Naujienos

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.

Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą, negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams.

Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Tai savo laiške LR premjerui Sauliui Skverneliui teigia JAV Kongreso narys Bradas Shermanas. Jis prašo premjero pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis 1975 m. buvo JAV Kongreso ir JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos reabilituotas bei išteisintas. Būtent tai veik 10 metų teigia Genocido centras. Anot kongresmeno, ši nuomonė yra niekinė, prieštaraujanti JAV teisės aktams.

Laiške B. Shermanas vienareikšmiškai teigia, kad Genocido centro (LGGRTC) išvados apie buvusio LLV vadovo išteisinimą ir reabilitaciją neturi jokio teisinio pagrindo. Anot jo, tyrimas 1974 metais buvo nutrauktas mirus žmogui ir dėl dokumentų galimai rodančių J. Ambrazevičių-Brazaitį dalyvavus Holokausto nusikaltimuose stokos. Tačiau 1979 m. JAV Teisės departamente buvo įsteigtas nauja skyrius, kuris, atsiradus naujai informacijai, toliau tyrė 60 nacių nusikaltėlių, emigravusių į JAV.

Skaityti plačiau
F.Kukliansky siūlo numatyti atskirą atsakomybę antisemitiniams nusikaltimams

F.Kukliansky siūlo numatyti atskirą atsakomybę antisemitiniams nusikaltimams

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, jog pastaruoju metu atsirandant vis daugiau antisemitinių grafičių, Baudžiamasis kodeksas galėtų būti papildytas atsakomybe už vandalizmo aktus, nukreiptus prieš žydus.

„Anglijoje antisemitizmas išskiriamas į atskirą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Nežinau, ar Lietuvoje kas nors piešia prieš totorius nukreiptus užrašus. O svastika yra segmentas, kuris primena Holokaustą, kuriuo buvo išnaikinta bendruomenė. Tai aišku, kad turi būti susirūpinta būtent šitais nusikaltimais. Jei mums yra rodomas toks išskirtinumas iš antisemitų pusės, tai gal turi būti parodytas išskirtinumas ir iš valstybės“, – tvirtino ji.

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius sako, kad ir dabar kodekso nuostatos leidžia taikyti atsakomybę dėl tautinės ar religinės nesantaikos kurstymo, todėl tokia nuostata būtų perteklinė. F.Kukliansky BNS tvirtino, kad per pastarąjį mėnesį Vilniuje, Šiauliuose bei Kauno rajone, Akademijoje, užfiksuoti net penki tokie atvejai – piešiamos svastikos, perbraukta Dovydo žvaigždė, Šiauliuose subjaurotas paminklas XX a. žydų pramonininkui Chaimui Frenkeliui.

Skaityti plačiau
Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Ypatingą reikšmę per Sukotą žydai teikia maistui. Šventės patiekalai nebūna prabangūs, bet sotūs ir gardūs. Ant Sukoto stalo visada patenka įdarytų patiekalų: balandėlių, suktinukų, įdarytos žuvies.

„Patiekalai turi būti tokie, kad išvaizda primintų Toros ritinėlį, kuriame labai susiglaudę lapas prie lapo“, – aiškino D.Rūkaitė.

Šiemet per Sukotą Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai irgi mėgavosi įdarytu patiekalu – kepta kimšta silke su marinatu, kurią Beigelių krautuvėlės kepėja R.Portnaja ruošė pagal mamos receptą. Taip pat R.Portnaja patiekė nuostabaus saldoko skonio tradicinį litvakų patiekalą – „flaumen cimes“. Tai jautienos troškinys su slyvomis, kurį kulinarė virė net apie 10 valandų, kad mėsa būtų minkštutėlė ir tiesiog kristų nuo kaulų!

>>Skaitykite visą straipsnį 

Pedagogas Miša Jakobas apie žydišką auklėjimą: svarbu nepalikti vaiko vieno, nes jei paliksi, ateis kiti LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt 2019.10.19 15:14

Pedagogas Miša Jakobas apie žydišką auklėjimą: svarbu nepalikti vaiko vieno, nes jei paliksi, ateis kiti LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt 2019.10.19 15:14

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt 2019.10.19

Miša Jakobas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Nuolankumas priveda prie pataikavimo, o pataikauti nėra reikalo, dėl to Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas yra prieš nuolankumą. Vis dėlto, pasak jo, pagarba tėvų žodžiui turi būti, o kaip išugdyti pagarbą? „Viskas atsinešta iš šeimos, todėl reikia būti ypač atidiems, ką kalbame, kaip elgiamės“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako jis.

M. Jakobą kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Sakėte, kad gimėte laimingų tėvų šeimoje.

– Tokį dalyką atradau visai neseniai. Jeigu atsigręžčiau į savo tėvų gyvenimą, po karo jie buvo labai laimingi. Pirmiausia mano mama buvo laiminga dėl to, kad pasisekė išgyventi Holokaustą ir išlįsti iš rūsio. Ji 4 metus slėpėsi, kad nebūtų išduota, į lauką išeidavo tik nakties metu. O tėvelis, tuometinės 16-osios divizijos karys, grįžo iš fronto gyvas.

Manau, kad jie buvo baisiai laimingi vien dėl to, kad išliko gyvi. Matyt, dėl to ir aš esu laimingas, kad jie buvo laimingi. Pokarinė karta išmoko džiaugtis bet kokia vertybe, daiktu, tarkime, pirmuoju spalvotu pieštuku, plunksna su žvaigždute, suvalgytu šokoladiniu saldainiu. Drįstu konstatuoti, kad gimėme laimingi. Nors buvo nepritekliaus, mokėjome džiaugtis, ko šiandien trūksta.

– Sutiksiu, kad daiktų turime labai daug, bet žinių – mažai. Reikėtų sukeisti šias pozicijas. Daiktams, mano galva, išleidžiame labai daug lėšų. Visa tai reikalinga – duok Dieve, kad visi turėtume kuo geresnių dalykų, bet prioritetas turėtų būti vaiko žinios ir suteikti jam galimybę už savo žinias nusipirkti – ne dovanoti, o nusipirkti.

– Vienas iš žydiško auklėjimo principų – atsakomybė už savo sprendimus. Žydai tėvai moko savo vaikus planuoti laiką, darbus, pasiskirstyti prioritetus, kad būtų laiko ir šeimai. Kaip šitame pasaulyje vaikams viską suderinti?

– Nuo mažų dienų žydų šeimose yra skiepijamas atsakomybės jausmas: atsakomybė už pasakytą žodį, už duotą pažadą, už tai, kas šiandien tau yra svarbiausia. Iki kol baigiau mokyklą, buvo atsakomybė už išsilavinimą.

Visi mes skubame, o auklėjant vaikus skubėti negalima: mes padarome didžiulę klaidą, jei skubame, neturime kantrybės, sustojame pusiaukelėje.

Prisiminkime, mūsų tėvai buvo mažamoksliai, baigę 4 klases. Tai jie kompensavo savo gyvenimiška išmintimi. Mes buvome tikrai geri vaikai, mums buvo įskiepytas svarbus dalykas: turi mokytis ir viską daryti labai gerai. Objektyvas visada buvo nukreiptas į mus, žydų vaikus: kaip elgiamės, mokomės.

– Vaikai nėra natūraliai paklusnūs tėvams. Kaip išugdyti vaiko paklusnumą, nuolankumą?

– Aš esu prieš nuolankumą. Nuolankumas priveda prie pataikavimo, o pataikauti nėra reikalo. Bet susikalbėjimas, pagarba mamos ir tėvo žodžiui buvo įskiepyta.

Prieštarauti tėvams buvo nemadinga. Aišku, savaip maištaudavome, nebuvome angelai, bet įsijungdavo tėvų auklėjimo filosofija. Paprastai kalbant – tėvo ir mamos žodis būdavo šventas.

Miša Jakobas / D. Umbraso/LRT nuotr.

– Jūs dabar vadovaujate mokyklai. Daugelis tėvų skundžiasi, kad tokios pagarbos nėra. Iš kur tai ateina? Gerbti nepriversi.

– Kaip mes, mokytojai, sakome: viskas atkeliauja iš šeimos. Jeigu tarp suaugusiųjų nėra pagarbos, susiklausymo – visa tai mato mūsų vaikai. Viskas atsinešta iš šeimos, todėl reikia būti ypač atidiems, ką kalbame, kaip elgiamės.

Bet yra greitas gyvenimo tempas, visi mes skubame, o auklėjant vaikus skubėti negalima: mes padarome didžiulę klaidą, jei skubame, neturime kantrybės, sustojame pusiaukelėje. <…> Tada atsiranda atotrūkis.

Aš, pasižiūrėjęs į vaiko veidą, pasakysiu, ar jis laimingas, ar ne. Laimę išduoda žmogaus akys.

– Kaip sumažinti atotrūkį?

– Nepalikti jo vieno. Jeigu tu neateisi, ateis kiti, o dažniausiai tie kiti – ne tokie, kaip tu. Jie galbūt blogesni ir pasiglemš tavo vaiką į savo pusę.

– Kai pradėjote savo karjerą, ką galvojote žinąs apie vaikus ir supratote, kad nežinojote?

– Prieš 50 metų pradėjęs savo darbą galvojau, kad visi viską žino. Visų baisiausia buvo, kad aš galvojau, jog aš viską žinau. Pasirodo, aš nieko nežinojau ir nieko nesupratau.

Miša Jakobas
Mane mokė gyvenimas, mano auklėjamų vaikų tėvai. Tais laikais buvo būtina aplankyti savo auklėtinius namuose. Tas vizitas labai daug reiškė: mes matėme, kokia yra šeima, tvarka šeimoje. Jeigu ten primėtyta bulvių lupenų ir blogas kvapas virtuvėje, puikiai supratau, ko noriu iš to vaiko. Galiu ne reikalauti, bet paprašyti, pamokyti, nukreipti, kad jis galbūt turėtų būti kitoks.

Šiandien mes nežinome, kaip gyvena šeimos. Gerai, kad yra patyrusių pedagogų ir vadovų. Aš, pasižiūrėjęs į vaiko veidą, pasakysiu, ar jis laimingas, ar ne. Dažnai klausiu, kas atsitiko, kodėl tu nuliūdęs. Nelaimingas vaikas sėdi kampe, nebendrauja, per pertraukas nežaidžia su kitais. Laimę išduoda žmogaus akys.

– Žydų bendruomenėje labai įprasta, kad vaiką auklėja bendruomenė. Jį gali ir pagirti, ir pamokyti.

– Gyvendami mažame miestelyje, kur žydiškų šeimų nebuvo daug, mes labai gražiai bendravome, eidavome vieni pas kitus į svečius. Atsimenu, kad mano draugo tėvas visada manęs klausdavo: kaip tau sekasi? Kaip tu mokaisi? Aš drąsiai viską papasakodavau.

Jis visada surasdavo komplimentą, mane pagirdavo: „Koks tu visada tvarkingas.“ Nors mūsų rūbeliai buvo tragiški, bet tai būdavo malonu, kitą kartą dar labiau pasistengdavai. Eidavai pamatyti dėdę Mendelį, kuris atkreipdavo dėmesį. To pasigendu.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Laimės dieta. Apie laimę protėvių patirtį perduoti naujajai kartai: vaikus mylėti reikia mokėti

Volume 89%
00:00
35:08

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Vaiguvos kaime įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolės Marijos Rusteikaitės (1892 – 1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos atminimas. Marija Rusteikaitė buvo intelektuali asmenybė, visuomenės veikėja, medikė, pedagogė, vienuolė labai svarbi Panevėžiui ir jo apylinkėms. Ji užaugo  dvarininkų Stanislovo ir Jadvygos  šeimoje, kurie išaugino 9 vaikus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Marija buvo trečias vaikas. Jos mama Jadvyga buvo labai atsidavusi gailestingiems darbams, vaikų priežiūrai, namų ruošai. Tėvai labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jų išsimokslinimu, tikėjimu Dievu ir dora. Vaiguvos žmonės, kurie ją pažino, liudijo, jog jos charizma buvo panaši į Motinos Teresės. Naktimis ji sėdėdavo prie sunkių ligonių, tyliai kalbėdavo rožinį ar kitas maldas.

Ji turėjo nemažai draugų žydų, kurie vėliau jai padėjo, ją slapstė, kad nepalanki valdžia nesuimtų ir nenukankintų, kaip tai padarė su daugeliu kitų tautiečių. Marija Rusteikaitė drąsiai priglausdavo žydų vaikus ir suaugusius, kad tik išgelbėtų juos iš geto. Išgelbėtos iš geto žydaitės vyras pasakojo, jog motinėlė Marija nešdavosi dešrų ir visokių kitokių maisto gėrybių, jas paduodavo geto prižiūrėtojui, kad šis jai duotų darbininkų. Buvo atvejų, kai slėpė žydus gyvenamojo namo palėpėje, pamiškėje, įdarbindavo savo darbovietėje.

Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenėje dirbo gyva išlikusi liudininkė Sulamita Lev, kurią išgelbėjo sesuo Marija Rusteikaitė.  Sulamita dažnai aplanko Panevėžį ir susitinka su seserų kongregacijos Apvaizdos vienuolėmis. Ji iki šiol dėkinga Marijai Rusteikaitei ir vadina ją ,,Motinėle“.

Oficialiai Marija Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų, keletą neoficialiai pasiuntė pas kitus žmones, nes buvo labai pavojinga, bet kada ją galėjo sušaudyti, išsiaiškinus, kad slepia žydų vaikus ir suaugusiuosius. Už jos didvyriškumą Izraelio vadovybė po mirties ją apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolės atminimo medaliu ir Garbės raštu, o Lietuvos vyriausybė – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir padėkos raštu.

Už renginio nuotraukas dėkojame Valdui Valiūnui. 

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.

Sveikiname Avital Libman, laimėjus konkurse Mis Universe Lithuania Vicemis titulą!

Žydaitė Avital Libman tapo pirmąja vicemis konkurse Mis Universe Lithuania. Ji pasirodė puikiai. Didžiuojamės Avital! Graži ir drąsi, prisistatydama konkurse, ji pasakė, kad dar mokosi mokykloje, bet laisvalaikiu savanoriauja žydų bendruomenėje. Avital yra draugiška ir maloni.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina ir džiaugiasi Avital pasiekimais. Linkime  kuo geriausios sėkmės, naujų pasiekimų moksle ir ateities konkursuose bei svajonių išsipildymo.

Avital Libman (dešinėje) su Amit Belaite.

 

„Adomas“ iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ papildė J. Kovarskio kolekciją VVGŽM muziejuje

„Adomas“ iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ papildė J. Kovarskio kolekciją VVGŽM muziejuje

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus  apie J. Kovarskio kolekciją papildantį paveikslą iš triptiko „Vaisiaus vagystė“ – pirmą kartą po 60-ies metų bus eksponuojamas vientisas triptikas.

Šią savaitę Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomą Jehošuos Kovarskio (1907 Vilnius – 1967 Los Andželas) kūrinių kolekciją papildė dar vienas dailininko tapytas darbas „Adomas“ – trečioji triptiko „Vaisiaus vagystė“ (1951-1960) dalis. Iki šiol muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) eksponuojamoje J. Kovarskio kūrinių parodoje „Chaoso sutramdymas“ lankytojai galėjo išvysti tik du, triptiką „Vaisiaus vagystė“ sudarančius kūrinius.

Triptikas „Vaisiaus vagystė“ (1951-1960). VVGŽM nuotrauka

Trečiąjį kūrinį dovanojo ir jo atsiuntimą iš Kalifornijos (JAV) dalinai finansavo J. Kovarskio sūnėnas Davidas Finkelsteinas ir dukterėčia Sandra Ben-Artzi su šeimomis. 2019 m. gegužės mėnesį muziejaus Tolerancijos centre atidaryta paroda „Chaoso sutramdymas“, kurią sudaro 28 drobės. Muziejaus lankytojai galės susipažinti su naujai gautu kūriniu ir pamatyti pirmą kartą po 60-ies metų eksponuojamą vientisą triptiką iki 2019 m. lapkričio 3 d.

Kovarskiui kūrybos procesas buvo ritualas, kurio metu iš tamsos gimsta šviesa, iš chaoso – tvarka. Idėjinei ir emocinei raiškai J. Kovarskis pasirinko abstrakcionizmą, tačiau visiškai neatsisakė figūrinio vaizdavimo. Pasak dailininko, „abstrakcionizmas privalo būti prasmingas“, tad jo siužetuose atgaivinti antikos ir skandinavų mitai, Afrikos ir Meksikos legendos bei Biblijos vaizdiniai pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir žmonijos istoriją. Triptike „Vaisiaus vagystė“ dailininkas kontempliuoja pirmųjų žmonių – Adomo ir Ievos – išvarymo iš rojaus tema. Tai ir pirmoji nuodėmė ir saldus vaisius, sugundęs juos sulaužyti pažadą Kūrėjui. Dailėje – tai vienas iš labiausiai mėgtų siužetų, atrandamų ant romaninių bažnyčių sienų, viduramžių tapyboje, tebeaudrinančių dailininkų vaizduotę ligi mūsų dienų. J. Kovarskio triptike vaisius – stilizuotas grybo formos vaisius/medis – užima svarbiausią ir centrinę triptiko dalį, jis kelia nuodingo ar haliucinogeninio grybo asociacijas. Tai tebėra ir šių laikų „uždrausto vaisiaus“ simbolis, vedantis žmogiškojo nupuolimo link.

Tolerancijos centras – didžiausias Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos ir judaikos ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.

Kartu su viena iš parodos kuratorių dr. Vilma Gradinskaite muziejus kviečia vilniečius ir miesto svečius į paskutinę ekskursiją „Nuo Meksikos iki Palestinos: pasaulėtvara J. Kovarskio kūryboje“, skirtą gilesniam dailininko darbų supratimui ir susipažinimui su vientisu triptiku, spalio 29 d. 17 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) ir kviečiame registruotis el. p. komunikacija@jmuseum.lt

 

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (suka), kurioje pažymėjo derliaus nuėmimo šventę bei prisiminė žydų kelionę, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (suką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofman aiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi.

Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė jų užaugintas rudens gėrybes, ragavome obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių ir kitų vaisių.

G.Kofman perskaite Sukkot skirtą maldą ir pūtė Šofarą. Šventėje perskaityta malda, aukščiausiojo palaiminimas, skaityti gauti sveikinimai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimas. Į svečius atėjusi Onutė Jospaitienė pasveikino susirinkusius.

 

Po skanios vakarienės, kurią paruošė bendruomenės moterys, linksmoje aplinkoje vyko įvairūs žaidimai ir šokiai. Vaikai pristatė savo menines improvizacijas, už kurias buvo apdovanoti dovanėlėmis.

lo

Leipcige ir Berlyne pristatyta Irenos Veisaitės ir Aurimo Švedo pokalbių knyga

 

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos naujienos

Lietuvoje didelio pasisekimo sulaukusi istoriko Aurimo Švedo ir teatrologės, germanistės, profesorės Irenos Veisaitės pokalbių knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ šių metų spalį pasirodė ir Vokietijoje pavadinimu „Ein Jahrhundertleben in Litauen“ („Šimtmečio gyvenimas Lietuvoje“). Knygą į vokiečių kalbą išvertė Claudia Sinnig, išleido „Wallstein“ leidykla.

Spalio 16 dieną ši knyga pristatyta Leipcigo literatūros namuose. Renginyje dalyvavo Literatūros namų direktorius ir „Wallstein“ leidyklos redaktorius Thorstenas Ahrendas su vertėja C. Sinnig. Pokalbis su autoriais vyko virtualiai – programa „Skype“. Spalio 17 dieną knyga pristatyta Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne. Į renginį atvyko knygos bendraautoris Aurimas Švedas, vertėja C. Sinnig. I. Veisaitė su publika bendravo virtualiai.

Knygoje „Ein Jahrhundertleben in Litauen“ per vieno ypatingo žmogaus – I. Veisaitės – likimą atsiskleidžiama sudėtinga paskutinio šimtmečio Lietuvos istorija. Ši biografija aprėpia kelias radikaliai skirtingas epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį bei atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus.

Knygą lietuvių kalba „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ 2016 metais išleido leidykla „Aukso žuvys“. 2019 metais pasirodė antrasis leidimas. Knyga išversta į rusų, lenkų, anglų, vokiečių kalbas.

Projekto partneriai: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Leipcigo literatūros namai.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Lietuviškas knygos „Meilės prekeiviai“ vertimas – jau knygos autoriaus ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Avni Levy rankose! Džiaugiamės nauja knyga, sveikiname autorių ir kviečiame skaityti – ! Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.

Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po bendruomenės iniciatyva išleisto A. Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” rusiškojo leidimo (vertė Ana Gerasimova) egzempliorių. Ne Vilniuje gyvenantiems senjorams knygas perduoti mums padės LŽB socialinis centras. Labai ačiū!

Roš Ha Šana ir Sukkotas J. Heifetzo salėje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Roš Ha Šana ir Sukkotas J. Heifetzo salėje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje


Spalio 10 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė savo narius, klubus „Gesher“, „Kaveret“ (jaunų šeimų klubas), „Rikudey am“ (Izraelio šokių klubas), taip pat R. Savicko dailės studijos studentus ir hebrajų kalbos kursų lankytojus į dvi šventes vienu metu: Roš Ha Šana ir Sukkotą.

Šventinio vakaro šeimininkė ir organizatorė, Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) programų vadovė Žana Skudovičienė šventę pradėjo padėka klubų, studijų ir LŽB kursų vadovams.

Bendruomenės pirmininkė Faina Kuklansky pasveikino visus su šventėmis ir apibendrino praėjusius 5779 metus, pažymėdama, kad bendruomenė turi kuo pasidžiaugti, tačiau, kaip žinia, tobulumui nėra ribų.

Skaityti plačiau
„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

gzeme.lt

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas Holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ Holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo

 

“Lego” LŽB Ilano klube

“Lego” LŽB Ilano klube

Jau daugelį metų „Lego“ vaikų žaidimo dizaineriai džiugina pasaulio vaikus, siūlydami vis naujas žaidimų konstrukcijas. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek vaikų žaidžia ,,Lego“. Šios mažos dizainerių detalės yra daugelyje namų, kur tik gyvena vaikai, jie turi galimybę pasistatyti viską, kas tik šauna į galvą su neribota fantazija.

Laikas, praleistas su „Lego“ žaidimu, yra ne tik įdomus, bet ir naudingas. „Lego“ konstrukcija ugdo erdvinį ir kūrybinį mąstymą, inžinerinius bei vaikų smulkiosios motorikos įgūdžius ir kt.

Sekmadienį, spalio 13d. Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenės vaikų klubas „Ilan“ pakvietė berniukus ir mergaites į viliojančią ,,Lego“ konstrukcijų pamoką. Vaikams padėjo inžinierius Denisas.

Kadangi pamoka vyko Sukkot šventės išvakarėse, vaikų nuotrauka su privalomu atributika – Lulav ir Etrog! Hag Sukkot Sameah!

„Dievo žmogaus istoriją“ A. Gotesmanas papasakojo Užgorodo žiūrovams

„Dievo žmogaus istoriją“ A. Gotesmanas papasakojo Užgorodo žiūrovams

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos naujienlaiškis

2019 10 17

,,Dievo žmogaus istoriją“ Arkadijus Gotesmanas, bendradarbiaudamas su režisieriumi Adolfu Večerskiu ir dailininku Linu Liandzbergiu, sukūrė beveik prieš dešimtmetį. Parašęs tekstą ir muziką, jis pats buvo ir šio spektaklio atlikėjas. Prieš savaitę ši išskirtinė istorija pristatyta Užgorodo (Ukraina) publikai. Muzikiniame monospektaklyje A. Gotesmanas pasakojo graudžius ir linksmus, liūdnus ir juokingus įvykius iš savo gyvenimo, viską iliustruodamas išradinga perkusija. Vieno žmogaus, vienos šeimos, vienos tautos gyvenimas, paženklintas didžiulės XX a. tragedijos, bet, nepaisant to, kupinas besąlyginės meilės žmogui.

Į miesto teatrą susirinkę žiūrovai jos klausė itin dėmesingai: būtent Užgorode prieš 60 metų pasaulį išvydo mažasis Arkadijus – būsimasis Lietuvos džiazo korifėjus, šiuolaikinės muzikos atlikėjas, teatro projektų autorius, pedagogas. Užgorodo publika liko sužavėta A. Gotesmano darbu scenoje, džiaugėsi atradusi talentingą „tėvynainį“, po spektaklio dalijosi įspūdžiais ir neskubėjo skirstytis, kvietė sugrįžti. Tik iš tėvų pasakojimų apie „savąjį Užgorodą“ girdėjęs Arkadijus taip pat noriai bendravo su publika. Kūdikystėje kartu su tėvais išvykęs iš gimtojo miesto į jį šiemet atvyko pirmą kartą. Taigi „Dievo žmogaus istorija“ papildyta dar vienu simbolišku veiksmu.

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos naujienlaiškis

Su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku susitikęs Niujorko YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas ministrą informavo, kad instituto tarybos absoliuti dauguma pritarė prašymui Lietuvoje eksponuoti vertingą dokumentą – Vilniaus Gaono sinagogos pinką.

Tai vietos bendruomenės metraštis, vienas svarbiausių dokumentų, pasakojančių apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą. Šį unikalų eksponatą YIVO mūsų šaliai paskolins 2020 m., kai Lietuva minės Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Planuojama, kad dokumentas bus pristatomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jį pamatyti galės visi norintieji.

XVIII a. gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas – didysis Lietuvos rabinas, litvakų misnagdų religinės minties lyderis, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio aiškintojų. Kitąmet bus minimos jo 300-osios gimimo metinės.

YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje kaip pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų studijų akademija siekiant dokumentuoti ir tyrinėti daugiau nei 1000 metų regione gyvuojančią žydų civilizaciją, rengti žydų mokslininkus. 1925–1939 m. YIVO Vilniuje sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo tematika. YIVO veikla Vilniuje nutrūko 1941 m. Šis institutas buvo perkeltas į Niujorką. Šių metų birželį Vivulskio gatvėje Vilniuje, kur nuo 1933 iki 1944 metų stovėjo YIVO pastatas, buvo atidengta atminimo lenta.

Lietuvoje išlikusi prieškarinio YIVO kolekcijos dalis saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Nuotraukoje (iš kairės): kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, YIVO archyvų vadovė Stefanie Halpern ir YIVO vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas Niujorke