Savaitinė televizijos laida >>„Menora“ kaip tik ir skirta Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai, kasdieniam Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimui. Joje dažnai vieši iškilūs Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, svečiai iš užsienio, besidomintys Lietuvos žydiškuoju paveldu.Nors ir nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau Lietuvos piliečiai žydai aktyviai dalyvauja kasdieniame valstybės gyvenime. Todėl pačios aktualiausios temos nušviečiamos ir „Menoroje“. Nuoroda į laidos įrašą >>Čia
Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos Tolerancijos ugdymo centras* su pasaulio piliečio menininko Natano Karczmaro įsteigtu „Simono Karczmaro štetlo paveldu” vykdo kultūros ir švietimo projektą „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“, skirtą visiems besidomintiems įvairių Lietuvos tautų istorija ir palikimu. Projekto tikslas – supažindinti jaunimą ir plačiąją visuomenę su tradicine žydų kultūra, klestėjusia daugybėje Lietuvos miestelių iki Holokausto katastrofos.
Dailininko sūnaus Natano Karczmaro mokyklai dovanota tėvo kūrybinio palikimo rinktinė neuždaroma tarp sienų – ji keliauja, atverdama žmogaus gyvenimo ratui prasmingus kasdieninius, darbo, paprotinius ir religinius epizodus. Paveikslų personažų video animacija** ir litografijos „Turgaus vaizdai“, „Įsimylėjėliai“, „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“, „Klezmeriai“, „Simchat Tora“, „Jauno mėnulio laiminimas“ ir kt. atrakina duris į šiandien prarastą, o tuomet bendruomeniškai veikusį dieveniškiečių žydų pasaulį.
Tuo pačiu šis pasaulis universalus ir didžiąja dalimi būdingas visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusiems štetlams. Savo kelionę paroda pradėjo 2018 m. lapkričio mėnesį tapybos darbų pristatymu Dieveniškėse. Tai šiame miestelyje arba štetle pas dieveniškiečius senelius vasarodavo Varšuvoje gimęs būsimas dailininkas. Mažasis Simonas „sugėrė“ ryškias ir spalvingas žydų bendruomenės gyvenimo akimirkas. Gyvybingi vaikystės įspūdžiai įkvėpė Simoną Karczmarą kūrybai, kurios dovanomis mes dabar galime grožėtis. Šviesia jėga įkrauti paveikslai šiandien kviečia ir pasinerti, ir suprasti, ir atsiverti.
Su parodos mecenatu Natanu Karczmaru. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
Tapybos kolekcija jau džiugino Šiaurės Jeruzalės – Vilniaus – gyventojus ir svečius Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o mažoji keliaujanti litografijų paroda – Ariogalos ir Raseinių bendruomenes. Kovo 29d., bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.
Parodos atidarymas_su įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu.
Parodos macenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat – Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.
Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė
Ilano klubo koordinatorė Sofja ir kelios padėjėjos pasveikino uzsiemime dalyvavusius 30 vaikų. Į užsiėmimą atejo ir klubo Dubi vaikučiai. Visiems vaikams, kurių amžius nuo 4 iki 12 metu, patiko balionų šventė.
Vaikams buvo parodyta, kaip pripūsti ilgus permatomus balionus su rankiniu siurbliu.
Kai balionai buvo pripūsti, suaugusieji, šio renginio vedėjai, surišo balionus ir parodė vaikams, kaip juos modeiuoti, kad įgautų įvairias formas, panašias į šunį, kardą, ir karūną.
Tokie balionai buvo dar ir dekoruojami lipdukais. Visiems vaikams balionų užsiėmimas labai patiko. Kai visi balionai buvo pripūsti, įgavo įdomias formas, vaikai buvo vaišinami sultimis ir užkandžiais.
Nuotraukos Dovilės Abromavičiūtės
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Šią lentelę galima pamatyti vos įžengus į mokyklą pirmame aukšte, kairėje pusėje ant sienos. Jos atsiradimas – tai kelerius metus trukęs kruopštus įdomus darbas.
]
2013m. tai buvo tik svajonė, kurią puoselėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo mokyklos mokytoja Teresa Segalienė: pakviesti vaikus iš Japonijos mokyklos, kurioje mokėsi Č.Sugihara.
Reikėjo įdėti daug pastangų, siekiant rasti šią mokyklą. Vaikai pradėjo rašyti laiškus, rašė juos ne kompiuteriu, mokiniai gaudavo ranka rašytus laiškus. Vaikai iš Japonijos ir vaikai Vilniuje norėjo dalyvauti mainų programoje, bet mokyklos vadovybė dar abejojo. Japonijos mokyklos dar nedalyvavo tokiose programose.
Mokytoja T.Segalienė pasakoja, kaip jos mokiniai dalyvavo nuotraukų parodoje „AŠ ŽINAU APIE ČIJŪNĘ SUGIHARĄ“ ir dalyvavo susitikime su Nabuko Sugihara-Č.Sugiharos sūnumi. Į susitikimą Lietuvos žydų bendruomenėje buvo pakviesti du išgyvenę liudininkai: Nina Admoni ir M. Weilandas iš Australijos, ten dalyvavo mokytoja T.Segalienė. Vaikai kasmet lankėsi Č.Sugiharos muziejuje Kaune.
Nuo pat pradžios projektas buvo vykdomas beveik be finansavimo, mokytojos T.Segalienės asmeninėmis lėšomis. Būdavo apmokėtas siuntinių siuntimas, suteiktas autobusiukas ekskursijai į Č.Sugiharos muziejų ir IX Fortą, Magalinskų šeima pakvietė Šabatui, p. Žitkauskas nuvežė svečius į Trakus ir parodė pilį.
„Be gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo pritarimo nebūtų nei vieno projekto, be to prisidėjo direktoriaus pavaduotoja Jelizaveta Lichtišain, be jos patarimų ir tvarkaraščių keitimų taip pat neįvyktų projektai. Esu visiems nuoširdžiai dėkinga“,- pasakoja T.Segalienė.
2018 kovą su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje Toyoei Shigeeda susitiko mokyklos prie Nagojos universiteto Pedagogikos katedros direktoriaus pavaduotoja Junko Hara su kolegomis. Ši mokykla kitais metais ketina pradėti moksleivių mainus su Vilniaus m. Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Dauguma Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje besimokančių vaikų – žydų tautybės, o viena mokyklinių mainų priežasčių yra Č. Sugiharos įvykdytas žygdarbis, kai jis dirbdamas Japonijos diplomatu Kaune gelbėjo žydus 1941m. suteikdamas jiems „Gyvenimo vizas“, kad jie galėtų išvykti ir išsigelbėti.
Tikimasi, kad abiejų mokyklų tarpusavio ryšiai stiprės ir toliau.
Nuotraukoje iš kairės: Aukštesniosios ir žemesnės vidurinės mokyklos prie Nagojos universiteto: Hiroaki Sankoda, Junko Hara direktoriaus pavaduotojai, Zuiryo vidurinės mokyklos (4500 mokinių) mokytoja Reiko Kajino, Tadashi Arai direktorius, Reiko Arai.
https://www.facebook.com/JapanEmb.Lithuania/posts/1907653435933532
2018 spalį 10 mokinių su mokytoja T.Segaliene buvo pakviesti į Č.Sugiharos memorialo atidengimą Nagojoje. „Tai buvo nuostabiai graži ceremonija. Mūsų grupė aplankė Nagojos universitetą, kur dirbo 6 Nobelio premijos laureatai, dalyvavo pamokose, kur klasėse mokosi po 42 vaikus, mokykloje nėra jokių valytojų ir valgyklų. Vaikai pamatė auksinę šventyklą, aplankė Kioto – senąją Japonijos sostinę ir patyrė, koks yra Japonijos kasdienis gyvenimas“, – pasakoja mokytoja T.Segalienė.
2019 kovą vaikai iš Japonijos viešėjo Vilniuje, jiems buvo organizuota ekskursiją po miestą, jie aplankė Č,Sugiharos muziejų Kaune, Metoropolitan viešbutį, kur Sugihara priimdavo interesantus, geležinkelio stotį (Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta), IX forto memoriale gidas vaikams vedė ekskursiją požemiuose, rodė sušaudymo vietą.
,,Vilniuje KGB muziejus nepaliko abejingų, moksleiviai buvo ekskursijoje Prezidentūroje, matė vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. Jie aplankė Trakų pilį, turėjo edukacinę pamokėlę apie viduramžių ginklus, galėjo juos laikyti ir fotografuotis, net nesitikėjau, kad tai suteiks jiems tiek džiaugsmo. Trakuose jie kepė kibinus. Japonijos moksleiviai buvo ekskursijoje Anykščiuose aplankė arklių muziejų ir kepė duoną, ragavo lietuviškus patiekalus.”
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriui M.Jakobo pritarus, buvo užsakyta Č. Sugiharos atminimo lentelė ir sukviesti garbingi svečiai: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Svečius iš Japonijos pradžiugino šis susitikimas.
Pasibaigus ceremonijai, svečiai dalyvavo ekskursijoje Seime. Seni VU pastatai, patalpos, salės nustebino japonus, ekskursija po buvusį Vilniaus žydų getą leido suprasti, koks buvo tragedijos mastas, kai per vieną dieną jie buvo suvaryti į getą, jų laukė badas, fizinis naikinimas, sušaudymai.
Svečiai grožėjosi Vilniaus Senamiesčiu. Visi liko sužavėti kelione ir nutarė, kad projektas bus tęsiamas. Gautas kvietimas nuvykti į Nagoją su 10 mokinių. Malonu, kad eilinis sėkmingas mokytojos T.Segalienės projektas tęsiamas.
Mokykla dėkinga už GVF skirtas lėšas svečių priėmimui ir ekskursijoms..
Ankstesni T.Segalienės sekmingi daugiašalių mainų projektai finansuoti ES: Su tais projektais Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai aplankė daug Europos šalių. Sėkmingai tęsiamas TALAVI (Tel-Avivas- Los Andželas-Vilnius) projektas, finansuojamas Los Andželo žydų bendruomenės lėšomis, kur ypatingas dėmesys skiriamas anglų kalbos tobulinimui, lyderio savybių ugdymui, žydų identitetui. Vaikai keliauja palankesnėmis sąlygomis negu kiti projekto dalyviai.
„Dalyvavimas daugiašalių mainų projektuose keičia mūsų LŽB vaikų pasaulio suvokimą, leidžia pažinti kitų šalių žmones, kultūras; gerina anglų kalbos žinias, bendravimo įgūdžius, mūsų abiturientai atsakingiau žiūri į mokslus, atsakingiau renkasi gyvenimo kelią,- tvirtina mokytoja T.Segalienė, daugiau negu 30 metų dėsčiusi matematiką, dabar dėsto ekonomiką ir technologijas. Ji gavo tarptautinį ORT apdovanojimą už novatorišką informacinių technologijų taikymą mokymo procese. Šios gimnazijos mokiniai kuria ir modeliuoja daiktus, kurių nedaro nei viena ORT mokykla pasaulyje.
Lietuvos Junior Achievement (LJA) yra nevyriausybinė organizacija, ekonominio švietimo ir verslumo ugdymo programų lyderis Lietuvoje apdovanojo mokytoją ir mokyklą. Tokių diplomų Lietuvoje yra 5.
Kviečiame į septintąjį susitikimą, kuriame VU Filosofijos fakulteto Kontinentinės filosofijos ir religijos katedros docentė Aušra Pažėraitė pristatys Talmudą.
Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje tęsiamas išskirtinis viešų paskaitų ciklas „Sakralūs pasaulio tekstai“ – Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto dovana Lietuvai VU 440-ojo jubiliejaus proga. Šiame cikle mokslininkai pristato sakralių, pamatinių pasaulio tradicijų tekstų „biografijas“, bandydami atsakyti į klausimus: kaip buvo kuriami, atrandami, verčiami ir interpretuojami šie įvairių kultūrų tekstai? Koks buvo jų vaidmuo istorinėje religijų raidoje? Paskaitose atskleidžiama kultūrinė ir socialinė, meninė ir politinė šių knygų įtaka nuo seniausių laikų iki mūsų dienų; aptariamos tiek tradicinės teologinės, tiek akademinės tekstologinės konkrečių tekstų suvokimo perspektyvos.
Talmudas – išskirtinę vietą judaizme turintis, žydų išminčių palikimą įkūnijantis veikalas. Tai pamatinis judaizmo dokumentas, „išvertęs“ Penkiaknygės (Toros) pasakojimus ir įstatymus į vientisą socialinės santvarkos sistemą, kurią turėtų realizuoti Izraelis, išsibarstęs tremtyje po to, kai romėnai sugriovė Jeruzalės Šventyklą (70 m. e. m.) ir, kaip sakoma viename iš Talmudo traktatų, „Aukščiausiajam nebeliko jokios kitos vietos, kaip tik keturios uolektys halakhos“. Talmudo išminčių diskusijos halakhos (teisinių nuostatų) klausimais, apimančiais visas įmanomas žydų socialinio gyvenimo ir religinės praktikos sritis, iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškos, anekdotiškos, pasitelkiančios keistas logines procedūras, tačiau galiausiai paaiškėja, kad jos turi apibrėžtą struktūrą, argumentavimo nuoseklumą ir vidinį „ratio“.
Paskaitoje bus siekiama atsakyti į klausimus: kas yra Talmudo išminčiai? Kokia Talmudo struktūra? Kokios talmudinio argumentavimo ypatybės?
Renginių ciklo „Sakralūs pasaulio tekstai“ kuratorius – VU Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto profesorius habil. dr. Audrius Beinorius.
Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos atrijuje, V a. Įėjimas laisvas..
Lietuvos kompozitorių ir Lietuvos muzikų sąjungos surengtame susitikime „Anatolijų Šenderovą išlydint“, kuris vyko kovo 30d. Kompozitorių namuose, prisimintas ryškus kūrėjas, žydų ir lietuvių kompozitorius, pasidalinta prisiminimais, pagerbiant išėjusio atminimą, klausantis jo muzikos.
Saulėtą gražią, dieną atmosfera salėje buvo šilta ir nuoširdi. Susirinko daugiau nei 40 žmonų: kompozitorių, dirigentų, muzikantų ir muzikos gerbėjų.
Renginį moderavo muzikologė Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk kuri yra didelė A. Šenderovo muzikos kūrinių gerbėja.
Apie savo tėvą A. Šenderovą kalbėjo velionio duktė Žaneta Brandt, ji visam gyvenimui įsidėmėjo, tėvo žodžius, kai jis reikalavo dirbant darbą, būtinai stengtis jį atlikti ypač puikiai.
Žaneta Brandt po traumos negalėjo tęsti pianistės karjeros, ji dabar mokosi ir greitai bus gydytoja-kardiologė. Tėvas džiaugėsi jos pasirinkimu.
Prof. kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasakojo, kad jie abu su Anatolijumi buvo prof. kompozitoriaus – pedagogo E.Balsio studentai, Anatolijus labai jį gerbė ir subūrė visus E. Balsio studentus į visuomeninį kolektyvą.
Kompozitorius Mykolas Natalevičius kalbėjo apie A. Šenderovo kūrybą, jo didelį indėlį į Lietuvos ir pasaulio muzikos lobyną, todėl jo kūriniai bus amžini.
Dr. L. Lempertienė prisiminė susitikimą su kompozitoriumi A. Šenderovu, kai jis rašė kūrinį “Šma Izrael”. Tuomet jis labai domėjosi Vilniaus Gaono gyvenimu ir jo išlikusiais raštais. L. Lempertienė padėjo apčiuopti ir suvokti tą laikmetį, kad kompozitorius pasijustų Vilniaus Gaono amžininku.
Prof. Silvija Sondeckienė pasidalino prisiminimais apie garbingą Sondeckių ir Šenderovų šeimų draugystę, trukusią daugiau nei 50 metų. Pasak profesorės, A. Šenderovas buvo labai gabus pasaulinės reikšmės kompozitorius.
Perkusininkas A. Gotesmanas priminė visiems, koks kruopštus ir reiklus savo kūrinių atlikėjams būdavo A. Šenderovas. Jie abu kaip artimi draugai dalyvavo koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.
Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk papasakojo apie įspūdingą kūrinio „Puslapiai iš užmirštos knygos…“ premjerą, kurioje dalyvavo operos solistė Liora Grodnikaitė.
Pirmąjį savo rečitalį L.Grodnikaitė atliko toje pačioje salėje, kur vyko minėjimas.
Apie A. Šenderovą ir jo kūrybą daug šiltų žodžių pasakė kolekcininkas ir melomanas, mecenatas, gydytojas Jonas Žiburkus.
Velionio duktė Žaneta Brandt visiems susirinkusiems padėkojo už šiltą ir malonu susitikimą ir jos tėvo pagerbimą.
Nuotrauka iš 2018 stovyklos
Panevėžio m. žydų bendruomenė reiškia užuojautą PŽB narei Vandai Klug , jos sūnui ir anūkams dėl mylimos mamytes , močiutės mirties .
Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.
Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.
Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.
Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.
Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.
Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas
2019.03.27
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą, publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK) numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti Holokausto revizionizmo idėjas.
“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)
LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.
Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:
– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.
Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą, neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky
Kovo 25 d. JAV mirusio kompozitoriaus, Lietuvos Nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo laidotuvės vyks kovo 29 d., penktadienį.
Atsisveikinimas su Maestro vyks nuo 10 val. Sudervės žydų kapinių priimamajame; Oficialioji dalis ir laidotuvės – 11.30 val. (procesija su 7 sustojimais pagal judėjų tradiciją).
Autobusas nuo Pylimo g. 4 išvyks 9.30 val.
Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio pavedimu sudaroma komisija (Komisijos pirmininkas Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas) kompozitoriaus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Anatolijaus Šenderovo laidotuvėms organizuoti.
Šiandien Lietuva gali didžiuotis vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Maestro Anatolijumi Šenderovu, jo moderiais kūriniais, juos groja daugelis muzikantų ir orkestrų.
Anatolijui Šenderovui buvo svarbu, kad publika neliktų abejinga jo muzikai, kad ji pasiektų žmogaus mintis ir jausmus. ,,Muzika, kaip ir dailė yra universali jausmų, proto ir intelekto kalba. Visada stengiausi kalbėti pozityviai, apeliuoti į pačius gražiausius žmogaus jausmus ir emocijas. Tik kultūrą mes galime priešpastatyti agresyvumui ir neapykantai. Per kultūrą mes galime kalbėti su visu pasauliu, tapti pastebimais ir labiau suprantamais. Mūsų tautos tema užima mano kūryboje labai svarią vietą. Per ją aš matau pasaulį ir džiugu jausti, kad tai tik sustiprina auditorijos susidomėjimą. Net jei auditorija ne viską supranta, visada ką nors pajus“, – kalbėjo A.Šenderovas prieš trejus metus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, jo garbei surengtame ,,Likimų” vakare, užbūręs susirinkusius savo prisiminimais ir muzika.
Dažną klausytoją pagauna šilti jausmai, išgirdus į kūrinius įpintas žydiškas melodijas. Absoliučią klausą turinčio kompozitoriaus abu tėvai buvo profesionalūs muzikantai: tėvas violončelininkas, mama pianistė, o senelis – klezmeris su nepaprasta klausa. Unikalaus talento šiuolaikiniu kompozitoriumi dažnai vadinamas Maestro Anatolijus Šenderovas, visada su šypsena, humoru ir gera energija linksmai pasakodavo apie savo šeimą, kelią į muzikos aukštumas.
A.Šenderovas – vienintelis žydų kompozitorius, kūręs Lietuvoje ir šioje šalyje tapęs vienu populiariausių, o jo muzika skamba visame pasaulyje. 70-mečio proga garsiam kūrėjui buvo įteiktas aukščiausias Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas – Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Šie apdovanojimo pavadinimo žodžiai skamba tarsi specialiai skirti A. Šenderovui. Kompozitorius sakė, netikintis, kad muzika gali pakeisti agresyvėjantį pasaulį, bet ji gali skatinti žmogų pozityviai veiklai.
Gerbiami LŽB Socialinių programų departamento klientai!
Nuo 2019 m. kovo 28 d. – iki balandžio 11 d.
LŽB Socialinių programų departamento klientai MACĄ gali atsiimti nuo
kovo 28 d. iki balandžio 11 d.
nuo 11.00 iki 15.00 val.
(I – ame aukšte) darbo dienomis!
Druskininkuose vykusiame LŽB Limude vieną įdomiausių paskaitų skaitė rabinas Boruch Gorin (Rusija). Tema: „Nelaisvas Baševis Singeris. Apie tai kodėl Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui“.
Gorin yra „Lechaim“ žurnalo ir leidyklos ‚Knyžniki“ vyriausias redaktorius. Šiuo metu žurnalas leidžiamas ne tik popieriuje (tiražas apie 7 tūkst.), bet ir internetu, kur jį skaito 80 tūkst. prenumeratorių. Žurnalą prenumeruoja skaitytojai visame pasaulyje, Amerikoje, Europoje, Izraelyje ir kitose 75 valstybėse. „Lechaim“ vyr. redaktorius jį pristato kaip langą į šiuolaikinį žydų pasaulį, jame rašoma apie istoriją, religiją ir žydų tautos šiandienos gyvenimą. Žurnalas leidžiamas rusų kalba. Naujienose būna tekstų ir apie Lietuvos žydus. Prieš kurį laiką rašyta apie Niujorke gyvenusį rašytoją vilnietį Chaimą Grade (1910 m. balandžio 4 d. Vilniuje – 1982 m. balandžio 26 d. Niujorke, JAV) – vieną žymiausių rašytojų jidiš kalba. Mirus jo žmonai, namuose buvo surasti Ch. Grade nepublikuoti rankraščiai, pasak ekspertų, po poros metų skaitytojų laukia stebuklas. Jis rašė apie Vilnių.
Boruchas Gorinas – intelektualus pasakotojas, auditorijai pateikęs daug žinių apie Baševį Singerį – garsiausią Lenkijos žydų rašytoją pasaulyje, Nobelio premijos laureatą, rašiusį jidiš kalba. Pasak B. Gorino, yra du gerai žinomi, jidiš kalba rašę kūrėjai: Šolomas Aleichemas ir Baševis Singeris.
Singeris – „ jidiš lende“ rašytojas, rašęs apie Lenkijos žydų gyvenimą iki Holokausto. Žmogus, gavęs turtingą literatūrinį paveldą, parašęs daug knygų, skirtingai nuo savo brolio, išgarsėjusio kur kas anksčiau, tačiau anksti mirusio. Singerių šeima buvo unikali, – sudėtinga būtų rasti kitą panašią. Trys vaikai ir visi žinomi revoliucingi, talentingi rašytojai. Sesuo Ester – pirmoji moteris, žinoma rašytoja, jidiš kalba kūrusi meninę prozą. Du broliai Singeriai: Israelis Josifas Singeris ir Isakas Singeris (slapyvardis Baševis), sunku pasakyti, kuris iš jų buvo talentingesnis.
Ypatinga išsilavinusių žydų šeima – tėvas rabinas gražuolis, įdomus pasakotojas, mama aristokratė, racionali moteris. Šeima gyveno aškenazių žydų lūžio laikotarpiu, kai griuvo nusistovėjusios tradicijos.
Emigravęs į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą, pradėjo dirbti „The Jewish Daily Forward“ laikraštyje, kuriame ėmė publikuoti savo romaną – sagą apie Lenkijos žydų šeimą.
Baševio Singerio didžiausias nuopelnas – plačiai aprašytas Lenkijos žydų gyvenimas. Jis rašė po karo tarsi nebūtų įvykęs Holokaustas.
Gorinas savo paskaitoje kalbėjo, kad „žydams sunku rašyti apie žuvusius kaip apie šventuosius, bet šiuo atveju glūdi viena bėda – šventieji mums ne visiškai suprantami, todėl jie ir yra šventieji. Baševis Singeris mums parodė sunaikintą civilizaciją ir tokius žmones kaip mes patys iki Katastrofos. Skaitydami jaučiame ne kitą civilizaciją, bet mūsų pačių civilizaciją, kuri galėjo pakeisti pasaulį į geresnį…
Sakoma, jei iki šiol nerandami vaistai nuo vėžio, tai tik todėl, kad vaistų išradimai sudegė Osvencime. Tūkstančiai talentingų žmonių, gabių mokslininkų, civilizacijos nešėjų žuvo per Katastrofą. B. Singerio kūriniai skamba kitaip, kai mes ateiname į masinių žudynių vietą, lankome ištuštėjusius žydiškus kvartalus ir miestelius. Jis didis rašytojas, nes labai sunku aprašyti savąjį pasaulį, kuris tarsi niekur nedingo, jis tebėra, tragiškos baigties tarsi nebūta“- pasakojo B.Gorinas.
Baševio Singerio jidiš kalbos įgūdžiai buvo jo pasididžiavimas. Kartą jis supyko, kai „Forward“ redaktorius bandė jam patarti kaip rašyti. “Nebandykite mokyti manęs jidiš!”- B. Singeris šaukė: “Žinau, kaip rašyti jidiš!”
Tėvas rabinas norėjo jį matyti rabinu. Bet būdamas 20-ies B. Singeris priėmė svarbų sprendimą: jis atsisakė religinių studijų ir tapo pasaulietiniu rašytoju. Žengti šį žingsnį, jį įtakojo vyresnysis brolis Izraelis Josefas Singeris, jau būdamas garsus rašytojas.1935 m. susirūpinęs dėl didėjančio nacizmo grėsmės ir blogėjančių Lenkijos žydų gyvenimo sąlygų, Baševis išvyko į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno brolis.
Niujorke „Forward“ pradėjo spausdinti jo romaną „Moskatų šeima“ mažomis dalimis kaip serialą, tai truko pusantrų metų. Kūrinys „Moskatų šeima“ išgarsėjo kaip rimtas Centrinės Europos žydų šeimos gyvenimo romanas; jame rašoma apie tai, kaip Lenkijoje per 50 metų iki Antrojo pasaulinio karo smuko gerai gyvenančios žydų šeimos reikalai. Knyga „Moskatų šeima“ 1945 m. išleista jidiš kalba, autorius ją skyrė 1944 m. mirusio brolio atminimui. 1950 m. Buvo išleistas vertimas į anglų kalbą.
Net ir po dešimtmečių Jungtinėse Amerikos Valstijose B. Singeris rašė ir kalbėjo jidiš. Jo kūriniai pasirodydavo jidiš kalba, o po to buvo verčiami į anglų k. Rašytojas pats atidžiai stebėdavo vertėjų darbą ir visus vertimus smarkiai cenzūruodavo, išmesdamas spalvingiausias jidiš gyvenimo kultūros vietas, sakydamas, kad vis tiek skaitytojui anglų kalba žydiškumo grožio ir išsireiškimų nuotaikos spalvigumo, neįmanoma perteikti.
Skaitytojai turėtų žinoti, kad dauguma B. Singerio knygų, išleistų įvairiose šalyse buvo ir yra verčiamos iš anglų kalbos, o ne iš originalo jidiš kalba, todėl jos netenka pusės vertės. Norintys pažinti Baševio Singerio kūrybą, turėtų ieškoti jo knygų, verstų iš jidiš.
Apie Baševį rašoma, kad buvo kuklus žmogus, turintis nepriekaištingą savo gyvenimo stilių: jam patiko dėvėti paprastus verslo kostiumus, pirmenybę teikė pieno restoranams, rašytojų barams. Jo gyvenimą pagyvino aistra metafizikai.
1978 m. gruodžio mėn. B. Singeriui buvo sutekta Nobelio premija. Ją atsiimdamas, nustebino Stokholmo auditoriją, kreipdamasis jidiš kalba. Paskelbdama apie premiją, Švedijos akademija taip pat pagerbė jidiš kalbą šiais žodžiais: “a loshon fun golus, ohn a land, ohn grenitzen, nisht gshtitzt fun kein shum meluchoch” — “kalba tremtyje, be savo šalies, be sienų ir nepalaikoma jokios vyriausybės“.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad mirė Lietuvos kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Anatolijus Šenderovas.
Jam buvo 73 metai. Šeimos pageidavimu, kol kas daugiau informacijos neteikiama.
1945 metais Rusijoje gimęs A. Šenderovas 1967 metais baigė Lietuvos konservatoriją.
Žydų kompozitoriaus kūriniai atlikti dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių, žymiose pasaulio koncertų salėse visuose pasaulio žemynuose. Kompozitorius 1997 metais buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Ch. Sugiharos atminimui.
Su mokykla, kurioje mokėsi legendinis diplomatas, žydų gimnazija puoselėja draugiškus ryšius jau šeštus metus.
Lietuvoje viešėjusiems mokytojams iš Japonijos bendruomenė padovanojo I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“.
Pirmąjį pavasario mėnesį švenčiama Purimo šventė. Panevėžio m. žydų bendruomenėje ji prasidėjo bendruomenės pirmininko Gennady Kofman pasisakymu: “Purimo šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas“, – pasakė G. Kofman. Buvo perskaityti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir draugų sveikinimai.
Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai šventei paruošė spektaklį, karnavalinius rūbus, kaukes. Buvo suvaidintas spektaklis, kuriame pristatyti su Purimo švente susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester knygoje. Bendruomenės nariai spektaklyje įkūnijo Achašverošą – A. Narevič, Ester – V. Savinčė, Mordechajų – G. Kofman, Hamaną – G. Šteimanas.
Vakaro vedančioji O. Juošpaitienė papasakojo Purimo šventės istoriją, kuri yra užfiksuota Biblijoje, Esteros knygoje pasakojama apie grėsusį išnaikinimą Persijoje gyvenusiems žydams bei juos išgelbėjusį stebuklą, kuris įvyko žydaitės Esteros, Persijos karaliaus mylimosios, pastangų dėka. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną, kuris burtų keliu šią dieną išrinko kaip žydų išnaikinimo dieną, bet už tai buvo nubaustas.
Purimas yra pati linksmiausia žydų šventė, todėl bendruomenėje sklido dainos, juokas, buvo šokami įvairūs šokiai, aplink tvyrojo gera nuotaika ir draugiška atmosfera. Vaikams ir suaugusiems įteiktos dovanėlės.
