Vilniuje ant pastato sienos išpurkšta svastika, rastas sprogmuo
Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena
Dešimta žydų Naujųjų metų diena – Teismo diena (Jom Kipur). Tai vienintelė metų diena, kai Tora liepia žmogui nieko neveikti – tik analizuoti savo atliktus veiksmus ir mintis. Savo nuodėmių atgaila.
Skamba malda “Kol Nidrei” – visos šventės simbolis. Ji tris kartus garsiai giedama. Nuostabus jos motyvas, kilęs iš viduramžių Ispanijos, pamėgtas ir garsiausių pasaulio simfoninių orkestrų.
Jom Kipur metu skaitomos ir atminimo maldos mirusiems tėvams. Šiandien pridėtos dar 2 dalys: Holokausto aukoms ir žuvusiems kariams už Izraelio valstybės nepriklausomybę.
Ypatinga reikšmė suteikiama baigiamajai maldai, kuri skaitoma saulėlydyje. Tai valanda, kai prašoma Aukščiausiojo atleisti. Prašymas yra priimamas arba atmetamas.
Pasigirsta šofaro garsai, jais baigiasi Jom Kipur apeigos. Skamba tradicinis judėjų palinkėjimas – „Kitais metais – Jeruzalėje”.Visi linki vieni kitiems “gmar chatima tova” (heb.) – gero galutinio įrašo į Gyvenimo knygą.
.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levin
Holokausto memorialo Jeruzalėje vadovas: G.Nausėdos vizitas svarbus Lietuvos visuomenei
Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos dalyvavimas Pasauliniame Holokausto forume bus svarbus ir Lietuvos visuomenei, teigia Jeruzalėje esančio Holokausto istorijos memorialinio komplekso Yad Vashem vadovas Avneris Shalevas.
„Manau, kad jo nuomonė, kuri ateis iš Jeruzalės, turės atgarsį ir Lietuvos visuomenėje. Tai labai svarbu ir mums, kad Lietuvos prezidentas išreikš Holokausto atminimo ir kovos su antisemitizmu svarbą“, – Lietuvos žurnalistams skirtame seminare Jeruzalėje sakė memorialo vadovas.
Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje
Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai žydų Naujuosius metus sutiko 5780 m. išvakarėse. Renginio dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer ir palinkėjo visiems gerų, sveikų ir saldžių metų. Šventinį vakarą pradėjo Frida Šteinienė, kuri uždegė žvakes ir sukalbėjo maldą, priminė šios šventės prasmę, tradicijas.
Ant šventinio stalo buvo tradiciniai patiekalai: chala, obuoliai su medumi, granatai, farširuotas karpis, vištienos kepenėlės, kapota silkė. Šventę pasaldino mūsų bendruomenės puikių šeimininkių pagaminti tradiciniai žydų saldumynai: taigalach, imberlach ir obuolių pyragas.
Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurias dalyviams dovanojo Vadim Kamrazer. Skambėjo ir jauniausių šventės dalyvių Sofijos, Karinos ir Natano dainos. Vyravo puiki nuotaika ir šilta atmosfera.
Linksma buvo ir mažiems, ir dideliems. Vaikams įdomią programėlę parengė vaikų švenčių organizatorė – animatorė Simona. Renginio metu kiekvienai šeimai įteiktas 5780 m. žydiškas kalendorius.
Susirinkusieji neskubėjo skirstytis namo, dar ilgai bendravo ir džiaugėsi puikiu 5780 m. sutikimu.
Kviečiame į linksmą vakarėlį
Jom Kippur Vilniaus Choralinėje sinagogoje
Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras
Spalio 5d. paskelbta žinia, kad Šiauliuose išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. Verslininkas, 20-ojo amž. pradžioje valdęs pusę Šiaulių, pakėlė Šiaulių ekonomiką į pasaulinį lygį. Jam skirtas paminklas buvo pastatytas neseniai, su Gerosios Valios fondo parama prie Ch. Frenkelio vilos, nelabai toli stovėjo ir gamykla ,,Batas“, kur buvo gaminami batai kaip ir Italijoje, fabrike, beveik tuo pačiu pavadinimu ,,Bata“.
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky primena, kad Ch Frenkelio sūnui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nes restitucijos įstatymo galiojimo metu jis nebuvo Lietuvos pilietis.
,,Aš turiu jo susirašinėjimą su Lietuvos ambasada ir ten nė pusės žodžio nėra apie baigtinius nuosavybės teisių atkūrimo terminus. Sūnui pasiūlyta kreiptis į teisėsaugos institucijas, bet nepaaiškinta, kad praleidus terminus, nuosavybės teisės nebus atkurtos. Taigi nuosavybės teisės atkurtos nebuvo.
Gerai, kad Ch.Frenkelis negali prisikelti iš numirusiųjų ir ateiti į savo gamyklą, kuri išgelbėjo daug žydų karo metu, naciai be geto kalinių negalėjo gaminti produkcijos Frenkelio gamykloje, todėl geto kaliniai gaudavo darbo vietas Frenkelio gamykloje. Paties Frenkelio Šiauliuose jau nebuvo. Tai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame išsigelbėjo daugiausiai žydų tik todėl, kad jie galėjo išeiti darbams iš geto, Frenkelio fabriko dėka. Jei šiandien Frenkelis pamatytų, į ką pavirto tas jo fabrikas, kažin ar jis nenorėtų atsigulti atgal į kapą. Šitokia nepagarba kito asmens nuosavybei kaip ir nepagarba skulptūrai, nepagarba žydui, Lietuvoje tampa natūraliu dalyku.
Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau ir daugiau akcentuojama, kad žydai reikalauja kažkokių išskirtinių teisių. Norėčiau pasakyti kad net jei mes ir reikalautume išskirtinių teisių, tai turėtume pagrindą. Tarptautinėje teisėje egzistuoja tokia definicija – atvirkštinė diskriminacija, valstybėje gyvenančiai mažumai, skaudžiai nukentėjusiai nuo kokių nors veiksmų, pvz.: genocido.
Nieko nuostabaus, kad žydai, yra tokie kaip visi, rašo Sigitas Parulskis: ,,visur prasiveržia ta neapykanta žydui, kurio jau nebėra“. Kuris buvo nužudytas ir nesugebėjo pasidauginti tokiu būdu, kad atitiktų minimalią mažumą. Žydai dabar ,,atsiranda rašant ir kiti“.
Gal iš tikro Frenkelio skulptūrą išniekino girti paaugliai, o gal ir ne, bet tai dar viena proga pakalbėti apie antisemitizmą, juolab, kad kitų metų sausį dalyvausime Tarptautinės Holokausto dienos paminėjime ir Gaono pagerbime bei žydų istorijos Lietuvoje renginiuose.“
Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ enciklopedijos duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai stebina.
Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonaisiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.
1918 m. Chaimas Frenkelis su sūnumi, grįžę į Šiaulius ir pamatę vokiečių okupantų nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus nuo sielvarto ir ligų Chaimas Frenkelis mirė,
1920 m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. Tarpukario lietuvių spaudoje rašoma, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas. J. Frenkelis surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, pakvietė specialistais iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie mokė vietinius darbininkus dirbti su naujausiomis mašinomis, ugdė jų profesinę kvalifikaciją. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų, kas 20 sekundžių buvo pagaminama nauja batų pora, jis tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje.
Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Ch. Frenkelio viloje veikia istorinis Kultūros centras.
Pasak Fainos Kukliansky, ,,tai tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos industriją neįkainojamas ir kurios atmintis taip brutaliai išniekinta kaip ir žiauriai Lietuvoje išžudyti žydai per pirmąjį 1941 m. pusmetį.
Iš tikro, kodėl mums daugiau reikia negu kitiems. Mums nieko nereikia, tik pagarbos, ramybės ir bjauriausių viešų komentarų baigties. KITAIP, MUMS TIKRAI REIKĖS IR REIKALAUSIME, KAD MUMS BŪTŲ UŽTIKRINTAS ORUS GYVENIMAS DEMOKRATINĖJE LETUVOS VALSTYBĖJE“.
Lietuvos televizijos kanalas TV3 sekmadienį pagrindines žinias pradėjo Ch. Frenkelio paminklo išniekinimo tema. Vandalizmo terlionė,žydus įžeidžiantis simbolis, ant paminklo dažais išterliotos vyriškos genetalijos,
Faina Kukliansky savo interviu TV3, komentuodama šį įvykį sakė, ,,kad Ch. Frankelis išgarsino Šiaulius visame pasaulyje, o jo gamykla Holokausto metu gelbėjo žydų geto kalinius nuo mirties, nes jiems buvo leista dirbti Frenkelio batų fabrike. Ši istorija panaši į ,,Schindlerio sąrašą“. Tai buvo tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos pramonę buvo neįkainojamas ir kurios atminimas buvo išniekintas. Kalbėdama TV3 žiniose, F. Kukliansky pasakojo, kad yra susijusi su šia šeima giminystės ryšiais. ,,Nors vandalai galėjo arba negalėjo veikti iš antisemitinių paskatų, incidentas prisideda prie bendros baimės ir nuogąstavimo atmosferos, didėjančios Lietuvos žydų bendruomenėje. Kaupiasi niūrios nuotaikos”.
Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė
15min.lt
Spalio 3d. mirė Irena Gečienė. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą dukrai Jurgitai ir sūnui Modestui bei broliams Edmundui ir Imantui.
Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Joniškis prieš Antrojo pasaulinio karo negandas buvo ir labai žydiškas miestas – štetlas Yanishok su gyvybinga bei aktyvia žydų bendruomene. Viso to neliko po Holokausto, kurį čia, kaip ir visoje šalyje, išgyveno tik pavieniai žydai. Dabar tą Joniškį primena restauruotos dvi sinagogos ir vienintelė čia gyvenanti žydė.
Užsidėjo baltus raiščius ir ėjo šaudyti žydų
I.Gečienė gimė, kai karas dar nebuvo pasibaigęs, 1944 metų lapkričio 27 dieną, Žagarės miestelyje.
„Tame pačiame, kur baisiausias karas dar ėjo“, – pasakojo ji. Jos mamai Mirjam Šneiderytei, vėliau turėjusiai pasikeisti vardą į lietuvišką, nacių okupacijos laikotarpiu tik per stebuklą pavyko išvengti egzekucijos.
“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija
Šiaulių kraštas.lt Dr. Nerijus BRAZAUSKAS Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras
Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.
Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.
Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis”, nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas “Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis”, 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).
Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo “atminties karo” teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.
Kaip žinia, “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis” yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d.
Pasaulinis Holokausto forumas Jeruzalėje laukia atvykstant prezidento G.Nausėdos
Pasaulinį Holokausto forumą rengiantis Izraelis tikisi, kad jame apsilankys ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tarptautinis renginys sausio mėnesį rengiamas tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos ir 75-ųjų Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinių išvakarėse. Apie tai Lietuvos žurnalistams seminare Holokausto istorijos memorialiame komplekse Yad Vashem pranešė čia įsikūrusios Tarptautinės Holokausto studijų mokyklos Europos padalinio vadovė Richelle Budd Caplan. „Prezidentas Reuvenas Rivlinas kviečia į ypatingą renginį, kuris vyks čia, Yad Vasheme, Jeruzalėje. Šiuo metu galiu patvirtinti, kad vienas iš 21-os šalies vadovų, kurie patvirtino savo dalyvavimą, yra Lietuvos prezidentas. Tikimės, kad forume dalyvaus 25–30 šalių vadovai“, – teigė ji.
Prasideda užsiėmimai sekmadieninėje mokyklėlėje vaikams
Roš ha Šana Panevėžio miesto žydų bendruomenėje
Rugsėjo 29 dieną Panevėžio miesto žydų bendruomenė Parko kavinėje atšventė Rosh ha Shana su puikia nuotaika,šviesios ateities viltimi. Šventė prasidėjo žvakių uždegimu, o Gennady Kofman perskaičius maldą, skirtą Naujų 5780 žydų metams, Michailas Grafman pūtė šofarą.
Bendruomenės nariai vaišinosi tradiciniais patiekalais: obuoliais su medumi, granatais, įdaryta žuvimi, apvalia chala, simbolizuojančią senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią. Vaikams buvo įteiktos dovanėlės, per šventę jie daugiau sužinojo apie žydų tradicijas. Šventės pabaigoje buvo dalinami Naujųjų metų kalendoriai, kuriuos išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
Gennady Kofman perskaitė Izraelio valstybės J.E prezidento Reuven Rivlin ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje J.E Yossi Levy sveikinimus. Taip pat gauti sveikinimai iš Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky bei regionų bendruomenių pirmininkų. Visi sveikinantys linkėjo, kad Naujieji būtų saldūs, turtingi, laimingi ir sveiki, kad pasaulyje visi žydai būtų vieningi.
Panevėžio miesto žydų bendruomenė sutiko naujus metus su puikia nuotaika, šviesios ateities viltimi bei linkėdami visiems gerumo, taikos ir sveikatos.
Kodėl pasibaigus „Sostų karams“ prasidėjo lentų karai?
Bernardinai.lt Donatas Puslys
Praėjusį ketvirtadienį startavo kasmėnesinis ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“, kurį rengia Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Vilniaus politikos analizės institutas. Pirmoji ciklo diskusija buvo skirta istorinės atminties tematikai, kuri tapo itin aktuali nuvilnijus visuomenę supriešinusioms audringoms diskusijoms dėl Jono Noreikos atminimo lentos ir Kazio Škirpos gatvės pavadinimo likimų. Ar iš tiesų, tariant vokiečių istorinės atminties tyrinėtojos Aleidos Assman žodžiais, galima daryti išvadą, kad gyvename neprigirdinčiųjų dialogo ir rusenančio pilietinio atsiminimų karo laiku? Apie tai Donatas Puslys kalbėjosi su mokytoju, visuomenininku Vytautu Toleikiu ir publiciste, kultūros veikėja Liudvika Pociūniene.
Pokalbis sutapo su ta diena, kai žymūs Lietuvos istorikai – Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, Vasilijus Safronovas, Nerijus Šepetys – kreipėsi prezidentą Gitaną Nausėdą su savo siūlymais dėl atminimo politinio reguliavimo Lietuvoje. Šiame kreipimesi buvo akcentuota, kad visuomenėse paraleliai egzistuoja daugybė dažnai viena kitą ignoruojančių ar konfliktuojančių atminčių, o nesutarimai tarp jų turėtų būti sprendžiami viešųjų diskusijų metu, kai bendradarbiaujant visuomenės atstovams, politikams ir profesionaliems istorikams yra siekiama visuomenės konsensuso, tik po kurio galima imtis atminimo įamžinimo veiksmų.
Istorikai apibrėžė siekiamybę, o V. Toleikis savo tekste „Vargas dėl atminties, vargas ir dėl proto“ apibūdino dabartinę istorinės atminties puoselėjimo situaciją. Kas lėmė tokį jo verdiktą?
Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.
Spalio 6 d. (sekmadienį) kviečiame kartu prisiminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” skulptūros Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone, Platumų kaime.
LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks spalio 6 d. (sekmadienį) 9 val. nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4
Registracija telefonu: +370 5 261 3003 arba info@lzb.lt
Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro
Rugsėjo 23 dieną mūsų šalis minėjo Lietuvos žydų genocido dieną. Būtent tą dieną 1943 m.
buvo galutinai likviduotas Vilniaus getas, kuriame per dvejus metus iš 50 tūkstančių žydų liko
vos pora tūkstančių. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje iš viso žuvo 200 tūkstančių žydų
tautybės žmonių, o tai beveik 90% visų Lietuvoje gyvenusių žydų. Šie siaubingi istoriniai įvykiai
negali būti užmiršti, todėl privalo būti viešinami, minimi ir prisimenami,- kalbėjo Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro susirinkusiems Švenčionių Zigmo Žemaičio
gimnazijos vienuoliktokams. Susirinkę vyresniųjų klasių mokiniai atidžiai klausėsi Švenčionių
žydų bendruomenės pirmininko pasakojimo apie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės
pastangomis išleisto Icchoko Rudaševskio dienoraštį, kaip jis buvo surastas.
Prireikė septyniasdešimt penkerių metų, kol Vilniaus gete rašytas paauglio Icchoko
Rudaševskio dienoraštis, nuo 1953 m. skaitomas jidiš ir kitomis kalbomis, vėl grįžo į Lietuvą ir
prakalbo lietuviškai.
Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai
Vytautas Bruveris ,,Lietuvos rytas”
Ar visi sovietų okupantų nužudyti žmonės, kurių pavardės buvo iškaltos ant pastato pačiame Vilniaus centre, nusipelnė tokios išskirtinės pagarbos? Taip klausti verčia tyrėjų turimi dokumentai, su kuriais susipažino ir „Lietuvos rytas“. Talkino žudant žydus ir atimant jų turtą. Žudė ir prievartavo sovietinių kolaborantų šeimų narius – moteris ir vaikus. Buvo plėšikas, bet vaidino partizaną. Daugiausia kariavo nacių pusėje ir jų kariuomenėje. Tokie šiurpūs šešėliai temdo biografiją ne vieno asmens, kurių pavardės iškaltos ant sostinės Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, esančių buvusių KGB rūmų fasado.
Ima aiškėti, jog sovietinių okupantų nužudytus žmones taip išskirtinai pagerbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), ko gero, paskubėjo – kai kurie įamžintieji gali būti to neverti. Taip leidžia teigti paties centro turimi dokumentai.
Meras apdovanojo geriausius Vilniaus metų mokytojus
Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai Vilniaus meras Remigijus Šimašius apdovanojo metų mokytojus. Iš 42 komisijai pateiktų paraiškų komisija atrinko ir renginio metu apdovanojo 11 geriausių sostinės mokytojų.
„Švietimas neabejotinai yra viena svarbiausių ne tik Vilniaus, bet ir valstybės sričių. Siekiame skatinti Vilniaus mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų bendradarbiavimą kuriant šiuolaikiškos mokyklos idėją. Jūs esate labai svarbus ne tik kasdienių pergalių, bet ir bendrų didelių tikslų bei permainų variklis. Didžiuojuosi prieš save matydamas tiek savo srities profesionalų, kurie kasdien ugdo savarankiškas, laisvas ir atsakingas asmenybes“, – mokytojus sveikino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Apdovanota Šolomo Aleichemo Ort gimnazijos mokytoja Rasą Belgerienė.
Šiemet už profesionalumą, darbus ir pasiekimus Vilniaus meras pasveikino ir apdovanojo Užupio gimnazijos mokytoją Andrių Chmieliauską, Antakalnio progimnazijos mokytoją Danutę Šapalienę, lopšelio-darželio „Saulėtekis“ mokytoją Danutę Urbšienę, Simono Daukanto gimnazijos mokytoją Danutę Pilypavičiūtę, lopšelio-darželio „Lazdynėlis“ mokytoją Jurgita Jurevičienė, „Žaros“ gimnazijos mokytoją Jūratę Baltrušaitienę, Šolomo Aleichemo Ort gimnazijos mokytoją Rasą Belgerienę, lopšelio-darželio „Rūta“ mokytoją Ritą Stulpinienę, Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoją Stepą Miką, „Šilo“ mokyklos mokytoją Vaidą Maziukienę ir Jono Pauliaus II gimnazijos mokytoją Viktorą Lozovskį.
Kviečiame į koncertą
Kviečiame prasmingai atšvęsti Grigorijaus Kanovičiaus, pasaulinės žydų literatūros klasiko, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureato 90-mečio jubiliejų. Atšvęsti ypatingai – pateikiant žiūrovams kelių koncertų ciklą su pasaulinio lygio atlikėjais, kompozitoriais ir, žinoma, neužmirštama rašytojo kūryba.
Specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams 40 % nuolaida bilietams.
Daugiau apie renginį >>Facebook renginyje
Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių
Rugsėjo 29 d., Sekmadienį Lietuvos (litvakų) bendruomenė susirinko į Vilniaus Choralinę sinagogą pasitikti vienos svarbiausių švenčių – Rosh Ha Shanach – Naujųjų metų.
Sinagogoje dalyvavo bendruomenės nariai, Izraelio ambasados atstovai, Lietuvos sostinės svečiai.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas priminė, kad svarbu vykdyti įsakymus ir palinkėjo visiems saldžių Naujųjų metų.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy džiaugėsi, sulaukęs Rosh Ha Shanah šventės su Lietuvos žydų bendruomene: „Aš džiaugiuosi būdamas tokioje gražioje, – vienintelėje veikiančioje sinagogoje Vilniuje. Deja, laimę, kurią šiandien visi patiriame švenčių proga, nustelbia praeities liūdesys, Lietuvos Jeruzalės praeitis. Tokią svarbią dieną mums visiems svarbu būti kartu, neturime pamiršti, kad esame viena tauta. Svarbu galvoti apie savo veiksmus, kuriuos prisiėmėme praėjusiais metais, kad būtume geresni naujaisiais, 5780 m. Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų sveikatos, gerovės, norų išsipildymo. Nepamirškit, kad turime būti vieningi. Vilnius turėtų būti visų žydų bendruomenių vienybės ir solidarumo pavyzdys. Shana Tova!“- sakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy.
Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkė Faina Kuklansky pasveikino visus susirinkusius lietuvių kalba Lietuvos Jeruzalėje ir jidiš kalba, tada priminė, kad kiti metai yra Vilniaus Gaono ir litvakų istorijos metai : „Kiekvienas mūsų turime prisiminti turtingą ir tuo pačių tragišką žydų istoriją. Dabar sunku įsivaizduoti, kad prieš Holokaustą Vilniuje buvo daugiau nei šimtas sinagogų, o kiekviena sinagoga Rosh Ha shanah išvakarėse buvo pilnutėlė parapijiečių. Aš raginu jus visus dalyvauti Gaono metų ir Lietuvos žydų istorijos minėjime. Linkiu sveikatos, gerovės ir laimės. Ir kaip teisingai pasakė ambasadorius Yossi Levy, mes turime būti vieningi.“
Vienybės palinkėjimais į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus choralinės sinagogos rabinas Sholomas Ber-Krynskis. Pagal tradiciją kiekvienas dalyvavęs šventėje, dovanų gavo 5780 kalendorių, kurį kasmet leidžia Lietuvos žydų bendruomenė. Šį kartą jis skirtas litvakų paveldui – sinagogoms.