Pinchos Fridberg,
<an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]
– Rebe, ar sugrįš laikai, kai žodžiai <Vilne un idiš> [Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju]. ***
Norite žinoti, ką veikia senas žydas po sočių skanių pietų?
Tai aš jums pasakysiu: jis gulasi <af a sofke> [<a sofke> – mažybinė forma žodžio sofa, divanas] <un chapt a dreml> [neverčiamas žodžių junginys – idioma: <chapt> – gaudo, čiumpa, <a dreml> – snūduriavimas, snaudulys].
Ir kas toliau?
O toliau jis sapnuoja, kad …
Prieš porą dienų iš elektroninio pašto motke.chabad@gmail.com atėjo laiškas su neįtikėtinu pasiūlymu: jo autorius prašė įrodyti jam, kad aš, iš tiesų, esu <an alter vilner id>. Aš jums nepasakočiau šios <bobe-maise> [bobutės pasakos], jeigu ne būdas, kurio jis griebėsi, norėdamas tuo įsitikinti.
Jau iš trijų pirmų žodžių tapo aišku, kad autoriaus gimtoji kalba yra jidiš.
<Main tajerer reb> [mano brangus pone] Pinchosai!
<Mir iz kemat 80> [man beveik 80]. Aš <abisale> [šiek tiek] kalbu ir rašau lietuviškai. Mano pavardė – Chabad, vardas – Motke. Pagal žydišką tradiciją gavau tą vardą mano žymaus senelio garbei.
<Zaine vicn> [jo juokeliai] sklido <gicher vi di hic in parovoz> [greičiau nei karštis garvežyje]. Jei pasakysite man žinomiausią iš jų, <ich vel gleibn, az ir zait an emeser> [aš patikėsiu, kad esate tikras] <vilner id>.
Kaip supratote, Motke užkabino jautriausią mano vietą, ir aš negalėjau jam neatsakyti. Štai ką aš jam parašiau:
<Brangus <reb Motke>!
Skaičiau Jūsų laišką, juokiausi, o akyse tvinko ašaros. <Cum groisn badojern> [dideliam apgailestavimui], senų vilniečių žydų , kurie kalba <mame-lošn> [jidiš], <kemat nit geblibn> [beveik neliko]. <Alte idiše Vilne> [senas žydiškas Vilnius] išėjo į nebūtį ir niekada nebegrįš. <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].
Tikiuosi, neapmaudaujate, kad viešinu Jūsų laišką.
Mano mama, tebūnie palaiminta jos atmintis, kuri gimė <in Vilne> dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Jūsų senelio geriausiu juokeliu laikė šį:
– <Motke, zog nit trachtndik a lign, gib ich a rubl>.
– <Host gezogt, a du vest gebn cvei>.
[– Motke, sumeluok nesusimąstęs, duosiu rublį.
– Sakei, kad duosi du].
Dabar, Motke, Jūs tikite, kad aš esu <an emeser> [tikras] <vilner id>?
P.S. Siūlau, Motke, kartu prisiminti ir atgaivinti Jūsų senelio juokelius. Kad išlikę gyvi žydai juoktųsi. Juk ne kiekvienas iš jų sulauks Mesijaus atėjimo.
————————-
Pastaba.
Tik viena!!!
Bet užtai – didelė:
a) Rutai Bloshtein kartu su autoriumi pasisekė „konvertuoti“ „rusų-jidiš mišinį“ į „lietuvių-jidiš“. Rutos gimtoji kalba yra lietuvių, o autoriaus – jidiš.
b) Motke Chabad (tikrasis vardas Mordechajus Broinšveigas; mirė 1900 m.) – gerai žinomas žydų pasaulyje, gyvenęs Vilniuje, juokdarys ir aštrialiežuvis. Jo juokelius surinko ir išleido (<Maiselech vegn Motke Chabad> [Istorijos apie Motkę Chabadą], Vilnius, 1940) Š. Bastomskis (Shloyme Bastomski, Vilna, 1891–Paneriai, 1941).
с) trikampinese skliaustuose <> mes pateikiame žydiškų išsireiškimų transliteraciją lietuviškos abėcėlės raidėmis, o šalia (laužtiniuose skliaustuose []) – jų vertimą.
d) Keleto žodžių ir išsireiškimų vertimas iš jidiš kalbos:
<rebe> – rabinas; kreipinys į rabiną;
<reb> – žodžio „ponas“ ekvivalentas;
<Vilne> – Vilnius;
<a id> – žydas, “a” – nežymimasis artikelis;
<a vilner id> – Vilniuje gimęs ir augęs žydas; iki karo žydų pasaulyje tai buvo “aukščiausia praba”