių ir sovietų režimų ideologiją, kaip greitai viską galima sunaikinti“, – BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Atrastos bimos kolonos detalė F.Kukliansky rankose.

Sinagogos tyrinėjimai vyksta nuo 2011 metų, darbai iš dalies finansuojami Geros valios fondo, į jį Lietuva lėšas perveda kaip kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą.

Sutvarkys iki jubiliejaus

Lietuvoje ne vienus metus vyksta diskusijos, kaip įamžinti sinagogą – svarstoma atkastus fragmentus ateityje uždengti stiklu ar įrengti muziejų.

Mokykla iš pastato išsikėlė praėjusiais metais. Jos pastatas bus nugriautas per porą metų, o iki tol pastatą žadama nuomoti kūrybinėms dirbtuvėms.

Meras Remigijus Šimašius žada, kad sinagoga bus įprasminta per artimiausius penkerius metus – iki 2023 metų, kai bus švenčiamas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus.

Skaityti plačiau
Vilniaus Didžiosios sinagogos atradimus prilygino Akropoliui ir Valdovų rūmams

Vilniaus Didžiosios sinagogos atradimus prilygino Akropoliui ir Valdovų rūmams

Lietuvos žydų bendruomenė ketvirtadienį patvirtino, kad archeologai rado vieną svarbiausių Vilniaus Didžiosios sinagogos dalių – bimą (sakyklą). Ekspertų teigimu, tai rimtas postūmis tris metus vykusiuose kasinėjimuose, kurie atskleidžia Vilniaus kultūros istorijos paslaptis. Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas iš svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatyta mokykla. Aštuonioliktame amžiuje įrengta žaliai ruda baroko stiliaus bima aptikta po buvusia mokykla, kurią sovietų valdžia šeštajame dešimtmetyje pastatė ant nugriautos sinagogos.

Paragino atsikratyti J.Noreikos pagerbimo ženklų

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė ir Geros valios fondo vadovė Faina Kukliansky pasidžiaugė, kad susitinkama malonios temos kontekste ir padėkojo mokslininkams, kurie gilinosi į istorinius liudijimus, brėžinius ir pateikė savo tyrimų rezultatą. „Esame buvusioje geto teritorijoje, o radinys prilygsta Vilniaus miesto mastu Akropoliui. Tik ne tam, į kurį einama apsipirkti, o istoriniam Akropoliui“, – sakė F.Kukliansky, dėkodama Vilniaus miesto savivaldybei už paramą ir iniciatyvą įamžinti sinagogą. F.Kukliansky pasinaudojo proga ir priminė Vilniaus miesto vadovams, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimas nelabai dera su Jono Noreikos-Generolo Vėtros pagerbimu atminimo lenta. „Noriu pasakyti tokią pastabėlę, kad nelabai dera viename mieste Didžioji singagoga ir paminklas Noreikai“, – sukritikavo LŽB pirmininkė, ragindama spręsti šį klausimą ir suteikti garbę miestui ir Lietuvai. Ji pasidžiaugė, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos fragmentų atradimas parodo ir jos vadovaujamo Geros valios fondo veiklos rezultatyvumą. „Tas ne visų mėgiamas fondas, kuris atgavo Lietuvos respublikos pinigus už religinio turto nusavinimą, tuos pinigus panaudojo šiems atliekamiems darbams“, – pažymėjo F.Kukliansky.

15min.lt

Skaityti plačiau

Šimtmetis: Lietuvos žydai. Milijonai iš dūmų: broliai Salamonai ir tabako verslas

VII-oji Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune 1928 m. birželio 28-liepos 3 d. Brolių Salamonų tabako ir papirosų fabriko paviljonas. Fotografė Janina Tallat-Kelpšienė.

Aut. VDU DR. UGNĖ MARIJA ANDRIJAUSKAITĖ

delfi.lt
Tabakas į Lietuvos teritoriją atkeliavo XVI–XVII a., o išpopuliarėjo XIX a. atsiradus naujam vartojimo būdui – papirosų rūkymui, kuris sietas su naujos, modernios visuomenės gimimu.
Į šį pelningą verslą XIX a. pabaigoje pasuko ir Izraelis Salamonas. Metęs mokslus rabinų seminarijoje, I. Salamonas Kalvarijoje įsteigė nedidelį tabako fabrikėlį, kuriame gamino machorką – kaimišką tabaką ir bakūną – prastos rūšies tabaką.2 Nedidelis fabrikas tapo pamatais didžiuliam ir sėkmingam Salamonų šeimos tabako verslui.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, I. Salamonas ėmė plėsti verslą ir 1919 m. drauge su savo septyniais sūnumis – Eljašu, Mejeru, Moze, Rubinu, Sauliumi Giršu, Berku ir Chaimu Leibu – įsteigė tabako fabriką Kaune, Ožeškienės g.3 1923 m. fabrikui pastatytas naujas gelžbetoninės konstrukcijos keturių aukštų pastatas plytų mūro sienomis,4 o rugsėjo 22 d. garbingi svečiai pakviesti į iškilmingą fabriko atidarymo ceremoniją. Šventėje dalyvavo žymūs visuomenės, politikos ir verslo veikėjai, tarp jų ir Užsienio reikalų ir Ministro Pirmininko pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas, Finansų, Prekybos ir Pramonės ministras Vytautas Petrulis. Atidarymo šventės metu svečiams surengta ekskursija ir aprodyti viso fabriko skyriai.

Skaityti plačiau
Atrasta centrinė Vilniaus didžiosios sinagogos dalis – bima

Atrasta centrinė Vilniaus didžiosios sinagogos dalis – bima

Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos, VšĮ Geros valios fondas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė praneša apie puikius trečiojo sezono Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos archeologinių tyrimų rezultatus.

Šių metų archeologiniai tyrimai, kuriuos veda Dr. Jon Seligman (Izraelio kultūros vertybių tarnybos) ir Justinas Račas (Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos), susitelkė ties išorinių sinagogos mikvos (pirties) sienų nustatymu ir Didžiosios sinagogos galinės sienos atvėrimu.

2018 m. liepos 26 d. (ketvirtadienį) 14 val. kviečiame žiniasklaidos atstovus į Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimų vietą (Vokiečių g. 13 A) iš arčiau susipažinti su unikalaus didžiojo judėjų religinio centro paveldo išlikimą liudijančiais radiniais.

Skaityti plačiau
Netikėtas įvykis Panevėžio miesto žydų bendruomenėje

Netikėtas įvykis Panevėžio miesto žydų bendruomenėje

Liepos 20 d. Panevėžyje lankėsi dvi viešnios iš JAV – dvi seserys Janet Petkun ir Joan D. Klane.  Kelionės metu joms rūpėjo sužinoti, kur gyveno jų protėviai, o taip pat susipažinti su Panevėžio m. žydų bendruomenės veikla.

Janet Petkun  papasakojo, kad jos proprosenelis Borukh Petkun gimė apie 1839 m., proprosenelė Zlata (Brauer) Petkun – apie 1842 m. Jų vaikai gimė apie  1859-1878 metus. Vaikų vardai – Avigdor, Blume, Zelman, Abel ir Israel. Zlatos tėvai – Isaac ir Nettie Brauer. Zelman gimimo liudijime įrašyta, jog gimė Panevėžyje. Abel mirė vaikystėje, Blume – žuvo Holokausto metu. Ji buvo ištekėjusi už Chaim Rohstein. Iki 1890 m. proproseneliai su savo vaikais gyveno Panevėžyje, o vėliau emigravo į PAR. Bendruomenės narys Jurijus Smirnovas viešnioms papasakojo apie Panevėžio krašto žydų istoriją nuo XVII a. iki Nepriklausomybės atkūrimo, parodė būstinės patalpose įkurtą Panevėžio žydų istorijos muziejų „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“.

Kita šeima Jakov ir Lėja Segal lankėsi bendruomenėje liepos 24 dieną. Susitikimo metu išaiškėjo netikėtas istorinis faktas. Liepos pradžioje pagal susitarimą su Edit Perry (trečiojo amžiaus studentų universiteto vadovė iš Izraelio), kaip ir kiekvienais metais lankėsi su studentų grupe Panevėžio m. žydų bendruomenėje. Pernai vizito metu vadovė Edit Perry  už šiltą ir malonų priėmimą bendruomenei padovanojo savo sukurtą knygą su nuotraukomis apie Vainšteinų šeimą, kurie gyveno Panevėžyje Respublikos g. 53  ir paprašė pagaminti stendą  bei bendruomenėje įamžinti  šeimos atminimą. Knygoje aprašomas šeimos narių gyvenimas iki Antrojo pasaulinio karo ir išgyvenusių Holokaustą likimas.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame apie Izraelyje gyvenusios Esteros Klabinaitės Grobman mirtį.  Ji nugyveno ilgą įdomų ir sunkų gyvenimą. Estera Klabinaitė Grobman gimė Kaune 1920m. lapkritį pasiturinčioje žydų šeimoje, ji save vadino kauniete, tėvai tarpukariu turėjo nemažą kepyklą.  Holokaustą išgyvenusi Kauno gete ir Štuthofo lageryje,  Estera Klabinaitė Grobman iki gyvenimo pabaigos (98m.) daug skaitė , dalinosi prisiminimais. Šiais 2018 metais gegužės mėnesį “Grįžtančios atminties” diplomą Izraelyje Esterai įteikė VU rektorius.

Dalijamės skausmu su artimaisiais ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame Esteros Klabinaitės Grobman šeimai: sūnui Aronui, marčiai Elei, anūkams Danieliui ir Šaului. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai. Amžinybėj tylioj teilsisi Estera ramiai.

Atrastas antrasis 1904 m. Didžiosios Sinagogos pirties projektas

Atrastas antrasis 1904 m. Didžiosios Sinagogos pirties projektas

Nuotraukoje Geršonas Taicas įteikia Dr. Jonui Seligmanui archyve surastą pirčių brėžinį.

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas,  dažnai Lietuvos archyvuose randantis vertingų žydų istorijos dokumentų, susidomėjęs Didžiosios Vilniaus sinagogos archeologiniais kasinėjimais, savanoriškai ieškojo ir atrado unikalų Vilniaus Žydų gatvės pirčių projektą, parengtą 1904 metais ir patvirtintą 1908m. Brėžinius Geršonas nunešė parodyti  Dr. Jonui Seligmanui, Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovui, kuriam šis radinys buvo tikras siurprizas, apie jo egzistavimą mokslininkas nežinojo ir šiuo metu jį atidžiai nagrinėja. Paklaustas apie netikėtą radinį, LŽB tinklapiui lzb.lt, J.Seligmanas pasakė:

– Manau, kad šis planas galėjo būti parengtas, kai žydų bendruomenei buvo skirtas Niujorke buvusios JOINT organizacijos grantas – 50 tūkst. dolerių pirčiai nepasiturintiems žydams statyti.  Tuomet 1904 metais sukurtas brėžinys numatė, kokia pirtis turėtų būti, ką reikėtų keisti  ir iš tikrųjų pagal patvirtintą 1908 planą sužinom, kad pirtis buvo elektrifikuota su geromis akmeninėmis grindimis, pakeistais geležiniais balkiais ir skardos stogu, baltų koklių pečiais. 1930 metais viskas buvo aprašyta jidiš kalba, kaip iš vidaus atrodė pirtis, – pasakojo J.Seligmanas.

70m ilgio ir apie 12 m pločio pirtis buvo 2 aukštų,  jos fasadas  yra nuotraukoje.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Mano pozicija vienareikšmė: didvyriškumas nepanaikina atsakomybės už dalyvavimą nusikaltime žmoniškumui. Antraip – didvyrio statusas diskredituojamas.
Šiuo atveju kalbu apie pokario partizaną Joną Noreiką. Keli šalutiniai klausimai, bet į temą: ar 1941 metais birželio sukilimo metu Lietuvoje krikščionybė buvo panaikinta? Nebuvo. Todėl ir 10 Dievo įsakymų niekas neatšaukė. Ar valantys mundurus dar pamena: „Nežudyk“, „Negeisk svetimo turto“, „Nevok“? Matyt, ne. Ar yra tiesioginių įrodymų, kad J. Noreika dalyvavo žydų žudyme? Ne. Bet yra pasakojimai, kad dalyvavo. Tai kame problema?

Skaityti plačiau

Vilniaus choralinėje sinagogoje Šabatas su svečiais

Neeilinis Šabatas įvyko Vilniaus choralinėje sinagogoje penktadienį vakare. Apie 150 svečių ir mūsų bendruomenės narių po maldos susėdo prie bendro Kidušo stalo.

Izraelio valstybės kariai ir karininkai su pulkininku Avi Motola, VU Jidiš instituto vasaros kursų dalyviai su ilgamečiu kursų vadovu prof. Abraham Lichtenbaum (Argentina) kartu autentiškoje sinagogos aplinkoje šventė Šabatą. Buvo pasakytos kalbos, sinagogos valdybos narys Jakovas Mendelevskis ir kantorius Shmuel Yatom atliko dainas jidiš ir hebrajų kalbomis. Kidušo metu vyravo žydų kalbos.

Nors Šabato dalyviai atvyko iš įvairių valstybių – Šabatas ir geranoriškumas  suartino visus.

Pulkininkas Avi Motola padovanojo sinagogos bendruomenei Izraelio armijos – Cva Hagana le‘Israel  (Cahal) garbės atminimo ženklą.

 

 

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų k. mokytoja Ruth Reches – konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininkė, jos garbei Jeruzalėje pasodintas medis

Širdingai sveikiname mokytoją Rutą Reches su profesiniu laimėjimu !

Izraelio Švietimo ministerija ir programa „Hefciba“ organizavo tarptautinį profesinio meistriškumo konkursą „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo „Hefcibos“ programos kuruojamos žydų mokyklos, ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas.

  Konkursas padeda kelti pedagogo profesijos prestižą ir nacionalinio ciklo dalykų prestižą; skatina žydų tautinę savimonę pedagoginėje aplinkoje; atranda talentingus mokytojus, sudaro sąlygas pedagoginės patirties sklaidai ir tolesniam mokytojų profesiniam augimui.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteiktameos sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

 

 

LŽB sveikina Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos abiturientus ir linki jiems gero kelio!

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje per abiturientų išleistuves šią savaitę skambėjo sveikinimai,  linkėjimai, muzika ir juokas. Būta liūdesio akimirkų,  jaunuoliai atsisveikina su savo mylima mokykla, klasės draugais, gerais mokytojais, jie išeina į savarankišką kelią. Mokyklos baigimo iškilmės ypatingai graži puošni ir reikšminga šventė vaikams, mokytojams ir tėvams su džiaugsmo ašaromis ir laimės šypsenomis.

Šiemet gimnaziją baigė 18 jaunuolių ir merginų, visiems gimnazijos direktorius Miša Jakobas įteikė brandos atestatus. Pasak vienos geriausių Vilniaus mokyklų vadovo, visi buvo gerai pasirengę egzaminams ir sėkmingai juos išlaikė.

“Išleistuvės – proga pasididžiavimui: mūsų abiturientė Daniela Mindelevič gavo tris aukščiausius įvertinimus po 100 balų! Trys šimtukai yra didelis pasiekimas! Per išleistuvių ceremoniją ji gavo garbingą Vilniaus miesto mero  R. Šimašiaus padėką už gerą mokymąsi. Liepos pabaigoje Daniela dalyvaus geriausių šalies abiturientų pagerbimo iškilmėse, kurias organizuoja Lietuvos Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Du aukščiausius įvertinimus – du šimtukus gavo abiturientė Arina Kac.

Penki gimnazistai išlaikė anglų kalbos egzaminą šimtukui. Šeši jaunuoliai gavo aukščiausią įvertinimą -100 už rusų kalbos egzaminą. Trylika abiturientų džiaugėsi šimtuku už valstybinės lietuvių kalbos egzaminą. Be to geri rezultatai pasiekti, išlaikius  matematikos egzaminą. Žinoma, kad tai džiugina, nes tokie pasiekimai yra ne tik vaikų ir jų tėvų nuopelnas, bet ir didelis mūsų mokytojų indėlis,“- dalinosi džiaugsmu gimnazijos direktorius Miša Jakobas.

Dabar abiturientai – ant naujo gyvenimo slenksčio. Kiek jis bus įdomus ir prasmingas, priklausys nuo jų pačių. Kiekvieno laukia studijos aukštojoje mokykloje, darbas ir daugybė planų, kuriuos reikės realizuoti. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė linki visiems sėkmės ir geros kloties gyvenimo kelyje!

Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas

Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka

Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA

Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė  mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.

Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.

Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.

Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB  gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.

Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Liepos 15d. mirė Feofanija Bambiza. (1922 – 2018).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą Aleksandrui Asovskiui  mirus mylimai žmonai.
„Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų

„Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų

kaunas.kasvyksta.lt

Važiuojant Kauno Vilijampolės rajonu neįmanoma nepastebėti spalvingo, žaižaruojančio namo, kuriame atsispindi saulė ir automobilių šviesos. Vilijampolėje pristatytas kauniečio menininko Vytenio Jako projektas „Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų rinkosi svečiai, prisiminta šios vietos istorija. Renginyje dalyvavo Kauno žydų bendruomenė ir jos pirmininkas Gercas Žakas, “Kaunas Europos sostinė 2022“ ambasadorė Bella Shirin. Į pristatymą atvyko Izraelio ambasadorius Amir Maimon.

„Šiame rajone gyveno apie 40 tūkstančių žydų – vaikų, moterų ir vyrų. Kiekvienam iš jų buvo skirta gyvenamoji erdvė, užimanti ne daugiau kaip 3 kv. metrus. Teritorija aptverta spygliais. Žmonės dieną ir naktį čia gyveno didžiulėje baimėje, kad juos išveš į mirtį, todėl būstai atrodė esantys nesaugūs. Tačiau, nepaisant nieko, čia vyko gyvenimas – nors buvo negalima, gimdavo vaikai, žmonės švęsdavo žydų tautai svarbų Šabatą. Reikia prisiminti ir tai, kas buvo gera, bet neužmiršti ir sunkumų, su kuriais teko susidurti. Tačiau žydų tauta šiandien gyvuos šiose šviesiose pastato spalvose“, – įkvepiančius žodžius stovėdamas prie meno projekto Vilijampolėje kalbėjo Izraelio ambasadorius.

Apleistas statinys A. Kriščiukaičio ir Ariogalos gatvių sankirtoje, kuriame anksčiau veikė vokiečių komendantūra, stūksantis už minėto obelisko, ir neretai jį užgošdavęs, atgimė naujai.  Niūrus jo fasadas dabar ryškus ir šviečia iš tolo ne tik dieną, bet ir naktį. Šitaip įprasmindamas Kauno ryšio su žydų tauta tęstinumą.

Skaityti plačiau