Dėl ilgametės narės Edit Ptašek mirties Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia sūnų Danielių ir artimuosius.
Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” tapo prieinamas ir akliesiems
Vilniaus geto dienoraštis [Garso įrašas – MP3] / [Icchokas Rudaševskis] ; [vertimas, sudarymas, įvadas: Mindaugas Kvietkauskas] ; [vertimas į jidiš k., dienoraščio komentarai: Akvilė Grigoravičiūtė] ; skaitovas ir garso operatorius Justinas Gapšys
Išleidimo duomenys:
Vilnius : Lietuvos aklųjų biblioteka, 2019
Apimtis:
1 garso diskas (CD) (3 val. 52 min.; 2 val. 33 min.; 9 skirsniai) : (MP3) ; 12 cm + 1 įd. lap. (12 x 12)
Pastabos:
Antr. įd. lape taip pat Brailio raštu
Įgarsinta iš to paties pavad. knygos, išleistos: Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018
Įrašyta dviem kalbėjimo tempais
Kn. taip pat: Palydimasis žodis / Faina Kukliansky
Icchoko Rudaševskio (1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis. Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą už išlikimą. Dienoraštyje daug pasakojama apie gete atsikūrusią realinę gimnaziją, moksleivių kultūrinę veiklą, geto teatrą, išlikti bandančios bendruomenės vidinį susiskaldymą, atsirandančias vidines geto kastas.
Holokaustą neigiantis britas D. Irvingas nepageidaujamas Lietuvoje
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) užsiesnio partneriai informavo apie š.m. rugsėjo 1-9 d. turėjusį Lietuvoje (taip pat Latvijoje, Lenkijoje) vykti David Irving apsilankymą. Šis asmuo teismo sprendimu pripažintas neigęs Holokaustą, o Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, mūsų turimomis žiniomis, ketino lankytis su tikslu pelnytis iš turistinių turų po žydų masinių žudynių vietas.
Pabrėždama tai, kad Holokausto neigimas yra nusikalstamo pobūdžio veika, už kurią atsakomybę numato LR įstatymai, LŽB dėkoja LR Užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui už tvirtą pasisakymą prieš Holokausto neigimu ir menkinimu pasižymėjusio asmens atvykimą į Lietuvą.
Panašią poziciją išreiškė ir Lenkijos Užsienio reikalų ministras p. Czaputowicz viešai įvardijęs , jog p. Irving Lenkijoje nėra pageidaujamas.
Daugiau informacijos apie David Irving veiklą: https://www.thejc.com/news/uk-news/anger-as-holocaust-denier-david-irving-promotes-upcoming-guided-tour-of-nazi-camps-1.481639?highlight=David+Irving
Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse
Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių.
Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas
1.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.
Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.
LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.
Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.
LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.
LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.
LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.
LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.
Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.
Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.
2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai
N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne 1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką, daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.
Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “
Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”
Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.
Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.
Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.
“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo Dr. A. Bubnys
Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.
Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.
3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų
(Žiūrėti 1)
Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.
Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.
Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m. Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”
Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.
LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.
4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą
Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.
Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.
Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.
5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies
„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.
1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).
Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAF valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .
J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.
Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…
6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis
1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.
7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams
J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .
8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios
J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.
9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.
Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.
Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky lankosi Pietų Afrikos žydų litvakų bendruomenėje
Nuotraukoje : RAR Žydų muziejuje.
2019 m. balandžio 8-13 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky po beveik 30-ies Nepriklausomybės metų pirmąkart aplankys vieną didžiausių litvakų diasporų užsienyje – Pietų Afrikos žydų bendruomenę.
Nors LŽB pirmininkė nuo seno puoselėja tvarius ryšius su PAR litvakais, tai pirmas oficialus vizitas šioje šalyje.
Su tremtiniu iš Raseinių.
Litvakams susitikimų metu siekiama atsakyti į juos dominančius istorinio teisingumo, Pilietybės atkūrimo klausimus, taip pat bus derinamos bendradarbiavimo galimybės 2020 Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metais.
Balandžio mėnesio renginiai Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje
|
Užuojauta
Su giliu liūdesiu pranešame, kad eidamas 72 metus, mirė Herzl Gurvich. Reiškiame nuoširdžią užuojautą broliui Vulfui Gurvičiui. Laidotuvės Haderos mieste, Izraelyje.
Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)
DELFI.lt
Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/
Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.
Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė, pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J. Noreikos lentos sunaikinimo.
Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu.
LŽB vienareikšmiškai atsiriboja nuo minėto įvykio bei susilaiko nuo tolimesnių komentarų.
Apie istorinį elgetavimą
Segejus Kanovičius
Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.
Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.
Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.
Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.
Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.
Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.
Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?
Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?
Vaikų klubas „Ilan“ ruošiasi Pesachui
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rengiasi vienai iš svarbiausių žydų švenčių – Pesachui. Šiai šventei ruošiami tradiciniai patiekalai pagal griežtas produktų asortimento taisykles. Tačiau nereikėtų manyti, kad draudimas naudoti chametz – patiekalus iš miltų ir pan. šventinį stalą galėtų nuskurdinti. Anaiptol. Per Pesachą kiekviena namų šeimininkė gali parodyti tikrus fantazijos ir kulinarijos meno stebuklus, o įvairūs patiekalai iš macų patinka net išrankiems gurmanams! Pesacho išvakarėse LŽB vaikų klube „Ilan“ vaikai ir suaugusieji išmoko paruošti saldumynus šventiniam stalui – Matzų tortui. Mokymuose dalyvavo daugiau nei 20 žmonių. Siūlome pažiūrėti mūsų nuotraukas.
Ruošiantis užsiėmimui vaikų klube “Ilan” reikia tinkamai apsirengti: reikalinga kepurė, prijuostė!
Madrichės (vadovė) Elza pasakoja ir rodo, kaip pagaminti nuostabų desertą.
Atidžiai klausomės ir kartojame!
Atrodo, sekasi!
Ruošdami šventinį desertą, nepamirškite šypsotis!
Viskas vyksta pagal planą!
Galutinis patepimas!
Valio! Pasisekė! Natanas: „Aš pagaminau tortą tėčiui!“
Vilniaus universitete suteikti Grįžtančios atminties diplomai
Vilniaus universitetas tęsia moksliniu istoriniu tyrimu paremtą iniciatyvą Grįžtanti atmintis – Recovering Memory. Šia iniciatyva siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.
Iniciatyvos Grįžtanti atmintis – Recovering Memory tikslai:
Įvertinti totalitarinių režimų poveikį Vilniaus universiteto bendruomenei, identifikuoti nukentėjusius asmenis ir išreikšti jiems pagarbą vadovaujantis istorinio teisingumo ir pagarbos principu.
Gaivinti universiteto bendruomenės istorinę atmintį, skatinant prisiminti ne tik šviesius ir garbingus universiteto istorijos puslapius, bet ir niūrius, neretai skausmingus įvykius.
Prisidėti prie pasauliui ir istorijai atviros visuomenės ugdymo.
2019 balandžio 2d. Atminties diplomais pagerbti 85 buvę Vilniaus Universiteto (VU) studentai ir darbuotojai, kurie dėl sovietų ir nacių veiksmų buvo pašalinti iš universiteto.
Ceremonijos metu pagerbti ir 47 žydai, kurie 1941 metais buvo pašalinti iš universiteto dėl savo tautybės. Universitetas taip pat pagerbė ir šešis skirtingų fakultetų studentus, kurie iš universiteto buvo pašalinti dėl antitarybinės veiklos ar ryšių su partizanais.
VU rektorius Artūras Žukauskas sako, kad universitetas jaučia pareigą tinkamai įvertinti savo istoriją ir žvelgti į tamsiuosius gyvavimo metus tam, kad ištaisytų klaidas, o pasiekimus švęstų su dar didesne šeima – visais bendruomenei priklausančiais nariais.
„Jei pats universitetas apie save rimtai ir tvirtai negalvoja, kaip apie visuotinės laisvės sergėtoją, atkaklų vis kompleksiškesnių etinių problemų analizuotoją ar gilių demokratinių praktikų saugotoją, gali susiklostyti aplinkybės, o tokių mūsų istorijoje būta, kai kiti priims sprendimus už mus, mūsų nepaisydami“, – teigia A. Žukauskas.
VU docentė, istorikė dr. Jurgita Verbickienė akcentuoja, kaip svarbu prisiminti dėl totalitarinių režimų veiklos iš universiteto pašalintus žmones.
„Tai milžiniški žmogiškieji ir intelektualiniai nuostoliai mūsų šaliai, suvaržytos galimybės ir kitas kryptis įgavę ar prievarta nutraukti gyvenimai (…), mums tai savos istorijos permąstymas ir suvokimas, pastangos atkurti istorinį teisingumą ir platus žingsnis į ateitį“, VU pranešime.– pabrėžia J. Verbickienė.
VU teigimu, postūmiu permąstyti universiteto santykį su praeitimi tapo Izraelio medicinos profesoriaus Moshes Lapidotho laiškas. Šiame laiške buvo išreikštas prašymas simboliškai prisiminti profesoriaus dėdę Chlaunę Meištovskį, kuris buvo prieškario Vilniaus universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto studentas. Fiziką ir chemiją aštuonis semestrus studijavęs C. Meištovskis dėl žydų tautybės iš universiteto buvo pašalintas nuo 1941 metų liepos 1 dienos.
Prieš kelias dienas iki šio įvykio universitete plačiu mastu pradėtas vykdyti Vokietijos nacionalsocialistams pavaldaus okupacinio Švietimo departamento vadovo įsakymas, kuriuo vadovaujantis atgaline data iš Vilniaus universiteto buvo atleisti ir pašalinti žydų kilmės darbuotojai ir „šviesų socializmo rytojų“ kūrę ar režimą palaikę universiteto bendruomenės nariai.
„Yra apie tūkstantį pretendentų į Atminties diplomą. Vien nacių okupacijos pradžioje Vilniaus universitetą privalėjo palikti ar buvo pašalinti apie 650 žydų, apie 80 lenkų tautybės žmonių, buvo pašalintas ir vokietis profesorius, kurio žmona buvo žydų tautybės. Keli šimtai lietuvių taip pat neteko galimybės dirbti ar studijuoti Vilniaus universitete pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metu“.
Grįžtančios atminties diplomų ceremonijoje dalyvavo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas ir daug pašalintų iš VU 1948 m. tremtinių ir jų vaikai ir vaikaičiai.
Ansamblis “Fajerlach” muzikantai B.Kizneris ir M.Jablionskis atliko žydų partizanų himna „Zog nit keynmol“ („Niekada nesakyk“)
Suteikti atminties diplomai: Olkinaitei Matlė / Matildai, Olkinui Elijui Leibai, Josadaitei Chanai
Olkinaitė Matlė / Matilda
Studentė Matlė (Matilda) Olkinaitė (1922–1941) gimė Panemunėlio miestelyje, vaistininko Nojaus Olkino šeimoje. 1939 m. labai gerais pažymiais baigė Rokiškio kun. J. Tumo-Vaižganto valstybinę gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba ir tais pačiais metais pateikė prašymą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui, siekdama studijuoti Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau prancūzų kalbos studijas tęsė Vilniaus universitete. Matlė buvo žinoma kaip puiki poetė, rašiusi lietuviškai ir nuo trylikos metų spausdinusi savo eiles vaikų žurnale „Žvaigždutė“ . Yra išlikęs Matlės Olkinaitės dienoraštis ir užrašai su sukurtais posmais. Matlė Olkinaitė iš Vilniaus universiteto buvo pašalinta 1941 m. rugsėjo 19 d. dėl tautybės, vykdant nacionalsocialistinio Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 21606. Matlė Olkinaitė
Olkinas Elijas Leiba
Studentas Elijas Leib Olkinas (1919–1941) gimė Panevėžio mieste, vaistininko Nojaus Olkino šeimoje. 1938 m. Elijas baigė Kėdainių valstybinę gimnaziją lietuvių dėstomąja kalba ir siekė tapti gydytoju, tačiau jo prašymas studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete nebuvo priimtas. Vis dėlto leista studijuoti chemiją Matematikos-gamtos mokslų fakultete. o metų Elijas Leib kreipėsi į rektorių prašydamas jį perkelti į Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių, motyvuodamas noru sekti tėvo vaistininko pėdomis. 1939 m. pabaigoje Vilniui vėl tapus Lietuvos valstybės dalimi Jankelis, kaip ir dalis kitų studentų, iš Vytauto Didžiojo universiteto Kaune buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. 1941 m. rugsėjo 19 d. remiantis Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606 Elijas Leib Olkinas dėl savo tautybės buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. Jis buvo įkalintas Kauno gete, iš kurio kartu su keletu bičiulių pavyko pabėgti į Vabalninko mišką, tačiau likimas nebuvo palankus. Jis per klaidą buvo pašautas kitos miške besislapstančios grupės nario ir mirė nuo sužeidimo.
Josadaitė Chana
Studentė Chana Josadaitė (1919–1942(?)) gimė Kalvarijos mieste, Maušos Josadės ir Ester Feigės Josadienės (Skaždinaitės) šeimoje, gyvenusioje Vytauto gatvėje 30-uoju numeriu pažymėtame name. 1936 m. Chana įstojo į penktą klasę privačioje Kauno žydų gimnazijoje, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba, o 1940 m. jai buvo suteiktas 8 klasių gimnazijos baigimo pažymėjimas. 1940 m. rugpjūčio 10 d. Chana pateikė prašymą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui studijuoti Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Chemijos skyriuje ir buvo priimta mokytis nuo rugsėjo 1 d. Universitetą perkėlus į Vilnių Chana įsikūrė sostinėje, Vingrių gatvėje. Pradėjusi trečiąjį skyrių 1941 m. rugsėjo 19 d. Chana Josadaitė buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto vykdant nacionalsocialistams pavaldžios Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento įsakymą ir nužudyta Holokausto metu.
Macai įteikti ORT gimnazijoje
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiaudama su Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, prisideda prie Pesacho šventės tinkamo pažymėjimo Vilniaus žydų šeimose. Šiandien, kovo 5d. tradicinio gimnazijos moksleivių Šabo sutikimo ceremonijos metu, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pasveikino gimnazijos bendruomenę su atėjusiu pavasariu, artėjančia Pesacho švente, pakvietė ir toliau aktyviai puoselėti žydišką gyvenimą Vilniuje.
Bendruomenės vardu kiekvienam gimnazistui ir ORT gimanzijos darbuotojui buvo įteikta macų dėžutė – Pesacho stalo simbolis.
Dėkojame už paramą Geros Valios Fondui.
Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”
Pasaulio žydų kongresas
Roberto Singerio laiškas Jo Ekselencijai, Lietuvos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Gerb. Ministre Pirmininke, S. Skverneli,
Pasaulio žydų kongresas ir mūsų narė – Lietuvos žydų bendruomenė neseniai nusivylė paskelbtu Lietuvos valstybės institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro žiaurios vaikų akcijos (metinių išvakarėse) paskelbtu tyrimu, kuris panašu, pateisina siaubingą vaikų akciją, arba sumažina siaubingą nacių kolaborantų beširdiškumą ir iškraipo Holokausto faktus, akivaizdžiu bandymu išteisinti lietuvius, atsakingus už tūkstančių jų kaimynų žydų nužudymą.
Tai yra ne tik Holokausto revizionizmas ir neigimas tuo metu, kai didžiausias nusikaltimas istorijoje nusipelno Lietuvos vyriausybės ir visuomenės pasmerkimo aukščiausiame lygyje.
Dokumentas išsiskiria itin ryškiais ir įžeidžiančiais netikslumais bei nenuosekliu Lietuvos bendradarbiavimo su naciais aiškinimu. Jame teigiama, kad viena vertus, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, bet tuo pačiu metu nacių Vokietija buvo laikoma sąjungininke. Be to toliau rašoma, kad lietuvių, kurie šaudė žydus, skaičius buvo mažesnis nei kitose šalyse. Aklai švaistomasi žodžiais, kai tuo tarpu didžiausias nužudytų žydų skaičius procentaliai, buvo būtent Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, įskaitant Vokietiją.
Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė laikosi vieningos nuomonės, kad bet koks kolektyvinis etninių lietuvių ar kitų etninių grupių pasmerkimas už Holokausto įvykdymą yra visiškai nepriimtinas.
Mes lygiai taip pat priešinamės bet kokiems bandymams atleisti įrodytą atsakomybę tiems lietuviams, kurie kolaboravo, žudydami žydus, arba dabar pristato iškreiptą Holokausto epochos naratyvą naujai Lietuvos piliečių kartai. Mes prisijungiame prie mūsų narės- Lietuvos žydų bendruomenės, ragindami Lietuvos vyriausybę, vykdomosios ir įstatymų leidžiamuosius padalinius, nedelsiant ir vienareikšmiškai pasmerkti pareiškimą kaip institucinio antisemitizmo incidentą ir pareikalauti, kad Centras viešai paskelbtų negaliojančiu šį savo tekstą, atsiprašytų Lietuvos žydų bendruomenės ir žydų pasaulyje už Holokausto menkinimą (jo apimties mažinimą), Lietuvos visuomenės už jos klaidinimą, įžeidus abi puses: tiek aukų atminimą, tiek ir didvyrius, kurie bandė juos išgelbėti.
Mes vertiname jūsų supratimą šiuo kritiniu klausimu. Augant antisemitizmui visame pasaulyje ir matant didėjantį neonacių judėjimų populiarumą, įskaitant Lietuvą ir Baltijos šalių kaimynes, šiuo metu svarbiau nei bet kada anksčiau išlaikyti aiškų Holokausto suvokimą ir atmintį, šviesti jaunąją kartą apie ksenofobijos, antisemitizmo, ir aklos neapykantos pavojų. Skleidžiant ir neteisingai interpretuojant tam tikro naratyvo faktus, durys išlieka atviros žiaurumui, pvz., Holokaustui pasikartoti.
Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė yra pasirengę visais būdais padėti šių atsakingų ir svarbių siekių įgyvendinimui.
Roberto Singerio parašas
CC: Linui Linkevičiui, Lietuvos Užsienio reikalų ministrui, Fainai Kukliansky, LŽB pirmininkei
Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus
Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas
Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.
Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.
Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.
Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.
Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.
„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.
Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?
Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.
Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.
Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).
Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.
Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.
Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.
Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.
Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni? Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.
Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.
Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.
Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete
Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.
Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).
J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.
Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.
Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą, Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.
Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.
Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.
KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.
Vaikų klubas Ilan mokysis paruošti Sėderio tradicinius patiekalus
Macai religinės bendruomenės nariams
LSK “Makabi” plaukikai ruošiasi plaukimo varžyboms Europos Makabiadoje Budapešte, rungtyniaudami Kaune
2019 m. kovo 31 d. Kaune geriausiame Lietuvos plaukimo baseine ( Kauno m. daugiafunkcinis sporto ir pramogų kompleksas „GIRSTUTIS“) vyko LSK „Makabi“ pavasario plaukimo varžybos, kuriose dalyvavo plaukikai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Sportininkai rungtyniavo atskirose amžiaus grupėse. Varžybos buvo vykdomos 25 m. laisvu stiliumi ir 50 m. krūtine distancijose tarp moterų ir vyrų 25m baseine. LSK „Makabi“ rinktinės nariai plaukė papildomai kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi.
Moterų grupėje po 2 distancijas laimėjo Vilniaus plaukimo trenerė Valentina Timofejeva ir jos auklėtinės Erika Filipavičiūtė, Lingailė Bugvilionytė, Anastasija Mamčenko. Vyrų tarpe 2 kartus nugalėjo tik Kristupas Kvitko (Panevėžys), po 1 pergalę iškovojo vilniečiai Timofej Devkš, Aleksej Fadeev, Adrian Milevskij, Kristijonas Šreiberis ir Aaron Galpern, kauniečiai Raja Verblinskaja ir Leonidas Levinas, panevėžiečiai Albertas Savinčius ir Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
Kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi merginos parodė tokius rezultatus:
1. Erika Filipavičiūtė – 1.07.67 2. Kamilė Ilijonskytė (Kns) – 1.13.75 3. Anastasija Mamčenko – 1.19.73
Vaikinų tarpe prizininkai buvo visi vilniečiai: 1. Andrej Fadeev – 1.01.06 . 2. Robert Nikitin – 1.02.30. 3. Aleksej Fadeev – 1.05.95. Visi plaukikai buvo apdovanoti atminimo medaliais, o varžybų nugalėtojai – gražiomis taurėmis, specialiomis taurėmis buvo apdovanoti jauniausia ir vyriausios varžybų dalyvės, bei greičiausi plaukikai. Sportininkai po varžybų galėjo atstatyti jėgas įvairiose pirtyse ir sukūrinėse voniose bei skaniai papietauti. Vilniaus komandą organizavo ir sėkmingai vadovavo Vilniaus LSK „Makabi“ pirmininkas Artiom Perepelica ir trenerė Valentina Timofejeva. Varžyboms sėkmingai vadovavo vyr. teisėja Aušra Štreimikytė.
Panevėžio žydų bendruomenės nariai taip pat dalyvavo makabiados plaukimo varžybose.
Draugiškose rungtynėse dalyvavo ir kitų miestų atstovai. Dalyviams buvo pasiūlytas puikus modernus baseinas ,,Girstutės, Dėkojame organizatoriams už puikia sporto šventę.
Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos
LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.
Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.
LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.
Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.
Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.
Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.
Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942