Padėka
Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir bendrijos „Atgaiva“ 2019 metų sausio 7 vakarą surengto koncerto Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, klausytis susirinko pilna bažnyčia.
Koncertavo puikūs gerai žinomi atlikėjai: Fortepijoninis trio „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas ir solistė Judita Leitaitė – viena ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų.
Nuostabi bažnyčios akustika, aušto lygio atlikėjai, pasirinkta gera programa pakerėjo visus susirinkusius. Publika atsistojusi ilgai plojo, dėkodama už nepakartojamą, neaprėpiamą klasikinės muzikos ir meninio pasigerėjimo vertą koncertą.
Už šį koncertą rengėjams ir atlikėjams nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Plačiau apie atlikėjus:
Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas
Sergejus Kanovičius
Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.
Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.
Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.
– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.
– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.
– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.
– Yes, you are, – atsakiau, nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.
– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?
– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.
Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.
Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:
– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.
Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.
Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.
Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.
1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)
Mirė Kaune gimęs buvęs Izraelio gynybos ministras Moshe Arensas
AP-BNS:
Eidamas 94-us metus mirė buvęs Izraelio gynybos ir užsienio reikalų ministras bei ankstyvasis premjero Benjamino Netanyahu (Benjamino Netanjahaus) politinis mentorius Moshe Arensas (Mošė Arensas).
B. Netanyahu pirmadienį pareiškė, kad nebuvo „didesnio patrioto už jį“. Premjeras tvirtino, kad mylėjo M. Arensą „kaip sūnus myli tėvą“.
M. Arensas 1925 metais gimė Lietuvoje, Kaune. 1939 metais šeima emigravo į Jungtines Valstijas. Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo JAV kariuomenėje. Atvykęs į Izraelį jis tapo ištikimu dešiniojo sparno „Likud“ partijos nariu. Jos vyriausybėse jis triskart ėjo gynybos ministro pareigas.
Inžinieriaus išsilavinimą turintis M. Arensas prisidėjo prie Izraelio kariuomenės ir orlaivių pramonės vystymo.
Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis pirmasis pastebėjo B. Netanyahu gabumus ir atvedė jį į Izraelio politiką.
Geros valios fondo lėšos – svarbiausiems Lietuvos žydų projektams
Taip nusprendė VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) valdybos posėdyje. Taip pat patvirtinta GVF 2019 m. administracinių išlaidų dydžio suma ir suplanuotas 2019 m. GVF administracinių išlaidų biudžetas.
Vienas įdomiausių projektų, kuris bus finansuojamas iš GVF lėšų, – tęsiami archeologiniai kasinėjimai Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje, toliau tyrinėjant bimą iš vidaus ir iš lauko pusės. Be to, bus paremtas Jurbarko Sinagogų aikštės memorialo, kurį kuria garsus skulptorius Dovydas Zundelovičius, projektas. Nepamirštas ir pasaulyje pripažinto dirigento, pedagogo, profesoriaus Sauliaus Sondeckio atminimas – GVF skyrė lėšų monografijos išleidimui.
GVF valdyba 2018 m. lapkričio pabaigoje taip pat vienbalsiai nusprendė dėl buvusios hebrajų gimnazijos „Tarbut“ pastato (Pylimo g. 4, Vilnius), kuriame veiklą panaudos pagrindais vykdo LŽB, perdavimo GVF nuosavybėn, užtikrinant Lietuvos žydams galimybę juo disponuoti ir naudoti tenkinant jų poreikius.
alfa.lt
Kviečiame į fortepijoninio trio Musica Camerata Baltica (,,Lietuvos Jeruzalė”) koncertą
Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena
Kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.
Pirmą kartą Lietuvos trispalvė laisvos Lietuvos ženklas pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamas būrys – du karo valdininkai ir kareiviai.
Apie Kazį Škirpą šiandien primena jo vardu pavadinta alėja, esanti Vilniuje, šalia Gedimino kalno. Lietuvos žydų bendruomenė jau kelerius metus prašo sostinės valdžios pakeisti, su Holokaustu susijusio veikėjo vardo alėjos pavadinimą, žydų bendruomenės pozicija – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams.
Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune
2018 m. Gruodžio 27 d. Kauno žydų bendruomenė ir jos vadovas Gercas Žakas bei Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” organizavo didžio poeto litvako Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus.
Tai, kad Osipas Mandelštamas, miręs pakeliui į antrąją tremtį Kolymos gulage, ilgai nebuvo žinomas, kaip ir faktas, kad jis yra litvakas, kad jo tėvas ir motina yra iš Lietuvos: jo tėvas Emilis Mandelštamas – iš Žagarės miesto, mama Flora Verblovskaya – iš Vilniaus. Archyvuose esantys dokumentai iki šiol nebuvo žinomi net filologijos specialistams.
„Šios informacijos išslaptinimo pradžia prasidėjo neseniai. Tuo pačiu metu, net ir naujausiuose straipsniuose apie Osipą Mandelštamą (Pavel Nerler „Osip Mandelštam: gimimas ir šeima“, „Знамя“ 2016, 12 ) teigiama, kad, nepaisant visų pastangų, Osipo Mandelštamo metrikai nebuvo rasti. Džiaugiamės, kad ši informacija yra neteisinga: šiuo metu vilnietis Geršonas Taicas rado Varšuvoje gimusio Osipo Mandelštamo metrikus. Tai iš tiesų istorinis atradimas.
G.Taicas taip pat atliko tyrimą ir paaiškino, kodėl 1896 m. Kaune gyveno Osipas Mandelštamas (tėvas, motina ir du sūnūs Osipas ir Aleksandras). G.Taicas mano, kad pavardė „Mandelštam“ gali turėti šiek tiek kitokią prasmę nei „migdolų medžio“ interpretacija, kaip manoma iki šiol.
Visa tai yra ryškūs įrodymai, kad tema „Osipas Mandelštamas – litvakas“ arba „Osipas Mandelštamas turi lietuviškų šaknų“ nėra išsamiai ištirta ir laukia rimtų gilesnių tyrimų. Šiuo atveju viskas svarbu, net jei vaiko įspūdžiai nesąmoningai įtakojo tolesnį kūrybiškumą ar genijaus poeto pasaulėžiūrą.
Gruodžio 27 diena Kaune oras nelepino, buvo lijundra ir šaltoka. Tačiau Kauno žydų bendruomenė susirinko paminėti garsaus poeto mirties metinių, atėjo garbingi protingi žmonės, švietė susidomėjusios akys. Taip pat dalyvavo Lietuvos rusų inteligentijos atstovai, – Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubo “Nadežda” atstovai, literatūros studijos „Poetogrado“ atstovai, mokytojai, žurnalistai, universitetų dėstytojai, rinkosi žmonės, perskaitę pranešimą spaudoje – visi, kuriuos galima vadinti “Kauno miesto bendruomene”, susirinko į šį atminimo renginį, kuris vyko ir kituose Europos miestuose tuo pačiu metu, todėl jis tapo ryškesnis, kai suvokiama, kad dalyvaujama dėl svarbios geros priežasties: prisiminti ir prisidėti prie visuotinės kultūrinės ir istorinės žmonijos atminties tarsi atspaustoje tiek akmenyje, tiek žmonėse, ir nemirtinguose tikrojo meno kūriniuose.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas Osipo Mandelštamo mirties metinių proga kalbėjo apie mūsų dalyvavimą miesto istorijoje ir apie istorinės atminties išsaugojimo svarbą.
Po to žodis buvo suteiktas poetei Elenai Suodienei, ji kalbėjo apie Osipo Mandelštamo šaknis, gyvybinius ryšius su Lietuva, Kaunu, Vilniumi, Žagare, Jurbarku. Poetė perskaitė Osipo Mandelštamo eilėraštį, kuris iš anksto numatė tragišką didžiojo poeto likimą.
Šiaulių senjorai išlydėjo senuosius 2018m.
2018 metų gruodžio 27 d. Šiaulių apskrities Žydų bendruomenės senjorai susirinko kartu turiningai praleisti laiką : pažiūrėti kino filmą „Dėdė Chackelis“ ir pabendrauti. Palydėti 2018 metus.
Mirė vienas garsiausių pasaulio rašytojų, izraelietis litvakas Amosas Ozas
lrytas.lt
Penktadienį Anapilin iškeliavo vienas garsiausių pasaulio rašytojų Amosas Ozas. Izraeliečiui, sirgusiam onkologine liga, buvo 79-eri.
A.Ozas ne sykį buvo vienas rimčiausių pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Pernai jo naujausias romanas „Judas“ pretendavo į prestižinę „Booker“ premiją. Rašytojo kūryboje ne sykį paminima Lietuva ir Vilnius.
Nenuostabu: net kelios A.Ozo giminės kartos gyveno Valkininkuose, o tėvas studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete ir gyveno dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Tačiau jis su šeima dėl antisemitinių nuotaikų buvo priverstas išvykti į Izraelį.
Šių metų pavasarį A.Ozas gavo siuntinį iš Lietuvos, kuriame buvo mūsų šalies archyvuose rasti jo tėvo studijų Vilniaus universitete dokumentai. Rašytoją pradžiugino paštu gautos tėvo studijų knygelės.
Tad jis šiemet gegužę su „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Ramūnu Gerbutavičiumi mielai sutiko pasikalbėti ne vien apie savo tėvą.
– Autobiografiniame romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ jūs aprašėte savo tėvo sąsajas su Lietuva. Kaip jūs atsimenate tėvą?
– Tėvas mano atmintyje išliko kaip Europos intelektualas, kurio jausmai Europos atžvilgiu buvo labai prieštaringi. Mat jo šeima gyveno Europoje, kuri pati ją ir išvarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, gal tai buvo tėvo laimė, nes jei jis nebūtų išvarytas ketvirtajame, greičiausiai būtų nužudytas penktajame dešimtmetyje. Tiek mano tėvas, tiek jo šeimos nariai, tiek senelio šeima mylėjo Europą, bet patys panašaus jausmo nepatyrė. Tai buvo vienpusė meilė.
Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” knygų dizaino kategorijoje tarp geriausių darbų TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse
Lietuvos žydų bendruomenės išleistas Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis”, kurį sudarė ir iš jidiš kalbos vertė Dr. Mindaugas Kvietkauskas, prestižiniame pasauliniame TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse iš pateiktų 2860 darbų buvo atrinktas nominacijai Prize Nominee Work ir bus pristatytas geriausių darbų kataloge, knygų dizaino kategorijoje “Annual book ‘Tokyo TDC Vol.30’”. Džiaugiamės, jog Icchoko užrašytos mintys “degdamos” knygos puslapiuose nepalieka abejingų. Knygos dizainas-Sigutės Chlebinskaitės.
Sveikinimai Lietuvos žydų bendruomenės leidybos komandai.
Sigutė Chlebinskaitė dėkoja už pasitikėjimą ir palaikymą.TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 rengėjų pranešimas :
Dear Sigute Chlebinskaite,
Thank you very much for your entry to “Tokyo TDC Annual Awards 2019”. We received 2860 works from all around the world. Among the entries, we are pleased to inform you that your entry below has been selected to our annual book.We hope that the year of 2019 will be a fruitful year for you.
Tokyo Type Directors Club
Stovykla senjorams “Golden Age” – 2018
Gruodžio 13 – 17d. LŽB Socialinių programų departamento senjorai poilsiavo „Golden Age“ (vert. Auksinis amžius) stovykloje Estijoje, Pernu, įsikūrusioje netoli jūros.
Senjorai praleido keletą nuostabių dienų “Tervis Medical Spa” komplekse, kuriame mėgavosi gydomosiomis procedūromis, rytine mankšta ir pasivaikščiojimu gryname ore, konsultacija su patyrusiais gydytojais, dalyvavo edukaciniuose dienos užsiėmimuose, diskutavo su įdomiais lektoriais, lankė meno užsiėmimus „Art – terapiją“, dalinosi teigiamomis emocijomis ir įspūdžiais savo bendraminčių būryje. Taip pat vyko atminties lavinimo žaidimai “Aš prisimenu” grupėse.
Vakarais ištvermingųjų dalyvių laukė smagi programa. Stovykloje kiekvieną dieną rengiami skirtingi vakarai: izraelietiški šokiai, filmų peržiūra, talentų šou, spektaklis „Pašokime?!” pagal M.Cheifetzo pjesę, vaidino Jaunimo teatro aktoriai iš Talino, Šabato pasitikimo ir Chavdalos ceremonija.
Užuojauta
Gruodžio 27d. mirė Marija Rusak (1935 – 2018)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą velionės vyrui Leonidui ir dukrai Alai.
Užuojauta
Gruodžio 25d. mirė Anastazija Jadvyga Baltusevičienė (1942 – 2018)
Dėl skaudžios netekties nuoširdžiai reiškiame užuojautą velionės vaikams ir seserims
Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.
Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d. Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.
Osipas Mandelštamas (1891–1938) gimė Varšuvoje, Osipo Mandelštamo mama – vilnietė, tėvas gimė Žagarėje. Plačios Mandelštamų giminės šaknys yra Lietuvos pasienyje su Latvija esančioje Žagarėje.
Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.
Už gražų bendradarbiavimą dėkoja, gražių švenčių ir sėkmingų 2019-ųjų linki ambasadorius Laimonas Talat-Kelpša
Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas
Gruodžio 23 d.sekmadienį Vilniuje, Lenkijos kultūros namų scenoje vyko žydų moterų konkursas „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“. 14 dalyvių nuo 18 metų iki 55+ metų demonstravo savo kulinarinius įgūdžius, talentą ir žinias.
Šio konkurso organizatorė ,,Faerlach” žydų dainų ir šokių ansamblio vadovė Larisa Vyšniauskienė pabrėžė konkurso prasmę: „Moterų grožis užkariauja pasaulį, bet deja, jis nėra amžinas. Fizinis grožis greitai su amžiumi keičiasi, bet moterų dvasinio pasaulio grožis išlieka, tuo labiau, kad su vidiniu savo grožiu, moteris yra pasirengusi daugiau aukoti nei imti. Taip atsirado konkurso idėja, – parodyti žydų moters sielos grožį.“
Kelis mėnesius dalyvės klausėsi paskaitų apie žydų istoriją ir tradicijas, kulinariją, virtuvę, makiažo ir mados meną, apie moters vaidmenį žydų šeimoje. Paskaitas skaitė gerai žinomi profesionalai – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos studijų centro vadovė Lara Lempertienė, dizaineris Seržas Gandžumianas, visažistė Svetlana Rubin, kulinarijos knygos „Izraelio skoniai” autorė Nida Degutienė.
Grožio konkurso programą lydėjo ansamblio „Fajerlach“ muzika ir šokiai. Konkurencijos iššūkis, aistra ir polėkis suteikė visiems geros linksmos nuotaikos. Renginį vedė Božena Sokolinska ir Arkadijus Vinokuras
Renginys tarsi šventė vyko su entuziastingu žiūrovų palaikymu. Vertinimo komisijai buvo nelengva išrinkti pačią gražiausią iš visų gražiausių. Atmosfera kaito.
Konkurso dalyvių talentus ir gebėjimus vertino Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius Artūras Anušauskas, visažistė Svetlana Rubin, Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT choreografė Natalija Rapoport, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, Gerosios valios fondo L.e.p. direktorė Indrė Rutkauskaitė
Prizines vietas su apdovanojimais kulinariniame konkurse, vykusiame lapkričio mėnesį „Beatos virtuvėje“ pelnė:
I grupė: 1 vieta – Michlia Lorman, 2 vieta – Faina Chackelevič, 3 vieta – Faina Smirnova
II grupė: 1-oji vieta – Sofija Sirvydienė, 2 vieta – Elena Slobodianova, 3 vieta – Teresa Fedosova.
III grupė:1 vieta – Karina Segal, 2 vieta – Rima Šechter, 3 vieta – Marija Duškina.
Konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ nugalėtojos:
I grupė – Michlia Lorman (1-oji vieta), Faina Chackelevič (2-oji vieta) ir Faina Smirnova (3-oji vieta);
II grupė – Tereza Fedosova (1 vieta), Sofija Sirvydienė (2 vieta), Elena Slobodianova (3 vieta);
III grupė – Karina Segal (1 vieta), Rima Šechter (2 vieta) ir Marija Duškina (3 vieta).
Ana Gurvič gavo specialų apdovanojimą iš visažistės S. Rubinos.Visos konkurso dalyvės buvo apdovanotos vertingais prizais ir dovanomis.
Didžiausią dovaną gavo žiūrovai ir gerbėjai, kurie matė savo mamų, močiučių, seserų, dukterų, žmonų ir merginų grožį, žavumą ir talentą.
Konkursą „ISRAELIT DE LITA 5778/2018 rėmė Geros valios fondas ir Vilniaus kultūros centras.
Šiaulių krašto bendruomenės sveikinimas
Poeto Osipo Mandelštamo mirties metinių minėjimas
Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido kelerius vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d. Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.
Istorinę medžiagą rinko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas.
LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimas
