Naujienos

Pažymos apie J.Noreiką autorius: mano asmeninis reikalas, kaip rašiau pažymą

Pažymos apie J.Noreiką autorius: mano asmeninis reikalas, kaip rašiau pažymą

15min.lt  Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) trečiadienį publikavo pažymą, kurioje teigiama, kad Jonas Noreika prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Vis dėlto žinomi istorikai pažymą sukritikavo, o LGGRTC direktorė 15min paliudijo, kad pažymos autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, geologo išsilavinimą turintis, šiuo metu centro sekretoriate dirbantis publicistas.

15min nutarė susisiekti su minėtos pažymos autoriumi ir pasiteirauti, kaip vyko tyrimas, ar nebuvo bandoma ieškoti daugiau šaltinių prieš skelbiant oficialią pažymą, ar nenorėta šios turinio publikuoti straipsnio pavidalu ir, galiausiai, su kuo buvo konsultuojamasi rašant dokumentą. Taip pat 15min primena, kad LGGRTC yra biudžetinė įstaiga, tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais.

Pasiteiravus, ar atradus dokumentą jį tyrė ir nagrinėjo tik vienas istorikas, LGGRTC direktorė patikino, kad taip. Anot jos, tyrimo ir pažymos apie Joną Noreiką autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, pastaraisiais metais publikuojantis savo tekstus tokiuose portaluose, kaip tiesos.lt, slaptai.lt, alkas.lt, pozicija.org ir ekspertai.eu.

Skaityti plačiau
Izraelio ambasadorius Jossi Levy pristatė savo romaną “Meilės prekeiviai”

Izraelio ambasadorius Jossi Levy pristatė savo romaną “Meilės prekeiviai”

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy yra parašęs 6  romanus hebrajų kalba. Naujausias jo romanas „Meilės prekeiviai“  buvo išverstas į lietuvių kalbą ir neseniai išleistas „Sofoklio“ leidykloje Vilniuje. ,,Meilės preikeiviai”- intriguojanti knyga Lietuvos skaitytojui. Yossi Levy pristatė savo romaną Lietuvos nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje, pristatymą moderavo rašytojas publicistas, buvęs ilgametis  Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris. Jis skaitė ištraukas iš knygos lietuvių ir anglų kalbomis.

Ambasadorius Yossi Levy pasakojo apie savo šeimą, diplomato darbą įviriose valstybėse ir knygų rašymą.  Jis pasirodė esantis žavus, įdomus, draugiškai bendraujanti asmenybė, puikus pasakotojas, parašęs įdomų romaną, kurį paskyrė savo tėvo atminimui. Rašytojas kalbėjo apie save daugiau nei apie romaną, kuris, jo teigimu, panašus į autobiografinį, bet iš tikrųjų toks nėra. Jis papasakojo apie savo diplomatinę karjerą, kuri vyko Europoje. Paklaustas, kodėl pasirinko Europą, atsakė: ,,nes  šeima neturi ten šaknų”. Yossi Levy pasidalino sunkumais, kuriuos patyrė, būdamas gėjus Izraelyje ir kitur, kalbėjo apie savo sutuoktinį ir jų vaikus.

Ambasadorius ir rašytojas  prisiminė gyvenime patyręs įtampą, derindamas rašytojo ir diplomato darbus. Kaip rašytojas jis sugebėjo išnagrinėti temas, kurios diplomatinėje srityje būtų griežtai tabu. Jis pateikė pavyzdį, kai rašė apie žydų tėvynę Europoje, jo  dėmesys buvo sutelktas į dabartinę pietryčių Lenkiją, kur Izraelio žydai galėjo būti evakuoti dėl įtemptos padėties Viduriniuose Rytuose. „Aš pavadinau vieną miestą „Tel-Lvov”, – šypsodamasis sakė jis.

Į knygos pristatymą atėjo nemažai diplomatų. Viena britų diplomatė  paklausė apie ambasadoriaus išėjimą į pensiją, ar jis galvojo apie tai, ar kada nors galėtų iš tikrųjų grįžti namo į pasikeitusią tėvynę ir, remdamasi savo patirtimi pasakė, kad grįžus namo, rado visiškai neatpažįstamai pasikeitusią vietą.

Kitas Europos diplomatas jo paklausė, ar romanas yra prieinamas anglų kalba, apgailestaudamas, kad negali skaityti nei lietuvių, nei hebrajų kalbomis. Yossi Levy teigė, kad vertimas bus ateityje. Lietuvos žydų rašytojas, žurnalistas Arkadijus Vinokuras pasidalino savo įspūdžiais apie perskaitytą knygą: ,nors ji nebuvo provokuojanti, tačiau skaitytojui ji sutekė daug žinių švelniai, lengvai, suprantamai, bei gyrė rašytojo stilių.

Ambasadorius Yossi Levy padėkojo Olgai Lempert už romano vertimą iš hebrajų į lietuvių kalbą.

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai smerkia neatsakingus ir visuomenę klaidinančius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimus, susijusius su Jono Noreikos veikla pastarajam einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antrojo pasaulinio karo metais.  Teiginiai, kad iki Žagarės geto likvidavimo Jonas Noreika„ nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“ yra istorijos revizionizmo ir Holokausto neigimo pavyzdžiai, daromi valstybinės institucijos. Pateikti „įrodymai“, kad Jonas Noreika organizavo žydų gelbėjimą yra neparemti jokiais faktais ar išgelbėtųjų liudijimais – ar Genocido centro darbuotojams pavyko apklausti patį Joną Noreiką ir nnustatyti, ką šis „žinojo“? Lietuvos žydų bendruomenė vertina Jono Noreikos veikla organizuojant getus bei parduodant nužudytų žydų turtą kaip dalyvavimą masiniame žydų naikinime. Lietuvos žydų bendruomenė pasilieka teisę kvestionuoti Genocido centro spekuliacijas įstatymo nustatyta tvarka.

Chanuka 2019 – šventės istorija,  tradicijos ir vaišės

Chanuka 2019 – šventės istorija,  tradicijos ir vaišės

Žydų Chanukos šventė trunka aštuonias dienas, tradiciškai pasakojama apie stebuklus, kurie įvyko prieš 2183 m. Tai – šviesos ir žvakių šventė, kurią žydai kasmet pradeda švęsti, pagal judėjų kalendorių Kislev mėnesio 25 dieną. Ši data 2019 m. atitinka gruodžio 22d.

„Šviesos ir žvakių šventė“, kaip ir kitos judėjų šventės, prasideda išvakarėse. Chanuka tęsiasi aštuonias dienas.

Pagal kalendorių Chanuka paprastai „patenka“ į gruodį, todėl daugelis ją supranta kaip  žydų  Naujuosius metus, nors taip nėra. Žydų Naujieji metai (Rosh ha Shana) pasaulietiniame 2019 m. kalendoriuje, prasidejo spalio 1 d. – šventėme 5780 metus.

Per Chanuką  prisimename stebuklą, kuris įvyko II amžiuje prieš m.e. senovės Izraelyje, kai buvo išlaisvinta Jeruzalė, išvalyta nuo helenistinių stabų Jeruzalės šventykla po Makabėjų sukilėlių pergalės prieš graikų karaliaus kariuomenę.

Kodėl švenčiama Chanuka?

Izraelio žemė nuo 215 m. p.m.e valdė helenistinių pažiūrų valdovai. Jie niekino judėjų tradicijas – buvo uždrausta mokytis Toros, švęsti Šabatą.

Prasidėjo sukilimas, kuris truko trejus metus. Jam vadovavo Juda, pravarde Makabėjus – “ kūjis”. Jo būrys sutriuškino  priešo kariuomenę ir išlaisvino Jeruzalės šventyklą. Joje judėjams pavyko rasti tik vieną alyvuogių aliejaus indelį  šventyklos žvakidei. Aliejaus turėjo pakakti tik vienai dienai. Tačiau įvyko stebuklas – indelyje esanti aliejaus ugnis degė aštuonias dienas.

Prisimindami šį stebuklą, išminčiai nutarė, kad kasmet nuo Kislev mėnesio 25 dienos, aštuonias dienas bus švenčiama Chanukos  šventė  Nuspręsta, kad Kislev mėnesį 8 vakarus bus uždegama po vieną aliejaus indelį žvakidėje (chanukijoje) arba žvakutė ir skaitoma padėkos malda. Jeruzalės šventykloje atsinaujino maldos D-vui, o šventė pavadinta Chanuka.                 

Remiantis šimtmečių senumo tradicija, aštuonias dienas sinagogose skaitomos padėkos maldos. Chanukos metu sinagogose ir namuose statoma Chanukos menora – speciali devynšakė žvakidė, kurioje  uždegamos  žvakės.

Pagal judėjų  tradiciją chanukija yra statoma ant palangės, kad praeiviai galėtų pamatyti kaip judėjai vykdo įsakymą  – „atidengia stebuklą“. Po saulėlydžio, aštuonias Chanukos dienas, vakarais uždegama po vieną žvakutę.

Chanuka yra vadinama ir vaikų švente. Vaikai suka specialų vilkelį, jidiš kalba vadinamą „dreidl“, o hebrajų k. – „sevivon“. Kiekvienoje pusėje yra 4 hebrajų kalbos raidės, kurios reiškia (diasporoje) –„Didis stebuklas įvyko ten“ (Jeruzalėje), o Izraelyje – „ Didis stebuklas įvyko čia“.   Įprasta dovanoti vaikams pinigėlius arba šokoladines monetas  – jidiš k.- „chanuka gelt“.

Pagrindinės vaišės

Pagrindiniai ir būtini patiekalai gaminami aliejuje. Įvairiausių rūšių spurgos (hebrajų k.) suvganijot su įvairiausiais įdarais, bulviniai blynai -„latkės“ ( jidiš k.).

Lietuvoje visos žydų bendruomenės švenčia Chanuką.                                                    Vilniuje Kudirkos aikštėje jau daugelį metų įžiebiama didžiulė Chanukija – Menora. Šventėje dalyvauja miesto ir vyriausybės atstovai. Vyksta įdomus ugnies fejerverkas, miestiečiai vaišinami tradicinėmis šventės vaišėmis.

Kelerius metus Vilniuje buvo uždegamos žvakutės ir prezidentūroje                                            .

Chanukos šventės šviesa ir šiluma pasaulyje

JAV parduotuvių ir visuomeninių organizacijų languose, vitrinose, šalia Kalėdų eglutės uždegamos ir chanukijos.

Šiais metais pirmieji panašūs pagarbos ženklai pasirodė ir Lietuvoje – žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius pasveikino skaitytojus su šv. Kalėdomis, Naujais metais ir Chanuka. Ačiū!

Simas Levinas, Vilniaus religinės bendruomenės pirminininkas

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

15min.lt Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) paviešinus Daliaus Egidijaus Stanciko sudarytą pažymą apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros tariamą žydų gelbėjimą, istorikai išreiškė nepasitenkinimą pačia pažyma ir jos sudarymo principais. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis supeikė nekritišką šaltinių vertinimą, o Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys teigė, kad pažyma nedaro garbės LGGRTC ir yra labai klaidinanti.

Trečiadienį LGGRTC paskelbė pažymą, kurioje teigia, kad kontroversiškai vertinamas Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir organizavo jų gelbėjimo tinklą. Pagrindiniu to įrodymu pažymoje laikomas jėzuito kunigo Jono Borevičiaus 1986-aisais Jungtinėse Valstijose pasakytas liudijimas.

Tokių liudijimų daug, beveik visi – prolietuviški

Vis dėlto istorikai linkę skeptiškai vertinti šį atradimą. Pasak Nerijaus Šepečio, panašių liudijimų dėl Sovietų Sąjungos įvairiais nusikaltimais kaltinamų asmenų ekstradicijos Jungtinėse Valstijose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo apstu, o beveik visi liudiję lietuviai pasisakė tautiečių naudai. Šį kunigo J.Borevičiaus liudijimą, visų pirma, derėtų vertinti būtent tokiame kontekste.

„Dauguma liudijo už savo tėvynainius, už savo tautiečius, jie palankūs kaltinamiesiems. Tai savaime suprantama, šioje vietoje reiškiasi solidarumas. Tokių paliudijimų yra buvę tokiose bylose ir čia tikrai nėra naujiena“, – pasakojo istorikas.

Niekas nenorėjo atiduoti savo tautiečių Sovietų Sąjungai į rankas, kur teisingo teismo tikrai nebuvo galima tikėtis ir grėsė politinis susidorojimas.

„Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją. Ir dabar čia, šioje vietoje ieškoti net ne atsakymo į klausimą, o paties klausimo, ką darė Jonas Noreika, būdų didžiausias nesusipratimas. Ir ką mes čia dabar skaitome? Mes skaitome ugningą pažymą, kad štai, Jonas Noreika gelbėjo žydus“, – teigė N.Šepetys.

Pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio, LGGRTC turėtų atsargiau elgtis ir nedaryti tokių išvadų, turėdami vos vieną šaltinį.

LGGRTC / Lrt.lt nuotr./Jonas Noreika

„Visų pirma, norėčiau pamatyti visą tyrimą, nes iš to, kas jau buvo paskelbta, turiu per mažai informacijos. Bet iš to, ką mačiau, aš tiesiog būčiau žymiai atsargesnis, nedaryčiau tokių išvadų“, – teigė istorikas.

Anot jo, tokius liudijimus reikia vertinti skeptiškai.

„Istorikams, kaip ir žurnalistams, galioja tas pats principas – tam tikras skeptiškumas liudininkų atžvilgiu, kurie liudija praėjus vos ne 50 metų nuo tų įvykių. Tai yra vienas momentas, nes reikėtų pakankamai gerai žinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami parodymai, apie ką buvo kalbama, pagaliau reikėtų išsiaiškinti liudininko ryšius su tuo, apie kurį liudijama. Šitas kritikos principas galioja visiems“, – tvirtino A.Nikžentaitis.

Skaityti plačiau
Užuojauta

Užuojauta

Savo žemiškąją kelionę baigė Feiga Tregerienė, gimusi 1927 m. Feiga – ilgametė Kauno žydų bendruomenės narė, šviesus ir šiltas žmogus. Liūdime kartu ir nuoširdžią užuojautą reiškiame velionės vaikams Rajai ir Simonui, jų šeimų nariams bei visiems artimiesiems.

Atsakymas į Geršono Taico straipsnį

Ruta Bloshtein

Lietuvos žydų bendruomenės tinklapyje www.lzb.lt straipsnyje  „Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių (Piromonto) kapinių į naują Kongresų centrą“  autorius išreiškia susirūpinimą dėl neva kapinių išniekinimo trečią kartą, jeigu būtų priimtas sprendimas nugriauti Sporto rūmų pastatą.

 „Liguista fantazija“ atkurti kapines autorius vadina pasiūlymą gerbiamo profesoriaus Sido Leimano, nuodugniai tyrinėjančio daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus.

„Nereikia slėptis po  žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis“ –  ragina autorius visus  46 600 pasirašiusius protesto peticiją, kelias dešimtis didžiųjų litvakų ješivų vadovų  JAV ir Izraelyje, vyriausiąjį Izraelio rabiną, JAV ir Kanados Centrinį rabinų kongresą,  JAV Kongreso ir Senato narius, Kneseto narius, vietinius žydus bei lietuvius ir daugelį kitų, kurie oficialiai išreiškė susirūpinimą laiškuose Lietuvos tuometinei Prezidentei, Ministrui pirmininkui, Vilniaus miesto merui.

Autoriaus paminėti profesoriai Josifas Parasonis ir Pinchos Fridbergas atsiriboja nuo paskelbto straipsnio. Jų pasisakymų dėl Sporto rūmų likimo prasmė ištraukta iš konteksto ir pateikta iškraipytai.

Anot autoriaus, vienintelis užtikrintas būdas išsaugoti Šnipiškių žydų kapines – tai prikelti naujam gyvenimui  Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (šis projektas Turto banko pristatomas kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atgimimas!).Vadinasi, pagal autorių, tinkamiausias sprendimas apsaugoti kapines yra pritraukti į jų teritoriją kuo daugiau turistų ir svaiginti juos tarptautinių festivalių malonumais. Ne sukurti atitinkamą rimties ir pagarbos palaidotiems atmosferą, o atvirkščiai – telkti minias nieko nenutuokiančių svečių begalinei puotai ant žydų kapų.

Tai kuo gi šis projektas skiriasi nuo sovietinio? Baigtis ta pati – šokiai ant mūsų protėvių kaulų.

Panevėžio bendruomenių rūmuose vyks iškilmingiausias metų renginys

Panevėžio bendruomenių rūmuose vyks iškilmingiausias metų renginys

Gruodžio 18 d. 18 val. Bendruomenių rūmuose vyks bene iškilmingiausias metų renginys – pasveikinsime ir pagerbsime 2019-ųjų Metų panevėžiečius.
Pristatome visą penketuką.

Fotomenininkė IRENA GIEDRAITIENĖ – už ilgametį Panevėžio miesto vardo garsinimą, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą
I. Giedraitienės fotografijos kelias tęsiasi beveik 65 metus. Kone 55-erius dalyvauja įvairiose parodose. Jos kūryba – svarus indėlis ne tik į Panevėžio, bet ir visos Lietuvos fotografijos meno tradiciją. I. Giedraitienė „lietuvišką humanistinės fotografijos panoramą papildo ypač nuoširdžiu, poetišku žvilgsniu į šviesiąją gyvenimo ir žmogiškųjų santykių pusę“ (VDU doc. dr. T. Pabedinskas).

Pelnė ne vieną apdovanojimą, iš jų ryškiausias – 1975 m laimėtas „Pasaulio spaudos fotografijos“ (World Press Photo) apdovanojimas „Aukso akis“ už fotografiją „Vestuvių vakarą“. Tai atsidavusi savo profesijai ir pašaukimui menininkė, kuri ir šiandien nenusileidžia jaunajai kartai kasmet praturtindama savo kūrybinį kraitį naujomis nuotraukomis, per fotografiją analizuodama žmogų, visuomenės ir kultūros problemas.

Panevėžio žydų bendruomenė ruošiasi Chanukos šventei

Panevėžio žydų bendruomenė ruošiasi Chanukos šventei

Žvakės šviesa visuomet sukuria jaukumą ir šilumą, artumą aplink mus…

Linkime, kad visuomet šalia būtų tie, su kuriais gera kartu įžiebti ugnį, dovanoti meilę, dalintis šypsenomis ir rūpesčiu.

ŠVIESIOS  IR  DŽIAUGSMINGOS  CHANUKOS!  

Brangūs bendruomenės nariai,

Sveikiname Jus su šviesos ir laisvės švente ir kviečiame švęsti drauge PŽB patalpose, Ramygalos g. 18. Panevėžys., gruodžio 27 d. 16.00val. Chanukos šventę.

Įėjimas nemokamas

PANEVĖŽIO  MIESTO  ŽYDŲ  BENDRUOMENĖ

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas

Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo  gimimo 160-ąsias  metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.)  Pasaulio lietuvių centro leidykla,  bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo  knygą  „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.

Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga  apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m.  rinkinyje „Užgesę žiburiai“.

2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu  „Liudvikas Zamenhofas  ir Lietuva“ priede.  Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“  išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis).  Kauno leidykla „Dajalita“  2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton   labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla  „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo  Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais  išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė  V.Rinkevičius).

Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.

Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą.  Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba.  Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba  2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią  bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų  kalbas ir išleista tose valstybėse.

Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš  100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją  apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą,  ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.

Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a.  jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.

.

Užuojauta

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame, kad šeštadienį, gruodžio 14d. netekome Simono Dovidavičiaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojo, buvusio Kauno žydų bendruomenės pirmininko, Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę” vadovo, Sugiharos namų direktoriaus, žydų istorijos ir kultūros žinovo, entuziastingo gido, gero bičiulio, turėjusio dar tiek daug įdėjų ir nespėjo jų realizuoti. Kauno žydų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems ir liūdi kartu su jais bei visais Simoną pažinojusiais. Draugiškas, išsilavinęs Simonas Dovidavičius metų metus vedė įdomias ekskursijas apie žydų istoriją po Kauną ir Lietuvą trimis kalbomis, jau vien todėl jis įgijo daug draugų ir pagarbos ne tik Lietuvoje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išgyvena dėl netekties, nuoširdžiai užjaučia artimuosus.

Dėl skaudžios netekties užuojautą pareiškė ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolektyvas .

Atsisveikinimas su velioniu antradienį, gruodžio 17d., nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje, Radvilėnų pl.15A, Kaune. Išlydimas trečiadienį, gruodžio 18d. 12 val. į Kauno Aleksoto žydų kapines, H. ir O. Minkovskių g.

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Faina Kukliansky

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas, kurio niekinti neturi teisės nė vienas asmuo. Nepamirškime, kad Lietuvos valdovai šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919–1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo Tėvynės laisvę ir ne vienas jų žuvo po kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais, ne vienas žydas karys-savanoris buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, kuriuose taip pat yra šie Lietuvos heraldiniai simboliai.

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai, kad ir neskaitlingos kadaise gausios bendruomenės nariai, vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo garsinimo.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar Trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, palaikanti puikius santykius su Izraeliu, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio režimo valstybė.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje buvo ar yra atskirų marginalų, pavienių asmenų ir apgailėtinų grupelių, kurios savo nykias ekstremistines ideologijas bando „pagražinti“ prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai neva prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų anksčiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių šį valstybės ženklą savo kėslams pridengti), daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą tarp Lietuvos žydų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir piliečių litvakų tėvyne prieš šimtmečius tapusios Lietuvos valstybės istorinė heraldika.

Manau, kad valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės heraldiką juodinančios ir pavojingą nesantaiką Lietuvoje kurstančios grupės „Vieninga Lietuva“ veiklą. Liūdina, kad savo taikiniu minėta grupė pasirinko Vilniaus Gaonui skirtus renginius, kurie turėtų vienyti visus Lietuvoje gyvenančius žmones ir tapti puikiu Lietuvos žydų kultūrinio palikimo pristatymu.

Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės heraldikos niekinimas ir nesantaikos visuomenėje kurstymas – veikos, už kurias Lietuvos baudžiamajame kodekse numatyta griežta atsakomybė. Gerbkime Lietuvos, kurioje gyvename, įstatymais įteisintus simbolius, gerbkime savo bendrapiliečius ir neleiskime pavieniams asmenims sumenkinti artėjančių Vilniaus Gaono metų.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo, vieno iš modernizmo fotografijos kūrėjų, Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) arba Moshe Ravivo darbų paroda.

Ekspozicijos kuratorius Nissanas N. Perezas (Izraelis) pažymėjo, kad meistro darbai pristatomi pirmą kartą. Dr. Nissanas Perezas fotografijos istorikas, tyrinėtojas ir kuratorius. 1977-2013 įkūrė ir vadovavo fotografijos departamentui Izraelio muziejuje Jeruzalėje (the Israel Museum, Jerusalem), šiuo metu dirba Moï Vero archyvo direktoriumi. Yra sudaręs ir kuravęs daugiau kaip 180 parodų Izraelyje ir pasaulyje, publikavęs eilę straipsnių, katalogų ir knygų.

Moishe Vorobeichik gimė 1904  dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Po studijų S. Batoro universitete Vilniuje studijavo Vokietijoje tapybą. Jo klasės draugai buvo garsieji Paul Klee ir Vasily Kandinsky. Gavęs iš savo tėvo fotoaparatą „Leika“,  jis susirgo fotografija, todėl išvažiavo į Prancūziją mokytis. 1932 m. išvyko į Palestiną kaip savaitraščio „La Vie Parisienne“ foto žurnalistas. 1934 m., paveiktas sionizmo idėjų, jis persikėlė gyventi į Palestiną.  Cfato mieste įkūrė garsiąją menininkų koloniją. Nuo 1950 m. Moshe Raviv atsidavė tapybai. Menininkas mirė 1995 m.

Moi Ver (Moishe Vorobeichik) vienas iš pirmųjų sukūrė fotografijų ciklą iš Vilniaus žydų kvartalo (Vilna). Parodos atidarymo proga Nacionalinėje galerijoje,  Vilniuje, Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutas, dalyvaujant Moishe Vorobeichik šeimai, perspausdino unikalų leidimą – autoriaus nuotraukų albumą “The Ghetto Lane in Wilna” („Vilnos žydų gatvė“).

„Moi Ver“ paroda skirta Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai, Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. Vasario 23 d.